Tim Keller
Evangelijos formos
Ankstesnės kartos evangelikalai "paprastais" Evangelijos klausimais sutardavo: (1) Jus sukūrė Dievas, kuris nori su jumis bendrauti, (2) bet jūsų nuodėmės atskiria jus nuo Dievo. (3) Jėzus atliko bausmę už jūsų nuodėmes, todėl (4) jei atgailausite dėl savo nuodėmių ir įtikėsite Jį kaip savo Gelbėtoją, jums bus atleista, būsite išteisintas, priimtas per malonę ir jumyse gyvens Jo Dvasia, kol numirsite ir eisite į dangų.
Šiandien egzistuoja mažiausiai dvi šios paprastos formuluotės kritikos. Pagal vieną, ji per daug individualistinė: juk esą Kristaus teikiamas išgelbėjimas
yra skirtas ne tiek individualiai laimei, kiek taikai, teisingumui ir naujai kūrinijai. Pagal antrąją kritiką, vienos paprastos Evangelijos nėra, nes viskas kontekstualu ir pačioje Biblijoje esama daugybės Evangelijos pristatymų, kurie tarpusavyje konfrontuoja.
Nėra vienos Evangelijos?
Pirmiausia aptarkime antrąją kritiką. Įsitikinimas, jog vienos esminės Evangelijos struktūros Biblijoje nėra, siekia mažiausiai Tiubingeno Biblijos tyrinėjimo mokyklos laikus (19 a.), kai buvo tvirtinama, jog Pauliaus išteisinimo Evangelija ryškiai skiriasi nuo Jėzaus karalystės Evangelijos. 20 a. britų profesorius C. H. Doddas laikė, jog Biblija perteikia vieną ir vientisą evangelinę žinią. Tačiau Jamesas Dunnas veikale Unity and Diversity in the New Testament (1977) savo ruožtu teigė, kad Evangelijos formuluotės Biblijoje tokios skirtingos, jog apie kokią nors bendrą struktūrą negali būti nė kalbos.
Dabar šimtuose jaunųjų krikščionių vadovų tinklalapių skundžiamasi, kad evangelinės bažnyčios anksčiau per daug laiko skyrė Laiškui romiečiams, o ne Jėzaus skelbimui, kad "prisiartino Dievo karalystė" (Lk 10, 9). Tačiau kad liktume ištikimi pirmojo amžiaus krikščionių supratimui apie Evangeliją, manau, turime stoti Doddo pusėn, prieš Dunną. Paulius akcentuoja, kad jo dėstoma Evangelija yra ta pati, kurią skelbė Jeruzalės apaštalai. "Taigi ar aš, ar jie", – sako Paulius, turėdamas galvoje Petrą ir kitus, – "mes skelbiame, ir taip jūs įtikėjote" (1 Kor 15, 11). Šis teiginys implikuoja Evangelijos turinio vientisumą.
Viena Evangelija, daug formų
Taigi taip, Evangelija yra viena, bet aiškiai egzistuoja skirtingos formos, kuriomis ta viena Evangelija gali būti pateikiama. Tai pačios Biblijos būdas kalbėti apie Evangeliją, ir mes turime su juo skaitytis. Pavyzdžiui, Paulius. Pareiškęs, kad Evangelija yra tik viena (Gal 1, 8), jis sako, kad jam patikėta "Evangelija neapipjaustytiesiems" kaip priešprieša "apipjaustytųjų" Evangelijai (Gal 2,7).
Kalbėdamas graikams, Paulius supriešina jų kultūros spekuliacijų ir filosofijos stabą su kryžiaus "kvailyste", o paskui kaip tikrą išmintį pateikia Kristaus išgelbėjimą. Kalbėdamas žydams, jis supriešina jų kultūros jėgos ir laimėjimų stabą su kryžiaus "silpnumu", o paskui kaip tikrąją jėgą pateikia Evangeliją (1 Kor 1, 22–25). Viena iš Pauliaus Evangelijos formų buvo sukurpta Biblija tikintiems žmonėms, kurie teismo dieną tikėjosi būti išteisinti per darbus, kita – pagonims. Šiuos du kalbėjimo būdus – vieną skirtą žydams, kitą pagonims – galima įžvelgti ir Pauliaus pasisakymuose Apaštalų darbų knygoje.
