Holger Lahayne
Evangelikalai ir katalikai – tikrai drauge? (II)
EKD kelissyk reiškiamas apgailestavimas dėl "krikščionių tarpusavio konfliktų". Raginama, kad "mes, evangelikai ir katalikai, nereikalingais ir meilės neskatinančiais tarpusavio konfliktais neturime padėti Kristaus karalystės priešams." Kitaip sakant, konfliktuoti blogai ir reikia stengtis to vengti: "Kristaus meilė valdo mus, todėl esame pasiryžę vengti tokių konfliktų tarp savo bendruomenių, o kur jų esama, stengtis juos sušvelninti ir užgesinti".
Bet iškart skubu paklausti: argi tarp mūsų nėra ir negali būti konfliktų, kurie vardan tiesos ne tik neišvengiami, bet ir būtini? Kuriuos būtina spręsti, o ne užglaistyti? Antraip ką galvoti apie reformacijos laikų konfliktus? Nė vienas reformatorius nenorėjo piktavališkai skaldyti Bažnyčios, bet ir nevengė konfliktų – vardan tiesos ir Evangelijos. Jei visi konfliktai imami vertinti šitaip neigiamai, tai reformacija su jos pasekmėmis greit virsta tikra "katastrofa".
Tiesa, dokumente rašoma: "Mes prieš bet kokį harmonijos demonstravimą, įgytą tiesos sąskaita", bet šis teiginys nė kiek nekonkretinamas ir nekomentuojamas. Bijau, kad EKD daugelio bus suprantamas pagal populiarią ekumenizmo frazę: "Mokymas ir teologija atskiria, meilė ir patirtis suvienija".
Vaizdas netampa aiškesnis ir skyriuje "Mes drauge siekiame". Nieko neprikiši minčiai: "Ne visi skirtumai yra tikri nesutarimai, ir nebūtinai visi nesutarimai atskiria". Konkrečiau: "Mes atkreipiame dėmesį į keletą skirtumų ir nesutarimų, kuriuos reikia panagrinėti išsamiau ir atviriau..." (to nėra bernardinai.lt) ir pateikiamas sąrašas skirtumų, "kurie dažniausiai laikomi mus atskiriantys". Ir toliau: "Kai kuriais atvejais paminėti skirtumai atspindi autentiškus nesutarimus".
Deja, tai viskas. Daugiau jokio diferenciavimo ir aiškinimo. Kokie skirtumai tie tikrieji, kurie tik tariami, kurie pagrindiniai, kurie antraeiliai ir t. t.? Ką reiškia ta diplomatiškoji formuluotė "dažniausiai laikomi"? Kieno dažniausiai laikomi? Teisėtai ar neteisėtai? Kokia pačių autorių pozicija?
Čia kaip ir daugelyje kitų vietų: kyšt nosį į svarbią temą ir numetama. Jokio platesnio išaiškinimo, jau nekalbant apie analizę iki galo. Net priešingai. Kyla įspūdis, kad visos temos ir visais klausimas yra ir taip aiškios, o minimos problemos tėra greičiau antraeilės. Pripažįstamas tam tikrų problemų paveldas, bet, regis, jis niekam neįdomus ir nesvarbus. Panašiai galvojo ir britų evangelikalas, "Alfa" kurso bendraautoris N. Gumbelis, sakydamas, kad tarp konfesijų egzistuoją tik "neesminiai" skirtumai!
Bet iš evangelikalų perspektyvos tenka konstatuoti, kad iki šiol tarp mūsų esama vis dar esminių skirtumų. Pirmiausiai minėtina filosofinė (tomistinė) prigimties-malonės schema, dėl kurios evangelikalai ir katalikai, pavyzdžiui, skirtingai mąsto apie nuodėmę ir žmogų. Ši schema persmelkia visą katalikybę ir daro įtaką jos hermeneutikai, etikai bei pažinimo ir mokslo klausimams. Tai plati tema, todėl čia tebūna pasakyta tik tiek, kad schema sukuria svarbų problemų ratą, nes dėl jos, evangelikalų nuomone, veikia į krikščionybę prasiskverbusios antikinės, nekrikščioniškos sampratos.
