Holger Lahayne
„Dievo alfabetas“
Be abejo, ir Lietuvoje nuo pasirodymo 2000-aisiais populiarusis brazilo romanas nuolatos yra mėgstamiausių knygų sąrašuose. Tokios sėkmės priežastis, tarp kitų, ko gero, ir ta, kad Coelho nerašo savo pasakojimų klasikiniu stiliumi. Apie "Alchemiką" taikliai atsiliepė literatūrologė D. Zabielaitė: "Tai romanas, balansuojantis ant romano žanro ir taikomosios (patarimų) literatūros ribos."
Ir tikrai, Coelho savo skaitytojui turi ką patarti. Visų pirma nepasimesti, nes šiame mums chaotiškai atrodančiame pasaulyje galima rasti prasmę; tai duota patirti kiekvienam, mat yra kas ją noriai atskleidžia. Tiksliau tariant, su mumis kalba dievas (Dievas?). Coelho "Alchemike" sakoma: "Dievas kiekvienam pasaulyje nubrėžė taką. Tereikia perskaityti, ką jis nubrėžė tau."
Dėl to knygos protagonistų lūpomis Coelho mus skatina mokytis to skaitymo, esą Dievo duodamo įvairių "ženklų kalba". Reikia stengtis pastebėti "kelyje Dievo paliktų ženklų", nes "tai kalba, kuria vartoja Dievas, norėdamas parodyti, ką daryti." "Gyvenime viskas ženklai", kuriuos mes vis esą regime, tik negebame suprasti. Tačiau tas laimingasis, kuris geba tai padaryti, esą gali sužinoti savo ateitį. "Kaip man pavyksta atspėti ateitį? Dėka ženklų."
Artimai su tuo susijusi procedūra – savo širdies klausymasis. Reikia "atidžiai klausytis, ką kalba širdis"; "Klausykis savo širdies. Ji žino viską, nes yra kilusi iš Pasaulio Sielos ir vieną dieną vėl jon sugrįš." Kadangi romano alchemikas yra "žvaigždžių žinovas", mokantis skaityti ženklų kalbą ir klausantis savo širdies, tai gali sau drąsiai žengti savo keliu: "kelias buvo nužymėtas ženklais, ir aš negalėjau pasiklysti."
Coelho apie ženklų kalbą svarsto bei ją akcentuoja, žinoma, ne vien tik "Alchemike". Interviu knygoje "Confessions of a Pilgrim" autorius sako: "Ženklai yra kalba, alfabetas, kurį susikuriame, kad susikalbėtume su Pasaulio, Visatos arba Dievo, nesvarbu, kaip tai pavadinsime, Siela. Kaip ir kiekvienas alfabetas, šis taip pat yra individualus..." Į klausimą, kaip atpažinti "tikrą ženklą", jis atsako: "Jeigu koks ženklas, jo neieškant, tavo taką vis perkerta ir perkerta, tai pastebėsi, jog atradai kalbą, viršijančią tikrovę."
Kai interviu iš Coelho paprašoma konkretumo, dažniausiai jis iškelia du aspektus. Pirmas, kad ženklų kalba esanti labai individualus reikalas: "Jeigu ženklai pasirodo pakartotinai, tai visa tai vyksta labai individualiai ir aiškiai." Kitoje vietoje: "Ar galėtumėte pateikti ženklo pavyzdį?" Coelho: "Ne. Nes aš juk sakiau, kad ženklų kalba yra labai individuali. Jeigu imsime ženklų kalbą bendrinti, paversime ją prietaru." Svetainėje "Warrior of the Light" (FAQ) sužinome daugiau: "Kaip galima išmokti ženklų kalbos? Ženklų kalba yra mūsų asmeninis būdas užmegzti ryšį su Dievu. Kad jos išmoktume, turime lavinti intuiciją. Svarbu, kad tai darydami nebijotume klysti."
