Holger Lahayne
Demonė, išganytoja ar „Dievo tarnaitė“?
J. Calvin
Gausūs praėjusių metų rinkimai dar kartą parodė, kiek daug mes tikimės iš valstybės ir jos tarnautojų: sveikatos apsaugos pagerinimo, didesnių pensijų, nuasfaltuotų kelių, nedarbo sumažinimo, santaupų grąžinimo, korupcijos sunaikinimo ir dar be galo be krašto kitų dalykų – visais jais turi pasirūpinti valstybė.
Tačiau tam milžiniškas kontrastas yra valstybės, jos institucijų ir tarnautojų įvaizdis. Tyrimų "Europa ir mes" duomenimis (duomenys 1999 metų), bemaž 60 proc. gyventojų nesidomi arba beveik nesidomi politika; tik 1,3 proc. yra politinių partijų ar grupių nariai; jei ateityje valdžia būtų labiau gerbiama, 42,4 proc. žmonių tai visai nerūpėtų; apie 73 proc. nepasitiki policija, o Seimo ir valstybės tarnautojais – net beveik 90 proc. Lietuvos gyventojų (du pastarieji skaičiai nesikeitė iki 2003 m.); apie pusė gyventojų mano, kad Lietuvai vis dar tinka "stiprus lyderis, kurio nevaržo nei parlamentas, nei rinkimai".
Tačiau vertinimai keičiasi. Jei 1999 m. nepatenkintų demokratijos funkcionavimu šalyje buvo 70 proc., tai 2004 tokių sumažėjo iki 55 proc. Bet ir tai dar gana didelis skaičius, atspindintis nepasitikėjimą ir skepsį esama valstybės santvarka. Nerimą keliančių duomenų yra ir daugiau: teiginiui, kad demokratinėje sistemoje ekonomika veikia neefektyviai, vis dar pritaria 40 proc., o su mintimi, kad demokratinėje sistemoje daugiau kalbama, nei veikiama, sutinka 62 proc. lietuvių.
Apie šitokį paradoksalų lietuvių požiūrį į valstybę taiklias išvadas pateikia naujienų portalo "Omni laikas" redaktorius V. Savukynas: "Šie du priešingi požiūriai į valdžią – ir didelis troškimas, kad valdžia pasirūpintų, ir nepasitikėjimas, nusivylimas valdžios institucijomis galėjo susiformuoti dėl per didelio valdžios sureikšminimo, kad ji gali išspręsti visas problemas". Toliau savo knygoje jis rašo:
"Mes manome, kad mūsų gyvenimas labai mažai priklauso nuo mūsų pačių – viskuo turėtų pasirūpinti likimas arba valdžia... Mano nuomone, šitas valdžios fetišizavimas lemia ir neigiamas nuostatas valdžios atžvilgiu. Jei manome, kad mumis turėtų pasirūpinti, mus aprūpinti, ir taip nutinka: daugelis balansuoja ant skurdo ribos, kyla nusivylimas, dėl visų bėdų apkaltinama valdžia. Tai 'apviltos meilės’ sindromas – labiausiai nepakantūs esame tiems, į kuriuos dėjome didžiausias savo viltis. Iš čia ir kyla nepasitikėjimas įvairomis valdžios institucijomis, o visų pirma Seimu ir politinėmis partijomis" ("'Maištininko’ mitologijos – Rolando Pakso įvaizdžiai").
Viena vertus, valstybė žmonėms yra davėja ir išganytoja, kita vertus – neįdomi, nesvarbi, netgi smerktina. Ar įmanomas čia aukso vidurys? Ieškodami atsakymo, panagrinėkime krikščionišką modelį ir keturiais punktais pabandykime suformuluoti krikščionių požiūrį į valstybę.
1) Valstybės prigimtis
Išskyrus anarchistus, visi mąstytojai ir valstybės teoretikai sutaria, kad valstybė būtina žmonių bendrabūviui. Bet tai beveik ir visas konsensusas. Labai ryškūs ir svarbias praktines pasekmes sukeliantys nesutarimai pasireiškia vien pradėjus kalbėti apie valstybės atsiradimą. Jau čia pasipila gausybė teorijų. Mestelkime akį į tris iš jų.
Pirmiausia reiktų paminėti graikus ir konkrečiai, pvz., Platoną. Platonas manė, kad valstybės prigimtis pagrįsta žmogaus socialine prigimtimi. Žmogus socialus todėl, kad vienas pats yra netobulas ir jam reikalinga valstybė. Todėl visi, net ypatingi žmonės, yra priklausomi nuo valstybės ir tik valstybėje kaip žmonės gali tapti tobuli. Taip Platonas išveda tezę, kad valstybė absoliučiai viršija individą. Taigi čia valstybė užgožia viską, drauge ir individą, tapdama jo formuotoja ir išganytoja.