Antras esminis skirtumas yra Bažnyčios suvokimas. Reformatų teologas C. Hodge'as 1878 yra teisingai pastebėjęs: "Praktiškai visi mokymo skirtumai tarp katalikų ir protestantų išvestini iš atsakymo į vieną klausimą: Kas yra Bažnyčia?" Katalikybėje Bažnyčia yra malonę teikianti tarpinė institucija tarp Dievo ir pasaulio bei žmogaus. Knygoje "Lectures on Calvinism" jos autorius olandų teologas A. Kuyperis (1837–1920) apie šį skirtumą rašo:
"Pagrindinė [katalikybės] mintis [Dievo ir žmogaus santykio klausimu] yra ši: per jungiamąją grandį, būtent Bažnyčią, Dievas užmezga ryšį su savo kūriniu. Ši grandis yra regima, juntama, paliečiama institucija. Čia [katalikybėje] Bažnyčia yra tarpininkė tarp Dievo ir pasaulio. Būtent šiam dalykui, tokiai Bažnyčiai, kuri įsiterpia tarp žmogaus sielos ir Dievo, prieštarauja kalvinistai. Kadangi, visų pirma, Bažnyčia nėra nei įstaiga, nei institucija, o patys tikintieji yra Bažnyčia, tai tik toks yra jos ryšys su Kūrėju".
Trečia svarbi tema yra autoriteto klausimas. Apie jį taiklią mintį suformulavęs R. Macaulay:
"XVI a. kilusių debatų esmę sudarė ne tiek nuteisinimo per tikėjimą klausimas, – nors jis tikrai buvo vienas svarbiausių – kiek autoriteto klausimas. Tiek tada, tiek dabar pagrindinis dalykas yra principų, pagal kuriuos vertinamas kiekvienas Bažnyčios gyvenimo ir mokymo aspektas, klausimas. Ar tai yra vien Biblija, ar Biblija ir Tradicija? Katalikybės prisirišimas prie Tradicijos smarkiai numenkino Šventojo Rašto autoritetą. Autoritetais laikomi mokymai, kurie neturi jokio pagrindo Biblijoje. Tik šia prasme, šia vienintele prasme katalikų Bažnyčia turi humanistinį autoritetą. Katalikai šiems teiginiams, be abejo, prieštarautų... Žinoma, kaip R. J. Neuhausas teigia, visos krikščionių Bažnyčios turi savo mokymus, kuriuos laiko autoritetingais ir jiems paklūsta. Tradicijos reikalingos ir jų nėra ko neigti. Tačiau evangelikų tradicijos kilusios iš Biblijos ir paklūsta vien jos autoritetui, todėl neturi beveik nieko bendra su Romos Tradicija." ("The counter-reformation of Pope John Paul II?", Cambridge Paper, Sept. 2000)
Macaulay nurodo vieną esminį paradoksą, kuris yra pamatinis EKD: nors siekiama kovoti prieš sekuliarizmą ir neteisingą humanizmą, bet patys (šiuo atveju katalikiškoji pusė) laikosi humanistinio autoriteto. Nes galų gale žmogus, vienas žmogus, turi patį aukščiausią autoritetą mokymo klausimais. Anglikonų vyskupas C. P. McIlvaine'as dar XIX a. taikliai pastebėjo: tradicijos [mažoji t] pakėlimas iki autoritetingosios Tradicijos [didžioji T] "iš esmės yra racionalizmas, nes postuluotoji Tradicija galų gale pagrįsta tik bažnytinius drabužius dėvinčio žmogaus protu. Tuo žmogus pasikelia virš Šventojo Rašto".
6. Ar viena mūsų misija?
Vienas iš pagrindinių EKD teiginių skelbia, kad didžių pavojų ir iššūkių akivaizdoje, evangelikalai su katalikais pašaukti vienai misijai. Net pats dokumentas taip vadinasi: "EKD: krikščioniška misija trečiajame tūkstantmetyje" (arba šiek tiek nuosaikesnis sykiu išleistos knygos pavadinimas "... Toward a Common Mission" – bendros misijos link).
Toliau tekste pagrindžiama: "Kaip Kristus yra tik vienas, taip ir krikščionių misija yra tik viena". Jeigu žiūrėsime tik į šį sakinį, atrodys viskas gerai. Bet toliau eina patikslinimas: "Vienas Kristus ir viena misija jungia ir daug kitų krikščionių, ypač Rytų stačiatikius ir tuos protestantus, kurie paprastai nelaikomi evangelikais [čia turi būti "evangelikalais"]. Malda "Tegul visi bus viena" apima visus krikščionis."
Evangelikalas iškart vėl kelia klausimą: kas yra krikščionis? Ar visi paminėtieji yra krikščionys? Dokumente kalbama net "apie 1, 7 mlrd. krikščionių" visame pasaulyje. Išties kai kuria prasme jie, be abejo, yra krikščionys (nes jie ne musulmunai, induistai ir t.t.). Bet čia ne tai turima omenyje, todėl šiek tiek klaidina. Galima suprasti, kad visi, kurie turi bet kokį reikalą su Kristumi, bent jau "praktikuojantys" katalikai ir evangelikai bei visas protestantų būrys su liberalais tarp jų yra krikščionys. Ir visų jų yra viena misija?
