Holger Lahayne
"Dievystė yra tavyje"
Po pirmojo pasaulinio karo jo "Demianas" buvo "vokiečių jaunimo Biblija"; jo "Stepių vilke" rado atgaivą daugybė amerikiečių, prieš 25 metus sukrėstų Vietnamo karo; o sugriuvus TSRS, daugeliui žmonių Lietuvoje jo kūriniai tapo orientyru. Hermannas Hesse (1877–1962), rašytojas ir Nobelio premijos laureatas, krizių ir perversmų metu susilaukęs nepakartojamo populiarumo. Juk visi jo kūriniai, daugiau ar mažiau atvirai, yra paskirti vienam didžiam žmonijos klausimui, ypač aktualiam šiais laikais – tai klausimui apie mūsų gyvenimo prasmę. Hesse pabrėžia prasmę, laisvę, žmoniškumą, toleranciją, prievartos, papročių ir dogmų atsisakymą, be to, ir religingumą. Kaip ir prieš 70 metų šiandien visa tai suteikia Hesse’s romanams ir apsakymams žavesio. Jis rašo labai asmeniškai, vaizduodamas save patį, rašo apie tai, ką pats pastebėjo, pats sužinojo, pats iškentėjo. Jo kūryboje daug asmeninių išgyvenimų, autobiografiškumo. O tai leidžia skaitytojui – tiek šiandieniniam, tiek anuometiniam – identifikuotis su romanų herojais.
Be to, Hesse buvo toks autorius, kuris tvirtai tikėjo, jog prasmę rasti galima, nors jis ir neparengė jokių naujų tvirtų mokymų, nesukūrė jokios aiškiai apibrėžtos "prasmės radimo sistemos". Daug kas jo knygose šiuo atžvilgiu liko neaišku, daug kas keitėsi. Tačiau pagrindinės mintys, kurias puikiai sujungia įžanginė citata ir mūsų straipsnio pavadinimas (iš "Stiklo karoliukų žaidimo"), yra stebinančiai aiškios ir nurodo vieną kryptį: religingumas vietoj materialistinio pasaulietiškumo, išgyvenimai vietoj žinojimo, ieškojimas vietoj radimo, žvilgsnis į vidų vietoj žvilgsnio į išorę, tarnavimas vietoj malonumų, siela vietoj proto, užsispyrimas vietoj konformizmo. Visa tai Hesse’ę stipriai priartina prie tiesų, kurias skelbia krikščioniškasis tikėjimas, bet kartu, deja, ir labai nutolina. Į visą jo kūrybą apskritai galima žiūrėti kaip į asmenišką "kontraprojektą klasikinei krikščionybei" kaip į bandymą pateisinti savo gyvenimą, kuris neatitiko tradicinių krikščioniškų jo šeimos reikalavimų ir pastangas suteikti tam gyvenimui prasmę. Tačiau kodėl krikščioniškieji atsakymai nebuvo jam besąlygiškai priimtini?Ar gali jo pažiūros sukurti tvirtą, įtikinamą ir įgyvendinamą alternatyvą krikščionybei? Kaip vystėsi jo mąstymas ir, galų gale, kokios pagrindinės mintys susiformavo? Ar galime ir turime, paveikti Hesse’s kūrybos, sekti jo pėdomis, kitaip tariant, ieškoti visiškai individualaus ir subjektyvaus kelio į prasmę?
Norėdami atsakyti į šiuos klausimus, apžvelkime svarbiausius Hesse’s gyvenimo ir kūrybinės veiklos momentus iki 1920-ųjų metų, ir, kalbėdami apie jo kūrybą, susikoncentruokime ties "Sidharta". Taip galėsime apibendrinti pagrindines jo mintis ir, turėdami galvoje prasmės klausimą, kritiškai jas įvertinti.
Vaikystė ir jaunystės krizės
Viso ilgo Hesse’s gyvenimo ir turtingos literatūrinės veiklos nesuprasime, atidžiau nepažvelgę į jo vaikystę ir kilmę. Hesse kilo iš labai pamaldžios, rimtai žiūrinčios į asmeninį santykį su Dievu protestantų šeimos. Tuo pasižymėjo ir motinos, ir tėvo šeima. Jo tėvas, pabaltijo vokietis, gavo išsilavinimą 1865 m. Bazelio misionierių organizacijoje, tapo misionieriumi, trejus metus dirbo Indijoje. Tačiau pasiligojęs sugrįžo į Vokietiją ir visą savo tolimesnį gyvenimą skyrė darbui Kalvo leidykloje Viurtemberge. Leidyklos vadovas, daktaras Hermannas Gundertas, 1859 metais misionieriaudamas Indijoje, buvo žymiausias daugelio indų kalbų specialistas. 1874 m. Johannas Hesse vedė Gunderto dukterį Mari, taip pat užaugusią Indijoje ir su savo pirmuoju, greitai mirusiu vyru, dirbusią protestantų misijoje tarp vietinių gyventojų. Tėvas, motina, senelis – misionieriai, taigi Hermanno Hesse’s vaikystę gaubė labai religinga atmosfera. Tačiau tai buvo visiškai kitoks auklėjimas nei jo didžiojo amžininko Thomo Manno (gim. 1875 m.): Hesse’s šaknys pradžią gavo ne iš protestantiško liberalaus, sekuliarinio, modernaus miesčioniškumo kaip, sakykime, Mannų, o iš gilaus Gundertų ir Hesse’ių pamaldumo, paslaugumo bei nutolimo nuo gyvenimo tikrovės.
Iki 14 metų Hermanno dvasinis gyvenimas visiškai atitiko jo tėvų viltis ir norus. Bent jau išoriškai gilėjo jo susidomėjimas krikščionybe, jis rašė rašinius tokiomis temomis kaip "Palaiminti, kurie jaučia savo dvasinį neturtą". Tačiau jau tuomet sunkaus, temperamentingo, užsispyrusio vaiko gyvenimas kėlė daug rūpesčių tėvams, o ypač motinai. Kai Hermannas pradėjo mokytis Maulbrono internatinėje mokykloje, kur turėjo pasiruošti teologijos studijoms, jį apniko sunki depresija bei didžiulės abejonės krikščioniškuoju tikėjimu. Tėvų reakcija svyravo tarp griežtumo ir nuolaidumo, nes jie nežinojo, kiek sūnaus elgesiui turėjo įtakos nervų ligos. Bandymai gydyti, mėginimas išvaryti velnią ir priverstinis laikymas gydykloje silpnapročiams vaikams kėlė Hermannui vis didesnį pasibaisėjimą "krikščioniškąja realybe". Krizės metu jis galutinai pasitraukė nuo savo šeimos tikėjimo (galbūt šiam žingsniui turėjo įtakos užsispyrimas, atkaklumas, o gal ir vidinis įsitikinimas ar apsisprendimas).
