Holger Lahayne
"Dviem geriau negu vienam..." / Apie draugystę filme "Žiedų valdovas"
Pirmoje trilogijos dalyje "Žiedo brolija" pradedama gvildenti draugystės tema, viena iš svarbiausių temų iki pat trečios dalies pabaigos. Pirmoji dalis prasideda burtininko Gendalfo apsilankymu pas savo "seną draugą" Bilbą ir pasibaigia švelnia jaudinančiai naivios Semo ištikimybės savo draugui Frodui scena. Tolkienas bei Jacksonas pateikia plačią ir itin spalvingą draugysčių paletę: dar gyvenimo neišbandyta keturių vaikystės draugų hobitų draugystė greta jau senos ir brandžios Gendalfo ir Bilbo bičiulystės; tikriausiai niekad nebuvusi tikra ir nuoširdi Gendalfo ir Sarumano draugystė greta iš pradžių šaltokos, bet vėliau nuostabiai išaugusios Žiedo brolijos narių draugystės bei eilė atnaujintų draugysčių (pvz., tarp žmonių ir elfų). Tai tik keletas iš šios paletės.
Septyni tikros draugystės bruožai
Kas būdinga "Žiedų valdovo" draugystėms? Kas yra, Tolkieno ir Jacksono manymu, tikra draugystė? Čia išskirtini septyni punktai:
• Atvirumas
Gendalfui įžengus į savo draugo Bilbo namus, beveik nematome ir negirdime mums įprastų mandagumo klišių. Bilbas iš karto yra atviras ir be užuolankų kloja savo prieteliui visus rūpesčius bei planus. Gendalfo akivaizdoje jis jaučiasi laisvas ir neturintis ko slėpti. Jųdviejų draugystėje atvirumas, ko gero, seniai tradicinis dalykas, tuo tarpu kitose draugystėse jis dar turi užaugti. Pavyzdžiui, dviejų žmonių, konkurentų Aragorno ir Boromiro suartėjimas vyksta ypatingai pamažu ir atsargiai. Tik antroje pirmos dalies pusėje pagaliau prisėda Aragornas greta ryžtingojo Gondoro karžygio ir draugiškai uždeda jam ranką ant peties. Be abejo, išskirtiniu atvirumu pasižymi ir Frodo bei Semo santykiai. Frodas neslepia nuo savo draugo dažnai kylančio nenoro vykdyti savo didžiąją misiją – nešti žiedą. Antroje dalyje "Dvi tvirtovės" Semui neretai tenka būti Frodo kovos su žiedu, su jo trauka ir keliamu pavojų liudytoju.
• Pasitikėjimas
Pasitikėjimas nutiesia kelią atvirumui. Draugai gali pasitikėti vieni kitais. Gendalfo šūkis "Pasitikėk manimi!" Bilbui reiškia ne ką kita, kaip‚ "tu juk žinai, kad gali visuomet manimi pasitikėti". Ir Bilbas, palikdamas žiedą Gendalfui, įrodo tai. O hobitams pasitikėjimo tenka mokytis. Pirmiausia Aragornu. Baimė, įtarumas perauga pirmos dalies pabaigoje, Aragornui pažadėjus ginti Frodą "iki galo", į vienintelį, kupiną pasitikėjimo atsakymą "žinau". Visų žiedo brolijos narių pasitikėjimas auga iš lėto, ypač tarp elfų ir nykštukų. Antroje dalyje matome, kaip tas augimas pasiekia tikrą kulminaciją: Meris ir Pipinas įsitikinę, kad Aragornas, Legolasas ir Gimlis jų bėdoje tikrai nepaliks. Aragornas tiki Gendalfo pažadu, kad šis iki ryto spės sugrįžti su pastiprinimu apginti Helmo daubą. Ypač graži pirmos dalies scena, kai Semas, skubėdamas su Frodu į Rivendeilą, staiga sustoja vidury lauko tarsi įbestas: "Viskas. Jei žengsiu dar žingsnį, būsiu toliausiai nuo namų per visą savo gyvenimą." Tačiau jis visgi ryžtasi tam kitam žingsniui į pavojus ir nežinią vien dėl to, kad pasitiki savo draugu Frodu.
