Holger Lahayne
Dievo revoliucija
Tam, be abejo, pagrindo yra pačioje Kalėdų istorijoje. Juk angelas piemenims skelbė "didelį džiaugsmą" (Lk 2, 10, Burbulio vert.), nes "Jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas" (2, 11). Kalėdų žinia yra džiaugsminga. Tačiau ji skleidžiama neramiam ir gana atšiauriam pasauliui. Be to, ir ji pati yra šiek tiek "šiurkštesnė", nei manome. Tai visų pirma matosi Marijos giesmėje Lk 1, 46s:
"46 Mano siela šlovina Viešpatį, 47 mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, 48 nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, 49 nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas! 50 Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. 51 Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. 52 Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. 53 Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. 54 Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, 55 kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius."
Po angelo Gabrieliaus pranešimo apie būsimą nėštumą Marija apsistoja pas giminaitę Elžbietą, kur ir ištaria šiuos žodžius. Jie vadinami "Magnificat" (pagal giesmės pradžią lot. Vulgatos vertime: Magnificat anima mea Dominum). Tai pirmoji Luko evangelijos pradžios giesmė, po kurios eina Zacharijo (1, 67s) ir Simeono (2, 29s). Šios giesmės yra Naujojo Testamento psalmės, pilnos Senojo Testamento citatų. Jose į Kalėdų įvykius žvelgiama visai kitaip negu mūsų laikais.
D. Bonhoefferis Magnificat pavadino "kieta, galinga ir nuožmia giesme". Jis sako: "Šios Marijos eilės yra aistringiausia, audringiausia ir net norisi pasakyti, revoliucingiausia kada nors giedota Advento giesmė. Tai ne ta švelni, meili ir svajinga Marija, kurią matome paveiksluose..." Giesmė prasideda džiaugsmingai, kaip ir Onos šlovinimas 1 Sam 2, 1–10 ("Mano širdis džiūgauja Viešpatyje"), su kuriuo ji turi daug paralelių (žr. ir Ts 5, 1–31; Iš 15, 19–21). Bet po to Marijos giesmėje labai turtingu žodynu vaizduojamas suverenus ir galingas Dievas.
Tiksliau, Marija apibūdina Karalių, kurio atėjimas skelbiamas Lk 1, 32–33. Dievas, Viešpats, pirmą kartą Iš 15, 18 pavadinamas Karaliumi. Šis vardas yra ir pagrindinė Dievo metafora visoje Biblijoje, bendrai vertinant, net daug labiau paplitusi negu "Tėvas" (šis apibūdinimas reikšmingesnis tampa tik Naujajame Testamente).
Apgiedamą karalių Marija vadina Gelbėtoju. Jau Senajame Testamente gelbėjimas priklausė karaliams (žr., pvz., 1 Sam 9, 16). Be to, Gelbėtojas yra ir svarbus Dievo vardas arba titulas Senajame (Iz 43, 11; 63, 16) ir Naujajame Testamente (Lk 2, 11; Jn 4, 42; Apd 5, 31). Neatsitiktinai ir Jėzaus vardas reiškia būtent "Dievas [Jahvė] gelbsti" (žr. Mt 1, 21).
Tam, kad karalius sugebėtų išgelbėti, jis turi turėti galios. Todėl Marija Dievą vadina "Visagaliu" (Jurėnas ir Burbulys verčia tiksliau "Galingasis" – dar vienas Dievo vardas, žr. Iz 1, 24; Pr 49, 24). Dievas yra galingas Gelbėtojas (žr. Sof 3, 17, Burbulio vert.; Lk 1, 69). Ypač vaizdžiai išgelbėjimas ir galia susijungia Izraelio tautos išvedimo iš Egipto istorijoje: "Viešpats iš ten [Egipto] išvedė jus savo rankos galia" (Iš 13, 3).