"Ak aš pamirštu, kad jūs esate kitokie žmonės, be ydų ir trūkumų, tokie pat negyvi kaip ir statulos. Taip, jūs esate tikri, teisingi pietistai kaip Nikodemas – žydas, be jokios nuodėmės. Jūsų kitokie norai, požiūriai, viltys, kitokie idealai, kitur randate savo pasitenkinimą, kitokius reikalavimus keliate šiam ir anam gyvenimui, jūs esate krikščionys – o aš tik žmogus", (Ninon Hesse: "Kindheit und Jugend vor 1900" [KJ]) – rašė jis 1892 metų rugsėjį savo tėvams.
Kuo labiau silpnėjo jo susidomėjimas krikščionybe, tuo daugiau gręžėsi jis į literatūrą. Jau būdamas 15 metų Hesse iškėlė sau aiškų tikslą tapti poetu. Jo krizė ir konfliktas su tėvais užsitęsė iki 1890-ųjų vidurio. 1895 metais jis pradėjo mokytis knygų prekybininko amato Viurtemberge, Tiubingene. Hesse susitaikė su tėvais, bet savo įsitikinimų neišdavė: kiekvieną minutę skyrė tam, ko jis iš tikrųjų norėjo, – skaityti ir nieko daugiau, tik skaityti. Žvelgdamas į praeitį, nusilenkdamas likimui ir galutinai apsisprendęs, viename laiške savo dėdei rašė:
"Aš kitados turėjau idealų ir dar ne taip seniai, bet jūs jų nesupratote ir nevertinote, taigi būtent todėl aš juos praradau. Aš žaviuosi literatūra, poezija, panteizmu ir grožiu. Buvo žymiai geriau turėti kitų idealų nei jūsų arba išvis jokių neturėti. Jums, krikščionims, panteistas, svajotojas nebuvo artimesnis nei ateistas, nihilistas. Dabar aš pats sau Dievas, aš esu visiškas, susiformavęs egoistas. Štai taip" (KJ I).
Hesse pasuko kitu keliu nei jo šeima. Jo tikėjimas pasidarė visiškai kitoks. Jis neprikaišiojo tėvams veidmainystės ir neneigė jų krikščioniškojo rimtumo. Tačiau jis pasigedo tokio religingumo, kurio intensyviai ieškojo ir kurio jam reikėjo – religingumo, pažymėto giliu sielos išgyvenimu, religingumo, kuris leistų atsiskleisti asmenybei ir suteiktų erdvės kūrybingai individualybei. Tėvai tiesiogiai neniekino viso to, kas natūralu, žmogiška, pasaulietiška, tačiau tai jiems atrodė esą žemiau už krikščioniškąją "tarnystę Dievo karalystėje". Todėl, siekdamas tikslo tapti poetu, Hesse nesusilaukė iš šeimos jokio paskatinimo ir liko beveik nesuprastas. Po daugelio dešimtmečių "Mano tikėjime" jau santūriau ir pozityviau Hesse rašė:
"Vaikas aš priėmiau ir išgyvenau dvasinę indiškosios kultūros pusę lygiai taip, kaip ir krikščionybę. Priešingai, krikščionybę aš pažinau vienkartiniu, sustingusiu, mano gyvenimą įtakojusiu pavidalu, silpnu ir uždaru pavidalu, kuris jau šiandien yra atgyvenęs ir beveik išnykęs. Aš ją pažinau kaip pietistinio atspalvio protestantizmą, ir šis išgyvenimas buvo gilus ir stiprus, kadangi mano tėvų ir senelių gyvenimas buvo visiškai nulemtas Dievo karalystės ir tarnavimo jam. Tai, kad žmonės savo gyvenimą priima kaip gyvenimą iš Dievo, kaip tarnystę ir auką gyvenant Dievo akivaizdoje, o ne vadovaudamiesi egoistinėmis paskatomis, šis didžiausias mano vaikystės išgyvenimas bei jo padaryta įtaka stipriai veikia mano gyvenimą. Aš niekuomet rimtai nežiūrėjau nei į 'pasaulį’, nei į pasauliečius, ir su metais aš tai darau vis mažiau. Tačiau mano tėvų krikščionybė, kaip nugyventas gyvenimas, kaip tarnavimas ir auka, kaip bendravimas ir uždavinys, tokia didi ir tauri – jos konfesinės ir iš dalies sektantiškos formos, per kurias mes, vaikai, ją pažinome, man gana anksti tapo įtartinos ir beveik nepakenčiamos. Čia buvo sakomi ir dainuojami kai kurie posakiai bei eilutės, kurios jau įžeidė mane – poetą..." (MG).
O 1923 m. jis rašė:
"Vis dėlto krikščioniškasis kelias pas Dievą man pasirodė besąs užtvertas griežto pamaldaus auklėjimo, teologijos juokingumo ir kivirčijimosi, nuobodulio ir žiovulį keliančio bažnyčios apsnūdimo ir taip toliau. Aš ieškojau Dievo kitais keliais..." (MG).
