Anželika Krikštaponienė
Dievo samprata romane „Trobelė“
Įdomu, kodėl viena ir ta pati knyga sukelia tokias visiškai priešingas krikščionių reakcijas? Kas gi joje glūdi neįprasto, sukeliančio prieštaringas evangelikų nuomones?
Tikra istorija?
Pirmieji 15 šios knygos egzempliorių pasirodė 2005 m. Pradžioje W. P. Youngas, pardavėjas iš Oregono valstijos, "Trobelę" parašė savo vaikams ir keliems draugams kaip kalėdinę dovaną. Susižavėję pasakojimu, draugai ragino ją būtinai publikuoti. Kai 26 leidyklos atsisakė knygą spausdinti (vieni, krikščionys, manydami, kad ji perdėm kontroversiška, kiti, sekuliarūs leidėjai, dėl jos per daug atviro religinio turinio), – trys Youngo draugai, minimi knygos padėkoje, – W. Jacobsenas, B. Cummingas ir B. Downesas, – įsteigę naują leidyklą Windblown Media, galiausiai išspausdino knygą ir ėmė ją platinti.
Knygos autorius Williamas Paulas Youngas savo interviu su K. Gravel, T. Meeuwsen ir Sh. Voysey ("CBN's 700 club") pastebėjo, kad jis, kaip ir pagrindinis jo knygos veikėjas Makas, patyrė skausmingą vaikystę. Youngas, būdamas misionierių sūnumi, augo vakarinėje Naujosios Gvinėjos dalyje (šiuolaikinė Indonezija). Jis prisimena gana tolimus savo santykius su tėvais, kurie visą savo laiką itin stengėsi įvykdyti Dievo pašaukimą, pasiaukojančiai dirbdami su akmens amžiaus kanibalų gentimi. Jau ankstyvoje vaikystėje, būdamas vos ketverių metų, jis patyrė seksualinį išnaudojimą, kuris buvo genties gyvenimo ir praktikos dalis. Kiek vėliau ši skriauda pasikartojo, bet jau krikščionių internatinėje mokykloje, iš vyresnių moksleivių. Vėliau Youngas studijavo teologiją ir dirbo įvairų darbą. Vedė Kim Warren ir kartu susilaukė šešių vaikų bei dviejų anūkų. Būdamas 38 m. santykiuose su žmona išgyveno gilią krizę, knygoje vadinamą "Mako Didžiuoju liūdesiu", iš kurio vadavosi 11 metų, ieškodamas autentiškos bendrystės su Dievu savo sunkumų trobelėje.
Akivaizdu, jog būtent tais išgyvenimais autorius dalijasi ir savo knygoje su skaitytojais, kurie, kaip ir jis, patyrė įvairių sunkių skriaudų, netekčių. Youngas bando parodyti kelią į vidinę širdgėlos trobelę, kur žmogus gali susitikti su Dievu. Nors autorius neigia, kad tai yra autobiografinė knyga, nes joje veikėjai, situacijos išgalvoti, vis tik Youngo "Trobelė" yra prisotinta paties autoriaus išgyvenimų, patirties ir supratimo. Autoriaus svetainėje (windrumors.com) pasakyta:
"Ar istorija tikra? Ne, tai fikcija. Ji sukurta. Tačiau emocinis skausmas, kuriuo pripildžiau Mako širdį ir sielą, yra tikri. Aš turėjau savo "trobelę" – vietą, kurią privalėjau praeiti, kad rasčiau išgydymą. Taip pat patyriau savo "Didįjį liūdesį"... visa tai tikra. Panašiai ir pokalbiai yra tikri. Nors Makas patyrė kažką ypatingo, ko aš ne <...>, tačiau skausmo, gėdos ir beviltiškumo gelmę aš patyriau tokią, kokios Makas nepatyrė. Be to, pažįstu žmonių, kurie išgyveno lygiai tą patį, ką ir Makas. Tad ar istorija tikra? Skausmas, praradimas, procesas, pokalbiai, klausimai, pyktis, ilgesys, paslaptys, atleidimas... visa yra tikra. Tačiau pati istorija... netikra... bet... Dievas, kuris, pasirodo, toks tikras, nors ir netikėtas, tačiau stebinantis..."
Taigi anot autoriaus, romanas tiesiog prisodrintas tikrų jausmų, išgyvenimų, Dievo patyrimo ir supratimo. Youngas teigia, kad būtent tai – tikra... Čia ir iškyla pagrindinės, teologinės, doktrininės problemos, kurių greičiausiai būtų galima išvengti, jei romane Dievo paveikslas nebūtų vaizduojamas tiesiogiai, akivaizdžiai, nebūtų vystomas teologinis pokalbis. Tai tampa tam tikra pretenzija į naują, "tikresnį ir geresnį" supratimą apie Dievą, nei pateikia ortodoksalioji krikščionybė.
Ką gi pasakoja romanas?
