Pilypas Melanchtonas
Evangelikų tikėjimo išpažinimas
"Pirmoje dalyje (str. I–XXI) išdėstyti krikščionybės mokymo apie Dievą, Kristaus asmenį, nuteisinimą, sakramentus, Bažnyčią ir kt. pagrindai. Autoriai tikėjo dėl šio mokymo sutarią su Katalikų Bažnyčia ir dėl to su Roma turį nebent labai nedaug ginčų: 'Kaip galima matyti, čia nėra neiko, kas nukryptų nuo Rašto, Katalikų Bažnyčios, arba Romos Bažnyčios ta apimtimi, kurią sudaro jos rašytojų raštai’ (Pirmos dalies epilogas)... Antroje dalyje atitaisomi Romos piktnaudžiavimai, per laiką įsiskverbę į Bažnyčią... Remiantis aiškiu Šventojo Rašto mokymu, atmetami tokie dalykai, kaip Altoriaus sakramento teikimas vienu pavidalu, kunigų santuokos paneigimas, Mišių auka, piktnaudžiavimas išpažintimi, pasninkas, vienuolystė ir Bažnyčios suaugimas su valstybe. Atitaisant šiuos piktnaudžiavimus, atmetamos žmonių tradicijos ar Bažnyčios papročiai, prieštaraujantys Šventojo Rašto mokymui."
Vis dėlto imperatorius, ištikimas Romos Bažnyčiai, ir visa katalikų susirinkimo pusė atmetė protestantų išpažinimą, o katalikų teologai parašė poleminį raštą, kuriame paneigiami evangelikų teiginiai (dėl to tekstas vėliau pavadintas Confutatio – t. r. paneigimas). Atsakydami į jį, protestantai paskelbė Apologiją, arba Augsburgo išpažinimo gynimą. Boehme apie Apologiją:
"Apologija – teologijos mokslo brangakmenis. Savo forma ji daug kuo skiriasi nuo Augsburgo tikėjimo išpažinimo. Apologija ilgesnė ir polemiškesnė savo argumentais. Jai būdinga išplėtoti teologiniai argumentai, jos mokyme dažniau remiamasi Raštu, įskaitant nuodugnią Rašto teksto egzegezę, taip pat senovės Bažnyčios tėvų citatomis... Apologija – puikiausias Pilypo Melanchtono teologijos veikalas. Jis dvelkia gelbstinčios Jėzaus Kristaus Evangelijos džiaugsmu. Kaip ir Augsburgo tikėjimo išpažinime, Apologijoje visas mokymas sutelktas į mokymą apie nuteisinimą. Apologija apima Bažnyčios tėvų raštus, filosofiją ir logiką, bet jos šerdis – biblinė ir evangelinė, nes jos širdis ir centras yra Evangelija."
Augsburgo išpažinimas tapo svarbiausiu Vokietijos evangelikų ir viso pasaulio liuteronių išpažinimu. Kartu su Apologija abu tekstai buvo įtraukti į Santarvės knygą (1580), kuri yra pagrindinis liuteronų tikėjimo išpažnimų rinkinys.
2009 buvo išleistas naujas Augsburgo išpažinimo ir Apologijos vertimas į lietuvių kalbą (iš lot. ir vok. kalbos vertė A. Kukauskas ir G. Žukas, red. P. Kimbrys ir kun. S. Juozaitis; Kaunas: VšĮ ESterra). "Augsburgo tikėjimo išpažinimą / Ausgburgo išpažinimo apologiją" galima įsigyti Kauno liut. parapijoje arba "Tikejimo žodžio" interneto knygyne (nuo liepos mėn., knygynas.btz.lt). Čia pateikiame Augsburgo išpažinimo IV straipsnį ir ištrauką iš Apologijos IV straipsnio:
[Augsburgo tikėjimo išpažinimas]
IV str. apie nuteisinimą
Jos [mūsų Bažnyčios] taip pat moko, kad žmonės negali nuteisinti savęs Dievo akyse savo jėgomis, nuopelnais ar dar¬bais, bet nuteisinami dovanai dėl Kristaus per tikėjimą, tikėdami malonės ir atleidimo susilaukią dėl Kristaus, už mūsų nuodėmes atmokėjusio savo mirtimi. Tokį tikėjimą Dievas savo akyse įskaito kaip teisų (Rom 3 [21] ir 4 [5]).