Taigi mes galime nebijoti padaryti klaidų. Nes antras aspektas, kurį pabėžia Coelho, būtent ir yra mūsų daromos klaidos, kai skaitome ženklus, kuriuos nurodo mūsų sąžinė. Mat niekada negalime būti visiškai tikri, kad ženklus perskaitėme teisingai.
Coelho'ui nepriimtini iš išorės ateinantys įsakymai, nurodinėjimai, autoritetai. Anot jo, nieko nėra baisiau, kaip būti dvasiškai ir etiškai "kieno nors formuojamam". Todėl kiekvienam skirtus ženklus reikia ir būtina pažinti tik individualiai. Minėtoje svetainėje klausėjas domisi: "Kaip elgiatės, jeigu nežinote, ką daryti? Coelho: "Laikausi ženklo. Esu tvirtai įsitikinęs, kad ženkluose galima viską įžvelgti. Jeigu tik į juos sutelksiu visą dėmesį, pamatysiu nuorodas, Dievo alfabetą. Atsakymų į savo klausimus galiu rasti visur... Ženklų gali pasirodyti bet kur, ir aš jais seksiu."
Nors Coelho save laiko Romos katalikų bažnyčios nariu, noriai cituoja Bibliją ir plačiai vartoja krikščionišką žodyną, savo ženklų mokymu pasirodo kaip grynas neopagonis. Neperdėsime, jeigu pasakysime, kad būtent šis rašytojas šiandien yra vienas iš veiksmingiausių naujosios pagonybės atstovų.
Jau "Alchemike" gana aiškiai matosi autoriaus monistinis panteizmas ("visa yra vienis"; pasaulis – "matomoji Dievo dalis"). Visa kūrinija yra dieviška, netgi susivienijusi su Dievu. O svarbiausia, kad dvasinis lygmuo neatsiejamai persipynęs su materialiuoju, mat visa yra "Pasaulio Sielos" dalis. Būtent dėl to ženkluose, kurie ‚įspausti' Dievo kūrinijoje, ir atpažįstama dieviškoji kalba.
Coelho aiškiai tęsia antikos pagoniškų religijų tradiciją, kurioje ypatingas vaidmuo atiteko būtent ženklų skaitymui (tik, žinoma, be tokio išskirtinio individualizmo). Patikimiausių "ženklų alfabetų" dažniausiai ieškota gyvūnų kepenyse ar kituose vidurių organuose (žr., pvz., Ez 21,26). Daug ženklų matyta ir žvaigždėse, klimato pokyčiuose, paukščių ar strėlių skrydžio trajektorijoje (Jon 1, 7 jūreiviai meta burtus norėdami išsiaiškinti dievų valią). Ženklų regėta ir įvairiuose skysčiuose (žr. Pr 44, 5). Kanaane aiškinantis įvairią informaciją turėta net privačių, naminių dievų, vadinamųjų teraphim. (Apie lietuvių žyniavimą žr. G. Beresnevičiaus "Lietuvių religija ir mitologija", p. 60–63, ir "Religijotyra. Vadovėlis XI klasei", p. 256s.)
Kadangi ženklų spėjimo praktika buvo labai išplitusi (iki pat valdžios viršūnių Egipte, Asirijoje, Romoje, kur prieš priimant svarbius politinius sprendimus visuomet buvo klausiama ženklų patarimo), dėl to Senasis Testamentas taip griežtai draudžia "žyniauti" (Kun 19, 26; Jurėnas taikliai išvertė: "spėti ateitį iš ženklų"). Ne vienoje eilutėje, panašioje į Įst 18, 10–11, smerkiama žynių, kerėtojų veikla, kaip ir visokia aiškiaregystė bei burtininkavimai (žr. Iz 44, 25; Oz 4, 12; Jer 14, 14; 27, 9–10; Zch 10, 2).
