Holger Lahayne
Drąsiųjų valanda (III)
8. Legalius abortus populiarina visų pirma rašytojai, filosofai ir filmų kūrėjai; ir XX a. antrosios pusės feministinio judėjimo istorija artimai susijusi su kova už abortų legalizavimą.
Prieš šimtą metų moterų judėjimo svarbiausių aktyvisčių pagrindinis tikslas buvo dar toli gražu ne kova prieš abortų draudimą. Prie pirmųjų, kurios šį reikalavimą ėmė kelti, priklauso Helene Stöcker (1869–1943), formavusi vadinamąją "Naująją etiką". O ji pasirodė tikrai nauja, nes skelbė tokias nuostatas: "Dabar žinome, kad jei pakeisime savo požiūrį į dalykus, senąjį atmesime, tai pakeisime ir pačius dalykus... Jeigu žmogus nustos save laikyti blogu – kaip verčia senoji moralė – tai ir nebus blogas". Abortai šiai naujosios minties skleidėjai, žinoma, irgi tebuvo tik paprastas ir normalus dalykas, todėl ji reikalavo visiško draudimo panaikinimo. Bet kadangi tuomet Vokietijoje dar tebuvo tik XX a. pradžia, tai beveik niekas jos ir nesiklausė.
Bet užtat nuo 1970-ųjų kova už abortų legalizavimą jau tapo vienu iš pagrindinių feminizmo judėjimo tikslų. Ne be šio judėjimo įtakos keitėsi daugelio šalių įstatymai (pvz., 1973 Amerikoje), nors pirmoji liberalų abortų įstatymą priėmė Sovietų sąjunga dar 20-ųjų pradžioje (kol Stalinas jį vėl panaikino).
Komunistų pavyzdžiu stačiai žavėte žavėjosi garsioji prancūzė Simone de Beauvoir (1908–1986), į kurią lygiavosi visos vėlesnių kartų feministės. Savo magnum opus "Antroji lytis" (1949, liet. 1996) rašytoja, žinoma, pasisakė ir abortų klausimu. Šioje gigantiškoje moters istorijos bei padėties apžvalgoje J. P. Sarte’o gyvenimo bendražygė rašo:
"Romėnų teisė ypatingai negynė embriono gyvybės; ji laikė nasciturus ne žmogiška būtybe, o motinos kūno dalimi. 'Vaikas prieš gimdamas yra moters dalis, savotiškas vidaus organas’... Apskritai rytų ir graikų-romėnų civilzacijoje abortą leido įstatymas. Šiuo požiūriu moralinių įdėjų revoliuciją įvykdė krikščionybė, suteikusi embrionui sielą... (p. 155)
Tik kiek daugiau nei prieš pusšimtį metų Prancūzijoje abortai dar buvo draudžiami. De Beauvoir labai aršiai kritikavo šios temos tabuizavimą, padėtį, į kurią daugybė moterų buvo įstumtos prievarta, bei vyrų veidmainystę: "Nedaug temų, kurias liesdama buržuazinė visuomenė labiau veidmainiautų" (p. 559). Jos plunksnos vaisius ir dabartinėse diskusijose labai populiarus argumentas: "Priverstinės motinystės padarinys – į pasaulį paleidžiami silpni vaikai, kurių tėvai nesugebės išmaitinti, kurie taps Viešiosios globos aukomis arba 'vaikais kankiniais’." (p. 560)
Be abejo, de Beauvoir nebūtų literatė, jei taip pat nesugebėtų išvertinėti sąvokų prasmių ir kurti naujų. Nevienoje vietoje ji kalba apie "laisvai pasirinktą motinystę" (kas prieštarautų?), kad "kontracepcijos priemonės ir legalus abortas leistų moteriai laisvai imtis motinystės pareigų". O kitur aiškiai matosi, kad motinystė jai išties visiškai nesvarbi (pasirodo kaip karšta sovietinės antišeiminės politikos šalininkė): "... net vieno vaiko užtenka visiškai paraližiuoti moters veiklą" (p. 779). De Beauvoir įtakos moterų judėjimui tiesiog neįmanoma pervertinti. Iki šios dienos daugybė jos argumentų cituojami beveik paraidžiui.
Ir ne apie vieną filmą, kuris propaguoja abortą, būtų galima pakalbėti. Antai vienas iš nesenų Mike'o Leigh'o "Vera Drake" (šiame kontekste teigiami pavyzdžiai – J. Reitmano "Juno", 2007, apie paauglės nėštumą, pasibaigiantį ne abortu! Ir juostoje "Užkibo" ("Knocked up") nesigriebiama aborto netikėtam nėštumui nutraukti; dėmesio vertas ir A. Shelley'io "Padavėja" ("Waitress").
