Holger Lahayne
Dievo žodžio sėkla
9 Jo mokiniai paklausė, ką reiškiąs tasai palyginimas. 10 Jis atsakė: "Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad regėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų.
11 Palyginimas štai ką reiškia: sėkla yra Dievo žodis. 12 Pakelėje – tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti. 13 Ant uolų – tie, kurie, išgirdę žodį, su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų: kurį laiką jie tiki, o gundomi atkrinta. 14 Kas krito tarp erškėčių – tai tie, kurie išgirdo, bet tolyn eidami liko nusmelkti rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų ir neduoda vaisiaus. 15 Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu. (Luko 8, 4–15)
Palyginimas apie sėjėją priklauso prie žinomiausių Jėzaus kalbų Biblijoje. Matas, Morkus ir Lukas jį perpasakoja labai panašiai. Palyginimas taip pat yra vienas iš tų nedaugelio, kurie iškart pateikti su Jėzaus paaiškinimu. Sėjėjas beria sėklą; ji patenką į įvairių rūšių dirvą, taigi ne visa sudygsta. "Sėkla yra Dievo žodis", sako Jėzus (eil. 11), o dirva, į kurią ji beriama, klausytojai. Tad aišku, jog čia kalbama apie Dievo žodžio, arba "gerosios naujienos apie Dievo karalystę" (8, 1) skelbimą netikinčiam pasauliui. Kitaip tariant, kalbama apie evangelizaciją.
Savo misijos metu Jėzus daug evangelizavo, o po jo tą patį darė ir jo mokiniai. Bet greitas krikščionybės plitimas ir bendruomenių radimasis visoje Romos imperijoje nereiškė vien sėkmės. Palyginti su šiandienos rinkimų kampanijomis arba reklamų strategijomis, Jėzui (ir krikščionims po jo) taip nesisekė. Toli gražu ne visi stojo jo pusėn ir juo patikėjo – tik "Dvylika ir kelios moterys" (8, 1–2), kaip rašoma, pradžioje keliavo kartu su juo. Nors pasiklaustyti rinkdavosi minios (eil. 4), kurioms Jėzus skelbdavo gerąją naujieną apie išganymą. Rodos, ko daugiau norėti – sėkla, beriama į dirvą, buvo tikrai pačios aukščiausios rūšies, bet – "šitos tautos širdis aptuko" (Mt 13, 15); minia nebuvo pasirengusi jos priimti. Šį fenomeną tiksliau paaiškina toliau Jėzaus duodami komentarai.
Palyginimas puikus ir visiems tuo metu garantuotai suprantamas, nes susijęs su kiekvieno klausytojo kasdienybe ir gyvenimo aplinka. Tais laikais javai būdavo sėjami žiemos mėnesiais plačiu rankos mostu beriant sėklą (dažniausiai kviečius) ant dirvos, kuri po to būdavo suariama. Tad nebuvo kaip dabar, kai sėjama į jau išpurentą arimą tiksliai nustatytomis mašinomis. To meto dirvos beveik nepanašios į dabartines. Izraelyje laukai buvo labai nelygūs ir uolėti, pilni brūzgynų ir akmenų. Kai kur derlingos žemės tik ploni lopinėliai dengdavo akmenynų plotus, užžėlusius piktžolėmis ir kitais uolynų augalais. Tokiomis sąlygomis (tik) dešimteriopas derlius – dešimt prikultų grūdų vienam pasėtajam – buvo norma.
1. Žodžio klausytojai
Jėzui savo palyginime visų svarbiausia papasakoti apie Evangelijos klausytojus. Pagal jų elgseną ir reakciją jis nustato keturias grupes.
Pakelė – velnio galia (eil. 5/12). Kadangi, kaip sakėme, tie grūdai yra Dievo žodis, o jų sudygimas reiškia žmonių įtikėjimą ir atsivertimą, tai velniui visa tai nepatinka ir jis stengiasi tam sutrukdyti. Tad tie klausytojai, kurie lyginami su pakele, tik girdi gerąją naujieną, bet neįsileidžia į širdį. Vidus jų sukietėjęs ir plynas, nepalankus sėklai dygti. Matas sako, kad tokie žmonės "nesupranta" (13, 19). Nors žodis savaime aiškus ir suprantamas, bet velnias užtemdo žmogaus protą ir sumaišo mintis.
