Holger Lahayne
Evangelija bedieviams
Tam tikra prasme evangelizacija vyko dar Senojo Testamento laikais, šimtmečius iki paskelbiant visą Evangeliją apie Jėzų Kristų. Pranašui Ezechieliui (žr. ilustr.), gyvenusiam 6 šimtmetyje pr. Kr., Dievas pasakė (Ez 3,17–19):
"Žmogau, paskyriau tave Izraelio namų sargybiniu. Kai tik išgirsi iš mano lūpų žodį, mano vardu juos perspėsi. 18 Jei sakysiu nedorėliui: 'Tu tikrai mirsi!’, bet tu jo neperspėsi, nekalbėsi, idant įspėtum nedorėlį gręžtis nuo savo nedoro kelio, kad liktų gyvas, tai jis, nedorėlis, mirs dėl savo kaltės, ir tavo ranka bus atsakinga už jo kraują. 19 Bet jei perspėsi nedorėlį, o jis negrįš iš savo nedorumo ir savo nedoro kelio, tai jis mirs dėl savo paties kaltės, o tu būsi išgelbėjęs savo gyvastį."
Jurėnas "nedorėliai" verčia tiksliau – "bedieviai". Bedieviai yra visi tie, kurie netiki į Dievą ir jam nepklūsta – tiek izraelitai, tiek pagonys. O citatoje turimi omeny, kaip ir daug kur psalmėse, kur šis žodis dažnai vartojamas, būtent izraelitai – apipjaustytieji, priklausantieji Dievo tautai. Panašią mintį rastume ir Naujajame Testamente: iki įtikėjimo visi tikintieji buvo "be Dievo" (Ef 2, 12) arba, kaip Rom 5, 6 Paulius sako, "Kristus... numirė už bedievius" (iš kurių vienas buvo ir pats Paulius).
Taigi bedieviai nėra vien ateistai (Biblijoje praktiškai nežinomas fenomenas). Bedieviai gali būti ir religingi žmonės, kurie subjektyviai dažniausiai save laiko tikinčiais. Bet Biblija tiesiai sako: kas laužo Dievo įstatymą ir tiki ne vien į Dievą kaip savo gelbėtoją, tas yra bedievis.
Deja, šis gana aiškus Biblijos mokymas daug kam šiandieninėje Lietuvoje nėra aiškus. Prieš kelias savaites girdėjau vieną Seimo narę lietuvius vadinant "tikinčia tauta". Tauta su krikščionišku paveldu – taip sutikčiau, bet kad tikinti tauta, sutikti negaliu. Aš sakyčiau net priešingai – didžia dalimi būtent bedievė tauta (kaip ir Izraelis bei daugelis kitų tautų...).
Patinka mums ar ne, esame 'ekumeniški’ ar tokie nesame – dėl tos vienos aiškios biblinės tezės neišsisuksime nuo įtampos su vyraujančia Lietuvoje religine bendrija. Pagal Romos katalikų sampratą, kiekvienas pakrikštytasis (maždaug apie 90 proc. tautos) yra tikintis, apvalytas nuo gimtosios nuodėmės, tapęs Dievo vaiku, dėl to, aišku, kad ne bedievis (žr. CIC Can. 204–§1; KBK 168, 1266). Evangeliškoji tradicija šitokiai sampratai nepritaria atsakydama: krikštas be tikėjimo yra bevertis. Ir pakrikštytieji, kurie netiki, yra bedieviai. Todėl evangelizacija reiškia ne (kaip Romos katalikai sako) sugrąžinti tikinčiuosius į bažnyčią, bet dvasiškai mirusius, bedievius įspėti ir paraginti įtikėti.
Po septynių savaičių Vilniuje vyks didžiulis Taizė renginys su tūkstančiais dalyvių iš daugelio šalių. Taizė buvo įkurta evangeliko reformato Rogerio Schutzo, kuris, deja, buvo labai nutolęs nuo evangelikų tikėjimo. Vienas iš jo pagrindinių ir dažnai kartojamų teiginių: Kristus gyvena kiekviename žmoguje per Šventąją Dvasią. Vieni, kurie gyvena sąmoningai krikščioniškai, šitai supranta, o kitiems šioje žemėje suprasti nelemta. Bet ir jie "atras tai amžinybės gyvenime". Žinia aiški: nepražus nė vienas; ir bedievių nėra. Žmonės skiriasi tik subjektyviu jau įvykusio išganymo suvokimu. Todėl evangelizacija tikrąja prasme nėra reikalinga. Deja, su Biblija šitokios mintys neturi beveik visai nieko bendro.