Savo knygos puslapiuose autorius pasakoja Makenzio Aleno Filipo (Mako), šešių vaikų tėvo, istoriją. Makas vaikystėje patyrė religingo tėvo smurtą, dėl ko trylikos metų pabėgo iš namų ir gyveno visiškai nepriklausomą gyvenimą. Rūstaus tėvo paveikslas kaip šešėlis persekiojo Maką visą gyvenimą, bei akivaizdžiai darė įtaką jo santykiui su DievuTėvu, kurį suvokė tokį pat rūstų ir žiaurų. Tačiau didžioji gyvenimo tragedija, įvedusi Maką į "Didįjį liūdesį", įvyko per vieną vasaros išvyką su trimis vaikais. Paslaptingomis ir įtemptomis aplinkybėmis dingo mažametė dukrytė Misė, kurios paieškai buvo sukelta policija ir federaliniai agentai. Netrukus paaiškėjo, jog siaučia mažamečių maniakas – žudikas, o Misės pagrobimas jau penktas. Apleistoje laukinių Oregono miškų lūšnoje rasti įkalčiai, rodantys, kad mergaitė buvo žiauriai nužudyta, tačiau aukos kūnas, kaip ir visais atvejais, nerastas. Prasidėjo ketveri Mako skausmo, nevilties ir pykčio metai – "Didysis liūdesys". Tada Makenzis gauna keistą laišką, neva nuo Dievo, kuris kviečia savaitgalį atvykti į tą apleistą trobelę. Taigi pati istorija išdėstoma 80-yje knygos pirmųjų puslapių, po to 156-iuose romano puslapiuose aprašomas neįtikėtinas Mako susitikimas su Dievu, tiksliau pasakius, su dieviškąja Trejybe. Tad didžioji knygos dalis – tai pokalbiai, emocijos ir išgyvenimai kartu su trimis dieviškosios Trejybės asmenimis: Tėvu, kuris pasirodo kaip stamboka Afrika – amerikietė moteris, vadinama "Tėte" ir mėgstančia gaminti valgyti, Jėzumi, Vidurio – Rytų išvaizdos dailide, bei Šv. Dvasia – menka Azijos moterimi sodininke Saraju. Per pokalbius paliečiama nemažai teologinių temų, sunkių klausimų ir duodami atsakymai, neretai abstraktūs ir ne visai aiškūs. Būtent ši knygos dalis sulaukė daugiausia kritikos. Čia romanas išryškėja savo teologiniu pobūdžiu. Galiausiai knygos pabaigoje autorius viską taip išsprendžia, kad skaitytojui nebeaišku, ar tai buvo savaitgalio tikrovė trobelėje, ar kelių valandų sapnas, ar klinikinės mirties vizija, kuri turi laimingą pabaigą – Makenzis išeina iš savo "Didžiojo liūdesio", atleidžia žudikui, susitaiko su Dievu.
Romanui pasaulinį populiarumą, manau, pelnė keli faktoriai:
Pirma, paprasta kūrinio kalba ir turinys. Mat postmodernus žmogus nemėgsta sudėtingų knygų su sodriais ir ilgais gamtos, buities, įvykių aprašymais, su daugeliu herojų, susipainiojusiomis siužeto linijomis, kurios išsiraizgo tik romano pabaigoje. Jam patinka trumpa, bet prisotinta jausmo istorija, kurią būtų galima išgyventi.
Antra, autorius pasirenka skaudų siužetą ir "sužaidžia" kiekvieno žmogaus jausmais, patirta širdgėla. Taip Youngas savo pasakojimu užčiuopia "gyvą žmonių nervą", kurio neretai niekas nepaliečia bažnyčios tradicinių pamaldų metu. Juk nėra žmonių žemėje, neišgyvenusių vienokios ar kitokios kančios. Savo padėkos pabaigoje Youngas tai atvirai pasako: "Daugelis mūsų nešiojamės širdgėlą, neišsipildžiusias svajones ir sužeistas širdis, visi esame išgyvenę netekčių, turime savo "trobelę". Meldžiu, kad rastumėte joje tokią pat malonę, kokią radau aš, ir kad nuolatinis Tėtės, Jėzaus ir Saraju buvimas jūsų vidinę tuštumą pripildytų neapsakomo džiaugsmo ir šlovės" (p. 291). Taigi autorius teisingai pasirenka aktualiją bei rašo apeliuodamas į labai didelį skaitytojų ratą, tikėdamasis suteikti dvasinę išeitį ir duoti raktus vidiniam išgijimui. Būtent taip Dievas "Tėtė" paaiškina Makui priežastį, kodėl jam reikėjo sugrįžti į trobelę, šiurpią žmogžudystės vietą: "Todėl tu esi čia, Makai. <...> Aš noriu išgydyti žaizdą, išopėjusią tavyje, ir panaikinti properšą, atsiradusią tarp mūsų" (p. 104). Argi Youngo Dievo "Tėtės" žodžiuose neslypi paties autoriaus siekis skaitytojui suteikti terapinį pobūdį ir sutaikyti jį su Dievu?
Trečia, knygos dvasinis pasakojimas šiek tiek primena saldžią amerikietišką rožinę pasaką su gera pabaiga. Žmonėms patinka istorijos su gera pabaiga, nes tai primena mums prarasto rojaus ir amžinojo gyvenimo ilgesį, kurį visi nešiojame širdy. Evangelijos mums atveria, kad šiandien šis lūkestis iš dalies jau pildosi Kristuje, kai tikime jo atpirkimo auka iš nuodėmių, o galutinai išsipildys mesijinėje Kristaus taikos ir gerovės karalystėje, kai jis antrą kartą ateis. Todėl trobelėje vykstantis virsmas primena stebuklinę pasaką ir iš dalies atsako į žmonių lūkestį bei suteikia laimės pojūtį. Žiaurius prisiminimus žadinanti lūšna virsta gražia trobele su nuostabiu sodu. Atšiauri, slegianti, ne tik gamtos, bet ir sielos žiema pranyksta, atsiskleidžia šilta maloni vasara. Piešiamas Dievo charakteris ne atšiaurus, bet šiltas. Visi Trejybės asmenys "tapomi" pastelinėmis, šiltomis ir tik pozityviomis spalvomis: mylintys, turintys humoro jausmą, jaukūs, malonūs bei atleidžiantys. Matome, kaip blogis įveikiamas gerumu, neigiama situacija virsta išgydymu ir išlaisvinimu. Visa tai tikrai žavi skaitytojus, nes ne vienas ilgisi jaukių amžinybės namų. Bet tai tik dalis tiesos. Ar to užtenka, kad žmonės išsigelbėtų ir pasveiktų ne tik nuo širdgėlos, bet ir nuo nuodėmės?