Katalikų filosofas R. Spaemannas rašo: "Naujojo Testamento žinia, kad Dievas yra meilė, praranda savo reikšmę, jeigu ji kartojama taip dažnai, kad pamirštame, apie kokį asmenį tai pasakyta. Pagrindinis Dievo bruožas yra galybė" (Das unsterbliche Gerücht). Žinoma, Liuteris buvo teisus sakydamas, kad Kristus yra "kančioje paslėptas Dievas". "Nė vienam nepakaks Dievo pažinimo, jeigu jis Jį pažins tik didybėje ir garbėje, o nepažins Jo kryžiaus pažeminime ir gėdoje", teigė reformatorius dar 1518 m. Mes būtinai privalome suvokti, kas dėl mūsų nusižemino. O nusižemino Galingasis, kuris "apiplėšė pats save" (Fil 2, 7), nusižemino Karalius, kuris priėmė "tarno pavidalą" (Fil 2, 7).
Tai patvirtina ir liuteronų bažnyčiose giedama Garbės himno (Gloria in excelsis Deo) versija. Pirmame posme kartu minimos galia ("Jo galinga dešinė") ir gerumas (meilė, pagaila). Antrame posme pasakojama apie valdžią ir "begalinę galią", trečiame ir ketvirtame sykiu eina išganymas ir atpirkimas; ketvirtame vėl akcentuojama galios svarba šventėjimui ("nuo velnio galios tu apgink").
Šis galingas Gelbėtojas yra šventas, netgi "šventas yra jo vardas" (eil. 49). Šį teiginį daug kur rastume Senajame Testamente (pvz., Ps 30, 5; 99, 3; 111, 9; Iz 57, 15). Apie šventą karalių kalbama Ps 99. Būtent šis šventasis Dievas gręžiasi į nusidėjėlį žmogų, išsirenka sau tautą (Iš 19, 6; 22, 31), tapatinasi su ja, pasidarydamas "Izraelio Šventuoju" (Iz 1, 4; 5, 19.24; 10, 20 ir kt.). Dievo šventumas yra svarbi jungtis tarp Senojo ir Naujojo Testamento. Oz 11, 9 sakoma, kad šventasis ateina ne rūstybės apimtas mūsų nubausti, bet būti su mumis – "Šventasis tarp mūsų". Šventumas yra išganymo pagrindas, nes šventasis yra išganytojas (Iz 41, 14; 43, 3.14; 49, 7; Ps 22, 4–6). Kristuje "Dievo Šventasis" (Mk 1, 24; Jn 6, 69) ateina dar arčiau prie mūsų, jis yra "Dievas su mumis" (Mt 1, 23). Būtent tame galutinai išsipildė Ozėjo pranašytė.
Marijai visa tai yra žinoma ir jokia abstrakti bei tolima teologija. Dievą ji vadina "savo" Gelbėtoju. Kartu su Jėzaus mokiniu Tomu ir kiekvienas krikščionis išpažįsta: "Mano Viešpats ir mano Dievas" (Jn 20, 28). Šią tikėjimo asmeniškumo svarbą pabrėžia ir Liuteris Mažojo katekizmo Tikėjimo išpažinimo aiškinime: "Tikiu, kad Jėzus Kristus... yra mano Viešpats, kuris mane, prapuolusį ir pasmerktą žmogų, atpirko iš visų nuodėmių, išvadavo iš mirties ir velnio galybės..." "Mano Viešpats" yra šio gana ilgio sakinio centras. (Panašiai ir Didžiajame katekizme: Jis "kentėjo, buvo numiręs ir palaidotas, idant mane išpirktų ir tai, ką aš įsiskolinau, už mane sumokėtų... Ir visa tai padarė, kad taptų mano Viešpačiu; juk nieko iš viso to Jis nedarė dėl savęs...")
