Holger Lahayne
Galingiausias ginklas
Bet beveik viskas, kas yra su užrašu "religingumas", užpildyta, deja, ne krikščionių religija. Ir kartais atvirkščiai: kai kas, kas neturi šios etiketės, transliuoja gana nemažai krikščioniškų tiesų. Iš dalies tai nutinka dėl to, kad kai kurie pastarųjų filmų režisieriai nesišalina krikščionių tikėjimo kaip W. Wendersas, arba jaučiasi agnostikai, tačiau daug ir giliai mąstantys apie gyvenimo tikrovę kaip W. Allenas. Bet yra ir tokių, kurie imasi pasakoti tikrą istoriją, kaip antai C. Eastwoodas (taip pat ne tikintysis) savo paskutiniame filme "Nenugalimas".
Šio filmo veiksmas vystosi 1994/95 metų Pietų Afrikos Respublikoje, kurioje neseniai Prezidentu išrinktas valdžią perima ką tik (1990) iš kalėjimo paleistas (praleidęs jame 27 metus) juodaodžių lyderis Nelsonas Mandela. Šalis vis dar laižosi senas žaizdas, lėtai kyla iš problemų; dar armija, policija ir ekonomika užimta baltaodžių mažumos, dešimtmečius per apartheidą žiauriai spaudusios juodaodžius šalies gyventojus. Pastarieji, paskatinti valdžios permainų, kyla į aktyvų dalyvavimą savo tėvynės gyvenime, siekia dalytis valdžia, gerove ir įtaka. Abi rasės tebesišaudo pykčiu ir nepasitikėjimu degančiais žvilgsniais, abiejų nervai įkaitę iki baltumo. "Tuo laiku dauguma Pietų Afrikos baltaodžių buvo įsitikinę, kad galų gale vis tiek atsiras dvi atskiros baltaodžių ir juodaodžių valstybės, nes Mandelos svajonė apie vaivorykštės valstybę esanti neįmanoma", aiškina filmo režisierius Eastwoodas. Anot jo, "daug kas net baiminosi, kad kils pilietinis karas ir teks kovoti".
Bet štai filme jau 1995-ieji ir, nepaisant neatslūgusios įtampos, visa šalis laukia ne karo, o būsimo Pasaulio regbio čempionato. Mandela šiame laukime pamato savo šansą, nepaprastą progą suvienyti Pietų Afrikos tautas vardan pergalės – nepaisant to, kad regbis, iki tol buvęs vien baltaodžių sportas, tarp juodaodžių dėl to nesuprantamas ir nekenčiamas. Nacionalinė komanda, "Gazelės" (Springboks), žaliai geltonais marškinėliais juodaodžių ne tik nepalaikoma, bet per atkrentamąsias varžybas net nušvilpiama. Juodaodis berniukas nepriima "Gazelių" marškinėlio dovanos, nes bijo būti gatvėje sumuštas.
Nelsonas Mandela, puikiai suvaidintas Morgano Freemano, imasi šias, regis, nesugriaunamas sienas ardyti. Jis puodelio arbatos pas save pasikviečia "Gazelių" kapitoną Francua Pjenarą (vaid. Mattas Damonas) ir patraukia į savo pusę: šis turįs iki šiol apgailėtinai žaidusias gazeles atvesti į čempionato pergalę. Mandela atremia visų savo pusės kietos rankos šalininkų, siekiančių apskritai pakeisti "Gazelių" komandos pavadinimą, spaudimą, laimi baltaodžių palaikymą ir stoja priekyje kaip regbio palaikytojas ir sirgalius.
O pabaigoje, žinoma, įvyksta pasakos "hepiendas": pilnut pilnutėlis regbio stadionas sutartinai serga už savo rinktinę, garbingai atsilaikančią prieš Naujosios Zelandijos galiūnus ir karštai sveikina pergalę, prie kurios, anot kapitono Pjenaro, prisidėjo visi 43 milijonai šalies gyventojų. Pats Mandela pasveikina sportininkus vilkėdamas dar taip neseniai juodaodžių niekintus rinktinės marškinėlius, paspaudžia ranką baltaodžiui, stadione mojuojančiam naująja šalies vėliava, o žaidėjai iš visos gerklės sugieda naująjį šalies himną, vos prieš kelias savaites taip pat įnirtingai niekintą. "Nkosi sikelel' iAfrika", tokia pirma himno eilutė hosų kalba, reiškianti "Viešpatie, laimink Afriką" (himnas giedamas iš viso penkiomis kalbomis). Jausmus keliantis filmas, kokio seniai nėra buvę.