Visai kitokį požiūrį pasirinko XVII – XVIII a. filosofai (Hobbesas, Locke'as, Rousseau, Kantas), sukonstruodami "visuomenės sutarties teorijas". Pagal jas žmonių bendrabūvis yra savanoriškas jų susiėjimas, kuris sutartimi teises patiki tam tikrai vykdomajai valdžiai. Anot T. Hobbeso (1588–1679), "Valstybė atsiranda, kai žmonės laisvai susirenka ir sutartinai prisiima įsipareigojimus". Valstybė reikalinga tam, kad gintų individų teises. Tad čia ji yra tik antraeilė institucija, pavaldi atskirų individų interesams.
Biblijos požiūris labiau subalansuotas. Pagal jį žmogus ir be valstybės yra Dievo atvaizdas. Žmogus nors ir sukurtas bendruomenei, tačiau jos jam nereikia, kad taptų visavertis ir tobulas. Valstybė yra Dievo įkurta institucija tam, kad padarytų įmanomą ir reguliuotų žmonių bendrabūvį. Ji yra Dievo, o ne žmonių struktūra (kitaip nei sutarčių teorijose), tačiau ne dieviška ir ne išgananti (skirtingai nuo Platono); žmogus vienu metu yra ir socialinė (Platonas), ir laisva būtybė (sutarčių teorijos); ir individas (sutarčių teorijos), ir bendruomeniškas (Platonas).
Tačiau teologai nesutaria, kurioje Biblijos vietoje pradedama kalbėti apie valstybę. Liuteronai sako, kad ten, kur aprašomas mirties bausmės už sunkius nusikaltimus įvedimas, taigi Pr 9, 6. Anot jų, tokius įstatymus vykdyti tegali tik valstybės valdžia. Reformatai valstybės užuomazgą įžvelgia anksčiau, Pr 1, 28, įstatyme, liepiančiame žmonėms valdyti žemę. Tad vienu atveju sakoma, kad valstybė sukurta po nuopuolio kaip išeities iš sunkios situacijos institucija, kitu, kad ji buvo jau prieš nuopuolį kaip dėsningai sukurta struktūra.
Aš labiau pritariu antrajam variantui, kadangi visos keturios pagal sukūrimo tvarką įsteigtos institucijos – šeima, ekonomika/darbas, bendruomenė ir valdžia – paženklintos autoritetu, nėra nuodėmės padarinys ir sukurtos Dievo. Manau, neverta šiuo klausimu daug spekuliuoti, galima tiesiog tarti D. Bonhoefferio (1906–1945) žodžiais: "Dievas naudojasi valstybe, kad išsaugotų pasaulį nuo sužlugimo". Čia dar tiktų pridurti ir žymiojo kalvinisto, teologo ir valstybininko Abrahamo Kuyperio (1837–1920) mintį:
"Išties jei nebūtų buvę nuopuolio, nereiktų ir šiandienine prasme valdžios. Tačiau politinis gyvenimas, struktūrinis žmonijos kaip visumos bendrabūvis būtų susiformavęs ir be nuodėmės, o būtent dėl šeimos egzistavimo... Todėl mūsų pareiga dėkingai priimti valstybę kaip instituciją iš Dievo rankos, duotą mums apsaugoti ir šiuo metu nepakeičiamą" ("The Stone Lectures"; "Calvinism and Politics").
Kokią praktinę reikšmę turi šie skirtingi požiūriai į valstybę? Dabartiniais individualizmo laikais daugelis iš mūsų linkę į valstybę ir jos įstatymus žiūrėti lengvabūdiškai. Valstybė turi tarnauti žmonėms (visuomenės sutarties teorijos), tačiau jei ima varžyti, reikia jai nepaklusti (greičio apribojimo nesilaikymas, mokesčių slėpimas, nelegalios produkcijos vartojimas ir t. t.). Tačiau vertinant bibliškai, tokiems lengvabūdžiams tenka atkirsti: niekas taip paprastai nevyksta! Valstybė yra autoritetas virš mūsų ir jai privalome paklusti.
Kita vertus, dažnai mes reikalaujame per daug iš valstybės. Ji privalo viskuo pasirūpinti, viską duoti, visiems padėti ir visus padaryti laimingus (vargas, jei kas nors nepavyksta, tada ji minama į purvą). Tai socialistinės santvarkos paveldas, kai į valstybę žiūrima kaip į išganytoją, besąlygiškai atsakingą už visus ir viską. Būtina pabrėžti: valstybė yra svarbi, bet ji tik vienas autoritetas, tik kaip viena iš Dievo sukurtų institucijų, jokiu būdu negalinti atsakyti už viską. Daugiau apie tai kituose skyriuose.
