Holger Lahayne
„Dangaus“ dievai ir Biblijos Dievas
Taip pat nieko nuostabaus, jei ir pavadinimas "Dangus" būtų sugalvotas Mamontovo. Jo dainų tekstuose dažnai minimas dangus: albumai "Visi langai žiūri į dangų", "Beribiam danguje" (net dainininko pseudonimas "Cloudmaker"). "Fojė" eksvadovas mėgsta religinio skambesio metaforas (nes ir pats save laiko "tikinčiu").
Bet ir be pavadinimo "Danguje" yra religinių paralelių. Dalyviams "Dangus" savotiškas trokštamas, išsvajotasis rojus – tai, ko tikrai reikia, kur labai norisi patekti. Aplinka, kurioje yra vienas didžiai geidžiamas dalykas (susidaro vaizdas, tarsi niekur kitur jo nebūtų) – scena (dangus danguje), galimybė stovėti prieš žiūrovus ir mėgautis aplodismentais. "Dangaus" dalyviai yra išrinktieji, kurių laukia ilgas ir sunkus kelias: "Bus nelengvas šitas kelias / ak, koks mėlynas dangus / gali tau ir nesisekti / teks įveikti sunkumus / bet tikėk, kad tu pakilsi / ten, kur mėlynas dangus". Dalyviai yra tarsi pašauktieji mokiniai, privalantys išeiti mokslus dangaus "akademijoje".
Išrinktieji sunkiame kelyje – kaip iš krikščionys gyvenime. Šie, tiesa, nerenka taškų, bet irgi dalyvauja savotiškose lenktynėse, daro pažangą, iš visų jėgų stengiasi, kuria, siekia pergalės ir aukščiausio apdovanojimo (1 Kor 9,24; Fil 3,14). "Danguje", kaip Naujajame Testamente 1 Jn 3, 16, net nesavanaudiškai aukojamasi vardan kitų (pvz., Laura–Saulė užleidžia savo vietą Editai, Eglė savanoriškai tampa fantomu ir t. t.).
Išrinktuosius nelengvame "Dangaus" kelyje lydi dievai: Šapras (DJ Momo), "savininkas"; Mamontovas, "rektorius" ir mokytojas bei sielovadininkas, visuomet randantis reikalingą žodį; Martynas Starkus ("Marčius"), vedėjas, visada mielas, ramus, paguodžiantis, padrąsinantis ir palaikantis dangiečius. Šalia jų sukinėjasi visas pulkas žemesnio rango dievų ir dievukų: Samas, Kernagis, Riaubiškytė, Balsytė, skampai ir t. t.
Kodėl dievai? Jie sukūrė "Dangų", jie jį išlaiko, rūpinasi išrinktaisiais, bet svarbiausia, yra aukščiausi ir neliečiami autoritetai. Jų sprendimai, kad ir kartais priimami su apgailestavimu ir ašaromis, tačiau visada be jokio pasipriešinimo, maišto ar rimtesnio protesto. Kai aukščiausiasis dievas Mamontovas taria žodį, visi nutyla, nuščiūva, kai aukščiausiasis dievas Mamontovas pagiria – jaunasis menininkas taip aptirpsta iš laimės, kad net užmiršta parodyti džiaugsmo; arba iš karto apsiverkia.
"Dangaus" dievams kad ir nesimeldžiama, tačiau jie gerbiami ir vertinami (dėl to į visus kreipiamasi "jūs"!). Nieko nepadarysi, jaunųjų menininkų likimas jų rankose, o dievai, net patys nenujausdami kaip labai, tuo mėgaujasi ir žaidžia.
"Dangaus" dievai priima svarbius sprendimus, kuriems be jokių išlygų reikia paklusti. Tačiau tai, kaip jie juos priima, kartais sunku suprasti, o iš anksto numatyti išvis neįmanoma. Pagal kokius kriterijus daromi sprendimai? Vieną dieną viską lemia balsas, kitą jau šou eiga, dar kitą – atsiskleisti turinti "asmenybė", "potencialas". Šiandien pagrindinis faktorius nuoširdumas, rytoj – kūrybiškumas, poryt – muzikinė drąsa ir t. t. Arba staiga kuris nors dievas ima ir suabejoja kieno nors tinkamumu dalyvauti šou ir tą meta lauk. Be to, plika akimi matosi, kad sprendimams įtaką gali daryti dienos nuotaika, simpatijos, antipatijos, skonis, pomėgiai, spontaniškos idėjos.
Dar blogiau: taisyklės yra nuolat kaitaliojamos, papildomos arba panaikinamos. Žinoma, ne radikaliai ir ne iš esmės – niekas nenori maišto. Tačiau antradieniais ir penktadieniais dangiečiai Šapro laukia kaip ant adatų – nė vienas nežino, kokios nuotaikos jis ateis ir kokį siurprizą atneš (fantomu pasiūlys tą, kuris dangiečių visai nerenkamas, "negerai" pasakiusį išsiųs namo, duos užduotį, kuri radikaliai sujauks kieno nors gerą iniciatyvą). Susidaro įspūdis, kad "Dangaus" dievams tiesiog malonu ir patinka savo taisykles taikyti pagal situaciją.