Kad ir kokia suprantama bebūtų Hesse’s reakcija į savo auklėjimą ir aplinką, tik ar privalėjo jis iš tikrųjų pasukti mums žinomu savo keliu? O jo paties atsakomybė? Kiek jam krikščioniškasis kelias pas Dievą iš tikrųjų užtvertas buvo, ir kiek jis pats tą krikščionišką kelią pas Dievą užtvėrė – telieka šis klausimas atviras. Bet kokiu atveju kūriniai aiškiai parodo: Hesse liko religingas, jis ir toliau ieškojo Dievo, o krikščionybė paliko gilią žymę. Trumpai jis galėjo taip pasakyti: "Niekad aš negyvenau be religijos ir negalėčiau be jos gyventi nė dienos." (MG) Jis netapo antruoju Nietzsche. Bet visiems laikams atsisveikino su organizuotomis Bažnyčiomis ir konfesijomis, su dogmomis ir mokymais. Netgi gana greitai susidomėjęs jis vėl ėmė skaityti Bibliją, tačiau jo tikėjimas jau buvo tapęs visiškai subjektyviu. Vaikystė jam paliko daug religinių bei krikščioniškų sąvokų: nuo "tikėjimo" per "pasigailėjimą" iki "atpirkimo". Bet jis suteikė joms kitokią prasmę nei tai darė ir daro Bažnyčios. Hesse’s dešimtmečius grįstas savas prasmės ieškojimo kelias prasidėjo.
Pirmieji dvidešimt jo, rašytojo, metų
Dar 1898 m. savo gimtinėje Hesse išleido pirmąjį literatūrinį kūrinį – "Romantines dainas". Po metų – "Valandą po pusiaunakčio". Jau šiuose pirmuosiuose kūriniuose išryškėja Hesse’s gamtinis–romantinis dievotumas. Jis neatrodė, beje, kaip romantikų palikuonis, netęsė ir tiesiogiai romantizmo tradicijų, tačiau jo ankstyvuosiuose eilėraščiuose visgi iškyla romantinės pažiūros bei mąstymo būdas, "modernus" poetas jis nebuvo tikrai. Paprasta, lengvai suprantama, meditatyviai muzikalia kalba jis pavaizdavo gamtą, kuri gali tapti palyginimu žmogiškajai egzistencijai. Nauja dominantė – vienišas žmogus, asmenybė, individas – vėliau kartojasi visoje kūryboje.
Aukščiausiasis taškas jo, rašytojo, gyvenime buvo pasiektas jau Bazelyje. Iki 1904 metų Hesse penkerius metus dirbo knygų prekybos sferoje prekių žinovo padėjėju. Tuomet pasirodė "Peteris Kamencindas". Jis atnešė Hesse’ei pirmąją sėkmę. Tai istorija apie gamtos vaiką Kamencindą, kuris, nusivylęs studijomis, meilės nuotykiais ir publicisto darbu Ciuriche, nusigręžia nuo visuomenės gyvenimo ir pasišvenčia invalido slaugymui, sugrįžta į savo gimtinę kalnuose ir ima gyventi paprastą gyvenimą. Istorija gaubiama lyriškos, melancholiškos nuotaikos ir parašyta savita ritmiška kalba. Kamencindas sako:
"Aš noriu sugėdinti jus, nes jūs daugiau žinote apie kitataučių karus, madas, paskalas, literatūrą ir menus nei apie pavasarį, kuris priešais jūsų miestus savo nesuvaldomą šurmulį skleidžia, arba apie vandeningą upę, kuri po jūsų tiltais teka, arba apie miškus ir puikias pievas, per kurias lekia jūsų traukiniai."("Gesammelte Werke" [GW])
Šiame romane Hermannas Hesse prisipažįsta esąs naivus, natūralus, tyras. Ar visa tai tik "anticivilizacinis afektas"? Ne, dar tais pačiais metais, kai pasirodė knyga, Hessepaliko savo darbą Bazelyje. Vedęs savo pirmąją žmoną Mariją Bernulli tuojau išsikėlė gyventi prie Bodeno ežero į Gajenhofeną, į gana varganą valstiečio sodybą. Susilaukė trijų sūnų, parašė daug knygų ("Šiapus", "Kaimynai", "Gertrūda", " Po ratu"). Bet idilė truko neilgai. Santuoka su devyneriais metais vyresne ir tokia pat užsispyrusia kaip ir jis pats moterimi darėsi vis labiau nepakeliama. Neištaigingas gyvenimas vis labiau slėgė Hesse’ę. Metams prabėgus, po kelionės į Indiją (1911 m.), šeima išsikėlė gyventi į Šveicariją, į Berną.
Čia ir prasidėjo krizė. Pirmas Pasaulinis karas, žmona susirgo nervų liga, – Hesse pradėjo savęs klausinėti, ar jis apskritai tinkamas santuokai ir šeimai. Vienoje beveik tragiškoje savianalizėje jis rašė:
"Palengva susiklostė tokia padėtis, kuri pakeitė ir iš dalies sunaikino mano ligšiolinį gyvenimą. Nepraėjus nei porai metų po mūsų persikėlimo, prasidėjo Pasaulinis karas, tai sugriovė mano laisvę ir nepriklausomybę, karas buvo kaltas dėl prasidėjusios didžiulės moralinės mano krizės, kuri skatino visą mano mąstymą ir visą mano darbą pagrįsti iš naujo, prasidėjo sunki, ilgai trukusi mūsų trečiojo, jauniausiojo, sūnelio liga, pasirodė pirmieji mano žmonos psichinės ligos požymiai – ir tuo metu, kai aš buvau pervargęs nuo savo tarnybos ir morališkai vis labiau karo gniuždomas, palengva ėmė viskas irti, viskas, kas iki tol buvo mano laimė." (GW X)
Darbas karo belaisvių rūpybos skyriuje, kur Hesse vadovavo Berno organizacijai, aprūpindavusiai literatūra vokiečių belaisvius, jo įsitikinimu, buvo labiau humanistinis nei patriotinis. Tačiau atsakingos pareigos stiprino jo krizę. Sunki depresija pareikalavo psichoanalitiko pagalbos, kuri buvo suteikta Liucernoje, vienoje privačioje klinikoje, pas C. G. Jungo mokinį. 1918 m. iširo šeima, vaikai buvo išdalyti draugams arba atiduoti į internatus. Žmonos nervų ir psichinė liga, kuri vertė vis ilgiau užsibūti ją ligoninėse, 1919 metais atvedė prie skyrybų. Jau vienas pats Hesse išsikėlė į Tesino kantoną, į Montanjolą.
Po vaikystės ir jaunystės krizių prasideda antrasis didysis pasikeitimas Hesse’s gyvenime. Besigydant Hesse’s žvilgsnis vis giliau ėmė krypti į patį save, atsirado "žvilgsnis į chaosą", kuris jam padėjo rasti savo kančios priežastį. Pirmą kartą jam paaiškėjo: "Išganymo kelias neveda nei į kairę, nei į dešinę, jis veda į nuosavą širdį, ir tik ten yra Dievas, tik ten yra nusiraminimas" (GW VI).
