Anželika Krikštaponienė
Čikagos pareiškimas apie Biblijos neklaidingumą
Iš viso Taryba paskelbė tris pareiškimų pobūdžio dokumentus: 1978 m. minėtąjį pareiškimą apie Biblijos neklaidingumą, 1982 m. pareiškimą apie Biblijos hermeneutiką ir 1986 m. pareiškimą apie Biblijos pritaikymą. Atlikusi šį darbą, 1988 m. TBNT buvo paleista.
Pareiškimas anglų kalba ["Chicago Statement on Biblical Inerrancy"] internete: http://library.dts.edu/Pages/TL/Special/ICBI_1.pdf ; vokiečių kalba ["Chicagoer Erklärung zur biblischen Irrtumslosigkeit"]: http://www.bibelbund.de/pdf/chicago.pdf
Nuotrauka: Pareiškimo pasirašymas (antras iš kairės: J.I. Packer; antras iš dešinės: J.M. Boice)
ĮVADAS
Mūsų dienomis, kaip ir bet kuriuo kitu laikotarpiu, Šventojo Rašto autoritetas išlieka pagrindinis dalykas krikščionių Bažnyčiai. Išpažįstantieji tikėjimą Jėzumi Kristumi kaip Viešpačiu ir Gelbėtoju pašaukti išreikšti savo mokinystės tikrumą nuolankiai ir ištikimai paklūstant užrašytam Dievo Žodžiui. Nuklysti nuo Šventojo Rašto tikėjimu ar elgesiu reiškia neištikimybę Viešpačiui. Norint tinkamai suvokti ir išpažinti Šventojo Rašto autoritetą, reikia pripažinti jo visišką teisingumą ir patikimumą.
Šiuo Pareiškimu dar kartą išpažįstame Šv. Rašto neklaidingumą, išreikšdami mūsų supratimą jo atžvilgiu bei perspėdami dėl jo neigimo. Esame įsitikinę, jog neigti Rašto neklaidingumą – vadinasi, ignoruoti Jėzaus Kristaus ir Šventosios Dvasios liudijimą bei atsisakyti paklusti Dievo Žodžiui. O juk šie dalykai yra tikro krikščioniškojo tikėjimo ženklai. Dėl to, matydami dabartinį mūsų tikėjimo brolių nusigręžimą nuo neklaidingumo tiesos bei jų aiškinimo klaidas visuomenėje, jaučiame esant pribrendusią pareigą paskelbti šį Pareiškimą.
Pareiškimą sudaro trys dalys: santrauka, išpažinimo ir atmetimo (teigiamieji ir neigiamieji) straipsniai bei su jais susijęs paaiškinimas. Dokumentas sudarytas per trijų dienų konsultacijas Čikagoje. Pasirašiusieji po Pareiškimo santrauka ir straipsniais siekia ne tik išreikšti savo įsitikinimus dėl Šventojo Rašto neklaidingumo, bet padrąsinti ir paraginti vieni kitus bei visą krikščioniją plėsti savo supratimą ir palankų požiūrį į šią doktriną. Mes pripažįstame šio, per trumpą ir įtemptą susirinkimą paruošto, dokumento netobulumą ir nereikalaujame jam suteikti tikėjimo išpažinimo statuso. Tačiau džiaugiamės, jog diskutuojant dar labiau pagilėjo mūsų pačių įsitikinimai, ir meldžiamės, kad mūsų pasirašytasis Pareiškimas tarnautų Dievo šlovei ir visos Bažnyčios tikėjimo, gyvenimo ir pašaukimo permainoms.
Pateikiame šį Pareiškimą ne siekdami ginčo, o nusižeminimo ir meilės dvasioje, kurią siūlome per Dievo malonę išlaikyti ir visuose būsimuose pokalbiuose, kurie kils dėl šio Pareiškimo. Su džiaugsmu pastebime, jog daugelis neigiančių Šventojo Rašto neklaidingumą tokio požiūrio vaisiaus nerodo savo įsitikinimais bei elgesiu. Bet matome ir tai, jog mes patys, kurie išpažįstame šią doktriną, dažnai savo gyvenime ją paneigiame, nepaklusdami dieviškajam Žodžiui savo mintimis ir darbais, tradicijomis ir papročiais.