Nuo pat pradžių Jėzus pasako, kad šėtonas yra realus ir veiklus. Petras jį vadina "jūsų priešu" ir lygina su "riaumojančiu liūtu" (1 Pt 5, 8; žr. Ef 4, 27). Paulius perspėja "išsilaikyti prieš velnio klastas" (Ef 6, 11) "ir neįkliūti į velnio žabangus" (1 Tim 3, 7). Velnias melagis ir klaidintojas, jis taikosi išrauti net mažiausius tikėjimo daigelius. O pagal Mt 13, 39 net prisėja piktžolių.
Jėzus šiose dviejose eilutėse iškelia du svarbius dalykus: Dievo žodžio skelbimas visuomet yra dvasinis mūšis, nes su mumis kartu veikti išsiruošia ir šėtonas. Visuomet vyksta kova už tikėjimą ir netikėjimą, neutralios dirvos nėra. Bet kuri sėja baigiasi perskyra: sėklos sudygimu arba nesudygimu. Antrasis Jėzaus akcentuojamas dalykas – šėtono veikimo būdas. Ten, kur veikia velnias, dažniausiai galvojame apie apsėdimą, okultizmą ar kitus velniškus darbelius. Bet tai yra tik "antraeilės" jo pareigos. Pirmoji šėtono pareiga – pulti patį Dievo žodį (žr. ir Pr 3,1!). Šėtonas kuo skubiausiai griebiasi pūsti abejonių miglą, iškraipyti tiesą, ją sumenkinti, sureliatyvinti, nureikšminti. Kam jis taip elgiasi? Nes žino, kokia yra Dievo žodžio galia. Šėtonas "tiki" Dievo žodžiu ir jo galia! Todėl be perlenkimo drąsiai galima teigti, kad ir modernioji Biblijos kritika yra ne kas kita kaip šėtono produktas.
Uolos – laikinas tikėjimas (eil. 6/13). Ši Jėzaus aptariama žmonių grupė jau įsileidžia Dievo žodį į savo širdis, net, kaip sako, "su džiaugsmu jį priima". Tokie net subjektyviai jaučiasi tikintys, bet jų tikėjimas pasirodo laikinas. Nepakanka pradėti tikėti – tikėjimo reikia laikytis! Laikinas tikėjimas – tai iliuzija. Tą patvirtina Biblija daugelyje vietų. Paulius ragina laikytis Evangelijos (1 Kor 15, 2) ir "Dievo žodžio" (Fil 2, 16); Hbr 3, 6 kviečia išlaikyti "tvirtą pasitikėjimą", pabrėžia, kad reikia "tvirtai" laikytis "tikėjimo išpažinimo" (4, 14) ir žiūrėti, "kad neaptingtumėte" (6, 11).
Iš krikščionių neretai tenka girdėti: aš juk įtikėjęs! Ko tu nori, aš juk krikščionis, aš tikiu į Dievą! Bet, deja, įtikėjimas tėra tik tikėjimo pradžia. Nepakanka vien įstoti į universitetą (kad ir kaip tai svarbu), reikia dar ir studijuoti, mokytis, kitaip būsi išmestas lauk. Krikščionys yra mokiniai, įstoję į Dievo universitetą. Jie seka Jėzų – o tai yra aktyvus procesas.
Laikinų arba trumpalaikių tikinčiųjų problema yra ta, kad jie "...neturi šaknų". Todėl kiekvieną atsivertusįjį dera raginti kuo greičiau ir gausiau leisti šaknis. Tai gali vykti per Biblijos studijas, leidžiant pačiam Dievo žodžiui tvirtintis mumyse (1 Jn 2, 14); per prisijungimą prie krikščionių bendruomenių, kur galima įsišaknyti ir įsitvirtinti meilėje (Ef 3, 17) bei "įsišaknyti Kristuje" (Kol 2, 7). Be bendruomenės, be dalyvavimo jos gyvenime, be jos teikiamo mokymo, raginimo ir korekcijų tikėtis tvirtų šaknų beveik neįmanoma.