Knygoje pasigendu pilnatviško Dievo ir biblinio Trejybės paveikslo. Pasakojimas apie Dievą ir pokalbiai su juo daugiau remiasi subjektyvia autoriaus patirtimi ir dvasiniais išgyvenimais nei Šv. Rašto tiesa apie Dievą. Būtent šis akivaizdus trūkumas ir sukėlė aštrių teologinių diskusijų.
Teologinė knygos tematika
Nors autorius savo romano nevadina teologiniu, vis tik teologijai ir doktrinai apie Dievą paskiria didžiąją savo knygos dalį. Jau knygos pratarmėje rašytojas apibūdina savo pagrindinį veikėją Maką kaip žmogų, kuriam įdomiausios temos Dievas, Jo kūrinija ir žmogaus tikėjimas (p. 11), tarsi iš karto brėždamas pagrindinę knygos temą ir duodamas skaitytojui suprasti, jog apie tai knygoje bus nemažai kalbama. O teologija, pagal New Oxford žodyną, ir yra ne kas kita kaip Dievo prigimties bei tikėjimo tyrinėjimas. Kitas teologijos apibrėžimas sako, kad tai Šv. Rašto pritaikymas visose žmogaus gyvenimo sferose (John Frame). Youngas savo knygoje "Trobelė" Dievą aprašo atviru tekstu, perteikia savo supratimą apie jo prigimtį, veikimą ir charakterį, kuris, deja, ne visada sutampa su Šv. Raštu. Be to, rašytojas pritaiko tam tikras biblines tiesas veikėjų gyvenime.
Kadangi Wm. Paulas Youngas didžiąją knygos dalį kalba apie Dievą ir jo žodžius bei mintis Makui, "atvestam į gilesnį Dievo pažinimą" (p. 13), priskirčiau šią knygą prie teologinės tematikos romanų su tam tikrais alegoriniais elementais. Krikščionims šią knygą svarbu skaityti kaip ir visą kitą literatūrą ne pro rausvus jausminės krikščionybės akinius ar savo konfesijos doktrinos prizmę, bet pasitelkiant sveiką kritinį požiūrį, paremtą Šv. Rašto tiesa. Kaip žinoma, krikščionims Šv. Raštas, o ne vien asmeninis patyrimas, yra pagrindinis Dievo pažinimo šaltinis bei norma, pagal kurią vertiname Dievo paveikslus literatūroje, mene, aplinkoje. Apaštalas Paulius ragina tesalonikiečius: "Negesinkite Dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir to, kas gera, laikykitės! Susilaikykite nuo visokio blogio!" (1 Tes 5, 19–22). Ne paslaptis, jog šiandien evangeliškose bažnyčiose pasireiškia abu kraštutinumai ir trūkumai: nejautrumas Dvasiai, o kartais ir jos įkvėpimų nepaisymas bei gesinimas, kita vertus, naivus, visiškai nekritiškas požiūris į gyvenimą. Charizmininkai linkę į Dvasios inspiraciją, bet silpniau pažįsta Šv. Raštą. Tradiciniai evangelikai išlaiko kritiškumą ir geriau pažįsta Raštą, tačiau neretai praranda jautrumą Šv. Dvasiai. Tuo tarpu Bažnyčiai reikalinga sveika pusiausvyra, abi šios pusės. Mat vieni palinksta į jausmingumą, o kiti – į legalizmą. Gelbsti Šv. Rašto tiesa.
Trejybės samprata "Trobelėje"
Trejybės doktrina yra viena esmingiausių krikščionybėje ir atsiduria pačiame Bažnyčios gyvenimo centre, jos širdyje. Bažnyčios istorijoje buvo sukurta daugybė himnų ir giesmių, šlovinančių Trejybę, ji užima svarbiausią vietą esmingiausiuose Apaštalų, Nikėjos ir Atanazo visuotiniuose krikščionių išpažinimuose, atskleidusiuose Bažnyčiai Trejybės klausimą.
"Doktrina apie Trejybę teigia, kad Dievas yra viena, nedaloma esatis trijuose Asmenyse, kurie yra lygūs, amžini, lygiavertiški, bet drauge atskiri Asmenys" (Bruce Ware). Tai trivienis Dievas: Tėvas, Sūnus ir Šv. Dvasia. Ne trys Dievai kaip teigtų politeistai, bet vienas Dievas trijuose Asmenyse. Ir ne kaip teigtų unitaristai – vienas esminis Dievas – Tėvas (Jėzus esą žemesnis, kaip ypatingas žmogus, o Dvasia labiau atspindinti galią nei Asmenį). Visi Asmenys dieviški, lygūs ir amžini, atliekantys skirtingus dieviškus vaidmenis, bet vieningi vienoje valioje. Irenėjas iš Liono (apie 135 – 202 m.) pastebėjo: "Be Dvasios negalėtume laikytis Dievo žodžio, o be Sūnaus niekas nepriartėtų prie Tėvo, nes Tėvo pažinimas – tai Sūnaus pažinimas, o Sūnaus pažinimas galimas tik per Šv. Dvasią". Štai kaip jie yra susiję vienas su kitu, nors atlieka skirtingus vaidmenis.