2) Valstybės vieta
Paanalizuokime vieną iš svarbiausių Biblijos tekstų apie valstybę. Tai Rom 13, 10–17:
"Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos. 2 Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą. 3 Juk vyresnybės bijoma ne gera darant, o pikta. Nori nesibijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo. 4 Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga, bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji – Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta. 5 Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės. 6 Juk todėl ir mokesčius mokate, o anie yra Dievo tarnautojai, nuolat užsiimantys tais dalykais. 7 Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą."
Jau pirmoje eilutėje sakoma, kad visokia "valdžia [gr. exousia]... iš Dievo" kilusi. Dievas yra bet kokios valdžios šaltinis, paskutinis ir aukščiausias Valdovas. Nors Jėzus Evangelijoje pagal Joną (Jn 19, 11) ir pripažįsta save esant Piloto valdžioje, bet tuo pat metu jį apriboja sakydamas: "Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių". Neribota Dievo valdžia šio pasaulio valdžioms atsispindi daugelyje Šventojo Rašto vietų: pergalės prieš faraoną aprašyme ("Viešpats yra karalius per amžius ir visados!" Iš 15, 18), karaliaus Sauliaus ir Jezabelės iš Izraelio valdymui, Babilonijos karaliui pagoniui Nebukadnecarui (plg. 1 Sam 28; 2 Kar 9; Dan 4), taip pat Naujajame Testamente, pavyzdžiui, Erodui, kuris numirė "kirminų suėstas", nes "nedavė Dievui priklausančios garbės" (Apd 12, 23).
Tad valstybė nėra absoliutas, nes atsakinga aukštesnei instancijai, būtent Dievui. Galingieji atsakingi Visagaliui. Antikos laikais, dievinusiais valstybę ir valdovus, jos pavadinimas "Dievo tarnaite" buvo stačiai revoliucinis žingsnis. Kardinolas Josephas Höffneris komentuoja:
"Kai antrame amžiuje prieš Kristų Sirijos karalius Antiochas leido save šlovinti kaip 'išganytoją’ (soter) ir 'Dievo apreiškimą’ (epifanes), antikiniame pasaulyje paplito valstybės ir imperatoriaus kultas. Priėnės mieste Mažojoje Azijoje rastas įrašas liudija, kad imperatorius Augustas skelbė 'evangeliją’ ir atnešė žmonėms 'išganymą’. Po Augusto mirties romėnų imperatoriai senato nutarimu buvo paskelbiami dievais. Domicianas, Aurelianas ir Dioklecianas jau gyvendami liepė save vadinti 'Viešpats ir Dievas’ (dominus et deus). Pagal inkų valstyvės kulto sampratas, inkų karalystės imperatorius buvo ne tik aukščiausias politinis ir karinis vadas, bet ir žmogumi tapęs bei žemėje pasirodęs saulės dievas. Jo mirtis reiškė grįžimą namo, 'į savo tėvo, saulės, buveinę’" ("Krikščioniškasis socialinis mokymas").
Pagoniškos Romos imperijos krikščionių pasirinktas valdovų ir karalių titulas "Viešpats" Jėzui vadinti buvo laikomas provokacija, tuometinių principų nuvertinimu ir aukštuomenės pažeminimu.
Taigi nei valstybė, nei karaliai, prezidentai, ministrai ir valdininkai nėra Dievas. Dievas yra virš jų ir už juos daug viršesnis. Anot Bonhoefferio, "Kol gyvuoja žemė, visų viešpatijų Viešpats bus Jėzus". Tačiau jis priduria: "Valstybė visuomet bus laikoma ne kilusia iš apačios, iš tautos ar kultūros, o duota iš viršaus, kitaip tariant, tiesiogine žodžio prasme tikra valdžia" ("Ethik"). Žinoma, Bonhoefferis šitai akcentavo dėl to, kad gyveno nacių Vokietijoje ir matė, ką gali valstybė, kuri remiasi vien tauta ir visiškai apleidžia Dievą.
Nepaisant to, daugumoje demokratinių konstitucijų valstybės autoriteto pagrindu laikoma tauta (pagal "Tautos suverenumo" teoriją; Liet. Konst., str. 2–4). Nors krikščionių mąstytojai kaip Bonhoefferis buvo tikri demokratai, Kuyperis net partijas kūrė ir buvo Nyderlandų premjeras, tačiau jie tvirtai laikėsi nuostatos, kad aukščiausiasis suverenas tėra vienas, o bet koks žmogiškasis, net tautos suverenitetas yra iš Dievo ateinanti, to teikiama galia. Kuyperio žodžiais, "Žmonių autoritetas negali kilti iš žmonių... Visų pasaulio valdžių autoritetas kyla ne iš kur kitur, o vien iš dieviškojo suvereniteto".