Laukiame atsako į šį Pareiškimą iš visų, kurie Šventojo Rašto šviesoje mato pagrindą pataisyti mūsų teiginius apie Raštą, kurio neklystančio autoriteto mes laikomės, atsisakydami savojo neklaidingumo. Šio liudijimo, kurį skelbiame, mes neprašome laikyti neklystančiu ir dėkojame už bet kokią pagalbą, kuri sustiprins mūsų liudijimą apie Dievo Žodį.
I. SANTRAUKA
1. Dievas, pats esantis Tiesa ir kalbantis tik tiesą, įkvėpė Šventąjį Raštą, kad tokiu būdu apreikštų save pražuvusiai žmonijai per Jėzų Kristų kaip Kūrėją ir Viešpatį, Atpirkėją ir Teisėją. Raštas – tai Dievo liudijimas apie Jį patį.
2. Šventasis Raštas, paties Dievo Žodis, parašytas žmonių, viskuo aprūpintų ir vestų Šventosios Dvasios, visais aptariamais klausimais yra neklystantis dieviškas autoritetas: reikia tikėti viskuo, ką jis teigia, kadangi tai Dievo nurodymas; reikia paklusti visiems jo reikalavimams, kadangi tai Dievo įsakymas; reikia priimti visus jo pažadus, kadangi tai paties Dievo pažadai.
3. Šventoji Dvasia, dieviškasis Rašto Autorius, savo liudijimu patvirtina Raštą ir atveria mūsų protus suprasti jo reikšmę.
4. Kadangi Šventasis Raštas nuo pradžios iki pabaigos ir pažodžiui yra duotas paties Dievo, visas jo mokymas yra be klaidos ir be trūkumo. Tai tinka tiek teiginiams apie Dievo veikimą kūrinijoje, apie istorijos įvykius ar apie paties Rašto kilmę, tiek ir tiems, kurie kalba apie gelbstinčią Dievo malonę žmonių gyvenime.
5. Rašto autoritetui neišvengiamai kenkiama, jei šis absoliutus dieviškasis neklaidingumas kokiu nors būdu ribojamas arba nuvertinamas, arba menkinamas pasitelkus savotišką tiesos sampratą, priešišką pačiam Raštui. Tokie nukrypimai yra rimtai nuostolingi tiek tikinčiam žmogui, tiek visai Bažnyčiai.
II. TEIGIAMIEJI IR NEIGIAMIEJI STRAIPSNIAI
1 straipsnis
Teigiame, jog Šv. Raštą privalu priimti kaip autoritetingą Dievo Žodį.
Neigiame, jog Raštas įgyja autoritetą iš Bažnyčios, tradicijos ar kito žmogiško šaltinio.
2 straipsnis
Teigiame, jog Šv. Raštas yra aukščiausia užrašyta norma, kuria Dievas susaisto sąžinę, ir kad Bažnyčios autoritetas yra pavaldus jo autoritetui.
Neigiame, jog bažnytiniai tikėjimo išpažinimai, susirinkimai ar pareiškimai turi autoritetą, didesnį už Biblijos autoritetą arba lygiavertį jam.
3 straipsnis
Teigiame, jog visas užrašytas Žodis savo visuma yra Dievo duotas apreiškimas.
Neigiame, jog Biblija yra tik šio apreiškimo liudijimas arba tampa apreiškimu, žmogui kokiu nors būdu susidūrus su ja, arba kad apskritai jos autoritetas kaip nors priklauso nuo žmogaus veiksmų.
4 straipsnis
Teigiame, jog Dievas, kuris sukūrė žmoniją pagal savo paveikslą, vartojo kalbą kaip apreiškimo priemonę.