Kita giesmės dalis tarsi įrėminta eilučių 50 ir 54, kuriose Marija akcentuoja Dievo gailestingumą ir ištikimybę. "Maloningas" ir "gailestingumas" yra to paties graikų kalbos žodžio eleos vertimai. Čia išryškėja kelios Dievo savybės: jis yra Gerasis (2 Met 30, 18; Ps 25, 8; Ef 2, 7). Be to, Dievas yra nekintantis, tai reiškia, kad nesikeičia nei jo būdas, nei planai, nei pažadai (1 Sam 15, 29; Ps 33, 1; Jok 1, 17). Abi savybės artimai susijusios: Dievas buvo geras, yra toks ir liks amžinai. Dievo gerumas konkrečiai pasireiškia tuo, kad jis laikosi savo pažadų (Ps 33, 4; 145, 13) prisiekdamas savimi, t. y. savimi laiduoja už pažadėtą dalyką (Pr 22, 16; Am 4, 2; Hbr 6, 13.17). Dievas yra ištikimas visiems žmonėms (Pr 9, 11), ypatingai savo tautai (Įst 7, 9–11; Ps 25, 10; 1 Kor 1, 9). Net "jeigu tapsime neištikimi, tai jis lieka ištikimas" (2 Tim 3, 13). Šį pažadą patvirtina ir tai, kad Biblija Dievą vadina uola (Įst 32, 4.15.18), tvirtove (Jer 16, 19), skydu (Ps 89, 18).
Marija, be abejo, omeny turi Dievo sandoros ištikimybę. Žodžiu eleos dažniausiai verčiamas hebrajiškasis chesed, kuris mūsų Biblijose randamas junginiu "ištikimoji meilė" (pvz., 1 Met 16, 34). Maloningai bendraudamas su savo sandoros tauta, Dievas liks jai ištikimas ir patikimas. "Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso" – šis sakinys tikriausiai yra aliuzija į Įst 7, 9.12:
"Todėl žinok, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, yra Dievas – ištikimas Dievas, kuris ištikimai laikosi Sandoros su jį mylinčiais ir vykdančiais jo įsakymus ligi tūkstantosios kartos... Jei laikysitės šių įsakų, ištikimai juos vykdydami, VIEŠPATS, tavo Dievas, ištikimai laikysis su tavimi sudarytos Sandoros, kurią prisiekė tavo protėviams."
Jurėnas 12 eil. verčia tiksliau "išlaikys tau sandorą ir malonę [chesed]" – pati sandora yra ištikimosios meilės arba gailestingumo sandora.
Nuo 51 iki 53 eilutės yra, kaip Bonhoefferis sako, kietosios ir "revoliucinės" giesmės viršūnė. Ištariami žodžiai, kurie, atrodo, visai netinka įprastoms mūsų Kalėdų nuotaikoms. Nenustembame, kad aukštinami mažieji, alkstantieji ir nuolankieji, nes tokiems Jėzaus Kalno pamoksle skiriami palaiminimai. Tačiau suklūstame, kai šis veiksmas aprašomas kartu su griaunančiaisiais Dievo darbais – lyg tyčia "gražiojoje" Kalėdų istorijoje.
Dievas "išsklaido" – tai Dievo teismo veiksmas. Neklusnumo atveju, jis grasino išsklaidyti savo tautą (Kun 26, 33; Įst 4, 27; Jer 9, 15) ir tai įvykdė tremtimis (į Asiriją, Babiloniją). Išsklaidyta avių banda be ganytojo ir Naujajame Testamente yra nelaimės įvaizdis (Mt 9, 36). Marijos giesmėje primenama apie Dievo nepaisančių išdidžiųjų teismą (Ps 54, 5). Pat 16, 5 griežtai sakoma, kad Dievas netgi "bjaurisi kiekviena širdies puikybe".