Abiejų minėtų mąstytojų mintys panašios į reformatoriaus J. Kalvino žodžius, užrašytus jo "Institutio", sk. IV, 20, apie valstybę:
"Jei tie, kurie užima valdžios postus, vadinami 'dievais’ (Iš 22, 8; Ps 82, 1.6), tai negalvokite, kad tai nieko nereiškia. Juk būtent per tai pasakoma, kad šie žmonės vykdo Dievo pavedimą, turi Dievo jiems suteiktą autoritetą ir apskritai atstovauja Dievo asmeniui tam tikra dalimi atlikdami jo vietininkų vaidmenį. Visa tai ne aš pats išsigalvojau, o taip sako Kristus... (Jn 10, 35)".
Taigi, kaip matome, ir Biblija keletoje vietų valdovus ir teisėjus vadina dievais. Tačiau visai kitokia prasme negu antikos dievų-imperatorių laikais. Biblija sako, kad teisė valdyti ateina iš Dievo, taigi drauge ir tiesioginė atsakomybė jam – pati didžiausia pasaulyje atsakomybė, atsakomybė Dievui. Tautą galima apgauti, rinkėjus mulkinti, tačiau Dievo neapgausi. Kaip rašoma Ps 82, ir Kalvinas pritaria:
"...Dievas atėjo į dievų sueigą ir dalyvavo joje kaip teisėjas. Visus susirinkusius valdžios atstovus jis ragino neapleisti savo pareigų ir neužmiršti, kad jie yra Dievo pasiuntiniai ir kad dėl savo darbų turės atsiskaityti. Jų atveju šis Dievo perspėjimas ypač reikšmingas, kadangi nusižengdami jie ne tik nuskriaudžia žmogų, bet ir padaro gėdą Dievui, suteršdami jo šventąjį teisingumą".
Valdžia pavadinta "Dievo tarnaite" – tai trumpa, taikli ir labai gera biblinio principo santrauka. Tai reiškia, kad, viena vertus, ji duota iš aukštybių, ateina "iš Dievo", kita vertus, yra tarnaitė – tik paprasta tarnaitė ir niekas daugiau; valdžia tarnauja piliečiams ir pavaldi Dievui; abiem ji yra atsakinga.
3) Valstybės uždaviniai
Pagal Rom 13,1–7, vienas svarbiausių jos uždavinių – kova su blogiu; blogio pažabojimas, blogai besielgiančiųjų baudimas (žr. 1 Pt 2,13–14). Mes, krikščionys, nesame įpareigoti jėga kovoti su blogiu (Rom 12,19), bet valstybė. Kitaip tariant, viena pagrindinių valstybės užduočių yra vidaus saugumas. Be to, tiek Senojo Testamento, tiek ir Naujojo Testamento daugybėje vietų sakoma, kad valstybė savo piliečius privalo apginti ir nuo išorės pavojų – taigi yra atsakinga ir už išorės saugumą. Iš to išplaukia, kad valstybė privalo rūpintis gera teisine sistema, kokybišku teisėjų darbu ir teisingumo bei lygybės išsaugojimu teismuose (kad nusikaltę tikrai būtų nuteisti; kad būtų nuteisti tik nusikaltę!). Be to, tam tikslui valstybė turi teisę pakelti mokesčius.
Kitas svarbus aspektas, kad valstybė yra skirta "tavo labui". Tai reiškia, kad ji yra prieš darančius blogį, bet už darančius gėrį. Ji rūpinasi žmonių gerove. Ši prasmė glūdi jau minėtame pasakyme "Dievo tarnaitė". Nors ji Dievo paskirta tarnauti, bet tarnauja ne jam (taip buvo antikinėse religijose, kur valstybių valdovai būdavo ir aukščiausieji kunigai ir vadovaudavo religiniams kultams), o jo paskyrimu mums (žr. Liet. Konst. str. 5). Tai specifinė iš žydų ir krikščionių kilusi idėja, praktikuojama iki šių dienų. Viena jos išraiškų yra ta, kad aukščiausi valstybės tarnautojai pavadinti tarnais (lot. minister – tarnas) – ministrai dirba mums, mums tarnauja (tai, kad tikrovėje dažnai nėra taip, tai kitas klausimas). Tai nereiškia, kad valstybė turi atsakyti už mūsų laimę. Ne. Jos užduotis garantuoti mūsų laisvę, saugoti taiką, rūpintis teisingumu – štai ir viskas. (Panašiai yra pasakęs ir Popperis: "Aš reikalauju, kad valstybė apsaugotų ne tik mane, bet ir kitus. Reikalauju, kad valstybė apsaugotų ir mano, ir kitų žmonių laisvę", "Atvira visuomenė ir jos priešai", p. 120.)