Literatūros rinkoje minėtinas Stanley'o Pottingerio "The Fourth Procedure". Lietuvoje vienas žinomiausių ir skaitomiausių – Johno Irvingo "Sidro namų taisyklės". Už to paties pavadinimo filmo scenarijų Irvingas (beje, ir 2008 Vilniaus knygų mugės svečias) pelnė Oskarą. Literatūros kritikė D. Zabielaitė apie J. Irvingo 1985 romaną:
"Jo pagrindinė tema – ... abortai. Temos pasirinkimas čia irgi panašus į žurnalistinį aktualybių ieškojimą. Kritikų pastebėjimu, skaitant šį Irvingo romaną, vertėtų turėti omenyje tai, kad jis sukurtas devintame dešimtmetyje, kai JAV vyko smarkūs mūšiai dėl abortų legalizavimo. Romano siužetas gana sudėtingas... Pagrindinė siužeto linija – romano protagonistas našlaitis Homeras Velzas užaugo Meino valstijoje įsikūrusioje Sent Klaudo prieglaudoje, kurioje dirba daktaras Larčas. Pastarasis ne tik rūpinasi prieglaudoje augančiais vaikais, bet ir nelegaliai daro abortus (tuo metu jie buvo draudžiami), o vėliau šio amato išmoko ir Homerą. Abortai čia daromi ne dėl komercinio intereso, bet veikiau iš moralinių paskatų: daktaras Larčas puikiai mato, koks sunkus likimas laukia vaiko, kurį palieka motina. Nesunku pastebėti, kad rašytojas simpatizuoja daktaro pozicijai, kad remiasi liberalistiniu požiūriu į abortus, atsiribodamas nuo krikščioniškos nuostatos šiuo klausimu. Bet įdomiausia štai kas: romano protagonistas daktaras Larčas – nepaisant draudimų daryti abortus – iškeliamas kaip pavyzdys, iliustruojantis šią romano didaktinę mintį: kad gyvenime būtum naudingas kitiems, kartais turi peržengti draudimų ir taisyklių ribas. Tik taip, tik laužydamas taisykles gali padėti kitiems, o ir pats atrasti gyvenimo prasmę... Homeras galiausiai suvokia pagrindinę daktaro jam duotą pamoką: gyvenime ne visada paisyk taisyklių." ("John Irving: gyvenimo tragikomizmo metraštininkas" // "Knygų Aidai", 2006/1)
9. Abortų draudimo pagrindu laikomas įstikinimas, kad moralė nėra reliatyvi; kad teisė grindžiama morale; kad valstybės įstatymų leidyba taip pat įtvirtina moralės normas. Bet visuomenėje moralė neįsišaknys vien per įstatymus.
Svarbiausia valstybės užduotis yra saugoti savo piliečių gyvybę nuo kitų keliamos grėsmės. Ypatingai to reikia silpniesiems jos nariams. Jiems labiau už kitus reikia tinkamos teisinės apsaugos – tai yra bene svarbiausia teisės užduotis! Nes stiprieji dažniausiai ir be įstatymų sugeba pasirūpinti savo interesais. Būtent silpniesiems reikia įstatymų (žr. Įst 10, 18–19; 14, 28–15, 2; 24, 14–15; 24, 17–21; 25, 13–16). Patarlių knygoje 29, 7 rašoma: "Teisusis rūpinasi beturčių teisėmis, o nedorėlis tokio rūpinimosi negali suprasti". O ši eilutė iš tos pačios knygos 31, 8–9 būtų geras moto kiekvienam teisėjui ar advokatui: "Kalbėk už tą, kuris pats už save negali kalbėti, ir dėl skurdžiaus teisių. Atverk burną! Tark teisų nuosprendį, gink vargšus ir beturčius!" (plg. Ps 82, 3–4).
Be abejo, Biblija čia iškelia labai aukštus mastelius, kurie pagal situaciją ir kultūrą pritaikomi įvairiai ir įgauna skirtingą pavidalą įvairiuose konkrečiuose įstatymuose. Silpnųjų apsauga, visų lygybė prieš įstatymą, vadovų atsakomybė, korupcijos neleistinumas yra taip pat labai svarbūs, esminiai bei amžini rodikliai, į kuriuos visuomet privalo orientuotis teisė.
Bet šitoks "tradicinis" nusistatymas šiandien laikomas pasenusiu, nes vis labiau darosi neaišku: ar moralė yra pastovus, ar kintantis dalykas? Filosofas D. A. Noebelis knygoje "The Battle for Truth" aprašo postmoderno moralinio reliatyvizmo pasaulėžiūras:
"Postmodernistas visuomenės moralines nuostatas laiko tiek pat prievartos produktu, kiek ir susitarimo. Moralė jam neturi ryšio nei su Dievu, nei su gamtos dėsningumais, o tėra vien etinė sistema, susikonstruojama pačios visuomenės. Tad kiekviena kultūra turi savus moralės mąstelius, išsirutuliojusius iš įvairių konkrečios grupės įtakų šaltinių. Be to, moralė nėra stagnuojanti; ji kinta, prisitaiko ir nuolat vystosi pagal tos grupės diktatą".