Biblijoje ypatingo draudimo ir pikto vertinimo yra sulaukusi ir tuomet labai mėgta astrologija (žr. 2 Kar 17, 16; 23, 4–5). Iz 47, 13 Izaijas šaiposi iš "dangaus tyrinėtojų ir žvaigždžių stebėtojų"; Jeremijas pataria: "nenuogąstaukite dėl ženklų dangaus skliaute" (Jer 10, 2–3). Jau nuo Pradžios knygos pasakojimo apie sukūrimą vedama mintis, kad žvaigždės esančios nė kiek ne daugiau nei bet kuris kūrinys, tiesiog paprasčiausios dangaus lempos. Be to, Pr 1–2 aiškiai pasako: visas fizinis pasaulis yra sukurtas Dievo ir byloja apie jį; bet, nepaisant to, kad sukurtas Dievo, pasaulis nėra nei dievas (ar net pats Dievas), nei kaip nors dieviškas.
Coelho nėra toks archaiškas, kad ženklų lieptų ieškoti garuojančiose kepenyse. Bet jis yra postmodernus, todėl paieškas perkelia į neapčiuopiamą ir neapibrėžiamą erdvę – į žmogaus ‚vidų'. Taip pat, žinoma, nereikalauja ir specialių pranašų, žynių anei jokių aiškiaregių – šiais postmoderniaisiais laikais tokiais pabūti gali kiekvienas pats sau. Tai bemaž ir visi skirtumai nuo antikos pagonių. O vienodumų rastume ir daugiau: tai objektyvių žinių ir dogmų atmetimas (žr. M. Yorko "Pagoniškoji teologija": "Pagonybė nesirėmė dogmomis ar doktrinomis...").
Pagonybės atgimimo reklama varoma plačiu frontu. Coelho aktyvus literatūriniame, patarimų leidybos flange; kiti pluša "mokslo", "finansų", "vadybos" ar kitame sparne. Visų tikslas vienas – reabilituoti (ir idealizuoti) senąją pagonybę bei jos praktikas.
Antai profesorius A.Beinorius parašė knygą "Astrology and Divination in Traditional Asia Societies" (angl. divination – dievų valios paieškos skaitant ženklus). Joje šis VU Orientalistikos centro vadovas sako: "Astrologija ir pranašavimas, būrimas, ateities numatymas – klasikinio mokslo ignoruota tyrinėjimų sritis..." Beinorius nesutinka, kai astrologija nuvertinama iki pseudomokslo. Savo tinklaraščio (audriusbeinorius.blogspot.com) straipsnyje "The Power of the stars" jis rašo: "Astrologija yra turtingiausia ir vitališkiausia Indijos tradicija"; "[Indijoje] astrologija buvo nepakeičiama ir svarbi tradicinio mokslo bei kosmologijos dalis. Išsilavinę indai ja domėjosi būtent dėl to, kad jiems ji rodėsi esanti racionali sistema"
Viename interviu paklaustas apie šiuos dalykus Beinorius nėra toks tiesus: "niekuo netikiu, bet tik tyrinėju". Tačiau šitoks atsakymas yra ne kas kita kaip grynas akių dūmimas. Mat savo interneto svetainėje jis siūlo seminarą tema "Kaip išmokti gyventi čia ir dabar?", kur, aišku, reklamuoja Rytų religijas. Knygos "Jurga" savo dalyje Beinorius tikėjimo visais šiais dalykais nė kiek neslepia:
"Klausydamasis jos [J. Ivanauskaitės] kalbų apie užsidarymą Himalajų oloje, kartą prisėdau pas ją prie kompiuterio pažiūrėti į jos gimimo horoskopą, mat jau dvidešimt metų domiuosi astrologija – ir Vakarų klasikine, ir Indijos. Horoskopas akivaizdžiai rodė, kad tai visiškai nerealu, kad jai lemta būti scenoje. Aš Jurgai mėginau atsargiai duoti suprasti, kad užsidaryti – visiškai ne jos kelias..."