Tokiu būdu buvo pašalintas vienas iš svarbiausių tikėjimo iššūkių – nuodėmingumo pripažinimas, atgaila, atsivertimas, šitaip Evangeliją paverčiant ‚lengvesne' ir ‚patrauklesne', bet, deja, neteisinga.
Ezechielio citatoje bei daug kur Naujajame Testamente randame griežtą perspėjimą dėl gresiančių netikėjimo padarinių. Taizė evangelizacijoje jokių perspėjimų nėra, jos tonas vien pozityvus:
"... evangelizuoti pirmiausia reiškia ne kam nors kalbėti apie Jėzų, bet daug giliau – padėti tam žmogui suvokti vertę, kurią jis turi Dievo akyse. Evangelizuoti reiškia perduoti jam šiuos Dievo žodžius, kurie nuskambėjo penkis amžius prieš Kristų: "Esi man brangus ir vertingas, ir mylimas mano" (Izaijo 43, 4)." Evangelizacijoje svarbu priminti, "kad mes niekad nepamirštume, ko esame verti"; reikia "suprasti savo vertę Dievo akyse". (taize.fr)
Be abejo, kaip Dievo kūriniai ir jo atvaizdas tikrai esame labai vertingi. Bet Biblija juk sako: būtent dėl to, kad esame šitaip sukurti, yra toks baisus ir blogas mūsų nuopuolis. Nuo to, "ko esame verti", nuo savo pašaukimo kaip Dievo kūriniai esame nutolę neišmatuojamai. Patys iš savęs esame verti tik mirties. Jeigu to aiškiai nepasakome ar net nutylime, nepaisant visų Biblijos citatų, evangelizaciją paverčiame neteisinga, iškreipta.
Reikia labai tiksliai atskirti: aš nesakau, kad Taizė viskas tik blogai, kad nieko negalima pasimokyti, kad iš renginių jokios naudos. Bet svarbiausias, net lemiamas klausimas visiems Evangelijos skelbėjams yra toks: ar Gerąją naujieną teisingai bei patikimai perduodame (žr. 1 Tim 6, 20; 2 Tim 1, 14)? Svarbiausias klausimas, ar jos skelbėjai svarbių dalykų nenutyli ir ar neprideda klaidingų.
Šiandienos krikščionims uždėta panašiai tokia pat didelė atsakomybė, kaip ir tada Ezechieliui: ne mūsų užduotis kitus atversti į tikėjimą; mūsų užduotis paskelbti visą Evangeliją, o tai reiškia ir perspėti žmones dėl netikėjimo padarinių. Jei perspėjimai praleidžiami pro ausis, tai jau ne mūsų bėda. Mes turime drįsti pasakyti ne tik "Jesus loves you", bet ir neigiamą žinią. Nenorėkime būti malonesni už Jėzų, kuris Lk 13, 3 aiškiai pasakė: "jei neatsiversite,... pražūsite". Dalis mūsų skelbimo turi būti ir apie tai, kad "visi žmonės nusidėjo ir nusipelnė Dievo rūstybės ir pasmerkimo" (LKSB Tikėjimo išpažinimas, 4).