Pažvelkime Biblijos šviesoje į Youngo pristatomą Dievo Trejybę, kuri iškyla kaip viena iš esminių knygos temų. Manau, jog tai atlikti ypač svarbu tada, kai susiduriame su kai kurių krikščionių didžiuliu susižavėjimu bei radikaliais teiginiais, jog knyga pakeitė visą mąstymą apie Dievą. Štai keli euforiški atsiliepimai, išspausdinti Amazon.com skaitytojų:
"Knyga pakeitė mane ir pasakysiu dar daugiau: Dievas per šią knygą pakeitė mano mąstymą apie tai, koks Jis yra ir kas esu aš Jo akyse... tas, kurį Jis be galo myli. Sužinojau, kad Jis itin myli tave ir mane...".
"Kaip norėčiau susigrąžinti visus metus, praleistus seminarijoje! Metus, kuriuos suėdė skėriai. Sisteminė teologija niekada nebuvo tokia gera. "Trobelę" privalu skaityti vis iš naujo su pasimėgavimu. Ja reikia pasidalyti su draugais, šeima ir nepažįstamais. Aš galiu skristi!".
"Knyga pakeitė mano požiūrį į Trejybę. Niekada nebevertinsiu jos tuo pačiu būdu. ...Įžengiau į trobelę ir neliksiu toks pat".
Koks gi Dievo ir Trejybės paveikslas atskleidžiamas knygoje, jeigu jis sukelia tokias pakylėtas emocijas ir, atrodo, visiškai keičia krikščionių mąstymą? Prisipažinsiu, pati skaitydama šią knygą panašių emocijų, kurios verstų aukštyn kojomis visą teologiją ir supratimą, nepatyriau.
Nors Youngas Trejybę mato kaip tris lygiaverčius Dievo Asmenis, vis tik reikia pastebėti, kad autorius "Trobelėje" piešia itin drastišką ir gana kontroversišką Trejybės paveikslą.
Dievo Tėvo portretas
Iš karto labiausiai krikščioniui skaitytojui į akis gali kristi netikėtas ir šokiruojantis Tėvo portretas. Jis ganėtinai trikdo ir kelia susirūpinimą, nes Tėvas apsireiškia kaip juodaodė moteris, vadinama "Tėte". Išties, kaip pastebi kai kurie kritikai, ji labiau panėši į Orakulę iš filmo "Matrica" nei į biblinį Tėvo paveikslą ar jo personifikacijas Šv. Rašte. Youngo ir "Matricos" moterys abi stambokos juodaodės, draugiškos, mėgstančios gaminti valgį, pasižyminčios ypatingu žinojimu ir didelėmis galiomis bei kalbančios paslaptingomis temomis. Youngo "Tėtė" pati paaiškina, kodėl pasirinko apsireikšti Makui kaip moteris, idant "sulaužytų religinius stereotipus", nes Dievas nėra nei vyras, nei moteris. Nesunku suvokti, jog autorius prieštarauja bibliniam Tėvo paveikslui, vadindamas jį stereotipiniu. Tačiau, kaip žinoma, Biblijoje Dievas apreiškia save tiek per vyriškas, tiek per moteriškas savybes, bet jų drauge nesumaišo, kaip tai daro Youngas – moteris vadinama "Tėte". Dievas, skirtingais atvejais pasitelkdamas vyro ar moters savybių ypatumus, siekia aiškiau apibūdinti tam tikrą savo veikimą ir nesiekia sujaukti vaizdinių bei visiškai paklaidinti žmogaus. Be to, tenka pripažinti, jog Dievas Biblijoje savo veikimą dažniau tapatina su vyriškosiomis savybėmis nei su moteriškosiomis.
Youngas interviu su Sh. Voysey išreiškė susirūpinimą, jog "dauguma žmonių projektuoja savo tėvo charakterį Dievo veide, o tai neleidžia teisingai Jį priimti", todėl jis pasirinko moters vaizdinį. Ta pati mintis nuskamba romane, kai Makas pasakoja apie savo žmonos Nenės santykį su Dievu. Kadangi Nenė turi nuostabų tėvą, todėl ji Dievą vadina "Tėte". Tuo tarpu Mako tėvas, anot autoriaus, "nebuvo toks nuostabus" (p. 42). Tokiu būdu Yuongas pateikia labiau psichologizuotą požiūrį į Dievą iš savo asmeninės patirties ir nelaiko jo stereotipiniu. O biblinį Tėvo paveikslą apkaltina stereotipiškumu. Galbūt kai kuriais individualiais atvejais taip manyti galima, tačiau kyla klausimas, ar toks asmeninės patirties Dievo paveikslo priešstatymas bibliniam yra teisingas? Ar autorius kartais savo valia dangiškojo Tėvo paveikslo neprojektuoja į savo žemiškojo tėvo gyvenimą? Viskas, sakyčiau, turėtų vykti atvirkščiai. Dievo Tėvo biblinis paveikslas gali reabilituoti žemiškojo tėvo nevykusį charakterį ir gyvenimą vaiko širdy ir patį pamokyti tinkamos tėvystės. Ar Dievo Tėvo psichologinis pavertimas moterimi gali išspręsti vidinę nukentėjusio nuo tėvo žmogaus problemą? Manau, jog šiandien Bažnyčioje perdėm dažnai teologija ir Biblija praranda savo vietą, o jos vaidmenį perima psichologija, todėl žmonės ganomi nebe Šv. Raštu, bet šimtais įvairių terapinių būdų.