Kiekvienas, kuris bent ką nuotuokia apie augalų augimą, žino, kad šaknys auga. Neaugančios šaknys sudžiūsta, o augalas miršta. Tad nieko nuostabaus, kad Naujasis Testamentas taip stipriai pabrėžia augimą tikėjime (2 Kor 9, 10; Ef 4, 15; Kol 1, 10; 2 Tes 1, 3; 1 Pt 2, 2; 2 Pt 3, 18). Mat kiekvienas krikščionis pašauktas vis labiau panašėti į Kristų (Kol 3, 9–10) – tai yra augimas, kuris neturi pabaigos. Problema, deja, kad šiandien – pagal teologą J. Packerį – nemažai krikščionių serga "Piterio Pano" sindromu. Piteris Panas (Peter Pan), Jameso Matthewo Barrie’o 1902 m. vaikų istorijos personažas, nusprendė niekada netapti suaugusiu ir iš tikrųjų nustojo augti. Tai populiari ir linksma istorija, daugybę kartų ekranizuota. Tačiau dvasinėje srityje ta problema labai rimta.
Augalams šaknys – ne prabanga, o būtinybė. Jos ne tik aprūpina augalą vandeniu ir maisto medžiagomis, bet dar ir suteikia stabilumą, laiko prie žemės. 13 eilutėje minimi gundymai; mūsų gyvenimas neapsieina be kančių ir priespaudos (Rom 5, 3–5); krikščionys kenčia su Kristumi (Fil 1, 29; 1 Pt 4, 13; Lk 22, 28); 2 Tim 3, 12 pasakyta kategoriškai: "... visi, kurie trokšta maldingai gyenti Kristuje Jėzuje, bus persekiojami". Sunkumai išbando tikėjimą; tik sunkumų išbandytas ir atsilaikęs tikėjimas yra tikras; tik tikėjimas, kuris įleidžia gilias ir plačias šaknis, atlaiko išbandymus ir tampa ilgalaikis.
Erškėčiai – nusmelktieji rūpesčių (eil. 7/14). Šie žmonės, deja, taip pat tik laikini tikintieji, nors jau truputį įsišakniję, net parodę šiokias tokias vaisių užuomazgas, bet jų neužauginę (Jurėnas išverčia tiksliau: "nesubrandina vaisiaus"). Gyvendami ("tolyn eidami"), jie apleido tikėjimą, nes svarbesni tapo kiti dalykai.
Svarbiausias tikėjimo konkurentas čia ir kitur Biblijoje yra turtas. Jėzus perspėjo nekaupti turtų žemėje (Mt 6, 19), nes juos suės kandys ir rūdys (6, 20). Visa Biblija akcentuoja turto laikinumą (pvz., Pat 23, 5; Mok 2, 8.11; 5, 9–11; Ps 49, 7–8.13.17–18). Amžinybės akivaizdoje iš jo jokios naudos: "Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?" (Mt 16, 26). Prikaupę turtų, mes imame vis mažiau galvoti apie amžinybę, pradedame nesirūpinti dėl amžinojo gyvenimo (žr. Lk 12, 18–21). Daugėjantys turtai beveik automatiškai skatina perdėtą pasitikėjimą savimi ir išdidumą. Todėl Paulius liepia: "Šio pasaulio turtuoliams įsakyk, kad nesididžiuotų ir nesudėtų vilčių į nepatikimus turtus..." (1 Tim 6, 17–19). Kita turtų keliama problema yra vargšų ignoravimas (žr. Am 6, 4–6; Lk 16, 21; Jok 2, 2–3). Dar turtai kuria nepagrįstą pasitikėjimą bei saugumo jausmą. Žadina apgaulingą laimės pojūtį ir pasitenkinimą. Todėl Mato evangelijoje Jėzus perspėja nesusigundyti "turto apgaule" (13, 22).
Tikėjimą nustelbiantys erškėčiai yra ir "šio pasaulio rupesčiai" (kaip sako Matas 13, 22). Ir Kalno pamoksle – išsyk po turtų – Jėzus įspėja dėl nereikalingo rūpinimosi (6, 25s). Be jokios abejonės, visas šis "paketas" – rūpesčiai, turtai ir "gyvenimo malonumai" yra turbūt vienas iš didžiausių iššūkių dabartinės Lietuvos krikščionių gyvenime. Nes pagrindo rūpesčiams – kiek tik nori! Nėra reikalo net imti vardyti. Problema ta, kad tie erškėčiai mus vis labiau nusmelkia, užstelbia, užkeroja. Tai vyksta ne staiga, o iš lėto, palengva ir visai neskausmingai – kol ima nesimegzti tikėjimo vaisiai ir kol galų gale nebelieka paties tikėjimo.
