Holger Lahayne
Didžiausias krikščionijos menas
Šiandien, mūsų laikais, kai būdvardis "holistinis" yra tapęs paskutiniu mados šauksmu, o daiktavardis "vientisumas" kone rašomas didžiąja raide, pagyros minėtajam krikščionijos menui gerokai pritilusios, o pats gebėjimas teisingai atskirti nugrimzdęs užmarštin. Deja, mūsų didžiai nenaudai!
Tačiau ne tik turėtume mokėti atskirti, bet ir šį mokėjimą taikyti. Turėtume atskirti ST apeigų įstatymą (nebegaliojantį) nuo moralinio įstatymo (tebegaliojančio); nuteisinimą (atliktą kartą ir visiems laikams) nuo šventėjimo (beaugančio); atgimimą (neregimą) nuo atsivertimo (regimo); bendrąją malonę (skirtą visiems) nuo išganančiosios malonės (skirtos tik kai kuriems); regimąją bažnyčią nuo neregimosios Bažnyčios; Bažnyčią nuo Dievo karalystės; darbų sandorą nuo malonės sandoros ir taip toliau.
Reiktų mokėti atskirti Evangelijos kertinius mokymus nuo antraeilių ir mažiau svarbių. T. y. tuos, kurie yra nekintantys ir absoliučiai būtini krikščionio tikėjimui nuo tų, apie kuriuos galimos įvairios ir skirtingos nuomonės. Reiktų mokėti atskirti Dievo įsteigtus institutus – valstybę, ekonomiką, šeimą, bažnyčią – ir jų uždavinius. Žinoti, kad tikinčių žmonių įsūnystė Dievo atžvilgiu yra kitokia negu Jėzaus Kristaus; kad tikintieji ir Kristus yra susiję "etinėje vienybėje", bet nesusiję "būties vienybėje" (kaip Kristus yra susijęs su Tėvu; pagal C. Van Tilį).
Kas yra nuodėmės padarinys, o kas gerosios kūrinijos dalis? Ar seksualinis geismas savaime yra geras, ar neišvengiamai nuodėmingas dalykas? Kuo skiriasi sukūrimas ir nuopuolis? Kūrinija ir išganymas? Kas šiuos dalykus sieja ir kuo jie iš tiesų skiriasi? Antai šiandien labai paplitęs kūrinijos ir išganymo plakimas į vieną sukėlė visai nelaukiamų padarinių: iš fakto, kad Dievas apsireiškia visoje kūrinijoje ir joje veikia, vedama išvada, esą Dievas susivienijęs su kiekvienu žmogumi, kiekviename gyvena Šventoji Dvasia ir dėl to Bažnyčia savotiškai susijusi su visais žmonėmis.
Reiktų labai gerai mokėti atskirti Bibliją nuo kitų autoriteto šaltinių. Kadangi visa kūrinija yra apreiškimo charakterio, tai savotiškai visa kuo byloja apie Dievą. Dėl to, pvz., protas arba mokslas taip pat prisideda prie teologinio žinojimo. Nepaisant to, ypatingasis raštiško Dievo apsireiškimo jo Žodyje, Biblijoje, statusas išsiskiria labiausiai. Jei į tai kreipiama nepakankamai dėmesio, vartojama lengva ranka, dėl kultūros ar mokslo, į šalį nustumiamas Biblijos mokymas.
Dar Liuteris yra kalbėjęs apie "paslėptą Dievą" ir "apreikštąjį Dievą". ‚Pirmasis' mums neprieinamas ("Visa, kas glūdi už apreiškimo, yra visiškai nežinoma", H. Bavinckas, Reformed Dogmatics II)‚ ‚antrasis' mums yra aiškiai ir suprantamai apsireiškęs. Viena vertus, galime, ir net gana užtikrintai, žinoti daug dalykų; kita vertus, žinome toli gražu ne viską, nes nesame Dievas, o šis mums nėra visko atskleidęs.
Bet apie vieną perskyrą verta pakalbėti plačiau: Dievas yra Viešpats, o mes – jo kūriniai. Tai Kūrėjo ir kūrinio perskyra. Ji sudaro daugelio anksčiau minėtų perskyrų kontekstą bei apskritai krikščioniškosios pasaulėžiūros esmę, dėl ko pripažinta ir patvirtinta visų didžiųjų krikščionijos mąstytojų. Antai Augustinas sakė: "Nors niekas [kūrinijoje] negyvuoja be jo, nėra ir nieko, kas būtų jis" (Apie Dievo valstybę, VII, 30; žr. ir Išpažinimai, X,VI,9). Romos katalikų atstovas G. K. Chestertonas taip pat mano: "Ortodoksiškoji krikščionybė tvirtina, kad Dievo ir žmogaus atskirumas yra šventas, nes taip buvo amžinai." (Ortodoksija) Jo amžininkas H. Bavinckas: "Tikrąją religiją nuo visų kitų skiria tas faktas, kad ji apibrėžia santykį tarp Dievo ir pasaulio, įskaitant ir žmogų, kaip santykį tarp Kūrėjo ir kūrinio." (Reformed Dogmatics II) Reformatų filosofas ir teologas C. Van Tilis (1895–1987) taip pat yra daug kartų pabrėžęs, kad pats esmingiausias (self-contained), autonomiškas bei "absoliutus asmuo" ir žmogaus, kuris yra nuo Jo priklausomas, neautonomiškas, nes Jo kūrinys. Panašiai ir M. Liuteris: "Didžiausią būsimosios teologijos meną sudarys prievolė žmogui kuo geriau jausti skirtumą tarp [mūsų] proto išminties ir žodžio, t.y. Dievo išminties. Mat kai kurie painioja dangų su žeme." (Užstalės pokalbiai, 18)