Evangelija turi ir kitų formų. Skaitytojai visada pastebėdavo, kad Evangelijoje pagal Joną, kuri daugiausia liudija apie amžinąjį gyvenimą, visiškai nėra sinoptinių evangelijų karalystės kalbos. Tačiau palyginę Morkaus 10, 17, 23–34, Mato 25, 34, 46 ir Jono 3, 5–6 bei 16–17, matome, kad "įeiti į Dievo karalystę" ir "gauti amžinąjį gyvenimą" iš esmės yra tas pats. Skaitant Mato 18, 3, Morkaus 10, 15 ir Jono 3, 3–5 kartu aiškėja, kad atsiversti, atgimti iš aukšto ir priimti Dievo karalystę "kaip vaikui" yra tas pats veiksmas.
Tad kodėl gi taip skiriasi sinoptinių evangelijų ir Evangelijos pagal Joną žodynas? Kaip pažymi daugelis teologų, Jonas akcentuoja individualius ir vidinius dvasinius būties aspektus Dievo karalystėje. Jis kaip įmanydamas stengiasi parodyti, kad iš esmės tai nėra socialinė-politinė santvarka (Jn 18, 36). Kita vertus, kalbėdami apie karalystę sinoptikai išdėsto tikruosius socialinius ir elgesio pasikeitimus, kuriuos sukelia Evangelija. Evangelijoje pagal Joną ir sinoptinėse evangelijose matome dar dvi Evangelijos formas: viena akcentuoja individualųjį, kita – bendrą mūsų išgelbėjimo aspektą.
Kokia tad toji vienintelė paprasta Evangelija?
Simonas Gathercole’as iš Kembridžo išvardija tris dalykus, kurie vienija Paulių ir sinoptinių evangelijų autorius ("The Gospel of Paul and the Gospel of the Kingdom," in: God’s Power to Save, sud. Chris Green). Jis rašo, kad Pauliui geroji naujiena pirmiausia buvo tai, jog Jėzus yra pažadėtasis Mesijas Karalius ir Dievo Sūnus, atėjęs į žemę žmogišku pavidalu kaip tarnas (Rom 1, 3–4; Fil 2, 5–11). Antra, Savo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus atpirko mūsų nuodėmes ir užtikrino mums išteisinimą ne per mūsų darbus, o per malonę (1 Kor 15, 3. 9–10). Trečia, ant kryžiaus Jėzus nutraukė nuodėmės ir blogio valdžią mūsų atžvilgiu (Kol 2, 13–15), o sugrįžęs Jis užbaigs tai, ką pradėjo, atnaujindamas visą materialiąją kūriniją ir prikeldamas mūsų kūnus (Rom 8, 18–23).
Po to Gathercole’as šiuos tris aspektus suranda sinoptikų mokyme, kad Jėzus, Mesijas, yra dieviškasis Dievo Sūnus (Mk 1, 1), kuris kaip pakaitalas numirė už daugelį (Mk 10, 45), nugalėjo dabartinį demonišką amžių su jo nuodėme ir blogiu (Mk 1, 14–2, 10) ir sugrįš atnaujinti materialiojo pasaulio (Mt 19, 28).
Jei visa tai reikėtų apibendrinti vienu teiginiu, būtų galima pasakyti taip: Per Jėzaus Kristaus Asmenį ir darbą Dievas visiškai įgyvendino mūsų išgelbėjimą, atpirko mus iš teismo už nuodėmę ir suteikė bendrystę su Savimi, o vėliau atnaujins kūriniją, kurioje amžinai galėsime džiaugtis savo naujuoju gyvenimu su Juo.