Kita problema yra ta, kad Youngas iš esmės kuria matomo Dievo Tėvo paveikslą. Tuo tarpu Šv. Raštas teigia, jog Dievas yra Dvasia ir niekas niekada nėra regėjęs jo, tik vienatinis Dievo Sūnus (Jn 1, 18; 1 Jn 4, 12). Tėvas niekada savęs nebuvo apreiškęs žmogiškąja kūno forma, tik Kristus – žmonijos Išganytojas – atėjo žmogaus pavidalu ir apreiškė Tėvą. O Youngo visas Trejybės paveikslas tiesiog sužmoginamas ir "nuleidžiamas" ant žemės. Visi trys Asmenys tampa kūnu ir krauju, prarasdami savo didingą visagalio Dievo šlovės paveikslą, atvertą Rašte. Tėtė kalbėjo Makui: "Mes visi trys per žodį tapome kūnu – Dievo Sūnumi, mes tapome žmonėmis. Mes priėmėme ir visus su tuo susijusius ribotumus. Nors visada buvome ir esame šioje sukurtoje visatoje, dabar virtome kūnu ir krauju" (p. 112). Toks teiginys neturi jokios atramos Šv. Rašte. Ar autorius neperrašinėja Dievo tapatybės istorijos, juk, anot Jėzaus, Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje (Jn 4, 24)?
Todėl pastorius Mark Driscoll prieštarauja šiai žemiškai ir regimai Tėvo alegorijai ir teigia, jog tai pažeidžia Senojojo Testamento antrąjį dekalogo įsakymą bei yra "eretiškas": "Nedaryk sau jokio drožinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme. Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems!" (Iš 20, 4 – 5).
Trečia, siekdamas sujausminti Tėvo paveikslą ir paryškinti jo meilės savybę, pabrėžti emocinę Dievo kančią, Youngas pasakojime įveda teologiškai klaidinančią detalę, teigdamas, kad Dievas Tėvas ir Kristus kartu kentėjo ant kryžiaus, todėl romane jų abiejų rankose yra kančios žymės – randai. "Tėtė" teigia Makui: "Mes ten buvome kartu". Dr. Paul B. Coulter mano, kad tai senos patripasionizmo (kenčiančio tėvo) erezijos užuomina, kuri atskilo nuo kitos ankstyvųjų laikų erezijos modalizmo (Exploring The Shack: a response to William Paul Young's book; žr. http://www.bethinking.org/suffering/advanced/exploring-the-shack.htm ). Modalizmas, pasak Klaas Runia, teigė, kad Tėvas, Sūnus ir Šv. Dvasia yra vienas ir tas pats Dievas, tik apreiškęs save trim skirtingais būdais žmonijos istorijoje. Tai tik apsireiškimo metodai ir modeliai, bet Dievas – vienas. Iš to ir kilo modalizmo sąvoka. Tai buvo viena iš dviejų (antroji – arijonizmas IV a.) Trejybės erezijų, gyvavusių ankstyvųjų laikų Bažnyčioje.
Jei grįšime prie Tėvo kentėjimo kūno pavidalu kartu su Kristumi, tai tokio fakto Šv. Rašte niekur nerasime. Biblija teigia, kad Kristaus kūne gyveno visa dieviškoji pilnatvė ir Jis atliko atpirkimą ant kryžiaus, palaikomas dvasiškai Tėvo ir Šv. Dvasios (Kol 1, 19, 2, 9). Tuo tarpu kenčiančio Tėvo kartu su Sūnumi kūniško pavidalo paveikslo nerasime.
Matome, kaip kartais meniškos literatūrinės priemonės gali teologiškai klaidingai skambėti ir iškreipti tiesą, būdamos ypač pavojingos tiems, kurie nėra susipažinę su Šv. Raštu. Todėl rašytojams reikėtų būti atidesniems pasirenkant simbolinę kalbą, siekiant sustiprinti kūrinio emocijas.
Jėzaus – Dievo Sūnaus paveikslas
"Trobelėje" Jėzaus portretas kur kas priimtinesnis nei Tėvo, gal todėl, kad Šv. Rašte matome jį žemišku pavidalu. Youngo Jėzus kaip ir Biblijoje yra Vidurio – Rytų dailidė, tik iš apdaro ir plačios šypsenos atrodantis kaip fermeris Amerikos Holivudo ekranizuotame filme.
Tačiau knygoje autorius per mažai kalba apie esminį Kristaus kaip Gelbėtojo vaidmenį. Samprotaudamas apie išgelbėjimą, jis pabrėžia bendravimą, o ne kryžių. Jo galva, išgelbėjimas neateis per religinę sistemą ar darbus, bet per artimą bendravimą su Dievu. Šias mintis jis kartoja savo interviu su Sheridan Voysey: "Dauguma iš mūsų pavargome nuo visų savo pastangų, kuriomis turėtume paveikti Dievą – tam tikros religinės sistemos. Mes jos daugiau nenorime. Ji neveikė, ji mūsų neišgydė, ji mūsų nepakeitė, ir aš netikiu, kad toks yra Biblijos Dievas. Rašto Dievas yra <...> bendravimo Dievas ir mes esame kviečiami bendrauti" . Šiame teiginyje yra dalis tiesos. Legalistinių pastangų sistema negali išgelbėti žmogaus, nes tai nuosavų darbų, o ne tikėjimo kelias, vedantis žmogų nuosavo teisumo taku ir užkietinantis širdį. Tačiau tenka apgailestauti, jog autorius tiek nedaug svorio sudeda į Kristaus kryžiaus Kančią – Dievo meilės kulminaciją, kuri yra esminė žmogaus išgelbėjime. Būtent kryžius yra Evangelijos žinios Dievo jėga, kuri gelbsti kiekvieną tikintį ir kurios nesigėdija apaštalas Paulius (Rom 1, 16) .