Ričardas Gavelis šias mintis perteikia savaip: "Manau, gėris ir blogis kaip ir patys moralės dėsniai, gimsta žmonių bendruomenėje, bandymų ir baisių klaidų keliu." (iš "Tikėti ir rašyti"). Filosofas G. Mažeikis kalba ne apie fiksuotus etinius mąstelius, o tik apie tam tikrus etinius "stilius":
"... stiliai nuolat keičiasi, ir ši vertybių simbolizacija negali būti nei pastovi, nei nuosekli. Tuo labiau ji negali būti logiška. Tiesiog gyvenimo būdas ir stilius susieja visuomenei priimtinas vertybes su grupės žmonių ar vieno asmens fantazijomis, su jo artimiausiu, intymiausiu 'aš’. Priešingai, autoritarinė dorovinė prievarta nutraukia fantazijos ir tradicijos ryšius... Išeitis: nuolatinis, atviras, net skausmingas dialogas dėl vertybių simbolizacijos formų... Reikėtų siekti įskiepyti laisvą stiliaus skrydį... į tradicijos nužymėtas ir visuomenės sutartas normas. Nuolatos, laipsniškai keistis turi visi: ir simbolinis mąstymas, ir institucinė tvarka, ir tradicija. Kaita turi būti nuolatinė, nes stilių kaita atitinka mados kaitų dažnį, atitinka kolektyvinių fantazijų ritmiką. Į ją privalo atsižvelgti ir etika, virstanti gyvenimo būdu." ("Filosofinės antropologijos – pragmatika ir analitika")
Jeigu vystosi moralė, tai turėtų vystytis ir teisė? Vieni sutinka, kad negimusios gyvybės apsauga visuomenėje jau yra buvusi įtvirtinta – bet dabar esą viskas pasikeitė; moralės požiūriu pažengėme toliau. Išties sąvoka "laisvas stiliaus skrydis" graži, o sąvoka "autoritarinė dorovinė prievarta" labai madinga. Bet ką daryti su "gyvenimo būdu", jei jis palaipsniui imtų išsigimti; jeigu pasidarytų madinga kitus engti arba net žudyti? Ne paslaptis, kad yra žmonių, kuriems pastarieji veiksmai atrodo labai stilingai (tik kol kas visi džiaugiamės, kad tokie "stilistai" dar sodinami už grotų). Argi stiliaus neformuojame mes patys? Tai kaip galima orientuotis į tai, kas pačių pasidaryta? O jei negerai pasidaryta? Jei tas stilius ilgainiui pasirodys netinkamas ir net kenksmingas? Ar tada vėl mestis prie amžinųjų vertybių? Visiems emigruoti į kuo stiprenę valstybę, gebančią tą gausybę "stilių" supanašinti ir sujungti? Galiausiai pagal kokį mąstelį turėtų orientuotis pačios valstybės?
Moderniosios moralės teorijos susivelia prieštaravimuose ir nepajėgia pateikti jokių patenkinamų sprendimų. Vien Biblijos Dievo atsakymai yra aiškūs ir neprieštaraujantys. Tik tokie ir gali būti visiems naudingi. Mat moralė pagrįsta pačiame Dieve. Šveicarų teologas E. Brunneris (1889–1966) rašė: "Gera yra tai, ką daro ir ko nori Dievas, bloga – kas vyksta prieš Dievo valią". Katalikų filosofas P. Kreeftas taip pat patvirtina: "Moralumas pagrįstas amžinąja Dievo prigimtimi. Todėl iš esmės moralė yra nekintanti. 'Nes aš esu Viešpats, jūsų Dievas, ir jūs turite elgtis kaip šventi ir būti šventi, nes aš esu šventas’ (Kun 11, 44). Mūsų įsipareigojimas būti teisingais, gerais, sąžiningais, draugiškais galų gale pagrįstas realybės prigimtimi, Dievo amžinumu." ("Handbook of Christian Apologetics")
Be to, būtina atkreipti dėmesį, kad Senojo ir Naujojo Testamento moralės įstatymas skirtas visoms tautoms (žr. Pat 14, 34; Iz 51, 4; 60, 12; Ps 94, 10.12; Ist 4, 1–2.5–9; Ez 14, 13–23). Tai logiška, kadangi Dievas yra visų žmonių Viešpats, Kūrėjas ir moralės pagrindas. Labai dažnai šiame kontekste primenama apie atskirtį tarp valstybės ir Bažnyčios (juk "mes neturime valstybinės religijos"!). Bet šis priminimas čia netinkamas, nes valdžių pasidalijimas nėra nei Locke’o, nei Montesquieu išradimas, o kilęs iš Biblijos. Todėl šia prasme Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės reiškia ne visišką religijos atmetimą, o tik religingumo būtinybės, prievolės priklausyti vienai ar kitai religijai netaikymą. Ir pliuralistinėse, demokratinėse valstybėse jų vadovai lieka atsakingi prieš Dievą, kas įtvirtinta kai kurių valstybių aukščiausiuose įstatymuose (pvz., Vokietijos Konstitucijoje). Man nesvarbu, ar ministras musulmonas, budistas, ateistas, ar krikščionis – svarbu, kad jis nebūtų korumpuotas, nemeluotų ir tarnautų savo šalies piliečiams, nes šį mąstelį jam nustatė Dievas.