• Patarimas
"Žiedų valdove" vienas iš svarbių draugystės elementų yra geras patarimas. Spręsdami sudėtingus klausimus, rinkdamiesi galimybes draugai mielai pataria vienas kitam. Štai Gendalfas neliepia ir nenurodinėja Bilbui, kaip elgtis su žiedu, o tik pataria. Be abejo, ir neatsitiktinai kuriama scena, kurioje žiedo likimas Rivendeile sprendžiamas sušaukiant tautų atstovų pasitarimą. Nepaisydamas nei savo amžiaus, nei išminties, Elrondas sąmoningai tariasi su kitais dalyviais. Taip pat savo dukteriai Arvenai jis tik pataria netekėti už Aragorno. "Žiedų valdove" yra keletas labai autoritetingų personažų, tokių kaip Gendalfas, Elrondas, Aragornas, tačiau jie visada siekia tartis ir ieško patarimo. Antroje dalyje Frodas ir Semas dažnai diskutuoja dėl teisingo apsiėjimo su Golumu. Tačiau ne visada ir ne visi patarimai gali ir turi būti tiesiogiai priimami.
• Kova
"Žiedų valdovas" – perdėm nepacifistinė, daugybes kovų vaizduojanti knyga. Reikia grumtis ir kovoti su blogiu, kartais prisieina kardu stoti ir už savo draugus. Hobitai, išties gan paprasti ir taikūs padarai, mėgstantys šventes ir skanius pavalgymus, narsiai stoja ginti Frodo nuo nepažįstamo Aragorno, nazgulų, orkų. Norėdami išlaisvinti Merį ir Pipiną , Aragornas, Legolasas ir Gimlis kaunasi su uruhajais. "Dviejose tvirtovėse" elfas Legolasas stoja į kovą su Rohano kariais nykštuko Gimlio garbei apginti. Atnaujintą elfų ir žmonių draugystę įtvirtina sutartina ir vieninga Helmo daubos gynyba.
• Auka
Trilogijos personažų draugystės nėra savaiminės ir nieko nekainuojančios. Kiekviena susijusi su auka, ko nors atsisakymu vardan kito. Tai patvarios ir ilgalaikės draugystės. Pavyzdžiui, hobitai, be galo mylintys savo grafystę, neturintys jokio noro ją palikti, o palikę trokštantys kuo greičiau grįžti atgal, aukojasi ir iškeliauja į svetimus ir nežinomus kraštus. Semas, Meris ir Pipinas ryžtasi nepalikti savo draugo Frodo ir atsisako daugybės brangių, malonių ir įprastų dalykų. Boromiras stoja į kovą su uruhajais net ir žinodamas, kad jėgos nelygios. Jis aukojasi, sudarydamas galimybę pasprukti Frodui. Toje pat scenoje lygiai taip pat elgiasi Meris ir Pipinas, besistengiantys nuvilioti toliau nuo Frodo būrį riaumojančių monstrų. Mūšyje dėl Helmo Daubos brangiai atsieina atnaujinta draugystė Haldirui ir elfams. Taip pat čia būtų galima paminėti dar ir Gendalfo kovą su Balrogu.
• Ištikimybė
Šis žodis – tai pagrindinė "Žiedų valdovo" draugysčių carakteristika. Draugai visiškai ištikimi vienas kitam. Pats ryškiausias to pavyzdys yra, žinoma, Frodo ir Semo draugystė. Semas ištikimas Frodui nuo pat pradžių. Vienoje iš paskutiniųjų "Žiedo brolijos" scenų Semas net rizikuoja savo gyvybe – ištikimybė iki mirties! Tai paaiškina pats Semas: "Pažadėjau nepalikti jo, ir nesiruošiu palikti". Tai pažado ištikimybė. Panaši mintis iškyla ir Aragorno, Legolaso bei Gimlio pokalbyje. Gimlis nusivylęs, brolijos misiją laiko žlugusia, tačiau Aragornas nesutinka ir patikina: "Brolijai pavyks, jeigu liksime ištikimi". Net skeptiškasis Boromiras perpranta ištikimybės reikšmę, savo paskutiniuose žodžiuose Aragornui pripažindamas: "Mano vadas, mano karalius".