Apie šiuos dalykus šių dienų bažnyčiose reiktų šnekėti žymiai dažniau, jeigu ne nuolat, nes pernelyg daug pastatyta ant kortos. Šioje vietoje norėčiau iškelti tik du klausimus, susijusius su mūsų tekstu. Kas mums rūpi? Ar mums rūpi, kad Lietuvoje beveik neevangelizuojama? Kad evangelikai šioje srityje beveik nebendradarbiauja? Ar mums rūpi, kad dalis mūsų miesto galbūt niekada gyvenime negirdėjo tikrosios Evangelijos? Ar mums rūpi mūsų bažnyčių augimas? Ar mes susirūpinę kitais visuomenės gyvenimo klausimais? Šiuo metu viena karšta tema – abortą draudžiančio įstatymo svarstymas Lietuvoje. Bet kiek Lietuvos krikščionių evangelikų viešai pasisakę šiuo klausimu? Ir ši tema, regis, mums visai nerūpi?
O kaip dėl investicijų? Juk ir mes, krikščionys, vis daugiau laiko investuojame į profesinę veiklą, nes ji neša pinigų. O pinigai, kaip ir visų kitų žmonių, investuojami į puikias mašinas, namų kinus ir keliones į tolimiausius pasaulio pakraščius. Bet kiek investuojame į krikščionišką veiklą? Palyginkime tai su investicijomis į krikščioniškų knygų, Biblijos, evangelizavimo literatūros leidybą, evangelizavimo projektų ir mokymų rengimą. Gėdingas skirtumas! O situacija labai rimta, nes erškėčių šakos klesti ir kerojasi – argi tai neturėtų mums kelti rūpesčių?
Gera žemė – vaisingas tikėjimas (eil. 8/15). Bet sėkla krinta ir į gerą dirvą – tai žmonės, kurie Evangelijos klausosi, ją priima ir laikosi tikėjimo. Vien šie žmonės duoda vaisių. Kas yra tie jų vaisiai? Tai atgaila, apie kurią kalba Jonas Krikštytojas Mt 3, 8; tai mūsų pakitęs būdas, Pauliaus vadinamas dvasios vaisiais (Gal 5, 22); tai gailestingumas (Jok 3, 17), geri darbai (Kol 1, 10), paklusnumas (Mt 7, 21), tikėjimo skleidimas ir mokymas (Mt 12, 33–37) – visa tai yra tie vaisiai.
Vaisių duodantys tikintieji yra visi likusieji; tie vieninteliai, kurie bus išgelbėti amžinybėje. Nes Jn 15, 2.6 Jėzus sako: "Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna... Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan..." (žr. ir Mt 3, 10; 7, 19). Tad šioji žinia labai aiški: tikėjime nepakanka vien pradėti, nes amžinybėje Dievas nepaklaus, ar tu kada nors buvai įtikėjęs. Amžinybėje Dievas reikalaus tikro tikėjimo ir paklaus: kur tavo tikėjimo vaisiai?
Bet Jėzus čia kalba ne apie superkrikščionis, elitą, ypatingus tikėjimo stipruolius. Nes niekada neatsiras nė vieno tikinčiojo, kurio tikėjimas būtų tobulas. Visuomet mūsų tikėjimas bus daugiau ar mažiau silpnas, visada jame bus abejonių, pakilimų ir nuosmukių. Bet, žinoma, tikėjimas turi augti ir tvirtėti. Tačiau Naujajame Testamente labiau akcentuojama kantrybė ir ištvermė (kaip ir 15 eil. sakoma "duoda vaisių kantrumu"). Daug eilučių tai patvirtina: (Lk 21, 19; Rom 2, 7; 5, 3; 8, 25; 15, 4; 2 Kor 1, 6; 6, 4; Gal 5, 22; Kol 1, 11; 1 Tim 6, 11; Hbr 6, 12; 12, 1; Jok 5, 10; Apr 2, 2; 13, 10). Nesyk minima kova ir lenktynės. Pavyzdžiui, Hbr 12, 1 sakoma: "...ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse".
Reikia daug ištvermės, kad pasiektume tikslą. Tam reikalinga "gera" širdis, apie kurią kalba Lukas. Širdis yra mūsų asmens centras. Jei jos nuostata teisinga, jeigu ji parengta tarnauti Dievui (Mt 22, 37; Rom 6, 17), yra tauri ir tyra (Mt 5, 8) ir jei mes visa esybe siekiame Dievo karalystės (Mt 6, 33), tai pakaks ir ištvermės bėgti gyvenimo lenktynėse.