Bet moralė laikoma ne tik kintančia – ją vis labiau ir labiau bandoma atitolinti nuo įstatymų leidybos. Teisė be moralės? Pagal tradicinę sampratą teisė pagrįsta morale. Žinoma, abi nelaikomos vienareikšmėmis, tačiau moralė tebėra neatsiejama teisės pagrindo dalis. Bet jeigu moralė ims virsti subjektyvia, kitaip tariant, tam tikrų atskirų grupių reikalu, į ką tuomet orientuotis teisei? Į tų grupių moralę? O kaip tuomet kitos grupės? Ieškotis naujų orientyrų? Kur ir kokių?
Oliveris Wendellis Holmesas Jr. (1841–1935) buvo vienas iš pirmųjų, kuris dar prieš 100 metų pasikėsino į ryšį tarp teisės ir moralės. Šis JAV Aukščiausiojo teismo teisėjas savo įžymiojoje 1897-ųjų paskaitoje "The Path of the Law" ("Teisės kelias") paragino teisininkus (paprastai tariant) teisėje nustoti rūpintis morale. Anot jo, teisė yra racionalus mokslas apie meną praktikuoti valstybės nustatytas priedermes. Teisė iš esmės pagrįsta mokslo principais, rūpinasi visuomenei naudingiausiais dalykais bei kaip piliečius efektyviausiai priversti laikytis įstatymų.
Teisė vis labiau orientuojama į tikslą ir naudingumą. Tuo tarpu moralė verčiama vien privačiu reikalu. Ypač tai akivaizdu seksualumo sferoje. Iki maždaug XX a. vidurio daugumoje šalių svetimavimas bei homoseksualiniai santykiai buvo baustini. Šiandien privačiai jau galima daryti praktiškai bet ką ir elgtis kaip nori. Pornografija jau beveik visiškai legalizuota; Vakaruose kai kurios šalys siekia pakeisti įstatymą ir nebaudžiamu paversti seksą tarp tam tikro amžiaus paauglių ir suaugusiųjų (kodėl valstybė turi reguliuoti tai, kas tenkina abi puses?). Šių tendencijų srovėje ir abortai tapo privataus gyvenimo reikalu.
Be abejo, yra privati ir viešoji moralė. Biblija taip pat sako, kad nuodėmė ir nusikaltimas nėra tapatūs dalykai. Antai pavydas nors ir yra nuodėmė (gal net pati didžiausia, nes žadina kitas), bet savaime nelaikoma nusikaltimu. Jėzus sako, kad nuodėmė įsišaknijusi širdyje, todėl iš išorės nematoma. Dėl to Jėzus perspėja, kad piktų minčių nepasektų blogi darbai, nes pastarieji blogiau už pirmąsias. Užtat valstybės užduotis ir nėra kontroliuoti mintis ar idėjas. Su veiksmais jau kitaip. Net ir privatūs darbai negai išlikti visam laikui paslėpti, nes turi pasekmes ir ta prasme patys vėliau ar anksčiau išviešėja. Minėtasis svetimavimas tik trumpą laiką gali išbūti vien privačiu reikalu, o vėliau ima ir pasimato.
Todėl privatumo nereikėtų laikyti autonomiškumu. Ir privačios moralės negalima visiškai atskirti nuo viešosios. Tai ir rodo ne vienas neseniai nuskambėjęs aukštų JAV, Prancūzijos, Vokietijos firmų vadybininkų skandalas. Vakarų spauda su pasimėgavimu žarstėsi faktais, kaip iš firmos kasos būdavo mokama už apsilankymus viešnamiuose ("VW"), būsimiems klientams mokami milijoniniai kyšiai ("Siemens"), savanaudiškai naudojamos firmų lėšos ("Enron/Worldcom") – visur varomoji jėga buvo nežabotas godulys valdžios, pinigų ir sekso. Viskas prasidėjo nuo labai privačių dalykų, nuo širdies – o baigėsi nežmoniškai gėdingu, atnešusiu milžiniškus nuostolius viešu skandalu!