[Apologija]
Apie tai, kad tikėjimas į Kristų nuteisina [61-74]
Pirmiausiai, idant kas nors nepamanytų, jog kalbame apie neutralų istorijos pažinimą, pasakytina, kaip tikėjimas randasi. Po to ir parodysime, kad jis nuteisina ir kaip tai suprastina, bei atmesime tai, ką prikiša priešininkai. Luko evangelijos paskutiniame skyriuje, 24, 47, Kristus liepia jo vardu skelbti atgalią ir nuodėmių atleidimą. Juk Evangelijoje visi žmonės tikinami esą nusidėję, visi užsitarnavę amžinąją rūstybę bei mirtį, ir dėl Kristaus teikiamas nuodėmių atleidimas bei nuteisinimas, kurie gaunami tikėjimu. Skelbimas, raginantis atgailauti, rodo, jog esame kalti; tai sąžines tikrai ir rimtai įgąsdina. Tada širdys turi vėl susilaukti paguodos. Taip atsitinka, jei tikima Kristaus pažadu, kad dėl jo mūsų nuodėmės atleistos. Toks persigandusius padrąsinantis ir paguodžiantis tikėjimas laimi nuodėmių atleidimą, nuteisina ir gaivina. Mat ta paguoda yra naujas ir dvasinis gyvenimas. Šie dalykai aiškūs ir akivaizdūs, juos gali suprasti dievobaimingieji, be to, jie grindžiami Bažnyčios liudijimais. Priešininkai niekur neįstengia pasakyti, kaip dovanojama Šventoji Dvasia. Jie prasimano, kad Šventoji Dvasia suteikiama sakramentais, ex opere operato [lot. atliktu veiksmu], be priimančiojo širdies tinkamo sujaudinimo, tarsi Šventosios Dvasios dovanojimas būtų koks nereikšmingas dalykas. Tačiau, kadangi kalbame apie tikėjimą, kuris nėra neutrali mintis, bet išlaisvina iš mirties, pagimdo širdyse naują gyvenimą ir yra Šventosios Dvasios vaisius, tas tikėjimas nesugyvena su mirtinąja nuodėme, ir visada, kai yra, duoda gerų vaisių... [...]
Dabar parodysime, kad tikėjimas nuteisina. Pirmiausia derėtų skaitytojus įspėti, jog lygiai taip, kaip būtina išlaikyti teiginį, kad Kristus yra Tarpininkas, būtina ginti ir tai, kad tikėjimas nuteisina [be darbų]. Juk kaip Kristus galėtų būti Tarpininkas, jei per nuteisinimą Juo kaip Tarpininku nesinaudotume, jei nemanytume, kad dėl Jo esame priskiriami prie teisiųjų?tačiau tuo tikėti reiškia kliautis Kristaus nuopelnais tuo, kad dėl Jo Dievas tikrai nori būti mums palankus. Kaip būtina ginti, kad šalia Įstatymo būtinas Kristaus pažadas, lygiai taip būtina ginti, kad tikėjimas nuteisina [juk Įstatymas neskelbia nuodėmių atleidimo iš malonės]. Įstatymo neįmanoma laikytis, pirma negavus Šventosios Dvasios. Todėl būtina ginti Kristaus pažado būtinumą. Tačiau šį įmanoma gauti tik tikėjimu. Todėl tie, kurie neigia, kad tiėkjimas nuteisina, moko Įstatymo, nustumdami į šalį Evangeliją ir Kristų.
Tačiau kai kalbama, jog tikėjimas nuteisina, kai kas galbūt supranta tai kaip pradžią, būtent kad tikėjimas yra nuteisinimo pradžia arba parengimas nuteisinimui, todėl Dievo esame priimami ne dėl to tikėjimo, bet dėl po to einančių darbų, ir paisto, jog tikėjimas taip labai aukštinamas dėl to, kad yra pradžia... Ne taip manome apie tikėjimą, bet laikomės to, kad iš tiesų ir tiesiogine prasme Dievo priskiriami prie teisiųjų arba priimami esame pačiu tikėjimu dėl Kristaus. Kadangi būti nuteisinamam reiškia iš neteisiojo virsti teisiuoju, arba atgimti, tai taip pat reiškia būti skelbiamam ar priskiriamam prie teisiųjų. Juk Šventajame Rašte sakoma abejaip [Posakis "būti nuteisinamam" vartojamas dvejopai – tai reiškia ir būti atsivertusiam ar atgimusiam, ir būti laikomam teisiu]. Todėl čia primiausia norime parodyti, kad neteisųjį teisiu paverčia vien tikėjimas, t.y. kad vien per jį gaunamas nuodėnių atleidimas.
Kai ką žeidžia žodelis VIEN, nors jau Pauliaus aiškiai sakoma Rom 3, 28: "Mes įsitikinę, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų"; taip pat Ef 2, 8–9: "Tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų"; taip pat Rom 3, 24: "Nuteisinami dovanai". Jei kam nepatinka šalinantis žodis VIEN, tai tegu jie pašalina ir Pauliaus šalinančius žodžius "dovanai", "be įstatymo darbų", "yra dovana" ir pan. Juk visi jie irgi labai stiprūs šalinantys žodžiai. "Mes atmetėme nuomonę apie nuopelną". Neatmetėme žodžio ar sakramnetų, kaip šmeižia mus priešininkai. Juk sakėme pirmiau, jog tikėjimas gimsta iš žodžio ir kuo labiausiai gerbiame žodžio tarnybą. Meilė ir darbai turi lydėti tikėjimą. Todėl jie ne atmetami taip, kad nelydėtų, o atmetamas kliovimasis meilės ar darbų nuoplenu nuteisinime.
Visą Augsburgo tikėjimo išpažinimo tekstą rasite čia (1934 J. Paupero vertimas):
http://www.liuteronai.lt/Tikejimo-ispazinimas
Žr. ir "Augsburgo Išpažinimas – XVI amžiaus ekumeninis liudijimas", http://www.liuteronai.lt/Pradzia/Aktualu/Augsburgo-Ispazinimas-XVI-amziaus-ekumen inis-liudijimas