Tokia metamorfozė jį dar labiau nutolino nuo konfesinės krikščionybės, tačiau subrandino prielaidas atsirasti pagrindiniam šio periodo kūriniui – "Demianui", kuris buvo parašytas Berne 1919 metais. Mąstymas apie psichoanalizę, S. Freudo bei C. G. Jungo paskaitos nurodė Hesse’ei naują kryptį: ne neigimas ir protestas, o Aš–tapsmas ir individualizacija. Hesse pasakoja istoriją apie mokinį Sinklerį ir jo pavyzdį – vyresnį ir subrendusį Demianą, kuris siekia vadovauti Sinklerio asmenybės formavimuisi. Pokalbiuose su Sinkleriu Demianas vis puola Biblijos tekstus, iškreipia Kaino istoriją, o Dievą, pakeičia dievu Abraksu, priimančiu ir įkūnijančiu tiek gėrį, tiek ir blogį. Šiuo psichoanalitiniu fantastiniu simboliu Hesse iškėlė pagrindinį, radikalų klausimą apie žmogaus prigimtyje glūdintį blogį ir gėrį. Mes esame vienu metu geri ir blogi. Kodėl? Nes pats Dievas yra kartu geras ir blogas. Negatyvusis pradas, "antidievas", turįs būti paties Dievo esybėje. Hesse, matyt, visiškai atsisveikino su krikščionių Dievu, ieškojo ir rado savo dievą. Ir dar kokį! Tačiau Hesse neturėjo galvoje naujos analitinės–mistinės religijos. Jis nebuvo nei filosofas, nei teologas, nei metafizikas. Jo veržimasis į išganymą ragino eiti vis toliau, nes, dėdamas dideles pastangas, Sinkleris (Hesse!) randa "tik kartais tą raktą", perkeliantį jį į išganingą būseną. Nors savo galios nepraranda šūkis "būk pačiu savimi!" ir išlieka "kelias į save", tačiau tas kelias vis labiau buvo paženklintas ne psichoanalizės, o Rytų religijų.
"Budizmas yra labai gerai, Naujasis Testamentas taip pat" – Rytai ir Vakarai "Sidhartoje"
Ankstyvoje vaikystėje Hesse susipažino su Azijos religijų idėjomis, nes šeimoje buvo jaučiama meilė Indijai. Jam atrodė, kad Indijos religijos ir poezijos pasaulis esąs kur kas patrauklesnis, palyginti su krikščioniško tikėjimo formomis. Jis rašė:
"Čia neslėgė manęs artumas, čia neatsidavė nei nuobodžia, pilkai nudažyta sakykla, nei pietistinėmis Biblijos pamokomis, buvo erdvės mano fantazijai, pirmąsias žinias, kurios pasiekė mane iš indiškojo pasaulio, aš galėjau be jokio pasipriešinimo priimti ir jų poveikį jaučiau visą savo gyvenimą" (MG).
Visų pirma Hesse’ę patraukė vienovės mintis, vienintelė azijietiškų religijų dogma. Visa paskira (juk tai irgi įkvėpta viduje esančio nesugriaunamojo "Atmano") yra dalis visumos. Visam gyvenimui Hesse turėjo susitaikyti su ta mintimi, kad už visų priešybių besanti paslėpta pagrindinė vienovė. Be to, Schopenhauerio raštų paskatintas, 1905–1908 m. Hesse pirmą kartą labai intensyviai užsiėmė senovinių induistinių upanišadų, Bagavadgitos ir Budos kalbų studijavimu. 1911 m. kelionė į Indiją užbaigė šią pirmąją susižavėjimo Rytų religijomis fazę.
Tačiau po dešimties metų jis ėmė kurti "indiškąją poeziją", kurioje susiejo visas anksčiau gimusias mintis. Pirmiau nei Indijos tematika jam tapo vėl nebelabai svarbi (kaip jis pats sakė), šiuos savo įsitikinimus jis išreiškė literatūroje. 3-io dešimtmečio pradžioje ėmėsi rašyti "Sidhartą" – poeziją, kuri pakeri kiekvieną skaitytoją jau vien savo labai gražia, meniška kalba. Hesse pasakoja Brahmano sūnaus Sidhartos istoriją bei realaus asmens Gotamos Budos istoriją. Nusivylęs ritualais ir brahmanų religijos daugiadievyste, Sidharta su savo draugu Govinda išsiruošia į kelionę ieškoti "Vienintelio":
"Viską žinojo jie, brahmanai ir jų šventosios knygos, viską jie suprato, viskas jiems rūpėjo ir net daugiau nei viskas, ...bet ar vertėjo visa tai suvokti, jei nepažintas liko Vienas ir Vienintelis?" ("Sidharta").
Sidharta palieka savo šeimą ir kartu su Govinda tampa asketais ir šamanais, kad tokiu būdu atrastų "ar jo paties širdyje nesrovena pirmykštis šaltinis" ir "galutinai numalšintų savo troškulį." Jiems gimsta vienintelė, grynai budistinė mintis:
"... išsigryninti, numalšinti savo troškulį, išvyti norą, išginti svajones, atmesti džiaugsmą ir kančią, ...tada prabus pradžių pradžia, pats žmogaus esybės vidus – tai, kas jau nebe Aš, o didžioji paslaptis".
Bet po kelerių metų tą asketišką meditacinį kelią užgožia nusivylimas, nes Sidhartai jis atrodo bėgimu nuo savojo Aš:
"Kas tai yra įsigilinti į save? Ką tai reiškia – palikti kūną? Ką reiškia sulaikyti kvėpavimą? Visa tai – bėgimas nuo savęs, bandymas trumpam išvengti kančios būti savimi...".