Tad kokio gi teisės pagrindo mums reikia? Kas juo gali būti? Pagal ką matuotis? Ar mokslas šitokiais atvejais daug padėtų? Vargu! Teisės atskyrimas nuo moralės tėra iliuzija, nes neegzistuoja laisvų nuo moralės zonų. Jei ne į senąsias, tai vis vien į kokias nors normas reikia orientuotis. Tuomet tikriausiai į kokias nors naująsias, į reliatyvias. Nes ir valstybių, neutralių vertybių atžvilgiu taip pat nėra. Kiekvienas moralinis vakuumas visuomet kuo nors užpildomas.
Jeigu moralė būtų paversta reliatyvia bei privačios sferos reikalu, o teisė atskirta nuo moralės, tai įstatymai galėtų apibrėžti tik tai, kas tam tikru metu visuomenėje (arba jos dalyje) laikoma legaliu. Todėl dar vienas svarbus klausimas: ar teisė yra normatyvi, ar deskriptyvi?
Šiandien dažnai argumentuojama, kad esą teisė privalanti žengti koja kojon su visuomenės raida. Kadangi daug porų skiriasi, tai skyrybas būtina padaryti kuo lengvesnes; kadangi sutuoktiniams sunku išsaugoti ištikimybę, tai turėtų būti legalizuojami laisvi lytiniai santykiai; mūsų tema: kadangi užsimezga daug nepageidaujamų nėštumų, tai būtina kuo greičiau legalizuoti abortus. Taip ir norisi paklausti: o kur pabaiga? Vakaruose jau girdisi visai drąsių balsų, kad pedofilija ir zoofilija nėra jau tokie blogi ir baisūs dalykai.
Teisė visada nustato normas. Neištikimybė partneriui egzistavo nuo amžių ir polinkis (ypač vyrų) į kuo pilnesnį ir įvairesnį lytinį pasitenkinimą taip pat buvo nuo neatmenamų laikų. Bet štai stojo valstybė (ne ji viena, bet būtent ir ji) ir nustatė: santuoka yra norma, ji bus seksualumo rėmai. Ir ši nuostata įsitvirtino. Bet priešininkai šioje vietoje lieptų pasižiūrėti į realybę, į gyvenimą ir primestų veidmainystę. Tada jų tektų paklausti: o kokios alternatyvos? Teisė visada ką nors tvirtina. Jeigu valstybė legalizuotų abortus, tai viešai pareikštų, kad abortai nėra absoliutus blogis; kad valstybė įtvirtina motinos saviraiškos teisę.
Kokių viešų normų mums reikia? Konstitucija yra ta instancija, kuri nustatydama teises ir laisves, iškelia pagrindines normas, sunkiai pajudinamas bet kokios visuomenės raidos ir pokyčių. Valstybė savotiškai primeta moralę, verčia ją taikyti savo piliečiams, nes yra atsakinga už visų jų gerbūvį (pvz., neleidžia žudyti, piliečiams liepia laikytis šio draudimo, nes rūpinasi jų gerove). Bet nustatytas normas visuomenė nuolat interpretuoja, kadangi visos normos, net pačios geriausios konstitucijos bei įstatymai susideda iš žodžių, kurie niekada nebus visiškai vienareikšmiški.
Todėl vien Konstitucijos normos ir įstatymai nėra paveikūs. Jie priklauso nuo politikų, teisininkų ir visuomenės bendradarbiavimo. Vien įstatymų leidyba negali nudirbti viso darbo ir sukurti gerą valstybę. Geroms normoms reikia palaikymo visuomenėje. Kaip ir gera Konstitucija neduos naudos, jeigu nebus priimtina visuomenei.
Žiūrint iš biblinės perspektyvos yra tas pats. Valstybė nustato normas, bet negali garantuoti jų laikymosi. Nes ne jos svarbiausias reikalas ugdyti moralę, o šeimos, Bažnyčios ir pan. Šiose institucijose diegiamos ir auginamos pagrindinės vertybės; jose išmokstama nuoširdžiai, sąžiningai laikytis normų ir įstatymų (Rom 13, 5; 1 Tim 1, 5).