Vienas iš šių trijų elementų sudarė ir ankstesnės evangelinės žinios esmę, būtent, kad išgelbėjimas ateina ne per darbus, o per malonę. Paprastai trūko paskutiniojo elemento – kad malonė atnaujina gamtą (arba prigimtį), kaip formulavo olandų reformatų teologas Hermanas Bavinckas. Palikus nuošaly šį trečiąjį, eschatologinį elementą, krikščionims susidaro įspūdis, kad šis pasaulis nelabai ko ir vertas. Teoriškai visų šių trijų dalykų suvokimas turėtų paskatinti krikščionis domėtis ne tik evangeliniais atsivertimais, bet ir tarnavimu savo artimui bei darbavimusi dėl taikos ir teisingumo pasaulyje.
Įtampa ar papildymas
Iš patirties žinau, kad šie individualūs ir bendruomeniški Evangelijos aspektai nelengvai dera tarpusavyje mūsų dabartiniame pamokslavime ir bažnyčiose. Priešingai, daugelis pamokslininkų juos sąmoningai supriešina.
Šios energingos Evangelijos karalystės ir bendruomenės versijos apibrėžia nuodėmę beveik vien socialiniais terminais – įskaitant rasizmą, materializmą ir militarizmą, – kaip Dievo shalom, arba ramybės, drumstimą. Tai dažnai trukdo suprasti, kaip nuodėmė žeidžia patį Dievą, ir paprastai prislopina bet kokį Dievo rūstybės akcentavimą. Be to, gali susidaryti įspūdis, kad Evangelija yra "Dievo veikimas dėl teisingumo bei ramybės pasaulyje ir jūs taip pat galite tai daryti".
Nors būsimoji nauja socialinė tvarka iš tikrųjų yra gera žinia visiems kenčiantiems, kalbėjimas apie Evangeliją kaip apie teisingumo įgyvendinimą užtemdo faktą, kad išgelbėjimas ateina ne per darbus, o vien per malonę. Be to, pats žodis Evangelija Naujajame Testamente vartojamas ne ta prasme.
Neseniai patyrinėjau visas graikiškos Biblijos vietas, kuriose figūruoja žodžio Evangelija formos, ir buvau nustebintas to, kaip dažnai jis reiškia ne gyvenimo būdą – ne tai, ką mes darome, – o žodinį skelbimą to, ką padarė Jėzus, ir tai, kaip individas susitaiko su Dievu. Dažnai žmonės, kalbantys apie gerąją naujieną daugiausia kaip apie ramybės ir teisingumo įgyvendinimą, vadina ją "karalystės Evangelija". Bet priimti karalystę kaip vaikui (Mt 18, 3) ir įtikėti Kristaus vardą bei atgimti iš Dievo (Jn 1, 12–13) yra tas pats – tai būdas, kaip žmogus tampa krikščionimi (Jn 3, 3, 5).
Tai pasakęs turiu pripažinti, kad daugelis iš mūsų, kurie mėgaujamės klasikine "vien malonės per vien tikėjimą vienu Kristumi" Evangelija, dažnai ignoruojame eschatologines Evangelijos implikacijas.
Tokios vietos, kaip Lk 4, 18 ir Lk 6, 20–36, atskleidžia šias aiškias Evangelijos implikacijas – kad tie, kurie dabar yra prislėgti, nepripažįstami ir engiami, užima svarbiausią vietą krikščionių bendruomenės veikloje, o galingieji ir sėkmingieji yra pažeminti. Paulius sako Petrui, kad nuomonė, jog egzistuoja rasinis ir kultūrinis pranašumas, neatitinka malonės Evangelijos (Gal 2, 14). Tie, kurie laikos Evangelijos kaip savo tikėjimo, bus dosnūs vargšams (2 Kor 9, 13).
Laiške romiečiams 2, 16 Paulius sako, kad Kristaus sugrįžimas teisti žemės yra dalis Evangelijos, ir jeigu perskaitysite Ps 96, 10–13, suprasite kodėl. Žemė bus atnaujinta, ir net medžiai giedos iš džiaugsmo. O jeigu net medžiai sugebės giedoti nuo kosmosą atnaujinančios Jo karaliavimo jėgos, tai ką galėsime mes?