Toliau Marija primena, kad Dievas "numeta galiūnus nuo sostų". Visos Biblijos kontekste tai visai nestebina, nes Dievas viešpatauja visiems. Dievas yra ne tik Izraelio, bet ir visų tautų, visos žemės karalius (Iš 15, 18; Ps 22, 28; 47, 2s; 96–99; Ts 5, 3), o kartu ir teisėjas (Ps 9, 20–21). Dievas, Kristus, yra karalių Karalius ir viešpačių Viešpats (Apr 19, 16), jam duota visa valdžia danguje ir žemėje (Mt 28, 18). Jėzus sakė Pilotui: "Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių" (Jn 19, 11), arba kitais žodžiais: Iš tikrųjų aš stoviu virš tavęs ir be problemų galėčiau tave nuversti nuo sosto!
Dievo akivaizdoje valdantieji žemėje yra trapūs ir praeinantys kaip dulkės ir pelenai (Iz 41, 2; žr. ir Ps 1, 4). Dievas "sutriuškins karalius savo įniršio dieną" (Ps 110, 5). Dan 4 ir 5 aprašoma, kad tai teko patirti Nebukadnecarui ir Belšacarui – tuomet galingiausiems valdovams. Tokių valdovų yda ne ta, kad jie valdo (juk valdžia Dievo įsteigta, Rom 13,1), bet kad jie tai daro be dievobaimingumo, kuris yra viso mokymo esmė (Mok 12, 13), pažinimo pradžia (Pat 1,7) ir "religingumo siela" (J. Murray). Vienoje liuteronų giesmėje tariama: "Žemės tironams, žmonių skriaudėjams / Dievas teisingą bausmę siųs, / Jis alkstančiųjų yra globėjas, / Jo valioj viskas žemėj bus. / Išlaisvins Dievas kenčiančius, / Jis prispaustiesiems malonus. / Aleliuja! Aleliuja!" (Krikščioniškos giesmės, 265)
Galiausiai minimi "turtuoliai", kurie irgi stos prieš teismą. Jie mano turį daug, bet Dievas juos "tuščiomis paleidžia". Kalno pamoksle po palaiminimų (Lk 6, 20–23) iš karto eina žodžiai "Vargas jums" (ir jie yra prakeikimas!), skirti turtuoliams. Čia omeny turimi ne šiaip turtingi žmonės, o tie, kurie gyvena savimi patenkinti ir viduje išdidūs, kuriems nereikia Dievo paguodos (žr. ir Lk 12, 21; 16, 19; 18, 23). Griežti perspėjimai dėl turto pavojų apskritai yra svarbi Biblijos tema (žr., pvz., Am 4, 1; 5,11–12; 6, 4–6; 8, 4–6; 1 Tim 6, 9.17–19; Jok 2, 6; 5,1).
Taigi Marijos giesmėje išryškėja labai svarbi jungtis: išganymas ir teismas, kuri yra ir pagrindinė visos Biblijos teologijos tema, baptistų teologo J. M. Hamiltono apibendrinta šitaip: Dievo šlovė išgelbstint per teismą ("God's glory in salvation through judgment"; žr. http://www.tyndalehouse.com/tynbul/library/TynBull_2006_57_1_04_Hamilton_GloryofG odCentre.pdf ).
Šia prasme, viena vertus, Marijos giesmė tęsia Senojo Testamento liniją. Visų pirma izraelitų išėjimo iš Egipto istorijoje išganymas ir teismas yra artimai susiję (žr. Pr 15, 14 ir Iš 6, 6; Iš 3, 8 ir 3, 19–20). Pranašas Izaijas Iz 4, 4 kartu vienoje eilutėje mini nuplovimą ir teismą; po teismo Iz 24 skamba išganytųjų giesmė 25 skyriuje. Iz 42,1s šlovinamas Mesijas, "tarnas" ir "tautų šviesa", ir jo veikla; šis išgelbėtojas atneš teismą, sprendimą ir teisingumą (verčiama įvairiai, hbr. eil. 1, 3, 4 visur mišpat); 43,1 vėl giriamas jo išganymas.