Kaip tai svarbu, parodo Indijos pavyzdys. Po nepriklausomybės (1948) šioje šalyje įstatymu buvo panaikintos induistinės kastos. Tačiau giliai įsišaknijusios tradicijos taip lengvai neišrausi. Iki dabar nepriklausantieji kastoms kartais labai vargsta; vis dar smarkiai paminamas mergaičių statusas ir teisės (per pastaruosius 20 metų Indijoje abortų aukomis tapę apie 10 milijonų moteriškos lyties negimusių vaikų); išlikusi sunki našlių padėtis, nes dar tebesmerkiama pakartotinė santuoka (pvz., filmas "Vanduo").
Kaip tai susiję abortų draudimo įstatymu? Gal net neverta nė bandyti jo siekti? Eglė Kavoliūnaitė iš Teisės instituto savo studijoje "Žmogaus vaisiaus gyvybės apsauga baudžiamojoje teisėje" rašo:
"Vienas iš baudžiamosios teisės bruožų yra tai, kad jos normomis nustatoma svarbiausių visuomenės gėrių apsauga. Ja saugomi ne visi, o tik pasirinktini gėriai, atsižvelgiant į jų svarbą visuomenėje ir jiems padarytos žalos pobūdį. Taigi kokie gėriai turi būti labiausiai saugomi, nustatoma visuomenės susitarimu, kurios valią išreiškia (ar bent jau turėtų išreikšti) įstatymų leidėjas. Akivaizdu, kad vienas pagrindinių baudžiamosios teisės objektų yra žmogaus gyvybė. Tačiau jos apsauga dažniausiai priklauso nuo to, kaip pati visuomenė tai supranta. Jeigu nepaisant biologinių ir medicininių įrodymų visuomenėje vyrauja nuomonė, kad žmogus yra žmogumi tik nuo gimimo (juk negimusio žmogaus nematai, negirdi, ir iš viso neaišku, koks jis yra, o ką jau kalbėti apie pradines nėštumo stadijas), tai dar negimusio žmogus gyvybė negali būti pripažįstama pagrindiniu visuomenės gėriu, kuriam reikia apsaugos." ( http://www.teise.org/docs/research/egle(pataisytas).doc )
Išties Lietuvos visuomenės dauguma pritaria liberaliam abortų įstatymui. Todėl Kavoliūnaitė daro išvadą: "... šioje vietoje baudžiamoji teisė nėra tinkama sritis, kur reikėtų imtis pirminių priemonių." Netgi daugiau: "Nustatyti siektinus tikslus baudžiamojoje teisėje yra ydinga, kol pati visuomenė nepripažįsta, kad jai to reikia." Bet argi šitaip neverčiamos pagrindinės teisės paklusti daugumos nuomonei? Ar apskritai baudžiamoji teisė privalo atspindėti visuomenės susitarimą? Ar mes, suaugusieji, tikrai turime teisę iš gana nemažos gyventojų grupės atimti teisę gyventi?
Įstatymai tikrai gali eiti pirmiau piliečių moralinės sąvimonės (tai liudija, pvz., Vokietijos 1949 Konstitucija, kuri, po Hitlerio diktatūros, nepatiko didelei daliai piliečių). Bet kartu turi vykti švietimas ir aiškinimas. Nes vien įstatymas nieko radikalaus nenuveiks. Kavoliūnaitė rašo: "... dabar reikia visą dėmesį ir pastangas skirti ne tik baudžiamosioms priemonėms, bet būtent kitoms teisinėms ir neteisinėms priemonėms... Reikia skleisti žinias apie šeimos planavimą, kad abortas nebūtų laikomas svarbiausia šeimos planavimo priemone." Būtent, kad "ne tik"! Bet argi tas "kitas priemones" būtina supriešinti su teise? Juk naudingi ir reikalingi yra abu dalykai?!
Čia ir V. Tomaševskio projekto silpnoji vieta. Tiesa, jis numato šviečiamąją veiklą, nėščiųjų konsultavimo tarnybas, bet abstrakčiai ir paviršutiniškai. O juk tai labai svarbus sprendimas. Nėščiųjų konsultavimo tinklo reikia plataus ir kompetentingo (kaip papildyme siūlo parlamentarė V. Aleknaitė-Abramikienė), o dabar jis tėra vien gydytojų rankose, visiškai priklausomas nuo jų požiūrio į negimusią gyvybę.
Tad mums pagaliau reikia ne tik įstatymo, bet ir gyvybės kultūros ugdymo, plataus ir stipraus judėjimo už gyvybę. Prie to turi prisidėti ir visos Lietuvos bažnyčios.
10. Krikščionys yra pašaukti akcentuoti gyvybės apsaugą savo mokyme, pamoksluose ir katechetikoje; būtent pirma jų atsakomybė inicijuoti platų judėjimą už gyvybę. Lygiai taip pat svarbu pagalba motinoms ir jau gimusiems vaikams.