Bet šiandien su kantrybe ir ištverme prasti reikalai. Abiejų jau beveik nereikia, nes visa gelbstinčioji reklama siūlo žaibišką bet kokios problemos sprendimą; bankai gali suteikti "momentinį kreditą" žaibiškai įsigyti tam, ko trokšta širdis. Visur ir be perstojo tik ir skamba: tenkink savo poreikius dabar ir nelauk rytdienos. Deja, šis moto jau persisunkęs ir į krikščionių gyvenimą: evangelizacijos vaisius mes norime matyti čia ir tuoj pat, kitaip savo pastangas laikome bevertėmis. Ištvermingai siekti, kantriai palaukti – šių dorybių beveik jau nebelikę.
Tad apaštalai klausia: kokia dirva esi tu? Kas nutiks su Dievo žodžio sėkla tavyje? Ar išaugs gerų vaisių?
[Kai kas paklaustų, kaip su tais laikinais tikinčiaisiais iš antrosios ir trečiosios grupės? Ar jie tikrai atgimę iš aukšto, išganyti ar ne? Ar tai atsivertusieji, bet atkritę nuo tikėjimo? Na, aš pavadinau juos laikinais tikinčiaisiais, nes pats tekstas sako, kad "kurį laiką jie tiki", bet vėliau dėl įvairių priežasčių praranda tikėjimą. Ar tas tikėjimas pradžioje buvo tikras? Dėl eilučių, pvz., iš Gal 5, 4; Hbr 3, 12; 4, 1; 12, 15 kai kurie mano, kad ir tikri tikintieji gali atkristi ir prarasti išganymą. Tačiau aš įsitikinęs, kad tokios eilutės kaip Rom 8, 1.39; Jn 3, 36; 5, 24; 6, 39–40; 10, 27–29; Fil 1, 6; 1 Pt 1, 5; 2 Pt 1, 10; 2 Tes 3, 3 įrodo, jog Dievo išrinktieji, atgimusieji iš aušto, tie, kuriuose gyvena Šventoji Dvasia, negali prarasti tikėjimo.
Bet atitolusių nuo tikėjimo ir netgi atkritusių mūsų bendruomenėse neretai pasitaiko. Tai tik rodo, kad ne visi, kurie tikėjimą išpažįsta, išoriškai rodo tikėjimą ir priklauso bendruomenei, yra tikrai atsivertę ir išganyti. Naujasis Testamentas kalba apie netikrus brolius (2 Kor 11, 15.26; Gal 2, 4), blogas vynmedžio šakeles (Jn 15, 1–2.6), vilkus avių kailiuose (Mt 7, 15), taip pat žr. 1 Jn 2, 19. Iš akies labai sunku nustatyti, ar tikėjimas tikras. Hbr 6, 4–8 sako, kad netikri tikintieji gali turėti nemažai tikrumo bruožų: ir atgailavę, ir patyrę savotišką "nušvitimą", ir ragavę "dangaus dovanos". Hbr 10, 26–31 tikriausiai ir reiškia, kad tie atkritusieji priklausė bendruomenei, tad šia prasme buvę "pašventinti" (kaip ir netikintis tikinčiojo sutuoktinis yra "pašventintas", bet nereiškia, kad išganytas; žr. 1 Kor 7, 14). Jonas Kalvinas duota tokį mūsų palyginimo komentarą:
"Reikia atkreipti dėmesį, kad tie žmonės [iš antros ir trečios grupės] nėra atgimę iš nenykstančios sėklos, kaip Petras sako (1 Pt 1, 23). Nes po to Petro cituojami Izaijo žodžiai ("tik Viešpaties žodis išlieka per amžius" Iz 40, 8) išsipildo [vien] tikinčiųjų širdyse, kuriose Dievo tiesa gyvuoja per amžius ir niekada nepraranda savo galios. Visi, kuriems Dievo žodis priimtinas ir kurie savotiškai jo paiso, tam tikra prasme yra tikintys. Nes jie kitokie nei netikintieji, kuriems Dievo žodis nei svarbus, nei priimtinas. Visgi jie nėra tikrojo tikėjimo dalininkai; tik tuose, kurie turi įsūnystės Dvasią ir iš širdies laiko Dievą savo Tėvu, Dvasia niekada neužges. Nes neįmanoma, kad tokių tikėjimas, Dvasios iškaltas jų širdyse, kada pradingtų ar sudužtų".