• Padrąsinimas
Užduotis, atitekusi Frodui ir brolijai, yra ypatingai sunki ir labai pavojinga. Todėl nenuostabu, kad visų pagrindinių personažų nuotaikos nuolat gana niūrios, dažnai matoma bejėgystė, nusivylimas. (Tai galėtų būti ir viena iš šio kūrinio populiarumo priežasčių: čia nevaizduojamas triumfo žygis į Mordorą; personažų jausmai, nuotaikos, silpnumas mums suprantami ir artimi, nes primena mūsų pačių patirtį.) Sunkiose situacijose drąsinančiu žodžiu, veiksmu padeda ištikimi draugai. Trilogijos pabaigoje Frodas dvejoja, ar dar teks pamatyti brolijos draugus. Bet Semas viliasi ir paparastai bet nuoširdžiai tikina: "Gal pamatysime, gal pamatysime". "Dviejose tvirtovėse" Semas su Frodu vienas kitą stiprina ir drąsina paprastais žodžiais, kasdienėmis istorijomis. Dažniausiai tai ne kažin kiek telengvina padėtį, bet švysteli draugo šypsnys – ir jėgų tarsi vėl daugiau.
Šią gyvenimo išmintį patvirtina ir Biblija Mokytojo knygoje: "Dviem geriau negu vienam, nes jie gauna didesnį atlygį už savo triūsą. Jei vienas suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti. Vargas vienišam žmogui! Juk kai jis suklumpa, nėra kam jį pakelti" (Mok 4,9–10).
Septyni draugystės aspektai
Aptarus "Žiedų valdovo" objektyvias tikros draugystės charakteristikas, įdomu paanalizuoti ir specifinius personažų draugysčių momentus, kurie dar labiau išplečia ir nuspalvina pasirinktąją temą.
• Įvairovė
Kaip minėta, trilogijos draugystės pasižymi įvairove. Vienos pagrįstos dalyvių amžiaus, užsiėmimo panašumu, ta pačia kilme. Kitos nesiremia nei simpatija, nei palankumu. Jas kuria ir sutvirtina bendra užduotis. Skiriasi ir draugysčių intensyvumas: Frodas artimesnis su Semu nei kitais dviem jį lydinčiais hobitais. Ir tai visai natūralu, nes draugystės juk daromos ne pagal kurpalių. Tačiau tam tikros objektyvios vertybės, tokios kaip ištikimybė, visada pageidautinos.
• Dinamika
"Žiedų valdovas" paliudija, kad draugystės nėra statiški konstruktai. Jos atsiranda, bet gali ir iširti, kaip Gendalfo su Sarumanu. Jos gimsta, kai daug kam rodosi neįmanoma (tarp Legolaso ir Gimlio – palyginkime jų santykius pirmoje ir antroje dalyse!). Auga ir keičiasi Aragorno draugystė su hobitais. "Žiedo brolijoje" jis gan skeptiškas, kartais suirzęs dėl hobitų kvailumo, "Dviejose tvirtovėse" iš visų jėgų stoja ieškoti Merio ir Pipino, liūdi manydamas, kad jie mirę.
• Krizės ir įtampos
Šių abiejų dalykų "Žiedų valdovo" draugystėms tikrai nestinga. Ginčai, įtampa, nusivylimai ištinka nuolat. Kartais jie ardo draugystes, kartais stiprina, kartais sukuria naujas. Būtent krizių metu gerai pasimato, kas yra koks, kuriuo galima pasitikėti, kuris tikras ir ištikimas draugas. Antroje dalyje Frodas ir Semas patiria tikrą išbandymą, kai jų nuomonės labai svarbiose situacijose visiškai nesutampa, kai jie dėl to susipyksta ir įsiutę barasi. Tačiau tikros draugystės išlaiko ir tokius išbandymus, – kilus rimtam konfliktui, nebūtina tuoj spjauti į viską!