Kas pasidarė, kad Rogeris Schutzas ėmė kitaip samprotauti? Atsakymas, manau, gana aiškus: jis, o su juo ir visas Taizė judėjimas pradėjo neteisingai aiškinti Šventąjį Raštą. Čia mes pereiname prie antrojo išskirtinio LKSB bruožo – Dievo žodžio aiškinimo. LKSB yra Biblijos skaitymo ir studijų judėjimas. Beje, Bibliją skaito daug kas, net mormonai, Jehovos liudytojai, daugelyje įvairiausių bažnyčių, kaip ir Taizė renginiuose. Bet čia būtina iškelti klausimą: koks tiksliai yra Biblijos vaidmuo? Kaip ją suprasti? Rogerio Schutzo biografė K. Spink rašo:
"Rašto vietos [Taizė] neimamos labai ilgos ir skaitomos daugeliu kalbų. Jos parenkamos labai jautriai: juk minioje gali būti žmogus, gal net vienintelis, kuris ieško Dievo, bet nėra susipažinęs su Biblija. Argi gerai, kad sunkus tekstas jį atitolins nuo Dievo? Jau pirmaisiais metais, kai dar rinkdavosi nedaug lankytojų, broliai iškėlė klausimą: ar neišgąsdins parinktieji tekstai mūsų svečių? Dėl to Rašto vietos nuolat peržiūrimos, ar tinka atskleisti iš Dievo kylančios meilės žavesį."
Jautrumas svečių poreikiams, ypač netikinčiųjų, yra tikrai pagirtinas dalykas. To reikia visur. Kiekvienai evangelizacijai ar Biblijos studijoms būtina turėti kriterijus, pagal kuriuos parenkami tekstai. Bet Taizė broliai elgiasi labai savotiškai: jie susikūrė tam tikrą Dievo įvaizdį (Schutz: "Dievas tegali mylėti") ir pagal jį prisitaiko Biblijos tekstus. Todėl svečiams Biblija kalba tik tai, ką ‚reikia', o visa kita nurašoma į "per sunkių", "netinkamų" tekstų eilę.
Šį dalyką galėtume pavadinti Biblijos kritika pagal Taizė – gudrių nutylėjimų, praleidinėjimų kritika. Bet mes, kaip Paulius sako, esame įpareigoti nenutylėti ir paskelbti "visus Dievo nutarimus" (Apd 20, 27), ne tik kas mums tinka ir patinka, bet viską (žinoma, ne viską vienu metu). O Dievas pats pasirūpins, kad jo žodis duotų vaisių. Bet Taizė, regis, netiki Dievo žodyje glūdinčia galia...
Kaip atsiranda šitokia Biblijos kritika? Atsiranda iš to, kad Taizė netiki, jog Dievo žodis yra paties Dievo įkvėptas, t. y. per Biblijos tekstą kalba Dievas. Taip pat Taizė netiki Dievo žodžio neklaidingumu. Tekste "Cahiers de Taize" (8) brolis Francois teigia, kad "Biblijoje esama pasakojimų ar reikalavimų, užtemdančių tikrąjį Dievo veidą, kuris vėliau mums atsiskleidė". Be abejo, omeny čia turimi ‚kieti', kartais net žiauriai atrodantys Senojo Testamento reikalavimai bei pasakojimai. Senajame Testamente Dievas kartais pasirodo labai rūstus. Bet Francois mano, kad iš tiesų jis visai kitoks; Dievas yra grynai meilės Dievas, o tie keisti tekstai temdo jo ‚tikrąjį' būdą (kuris vėliau aiškiai išryškėjo Jėzuje Kristuje).
Biblija pati niekur nesako, kad kas nors jos tekstuose dengtų, stengtųsi nuslėpti tikrąjį Dievo veidą. Priešingai: Dievas apsireiškia, atsiskleidžia visoje Biblijoje; "visas Raštas" yra "Dievo įkvėptas", ir visas "naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui" (2 Tim 3, 16).
Dar vienas dalykas, kuris skatina iškraipyti Bibliją, yra klaidingai optimistinė žmogaus samprata. Ją (kaip ir Biblijos kritiką) Rogeris Schutzas tikriausiai ‚pasigavo' studijuodamas liberalią protestantų teologiją Lozanoje ir Strasbūre.
Šita samprata atsispindi ir br. Francois tekste. Jis pateikia žydų filosofo Franzo Rosenzweigo mintį: "Norint sužinoti, kas Biblijoje parašyta, reikia dviejų dalykų: ne tik klausytis, ką ji sako, bet ir ausį pridėti prie žmogaus širdies. Nes Biblija ir širdis, anot jo, pasako tą patį". Vėliau Francois pratęsia:
"Biblijos kalba bejėgė išlieka tol, kol neišnaudoji visų žmogiškosios širdies resursų. Ši knyga suvokiama tik tokiai širdžiai, kuri plaka vienu ritmu su tuo, kas joje ateina iš Dievo širdies... Jei žodis ateina iš išorės tam, kad paskatintų šaltinį vėl tekėti, jis vis dėl to mums nesvetimas. Jis išlaisvina mumyse tai, kas jau yra iš Dievo."