Tad tie, kurie laikysis tikėjimo, nepalūš, tie pasirodys besą tikri Dievo vaikai. O kurie palūžta, tie, ko gero, niekada nė nebuvo tikri tikintieji. Tik šitaip aš suprantu ir Hbr 3, 14: "... jei tik išlaikysime iki galo tvirtą pirmykštį pasitikėjimą" – nemanau, kad išlaikymas čia pateikiamas kaip išgelbėjimo salyga (būtent dėl to, kad mes išlaikysime, būsime išgelbėti). Tai nebūtų tikėjimas, bet išgelbėjimas dėl mūsų darbų. "... jei tik išlaikysime iki galo..." – tada pamatysime ir pasirodys galutinai, kad jau "esame tapę Kristaus dalininkais"; kadangi nuo pat atsivertimo esame Kristaus dalininkai, tai dėl to ir išlaikysime iki galo.]
2. Žodžio skelbėjai
Nors palyginimo dėmesio centre yra klausytojai, tačiau šį tą galima sakyti ir apie sėjėją, žodžio skelbėją.
Kas gi tas sėjėjas? Kadangi tuo metu šį palyginimą miniai pasakojo pats Jėzus, tai jį ir galime laikyti tuo sėjėju. Tačiau pats Jėzus įsakė ir mokiniams skelbti gerąją naujieną. Ypač Apaštalų darbuose atsiskleidžia ypatingas jų aktyvumas. Apaštalai daug pamokslavo ir skelbė išganymo Evangeliją (Apd 5, 42; 8, 12.25.35.40; 15, 7; 24, 8). Be jų šioje tarnystėje pasižymėjo ir kiti tikintieji (13, 32; 14, 7.24; 15, 35). Tai buvo ne vien profesionalai kaip Paulius (Rom 1, 9; 1 Kor 9, 18), bet ir kiti, tam atsidavę žmonės (1 Kor 9, 14; Ef 3, 5); net sakoma, kad visi krikščionys skelbė Evangeliją (Apd 8, 1–4; 11, 19–21; 1 Pt 3, 15).
Tik kai kurie tikintieji turi dovaną mokyti, skelbti ir evangelizuoti (žr. Ef 4, 11). Jie koncentruojasi į šią tarnystę, nes ypač gerai tai išmano. Bet kiekvienas, kuris priėmė Evangeliją, turi ją perduoti kitiems (Mt 28 liepimas evangelizuoti duotas visiems tikintiesiems!). Tad aišku, kad tam tikra prasme kiekvienas iš mūsų pašauktas būti sėjėju. Todėl nė vienam nėra galimybės išsisukinėti – "neturiu tos dovanos, tai nieko ir nedarysiu..."; dovanos parodo, kur ypatingai turėtume sukoncentruoti savo veiklą ir jėgas. Bet tai nereiškia, kad neturėdami atitinkamos dovanos toje srityje nieko neturėtume daryti.
Kaip vyksta sėja? Evangelizuoti (euangelizomai), kaip ir pamokslauti graikų kalboje reiškia skelbti kokią nors žinią žodžiu. Naujatestamentinio skelbimo bei evangelizavimo ašis yra Žodis, verbalinis Biblijos turinio perteikimas. Žmonių kalba buvo ir tebėra pagrindinis skelbimo įrankis. Nes tikėjimas kyla iš skelbiamo žodžio (Rom 10, 14–17), kadangi pats Dievo žodis savaime yra paveikus (Rom 1, 17; Hbr 4, 12).
Tačiau skelbimas žodžiu nebūtinai turi būti klasikinis pamokslas, kai vienas kalba, o kiti klausosi. Čia esama nemažos įvairovės. Visur, kur tik apie Bibliją šnekame, ją aiškiname ar aptarinėjame tarpusavyje, visur mes sėjame Dievo žodį, taigi ir esame sėjėjai. Ir iš Biblijos matome, kad Raštas būdavo įvairiai panaudojamas. Būdavo ir pamokslaujama, bet, dažniau nei šiandien manoma, būdavo vedami savotiški aptarimai, pokalbiai, kaip matome iš Apd 8,26s. Ir Apd 17, 10s duoda suprasti, kad tuo metu (bent jau tarp žydų) evangelizacija vyko panašiai kaip dabar Biblijos studijos – diskutuojant, klausinėjant ir atsakinėjant. Iš to matome, kad skelbime gali dalyvauti visi tikintieji, ne tik pamokslininkas.