Jei šis galutinis materialiojo pasaulio atnaujinimas yra Pauliaus gerosios naujienos dalis, neturėtume stebėtis, kad skelbdamas Evangeliją Jėzus gydė bei maitino ir tai buvo šios ateisiančios karalystės ženklai bei pranašystės (Mt 9, 35). Suvokus, kad Jėzus vieną dieną sunaikins alkį, ligas, skurdą, neteisybę ir pačią mirtį, krikščionybė tampa tai, ką C. S. Lewis Tiesiog krikščionybėje pavadino "kovojančia religija", kai stojame priešais miesto lūšnynų kvartalus ar vėžininkų palatas. Ši pilna Evangelijos versija primena, kad Dievas sukūrė ir materialųjį, ir dvasinį pasaulį ir kad Jis atpirks juos abu.
Dievas nori pataisyti tai, kas dabar materialiajame pasaulyje yra blogai. Kai kas nuvertina darbavimąsi dėl teisingumo ir ramybės akcentuodami 2 Pt 3, 10–12, kur, atrodo, sakoma, kad paskutiniojo prisikėlimo metu šis materialusis pasaulis bus visiškai sudegintas. Tačiau su Jėzaus kūnu taip nenutiko – jame išliko net vinių paliktos žymės. Teologas Douglas Moo savo esė "Nature and the New Creation: NT Eschatology and the Environment" (JETS 49/2006) kalba ne apie šio pasaulio pakeitimą kitu, o apie jo transformavimą.
Evangelijos formų skelbimas
Jūs tikriausiai tikitės, kad paaiškinsiu, kaip pamokslaujant įmanoma tobulai suderinti įvairius Evangelijos aspektus. Nelabai galėčiau tai padaryti, bet pamėginsiu.
1. Skelbdamas Evangeliją, per vieną kartą aš nesistengiu aprėpti visų jos aspektų. Mano nuomone, pamokantis dalykas yra tai, kad patys Naujojo Testamento autoriai retai, o gal ir niekada nesiimdavo vienodai išsamiai aptarti visų Evangelijos aspektų per vieną jos skelbimą. Pasigilinus į Pauliaus evangelizacines kalbas Apaštalų darbuose, stulbina tai, kiek daug visada lieka nepasakyta. Jis visada kai kuriuos dalykus akcentuoja labiau nei kitus, stengdamasis prisiderinti prie savo klausytojų pagrindinių kultūrinių pasakojimų.
Jei mėgintume aprėpti visus Evangelijos pagrindus, netikinčio klausytojo akys bemaž neišvengiamai imtų blaustis. Kai kurios Evangelijos dalys paprasčiausiai labiau sudomina klausytoją, tad pirmiausia ir reikėtų perteikti jas. Ilgainiui bet kokiame evangelizavimo ir mokinystės procese, žinoma, turėsite supažindinti su visais pilnos Evangelijos aspektais. Bet kiekvieną kartą sakyti visko nereikia.
2. Aš skelbiu ir Evangeliją "apipjaustytiesiems", ir Evangeliją "neapipjaustytiesiems". Kaip Paulius kalbėjo apie Evangeliją religingesniems žmonėms ("apipjaustytiesiems") ir pagonims, taip ir aš supratau, kad mano auditoriją Manhetene sudaro ir moralės, religijos pagrindus turintys žmonės, ir besilaikantieji postmodernistinių, pliuralistinių pažiūrų.