Tebūnie darsyk pakartota: vien įstatymais gyvybės apsaugos visuomenėje neįtvirtinsi. Teologas T. Schirrmacheris pabrėžia:
"Kai dauguma šalies gyventojų pasisako už abortus ir tūkstančiai juos darosi arba skatina, neefektyvūs jokie įstatymai ar bausmės, kad ir kaip tai svarbu bebūtų. Iš esmės pristabdyti abortus galima tik sukūrus pamatines to prielaidas. Asmeniniai ryšiai, konkretaus žmogaus nuostatos pasikeitimas, darbas su šeimomis, Bažnyčios bei piliečių iniciatyva yra keliai į susitarimą dėl žmogaus gyvybės neliečiamumo, beje, ir negimusios." ("Jūs – žemės druska" – 35 priežastys, dėl kurių krikščionys turi dalyvauti mūsų visuomenės atnaujinime; lksb.lt)
Tad tai visų pirma iššūkis bažnyčioms. Jos turi skiepyti savo nariams palankumą gyvybei ir jos apsaugai, skelbti per pamokslus ir rašytinę medžiagą, ugdyti jaunąją kartą bei rodyti gerą pavyzdį. Bažnyčios nedelsdamos privalo kelti plačias viešas iniciatyvas, o ne gundytis galimybe pasitraukti į privačias religingumo valdas. Krikščionys privalo pasipriešinti pagrindinei moderno dogmai, kad pasaulis yra erdvė be vertybių, o tik privati sfera yra su vertybėmis, kiekvieno nusistatomomis subjektyviai ir laisvai. Tik nesilaikykime šitokio mąstymo! Tiesa privalo eiti į viešumą. Antraip viešumoje greitai neliks vietos nei jai, nei apskritai krikščionių tikėjimui. Ateis laikas, kai tiesa negalės gyvuoti net kaip mažumos įsitikinimas (kaip akcentavo L. Newbiginas knygoje "Foolishness to the Greeks").
Iš krikščionijos laukiama drąsaus ir ištvermingo pasipriešinimo, nes vyksta "didysis moralinis išbandymas", testas, kontrolinis darbas (F. A. Schaefferis). Jonas Paulius II rašė:
"Skubiai reikalinga visuotinė sąžinės mobilizacija ir jungtinės etinės pastangos, idant suaktyvėtų didi veikla gyvybei remti. Visi drauge turime sukurti naują gyvybės kultūrą: naują tam, kad ji pajėgtų susidurti su precedento neturinčiomis problemomis, šiandien susijusiomis su žmogaus gyvybe, ir jas išspręsti; naują todėl, kad visi krikščionys priims ją su gilesniu ir dinamiškesniu įsitikinimu; naują, nes ji pajėgs sukelti rimtą ir drąsų kultūrinį dialogą su visais" ("Evangelium vitae", 95).
Drąsių protestų, "sąžinės mobilizacijos" – bet ne jėgos! Yra ir smurtingai nusiteikusių abortų priešininkų (ypač JAV), kurie organizuoja išpuolius prieš abortus atliekančias klinikas ar net patys žudosi. Tokie pavyzdžiai meta šešėlį nuosaikumui. Bet per dažnai visi abortų priešininkai tiesiog palaikomi ekstremistais ir smurtaujančiais fundamentalistais. Pasigirsta net tikro propagandinio šmeižto, kad esą abortų priešininkai vykdo tokį pat terorizmą kaip ir kovo 11-osios savižudžiai (Berlyno Evangelinės akademijos prezidentas R. Leichtas, komentaras dienraštyje "Tagesspiegel"; žr. ir http://www.prochoice.org/about_abortion/violence/index.html , taip pat ir abortionviolence.com)
Smurto išpuoliai yra absurdas, nes iškreipia biblinę moralės sampratą: stiprieji turi padėti silpniesiems, t. y. reikalui esant turi patys pasiaukoti, o ne siekti naujų aukų. Krikščionys pašaukti padėti vieni kitiems nešti gyvenimo naštą (Gal 6, 2), kaip ir Kristus tai darė už mus (Jn 13, 34–35; Rom 5, 6). Tai nereiškia, kad turime rūpintis vien negimusiais vaikais. Rūpintis turime ir motinomis, pagelbėti joms ieškant išeičių, alternatyvių sprendimų, kad vaikai galėtų gimti ir likti pas savo motinas arba būtų atiduodami įsivaikinti. Įvaikinimas Biblijoje labai vertinamas, nes vartojamas kaip įvaizdis išreikšti krikščionio santykį su Dievu (Ef 1, 5).