Tai yra dar vienas klausimas, į kurį EKD nėra atsakyta iki galo. Evangelikalų pozicija misijos klausimu yra vienareikšmiška ir aiški: viena misija gali būti vien tik su tikrais krikščionimis, tikrais tikinčiaisiais, atgimusiais iš aukšto, šventaisiais, Dievo vaikais – kad ir kokia bažnyčiai jie priklausytų. Su visais katalikais, visais pakrikštytaisiais, su visais Apaštalinio tikėjimo išpažinimo ‚šalininkais' ir su visais protestantais vienos misijos niekaip negali būti.
Be abejo, situaciją smarkiai sukomplikuoja šio dokumento prigimtis, nes jis sudarytas katalikų ir evangelikalų. Be to, pabrėžta, kad niekaip neatstovaujamos savos bažnyčios ir judėjimai. Todėl pasirašiusieji evangelikalai galėtų sakyti: mūsų misija su šiais katalikais yra viena, nes jie yra tikri krikščionys. Bet ne čia problema. Problema, kad dokumentas sukurtas ne sau, o plačiai publikai. Originale, ne lietuviškame sutrumpintame vertime, netgi pasakyta "from our communities to our communities" – ... mūsų bendruomenėms. Kaip tose bendruomenėse bus suprastas šis dokumentas? O dar Lietuvoje! Juk aiškiai sakoma, kad "mes", mes krikščionys, suprask: visi, kurie tokiais vadinamės, o ne grupelė kažkokių išskirtinių, veikiame, turime veikti kartu. Evangelikalams tai nepriimtina.
Ką daryti evangelikalams, kuriems EKD paliestos problemos svarbios; kurie už Biblijos tiesą nori veikti viešojoje erdvėje; kurie už pokyčius kultūroje bei visuomenėje siekia dirbti Evangelijos dvasioje; kurie įsitikinę, kad krikščionių tikėjimas turi ir svarbų socialinį aspektą? Ką daryti tokiems? Sėdėti rankas susidėjus? Likti vien mažyčiame "tikrųjų" krikščionių ratelyje?
Čia daug padėtų, netgi būtų būtinas jau minėtasis atskyrimas cobelligerents, partnerių, nuo allies, sąjungininkų. Apie tokį skirstymą savo knygoje "The Church at the End of the Twentieth Century" rašo bendrijos "L'Abri" įkūrėjas F.A. Schaefferis (1912–1984). Jis pabrėžia, kad tikrų krikščionių sąjungininkai gali būti tik tikri krikščionys. Tik su tokiais, kaip sako autorius, mes galime būti vienoje stovykloje, stovėti ant vieno pagrindo, traukti vieną vežimą, tik su tokiais galime leistis "kartu įkinkomi" (pagal 2 Kor 6, 14). Prie tikslų, kurių tikri krikščionys galėtų siekti tik su tikrais krikščionimis, priklauso misijinė veikla bei evangelizavimas (Mt 28, 19–20). Kitus daryti Jėzaus mokiniais gali tik Jėzaus mokiniai. (Geras pavykusio sutartinio dokumento, skirto evangelizavimo klausimams, pavyzdys galėtų būti 1974 pasaulio evangelikalų Lozanos sandora.)
Bet tai ne vieninteliai veiklos laukai, Dievo pavesti krikščionims. Dievas yra suteikęs ir vadinamąjį kultūrinį mandatą, t. y., įsakęs valdyti žemę, ja rūpintis, pasaulį keisti pagal dieviškuosius principus, kovoti už teisingumą, tiesą ir moralę. Šiose sferose krikščionys gali ir turi dirbti kartu su nekrikščionimis, nes minėtieji dalykai Dievo įsakyti visiems žmonėms.
