Didysis stebuklas

Pagrindinis krikščionybės stebuklas yra įsikūnijimas. Sakoma, jog Dievas tapo Žmogumi. Visi kiti stebuklai rengia kelią šitam, liudija apie jį ar kylą iš jo. Kaip kiekvienas natūralus įvykis yra bendro gamtos charakterio pasireiškimas konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku, taip kiekvienas krikščioniškas stebuklas konkrečioje vietoje bei konkrečiu metu išreiškia įsikūnijimo pobūdį ir reikšmingumą. Krikščionybėje nekalbama apie atsitiktinius savavališkus įsikišimus. Joje pasakojama ne apie serijas tarpusavyje nesusijusių reidų į gamtą, o apie įvairius strategiškai nuoseklios invazijos žingsnius – invazijos, kuri implikuoja visišką užkariavimą ir "okupaciją". Tam tikrų stebuklų atitikimas, taigi ir tikėtinumas, priklauso nuo jų santykio su Didžiuoju Stebuklu; bet kokios kalbos apie juos atskirai nuo jo yra tuščios.

Apie paties Didžiojo Stebuklo atitikimą ar tikėtinumą, žinoma, negali būti sprendžiama pagal tą patį standartą. Ir norėtume iš karto pripažinti, kad apskritai labai sunku rasti standartą, pagal kurį apie jį būtų galima spręsti. Jeigu tai įvyko, tai buvo svarbiausias įvykis Žemės istorijoje – būtent tai, apie ką ir sukasi visas pasakojimas. Kadangi tai įvyko tik vieną kartą, pagal Hjumo standartus, tai be galo neįtikėtina. Tačiau visa žemės istorija taip pat įvyko tik vieną kartą – ar dėl to ir ji yra neįtikėtina? Štai kodėl ir krikščioniui, ir ateistui taip sunku įvertinti įsikūnijimo tikimybę. Tai tas pats, kas kelti klausimą, ar pačios gamtos egzistavimas yra iš esmės tikėtinas. Štai kodėl lengviau istoriniu pagrindu tvirtinti, kad įsikūnijimas įvyko, negu filosofiniu pagrindu įrodyti to įvykio tikėtinumą. Istoriškai labai sunku pateikti Jėzaus gyvenimo, pamokslų bei įtakos paaiškinimą, kuris būtų mažiau tikėtinas nei krikščioniškas paaiškinimas. Prieštaravimas tarp Jo moralinio mokymo gelmės, logiškumo ir (norėčiau pridurti) įžvalgumo bei siautėjančios didybės manijos, kuri turi slypėti už Jo teologinio mokymo (nebent Jis iš tikrųjų yra Dievas), niekada nebuvo patenkinamai išspręstas. Štai kodėl viena po kitos kyla nekrikščioniškos hipotezės, sukurdamos didžiulę painiavą. Šiandien esame prašomi į visus teologinius elementus žiūrėti kaip į vėlesnius priedus prie "istorinio" ir grynai žmogiško Jėzaus, nors vakar buvome raginami tikėti, kad viskas prasidėjo nuo vegetacijos mitų bei paslaptingų religijų ir kad tariamai istorinis Žmogus buvo įvestas tik vėliau. Tačiau ši istorinė problema peržengia mūsų knygos ribas.

Kadangi inkarnacija, jeigu tai yra faktas, užima svarbiausią vietą ir kadangi mes tariamės vis dar nežinantys, kad tai įvyko dėl istorinių priežasčių, atsiduriame tokioje padėtyje, kurią galėtų iliustruoti ši analogija. Sakykime, mes turime atskiras romano ar simfonijos dalis. Kažkas atneša mums dar vieną ką tik surastą rankraščio dalį ir sako: "Štai trūkstama veikalo dalis. Tai skyrius, kuriame visas romano veiksmas pasisuka kita linkme. Tai pagrindinė simfonijos tema." Mūsų darbas būtų įsitikinti, ar naujoji dalis, padėta į svarbiausią vietą, kurią, atradėjo tvirtinimu, ji ir turėtų užimti, iš tikrųjų apšviečia bei suvienija visas mūsų jau turimas dalis. Neturėtume ir labai suklysti. Jeigu naujoji dalis suklastota, kad ir kokia patraukli ji atrodytų iš pirmo žvilgsnio, kuo ilgiau svarstytume šiuo klausimu, tuo sunkiau ir sunkiau būtų ją suderinti su likusia kūrinio dalimi. Tačiau jeigu ji tikra, tada kiekvieną kartą iš naujo klausydamiesi muzikos ar skaitydami knygą, mes pajustume, jog ji pritampa, vis labiau atrodo besanti savo vietoje ir išgauna įvairiausių viso veikalo detalių prasmę, kurios lig tol nepastebėjome. Net jeigu naujasis svarbiausias skyrius ar pagrindinė tema patys turėtų didelių trūkumų, derėtų laikyti juos tikrais, jeigu jie sistemingai pašalintų problemas kitur. Panašiai turėtume traktuoti ir įsikūnijo doktriną. Tikėtinumas priklausys nuo to, kiek ši doktrina – jeigu bus priimta – gali apšviesti bei integruoti visumą. Kur kas mažiau svarbu, kad pati doktrina būtų visiškai suprantama. Mes tikime, kad vasaros vidurdienį danguje šviečia saulė ne dėl to, kad galime aiškiai ją pamatyti (iš tikrųjų negalime), o todėl, kad galime pamatyti visa kita.

Šaltinis: C.S. Lewis, "Stebuklai" (Verba vera, 2007), vertė J. Kriūnienė.