Vidaus bei išorės saugumas ir rūpinimasis žmonių gerove – ar tai visi valstybės uždaviniai? Aišku, kad ne. Siekiant garantuoti laisvę, būtina pasirūpinti ne tik individo laisve, bet ir kitų žmogaus labui Dievo įsteigtų institucijų laisvės apsauga. D. T. Koyzis teigia apie šeimą:
"Ne valstybė kuria santuokos ir šeimos institucijas; ji jas pripažįsta tokias, kokios jos yra ir teisiškai gina... Valstybė reikalauja tam tikro savo piliečių lojalumo ir nevaržo kitų bendruomenių [šeima, ekonomika, krikščioniškos bendr.] teisės iš joms priklausančių narių taip pat reikalauti lojalumo sau dalies. Todėl moteris tuo pačiu metu gali būti mama, sutuoktinė, dukra, tarnautoja, mokyklos tarybos narė, vartotoja, bažnyčios narė ir valstybės pilietė. Žmogaus kaip Dievo atvaizdo esmė neišsisemia nė viename iš šių pavienių vaidmenų. Taip pat jie visi yra lygiaverčiai. Todėl valstybės neturi teisės reikalauti maksimalaus ir visiško lojalumo; tokią teisę turi tik Dievas" ("Political Visions & Illusions").
A. Kuyperis pratęsia:
"Šeima, verslas, mokslas, menas ir t. t. yra socialinės sferos, o ne valstybės įsteigtos institucijos ir veikia ne pagal valstybės joms primestus dėsningumus. Jos paklūsta savo autoritetui... Valstybė neturi tapti aštuonkoju, dusinančiu visuomenės gyvybingumą. Ji privalo žiūrėti savo vietos ir šaknų – greta visų kitų girios medžių. Ji privalo gerbti ir rūpintis nuo jos laisvai ir nepriklausomai gyvuojančiomis bei savam autoritetui paklūstančiomis gyvenimo formomis. Bet ar tai reiškia, kad joms valstybė neturi teisės daryti įtaką? Jokiu būdu! Šiuo atžvilgiu valstybė turi trejopą teisę ir pareigą: a) jei atskiros sferos tarpusavyje konfliktuoja, valstybė turi teisę pareikalauti nepažeisti viena kitos interesų ribų; b) valstybė turi teisę ir pareigą ginti individą, saugoti silpnuosius nuo valdžios/autoriteto savivalės; c) valstybė turi teisę pareikalauti iš visų jos piliečių asmeninio ir piniginio indėlio valstybės vienybei išlaikyti".
Labai taikliai ir aiškiai apie valstybės uždavinius rašo ir teologas T. Schirrmacheris:
"Šiandieninė valstybė bando vis labiau paveržti kitų trijų – šeimos, verslo ir Bažnyčios pareigas, susitapatinti su visuomene ir kištis į sąžinės klausimus. Valstybė vis labiau perima vaikų auklėjimą, verslo reguliavimą, socialinę apsaugą, sielovadą ir asmeninę pagalbą, o tuo tarpu savo tiesiogines pareigas – kovą su blogiu, teisingumo ir taikos garantavimą vis smarkiau apleidžia. Taip elgdamasi, ji palaipsniui vis labiau centralizuoja visuomenę, nuvertina šeimą bei Bažnyčią, atima priemones, kurios prisideda prie jų ir pačios valstybės stabilumo... Kuo daugiau užduočių prisiima visuomenė kaip visuma ir kuo daugiau jų perleidžia valstybei, tuo labiau išsiplečia visuomenės gyvenimo planavimo teisinė reglamentacija ir tuo smarkiau nyksta Dievo duota laisvė" ("Ethik" III).
Būtina suprasti teisingai – valstybė nėra vien pasyvi stebėtoja, tačiau ji nėra ir viską reglamentuojanti ir reguliuojanti. Jos užduotį Koyzis taip nusako:
"... teisingai suderinti įvairių atsakomybės institucijų autoritetus, reguliuoti jų interesus ir užtikrinti joms Dievo pašaukimą atitinkančias veikimo galimybes. Valstybė nenustatinėja kitoms institucijoms jų pašaukimo ir nesudarinėja jo turinio. Tačiau ji gali ir turi teisę įsikišti ir ginti vienoms teisėtai priklausančias atsakomybės sritis nuo neteisėto kitų institucijų kišimosi".