Partneriais gali būti tie, kurie dėl įvairių priežasčių tam tikru ypatingu atveju vardan konkretaus tikslo kaunasi vienoje kovoje kartu su krikščionimis. Jais gali būti daug kas: kiti krikščionys, statistiniai krikščionys, musulmonai ir t. t. Su šiais galima drąsiai stoti į vieną kovą, pavyzdžiui, dėl abortų įstatymo pakeitimo. Su netikinčiaisiais, pavyzdžiui, profsąjungomis galima kartu reikalauti nedarbo dienos sekmadienį. Su ateistais kartu kovoti už religijos laisvę arabų pasaulyje ir t. t. Tokiose kampanijose evangelikalai gali ne tik dalyvauti, bet patys jas inicijuoti (pvz., Anglijoje "Keep the Sunday Special" projektas; geras šios bendros kovos dokumento pavyzdys yra "Sunday Charter"). Taip pat krikščionys gali kartu veikti ir su sekuliariomis organizacijomis kaip amnesty international bei kitomis. Čia bendradarbiavimo nėra ko baimintis, nes veikiama dėl labai aiškiai apibrėžtų, konkrečių tikslų. Krikščionys čia gali angažuotis pagal savo sugebėjimus, galimybes, turimą laiką bei konkrečią visuomenės situaciją. Bene geriausias istorinis pavyzdys galėtų būti britų evangelikalo W. Wilbeforce'o prieš du šimtus metų vykdyta kova prieš tarptautinę prekybą vergais. Jo motyvas veikti buvo kilęs iš tikėjimo, bet partneriais buvo daug netikinčiųjų.
Vienas didžiausių EKD trūkumų yra tas, kad per dideli dokumento užmojai. Kad sustiprintų šeimos vaidmenį, remtų krikščionišką kultūrinį paveldą, kovotų su abortais, seksualiniu palaidumu, pornografija bei už tikrai laisvą visuomenę – visam tam ‚krikščionims' tikrai nebūtinai reikia "vienos misijos". Visa tai gali būti ir cobelligerence, partnerių sferos reikalas, kur kartu kaunasi krikščionys ir su nekrikščionimis. Misijinė veikla, evangelizavimas, pamokslavimas, malda – tam reikia krikščionių, tikrų tikėjimo brolių ir seserų bendradarbiavimo. Ir, žinoma, bendro sutarimo, vieningo tikėjimo išpažinimo pagrindu (kaip, pvz., Evangelikų aljanso). O kitus dalykus galime įgyvendinti ir kartu su nekrikščionimis. Italijos evangelikalų 1999 metų Padujos deklaracijoje rašoma:
"Kultūrinės misijos įgyvendinimui gali egzistuoti sąlyčio taškų, kai įmanomas bendradarbiavimas evangelikalų su katalikais, kaip tai įmanoma ir su žmonėmis iš kitų tikėjimų ar ideologinių grupių. Platus bendradarbiavimas [čia autoriai vartoja sąvoką cobelligerence] vardan bendrų etinių, socialinių, kultūrinių bei politinių vertybių net sveikintinas. Tačiau šios būtinosios ir neišvengiamos kooperavimosi formos neturėtų būti laikomos ekumeninėmis iniciatyvomis ar mokymo apie vienybės atkūrimą ženklais".
7. Ar mes tikrai suartėjome?
Viena pgrindinių EKD minčių labai aiški: daugeliu požiūrių mes sutariame ir veikiame kartu – šios minties dokumento bei skyrių pavadinimai ("Mes drauge..."). Dokumento pabaigoje patvirtinama: "... tikrai žinome, kad Jo pažadas tvirtas, kad esame pašaukti netrumpam laikui ir kad esame drauge. Tvirtai žinome, jog privalome drauge kalbėti tiesą ir viltis, siekti, kovoti ir liudyti..."
Kad ir kaip atskiros dokumento dalys sumanytos ir interpretuotimos, viena aišku: didžiųjų konfesinių nesutarimų laikai baigėsi; anų šimtmečių konfliktai jau praeity; mes suartėjome ir tai neišvengiama.
Bet ar tikrai evangelikalai su katalikais suartėję? Taip ir ne. Taip, nes ypač praeitame šimtmetyje pasiekta svarios esminės pažangos. Būta tikro suartėjimo. Pavyzdžiui, daug katalikų tapę karštais Šventojo Rašto skaitytojais, vyksta bendros Rašto studijos (daugybę amžių net nesvajoti dalykai). Vykdomi ir bendri projektai (Biblijos draugijos). Be abejo, vienas svariausių pasikeitimų yra tas, kad evangelikai nebelaikomi eretikais, o vadinami broliais Kristuje. Savo ruožtu beveik niekas iš evangelikų nelaiko popiežiaus antikristu, o katalikų bažnyčios "netikra".