Kita vertus, Marija tarsi žvelgia į ateitį, į būsimą išganymą ir ateinantį teismą. Išganymo užbaigimas siejamas su Paskutiniuoju teismu (Iz 66, 23–4; 2 Tes 1, 7s; Apr 19, 1–5). Nukreipiamas žvilgsnis į antrąjį Jėzaus atėjimą, nes šį kartą jis siunčiamas į pasaulį ne teisti (Jn 3, 17). Tačiau "jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti" (Nikėjos išpažinimas; žr. 2 Tim 4, 1). Tačiau nereiktų pamiršti, kad jau kryžiuje susitiko gailestingumas ir teismas. Pirmame amžiuje Jėzus pasirodė ne kaip teisėjas, o kaip teisiamasis, pats buvo teisiamas; jis atėjo, kad, būdamas nekaltas, užsidėtų ant savęs mums skirtą teismo nuosprendį ir bausmę (Iz 53, 3–4). Tuo Dievas pasirodė kaip gailestingas bei kartu įrodė savo teisingumą ir teisumą (žr. Rom 3, 25–26).
Kokiu metu galėtų vystytis 51–53 eilučių veiksmas? Aišku, kad omenyje čia turimas antrasis Jėzaus atėjimas, per kurį šie dalykai bus įgyvendinti visiškai ir iki galo. Nes, pvz., kol kas galingieji dažniausiai tvirtai sėdi savo sostuose arba bent taip atrodo. Be to, matėme, kad ir Jėzus nepašalino nei romėnų valdžios, nei Erodo dinastijos. Tačiau jau ir dabar galime pamatyti Dievo teismo ženklų. Vieni iš pirmųjų – babiloniečių karalių nuvertimas, žiauri Erodo Agripos mirtis (žr. Apd 12, 23). Liuteris savo knygoje apie Marijos giesmę (Das Magnificat, 1521 m.) rašo:
"Dievas leidžia savo priešams darytis didingesniems ir galingesniems. Jis atitraukia savo paramą ir pakenčia jų pūtimąsi. Jis atima iš jų savo amžinąją išmintį ir leidžia prisipildyti savosios, vienadienės. Jiems kylant į savo jėgos zenitą, Viešpaties ranka atsitraukia ir jų darbas susprogsta kaip burbulas ore."
Kol kas Dievas dar pakenčia ir sprogdina tik kai kuriuos mažus burbulus, tačiau ateis metas ir didžiajam...
Kas tą veiksmą vykdo? Pagrindinis veikiantysis giesmėje (bent nuo 50 eil.) vienareiškmiškai yra pats Dievas. Jis yra aktyvus Dievas, kurį vokiečių teologas H. Gollwitzeris (1908–1993) net pavadina "Dievu – revoliucionieriumi". Tačiau tai nereiškia, jog mes esame raginami pradėti politinę revoliuciją. Žmogus negali imti teismo į savo rankas, ir tekstas neskatina to daryti. Deja, pavyzdžiui, Išlaisvinimo teologams giesmė yra vienas iš mėgstamiausių Biblijos tekstų, laikomas tiesioginiu liepimu pakeisti esamą socialinę ir ekonominę santvarką. Tik gaila, kad jie pamiršta, jog Dievas yra ne visų ekonomiškai vargingai gyvenančiųjų pusėje, bet "maloningas... tiems [ir tik tiems], kurie jo klauso".
Kaip tas veiksmas vystosi? Dievas, atėjus jo nustatytam metui, ima keisti situaciją pasaulyje, ir tai atlieka ypatingu būdu. Bet įdomu tai, kad drauge ima keistis ir Marija, kuri kalba apie savo sielą ir savo dvasią. Ji duoda suprasti, kad jos viduje, jos širdyje kai kas radikaliai keičiasi. Dėl to Dievo revoliucija kartu pasireiškia ir savotišku perversmu žmoguje. Bonhoefferis apie tai viename iš savo pamokslų (kuriame mini ir giesmės kietumą) sako:
"Todėl mes negalime prieiti prie ėdžių kaip prie kiekvieno kito vaiko lopšelio. O kas žengia prie Jo ėdžių, tame žmoguje kažkas atsitinka. Nueiti jis gali tik arba nuteistas, arba išgelbėtas. Jis čia turi arba sužlugti arba suvokti, kad Dievo gailestingumas paskirtas jam."