Neigiame, jog žmogiška kalba tokia ribota, kad netinka būti dieviško apreiškimo priemone. Mes taip pat neigiame, jog žmogiškos kultūros ir kalbos sugedimas per nuodėmę sugriovė Dievo įkvėpimo darbą.
5 straipsnis
Teigiame, jog Dievo apreiškimas Rašte buvo duotas palaipsniui.
Neigiame, kad vėlesnis apreiškimas, kuris galbūt įvykdė ankstesnįjį, kaip nors šį taiso ar jam prieštarauja. Mes taip pat neigiame, jog po Naujojo Testamento kanono buvo duotas dar koks nors visus įpareigojantis apreiškimas.
6 straipsnis
Teigiame, jog visas Raštas ir jo dalys iki pat originalo žodžių atėjo per dieviškąjį įkvėpimą. Neigiame, jog Raštas yra įkvėptas visas, išskyrus kai kurias dalis, arba įkvėptos tik tam tikros dalys, bet ne visuma.
7 straipsnis
Teigiame, jog dieviškasis įkvėpimas buvo tas veiksmas, kai Dievas savo Dvasia per žmogiškuosius autorius mums davė savo Žodį. Raštas kilo iš paties Dievo. Dieviško įkvėpimo būdas didžia dalimi lieka mums paslaptis.
Neigiame, jog įkvėpimą galima laikyti vien žmogišku supratimu arba kokios nors rūšies aukštesnio lygio sąmonės būviu.
8 straipsnis
Teigiame, jog įkvėpdamas Šv. Raštą Dievas neslopino nei autorių asmenybių, kurias jis pats išsirinko ir paruošė, nei jų literatūrinio stiliaus.
Neigiame, jog Dievas, paveikęs šiuos rašytojus vartoti Jo paties parinktus žodžius, neatsižvelgė į jų asmenybes.
9 straipsnis
Teigiame, jog įkvėpimas, nors ir nesuteikdamas visažinystės, garantavo teisingus ir patikimus pasisakymus visais reikalais, apie kuriuos Biblijos autoriai buvo paskatinti kalbėti ir rašyti.
Neigiame, jog šių rašytojų ribotumas ar nuodėmingumas neišvengiamai ar kaip nors kitaip galėjo iškreipti arba įvelti klaidų į Dievo Žodį.
10 straipsnis
Teigiame, jog, griežtai žiūrint, Dievo įkvėpimas palietė tik Šventojo Rašto originaliuosius rankraščius, tačiau Dievo apvaizdai padedant pasinaudodami prieinamais nuorašais galime su didžiu tikslumu atsekti tiesą. Mes taip pat teigiame, jog Rašto kopijos ir vertimai, kol jie ištikimai laikosi originalo, yra Dievo Žodis.
Neigiame, jog kokia nors esminė krikščioniško tikėjimo sudedamoji dalis būtų nukentėjusi dėl originaliųjų rankraščių nebuvimo. Mes taip pat neigiame, jog šis nebuvimas daro Biblijos neklaidingumo doktriną nepagrįstą.
11 straipsnis
Teigiame, jog dievišku įkvėpimu atsiradęs Raštas yra neklystantis, todėl, užuot mus suklaidinęs, jis visada tikras ir patikimas visais klausimais.
Neigiame, jog Biblija gali būti neklystanti ir tuo pačiu metu perteikti klaidingus teiginius. Galima kalbėti apie skirtumą tarp neklystamumo [angl. infallibility] ir neklaidingumo [inerrancy], bet negalima šių sąvokų atskirti vieną nuo kitos.
12 straipsnis
Teigiame, jog visas Raštas yra neklaidingas, dėl to jame nėra jokio paklydimo, klastotės ar apgaulės.
Neigiame, jog Biblijos neklystamumas ir neklaidingumas apsiriboja vien dvasinėmis, religinėmis ar atpirkimo temomis, o istorijos ir mokslo sričių neapima. Mes taip pat neigiame, jog mokslinės hipotezės apie Žemės istoriją gali būti teisėtai naudojamos, siekiant griauti Rašto mokymą apie kūrimą ir tvaną.