Valstybė "nedaro" verslo, negali atstoti šeimos ir neatsako už piliečių religinius įsitikinimus. Tačiau valstybė gali ir turi teisę savo piliečius apginti, pavyzdžiui, nuo pavojingų religinių judėjimų; ji nustato maksimalią darbo dienos trukmę, kad darbuotojai ir jų šeimos nekentėtų nuo darbdavių savivalės; gamintojams nustato vartotojų apsaugos reglamentą; rūpinasi silpnesniųjų veiklos lygiomis galimybėmis, našlėmis, našlaičiais, beglobiais, benamiais, pabėgėliais. Net Senajame Testamente rašoma, kad valstybė turi rūpintis viešąja švara, gyvūnų apsauga ir statybos darbų sauga (Įst 22, 8!). Kitaip tariant, valstybė privalo įvesti tam tikras pagrindines taisykles ir nuostatas, kad galėtų garantuoti teisingą žmonių bendrabūvio funkcionavimą. Tačiau tiek valstybė, tiek ir visos kitos Dievo įsteigtos institucijos bei žmonių veiklos sferos, anot Koyzio, "sveikoje vsuomenėje turi veikti harmoningai ir tarpusavyje susiderintai".
Ypatingai svarbus valstybės ryšys su šeimos institucija. Būtent čia, auklėjimo sferoje valstybė pradėjo įgyti per daug įtakos. Negerai, kai valstybė perima šeimos funkcijas, nes šeima yra pirmiau sukurta institucija negu valstybė. Valstybės užduotis ginti šeimą ir padėti jai įgyvendinti jos uždavinius. Bonhoefferis teigia: "Žmogiškumo pradžiamokslio visi pirmiausiai išmokstame šeimoje. Šeimos kaip pirminės žmonijos gyvavimo ląstelės puoselėjimas – vienas kilniausių valstybės uždavinių. Tam reikia pačios šeimos bendradarbiavimo, religijos ir Bažnyčios paramos".
Mintį puikiai pratęsia N. Ashfordas:
"Iš visų pilietinės visuomenės institucijų svarbiausia, ko gero, yra šeima. Jos, kaip vaikų auklėtojos, aprūpintojos ir augintojos vaidmeniui neprilygsta jokia kita institucija. Šeima yra išskirtinis moralinių vertybių šaltinis... Būdama vertybių perdavėja iš kartos į kartą, šeima su savo tvirtu žmogiškų jausmų teigimu yra kur kas stipresnė moralinė mokytoja už aršiausią totalitarinės valstybės propagandą. Šeima yra toji vieta, kur būsimi piliečiai mokosi atskirti gėrį nuo blogio" ("Laisvos visuomenės principai").
Valstybė neturi būti pasyvi (ko trokšta liberalai), bet ir ne visa ko vykdytoja ir tvarkytoja (socializmo/komunizmo siekis). Valstybė turi egzistuoti kaip viena institucija iš daugelio, padedanti kitoms, palaikanti jas, remianti, stiprinanti ir ginanti. Džiugu, kad yra politikų, kurie tai labai gerai suparanta:
"Mūsų veiklos credo – turime gydyti visuomenės ligų priežastis..., o ne kovoti su ligų simptomais ar padariniais... Mūsų įsitikinimu, visos mūsų visuomenės ligos yra nulemtos to, kad kol kas silpnai veikia tos visuomenės bendruomeniškos institucijos, kurios žmogui įtvirtina moralines ir pasitikėjimo vertybes. Tai pirmiausia šeimos ir bendruomenės institucijų bei bažnyčios, mokyklos, kultūros institucijų silpnumo problemos. Žmogaus moralines vertybes žmogus pažįsta ir puoselėja šeimoje, bažnyčioje, mokykloje, bendruomenėje, kultūroje" ("Dešinoji alternatyva: Sėkmės Lietuva").
Pabaigoje dar kartą grįžkime prie Rom 13. Šis puikus tekstas pateikia dar tris įdomias mintis. Viena jų – valstybė turi teisę vertinti mūsų darbus (pagal 3 eil.). Tai reiškia, kad jos užduotis ne formuoti mūsų mąstymą ir kištis į sąžinės reikalus, ne auklėti mus, kad mūsų darbai būtų geri, bet bausti blogai darančius, t. y. įstatymo laužytojus. Už pirmuosius dalykus pagal Dievo planą atsako šeima ir bendruomenė.
Kita mintis – kad krikščionys, kaip ir visi kiti, privalo būti paklusnūs valstybei. Jie neišskiriami ir neturi jokio ypatingo statuso. Tai galioja nepriklausomai nuo to, ar valstybės vadovas krikščionis, ar ne. Jo autoriteto būtina paisyti nepriklausomai nuo jo tikėjimo.
