Didysis atskyrimas

Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo einančių. O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa. Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali priskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?! Juk kiekvienas geras medis duoda gerus vaisius, o blogas medis – blogus. Geras medis negali duoti blogų vaisių, o blogas – gerų. Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, nukertamas ir įmetamas į ugnį. Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių. Ne kiekvienas, kuris man sako: 'Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Daugelis man sakys aną dieną: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!’ Tada Aš jiems pareikšiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!’ (Mato 7, 13–23)

Jėzaus Bažnyčia negali savavališkai nutraukti visų ryšių su tais, kurie atsisako priimti Jo pašaukimą. Ji pašaukta sekti Viešpačiu. To turėtų pakakti. Kitų teisimas bei atsiskyrimas turi būti ne pačios Bažnyčios ar jos nuopelnų reikalas, bet To, kuris pats pasirinko Bažnyčią. Bažnyčios atskyrimą nuo pasaulio vykdo ne pati Bažnyčia.

Nedidelė grupelė žmonių – Kristaus sekėjų – atskiriama nuo viso likusiojo pasaulio. Mokinių labai nedaug ir visuomet bus nedaug. Šis Jėzaus perspėjimas užbėga už akių ir išsklaido bet kokias nerealias viltis apie sėkmę. Te Jėzaus mokinio mintys niekuomet nesisuka apie didelius skaičius. "Tik nedaugelis..." Visas likęs pasaulis yra daug ir visuomet išliks daug. Deja, jų kojos žengia į pražūtį. Matant tokią perspektyvą, vienintelė paguoda mokiniams – gyvenimo ir amžinos bendrystės su Jėzumi pažadas. Mokinio kelias yra siauras. Labai lengva išklysti iš to kelio ir mesti jį net ir po ilgų mokinystės metų. Be to, jį sunku rasti. Iš abiejų siaurojo kelio pusių žioji prarajos. Būti pašauktam gyventi nepaprastą gyvenimą – iš tiesų siauras kelias. Liudyti ir išpažinti tiesą tokią, kokia ji yra Jėzuje, tuo pat metu mylėti tos tiesos priešus ir mylėti juos beribe Jėzaus meile – iš tiesų siauras kelias. Tikėti Jėzaus pažadu, bylojančiu apie tai, kad Jo sekėjai paveldės žemę, ir tuo pat metu susidurti su savo priešais be ginklų ir nesiginant, pasirenkant verčiau jau kentėti neteisybę nei vykdyti blogį – iš tiesų siauras kelias. Matyti kitų silpnybes ir juose esantį blogį ir tuo pat metu susilaikyti nuo teisimo, skleisti evangelijos žinią saugant, kad perlai nekristų kiaulėms po kojų – iš tiesų siauras kelias. Tas kelias yra neapsakomai sunkus, o mes kiekvieną akimirką rizikuojame iš jo išklysti. Jei šį kelią vertiname kaip reikalaujantį vien išorinio paklusnumo vykdant įsakymus, jei nuolat baiminamės dėl savęs, faktiškai eiti šiuo keliu mums neįmanoma. Tačiau jei savo akis nukreipiame į priekyje einantį Jėzų, neišklysime iš šio kelio. O jei jaudinamės dėl visų pavojų, jei pradedame žiūrėti į kelią, užuot žiūrėję į Tą, kuris eina priekyje, mes jau viena koja išklydę. Nes Jis yra kelias, siauras kelias ir ankšti vartai. Jis – ir tik Jis – yra mūsų kelionės pabaiga. Žinodami tai, mes galime toliau eiti siauruoju keliu į amžinąjį gyvenimą. Kelio siaurumas tik sustiprins mūsų viltį. Vargu ar kelias, kuriuo Dievo Sūnus vaikščiojo žemėje ir kuriuo mes taip pat vaikštome kaip dviejų karalysčių piliečiai, laviruodami siauru kraštu tarp pasaulio karalystės ir dangaus karalystės, gali būti platus kelias. Teisingas kelias gali būti tik siauras kelias.