Lietuvoje įvaikinimo praktika labai sustingusi, nes įsivaikinti nėra populiaru. TV laidoje "Lietuvos garbė 2008" (TV 3) daugybė žmonių negalėjo sulaikyti ašarų, kai apdovanojimas buvo teikiamas amerikietei, besirūpinančiai neįgalių vaikų įvaikinimu. Ir tai buvo tikros ašaros, o geroji amerikietė sulaukė gausybės pagyrimų. Bet dėl padėties Lietuvoje ar ne kasdien turėtų lietis ašaros? Juk ‚šitokie' vaikai mūsų šalyje dažniausiai negimsta. Jiems dažnai atimama teisė gyventi! Kas pagerbia tas lietuves motinas, kurios nepabijo ir ryžtasi išnešioti neįgalų vaikelį, nepaisydamos kartais didelio spaudimo iš aplinkos ir gydytojų, kurie, nustatę neįgalumą, skatina darytis abortą? Kada pagerbsime tas paaugles, kurios apsisprendžia vaiką ne nužudyti, o pagimdyti ir atiduoti įvaikinti? Argi tai nebūtų mūsų krašto garbė? Bet privatiems kanalams dar, ko gero, nedrąsu žengti šitokį "netradicinį" žingsnį. Juk garantuotai kiltų baisus abortų lobistų nepasitenkinimas ir pasipriešinimas tokiam alternatyvos ženklui.
Bet negimusios gyvybės apsauga – tai tik dalis rūpesčio. Svarbu daug platesnis reikalas – vaiko motina. Filosofas Robertas Spaemannas sudėlioja akcentus šiek tiek provokuojančiai, bet taikliai:
"Kur parašyta, kad Bažnyčia visų pirma privalo būti susinteresuota užkirsti kelią priešlaikinei mirčiai? Pirmutinis Bažnyčios interesas turėtų būti ‚sielų gydymas', o ne ‚gyvenimo teisė', kurią ginti visų pirma yra valstybės priedermė. Valstybė, deleguodama pastarąją apsaugą Bažnyčiai, pasidaro pati ir paverčia Bažnyčią korumpuota. Krikščioniškų konsultacijų pagrindinis interesas turėtų būti visai ne vaikas, o jo motina. Juk priešlaikinės mirties sub specie aeternitatis vis viena nėra. Kas tikrai yra, tai dvasinė savižudybė" (FAZ, 1999, Nr. 247).
"Bažnyčios bei visi atmetantieji abortą pirmiausiai turi griebtis praktinės pagalbos moterims, pavyzdžiui, neištekėjusioms, kurios laukiasi kūdikio ir galvoja apie abortą" – teigia teologas F. A. Schaefferis. Plikas draudimas be jokios asmeninės pagalbos gali pasirodyti tikrai nehumaniškas. Mes privalome būti pasirengę paaukoti dalį savo gerbūvio, jei reikės, už savo įsitikinimus užmokėti net labai aukštą kainą – įsitikinęs teologas. Lietuvoje šia linkme jau kai kas daroma. Daugiausiai (gal net vien) katalikų įsteigti šeimos centrai siūlo krizinio nėštumo programas. Bet nuveikti galima ir dar daugiau. Tik reikia, kad įsitrauktų ir visos vietinės bažnyčios. O visų pirma ir evangelinės!
Jeigu pavyktų krikščionims ir bažnyčioms susivienyti ne tik prieš abortus, bet ir už gimusių vaikų bei motinų apsaugą, tai liktų mažiau vietos tokiems Bažnyčios kritikų priekaištams, kaip šiam K. H. Deschnerio: "Nežudykime daigelio, neatimkime gyvybės vaisiui! O per karus kiek masinių kapaviečių jau ‚sudygusiųjų ir užaugusiųjų'? Atsirandanti gyvybė ginama, kad merdėtų jau atsiradusioji." ("Das Kreuz mit der Kirche"). Rašytojas K. Tucholsky’is (1860–1935) taip pat su kartėliu prideda: "Manimi rūpinasi visi: bažnyčios, valstybė, gydytojai ir teisėjai. Visus devynis mėnesius. Bet po to esu priverstas pats žiūrėti, kaip irsiuos toliau. 50 metų niekas manimi nesirūpins. Niekas." (cit. iš "Das Kreuz mit der Kirche"). Abu autoriai, žinoma, teisūs, nes tarp religijos šalininkų dar žymiai per daug veidmainystės. Bet nei šiedu, nei niekas neturėtų užmiršti, kad tai buvo krikščionys, kurie antikos laikais ‚įvedė' rūpybos sąvoką ir praktiką, rūpybos silpnaisiais, ligoniais ir vargšais. Ligtol tokie niekam nerūpėjo, kol neatėjo krikščionys! Jei krikščionys nėra ištikimi šiam savo paveldui, tai jau visai kita problema.
B. d.
I dalis: http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-523.htm
II dalis: http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-524.htm