Tačiau pažiūrėkime į kitus dalykus. Pajudinkime konfliktą, dėl kurio kilo reformacija – atlaidus. Žinoma, kai kurios XVI a. blogybės (Tetzelis ir jo pamokslai, provokavę Liuterį...) pašalintos. Tačiau iki šiol atlaidai tebėra stabili katalikų mokymo bei maldingumo dalis. Kai kurios nuorodos liberalizuotos, panaikinta skaistyklinė "matematika". Bet esminiai elementai palikti ir būtent tokie patys, kaip prieš šimtmečius – esminės reformos nė ženklo. Jubiliejiniais 2000-aisiais atlaidų fenomenas vėl suveikė visu savo pajėgumu. Tad šiuo požiūriu prie evangelikų nepriartėta nė per plauką. 1998 atlaidų bulė "Incarnationis mysterium" protestantams tebėra gryna provokacija, dėl kurios Italijos evangelikai, pavyzdžiui, valdiečiai atšaukė visas bendras su katalikais 2000-ųjų programas. Ir Lietuvoje J. Sasnauskas teigė: "Jeigu ką nors iš mūsų tradicijų verta įrašyti į visokius UNESCO sąrašus kaip unikalų ir saugotiną dalyką, tai nebus nieko tinkamesnio už atlaidus." (bernardinai.lt; 2007 07 21)
Ypač katalikų hierarchų ekumenizmo siekio rimtumu tenka suabejoti pagalvojus apie Marijos vaidmenį. Liuterio laikais Marijos kultas tebuvo kūdikiškas, palyginus su augimu nuo XIX a. iki dabar. Šiandien katalikų bažnyčia be jokių išlygų tvirtai laikosi visų marijinių dogmų: amžinos nekaltybės, nekaltojo prasidėjimo (dogmatizuotas nuo 1854) ir paėmimo į dangų (dogma tik nuo 1950). 1854, praėjus keliems šimtmečiams po reformacijos, Marija oficialiai paskelbta išganymo tarpininke (mediatrix). Be to, nuo 1908 popiežiaus Pijaus X Marija nedogmatizuotai pavadinta išganymo bendrininke (coredemptrix). Evangelikams tokie dalykai visiškai nepriimtini ir yra grynas papiktinimas. Juolab kad visa tai ne koks antraeilis bažnyčios mokymo klausimas (su Marijos garbinimu glaudžiai susijusios pamaldos, šventėjimas, evangelizacijos!).
Siekdami vienybės su evangelikais ir suvokdami šį dalyką kaip kliūtį, popiežiai Jonas XXIII ir Paulius VI sąmoningai sumažino Marijos reikšmę. Bet didysis Marijos gerbėjas Jonas Paulius II vėl viską sugražino atgal. 1987 savo enciklikoje kvietė visus krikščionis priimti Mariją kaip vienybės šaltinį, nes ji yra visų krikščionių "bendra motina". Dėl to viename svarbiame Pasaulio evangelikų aljanso (WEF, dabar WEA) dokumente teigiama: "Mes, evangelikalai, jaučiamės giliai įžeisti Romos marijinių dogmų..." ("Evangelical Perspective...")
Dar vienas liūdnas skyrius: 1983 reformuota Bažnyčios teisė. Išties būta keletos teigiamų pakeitimų, ypač patiems katalikams. Užtat protestantų atžvilgiu dėl jautrių temų nieko nepadaryta, net priešingai. Pakanka vien pažvelgti į popiežiaus vaidmenį lotyniškosios bažnyčios teisyne (CIC). Jo bažnytinės-religinės galios nuo Liuterio laikų tapusios beveik beribės. Popiežiaus sprendimai ex cathedra nuo 1870 laikomi neklystamais. Pasaulinio susirinkimo sprendimai laikomi negaliojančiais ir klystančiais, jeigu jų nepatvirtina popiežius (kan. 1372, 336, 341§1). Vyskupai kolegialumo dvasioje dirba tik tiek, kiek to nori ir leidžia popiežius (kan. 333§2); be popiežiaus patvirtinimo negalioja niekas. Visa Bažnyčios teisė paremta popiežiaus autoritetu. Jis yra vyriausiasis teisėjas (kan. 1442), kuris pats negali būti patrauktas teisman (can. 1404–1405): "Joks popiežiaus sprendimas negali būti nei atšauktas, nei apskųstas" (kan. 333§3). Be to, popiežius pirmą kartą bažnytinės teisės lygmenyje oficialiai paskelbtas "Kristaus vietininku" (kan. 331).
Tad galima sakyti, kad pažangos būta, bet tik viena kryptimi: popiežiaus valdžios išplėtimo. Apie kokį ekumenizmą galima kalbėti esant šitokiam kontekstui? Ir apie kokį suartėjimą? Argi tai žingsniai evangelikų link? Nesvarbu, kad dabartinis popiežius labai inteligentiškas bei kuklus ir daug kam iš evangelikų kaip asmuo simpatiškas, gebantis pasakyti daug teisingų dalykų. Problema ta, kad katalikų bažnyčia yra perdėm teisinė organizacija, kurios pagrindą galų gale sudaro bažnytinė teisė ir dogmos.