15–20 eilutės. Bažnyčia ir pasaulis čia jau galutinai atskirti vienas nuo kito. Tačiau Jėzaus žodis su jėga prasibrauna į Bažnyčią, paskelbdamas teismą ir nuosprendį. Tas atskyrimas turi būti nuolatos atnaujinamas. Jėzaus mokiniai neturėtų per daug optimistiškai manyti, jog jie gali paprasčiausiai pasprukti nuo pasaulio, susispiesdami nedideliu būreliu. Netikri pranašai kils iš jų, ir jie pasijus izoliuoti kaip niekad anksčiau. Greta manęs stovi žmogus, kuris atrodo kaip Bažnyčios narys. Jis pranašas ir pamokslininkas. Jo kalba ir elgesys atrodo kaip krikščionio. Tačiau pasirodo, jog tamsos jėgos paslapčiomis jau veikia – nes būtent jos pasiuntė šį žmogų pas mus. Pasirodo, viduje jis – plėšrus vilkas: jo žodžiai melagingi, o darbai pilni apgaulės. Jis žiūri vien kaip išlaikyti savo slaptąją tamsą ir toliau vykdyti savo užduotį. Vienu iš mūsų jį padarė ne jo tikėjimas Jėzumi Kristumi, bet velnias. Galbūt savo protu ar savo kaip pranašo pripažinimu jis viliasi pelnyti galios ir įtakos, pinigų ir garbės. Jo ambicijos nukreiptos į pasaulį, o ne į Kristų. Žinodamas, jog krikščionys yra patiklūs žmonės, savo juodą tikslą jis paslepia po krikščioniško pamaldumo mantija, vildamasis, jog ši nekenksminga maskuotė padės jam išlikti neatpažintam. Jis žino, kad krikščionims draudžiama teisti kitus, ir reikalui esant, jis apie tai jiems primins. Juk galų gale kito žmogaus širdis visuomet išliks užversta knyga. Taip jis ir toliau sėkmingai klaidina daugelį, išvesdamas iš teisingo kelio. Galbūt jis ir pats nežino, ką daro. Velnias gali jį nuolat drąsinti ir tuo pat metu laikyti tamsoje.

Toks Kristaus liudijimas tarp mokinių gali sukelti didelį nerimą. Kas pažįsta savo artimą kaip nuluptą? Kas gali pasakyti, ar krikščionio išorė neslepia melo ir apgaulės? Nieko tad nuostabaus, jei į Bažnyčią prasiskverbė nepasitikėjimas, įtarumas, kritiškas vertinimas. Po tokių Jėzaus žodžių nieko stebėtino, jei nusidėjęs brolis susilaukia negailestingos kritikos. Visas šis nepasitikėjimas galiausiai sugriautų Bažnyčią, jei ne Jėzaus žodis, užtikrinantis, jog blogas medis tegali duoti blogus vaisius. Vėliau ar anksčiau viskas vis vien iškils aikštėn. Nėra jokio reikalo stengtis įlįsti į kito širdį. Mums tereikia laukti, kol medis duos vaisių, o to nereikės laukti ilgai. Tai nereiškia, jog mes privalome brėžti skiriamąją liniją tarp pranašo žodžių ir jo darbų. Jėzus sako, jog žmonės nesugeba ilgai išlaikyti apgaulingos išvaizdos. Derliaus metas netruks ateiti, ir tuomet galėsime atsijoti gera nuo blogo. Vėliau ar anksčiau yla vis vien išlįs iš maišo. Nors medis ir atsisakytų nešti vaisių, vaisius išauga savaime. Laikas, kai mes priimsime sprendimus pasaulio ar Bažnyčios naudai, gali ateiti bet kurią dieną. Ir greičiausiai mes turėsime apsispręsti ne kokiomis nors įspūdingomis aplinkybėmis, o gan įprastose, kasdienėse situacijose. Tuomet išvysime skirtumą tarp gėrio ir blogio. Tądien išbandymą atlaikys ne apgaulinga išvaizda, o realybė.