13 straipsnis
Teigiame, jog tinka vartoti sąvoką "neklaidingumas" kaip teologinį terminą kalbant apie visišką Rašto patikimumą.
Neigiame, jog tinka vertinti Raštą tokiais teisingumo ar klaidingumo standartais, kurie neatitinka nei Rašto paskirties, nei jo tikslo. Mes taip pat neigiame, jog abejoti Rašto neklaidingumu priverstų tokie bibliniai fenomenai kaip modernaus techninio tikslumo stoka, gramatikos ar rašybos netaisyklingumas, subjektyviu stebėjimu grįsti gamtos aprašymai, personažų kalbos apie netiesą, hiperbolės ir suapvalintų skaičių vartojimas, teminis turinio skirstymas, skirtingas medžiagos parinkimas paraleliniuose tekstuose arba laisvas citavimas.
14 straipsnis
Teigiame, jog Raštas savyje yra vientisas ir darnus.
Neigiame, jog tariamos klaidos ir prieštaravimai, kurie dar nėra išaiškinti, menkina Biblijos tiesą.
15 straipsnis
Teigiame, jog neklaidingumo doktrina grindžiama paties Rašto mokymu apie įkvėpimą.
Neigiame, jog Jėzaus mokymas apie Raštą gali būti atmestas atsižvelgiant į Jėzaus prisitaikymą prie klausytojų arba natūralų Jo žmogiškosios prigimties ribotumą.
16 straipsnis
Teigiame, jog mokymas apie Šventojo Rašto neklaidingumą buvo sudėtinė Bažnyčios tikėjimo dalis per visą jos istoriją.
Neigiame, jog Biblijos neklaidingumo doktrina yra scholastinio protestantizmo išradimas arba tik reakcionistinė pozicija, sąlygojama neigiamos Biblijos kritikos.
17 straipsnis
Teigiame, jog Šventoji Dvasia laiduoja už Šventąjį Raštą, garantuodama tikintiesiems užrašyto Dievo Žodžio patikimumą.
Neigiame, jog šis Šventosios Dvasios liudijimas gali veikti atskirai nuo Rašto arba prieštaraudamas jam.
18 straipsnis
Teigiame, jog Rašto tekstą būtina interpretuoti vadovaujantis gramatine-istorine egzegeze, kuri atsižvelgia į literatūrines formas bei priemones, ir principu, kad Raštas paaiškina pats save.
Neigiame siekį pateisinti bet kokį teksto traktavimo būdą arba tokias teksto šaltinių paieškas, kurios vestų prie Rašto mokymo reliatyvinimo, istoriškumo menkinimo ir neigimo arba jame esančių autorystės duomenų atmetimo.
19 straipsnis
Teigiame, jog visiško Rašto neklystamumo bei neklaidingumo autoriteto pripažinimas yra gyvybiškai reikalingas, norint teisingai suprasti visą krikščionišką tikėjimą. Mes taip pat teigiame, jog toks pripažinimas turėtų stiprinti panašėjimą į Kristų.
Neigiame, jog šis pripažinimas būtinas išganymui. Tačiau taip pat neigiame ir tai, jog Biblijos neklaidingumo atmetimas nepalieka rimtesnių padarinių tiek asmeniui, tiek Bažnyčiai.
III. PAAIŠKINIMAS
Mūsų pateiktoji Biblijos neklaidingumo samprata privalo būti vertinama platesniame bendrojo Biblijos mokymo apie save pačią kontekste. Dėl to šis paaiškinimas sudarytas siekiant nurodyti ištakas, iš kurių atsirado pristatytoji santrauka bei straipsniai.