Galų gale manau, joks atsitiktinumas, kad prie skyriaus apie valstybę ir valdžią, Paulius priduria pastraipą apie meilę. Ryšys čia galėtų būti štai koks: valstybė rūpinasi nusižengusiųjų baudimu, piliečių saugumu, teisinga ir teisėta visų institucijų sąveika tam, kad žmonės galėtų gyventi meilėje ir draugiškai vieni su kitais bendrauti. Meilė negali valdyti valstybės, nes tam dažniausiai reikalinga kieta ir pabaudžianti ranka. Tačiau valstybės veiklos tikslas yra meilė, kurios ji pati nekuria, tačiau sudaro sąlygas jai atsirasti ir gyvuoti.
4) Krikščionis ir valstybė
Jei valstybė yra paties Dievo įsteigta institucija, tai mūsų, krikščionių, požiūris į ją iš esmės turėtų būti teigiamas. Kitaip tariant, policijos, teismų ir t. t. darbą turėtume vertinti palankiai. Tai nereiškia, kad draudžiama kritikuoti, tačiau mūsų kritika turėtų būti vardan gėrio.
Krikščionys įpareigoti paklusti valstybei – ne tik "dėl grasos, bet ir dėl sąžinės", kaip rašoma Rom 13. Tai reiškia, kad valstybei mes turime paklusti noriai, laisvai, net ir tuomet, kai mūsų niekas nestebi ir negresia jokia bausmė. Mes juk žinome, kad valstybė veikia Dievo pavedimu. Taigi paklūstame jai, vadinasi, paklūstame Dievui.
Šia prasme Biblija krikščionis ragina melstis už valstybę ir valdžią:
"Taigi pirmiausia raginu maldauti, melstis, užtarti ir dėkoti už visus žmones, 2 už karalius ir visus vyresnybėje esančius, idant galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą. 3 Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo, 4 kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą" (1 Tim 2,1–4).
Skaitydami dažniausiai nepastebime vienų labai svarbių žodžių: Paulius sako, kad nuo mūsų maldų priklauso valstybės vidaus ir išorės saugumas ("idant galėtume tyliai ramiai gyventi")! Dėl mūsų maldų reikalingumo puikią pastabą pateikia ir M. Liuteris:
"Kunigaikščiai užima sunkią ir labai aukštą padėtį, tuo tarpu ūkininkai knarkia ir mėgaujasi ramybe. Jei koks ūkininkas nutuoktų, kokie pavojai ir vargai tyko didžiūnų, jis dėkotų Dievui, kad yra paprastas žmogus ir priklauso pačiam laimingiausiam luomui. Tačiau ūkininkai savo laimės nemato, jie regi tik išorinį didžiūnų puikumą, jų apdarus, rūmus, galią... Taigi juo aukštesnis luomas, juo daugiau sunkumų... Kunigaikščiai ir didžiūnai – vargšai žmonės. Tad mūsų Viešpats Dievas ne veltui yra liepęs valdžią gerbti ir už ją melstis" ("Užstalės pokalbiai").
Apie maldą yra ir garsioji eilutė iš Jeremijo knygos, kur Dievas kreipiasi į ištremtus į Babiloną izraelitus: "Rūpinkitės gerove miesto, į kurį jus ištrėmiau, ir melskitės už jį Viešpačiui, nes jo gerovė – jūsų gerovė" (Jer 29,7). Rūpintis miesto gerove reiškia ne tik melstis, bet ir veikti. To meto izraelitai ir mes, krikščionys, šiandien privalome daryti viską, kas tarnauja mūsų aplinkos (bendruomenės, valstybės) gerovei. Tai reiškia konkretų darbą visuose įmanomuose lygmenyse. Kadangi lygiai taip, kaip visi kiti, mes irgi esame mūsų miestų, valstybių piliečiai. Nors pagrindinis mūsų adresas yra dangus, tačiau tai nereiškia, kad čia, žemėje, už nieką neatsakome. Priešingai!
Konkrečių pavyzdžių kiek tik nori yra Senajame Testamente. Štai Danielius ir Nehemijas – buvę pavyzdingi tarnautojai pagoniškose valstybėse! Pagoniška aplinka nesutrukdė jiems likti ištikimiems ir savo valdovams, ir savo tikėjimui. Abiejų istorijos liudija, kad prie to prisidėjo abiejų labai svarbia laikyta malda (Dan 6, 11; Neh 1).