Tokiam metui atėjus, Jėzus iš savo mokinių reikalauja atskirti tikrą nuo netikro, save nuo pseudokrikščionių. Tuomet jie pakils aukščiau visų smalsių juos tiriančių žvilgsnių, tačiau jiems reikės nuoširdžiai apsispręsti pripažinti Dievo nuosprendį, kai jis pasirodys. Formalūs krikščionys nuo tikrųjų kirkščionių gali būti atskirti bet kurią akimirką. Gali netgi pasirodyti, jog mes patys esame netikri krikščionys. Tai reikalavimas siekti artimesnės bendrystės su Jėzumi. Blogas medis nukertamas ir metamas į ugnį. Visas jo puošnumas galiausiai netenka jokios prasmės.

21 eilutė. Skiriančioji linija, kurią nubrėžia Jėzaus pašaukimas, skverbiasi dar giliau. Atskyręs Bažnyčią nuo pasaulio, netikrus krikščionis nuo tikrųjų, jis pradeda brėžti skirtumą pačioje tikėjimą išpažįstančio kūno širdyje. Šv. Paulius sako: "<...> nė vienas negali sakyti, kad Jėzus yra Viešpats, kaip tik Šventąja Dvasia." Neįmanoma pavesti savo gyvenimo Jėzui ar vadinti Jį Viešpačiu savo laisva valia. Šv. Paulius čia sąmoningai pabrėžia, jog žmonės gali vadinti Jėzų Viešpačiu ir be Šventosios Dvasios – t. y. neturėdami pašaukimo. Tai suprasti buvo sunkiau tais laikais, kai nebuvo jokios žemiškos naudos būti krikščioniu, o krikščionybę išpažinti buvo pavojinga. "Ne kiekvienas, kuris man sako: 'Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę." Viešpatie, Viešpatie! – tai Bažnyčios tikėjimo išpažinimas. Tačiau ne kiekvienas taip sakantis pateks į dangaus karalystę. Net ir per tikėjimą išpažįstančią Bažnyčią bus nubrėžta skiriamoji linija. Net jei mes tariame tikėjimo išpažinimą, tai mums nesuteikia jokios teisės reikalauti kažko ypatingo iš Jėzaus.Negalime remtis vien savo išpažinimu ar būti išgelbėti tik išpažinimo pagrindu. Teisės į Dievo palankumą neduoda ir tas faktas, jei mes esame teisingą tikėjimo išpažinimą turinčios Bažnyčios nariai. Taip galvoti reikštų padaryti tokią pat nuodėmę, kokią kažkada padarė Izraelis: ši tauta įsivaizdavo, jog Dievo pašaukimas suteikia jiems ypatingą privilegiją Jo akivaizdoje. Tai būtų nuodėmė. Tą dieną Dievas neklaus mūsų, ar mes buvome geri protestantai, bet klaus, ar vykdėme Jo valią. Mums užduos tą patį klausimą kaip ir visiems kitiems. Bažnyčia išsiskiria iš pasaulio ne kokia nors ypatinga privilegija, bet tuo, kad jai teko malonė būti Dievo išrinktai ir pašauktai. "Sakyti" ir "daryti" – nereiškia tik šiaip skirtumo tarp žodžio ir darbo. Tai du skirtingi žmogaus ryšio su Dievu apibūdinimai.

Žmogus, kuris sako "Viešpatie, Viešpatie" – tai toks žmogus, kuris iškelia savo teises remdamasis tik tuo, kad ištarė tuos žodžius. Tuo tarpu vykdytojas – tai nuolankiai paklūstantis žmogus. Pimasis savo išpažinimu stengiasi pateisinti save, antrasis (vykdytojas) yra paklusnus žmogus, statantis savo gyvenimą ant Dievo malonės pamato. Čia žmogaus ištarti žodžiai byloja apie jo teisumą, o jo darbai yra ženklas malonės, į kurią reaguoti įmanoma tik nuolankiai tarnaujant. Žmogus, kartojantis "Viešpatie, Viešpatie", arba Jėzų taip vadina be Šventosios Dvasios paraginimo, arba jam skirtą Jėzaus pašaukimą pavertė asmenine privilegija. Tuo tarpu Dievo valios vykdytojas yra pašauktas, jam suteikta malonė, jis paklūsta ir seka. Savo pašaukimą jis suvokia ne kaip privilegiją, o kaip Dievo teismo ir malonės veiksmą, kaip Dievo valią, kuriai vienintelei jis turi paklusti. Jėzaus malonė – tai vykdytojui iškeltas reikalavimas, o jo darbas yra tikrasis nuolankumas, teisingas tikėjimas, teisingas pašaukiančio Dievo malonės išpažinimas.