Būtinai reikia pabrėžti, kad sėkla beriama tuomet, kai tik Dievo žodis, Evangelijos žinia įvelkama į žodžius. Jeigu mūsų žodžiuose nėra Biblijos tiesų, tuomet jokia sėja nevyksta ir Dievo žodis neskelbiamas. Todėl derėtų neskubėti asmeninio liudijimo tapatinti su evangelizavimu ar Žodžio skelbimu. Papasakoti, kaip įtikėjome, ką mums reiškia Jėzus, kaip jis keičia mūsų gyvenimą, yra gerai ir svarbu, ir pagal situaciją gali būti pateikiama su Žodžio skelbimu. Bet nereiktų liudijimo pervertinti. Kita vertus, mes sėjame Dievo žodžio sėklą ir tada, kai kalbame neypatingai "dvasingomis" temomis – aiškiname Biblijos požiūrį į korupciją, atlygio mokėjimą, gyvūnų apsaugą, į darbo ir verslo moralę arba į vaikų auklėjimą.
Kur turėtume sėti? Skelbti Dievo žodžio krikščionys siųsti į visą pasaulį – geografiniu požiūriu mūsų veiklos laukas prasideda namuose, savo mieste (žr. Jer 29, 7) ir tęsiasi iki pasaulio pakraščių. Čia jokių apribojimų nėra. Neribojama ir vieta bei laikas – Jėzus su savo mokiniais aiškindavo Dievo žodį bet kur ir bet kokiai progai pasitaikius – šventykloje Jeruzalėje, žydų sinagogose, privačiuose namuose, aikštėse kaip Atėnų areopagas. Šiomis dienomis dar prisideda elektroninė erdvė bei žiniasklaida. Tad manyti, kad Dievo žodis turi būti skelbiamas vien bažnyčiose, nėra jokio pagrindo. Evangelija turi sklisti ten, kur tiesiog yra žmonių ir klausytojų!
Tačiau dvi skelbimo vietos dar per mažai paisomos. Viena iš jų – tai šeima. Jei mūsų artimieji – tėvai, broliai ir seserys bei sutuoktiniai nėra tikintys, tai mūsų evangelizavimo atsakomybė didžiausia būtent jų atžvilgiu. Nes su jais nereikia gaišti laiko susipažįstant, kadangi ir taip esame pažįstami. Todėl saviškiams liudyti tikėjimą dažniausiai daug lengviau, negu svetimiems (žr. 1 Pt 3, 1–4). Už vaikų evangelizavimą (nors tokia sąvoka šitam kontekste dažnausiai nevartojama) visų pirma yra atsakingi tėvai. Taip pat ir už jų religinį auklėjimą. Bažnyčia ir kitos institucijos čia tėra tik pagalbininkai. Tėvai yra pašaukti tikėjimą liudyti savo gyvenimu, supažindinti vaikus su svarbiausiomis tikėjimo tiesomis ir kartu melstis (žr. Įst 4, 1–14; 6, 1–25; Ef 6, 4; 2 Tim 1, 5).
Kita labai svarbi asmeninio evangelizavimo vieta yra darbovietė. Nes būtent čia kiekvienas dirbantis žmogus praleidžia daugiausiai laiko, čia neišvengiamai susitinka tikintys ir netikintys žmonės. Šioje vietoje netikintieji gali akivaizdžiausiai pamatyti, ką reiškia tikėjimas krikščionių gyvenime (plačiau apie tai žr. M. Greene’o "Kas bendra tarp darbo ir evangelizacijos?", lksb.lt).
3. Dievo žodžio skelbimas šiandien
Pabaigoje keletas apibendrinamųjų pastabų.
Dievo žodis turi būti skelbiamas pasaulyje! Kai išgirstame pasakymus "pamokslas", "Dievo žodžio skelbimas", "Biblijos studijos", apie ką pagalvojame? Apie bažnyčią, pamaldų patalpas. Žinoma, krikščionių bažnyčiose turi būti skelbiamas Dievo žodis. Bet mūsų skaitytas palyginimas sako, kad sėkla turi būti nešama ir lauk, kristi į lauką, į pasaulio dirvą. Dievo žodis, Biblijos mokymas neturi likti uždarytas religiniame gete – jis stačiai prašyte prašosi išleidžiamas į žmones, tarp visokių žmonių – politikų, studentų, verslininkųs, į žiniasklaidą. Tai nereiškia, kad visur privalo tvirtintis bažnyčia. Ne. Bažnyčios, kiekvieno iš mūsų pareiga išnaudoti visus pasaulio laukus Biblijos žiniai ir Evangelijai paskleisti. Šiandieninė laisva Lietuvos visuomenė galimybių tam siūlo gana nemažai, daug daugiau, negu dažnai galvojame – pasinaudokime bent keliomis iš jų!