• Tarpusavio papildymas
Visi personažai atstovauja skirtingoms Viduržemio tautoms, yra visai nepanašūs, skirtingų sugebėjimų: Gimlis stiprus ir ryžtingas, Legolasas tikras "parapsichologas", puikus šaulys, Aragornas geras vadas, galingas ir įžvalgus, Gendalfas išmintingas ir galingas burtininkas. Draugai, būdami skirtingo charakterio, turėdami ypatingų išskirtinių sugebėjimų, papildo vienas kitą. Visi įneša savo indėlį, prisideda, praturtina kits kitą. Netgi maži, silpni ir naivūs hobitai padeda kitiems, tiksliau, suvaidina išskirtinai svarbų vaidmenį šioje sudėtingoje ir pavojingoje kelionėje. Tik jie vieni gali atsispirti žiedo galiai, tik tokiems kaip jie išvis ir buvo galima patikėti nešti žiedą. Be jų misija būtų žlugusi. Toks personažas kaip Semas puikiausiai paliudija, kad lemiamą akimirką svarbiausia ne kokie nors ypatingi sugebėjimai, bet paprastos dorybės – ištikimybė ir tvirtumas. Tuo pagrįsta viena iš pagrindinių brolijos idėjų: niekas nieko nebūtų padaręs vienas pats – visiems reikia kitų pagalbos, nes vienas gali tai, ko negali kitas.
• Tikslo pasiekimas
Nukeliauti į Mordorą praktiškai neįmanoma – tai pabrėžiama "Žiedų valdove" daugelyje vietų. Tačiau jei yra bendras tikslas ir tvirta draugystė, galima tikėtis ir neįmanomų dalykų išsipildymo.
• Žvilgsnis į priekį
Visai trilogijai būdinga stipri vidinė dinamika, kurią lemia pasirinktas siužeto modelis – kelionė. Kelionė yra veržli, augančio tempo, kurį skatina tikslas kuo greičiau patekti į Mordorą ir sunaikinti žiedą. Tempui neleidžia sulėtėti nuolatinė pavojų gausa – viską stebinti blogio akis, pretenduojanti į tą žiedą. Pagal tikslo keliamus reikalavimus susikuria ir visos draugystės. Kelionė turi kryptį, kaip ir visų draugų žvilgsniai turi kryptį – nuolat į priekį, visąlaik tik į tikslą. Čia beveik niekas nežvelgia į save, arba labai mažai tai daro. Panašiai draugystę charakterizuoja ir J. R. R. Tolkieno bičiulis bei kolega C. S. Lewisas knygoje "Keturios meilės". Jo nuomone, mylintys žiūri vienas kitam į akis, o draugai žvelgia kartu į priekį, veikia sutartinai, dalijasi vizija ir užduotimis. Todėl "Žiedų valdovo" draugai ne itin rūpinasi patys savimi, tai yra jie nesikoncentruoja į save, bet galvoja apie tikslą, kartu leidžiasi į nuotykių kupiną kelionę.
• Bendrystė ir vienatvė
Draugystė nereiškia, kad visi draugai ir visą laiką išliks kartu; tarp laiko kartu ir laiko atskirai (kai turi likti vienas) visada yra įtampa. Išsiskyrimas teikia skausmo, o susitikimas ir susivienijimas atneša džiaugsmo; tačiau išsiskyrimas nebūtinai išardo draugystę. Taip ir "Žiedo brolijoje", – draugai išsiskirsto, bet misija nežlunga. Aragornas supranta, kad privalo palikti Frodą ir leisti jam toliau keliauti vienam.