Tačiau Marijos giesmės nesuprasime, neteisingai supratę pirmąsias eilutes (46–48). Liuteris šios giesmės komentare pabrėžia, kad Marija ne savo būsena giriasi, o visą dėmesį sutelkia į Dievo veiksmą ("jis pažvelgė"). Dėl to jis nepritaria 48 eilutės vertimui "nuolankumas/nuolanki". Reformatorius graikiškąjį tapeinosis verčia "nereikšmingumas" arba "menkumas" (vok. Nichtigkeit). Iš lietuvių vertėjų juo seka tik Jurėnas: "jis pažvelgė į savo tarnaitės žemumą". Būtent šis vertimas čia yra labai svarbus, nes juo išreiškiama esminė tikėjimo tiesa: Dievo akivaizdoje stovime visiškai tuščiomis rankomis; neturime ničnieko, net savo tariamai pagirtinojo nuolankumo. Marijos mintį Liuteris gerai perteikia savais žodžiais:
"Dievas atkreipė dėmesį į mane – vargingą, negerbiamą ir nereikšmingą tarnaitę. O juk jis galėjo rasti turtingų, garbingų, kilnių ir galingų karalių, kunigaikščių ir didžiūnų dukrų... Tačiau pilnas gerumo jis metė žvilgsnį į mane, panaudojo menką ir paniekintą mergelę. Dėl to niekas prieš jį tegul nesigiria esąs to vertas; ir aš privalau išpažinti esanti išrinkta iš grynos malonės ir gerumo, be jokio, anei menkiausio mano nuopelno."
Tačiau tai dar ne viskas. Pokyčiai vyksta ne tik pasaulyje, Marijoje, bet ir pačiame Dieve. Iš vienos pusės Dievas yra ištikimasis ir nekintantis (Sk 23, 19), bet, iš kitos, ir toks, kuris pasigaili (Ps 106, 45); kuris kartais žmonių prašymu savo teismo neįgyvendina (Am 7, 6). Nors Jer 18, 5–10 pabrėžia Dievo galią, sako, kad tauta yra kaip "molis puodžiaus rankose", o Dievas gali viską sunaikinti, 8 eil. jis perduoda Dievo sprendimą: "aš pakeičiu savo mintį..." – jei žmonės "nusigręžia nuo savo nedorumo".
Dar radikalesnę mintį rastume Oz 11, 8. Apie Šiaurės karalystę Dievas sako: "pasikeitė manyje mano širdis" (Jurėno vert.; Rubšys verčia "mano širdis neleidžia"; Burbulys interpretuoja dar labiau "...suminkštėjo"). Pasinaudojant kitais vertimais, būtų galima šitaip formuluoti: "mano sprendimas manyje apsikeitė"; "mano širdis manyje apsisuko/apsivertė". Dievas čia apreiškia sunkiai suvokiamą 'revoliuciją’ savyje (revoliucija – nuo lot. revolvere – apversti).
Tuo ratas užsidaro. Kalėdos daug ką apverčia aukštyn kojomis. Dievas lyg tyčia išsirinko silpną ir nereikšmingą mergaitę. Jis pats tapo žmogumi ir nepralenkiamu būdu "ištiesė pagalbos ranką" (54 eil.) tiems, kurie jokios pagalbos nenusipelnė. Dievas sudarė sąlygas iš esmės pasitikrinti mūsų įsivaizdavimus ir idealus, mūsų mintis apie galią ir įtaką, teisingumą ir nuopelnus, stiprybę ir silpnumą. Dievo tapimo žmogumi [jo paties perversmo] tikslas – perversmas mumyse ir pasaulyje. Jis jau prasidėjo, ir pats Dievas šį perversmą vieną dieną užbaigs.