Suartėjimo tarp katalikų ir evangelikų nuojautą visų pirma žadina supanašėjusi leksika. Katalikiškoji pusė jau kuris laikas nevengia tipiškai evangeliškų posakių, tik pripildytų sava prasme. Kalba apie ekumenizmą, bet supranta jį savaip, specifiškai katalikiškai. Bažnytinėje teisėje daugsyk mini šventėjimą (kan. 210), bet omeny turi tikinčiųjų šventumą per dalyvavimą sakramentuose. Sako, kad pasauliečiai dalyvauja apaštalavime (kan. 225§1), bet išsyk pabrėžia klerikalų viršenybę. Akcentuoja, kad Evangelija turi būti skelbiama visoms tautoms (kan. 211), bet tą supranta grynai sakramentine prasme.
Nevengiama net svarbiausių evangelinių savokų kaip sola, "vien ...", dažno minėjimo. Pavyzdžiui, katalikų bažnyčios ir Pasaulinės liuteronų sąjungos "Bendroje nuteisinimo doktrinos deklaracijoje" rašoma: "Dievas mus priima vien malone, tikint Kristaus išganančiu darbu, o ne dėl kokio nors mūsų nuopelno" (15). "Vien malone" – ar tai reiškia, kad katalikai perėmė šį evangelikų šūkį? Tikrai ne, jei pažiūrėsime, kaip jį supranta vokiečių kardinolas W. Kasperis: "Pasakymas "vien malone", kuris vienija katalikų ir evangelikų krikščionis, pagal katalikus turėtų būti suvokiamas ne ekskliuzyviai kaip žmogų nušalinantis, o inkliuzyviai kaip žmogų įtraukiantis ("Ringen um die Wahrheit – Kirchen im Dialog über die Rechtfertigungslehre"). Kasperis aiškiai atmeta evangeliškąją "vien..." prasmę, todėl neatrodo, kad čia kas nors būtų pasikeitę.
Panašiai galima pasakyti ir apie 1997 tos pačios autorių grupės kaip ir EKD (dėl to vadinamą EKD II) deklaraciją "Išganymo dovana". Joje vartojamas net daugelio evangelikalų EKD (I) pasigestas "vien per tikėjimą".
Katalikybėje šalia vienas kito rastume kiek tik nori sakinių, skambančių labai evangeliškai ir skelbiančių ‚senąjį' mokymą, iš dalies paneigiantį ir atmetantį evangeliškąjį. Kaip taip gali būti? Čia reiktų neužmiršti, kad katalikų bažnyčia yra labai gabi savyje derinti prieštaringus dalykus. Šį gebėjimą beveik drąsiai galima vadinti jos sėkmės paslaptimi – prisiminkime antikos pabaigą, ypač viduramžius bei sėkmingą antikos filosofų ir kitų pagoniškų elementų integravimą.
K. Platelis rašė: "Katalikybė man artima ir dėl savo kompromisų su ikikrikščioniškųjų tikėjimų paveldu..." (in: "Tikėti ir rašyti") Tą patvirtina ir G. Beresnevičius: "Romos Katalikų Bažnyčios dogmatika ir teologinės doktrinos pritaikytos Europai ir sinkretina [sakinyje prieš tai sąmomingai pabrėžta sąvoka!] visą žmonijos civilizacijų palikimą, nuo Babilonijos ir Egipto iki graikų ir romėnų, muo germanų iki keltų, baltų ir slavų." ("Naujojo atgimimo išvakarės")
Italų teologas ir Padujos deklaracijos bendraautoris L. DeChirico apie tipiškai katalikišką et–et, integravimo "ir..., ir", rašo:
"Romos katalikybė meistriškai geba prie savo sistemos prijungti daug dalykų, kurie yra ne tik skirtingi, bet ir dažnai prieštaringi, netgi nesuderinami... Šia prasme jos et–et arba in–in bandymo [integruoti] rezultatą galima pavadinti complexio oppositorum [priešybių visuma]" ("Evangelical Theological Perspectives on post-Vatican II Roman Catholicism").