"Dievo draugas"
Brolijos nariai išsirengia į nuotykingą kelionę, nežinodami, kuo ji baigsis. Tą patį motyvą galime rasti ir Biblijoje, Pradžios knygoje. Dievo pašauktas Abraomas palieka savo gimtinę Mesopotamijoje ir leidžiasi į nežinomą kelionę (Pr 12). Kaip ir žiedo brolija, izraelitų protėvis iškeliauja į nežinią, tuo įrodydamas savo tikėjimą ir paklusnumą. Todėl perkeltine prasme jis išsiruošia į kelionę su Dievu – jis ėjo "Dievo keliu" (Pr 17,1). Panašiai rašoma ir apie Henochą (Pr 5,24: "Henochas ėjo su Dievu"), ir apie Nojų (Pr 6,9). Jie visi ėjo su Dievu, o tai reiškia, kad jie buvo artimi ir pasitikėjo viens kitu, dėl to ir vadinami "Dievo draugai" (pvz., Abraomas Jok 2,23: "Dievo bičiulis").
Biblijoje kaip ir "Žiedų valdove" draugystės bei kelionės motyvai yra labai susiję. Kelionė tarnauja draugystės su Dievu išbandymui, kelionė patvirtina tų pačių draugystės vertybių svarbą, kaip ir pastebėta kalbant apie "Žiedų valdovą". Kelionėje su Dievu irgi svarbu ištikimybė, kantrybė, nuoseklumas, taip pat pasitikėjimas, atvirumas (prisiminkime atvirą Abraomo "diskusiją" su Dievu Pr18,22 ir toliau – taip vienas su kitu kalbasi tik draugai!). Ko gero, ne atsitiktinai J. Bunjanas savo garsiąją krikščioniško gyvenimo alegoriją pavadino "Piligrimo kelionė".
Naujajame Testamente irgi rastume šiuos abu elementus. Apaštalų darbuose pati Evangelija vadinama "Viešpaties keliu", "Dievo keliu" (Apd 18, 25–26). Jėzaus sekėjai, besileidžiantys į kelionę su Dievu, dažniausiai vadinami jo mokiniais. Bet Evangelijoje pagal Joną pats Kristus juos pavadina savo draugais:
"Nėra didenės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką esu iš Tėvo girdėjęs."
Jn 15,13.15
Šiose eilutėse atsispindi artumas, atvirumas, pasitikėjimas. Jos taip pat paliudija, kad draugai yra pasirengę aukai vardan draugystės. Pavyzdžiui, Jėzus dėl draugų paaukojo save. Kaip ir "Žiedų valdove", taip ir Naujajame Testamente aprašomos Jėzaus inicijuotos draugystės, griaunančios įprastas tradicijas ir žadinančios visų nuostabą: Jėzus – "muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis" (Mt 11,19).
Jokia draugystė neatsiranda ten, kur nėra nuolankumo ir nuolaidumo. Stiprios draugystės tarp trilogijos personažų susiformuoja dalinai dėl to, kad neatsiranda nė vieno, bet kokia kaina trokštančio vadovauti, prastumti savo interesą, patenkinti savo ego. Brolijos nariai linkę nusileisti, užleisti vietą kitam. O Jėzaus pavyzdys dar puikesnis. Būdamas Dievas, " ...jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties" (Fil 2, 8).
"Žiedų valdovas" nėra krikščioniškas kūrinys, ir jame vaizduojamas Viduržemio pasaulis yra tiesiog stebėtinai visiškai nereliginis. Visgi iš Tolkieno (tikinčio kataliko) kiekvienam krikščioniui atsirastų ko pasimokyti: kaip nepaprastai svarbu yra gera ir stipri draugystė. Taip pat kad tokia draugystė ir nemažai kainuoja. O krikščioniškas gyvenimas, kaip ir trilogijoje, yra sudėtinga, įdomi ir nuotykių apsti kelionė. Kartais pagalvoji, kad geriau būtų buvę niekur neišeiti, likti namie (kaip ir anot hobitų išminties: "Pavojinga, Frodai, išeiti už durų. Įžengi į kelią ir, jei neapsižiūrėsi, nežinai, kur gali atsidurti!"), bet tuomet būtų likę nepažinti šitokie puikūs draugai, nepatirti šitokie nuostabūs nuotykiai ir išgyvenimai, tada būtų likęs nesutiktas svarbiausias draugas – Jėzus!
Holger Lahayne