Kaip tik tuo metu jie sužino apie Gotamą Budą, keliaujantį su savo mokiniais per šalį ir mokantį žmones. Jis visur skelbia apie savo aštuoneriopą kelią į iš visų kančių išvaduojantį atpirkimą. Jei askezė nėra tas kelias, tai tinkamas tada Budos parodytasis, jis juk išbandė asketizmą ir galiausiai surado išganymą? Lemtingo susitikimo su Buda paskatintas, Sidharta pasirenka kitą kelią – ne budistų vienuolių, kuriuo norėjo sekti jo draugas Govinda. Vertindamas Budos išganymą jis suvokia, kad visų mokslų, kieno jie bebūtų, reikia atsisakyti:
"...niekas neišsigelbės per mokymą! Niekam, o Garbingasis, negalėsi tu apibūdinti žodžiais bei perteikti mokymu, kas tau atsitiko tavąją apšvietimo valandą! Turtingas yra apšviestojo Budos mokymas, daug ko jis moko – dorai gyventi, vengti blogio. Tik vieno dalyko trūksta šitam aiškiam, tokiam garbingam mokslui: jis neatskleidžia paslapčių, kurias išgyveno vienas Prakilnusis... Todėl ir tęsiu savo kelionę, o ne ieškodamas kito, geresnio mokymo, nes žinau, tokio nerasiu, bet aš noriu palikti visus mokymus ir visus mokytojus ir patsai vienas pasiekti savo tikslą arba mirti!"
Čia baigiasi pirmoji pasakojimo dalis. Būtent tada, kai įvyksta aprašomas susitikimas su Buda, 1920 metais Hesse’s darbas nutrūksta. Netgi jausdamas didžiausią simpatiją budizmui, Hesse negalėjo juo sekti. Jis atsitrenkė į didžiulę asmenybę – į Budą, inspiravusį jį sukurti šią istoriją, ir pradėjo ieškoti naujo kelio. Sidharta nori grįžti prie savo savasties, nori matyti pasaulį su visu jo spalvingu puošnumu, o ne tik kaip majos šydą ar iliuziją. "Pabudęs" jis pirmą kartą pamato pasaulį tokį, koks jis yra. 1922 m. Hesse buvo pasiruošęs parašyti antrąją dalį, kuri pirmiausiai yra kelias į pasaulį, į pasaulio priėmimą.
Sidharta leidžiasi užburiamas gamtos, pas kurtizanę Kamalą išmoksta meilės meno, dirbdamas pas pirklį Kamasvamį tampa turtingas ir nusipelno pagarbos. Metai lekia, ir Sidhartą beveik visiškai užvaldo pasaulis ir jo malonumai. Tačiau nepasitenkindamas pačiu savimi, galop jis pabėga nuo savo žmonos Kamalos ir turtų. Vėl pasirodžiusio jo draugo Govindos gyvenimas jam taip pat netinkamas. Į ką kreiptis Sidhartai/Hesse’ei?
Galiausiai tą labai trokštamą harmoniją Sidharta suranda prie "didžiosios Upės". Jis dirba su keltininku Vasudeva ir mokosi iš Upės:
"...klausytis – tykia širdimi, laukiančia, atvira siela, be aistrų, be norų, be sprendimų, be nuomonių". Ir toliau: " viskas – tie visi balsai, visi tikslai, bet koks ilgėjimasis ir kančios, visi malonumai, gėris ir blogis – viskas kartu ir sudarė pasaulį. Viskas buvo toji vyksmo upė...".
Tarp vienuoliško pabėgimo nuo pasaulio ir save griaunančio pasinėrimo į pasaulį Sidharta pasiekė savo tikslą – šviesų atvirumą pasauliui:
"Jo veide pražydo giedras žinojimas, kurio daugiau neslopina valia, kuriam pažįstamas tobulumas, kuris yra santarvėje su vyksmo upe, gyvenimo srove, kai kenčiama ir džiaugiamasi kartu su visais, žinojimas, kuris atsidavė srovei".
Taigi, ką Hesse iš viso to laimėjo? Stephanui Zweigui jis rašo: "Mano šventasis apsirengęs indiškai, tačiau jo išmintis artimesnė Lao Dzė, nei Gotamai..." (Volker Michels: "Über Hermann Hesse").
Kinų daosizmas didelį įspūdį Hesse’ei padarė jau kelionės į Indiją metu. Vėlyvas Lao Dzė raštų atradimas jį padarė "palyginti su Buda – eretiku". Bet kuo gi taip žavėjo Hesse’ę Lao Dzė, Konfucijus, dzenbudizmas? Ta sintezės forma, mintis apie tarp polių šen ir ten plūstančią vienovę, kurios jis pasigedo induizme ir budizme. "Sidhartoje" jis sakė:
"...po truputį noko Sidhartos supratimas, žinojimas apie tikrąją išmintį, ilgo ieškojimo tikslą. Tai buvo ne kas kita kaip sielos pasiruošimas, gebėjimas, slaptas menas kiekvieną gyvenimo akimirką mąstyti vienovės mintis, jausti vienovę ir sugebėti ją įkvėpti".
Mintimi apie vienovę Hesse varijavo jau paskutiniame pokalbyje su Govinda. Sidharta rado savo asmeninę ramybę. Tačiau jis nepateikia jokio pamokomo modelio. Visai sąmoningai konfrontuoja su Govinda tokiomis štai prieštaromis:
"Žinias galima perduoti, bet išminties – ne. Ją galima rasti, išgyventi, ji gali mus nešti, galima su ja daryti stebuklus, bet jos išsakyti ir pamokyti negalima. Klausyk: kiekvienos išminties priešingybė tokia pat teisinga! Kaip tik taip: išmintį galima išsakyti ir apvilkti žodžiais tik tada, kai ji vienpusiška. Vienpusiška yra viskas, ką išgalvoja protas ir išsako žodžiai, viskas yra vienpusiška, visko perpus, viskam trūksta vientisumo, pilnumo, vienovės." O truputį vėliau: "...nusidėjėlyje jau dabar, jau šiandien glūdi ateities Buda, jo ateitis jau čia pat; todėl ir jame, ir savyje, ir kiekviename tu privalai gerbti tampantį, galimą, užslėptą Budą. Pasaulis, bičiuli Govinda, nėra netobulas arba lėtai slenkąs tobulumo keliu, ne, jis kiekvieną akimirką tobulas, visose jo nuodėmėse jau glūdi malonė...".