"Ir..., ir" hermeneutika yra tikrai tipiškai katalikiška. Prisiminkime pareikštas nuostatas dėl Rašto sampratos ir liberalizmo/modernizmo. Dar 1893 paskelbtoje enciklikoje Providentissimus Deus popiežius Leonas XIII vienareikšmiškai pasisakė už visišką Biblijos neklaidingumą. O jo sekėjo Pijaus XII enciklika tam jau prieštaravo. Bet tai ne problema dabartiniam popiežiui, kuris BAB įžangoje susidariusį kontrastą nesunkiai užglaisto: "Po penkiasdešimties metų dėl vaisingo didžiųjų katalikų egzegetų darbo popiežius Pijus XII 1943 m. rugsėjo 30 d. paskelbtoje enciklikoje Divino afflante Spiritu jau galėjo daugmaž pozityviai paakinti vaisingai taikyti šiuolaikinius Biblijos supratimo metodus. ". "... jau galėjo" – kaip galėjo? Kažin ar Ratzingeris rastų tam logišką paaiškinimą...
Būtų galima paminėti dar daug evangelikalams keistai atrodančių kontrastų. Antai iki šiol katalikų bažnyčia save laiko būtina išganymui. Tačiau čia pat teigia, kad išganymas galimas ir už jos ribų. Šioms prieštaringoms nuostatoms reikšti ji net turi specialią leksiką: bažnyčia ir bažnytinės bendruomenės (t. y., evangelikų bažnyčios). Bažnyčia gali būti tik katalikų, kitos negali būti bažnyčios, nes neturi tokių hierarchinių struktūrų ir teisingų sakramentų; ir apskritai, teisinga Bažnyčia gali būti ir yra tik viena (liepos mėnesį vėl patvirtinta Vatikano dokumente "Atsakymai į klausimus, liečiančius kai kuriuos mokymo apie Bažnyčią aspektus"). Tai jeigu "partneris" tarpbažnytiniame dialoge net tiesiogine prasme nelaikomas bažnyčia, apie kokią partnerystę galima kalbėti? Argi tai lygių pusių dialogas? Ir kur gi čia ta ekumenizmo pažanga, jei viena pusė diskriminuojama ir netgi niekinama?
Pabaiga: kur yra Lietuvos evangelikalai?
Kaip jau daugsyk minėta, EKD sukurtas Šiaurės Amerikoje. Šios šalies braižas dokumente labai ryškus. Jo tekstas suformuluotas dviejų grupių, kurių svoris maždaug vienodas (apytikrai abiejų grupių per 70 mln.). Niekur daugiau pasaulyje nėra tiek evangelikalų krikščionių! (neskaitant Kinijos, apie kurią ši statistika nėra žinoma). Amerikos evangelikalai labai gerai organizuoti, turi platų žiniasklaidos tinklą, gerai išvystytą ir labai aukšto lygio švietimo sistemą. Tas pats pasakytina ir apie šios šalies katalikus.
Dėl to EKD autorius galima laikyti vienodo lygio partneriais. Net ir nekalbėdami savo bažnyčių bei organizacijų vardu, vis viena jie galėjo jausti vienodai stiprų užnugarį. O Lietuvoje? Nėra nėra nieko net panašaus! Lietuvos evangelikalų judėjimas kone vienas silpniausių visoje Europoje (palyginti galima tik su Slovėnijos). Lietuva, skirtingai nuo beveik jau visų Europos valstybių, neįkūrusi savo Evangelikų aljanso kaip vienijančios organizacijos. Ir neatrodo, kad kas nors greitai keistųsi į gerą pusę.
Pagaliau net ne EKD teksto stipriosios ir silpnosios pusės yra pats svarbiausias dalykas. Amerikos evangelikalų judėjimas toks stiprus, kad blogesnis ar geresnis dokumentas nedaug ką keičia. Amerikos evangelikalai turi savo identitetą, žino, kas jie yra. Ko nepasakysi apie Lietuvą. Kokie gi čionykščiai evangelikalai partneriai katalikams? Katalikai labiau negu gerai žino, kas jie yra ir ką tiki. O evangelikalų pusė?? Baisu, kad EKD Lietuvos evangelikalus ne tik nesustiprins, bet dar labiau marginalizuos. Nes žinia aiški: nereikia mums jokio Evangelikų aljanso ir evangelikalų bendradarbiavimo. Mums svarbiau bendradarbiauti su katalikais!
Bet kad ir koks tas bendradarbiavimas tarp konfesijų ir krikščionių būtų, vis viena nereiktų penktojo žingsnio žengti pirma pirmutinio. Jei ir veikti EKD pagrindu, tai tik ne dabar. Evangelikalams dar žymiai per anksti ir tik dar labiau paaštrintų vidinius nesutarimus.