Tarp jų yra atėjusių iš kitų religijų (judaizmo, islamo), tvirtas katalikiškas šaknis turinčių žmonių bei išaugusių konservatyviose protestantų bažnyčiose. Religingai ugdyti žmonės gali suvokti nuodėmės, kaip nusižengimo Dievo moralės įstatymui, idėją. Tas įstatymas gali būti paaiškintas taip, jog jie supras jo neįvykdantys. Tokiame kontekste Kristus ir Jo teikiamas išgelbėjimas gali būti pateiktas kaip vienintelė atleidimo kaltiesiems viltis. Ši tradicinė pastarosios kartos evangelikalų Evangelija yra "Evangelija apipjaustytiesiems".
Tačiau Manhetene pilna ir postmodernistinių pažiūrų klausytojų, kurie visus moralės postulatus laiko kultūriškai reliatyviais ir socialiai sukonstruotais. Jei mėginsite įtikinti juos, kad jie kalti dėl savo seksualinių aistrų, jie tiesiog atsakys: "Jūs turite savo standartus, aš turiu savo". Jei imsite pulti reliatyvizmą ir postringauti apie jo keliamus pavojus, jūsų klausytojai paprasčiausiai pasijus iškoneveikti ir atsiribos. Žinoma, postmodernistams kada nors reikia mesti iššūkį dėl jų netvirtų pažiūrų į tiesą, tačiau net prieš imantis tokių apologetinių klausimų yra būdas paskelbti jiems Evangeliją tikėtinai ir įtikinamai.
Aš imu puslapį iš Sioreno Kierkegaardo Liga mirčiai ir apibrėžiu nuodėmę kaip savo tapatybės – savo vertingumo ir laimės – grindimą kažkuo kitu nei Dievas. Tai yra pavartoju biblinį apibrėžimą nuodėmės kaip stabmeldystės, kuri akcentuoja ne tiek "blogų dalykų darymą", kiek "gerų dalykų darymo suabsoliutinimą".
Užuot sakęs šiems klausytojams, kad jie nusideda dėl to, jog miega su savo drauge ar draugu, aš jiems sakau, kad jie nusideda dėl to, kad tikisi, jog jų gyvenimui suteiks prasmę, išteisins ir išgelbės juos ne Dievas, o jų meilės nuotykiai. Tokia stabmeldystė veda į nerimą, apsėdimą, pavydą ir apmaudą. Pastebėjau, kad kai apibūdinu postmodernistų gyvenimą kaip stabmeldystę, jie nelabai ir priešinasi. Kristus ir Jo siūlomas išgelbėjimas šioje situacijoje gali būti pateikti ne tiek kaip jų vienintelė viltis sulaukti atleidimo, kiek kaip jų vienintelė viltis išsivaduoti. Tai manoji "Evangelija neapipjaustytiesiems".
3. Aš skelbiu ir "karalystės", ir "amžinojo gyvenimo" Evangeliją. Pastebėjau, kad daugeliui mano jaunesniųjų klausytojų nelengva pasirinkti pasaulyje, kuris vartotojui siūlo begalines galimybes, ir savęs kūrimo bei savęs reklamavimo kultūroje jie nebeatranda savo identiteto. Taigi juos kur kas labiau sudomina individualiai sutelktas Evangelijos kaip veltui teikiamos malonės, o ne darbų, skelbimas. Tai labai panašu į Jono "amžinojo gyvenimo Evangeliją".
Vis dėlto pastebėjau, kad kaip nors akcentuojant asmenines problemas, prie daugelio itin pasaulietiškų, vyresnių kaip keturiasdešimt metų žmonių prieiti nėra lengva. Daugeliui iš jų atrodo, kad jiems ir taip puikiai sekasi, todėl – ačiū, nieko nereikia. Jiems kur kas labiau rūpi pasaulio problemos – karas, rasizmas, skurdas bei neteisybė. Jie gerai reaguoja į sinoptikų tipo "karalystės Evangeliją". Todėl, užuot gilinęsis į, sakykim, vieną iš laiškų ir kalbėjęs apie Evangeliją žodžiais "Dievas, nuodėmė, Kristus ir tikėjimas", aš rodau į Biblijos istorijos lanką ir kalbu apie Evangeliją "pasaulio sukūrimo, nuopuolio, atpirkimo bei atnaujinimo" kontekste. Kitados mes turėjome pasaulį tokį, kokio visi norime, – taikos ir teisingumo pasaulį, kuriame nėra mirties, ligų ar nesutarimų. Nusigręžę nuo Dievo, tą pasaulį praradome. Mūsų nuodėmė atpalaidavo blogio bei destrukcijos jėgas, ir dabar viskas yra, griūva, viskam būdinga fizinė, socialinė ir asmeninė dezintegracija. Tačiau į pasaulį atėjo Jėzus Kristus, kuris numirė kaip neteisybės auka ir mūsų pakaitalas, prisiimdamas bausmę už mūsų blogį ir nuodėmes. Tai įgalina Jį vieną dieną teisti pasaulį bei sunaikinti visą mirtį ir blogį nesunaikinant mūsų.