Sukūrimas, apreiškimas ir įkvėpimas
Dievas, visa padaręs savo kuriamuoju Žodžiu ir visa valdantis savo Žodžio įsakymu, sukūrė žmoniją pagal savo paveikslą gyvenimui bendrystėje su Juo pagal amžinos, mylinčios dieviškos Trejybės pavyzdį. Kaip Dievo paveikslo nešėjas, žmogus turėjo klausytis jam skirto Dievo Žodžio ir su pagarbaus klusnumo džiaugsmu jį vykdyti. Be Dievo apsireiškimo per sukurtąją tvarką ir įvykius joje, žmonės, pradedant Adomu, yra gavę iš Jo žodinių žinių arba tiesiogiai, kaip jos užrašytos Rašte, arba netiesiogiai per Rašto visumą ar jo dalies pavidalu.
Kai Adomas nusidėjo, Kūrėjas nepaliko žmonijos galutiniam teismui, bet pažadėjo išganymą ir pradėjo reikštis kaip Atpirkėjas istorijoje, kurios centre buvo Abraomo šeima. Ši istorija pasiekė kulminaciją Jėzaus Kristaus gyvenime, mirtyje, prisikėlime, dabartinėje dangiškoje tarnystėje ir užsibaigs žadėtame sugrįžime. Tokiu būdu Dievas protarpiais apreikšdavo nuodėmingiems žmonėms tam tikrus teismo ir malonės žodžius, pažadus ir įsakymus, kviesdamas juos į abipusiu įsipareigojimu grįstus Sandoros santykius, per kuriuos Jis laimina žmones malonės dovanomis, o šie atsidėkodami Jį garbina. Mozė, Dievo tarpininkas, turėjęs pranešti Jo žodžius žmonėms išėjimo iš Egipto laikais, stovi pranašų eilės pradžioje. Pranašų tikslas buvo išlaikyti Sandorą leidžiant žmonėms sužinoti Dievo vardą (t. r. Jo prigimtį) ir Jo valią dabarčiai bei ateičiai. Šią pranašingų Dievo kalbėtojų eilę užbaigė Jėzus Kristus – įsikūnijęs Dievo Žodis, kuris pats buvo pranašas, daugiau nei pranašas, bet ne mažiau, taip pat apaštalai bei pranašai iš pirmosios krikščionių kartos. Kada paskutinė ir kulminacinė Dievo žinia – Jo žodis pasauliui apie Jėzų Kristų – buvo išsakytas ir apaštalų nušviestas, apreiškimas buvo baigtas. Nuo to laiko Bažnyčia turėjo gyventi ir pažinti Dievą per tai, ką Jis jau buvo pasakęs visiems laikams.
Ant Sinajaus kalno Dievas kaip savo nuolatinį liudijimą akmens plokštėse užrašė savo Sandoros sąlygas. Per pranašų ir apaštalų apreiškimo periodą Jis paskatino žmones užrašyti jiems ir per juos duotas žinias kartu su didingais Jo veikimo tautoje aprašymais, etiniais svarstymais apie gyvenimą Sandoroje bei garbinimo ir maldos už Sandoros malonę formomis. Teologinė įkvėpimo tikrovė atsirandant bibliniams dokumentams atitinka žodinių pranašysčių įkvėpimą: nors autorių asmenybės ir pasireiškė tame, ką jie rašė, tačiau patys žodžiai buvo paskirti Dievo. Taigi kas pasakyta Rašte, pasakyta Dievo. Rašto autoritetas – Dievo autoritetas, nes Jis yra galutinis Autorius. Jis perteikė Raštą per protus ir mintis tų pasirinktų ir paruoštų vyrų, kurie laisvai ir ištikimai "Šventosios Dvasios paakinti... kalbėjo Dievo vardu" (2 Pt 1, 21). Šventąjį Raštą privalu pripažinti Dievo Žodžiu dėl jo dieviškos kilmės.
Autoritetas: Kristus ir Biblija
Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, įsikūnijęs Žodis, mūsų Pranašas, Kunigas ir Karalius, yra aukščiausias Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, nes Jis yra pati Dievo malonės dovana. Jo duotas apreiškimas buvo daugiau nei žodinis; Jis apreiškė Tėvą ir savo esybe, ir savo darbais. Tačiau Jo žodžiai turėjo lemiamą svarbą, nes Jis buvo Dievas, kalbėjo Tėvo vardu, ir Jo žodžiai teis visus žmones paskutiniąją dieną.