Be abejo, "Nenugalimas" visų pirma yra filmas apie sportą ir jo dvasią, jį palaikančią jėgą. Apie regbį, kuris greta pavakarių arbatos yra bene svarbiausias britų kolonijų paveldas. Šios šakos, šio "chuliganų sporto, žaidžiamo džentelmenų", ypač antroje filmo dalyje, daugiausiai ir gauname pamatyti. Koks regbininkas iš Matto Damono, tevertina specialistai.
Greta šios temos, filme yra labai ryškių ir kitų akcentų. Vienas iš jų – susitaikymas. Ši linija prasideda nuo pat pirmosios Mandelos į valdžią atėjimo scenos. Kai jis surenka visus likusius baltaodžius prezidentinės tarnybos darbuotojus ir pakviečia liktis jo komandoje: juk visiems kartu reikia statyti naująją Afrikos ateitį! Tautų autsaideris (apartheido metais daugelyje sričių, taip pat ir sporte, Pietų Afrika buvo boikotuojama) turi tapti "ryškia šviesa". Būtina, anot Mandelos, pralaužti baimės ratą. Juodaodžiai turėtų baltaodžius nustebinti atlaidumu ir dosnumu, o baltaodžiai nustoti bijoti.
Susitaikymo idėjai paryškinti filme naudojama Mandelos asmens sargybinių portretinė iliustracija. Senieji juodaodžiai kovų bendražygiai, į savo šefą besikreipaintys betarpiškai, giminės vardu "Madiba", Mandelos tiesiog verste priverčiami bendradarbiauti su baltaodžiais kolegomis, anksčiau dirbusiais specialiame policijos dalinyje, daug kartų žudžiusiame ir kankinusiame juodaodžius. Juodaodis apsaugos vadas įnirtingai priešinasi ir ilgai negali su tuo susitaikyti, bet prezidentas atkerta: "Atlaidumas išlaisvina sielą. Dėl to jis yra toks galingas ginklas." Atleidimas ir susitaikymas prasideda čia, nuo šių nedidelių žingsnių. Žinoma, vyrai tuoj pat nepuola vienas kitam į glėbį, tačiau Mandelos žodžiai tikrai pildosi – palengva, po kruopelę, per mestą šiltą žvilgsnį, nuoširdų šypsnį lėtai slenka susitaikymo link.
Ir pats Mandela įkūnija bei skleidžia susitaikymo dvasią. 1962 suimtas, 1964 nuteistas, su kalinio numeriu 466/64, apie 27 metus praleido už grotų, 18 iš jų kalėjime Robeno saloje netoli Keiptauno. Kameroje, kurioje vietos vos užteko menkam gultui, jis galėjo skaityti, studijuoti, o kieme su kitais kaliniais turėjo skaldyti akmenis. Prieš čempionatą Mandelos įkalinimo vietą aplanko visa regbio komanda – vyrai šokiruoti, Pjenaras akimis apmeta kameros plotą – ir būsimų varžybų grėsmė atslūgsta ("rytdiena vienaip ar kitaip jau pasirūpinta"). Vakare prieš varžybas, užuot rūpinęsis dėl galingų varžovų, tik retoriškai paklausia savo žmonos: "Kaip žmogus gali beveik 30 metų išbūti kalėjime, o paskui dar gebėti atleisti?.." Tai ir pagrindinis viso filmo klausimas. Nekaltas uždarytas už grotų, atimti patys geriausi gyvenimo metai, dešimtmečiai, šeimos gyvenimas negrįžtamai sugriuvęs (filme trumpai užsimenama apie atitolimą; apie laisvėje iširusią ir antrąją santuoką) – iš kur atsiranda jėgų žmogui ištiesti susitaikymo ranką savo budeliui?
Filmas tiesioginio atsakymo neduoda, bet jis pats ateina bežiūrint – juk tai Mandelos pasitikėjimas Dievu tų jėgų suteikia! Biografijoje Mandela išpažįsta savo krikščionišką tikėjimą, o daugelyje kalbų patvirtina asmeninio tikėjimo svarbą. Jis labai gyrė auklėjimą metodistų sekmadieninėse mokyklose, bendrojo lavinimo mokyklose ir aukštosiose mokyklose, aukštino krikščioniškas vertybes ir principus, kurie jam ypač įkalinimo metais labai pagelbėjo. Blogį nugalėti tikėjimu – šiuo šūkiu Mandela vadovavosi dar tada, kai jo ANC draugai kūrė svajones apie ginkluotą kovą (pats Mandela anksčiau priklausė militaristiniam ANC sparnui). Šis šūkis nelaisvėje jį vedė ir į derybas su apartheido valdžia. Ačiū Dievui, kad ir toje pusėje būta žmonių su įsitikinimais kaip tuometinis prezidentas de Klerkas (kad ir daug baltaodžių, nepaisant apartheido ideologijos, gyveno pasitikėdami Dievu, matome ir filme, kai po pergalės aikštėje visa komanda kartu meldžiasi).