Deja, "Trobelėje" vos keletu dalykų, tiesiog nuotrupomis, pasakoma apie esminę krikščionybės tiesą – Kristaus Kryžių.
Kryžius matomas kaip vieta, kur vienas asmuo buvo pakeistas kitu. Kalbėdamasis su personifikuota Išmintimi Makas teigia, kad norėtų verčiau pats kentėti vietoj savo dukrelės Misės ir mirti. Tuomet Išmintis atsako, kad dabar jis kalba kaip Jėzus. Nes būtent ant kryžiaus vieno gyvenimas buvo pakeistas kitu. Taip, tai sukrečianti tiesa. Tačiau ką padarė Kristaus kentėjimas ant kryžiaus už mus visus, knygoje iš esmės nutylima. Skaitytojui taip ir lieka neaišku, kodėl Jėzui reikėjo mirti vietoj mūsų. Autorius šito neaiškina.
Kryžiuje "dėl meilės triumfuoja gailestingumas, o ne teisingumas" (p. 188). Toks Išminties teiginys, pasakytas Makui apie Dievo meilę, yra ganėtinai dažnai girdimas tarp krikščionių ir skamba kaip tam tikra klišė, kuri nebeleidžia suvokti Kristaus atpirkimo darbo esmės. Supriešinamos dvi biblinio Dievo charakterio savybės – gailestingumas ir teisingumas, kurios tarsi kovoja viena su kita ant kryžiaus. Jei tai abu gerojo Dievo bruožai, kaip jie gali konfrontuoti tarpusavy? Toks vidinis konfliktas vyksta tik žmogaus charakteryje, bet ne tobulo Dievo, kurio teisingumas ir meilė yra neatsiejami. Juk Dievo meilė nėra neteisinga, o teisingumas veikia kartu su gailestingumu. Apskritai knygoje autorius linkęs priešinti Dievo meilę ir teisingumą, o tai rodo, jog Dievo teisingumo autorius nesupranta, todėl pristato iškreiptai, remdamasis subjektyvia nuomone. Tokiu būdu yra iškraipoma biblinė teologija apie nuodėmę, Dievo rūstybę ir teismą.
Ant kryžiaus nebuvo pamintas Dievo teisingumas, bet priešingai, pasak apaštalo Pauliaus, įtvirtintas. Ant kryžiaus triumfavo abu – Dievo teisingumas ir meilė (Rom 3). Žinomas evangelikų teologas James I. Packer pastebi, kaip Dievo meilė ir teisingumas yra susiję: "Dievo rūstybė yra Dievo ryžtingo veiksmo baudžiant už nuodėmę ženklas. Čia taip pat išreiškiami Trejybės Jahvės jausmai – Jo meilė nusidėjėliams ir Jo neapykanta bedievystei ir moraliniam blogiui." (Pažinti Dievą, p.135) Juk Dievo meilė žmogui pasireiškė tuo, kad Kristus prisiėmė teisingą Dievo rūstybę ir bausmę dėl mūsų nuodėmių, o mums dovanojo teisumą per tikėjimą jo auka. Taip Kristus pakeitė mus ant kryžiaus ir kentėjo už mus, leisdamas įvykti Dievo teisingumui ir apsireikšti jo meilei. Kas nesuvokia Dievo rūstybės ir teismo tiesos, negali suprasti Dievo meilės, sumenkina Kristaus kryžių ir Dievo gailestingumą, atvertą mums vienintelėje tobuloje Jėzaus kaip tarpininko atperkamojoje aukoje.
Garsiajame reformatų Heidelbergo katekizme pabrėžiamas Kristaus kaip tarpininko vaidmuo dėl žmogaus beviltiškos padėties (2 d., 12 klausimas): "Kadangi mes pagal Dievo teisingą sprendimą nusipelnėme laikinos ir amžinos bausmės, kaip mes galime jos išvengti ir vėlei užsitarnauti malonę? (Atsakymas) Dievas nori, kad Jo teisingumas būtų išpildytas. Todėl mes privalome arba patys, arba per kitą sumokėti pilnutinę kainą". Youngas, atmesdamas Dievo teisingumo klausimą, negali giliau atverti ir Kristaus kaip vienintelio Dievo bei žmogaus tarpininko vaidmens. Todėl jis labiau pabrėžia Dievo atlaidumą, vienpusiškai kalbėdamas tik apie Dievo meilę, o jo teisingumą palikdamas nuošaly. Kaip išeitį Youngas mato žmonių atsigręžimą į bendrystę su Dievu. "Jėzuje aš atleidau nuodėmes visai žmonijai, bet tik keli pasirenka bendravimą," – teigė "Tėtė". Anot autoriaus, esmė yra bendravimas su Trejybe ir Dievo besąlygiška meilė. Bet tai yra tik dalinis ir labai fragmentiškas Dievo paveikslas. Kaip žmogus, būdamas nusidėjėlis, ateis pas Dievą be tarpininko, nesuvokęs ir nepatikėjęs Kristaus atpirkimu? Kaip sužinos, ką reiškia Dievo atleidimas visai žmonijai, jei nėra paaiškinta atperkamoji kryžiaus auka? Tuomet formuojasi pakankamai vienpusis, subjektyviomis autoriaus mintimis ir išgyvenimais grindžiamas Dievo supratimas. Išlieka daug neaiškumų ir neatsakytų svarbių klausimų, pvz., koks visgi yra Dievas ir kaip jis gelbsti?