Hesse’s pagrindinės pažiūros atsiskleidžia Sidhartos svarstymų pabaigoje. Šios vienovės pagrindas yra dieviška esmė, slypinti mumyse:
"...tai yra šerdis, svarbiausia kiekvienos sielos esmė, kurią įvardija indas 'Atmanas’, ir kuri yra dieviška ir amžina. Kas šį Aš randa, jau vis tiek, ar Budos keliu, ar vedų, ar Lao Dzė, ar Kristaus, tasai savo siela yra susijęs su visuotinybe, su Dievu... Kas to tikrojo Aš ieško, tas kartu ieško ir gyvenimo normų, nes tas giluminis Aš visų žmonių vienodas – tai yra Dievas, tai yra 'prasmė’" (MG).
Pagrindas – dieviška esmė, ir šį dieviškumą mumyse reikia realizuoti. Tai Hesse’ei reiškia "ieškoti Dievo". Jis priėmė tai kaip bendrą visų religijų tikslą, nes jos visos grindžiamos vienodais esminiais žmogaus sielos patyrimais bei išgyvenimais. Kelias ten link yra visiškai asmeniškas, nepriklausomas nuo mokymų, žinojimų ir pastangų. Ir juo eiti galima, pasirenkant kiekvieną religiją. Galutinį išganymą Hesse aprašė kaip būseną anapus gėrio ir blogio, anapus tiesos, už visų prieštaravimų ir apgavysčių, anapus pasaulio. Atrodė, kad nuo krikščionybės Hesse buvo labai toli nutolęs. Jis pats prisipažino, kad krikščionybės tiesos atmetimas jį atvedė į bažnytinio tikėjimo visišką priešingybę. "Mano tikėjime" taip sakoma:
"Vis dėlto aš likau ištikimas indiškajam keliui, nors jo nelaikau geresniu už krikščioniškąjį. Aš tai dariau, nes krikščioniškas išdidumas, Dievo monopolizacija, tiesos pasisavinimas, kuris prasideda nuo Pauliaus ir yra visoje krikščionių teologijoje – man buvo atstumiantis."
Tačiau koks stebinantis turėjo pasirodyti paskutinysis, vos pastebimas posūkis "Sidhartoje". Ką gi sako išganytojas Govindai: "Visų svarbiausias dalykas, o Govinda, man rodos, yra meilė. Pažinti pasaulį, jį paaiškinti ar niekinti – tegul tai būna mąstytojo reikalas. Man svarbu vien mokėti mylėti pasaulį..."
Meilė – baigiamoji šios knygos mintis – yra ne budistiškas, ne daosiztiškas, o krikščioniškas orientyras. Šį pasikeitimą, šį meilės išaukštinimą kaip "palinkimą į krikščionybę" (MG, 61) pažymėjo kartą pats Hesse. Žinoma, čia vėl prakalbo Hesse’s vaikystė, tačiau krikščioniškąjį "mylėk savo artimą kaip save patį" jis nuosekliai interpretavo pagal savo vienovės sampratą:
"Visos laimės, viso dvasingumo paslaptis glūdi šiame žodyje. Ir norint jį galima pasukti indiškąja puse ir suteikti jam reikšmę: mylėk savo artimą, nes ji – tai tu pats! – krikščioniškas tat twam asi [tu esi Aš] vertimas" (MG).
Genialiame pasakojime "Sidharta" Hesse suvienijo visus savo tikėjimo elementus: budistinį, daosiztinį, krikščionišką, gamtinį–romantinį religingumą, taip pat vienovės sampratą ir asmeninį "kelią į save". Tačiau kas mano, kad Hesse rado galutinį atsakymą, tas klysta. Prieš pradėdami kalbėti apie Hesse’s "mėgstamiausius įvaizdžius" ir prieš apibendrindami ar kritikuodami jo "mokymą", trumpai žvilgtelkime į du vėlesnius, svarbiausius 3-io dešimtmečio kūrinius.
Nusivylęs ir tikintis Stepių Vilkas
Nepaisant patenkinamo sprendimo "Sidhartoje", pačiam Hesse’ei gana greitai atsivėrė gilus prieštaravimas tarp pramanyto idealo ir tikrovės. Sidharta savo harmoniją surado, o Hesse, priešingai, viename laiške rašė:
"Tobulybė ir šventumas yra tai, kas pasiekiama labai retai, netgi vienuoliams, ir net jeigu jie yra mūsų idealas, mūsų gyvenimo tikslas turėtų būti trumpa harmonija, kuri niekuomet nėra visiškai pasiekiama, o pasiekus greitai prarandama, nors ją atrasti vėl galima, bet turėti ir išlaikyti, aš manau, šiame gyvenime nėra įmanoma" (GB I).
Ir Hesse šią harmoniją prarado. Vėl jis įpuolė į gilią krizę, kurią pagilino greitai iširusi santuoka su antrąja, dar labai jauna žmona Ruth. 1923 m. jis sakė: "Abiejų gyvenimo polių palenkti vieną prie kito bei dvibalsės gyvenimo melodijos man niekuomet nepasiseks užrašyti" (GW VII).
Tiesiogiai ši nuotaika buvo išreikšta 1927 m. pasirodžiusiame "Stepių vilke". "Atsiskyrėlis", vienišius ir užsidarėlis Haris Haleris, Stepių Vilkas, pasižymintis ir tuo, kas "vilkiška", ir tuo, kas "žmogiška", kaip ir pats Hesse, tuo metu kovoja su mintimis apie savižudybę. Haris Haleris, žlugęs literatas, nerasdamas vietos, kentėdamas bastosi kaip vilkas po šį pasaulį, kuris jam savo biurgeriška forma yra tapęs giliai svetimas. Tačiau ši istorija nėra vien "atsiskyrėlio romanas". Daugeliui žmonių, pavargusių nuo civilizacijos, ji suteikė ir suteikia galimybę atpažinti save, ir, be to, jis yra paties Hesse’s pilna kančių savianalizė. Prieštaravimas tarp dvasios ir instinktų, tarp šventuolio ir ištvirkėlio; nepasitenkinimo, nesugebėjimo mylėti jausmas – pasibjaurėjimas savimi.
Bet kur Stepių Vilkui rasti išsigelbėjimą? Gal fantastiniame–iliuziniame "magiškajame teatre"? Ne. 1933 metais Hesse rašė: "Pasiimkite iš Stepių Vilko tai, kas yra ne tik laiko kritika ir problematika, tikėjimą prasme: tikėjimą nemirtingumu" (GW XI).