Jei TV bei pramogų verslo dievai sau tokius dalykus leidžia, tai ką kalbėti apie tikrąjį Dievą. Kas jau kas, o jis tam pagrindo galėtų turėti kur kas daugiau. "Dangaus" dievus galėtų pristabdyti TV3 vadovybė, bet kas sustabdytų dangaus ir žemės Dievą? Kas galėtų jam paliepti nekaitalioti taisyklių?
Tačiau Biblijos Dievas yra visai kitoks negu Šapras, Mamontovas, Marčius ir kompanija. Jis yra visiškai nepriklausomas (Įst 10,17; Apd 10,34; Rom 2,11; 1 Pt 1,17), nesavavališkas, nevaidina (kaip nuolat Šapras!) ir, visų svarbiausia, niekada nekeičia savo taisyklių. Jis yra geras ir toks išliks amžinai (Ps 25,10; 31,20; 25,10; 86,15; 106,1; 119,64 145,9; Mt 19,17).
Tai ypač liudija tos Biblijos vietos, kur Dievas prisiekia. Priesaika jis garantuoja, kad žadami dalykai niekada nebus pakeisti ir galios amžiams. 82 kartus Biblijoje Dievas duoda prisaiką (Pvz., Pr 22,16; Iš 6,8; Mch 7,20; Ez 20,5; 36,7; Ps 95,11; Apd 2,30; Hbr 6,13). Iz 54,9 jis sako: "Kaip tuomet prisiekiau, jog Nojaus vandenys niekada nebeužtvindys žemės, taip dabar prisiekiau ant tavęs nebepykti..."
Dievo priesaikos sudaro krikščionių tikėjimo pagrindą. Nes ką reiškia tikėti? Tikėti reiškia pasitikėti tuo, ką sako Dievas, pasikliauti jo duotomis priesaikomis ir pažadais. Būtų neįmanoma pasitikėti, jei Dievas savo pažadus kasdien kaitaliotų, papildytų, atšaukinėtų. Taigi ir tikėti būtų neįmanoma. Bet Biblijos Dievas laikosi savo žodžio (Ps 33,4; 145,13), nes yra tobulai geras ir toks išliks amžinai. Be jokių abejonių galime pasitikėti jo žodžiu: "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums [Jėzaus dažnai naudojama priesaikos formulė!]: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį [Dievą] tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties perėjęs į gyvenimą" (Jn 5,24). Nekintami pažadai skatina pasitikėjimą ir sustiprina tikrumą, kad, anot Jėzaus (Jn 10,28): "Aš joms [avims, t. r. krikščionims] duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos".
Bet šiandien madingas religinis reliatyvizmas. Žmonėms nereikia patikimo Dievo, žmonėms patinka įvairūs dievai – nesvarbu į ką, svarbiausia tikėti. Bet koks gali būti tikėjimas į dievą, kuris nėra patikimas? Kuris kartais geras, o kartais ne? Jau nuo Senojo Testamento laikų Biblijos Dievas iš esmės skyrėsi nuo aplinkinių tautų dievų. P. Yancey'is rašo:
"Jis [Jahvė] veda derybas ir pasirašinėja sutartis. Būtent dėl šio dalyko izraelitai smarkiai skiriasi nuo savo kaimynų. Netgi išdidieji egiptiečiai gyveno nuolatinėje savo dievų kaprizų baimėje. Kanaaniečiai savo nenuspėjamiesiems dievams sušvelninti aukodavo vaikus. Tačiau izraelitų Dievas su savo tauta pasirašė sutartį, kurioje išdėstė reikalavimus ir pažadus už tų reikalavimų laikymąsi" ("The Bible Jesus Read").
Panašiai galima pasakyti ir apie šiandien smarkiausiai plintančią islamo religiją. Islamo dievas yra toks absoliutus, suverenus ir nepriklausomas, kad žmonių atžvilgiu negali ir nenori būti pastovus. Net žadėdamas, jis pasilieka sau galimybę apsigalvoti. Todėl nerastume nė vieno musulmono, užtikrinto, kad bus tikrai išgelbėtas ir pateks į dangų.
Krikščionių Dievas irgi yra suverenus, bet priklausomas nuo savo žodžio, kuriam yra besąlygiškai ištikimas. Tik tokiu Dievu įmanoma visiškai pasitikėti, o "Dangaus" dievais pasitikėti neįmanoma, nes nežinia, ką reiškia jų žodžiai. Todėl kas vakarą, per kiekvieną laidą po kelis kartus primenama, kad tai tik šou, tik žaidimas. Kad jis yra ir bus geras, tą "Dangaus" dievai gali garantuoti tikrai patikimai.