Ko reikia evangelikalams šioje situacijoje? Visų pirma – savimonės ir tapatybės. Kartais atrodo, kad Lietuvos evangelikai kenčia nuo menkavertiškumo komplekso: mes nereikšmingi, ką mes vieni padarysime; esame priversti šlietis prie didesniųjų ir pasistengti nesipriešinti. Šimtmečius tai gal ir buvo pateisinama. Bet juk laikai pasikeitė. Jei evangelikalai kviečiami į ekumeninį renginį, o jis pradedamas katalikiškomis mišiomis, kodėl negali būti aiškiai pasakoma: mes nedalyvausime. Jei evangelikalų vadovai kviečiami į renginius pasisakyti kartu su liberalais dvasininkais (nesvarbu, evangelikais ar katalikais), tai taip pat turėtų užtekti drąsos nedalyvauti šitokiuose spektakliuose. Kai katalikų intelektualai kaip filosofas N. Kardelis ima ir parašo: "... dvasiškai turtingesnes, morališkai kilnesnes krikščionybės formas, tokias kaip katalikybė ir stačiatikybė, neretai nurungia įvairios sektantiškos primityvaus krikščioniškojo fundamentalizmo atmainos. Antai kai kurios odiozinės kalvinizmo rušys, ydingai interpretuodamos absoliučios Dievo monarchijos principą..." ("Naujasis Židinys-Aidai" 2006/11), nereiktų sėdėti ausis priskliaudus, o tokius sakinius pagaliau pavadinti tuo, kuo jie yra: įmantriai įpakuota įžūlybė (kokios gi jau tos dvasiškai neturtingesnės ir morališkai liumpeniškesnės denominacijos? kurgi jų tas primityvumas? kam šaipytis iš Kalvino ir jo sekėjų?)
Būtina stiprinti evangelikalų identitetą, bet pirma reikia jį atrasti. Būtina iš naujo apmąstyti reformatoriškąjį šalies paveldą. Būtina visiems, kuriems svarbu Biblijos autoritetas ir evangelizacija, artėti vieniems prie kitų, jungtis. Būtina pagaliau pradėti vieningą evangelikalią veiklą aiškaus bendro tikėjimo išpažinimo pagrindu. Būtina evangelikalams vienytis ir atrasti bendrų reikmių. Laikas pribrendęs, būtina atrasti tapatybę ir vienytis – nesvarbu kokios organizacijos pavidalu.
Tam pakankamai progų siūlo jau ateinantieji metai. 2008 visa katalikiškoji Lietuva susirgs Šiluvos karštine, su didelėmis investicijomis ir paveikiomis priemonėmis kildama paminėti Marijos apsireiškimo 400 metinių. Puiki proga atrasti ir paryškinti evangelikalųjį-protestantiškąjį veidą ir pagaliau pabandyti išardyti katalikų monopolizuotą Šiluvos miestelio istoriją. Juk Šiluva buvusi vienu iš Žemaitijos reformacijos centrų su kelių šimtmečių evangeliškąja istorija. Kodėl to neprisiminus visiems evangelikams kartu?
2009 bus švenčiamas Lietuvos tūkstantmetis. Jis sutampa su reformatoriaus Kalvino 500 gimimo metinėmis. Žmogaus, kurio mokymu prieš 400 metų sekė kone pusė Lietuvos. Puiki proga parodyti, kad Lietuvos istoriją formavo ne vien katalikiškoji kultūra. 2011 sukanka 475 metai nuo pirmo Kalvino pagrindinio veikalo "Institutio" pasirodymo. Prie evangeliškojo Lietuvos paveldo priklauso ir Mažosios Lietuvos pietistai, surinkimininkai, kuriems svarbus impulsus davė zalcburgiečiai. Prieš 275 jie kaip tikėjimo tremtiniai Prūsijos karaliaus buvo apgyvendinti Rytų Prūsijoje. 2010 paminėjimo laukia svarbiausio Lietuvos evangeliko intelektualo A. Volano 400 mirties metinės. 2011 sueina 75 metai nuo Lietuvos evangelikų sąjungos kaip visų (tradicinių) protestantų organizacijos įkūrimo. Ir galų gale 2014 gali ir evangelikalai kartu su liuteronais švęsti 300-ąjį žymiojo Lietuvos liuterono ir pietisto Kristijono Donelaičio gimtadienį.
Protetantiškasis ir evangelikalusis Lietuvos paveldas daug turtingesnis, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Pats laikas jį atrasti ir juo pasinaudoti. Taip pat pats laikas, tuo naudojantis, nusibrėžti aiškias evangelikalų misijos ir vizijos ribas einančiam tūkstantmečiui.