Krikščioniškoji tradicija, sekdama Biblijos mokymu, atmeta "pranašingų ženklų ir likimų aiškinimą" (§2116, KBK). Tada kyla klausimas, kaip vertinti pačios Biblijos kalbas apie nesyk minimus ženklus? Atsakant į šį klausimą, reiktų atskirti keturis aspektus.
Vienas jų byloja, kad Dievas tikrai ne kartą pats yra kreipęsis į žmones per ženklus, pvz., ugnies pavidalu (Is 3; 19, 18 ; Ts 6, 21; 1 Kar 18, 24). Tačiau čia ypatybė ta, kad iniciatyva ėjo ne iš aplinkos, o iš paties Dievo. Dievas savo nustatytu laiku ir savo pasirinktoje vietoje davė žmonėms tam tikrą aiškų ženklą; žmonėms patiems jo nereikėjo nei ieškoti, nei kurtis būdų atpažinti ar perskaityti. (Vienintelės ‚legalių' orakulų išimtys – "Urimai ir Tumimai", minimi Iš 28, 30 bei Joz 18, 6 aprašomam burto metimui naudoti akmenėliai; bet visa tai nurodyta ir paskirta paties Dievo konkretiems tikslams, ir, po Apd 1, 26, Naujajame Testamente daugiau nė karto neminimi, t. y. Bažnyčios laikotarpiu tampa nenaudotini.)
Antra, sąvokos "ženklai, stebuklai" (arba "nuostabūs darbai", Dan 6, 28) Biblijoje neretai vartojamos kaip sinonimai, ypač Naujajame Testamente (žr. Jn 2, 11; 4, 48; Mt 12, 38; 13, 58; 16, 4; Apd 6, 8). Jėzaus žodžiai, apaštalų pamokslai patvirtinami "ženklais" (stebuklais) (žr. Mk 16, 20). Bet šis principas randamas jau Senajame Testamente, kai "Kaino ženklu" (Pr 4, 15) patvirtinamas Dievo apsaugos pažadas; vaivorykštė, apipjaustymas, šabas (Iš 31, 13.17) yra Dievo sandoros su žmonėmis, Izraelio tauta ženklai.
Trečias svarbus aspektas yra tas, kad Dievo žodis aiškina ženklus. Kartais nežymūs dalykai jo padaromi labai reikšmingais. Štai Iz 7, 14 kalba apie Dievo ženklą – mergelę, kuri pagimdys kūdikį. Tik dėl to, kad šie žodžiai yra pranašiški, vėliau Jėzaus Kristaus gimimas įgauna savo tikrąją prasmę. Jėzaus valgymas už vieno stalo su nusidėjėliais (s. Lk 15, 1s; 19,1s) tarp to meto žydų buvo nepriimtinas ir keistas veiksmas, bet Evangelijos kontekste jis virsta svarbiu Jėzaus misijos ženklu. Be to, pats nukryžiavimas – viena iš tūkstančių mirties bausmių pirmojo šimtmečio Palestinoje. Bet Naujojo Testamento išaiškinimo šviesoje šis rutininis įvykis virsta išskirtiniu ir ypatingu.