Filmas taip pat labai gerai parodo, kad krikščioniški įsitikinimai ir nuostatos Mandelą vedė ir kaip valstybės vadovą politiniame gyvenime. Tvirtai įtikėjęs kiekvieno žmogaus orumu ir svarba, jis randa pagyrimo žodžių bei gestų kiekvienam savo aplinkoje (giria sekretorės išvaizdą, parveža lauktuvių savo asmens sargybiniui, nuoširdžiai domisi šeimų reikalais). "Jam nematomų nėra" – tvirtina jo aplinka.
"Nenugalinas" yra taip pat labai geras filmas apie vadovavimą, lyderystę. Visai kitaip, nei daugelis politikos lyderių, Mandela nepasidavęs valdžios, pinigų ir godumo, sekso dievams. Jo kelias – paprastumas, dėmesingumas ir pavyzdys. Pats eina ir daro pirmas, ima ir aukoja dalį savo atlyginimo, rodo (net per didelį) darbštumo pavyzdį. Lemiamose situacijose nebijo vienašališkų sprendimų, pasipriešinti patarėjų, daugumos "liaudies valios" balsui. Bet tai jokiu būdu ne populistinis vadovas, nes didžioji dalis jo sprendimų buvo nepopuliarūs, radikalūs, sunkūs, skaudūs – bet atspindintys ištikimybę savo principams ir įsitikinimams, dėl to liaudies palankiai ir pritariamai priimti. Be abejo, Mandela nebuvo ir vien idealistas; jis gerai suprato, kaip svarbu yra politikoje simboliai, kiek daug lemia asmeniniai ryšiai, kokį vaidmenį gali suvaidinti žiniasklaida; ir jis labai gerai suprato, kad žmonėms būtinai reikia vilties ir įkvėpimo.
Šioje vietoje vaidmenį vėl suvaidina tikėjimas. Kaip daugumai afrikiečių, Mandelai vakarietiškas religijos suprivatinimas visiškai svetimas. Krikščioniškas tikėjimas afrikietiškai – tai tikėjimas visame kame, visose gyvenimo srityse ir vingiuose. Taigi ir politikoje. Mandela nė kiek neslepia, kad krikščioniški įsitikinimai vedė jį ir jo draugus kovoje už laisvę. 1998 vienoje iš savo kalbų jis pabrėžęs: "Pietų Afrikai dabar reikia ne tik geros valdžios ir gerų įstatymų. Mums reikia žmonių, aukojančių savo svajones vardan šalies vizijos sukūrimo. Mums reikia religingų žmonių, kurie savo tikėjimą parodytų gyvenimu." Bet dar 1994 yra sakęs, kad Bažnyčia, savyje besinešanti atleidimo dvasią, gali suvaidinti svarbų vaidmenį tautiniame susitaikyme:
"Galų gale susitaikymas yra dvasinis procesas, kuriam reikia daugiau nei vien įstatymo rėmų. Susitaikymas turi vykti žmonių širdyse ir protuose. Iš tiesų nėra kitos institucijos, kuri šį procesą efektyviau skatintų ir lydėtų, kaip tie tūkstančiai religinių bendrijų ir bendruomenių, kuriose visoje šalyje kas savaitę renkasi žmonės."
Tikėjimas neveiks aplinkoje, jeigu jis pirmiau nebus įsitvirtinęs širdyje ir prote. Mandela progą tam suprasti ir įsisąmoninti turėjo kalėjime. Čia jam padėjo ir vienas brito Williamo Ernesto Henley'io (1849–1903) 1875 metais parašytas eilėraštis pavadinimu "Invictus" (nuo jo ir filmo pavadinimas). Autorius, sunkiai sirgdamas, aprašo "naktį, kuri mane apgaubia", "pyktį ir ašaras", "šešėlio baisumą"; tačiau šios aplinkybės nieko nekaičia: I am the master of my fate: / I am the captain of my soul, sakoma eilėraščio pabaigoje. "Aš esu savo likimo vadovas, aš esu savo sielos kapitonas".
Pats Mandela šias eilutes aiškina visai kitaip, nei daugelis šiandienos europiečių: ne kaip deklaruojamą visišką žmogaus savarankiškumą ir nepriklausomybę. Mandela visų pirma jautėsi savo likimą atidavęs į Dievo rankas, o iš čia kylančią asmeninę atsakomybę už jį. Jis žinojo, kad uždaryti galima tik kūną, sielos niekada neuždarysi. Todėl eilėraščio eilutes jis kaip krikščionis interpretavo Rom 12, 21: "Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu" prasme. Filmui pavyksta sukurti puikią šio etinio principo iliustraciją.
Žr. ir straipsnį "Stebuklas Pietų Afrikoje" apie istorinį filmo kontekstą; http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-633.htm