Kaip išpranašautas Mesijas, Jėzus Kristus yra centrinė Rašto tema. Senasis Testamentas laukė Jo, Naujasis Testamentas žvelgia atgal į Jo pirmąjį atėjimą ir tolyn į antrąjį atėjimą. Kanoninis Raštas yra Dievo įkvėptas ir todėl yra normatyvinis liudijimas apie Kristų. Tad jokia hermeneutika, kurios dėmesio centre nėra istorinio Kristaus, nepriimtina. Šventąjį Raštą privaloma traktuoti pagal tai, kas jis iš esmės yra – kaip Tėvo liudijimą apie įsikūnijusį Sūnų.
Esama tikrų ženklų, kad Senojo Testamento kanonas Jėzaus laikais jau buvo užbaigtas. Taip pat ir Naujojo Testamento kanonas šiandien yra užbaigtas, kadangi jau nebegali iškilti joks naujas apaštališkas liudijimas apie istorinį Kristų. Ir iki Kristaus atėjimo nebus duotas joks naujas apreiškimas (kurį reikėtų atskirti nuo Dvasios teikiamo jau egzistuojančio apreiškimo supratimo). Iš esmės kanonas buvo sukurtas Dievo įkvėpimu. Bažnyčios darbas buvo nustatyti tą kanoną, kurį Dievas sukūrė, o ne sugalvoti savąjį.
Žodis "kanonas", reiškiantis normą arba taisyklę, byloja apie autoritetą, tai yra apie viršenybės bei valdžios teisę. Krikščionybėje autoritetas priklauso Dievui Jo apreiškime, kuris reiškia, viena vertus, Jėzų Kristų – gyvąjį Žodį, kita vertus, Šventąjį Raštą – rašytinį Žodį. Tačiau ir Kristaus, ir Rašto autoritetas yra vienas. Būdamas mūsų Pranašas, Kristus liudija, jog Rašto negalima skaidyti. Būdamas mūsų Kunigas ir Karalius, Jis paaukojo savo žemiškąjį gyvenimą, kad įvykdytų Įstatymą ir Pranašus, netgi mirdamas iš paklusnumo mesijinės pranašystės žodžiams. Kaip Jis matė Raštą liudijant apie Jį ir patvirtinant Jo autoritetą, taip ir Jis patvirtino Raštą bei jo autoritetą savo paklusnumu. Kaip Jis pakluso savo Tėvo nurodymams, duotiems Jo Biblijoje (mūsų Senajame Testamente), tokio pat paklusnumo Jis reikalauja ir iš savo mokinių. Tai neturi būti atskirta nuo apaštališkojo liudijimo apie Jį, o derėti su juo, kaip Jo paties įkvėptu per Šventosios Dvasios dovaną. Taigi krikščionys, paklusdami dieviškiems nurodymams, duotiems pranašų ir apaštalų raštuose, sudarančiuose mūsų Bibliją, parodo, kad yra ištikimi Viešpaties tarnai.
Patvirtindami vienas kito autoritetą, Kristus ir Raštas susilieja į vieną autoriteto versmę. Bibliškai aiškinamas Kristus bei į Kristų sutelkta ir apie Jį skelbianti Biblija šiuo požiūriu yra viena. Kaip iš įkvėpimo fakto darome išvadą, jog tai, kas parašyta Rašte, yra pasakyta Dievo, lygiai taip galime ir pagal apreikštą Jėzaus ir Rašto vienovės faktą skelbti, jog tai, kas parašyta Rašte, yra pasakyta Kristaus.
Neklystamumas, neklaidingumas, aiškinimas
Šventąjį Raštą, kaip įkvėptą Dievo Žodį, autoritetingai liudijantį Jėzų Kristų, tinka vadinti "neklystamu" ir "neklaidingu". Šios neigimo sąvokos turi ypatingą vertę, kadangi jos aiškiai įtvirtina teigiamas tiesas.