O Hario draugė Hermina štai ką sako romane: "Bet tai, ką aš vadinu amžinybe. Tikintieji tai vadina Dievo karalyste. Aš manau, mes, žmonės, mes visi reiklesnieji, pažįstantys ilgesį, turintys vienu matmeniu daugiau, mes visiškai negalėtume gyventi, kvėpuoti be šio pasaulio oro, jei nebūtų dar ir kito oro, jei be laiko, neegzistuotų dar ir amžinybė, o ji ir yra tikrumo karalystė. Čia priklauso Mocarto muzika ir tavo didžiųjų poetų eilėraščiai, čia priklauso šventieji...", o truputį vėliau: " Ak Hari, mes turime išklampoti tiek purvo ir absurdo, norėdami pareiti namo! Ir mes nieko neturime, kas mus vestų, vienintelis mūsų vedlys – namų ilgesys" ("Stepių vilkas").
Nemirtingumas, prasmė! Visas romanas sukasi apie tą "auksinę dievišką žymę", kuri kartkartėm žybteli šiame beprasmiškame gyvenime. Virš problemiško Stepių Vilko gyvenimo iškyla, kaip pats Hesse sakė, "antrasis, aukštesnis, nesibaigiantis pasaulis, ...amžinas tikėjimo pasaulis." Taigi knyga pasakoja ne tiek apie nusivylusį, kiek apie tikintį. Tačiau tas tikėjimas nėra optimistiškas, džiugus. Tik kartais blyksteli ženklas, tik kartais žmonės randa prasmę. Jie vieniši savo ieškojimais, "nėra, kas vestų." Harmonija blyksteli tik akimirkai.
Nuo 1927 m. greta jo namų Montanjoloje gyveno Ninon Dolbin, su kuria Hesse susipažino jau 1923 metais. 1931 m. jie pagaliau susituokė. Su šia trečiąja žmona jis turėjo pragyventi kartu likusią savo gyvenimo dalį. Ji buvo supratinga, sugebanti įsijausti, mylinti moteris. Tai grąžino galų gale Hesse’ei ramybę.
Pozityvi nuotaika atsispindėjo 1930 metais parašytame apsakyme, kuriame veiksmas vyksta viduramžiais – "Narcizas ir Goldmundas". Visai kitoks nei "Stepių vilkas", lengviau skaitomas ir suprantamas; ir, be to, mažiau skandalingas, vienok istorija nepasakoja nieko naujo, ko nebuvo praeitame romane. Šįkart abu polius – "dvasią" ir "pasaulį" Hesse padalino dviems asmenims: mokslininkui bei intelektualui vienuoliui Narcizui ir jo draugui – moteris, meną ir aistras mylinčiam Goldmundui. Toks gyvenimo būdo profiliavimas gali atrodyti per daug keistas, tačiau šiuo kontrastu Hesse norėjo vėl parodyti, kas jam pačiam, jo "aš" buvo prieštaringa. Ir štai pagaliau poliariškumas sutaikomas! Abatas Narcizas pabaigoje išgelbsti Goldmundą nuo mirties bausmės, ir vienuolyne Goldmundas savo svarbiausią kūrinį, apaštalo Jono figūrą, skaptuoja, pasirinkęs modeliu savo draugą.
Trimis etapais suskirstyta Goldmundo biografija pirmą kartą leidžia labai aiškiai atpažinti svarbų Hesse’s "mėgstamiausio įvaizdžio" vardu pavadintą mokymą, kuris buvo jau ir "Stepių vilke".
Trys tapimo žmogumi pakopos
1932 m. "Truputyje teologijos" Hesse pateikė savo mąstysenos santrauką, kuri atves mus prie principinės kritikos. Tuo laikotarpiu, po "Narcizo ir Goldmundo", antras stambus Hesse’s kūrybos periodas buvo baigtas. Jo vėlyvosios žymiausios kūrybos, kuri dar 1942 metais "Stiklo karoliukų žaidime" turėjo suprojektuoti "postmodernios epochos" viziją, mes čia neturime tikslo nagrinėti.
Neįprastai kategorišku būdu ("tiesiog tiesa"!) Hesse pradeda savo apsakyme šį mėgstamą trijų tapimo žmogumi pakopų įvaizdį, kurį štai kaip aprašo:
"Tapimo žmogumi kelias prasideda nuo nekaltybės (rojus, vaikystė, nereikalaujanti atsakomybės priešstadija). Nuo čia kelias veda į nuodėmę, į žinojimą apie gėrį ir blogį, į kultūros, moralės, religijų, žmonijos idealų reikalavimus. Žmogui, kuris šią pakopą pereina rimtai ir kuris yra diferencinis individas, ji neišvengiamai baigiasi abejojimu... Šis gi abejojimas veda arba į žlugimą, arba į trečiąjį dvasios pasaulį, į būsenos anapus moralės ir įstatymo išgyvenimą, tai judėjimas į atgailą ir atpirkimą, į naują, aukštesnę, neatsakingumo kokybę arba, trumpiau tariant, į tikėjimą. Vis tiek, kokias tikėjimo formas ar išraiškas beimtum, jo turinys kiekvienąkart toks pat..." (MG).
Anot Hesse’s, šis pakopiškumas būdingas kiekvienam žmogui, kokios religijos ar amžiaus jis bebūtų. Vis tik dauguma žmonių tikriausiai liktų pirmoje pakopoje. Antrojoje, kur įvairių religijų žmonės bando gauti "pateisinimą darbais" įstatymu (krikščionys), joga (induistai) ir teisingumo siekimu (kinai), visuomet verčiama abejoti. Trečioji pakopa gali būti pasiekiama "tūkstančiais būdų", tačiau pagrindiniai religiniai išgyvenimai sutinkami visose didžiosiose religijose, tik pasireiškia "kita vaizdinga kalba".