Šv. Dvasios paveikslas
Šv. Dvasia pristatoma kaip menkutė Azijos kilmės moteris sodininkė Saraju. "Saraju" – hindi kalbos žodis, kuris reiškia "gaivinantį vėją". Taip pavadinti Šv. Dvasią Youngui pasiūlė jo draugas indas. Būtent vėjo įvaizdį mes randame Šv. Rašte. Senajame Testamente hebr. žodis ruach, o Naujajame pneuma reiškia vėją. Todėl ir moteris Saraju nupiešta ne tokia žemiška, kaip, tarkim, Tėtė ar Jėzus. Ji nuolat judri, plevenanti, skaidri. Bet drauge išliekanti Asmeniu. Tai gerai, mat būtent Šv. Dvasią žmonėms sudėtingiausia vertinti kaip dievišką Asmenį. Neretai iš pasąmonės ji iškyla kaip nuasmeninta beribė jėga.
Vis dėlto Šv. Dvasios vaidmuo knygoje nėra tinkamai įvertintas ir išskleistas, bet tik dalinai, fragmentiškai ir jausmiškai kaip ir kiti Trejybės Asmenys. Nematome jos aiškaus vaidmens nei sukūrime, nei atpirkime, nei Bažnyčios gyvenime. Biblija mums atskleidžia pilnutinį Trejybės veikimo paveikslą. Kūrybos procese buvo veiklus kiekvienas Trejybės Asmuo: Tėvas taria žodžius ir pašaukia kūrinius iš nebūties į būtį, Sūnus atlieka kūrybos darbą, Šv. Dvasia apreiškia Dievo artumą kūrinijoje. Atpirkime taip pat veikė visi, bet kiekvienas skirtingai: Tėvas numatė atpirkimą, Sūnus, paklusdamas Tėvui, įvykdė jį, o Šv. Dvasia, pasiųsta Jėzaus, apreiškė atpirkimo reikšmę tikintiesiems. Bažnyčioje vėlgi veikia visa Trejybė. Mes patiriame Dievo Tėvo meilę, per Kristaus išgelbėjimo malonę, kurią atveria Šv. Dvasia bendraudama su mumis (2 Kor 13, 13). Taip pat per Kristų mes visi galime priartėti prie Tėvo vienoje Dvasioje, nes visi esame pagimdyti tos pačios Dvasios ir sudarome vieną kūną (Ef 2, 17–18).
Be to, vėjas – tai ne vienintelis Šv. Dvasios simbolis Rašte. Dvasia turi ir ugnies, balandžio, gyvojo vandens įvaizdžius. Visi jie parodo tam tikrus Dvasios bruožus.
Mano nuomone, knygoje Šv. Dvasia daugiau pristatoma kaip asmeninių jausmų ir gyvenimo spalvų žadintoja – chaotiško spalvingo sodo kūrėja. Tiesa, ji labiau primena psichoterapijos konsultantę nei dievišką Trejybės Asmenį. Paklausta Mako, kaip ji jam kalbės, Saraju išskirtinai pabrėžia jausmus ir vidines mintis. "Makenzi, tu visuomet gali su manimi pasikalbėti, aš visuomet būsiu su tavimi, jausi mano buvimą... Išmoksi išgirsti mano mintis savosiose" (p. 225). Tokiu būdu autorius labiau išryškina subjektyvius žmogaus išgyvenimus ir jausmus, o Šv. Raštą ir Bažnyčią, per kuriuos kalba Šv. Dvasia, palieka nuošaly net nepaminėtus. Apskritai pastebėčiau, kad knygoje perdėm išaukštinami jausmai kaip neva gražiausia žmogaus sielos dalis. "Jausmai – tai sielos spalvos; jie tokie įspūdingi, neįtikėtini. Jeigu nieko nejauti, pasaulis tampa nuobodus", – sako Saraju. Nejaugi žmogaus siela yra tik jausminė? O kur protas, valia? Kokia jų vieta žmogaus gyvenime? Apie tai nutylima. Dvasia, paprašyta Makenzio padėti susigaudyti jausmuose, per daug lengvabūdiškai ir žmogiškai juos supaprastina, suprimityvina: "Tiesą sakant, nėra ką čia labai suprasti. Jausmai yra, ir tiek. Jie nei blogi, nei geri; jie tiesiog yra. Gal tau bus kiek aiškiau, jei pasakysiu štai ką: mūsų suvokimą formuoja paradigmos, o suvokimas – jausmus. Daugelis jausmų yra mūsų reakcija į suvokimą. <...> Jei situaciją suvoki neteisingai, tai ir mūsų jausmai neteisingi" (p. 226). Vėlgi tai yra psichologinis jausmų vertinimas. O ką žmogui daryti su nuodėminga prigimtini ir iš jos kylančiais jausmais? Juk galime lengvai susiklaidinti savo pačių geru požiūriu į save ir dėl to gerai jaustis, tačiau būti visiškai pražuvusiais žmonėmis. Argi jausmai gali būti objektyvus Šv. Dvasios pažinimo įrankis? Nejaugi jie yra tiesos matas? Todėl ir čia Dvasios kalba visiškai neparemta objektyvia Rašto tiesa.
Taigi Youngo Trejybės supratimas yra gana subjektyvus, nes grindžiamas asmenine gyvenimo patirtimi, o ne Raštu. Be to, jis kaip postmodernios kultūros atstovas piešia ganėtinai "naujovišką" Dievo paveikslą, laužo nusistovėjusias normas ir autoritetus, tokiu būdu drastiškai pažeisdamas prieš daugelį amžių suformuotą Bažnyčioje ortodoksalų Trejybės supratimą. O tai nesąmoningai skatina visus skaitytojus modeliuoti tiek Trejybės, tiek Dievo charakterį laisvai, kaip kam atrodo, pagal savo patirtį ir išgyvenimus. Kelia nerimą, kad Šv. Raštas kaip pagrindinis Dievo pažinimo šaltinis paliekamas nuošaly. Tokiu būdu nelieka objektyvios tiesos šaltinio ir kiekvienas žmogus pats kuria savo dvasingumą ir supratimą apie Dievą. O tai šiuolaikiniame pasaulyje itin populiaru. Neklausyti Rašto, Bažnyčios ir bendruomenės mokytojų, pastorių, bet patiems kurti savo dvasingumą.