22 eilutė. Išpažintojas ir vykdytojas yra atskiriami vienas nuo kito. Atskyrimas čia pasiekia aukščiausią tašką. Tie, kurie čia kalba, atlaikė iki tol vykusį išbandymą. Jie yra iš vykdytojų, tačiau remiasi ne savo išpažinimu, o darbais, kuriuos atliko. Jėzaus vardu jie atliko daug darbų. Jie žino, kad išpažinimas neišteisina, todėl jie ėjo ir savo darbais Jėzaus vardą padarė didį tarp žmonių. Dabar jie atsistoja priešais Jėzų ir pasakoja Jam, ką yra atlikę.

Čia Jėzus savo mokiniams parodo, jog esama ir demoniško tikėjimo, kuris taip pat gali daryti nuostabius darbus, beveik nesiskiriančius nuo tikrųjų mokinių darbų: meilės darbus, stebuklus, gal net asmeninio atsidavimo darbus, kurie, deja, tėra Jėzaus ir mokinio gyvenimo išsižadėjimas. Kaip tik tai Paulius ir turi omenyje, kalbėdamas, jog įmanoma pamokslauti, pranašauti, turėti visą pažinimą ir netgi tokį tikėjimą, kuris kalnus nuverstų, tačiau visa tai daryti be meilės – t. y. be Kristaus, be Šventosios Dvasios (žr. 1 Korintiečiams 13). Negana to, Paulius turi pasakyti, jog net ir krikščioniškos meilės darbai, savo turtų išdalijimas ar net kankinio mirtis taip pat gali būti atliekami be meilės, be Kristaus, be Šventosios Dvasios. Be meilės – t. y. tokia veikla, kurioje nėra tikro mokinio veiklos arba, kitaip tariant, nėra tokios veiklos, kurios vykdytojas būtų pats Jėzus Kristus. Tai pati rimčiausia ir labiausiai neįtikėtina šėtoniška veikla Bažnyčioje. Tai galutinis atskyrimas, kuris įvyks tik paskutiniąją dieną. Tačiau Kristaus sekėjai turėtų užduoti klausimą: pagal kokį galutinį kriterijų Jėzus priims ar atmes juos? Kas išlaikys tą išbandymą, o kas – ne? Atsakymas yra Jėzaus žodžiuose, kuriuos Jis ištaria paskutiniems atmestiesiems – "Aš niekuomet jūsų nepažinojau." Pagaliau! Štai toji paslaptis, kurios įminimo laukėme nuo pat Kalno pamokslo pradžios. Štai esminis klausimas – ar Jėzus pažįsta mus, ar ne? Pirmasis padalijimas atskyrė Bažnyčią nuo pasaulio, vėliau atskyrimas įvyko pačioje Bažnyčioje ir galutinis atskyrimas vyksta paskutinąją dieną. Mums nebeliko ko įsitverti – nebegalime laikytis net savo išpažinimo ar paklusnumo. Belieka tik Jo žodis: "Aš pažįstu tave" – Jo amžinasis žodis ir pašaukimas. Kalno pamokslo pabaiga susisieja su pradžia. Paskutiniojo teismo žodis girdimas mokinio pašaukime. Tačiau nuo pat pradžios iki pabaigos tai visuomet yra ir bus tik Jo žodis, tik Jo pašaukimas. Jei sekame Kristumi, jei laikomės Jo žodžio, o visa kita paliekame – tas žodis teismo dieną padės mums iki galo. Jo žodis yra Jo malonė.

Versta iš: "Nachfolge" (Christian Kaiser Verlag, 1937)
© Leidykla "Tikėjimo žodis"