"Neklystamumas" [infallibility] – tai ypatybė nei suklaidinti, nei būti suklaidinamam. Todėl jis taip tvirtai užtikrina tiesą, kad Šventasis Raštas yra neabejotinas, tikras ir patikimas vadovas visuose reikaluose.
Panašiai ir "neklaidingumas" [inerrancy] reiškia ypatybę neturėti jokios melagystės ar klaidos. Todėl jis užtikrina tiesą, jog Šventasis Raštas yra visiškai teisingas ir patikimas visais savo teiginiais.
Mes teigiame, jog kanoninį Raštą visada vertėtų aiškinti remiantis jo neklystamumu ir neklaidingumu. Jei norime nustatyti, ką Dievo pamokytas autorius teigia kiekvienoje pastraipoje, vis dėlto privalome skirti kuo daugiau dėmesio Rašto reikalavimams ir jo ypatybėms kaip savitam žmogaus kūriniui. Įkvėpimu Dievas panaudojo Jo rašytojų aplinkos kultūrą ir papročius, taigi tą aplinką, kurią savo aukščiausiąja apvaizda Jis pats ir kontroliuoja. Manyti kitaip reiškia aiškinti neteisingai.
Taigi istoriją reikia traktuoti kaip istoriją, poeziją – kaip poeziją, hiperbolę ir metaforą – kaip hiperbolę ir metaforą, apibendrinimus ir apytikres reikšmes priimti kaip tai, kas jie yra ir t. t. Privaloma pažymėti ir skirtumą tarp Biblijos ir mūsų laikų literatūrinių normų. Pavyzdžiui, jei tomis dienomis nechronologinis pasakojimas ir netikslios citatos buvo laikomi įprastais ir priimtinais dalykais bei negriovė to meto lūkesčių, mes neprivalome laikyti jų klaidomis. Jeigu nei siekiama, nei tikimasi tam tikro visiško tikslumo, tai nėra klaida. Raštas yra neklaidingas, bet ne ta prasme, kad yra visiškai tikslus pagal šiuolaikinius standartus, o ta prasme, kad įgyvendina savo paties tikslus ir pateikia tokį tiesos kiekį, kokio siekė autoriai.
Rašto teisingumo nepaneigia gramatikos ar rašybos netikslumai, subjektyviu stebėjimu grįsti gamtos aprašymai, pasakojimai apie klaidinančias kalbas (pvz., Šėtono apgaulės) arba iš pažiūros viena kitai prieštaraujančios pastraipos. Neteisinga tokius išorinius Rašto reiškinius supriešinti su jo mokymu apie jį patį. Tačiau tariamų prieštaravimų nereikėtų ir ignoruoti. Sprendimai, jeigu tik jie rasti įtikinamu būdu, sustiprins mūsų tikėjimą. O jeigu, reikalui esant, tokio sprendimo neturime, ypatingai pagerbsime Dievą, pasitikėdami Jo garantija, kad Jo Žodis yra tiesa nepaisant visos išorinės nedarnos, ir tikėdami, jog vieną dieną šioji pasirodys buvusi mūsų apsirikimas.
Kadangi visas Raštas yra vieno dieviško proto išdava, aiškinimas privalo laikytis principo, jog viena Rašto vieta paaiškina kitą, ir vengti hipotezių, esą vieną Biblijos tekstą gali pakoreguoti kitas, nesvarbu, ar dėl apreiškimo pažangos, ar dėl netobulo įkvėptojo autoriaus proto apšvietimo.
Nors Šventasis Raštas nėra kultūros įkaitas tiek, kad jo mokymas stokotų universaliojo teisėtumo, vis dėlto kartais jį sąlygoja tam tikro periodo kultūriniai papročiai ir tradicinės pažiūros, todėl jo principų pritaikymas šiandien galėtų būti kitoks.