Iš pirmo žvilgsnio viskas skamba taip laisvai – nesvarbu, ar tai būtų krikščioniškasis išganymas, ar kinietiškas dao, ar budistinis pabudimas. Tačiau Hesse’s "evangelija" nėra geroji Naujiena, nes malonė lieka apgaubta paslapties. Ji nepaaiškinama, jos negalima įsisamoninti ar kitiems perteikti, ji yra visiškai asmeniška, kaip ir Hesse suprato visiškai asmeniškai savo tikėjimą. Turėdama mus "be paliovos supti", ji tik retkarčiais pasirodo, ją išgyventi galime tik trumpam, ji ateina ir praeina, tik per dažnai "mes krentame" į nuodėmės stadiją. Lieka tik blanki viltis apie pasigailėjimo galimybę ir jokio tikrumo, jokios tikros sielos ramybės. Išlieka poliariškumas, išlieka kova, išlieka harmonijos ilgesys. Kartu Hesse vis dažniau nuklysta į iracionalumą ir prieštaravimus; jis "moko", įsitikinęs savo nuomonės teisingumu, nors, jo manymu, "tiesos" nesama; jis reikalauja universalios religinės tolerancijos, tik ne krikščionims, teigiantiems, kad jie vieni žino tiesą, jis nuolat kalba apie malonę, kuri žmogui kažkaip atitenka, vienok teigia, kad už savo išganymą žmogus atsakingas pats ir jo ieškodamas turi gilintis į save.
Galima būtų dar daug rašyti apie Hesse’s "mokymus" ir pirmiausia prieštarauti jo "pagrindinėms dogmoms" apie vienodą patyrimą, kuris pasiekiamas visose religijose – bet kokių, iš dalies netgi didelių skirtumų jose išlyginimą – prieštarauti jo sinkretizmui, jo savotiškom biblinių eilučių ir tiesų interpretavimui, jo įvaizdžiui apie dievišką pradą žmoguje, jo supaprastintai ir per daug kategoriškai konfesijų kritikai, griežtiems rėmams, kuriuos jis nustato visiems fenomenams ir idėjoms. Tad ar priimtų Hesse racionalius, protingus kontraargumentus? Iracionalumas ir prieštaringumas Hesse’ei niekad netrukdė. Ir tai viskas!?
Čia mes turime vėl grįžti prie straipsnio pradžios. Ar Hesse bent patenkinamai atsakė į gyvenimo prasmės klausimą? Ar turėtume autoriumi sekti? Mums tampa aiškiau: Hesse’s atsakymas varganas, labai varganas, baisiai varganas. Kas gi lieka iš tų žavių, dorų, savianalitiškų ir religingų raštų? Galbūt kada nors, gana ribotam laikui tu ir rasi truputį prasmės savy. Mylinčios ir pasiaukojančios savo žmonos dėka Hesse pagaliau rado ramybę, jis tapo vienu didžiausių ir labiausiai skaitomų visų laikų vokiškai kalbančiu rašytoju, jam buvo suteikta Nobelio premija, gal jis ir mirė būdamas patenkintas ir "pasisotinęs gyvenimu". Žinoma, todėl jam vis geriau sekėsi laikytis savo tikėjimo apie gyvenimo prasmę. Jam "pasisekė", krikščioniškosios savo kilmės sampratai apie prasmę jis kai ką priešpastatė, kas turėjo didelį pranašumą ir kas Hesse’s kūrybą daro tokia patrauklia: aš toks prieštaringas, kartais bjaurus, aš toks nepaaiškinamas, individualus ir nepermatomas, aš neturiu jokios tikros nuodėmės, man nereikia iš pagrindų keistis, man nereikia atgailos, nepaisant daug ko, mano gyvenime viskas gerai – ir taip gerai, kad prasmės, malonės ir išganymo pradmenį aš galiu rasti savy.
Hesse visą gyvenimą praleido brandindamas savo asmenybę ir norėdamas kūriniais save išganyti. Aišku, jis nusigręžė nuo antikultūrinio, antikūrybinio ir riboto savo šeimos mąstymo. Bet argi alternatyva privalėjo būti neaiškaus vidinio "aš" atpirkimas? Net ir labiausiai vertinant jo duoklę žmogiškumui ir jo sąžiningumą, visą dėmesį kreipiant į jo neįtikėtinai gausią ir, be to, visada asmenišką korespondenciją, net ir labiausiai mėgstant jo romanus ir apsakymus – Hesse's kelias nėra alternatyva, jis neveda nei į aiškią prasmę, nei į nuolatinį išganymą, nei į tikrą asmenybės susiformavimą, jo žėruojantys harmonijos, vienovės ir žmogiškumo įvaizdžiai kybo ore. Hesse negalėjo ir nenorėjo matyti biblinės krikščionybės atsakymų, kurie, žinoma, užgavo jo kaip ir kiekvieno žmogaus išdidumą: aš esu prieš Dievą objektyviai kaltas, tačiau aš negaliu, man nieko ir nereikia daryti vardan atpirkimo, nepriklausomai nuo savęs, aš esu visiškai pavestas dieviškajam atpirkėjui. Atsakymai, kurie reikalauja esminio pasikeitimo ir nepalieka žmogaus nepakitusio. Taip pat kai kurie atsakymai, kurie suteikia galimybę rasti pasitenkinimą, ramybę ir individualybę – tikrąją žmogiškąją būtį – būtent ten, kam aš sukurtas esu: asmeniniam bendravimui su Dievu. Ir kiekvienam, kuris pasitiki Dievo stiprybe, jis nori tą bendravimą ir ryšį vėl visiems laikams padovanoti, garantuoti.
Hesse buvo "kone krikščionis" ir turėjo teisę tvirtinti, jog galėjęs "daug kartų gyvenime atsigręžti į Kristų". Bet dar kartą galime apgailestauti: kaip varganai! Jis atmetė ilgalaikio asmeniško bendravimo su Kristumi "lobį", atmetė bendravimą, kurį pats Jėzus taip dažnai savo "Dievo karalystės palyginimuose" minėjo ir kuris yra visiškai kas kita, nei Hesės "Dievo karalystė yra mumyse" ir "dieviškojo prado" įvaizdžiai.
Hesse’s atsakymas apie prasmę yra viliojantis, nes palieka kiekvieną tokį, koks jis yra, bet tas atsakymas veda į tuštumą, jis yra pabėgimas nuo Dievo, nes nurodo kūrinijai kreiptis tik į sudievintą kūriniją, o ne į Kūrėją, kuris tik vienas gali duoti prasmę.
Šaltinis: "Prizmė" (95/2)