Ženklams reikalingas paaiškinantis Žodis. Nes ne visus ženklus lengva suvokti kaip ženklus. Vieniems tai ženklas, kitiems ne, vieniems jis sako viena, kitiems visai ką kita. Coelho tai irgi pastebi, todėl patikimumo kriterijumi įveda pasikartojimo dažnumą: jeigu kas nors vis pasikartoja, tai jau tikriausiai yra ženklas ir reikia pasistengti jį perskaityti. Bet patirtis rodo, kad tai nėra patikimas kriterijus. Ypač istorinė patirtis. Vienas iš tokių istorijos faktų visai neseniai atkurtas filme "Valkirija" su Tomu Cruise'u grafo von Staufenbergo, bandžiusio 1944 liepos 20 nužudyti Hitlerį, vaidmenyje. Pasikėsinimas susprogdinti nacių lyderį jo būstinėje "Wolfsschanze" Staufenbergui nepvyko dėl daugelio jam nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Dar tą pačią dieną Hitleris džiaugėsi, esą jį ir vėl apsaugojusi "apvaizda". Taip baigėsi vienas iš daugelio pasikėsinimų į Hitlerį! Hitleris, nedaug tenukentėdamas, išgyveno juos visus, kai kuriuos beveik stebuklingai (pvz., 1939 lapkritį, Muncheno "Bürgerbräukeller" salėje). Ar šitiek vienon vieton supuolusių atsitiktinumų buvo ženklas? Jeigu buvo, tai ar pats Hitleris (kuris visiškai netikėjo į Dievą), ar vokiečiai jį skaitė teisingai? O gal Dievas Hitlerį gelbėjo ir gelbėjo dėl to, kad šis monstras galėtų "įvykdyti" savo "misiją"? Jeigu pasikartojančių įvykių sankaupą laikytume ženklo tikrumo kriterijumi, tai būtų teisinga galvoti, kad Hitleris buvęs tikras Dievo globotinis.
Dar vienas pavyzdys, artimesnis krikščionims, nes jie ypač dažnai laukia Dievo ženklų, siekia tikrintis jo valią, susirūpinę, ar koks nors įvykis tikrai "iš Dievo". Tai štai: prieš maždaug 15 metų žymus Amerikos TV pamokslininkas Oralas Robertsas (1918–2009) laukė širdies operacijos. Šiai sėkmingai pasibaigus, gerą jos atlaikymą bei greitą stiprėjimą pamokslininkas aiškino taip: esą Dievas norėjęs jam tuo pasakyti, kad jo skelbiama žinia ("Gerovės evangelija") yra teisinga ir tokiu pat būdu turi būti skleidžiama toliau. Tokią išvadą padarė jis. Bet ar teisingą? Kas, jeigu Dievas ta puikiai pavykusia operacija iš tikrųjų norėjo pasakyti: štai aš tavęs pasigailėjau, suteikdamas laiko atgailai ir permainoms?! Iš šios istorijos gerai matosi, kad, darant teologines bei moralines išvadas, verčiau laikytis Dievo žodžio duotų kriterijų.
Todėl užvis svarbiausia yra teisingas Dievo žodžio skelbimas, klusnus jo klausymasis ir teisingas išgirdimas; o ženklai tėra ‚tik' priedas. Ši tiesa žinoma jau nuo Izraelio laikų, kai Dievas su juo bendraudavo ir per ženklus, bet labiausiai per savo žodį ir įstatymus. Įst 29, 28 aiškiai pasakyta, kad paslėptoji Dievo valia priklauso jam pačiam ir neverta bandyti jos ieškotis per orakulus. Visa, ko mums reikia, yra atskleista, tad gilinkimės ir aiškinkimės tai, idant mintys nekryptų į nereikalingas dalykus.
Naujasis Testamentas šią mintį pratęsia (Įst 18, 15–16 tiesia tiltą tarp ST ir NT, sakydama, kad klausytis turėtume ne "žynių ir užsiimančiųjų būrimu", o pranašų žodžio iki pat paskelbtojo Mesijo, "Jo turėsite klausyti"). Jėzus daugsyk kartojo, kad visi jo duoti ženklai yra aiškūs ir patvirtina jo misiją (ligonių gydymas ir t. t.), todėl liepė jokių papildomų ženklų nereikalauti (žr. Mt 16, 3–4). Juk svarbiausia, anot Jėzaus, tikėjimas ir paklusnumas, o ženklai, net patys stebuklingiausi, naudingi mažai, jeigu anų dviejų nėra (žr. Lk 16, 27–31).