Skepticizmas ir kriticizmas
Nuo Renesanso, o ypač nuo Apšvietos epochos, ėmė formuotis tokios pasaulėžiūros, kuriose reiškėsi skepticizmas pagrindinių krikščioniškųjų doktrinų atžvilgiu. Tai buvo agnosticizmas, neigiantis Dievo pažinumą, racionalizmas, neigiantis galimybę suvokti Dievą, idealizmas, neigiantis Dievo transcendenciją, ir egzistencializmas, neigiantis Dievo santykių su mumis racionalumą. Kai tik šie nebibliniai ir Biblijai priešiški principai kaip prielaidos ima skverbtis į žmonių teologiją, kaip kad šiandien dažnai atsitinka, patikimai išaiškinti Šventąjį Raštą darosi neįmanoma.
Perdavimas ir vertimas
Kadangi Dievas niekur nepažadėjo neklaidingo Rašto perdavimo, reikia pabrėžti, jog tik rankraštinis originaliųjų dokumentų tekstas yra įkvėptas, dėl to būtina išlaikyti "teksto kritiką" kaip priemonę pastebėti perrašymo klaidas, galėjusias įsivelti į tekstą jį perduodant. Vis dėlto šio proceso verdiktas skelbia: pasirodo, hebrajų ir graikų tekstas išlaikytas taip puikiai, kad mes sykiu su Vestminsterio tikėjimo išpažinimu (I,8) pagrįstai galime pripažinti čia veikus ypatingą Dievo apvaizdą ir paskelbti, jog Rašto autoritetas jokiu būdu nėra pavojuje, nepaisant tam tikro klaidų kiekio Jo kopijose.
Panašiai ir joks vertimas nėra ir negali būti tobulas. Visi vertimai – tai žingsnis tolyn nuo rankraštinio originalo. Tačiau lingvistikos mokslas byloja, kad bent jau angliškai kalbantys krikščionys šiomis dienomis yra labai gerai aprūpinti gausybe puikių vertimų ir gali drąsiai sakyti, jog tikrasis Dievo Žodis jiems pasiekiamas. Atsižvelgiant į dažnus pagrindinių temų pasikartojimus Rašte ir į nuolatinį Šventosios Dvasios liudijimą apie Žodį ir per jį, joks rimtas Šventojo Rašto vertimas nesugriaus jo reikšmės taip, kad jis nebegalėtų skaitytojo "pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi" (2 Tim 3, 15).
Neklaidingumas ir autoritetas
Pripažindami Rašto autoritetą ir visišką jo teisingumą, mes sąmoningai esame darnoje kartu su Kristumi ir Jo apaštalais, netgi su visa Biblija ir pagrindine Bažnyčios istorijos kryptimi nuo pačių pirmųjų dienų iki dabar. Esame sunerimę, kaip nerūpestingai, neapdairiai ir, rodos, neapgalvotai daugelis mūsų dienomis atsisakė tokio reikšmingo įsitikinimo.
Mums žinoma ir tai, kokia didelė bei grėsminga sumaištis kyla, kai nebesilaikoma absoliučios Biblijos tiesos, kurios autoritetą žmogus teigia pripažįstąs. Tokio žingsnio pasekmė yra ta, kad Dievo mums duotoji Biblija autoritetą praranda, o jį įgyja tokia Biblija, kurios turinys apribotas žmogaus kritinio mąstymo reikalavimų. Toks ribojimo procesas, sykį pradėtas, tęsiamas ir toliau. Tai reiškia, jog autoritetą įgyja autonomiškas protas, o tai prieštarauja Rašto mokymui. To nesuvokiantys, bet vis dar pagrindinių evangeliškų doktrinų besilaikantys žmonės, neigiantys absoliučią Rašto tiesą, ir toliau tapatinsis su evangelikalais, nors metodiniu požiūriu jie yra nukrypę nuo evangeliško pažinimo principo į nestabilų subjektyvizmą. Tokiems bus sunku sustoti.
Mes teigiame, jog tai, ką sako Raštas, sako Dievas. Tebūna garbė Jam vienam.
Amen, amen.
Apie pareiškimą žr ir H. Lahayne, "Visas Rašto mokymas yra be klaidos",
http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-799.htm