Istorijoje Kūrėjo ir kūrinio perskyra ne kartą buvo triuškinama ir puolama. To pavyzdžių būta ne tik pagonių antikos laikais, bet ir, pvz., renesanse (M. Fičinas, Dž. Bruno, Dž. Piko dela Mirandola), XIX a. Šelingo, Hegelio, Šopenhauerio darbuose. Lietuvoje XX a. pradžioje pasižymėjo Vydūnas: "nieks nėra iš tikro, bet vienatinis Dievas, kitkas – tik [Dievo] pasirodymai" (str. "Kur Dievas yra"). Vydūnas, nors ir būdamas liuteronų bažnyčios nariu, laikėsi panteistinės pasaulėžiūros. Jam Dievas – "vienatinė esybė", o realybė esanti tik viena – absoliuti dvasia. Pasaulis, kurio dalis yra ir žmogus, tėra tam tikra šios dvasios būsena. "Pilnai išmintingas žmogus žino esantį amžinoj Visatos Priežastyj, save esantį vieną su šita Priežastimi." Tai komentuoja V. Bagdonavičiaus:
"Šiais žodžiais aiškiai nusakyta viena iš pagrindinių monistinėse vedantos kryptyse postuluojamų idėjų apie individualios sielos (atmano) ir dvasinės visumos absoliuto (brahmano) tapatumą. Vydūno įvardintoji Amžinoji Visatos Priežastis ir yra pati dvasinė būtis, absoliutas. Kiekviename Vydūno veikale pakartotinai pabrėžiama, jog iš tos būties, t.y. iš Amžinosios Visatos Priežasties viskas kyla, viskas joje būna ir vėl į ją sugrįžta. Kitaip tariant, dvasinis absoliutas ir tėra vienintelė tikroji realybė, pati savęs ir pasaulio priežastis." [išryškinta HL]
Vydūnui dvasinis absoliutas yra vienintelė tikrovė, o žmogaus "esybė yra dieviška", todėl jis gali ir turi "Dievopi kilti" (Raštai, III). Dėl to išganymo kelias pagal Vydūną – žmogaus "vidaus gelmėse" sužadinti ir sukelti "sąmonės šviesą". Nors jis visa tai gebėdavo dailiai įpakuoti į krikščionišką leksiką, tų pakuočių turinys neturėdavo su krikščionybe nieko bendro.
Užtat labai stebina kai kurių Lietuvos ir Vokietijos evangelikų bažnyčių atstovų vienpusis požiūris į Vydūną – ką bendro turi protestantų teologija ir vydūniškoji teosofija? Absoliučiai nieko! Nes jo mokymo esmė yra Kūrėjo ir kūrinio perskyros neigimas. Vydūno atminimo lentos Detmolde tekste Vydūnas vadinamas "Dichter, Linguist, Philosoph, Theosoph" – poetas, kalbininkas, filosofas, teosofas. Būtent teosofas! Gerai, kad neparašyta "krikščionis evangelikas" ar pan., nes teosofinė pasaulėžiūra bet kokiai biblinei krikščionybės krypčiai yra absoliučiai svetima.
Prieš Kūrėjo ir kūrinio perskyrą kovojo ir J. Ivanauskaitė (Romane Ragana ir lietus Jėzus sako: "Aš esu viskas. Viskas kyla iš manęs ir viskas į mane sugrįžta"). O įdomiausia, kad būtent filosofas, kuris netiki jokiais išganytojais, kuriam "religijos svetimos ir nebūtinos" ir kuris atmeta "krikščionybės metafiziką", ėmė ir suprato bent jau perskyros svarbą. Knygoje Transcendencijos tyla A. Šliogeris teisingai pastebi, kad "grynos pagonybės esmė" yra "žmogaus ir Dievo tapatybė". O skyriuje "Kristaus misija" nusako kitą esmę:
"Pagrindinė krikščionybės mintis yra labai paprasta: žmogus nėra Dievas ir negali būti Dievas, nors savuoju antgamtiškumu jis yra Dievo paveikslas, ir iš visų gyvų būtybių tik jis vienas gali atsiverti Dievui kaip absoliučiai transcendencijai. Bet ir atsiverti Dievui jis gali tik todėl, kad vėlgi vienintelis iš visų gyvų būtybių suvokia esąs visai skirtingas nuo Dievo."
Šiuosyk filosofas pylė tiesiai į dešimtuką! Bet kitais sykiais ne. Vėliau jis jau nemato skirtumo tarp žmogaus nuopuolio atvertos etinės prarajos, kuri yra visiškai panaikinama ir absoliutaus Dievo bei sukurto žmogaus prarajos, kuri iš tiesų yra neperžengiama. Nepastebi, kad žmogaus problema yra moralinė, o ne ontologinė.
Teologija visuomet privalo eiti koja kojon su nuolankumu. Dėl to krikščionių teologai savo mūšio kardus gali galąstis ir pas tokius bedievius kaip A Šliogeris. Nes jie visada atskirs, kur šie pagauna tiesą ir gali pamokyti, o kur panieka Dievui nuvestų į klystkelius. Teisingo atskyrimo menas apsaugo nuo klaidingo fundamentalizmo, dantimis įsikirtusio į savą tiesą ir nesikrutinančio pasimokyti. Taip pat apsaugo ir nuo klaidingo skepticizmo, jau jokia tiesa nebetikinčio ir dėl to nieko skirstyti nebesimokančio.