Kodėl tiek nedaug? Iš teksto matome, kad Žodis prigyja ir duoda vaisius tik ketvirtoje grupėje. Jėzus nepasako, kiek tokių klausytojų, todėl nežinia, ar daug. Gali būti taip ir taip. Bet viena aišku: pasiklausyti gali rinktis minios (kaip ir pas Jėzų), tačiau širdyje girdėtus dalykus palaikys tik dalis, galbūt net nedaugelis. Bet tai nereiškia, kad Žodžio išvis neapsimoka skelbti, nes gali būti labai neefektyvu. Visi tikintieji esame pašaukti sėti, o Dievas sėklai leidžia sudygti kur ir kada jis nori. Juk jeigu nieko į žemę neišbersime, tai nieko ir neišdygs! Todėl Jėzus ragina būti realistais: nemanykime, kad paskelbsime, ir minios įtikės. Taip net Jėzui nenutiko. Šiandien problema dėl kultūros – joje garbinte garbinama sėkmė (pažiūrėkime, kiek knygų šia tema). Kuo greičiau ir labiau tau sekasi, tuo geriau. Laikantis šitokio mastelio, ką reikia galvoti apie Jėzų?! Todėl mums vertėtų sėkmės kulto atsisakyti ir jam nevergauti.
Laikas Dievo rankose. Dievas turi visų savo darbų planą. Dažniausiai jis laiko turi žymiai daugiau negu mes: Mozė su Juozapu turėjo daug metų laukti, kol pamatė, kaip Dievas juos panaudos; mokiniai ir Paulius daug metų turėjo mokytis ir t. t. Šie ir kiti pavyzdžiai rodo, kad viskam yra savas laikas. Ir mums reikia laiko pasiruošti ir mokytis; leisti šaknis ir duoti vaisius. Tokie dalykai neatsiranda per naktį. Čia reikia ištvermės ir kantrybės. Bet ir tai dar neaišku, kur ir kada sėkla sudygs. Praeis gal metai, o gal daug metų (misijos istorija pateikia daug įvairių pavyzdžių), ir gali būti, kad derlių ims jau visai kiti (žr. 1 Kor 3, 6).
Šaknys ir vaisiai. Dievo žodis turi būti sėjamas "anapus durų", laukuose. O tam pasirengti bendruomenių nariai turi "šiapus durų", viduje. Turi pasimokyti, gauti visus nurodymus (žr. Ef 4, 12). Tai vyksta per biblinį mokymą. Todėl pamokslas svarbus ne tiek svetimiems, kiek saviškiams. Nes jei ko neturi, tai ir negali duoti kitiems. Todėl krikščionims būtina kuo giliau šaknytis tikėjime, vadinasi, jį kuo geriau suprasti. Jei neturėsime gero pagrindo, neatsilaikysime sekuliarioje kultūroje. O juk esame pašaukti duoti gausų vaisių, iš kurio rastųsi kuo daugiau vertingų sėklų.
Dvasinė kova ir malda. Šėtonas yra didžiausias Dievo žodžio priešas. Kur tik vyksta tikėjimo sėja, ten ir jis. Tai labai svarbu prisiminti! Todėl visada turime būti gerai pasirengę ir apsirūpinę Dievo ginklais (žr. Ef 6, 13), kad galėtume apsiginti. Ir turime melstis. Maldoje prašyti Dievo Dvasios veikimo žmonių širdyse, kad pasėtoji Žodžio sėkla sudygtų. Kad Dievas atvertų duris Evangelijai (Kol 4, 3), nes jis pats tiesia kelią savo Žodžiui. Kad pakaktų drąsos pasinaudoti galimybėmis (Ef 6, 19–20). Jei Pauliui, didžiausiam visų laikų evangelistui, reikėjo šitiek maldos, tai ką sakyti apie mus.
Tad pradėkime nuo maldos už savo miestą, už savo artimuosius, kaimynus, kolegas. Darykime tai susirinkę visi kartu!