Šiuose sakiniuose galima rasti ir lašelį tiesos (plg. Rom 2, 15, kur kalbama apie įstatymo įrašymą į žmonių širdis). Bet kyla ir daugybė klausimų. Apie kokį žmogų jis čia kalba? Pagal visą Taizė 'logiką’ apie kiekvieną žmogų. Žmogaus širdis iš esmės gera, nes joje gyvena Dievas. Tada visai logiškai, kad lemiamas išganymo faktorius mūsų pačių širdys. Biblijos žodis ją tik žadina, veikia kaip savotiškas širdies ritmo stimuliatorius.
Tokiam mąstymui reikia paprieštarauti. Biblija ir širdis, kad ir kaip to norėtume, dažniauisiai kalba ne tą patį, nes žmogaus širdis yra pikta ir toli nuo Dievo. Todėl ir nėra jokio reikalo laukti, kol žmogaus širdys ims plakti sykiu su Dievo žodžiu. Mūsų širdys ne dieviškos ir nieko dieviško jose iš prigimties nėra. Dievas turi žmonėms atverti širdį (Apd 16,14), netgi padovanoti naują širdį (Ez 11,18–21).
Dievo žodis nėra ir nebus vien tik žmogaus ‚savęs išganymo katalizatorius', kaip moko Taizė. Jis pats savyje turi visą galią sukurti naują gyvenimą; jis gali ir turi žmogaus širdį atnaujinti. Ir krikščioniui, tikinčiam žmogui širdis nesako vien tai, kas joje jau slypi. Be abejo, esame raginami "iš visos širdies" mylėti, tikėti, paklusti (Mt 22,37; Apd 8,37; Rom 6,17). Tikintysis nuoširdžiai nori vykdyti Dievo valią, bet geriausias būdas pažinti Dievą ir vis geriau suprasti jo valią yra studijuoti jo apreikštą žodį. Mintis ST ir NT visada ta pati: klausyk, ką Dievas yra pasakęs, ir paimk tuos žodžius į širdį (žr., pvz., Įst 6,4s). Ir tikinčiojo širdžiai Dievo žodis yra išorės autoritetas, nes ir tikintysis priverstas nuolat kovoti su savo polinkiu į bedievystę (žr. Tit 2, 12).
Todėl niekur Naujame Testamente nerandame tokių populiarių teiginių kaip "Klausyk, ką sako tavo širdis, nes ten yra Dievas" (arba P. Coelho "Alchemikas": "Klausykis savo širdies. Ji žino viską, nes yra kilusi iš Pasaulio Sielos..."). Biblija teigia: klausyk, ką sako Raštas, nes ten kalba Dievas. Paskui pats žodis per Šv. Dvasios veikimą uždegs mūsų širdis (žr. Lk 24,32).
Šios mano pastabos yra aktualios ir LKSB, kadangi Taizė yra labai svarbus ir populiarus šių dienų dvasingumo modelis, apie kurį privalome turėti nuomonę. Taizė geba suburti labai daug jaunų žmonių, akcentuoja bažnyčių bendrumą bei yra daug kuo patrauklus judėjimas. Tik jo mokymas apie Dievą, jo žodį, žmogų, išganymą, nėra nei bibliškas, nei evangeliškas.
LKSB priklauso tik kelios dešimtys studentų. Mūsų nėra daug, bet mes esame įsitikinę, kad Biblija "... yra įkvėptas ir neklaidingas Dievo Žodis, aukščiausias autoritetas tikėjimo ir elgesio klausimuose" (Tikėjimo išpažinimas, 3). Šis mūsų įsitikinimas reikalauja išlikti tvirtiems mūsų veikloje – raginant bedievius atsiversti. Pagrindinis įrankis tam padaryti yra Biblija, Dievo žodis, kuris yra gyvas, veiksmingas (pagal Hbr 4, 12).