4. Aš pasitelkiu visas formas, kurios padeda kiekvienai grupei nugirsti, kaip pamokslauju kitiems. Jokia viena Evangelijos forma vienodai neakcentuoja visų įvairių pilnos Evangelijos aspektų. Tad jeigu skelbiate tik vieną iš formų, kyla didžiulis pavojus, kad pateiksite savo žmonėms nesubalansuotą evangelinės tiesos dietą. Kokia gi alternatyva? Neskelbti tik vienos Evangelijos formos, nes tai neatitinka Biblijos tekstų įvairovės. Jeigu jūsų pamokslas vieną Biblijos tekstą interpretuojantis, skirtingos vietos perteiks skirtingas vienos Evangelijos formas. Cituokite įvairius tekstus, ir jūsų klausytojai išgirs visus dalykus.
Ar žmonės nesusipainios? Ne, tai tik išplės jų suvokimą. Kai viena grupė – sakykim, postmodernistai, – klausosi išsamaus pamokslo apie nuodėmę kaip stabmeldystę, jai lengviau atsiveria nuodėmės kaip Dievo skaudinimo ir įžeidinėjimo sąvoka. Nuodėmė, kaip asmeniškas pasipriešinimas tobulam, šventam Dievui, pradeda aiškėti, ir kai jie išgirs apie tai kitoje Evangelijos formoje, bus labiau tikėtina.
Sužinoję apie Kristaus, kaip mūsų pakaitalo, įgyvendintą atpirkimą ir išteisinimą Jo teisme, tradiciškesni žmonės, turintys labiau išlavintą moralinės kaltės supratimą, jaučiasi paguosti. Kita vertus, šios klasikinės doktrinos aiškiai implikuoja rasių santykius ir meilę vargšams, nes griauna bet kokį išdidumą ir nuosavą teisumą.
Išgirdę apie Dievo karalystę, sukurtą pasaulio atnaujinimui, liberalesni žmonės labiau atsiveria asmeniniam paklusnumui, kurį Kristaus karalystės reikalauja. Trumpai tariant, kai žmonės supranta vieną Evangelijos formą, tai atveria jiems kitus Evangelijos aspektus, kurie aiškiau akcentuojami kitose formose.
Šiandien daugelis abejoja, kad egzistuoja tik viena Evangelija. Tai suteikia jiems pagrindo ignoruoti atpirkimo ir išteisinimo Evangeliją. Kiti nenori pripažinti, kad esama skirtingų tos vienos Evangelijos formų, nes tai per daug atsiduoda "kontekstualizacija", o jiems šis terminas nepatinka. Jie laikosi vieno skelbimo, kuris dažnai būna viename lygmeny. Nė vienas iš šių būdų taip neatitinka biblinės medžiagos ir nėra toks veiksmingas realiame tarnavime kaip metodas, paremtas samprata, kad Biblija pateikia kelias vienos Evangelijos formas.
Žr. ir autoriaus "Stabmeldystė postmoderniais laikais", http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-586.htm ;
J. Barrs, "Evangelijos tapatybė", http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-491.htm ;
H. Lahayne, "Kas yra Evangelija ir kas ji nėra?", http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-699.htm