Būtų baisus nuostolis baigti straipsnį nepakalbėjus apie pasaulio pabaigos ženklus (žr. Mt 24, 3; Mk 13, 4), kurie labai domina ne tik tikinčiuosius. Šie, galima sakyti, stačiai ženklų ženklai, tai gal bent juos turime teisę pažinti bei aiškintis? Deja, šiam kompleksiškam eschatologijos klausimui reikia atskiros temos. Čia tebūnie paminėtas tik jo skirtumas nuo antikos pagonių praktikų. Pagonių kraštuose apie ateitį buvo klausiama labai konkrečiai: kas bus? ką daryti? kaip elgtis?, ir iš savo aiškiaregių buvo laukiama tokių pat konkrečių atsakymų. Tuose kraštuose, kur galioja Dievo tvarka, kilus panašiems klausimams žmonės nukreipiami į apreikštą Dievo žodį. Norint teisingai veikti, visai nėra būtino reikalo stengtis teisingai perskaityti kad ir kokius ženklus. Turint planų veikti ir siekiant sužinoti Dievo valią, mums nebūtina tiksliai žinoti, kas bus su mumis, mūsų šalimi, pasauliu rytoj, po metų ar dešimtmečio. Nes pagal Šventajame Rašte apreikštą Dievo valią nėra svarbu, kokia ateitis mūsų laukia! Kitaip tariant, neegzistuoja jokios specialios pasaulio pabaigos etikos nei moralės. Esame pakviesti veikti pagal tai, ką davė Dievas ir neieškoti nieko papildomo. T. Schirrmacheris rašo:
"Biblijoje nėra jokių užuominų, kad ateities įvykiai gali anuliuoti bent vieną iš Dievo įsakymų, net jeigu mes manome, jog tiksliai žinome, kada jie įvyks. Dievas nori, kad mes gyventume ne pagal ateities įvykius, kuriuos Jis sąmoningai nuo mūsų paslėpė, o pagal Jo aiškiai išreikštą valią... Vienintelė Biblijoje siūloma taisyklė, kaip ištverti sunkius laikus, yra laikytis biblinių įsakymų. Užuot išdėstęs specialią etiką paskutiniosioms dienoms, Raštas liepia mums skelbti Dievo Žodį ir paklusti Jo įsakymams "laiku ir nelaiku" (2 Tim 4,2)." ("Viltis Europai")
2 Tim 3 Paulius kalba apie užeisiančius "sunkius laikus", apie būsimą moralinį pakrikimą, kurio ženklų, aišku, jau matyti ir šiandien. Ir ką gi viso to akivaizdoje jis pataria jaunajam Timotiejui? Ogi sako, kad būtų "pasirengęs kiekvienam geram darbui" ir tikru "Dievo žmogumi", ir nieko neužsimena nei apie kuo tikslesnius gebėjimus perprasti ateitį su jos ženklais, nei apie kokį specialų "ženklų kalbos" išmanymą. Paulius sako: gerai žinok Bibliją, jos etiką ir "laikykis to, ką esi išmokęs..." Skaityk "šventuosius Raštus", kurie yra viso aiškumo, reikalingo žemės žmonėms, šaltinis (3, 14–17).
Pastaruoju laiku daugelis pasaulio žmonių išgyveno ar vis dar tebeišgyvena beveik apokaliptinio masto ekonomikos krizę. Patiriant tokį sukrėtimą, kai net patys didžiausi išminčiai skėsčioja rankomis – ko klausyti šiais "globalios betėvystės" laikais ("Die Zeit", 6/2009)? Vienareikšmiškai galima atsakyti, kad verčiau ne klaidingų pranašų ir naujųjų pagonių kaip Paulo Coelho, kurie tik dar labiau suvedžioja ir įklampina žmogų į narciziškumą ir egoizmą. Ir verčiau nevargti dėl "ženklų kalbos", nes tai tikrai tuščias užsiėmimas. Tačiau vieną sakinį galime paimti ir iš Coelho: "Tereikia perskaityti, ką jis nubrėžė tau." Tai imkime ir perskaitykime – jį – Dievo žodį, kuriame pasakyta: "Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai, tie, kurie laikosi, kas joje parašyta, nes laikas jau arti" (Apr 1,3).