Apibendrinimas: Youngo knygos privalumai ir trūkumai
Nenorėdama būti vienpusiška, apibendrinsiu pozityvias knygos puses ir akivaizdžius trūkumus. "Trobelė", nors ir kontroversiškai liesdama teologines temas, skatina diskutuoti ir iš naujo apmąstyti svarbiausias krikščionybės tiesas: dieviškąją Trejybę, Dievo charakterį, žmogaus išgelbėjimo klausimą bei kaip žmogus laikosi kančios akivaizdoje. Žinoma, svarbu visa tai daryti Šv. Rašto šviesoje, kas leidžia ištirti savo tikėjimą ir nenukrypti į subjektyvizmą, o laikytis apreikštos Dievo Žodžio tiesos.
Youngas išlieka bibliškas ir teisus kai kuriais svarbiais krikščioniško gyvenimo klausimais.
Pirma, jis pristato Dievą kaip asmenišką Dievą, visa ko Kūrėją, kuris aktyviai veikia tiek žmonių gyvenime, tiek likusioje kūrinijoje.
Antra, jis mato visos dieviškosios Trejybės svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime, ko dažnas krikščionis neretai nesuvokia. Be to, šiandienos bažnyčioje Trejybės tema gan retai pamokslaujama ir mokoma. Autorius gyvai bando prikelti jos svarbą.
Trečia, pabrėždamas asmeninio bendravimo su Dievu ir dieviškos malonės poreikį, jis neigia bedvasį legalizmą, kuris remiasi nuosavo teisumo darbais, negelbsti ir nekeičia žmogaus, bet suformuoja formalią religinę sistemą, teikiančią klaidingą pasitenkinimo savimi jausmą.
Kita vertus, knyga turi teologinių trūkumų ir silpnų pusių.
Trejybės paveikslas knygoje yra supainiotas, dalinis ir fragmentiškas. Vaizduodamas Trejybę Youngas daugiau remiasi savo išgyvenimais ir per menkai – Biblija bei krikščioniškuoju paveldu, ortodoksiškąja Trejybės tiesa. Knygoje išryškėja labiau postmodernus Trejybės portretas, bet ne biblinis. Sužmoginta Trejybė sumenksta ir netenka dieviškosios šlovės, visagalybės ir tobulybės.
Taip pat Dievo charakteris vaizduojamas vienpusiškai, todėl atsiranda teologinis disbalansas, kuris iškreipia biblinę tiesą apie Dievą. Youngas pripažįsta tik mylintį, pasigailintį ir atleidžiantį Dievą. Autorius supriešina dvi svarbiąsias Dievo charakterio savybes: meilę ir teisingumą, gailestingumą ir teismą. Iškeldamas tik meilę, o teisingumą atmesdamas kaip negatyvą, jis pasako tik dalį tiesos apie Dievą, iškreipia Jo charakterį ir praranda atpirkimo ant kryžiaus esminį supratimą, kad Dievas savo Sūnuje pasmerkė nuodėmę. Be šito supratimo negalime suvokti savo nuodėmingumo ir išgelbėjimo. Visa tai prieštarauja bibliniam Dievo portretui.
Atmesdamas Dievo bausmės ir teisingumo klausimą, autorius labai sušvelnina žmogaus nuodėmingumą. Tuo tarpu žmogus yra beviltiškai sugedęs ir jam reikia tobulo tarpininko, kuris jį išpirktų ir prisiimtų Dievo rūstybės teismą. Nesuvokdami savo nuodėmingumo dydžio, sumenkiname Kristaus kryžiaus didybę, paversdami Jį nereikšmingu dalyku. Todėl tampa visiškai nebeaišku, kas išsigelbės, kaip išsigelbės, o gal visi išsigelbės, nes Dievas, anot autoriaus, neteisia nė vieno, bet myli visus.
Taigi akivaizdu, kad klasikiniai Dievo doktrinos klausimai knygoje supainioti, neaiškūs ir gali suklaidinti skaitytoją. Susidaro įspūdis, jog autoriui svarbiau atskleisti, kaip pasveikti nuo kančios, nei atverti biblinę tiesą. Tačiau problema ta, jog skaitytojai, būdami per mažai teologiškai išprusę ir dažnai nekritiški, priima knygoje aprašytus Mako pokalbius su Dievu už gryną, įkvepiantį ir keičiantį mokymą, Rašto supratimą atmeta kaip pasenusį, o teologiją vertina kaip negyvą.
Todėl skaitytojui patarčiau skaityti knygą pasitelkus biblinį įžvalgumą, kaip kad meldėsi apaštalas Paulius: "...meldžiu, kad mūsų "meilė augtų pažinimu ir visokiu įžvalgumu, kad mokėtume pasirinkti, kas tobuliau, kad būtume tyri ir be priekaištų iki Kristaus dienos" (Fil 1, 9 – 10).
Žr. ir T. Kellerio "Tėtė" ar "laukinis liūtas"?, http://www.lksb.lt ;
T. Challies'o A Review of The Shack, http://www.challies.com/articles/the-shack-by-william-p-young
Autorė yra Šiaulių bažnyčios "Tiesos žodis" pastorė