Argi mes taip pat neturėtume kaip Danielius ir Nehemijas asmeniškai prisidėti prie valstybių veiklos? XVI a. anabaptistai ir menonitai būtų griežtai atsakę: ne! Krikščionis negali prisiekti, eiti karo tarnybos ar kaip nors kitaip dalyvauti valstybinių struktūrų veikloje. Anabaptistų tradicija valstybę vertino ir ligšiol vertina gana skeptiškai. Jie sutinka, kad valstybė šiek tiek reikalinga, tačiau krikščionys neturėtų kištis į jos veiklą. Šios ir kitos anabaptistų nuostatos pirmą kartą buvo užrašytos Šlaithaimerio tikėjimo išpažinime (1527). Tačiau joms smarkiai pasipriešino Liuteris ir Kalvinas. Liuteris:
"Gerbiamasis, tu tikrai nusikalsti sakydamas, kad krikščionis negali daryti to ["nešioti kalavijo", reiškia, dalyvauti valstybės valdžioje], kas išties yra Dievo įrankis, jo nustatyta tvarka ir kūrinys. Jei taip, tai kodėl nesakai, kad krikščioniui negalima valgyti ir gerti arba kurti šeimos..."
Toliau didysis reformatorius nebijo net paprovokuoti:"Jeigu matytum, kad trūksta budelių, teisėjų, valdovų ar kunigaikščių, ir tu jaustumeisi tam tinkamas, tai turėtum pasisiūlyti ir siekti tos tarnybos, kad valdžia nesumenktų ir netaptų niekinama arba net visai sužlugtų" ("Von der weltlichen Obrigkeit, wie weit man ihr Gehorsam schuldig sei", 1523).
Taip pat ir reformatų Vestminsterio išpažinimas (1647) leidžia krikščionims užimti pasaulietines tarnybas (skyrius 23.2; pagrindžiama šiomis eilutėmis: Pat 8,15–16; Rom 13,1–2.4; Ps 2,10–12; 1 Tim 2,2; Ps 82,3–4; 2 Sam 23,3; 1 Pt 2,13; Lk 3,14; Mt 8,9–10; Apd 10,1–2; Apr 17,14.16).
Tad aišku, kad valstybė yra ir mūsų, krikščionių, atsakomybės laukas, o ar tarnaujame jai policininkais, kareiviais ar teisėjais, tai jau pašaukimo reikalas. Žinoma, tai ne įsakymas. Taip pat nėra Dievo įsakymo ir dalyvauti rinkimuose. Tačiau svarbu principas: kaip aš prisiimu atsakomybę už valstybę, jei nesinaudoju savo galimybėmis? Jei atmetu šią privilegiją? Jei net kas keleri metai nesugebu prisiimti šios pareigos? Tas, kas eina į rinkimus, dažniausiai pasidomi kandidatais, partijomis, valstybės problemomis ir jų sprendimų pasiūlymais. Kas neina, tas visu tuo nesidomi. Tačiau juk visiems galioja įsakymas siekti savo valstybei gerovės! Tad kodėl nenueit ir neišsirinkti geriausių?..
Bet būtina pabrėžti, kad politinis angažuotumas neišsisemia vien rinkimais ar dalyvavimu valstybės valdyme. Nepaprastai svarbu yra vadinamoji "mažoji politika", politika žemiausiame, lokaliniame lygmenyje. Visiškai teisus K. Masiulis, pasakęs:
"Yra daug norinčių tvarkyti valstybės, savivaldybės reikalus, bet trūksta norinčių spręsti kasdienius laiptinės, namo, gatvės, kaimelio rūpesčius. Būtent šie darbai reikalingiausi, nes kasdienybė mus paliečia labiau nei didžiosios politikos televizijos serialai... Taigi mažoji politika yra didžiosios politikos šaltinis ir puiki didžiųjų politikų udgymo mokykla. Tai ne skambi frazė, o realybė, nes mažoji politika savo esme mažai skiriasi nuo savivaldybės ar valstybės politikos. Visais lygmenimis reikia ieškoti problemų, nustatyti svarbiausias, įtikinti politikus arba visuomenę jas spręsti, pagrįsti savo nuomonę, efektyviai valdyti visada nepakakamus išteklius ir politiškai atsiskaityti už padarytus darbus" ("Lietuvos politinė dešinė").
Baigiant keli sakiniai apie daug diskutuotą pasipriešinimo valstybei teisę. Ar visuomet būtina paklusti valstybei? Pagrindinis principas teigia: taip, paklusnumas yra visada būtinas. Tačiau nuo šios būtinybės mes atleidžiami tuomet, kai valstybė iš mūsų reikalauja tiesiogiai Dievo įsakymams prieštaraujančių dalykų arba trukdo praktikuoti tikėjimą. Tą pat teigia ir Liuteris:
"Krikščionis susaistytas dvigubo klusnumo – Dievui ir savo kunigaikščiui. Ir nuo šio dvigubo klusnumo galima atsipalaidoti tik tuomet, kai kunigaikštis įsako nusidėti Dievui. Juk šiuo atveju labiau reikia paklusti Dievui, o ne žmogui" ("Užstalės pokalbiai").
