C. S. Lewisas – tikėjimo gynėjas

"Ieškoti tiesos"
Įvadas į C. S. Lewiso kūrybą

Tik perkopęs trisdešimtį ir jau dėstydamas Oksforde anglų literatūrą, C. S. Lewisas (1898 – 1963) įtikėjo Jėzų Kristų. Be savo mokslinių darbų, jis prirašė nemažai knygų apie krikščionių tikėjimą, kai kurias ir ypač sudėtingomis ar labai jautriomis temomis ("Apie skausmą", "Stebuklai"). Tačiau pastarosiomis temomis jis siekė ne išsiskirti iš kitų, o tik būti ištikimas savo principui "Siek ne originalumo, o tiesos; tuomet būsi originalus." Šia prasme Lewisas buvo tikrai originalus.

Būtų galima pažymėti dvi jo knygų populiarumo ne tik Anglijoje bei Amerikoje, bet ir kitose Europos valstybėse (ypač tarp studentų) priežastis: C. S. Lewisas sukelia pasitikėjimą ypatingai ryžtingu tiesos ieškojimu; Lewisas turi dovaną apie sudėtingus dalykus kalbėti linksmai, suprantamai ir vaizdingai. Jo knygos nepaprastai malonios skaityti, nes, pasak Josefo Pieperio, pasijunti partneriu, ramaus džentelmeniško pokalbio dalyviu. Jo prieštaravimai ir argumentai reikalauja rimto požiūrio.

Visų Lewiso knygų pagrindinis elementas – tiesos ieškojimas. Kartais jis sukelia nepatogumą ir dvelkteli praeitimi, nes, anot autoriaus, žmonėms įdomiau "ar tai progresyvu?", "ar tai konservatyvu?", "ar tai moksliška?", "ar tai pasenę?", "ar tai šiuolaikiška?", "ar tai naudinga?", "ar tai negailestinga?", bet ne "ar tai teisinga?" Net filosofijoje, studijuojant kokį nors antikinį autorių, žiūrima ne "ar tai teisinga?", bet "kieno paveiktas šis autorius? Kokiai mokyklai jis priklausė?"

Ypatingu nepatogumu ir radikalumu pasižymintis Lewiso tiesos paieškų pavyzdys – 1939 metų spalį studentams iškeltas klausimas, ar karas yra pats didžiausias blogis. Diskusijoje "Kas mus baugina karo metu?", jis kalba apie karo baimę:

"Karas mus gąsdina mirtimi ir skausmu. Kokią įtaką karas turi mirčiai? Aišku, kad per karą mirties nepadaugėja. Šimtu procentų visi žmonės mirs, ir karas tų procentų niekaip nepadidina. Kai kuriais atvejais karas priartina mirtį, tačiau man sunku įsivaizduoti, kad tai mus gąsdintų. Kai išmuš mirties valanda, nebus didelio skirtumo, kiek metų nugyvenom. Ar karas sumažina mūsų galimybes numirti ramybėje su Dievu? Nelabai tikiu. Jei kurio karinė tarnyba neįtikina, jog reikia ruoštis mirčiai, tai kas gali įtikinti? Bet karas visgi daro įtaką mirčiai. Karas verčia mus apie ją galvoti. Vėžys, sulaukus 60-ies, ar 75-mečio paralyžius mūsų negąsdina, nes mes apie tai negalvojame. Karas paverčia mirtį realia, ką dauguma įžymųjų praeities krikščionių būtų palaikę viena iš jo geradarysčių. Jų nuomone, mums naudinga nuolat prisiminti mirtingumą. Visas mūsų kūniškasis gyvenimas, begalinis šio pasaulio laimės siekimas galų gale kaskart atveda į nusivylimą. Nekaro laikais tą pastebi tik išminčiai. Dabar tą žino net kvailiausias iš mūsų. Jei galvojome, jog galime sukurti dangų žemėje, ieškojome dalykų, kurie mūsų pasaulį iš pakeleivių buveinės paverstų amžinuoju miestu, kuriame pagaliau nurimtų žmogaus siela, tai dabar esame iš to sapno pabudinti, ir tam jau seniai laikas."

Šiuose argumentuose išryškėja dar vienas Lewiso mąstymo bruožas: teisingai mąstantis privalo ryžtingai mąstyti iki galo. Lewisas žino, kad žemėje jokio amžino miesto niekada nebus. Paskutinį savo knygos "Apie skausmą" skyrių jis pradeda Pauliaus citata: "Aš esu tikras, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta" (Rom 8, 18). Iškart po tokios citatos jis griebia populiariausią bei šiuo atveju tikėtiną klausimą: "Tai buvimas krikščioniu reiškia tik maitinimąsi būsimojo gyvenimo pažadais?" Čia jis vėl iškelia tiesos problemą:

"Šiais laikais pasidarėm labai nedrąsūs kalbėti apie dangų. Bijom net tą žodį ištarti. Bijom pajuokos apie pyragą danguje. Mes labai nemėgstame, kai mums prikiša, kad, užuot prisiėmę pareigą kurti geresnį pasaulį čia ir dabar, svajojame apie kažkokią gerovę nežinia kur. Tačiau arba yra tas pyragas danguje, arba jo ten nėra. Jeigu nėra, tai krikščionių tikėjimas klaida, kadangi visas jis persmelktas būtent šio mokymo. Bet jeigu yra, tai aš privalau į šią tiesą gilintis ir susidaryti savo nuomonę".

Lewisas savo tiesos ieškojimuose įveda ir mintį apie amžinybę. Nepaisant viso radikalumo, jo tekstai – tai pokalbiai tarp džentelmenų, kur visi klausimai ir prieštaravimai laikomi labai svarbiais. Lewiso knygose žavi ne vien tik tiesos paieškos, bet ir vartojamos metaforos, pavyzdžiui, "Smagus pašmaikštavimas nekenkia jokiai diskusijai. Net ir pačia rimčiausia tema".

Daug Lewiso humoro pavyzdžių rastume vaikiškoje knygoje "Narnijos karalius". Viena mergaitė, pirmoji iš žmonių, patenka į Narnijos šalį ir sutinka fauną. Tas faunas jau yra girdėjęs apie žmones, jo bibliotekoje guli knyga gražiu pavadinimu "Ar žmogus tėra tik mitas?".

Arba knygoje "Kipšo laiškai" pasakoja apie vieną velnią, kuris savo sūnėnui, dar nepatyrusiam žmonių suvedžiojime, duoda patarimus, kaip savo globotinį geriausiai išvesti iš teisingo kelio. "Ką aš girdžiu? Jis pasidarė nuolankus? Tai blogiausia, kas mums gali atsitikti. Nors padaryk, kad jis imtų didžiuotis savo nuolankumu".

Norėdamas parodyti, kas yra gera argumentacija, velnias papasakoja istoriją, kaip jis kartą įtikinėjo vieną žmogų:

"Sykį turėjau globotinį, tvirtą ateistą, kuris buvo įpratęs leisti laiką prie knygų Britų muziejuje. Vieną dieną jam šitaip sėdint ir skaitant, aš pajutau, kad mintys jo galvoje pasuko negera linkme. Suprantama, jo pašonėje akimoju išdygo Priešas. Dar nespėjęs susigaudyti, aš pamačiau, kaip ima griūti mano dvidešimties metų darbas. Jeigu pametęs galvą būčiau pabandęs gintis diskusija, būčiau buvęs sutriuškintas. Iškart kirtau į tą vietą, kurią geriausiai buvau užvaldęs, ir pakišau mintį, jog jau pats metas papietauti. Matyt, Priešo atsakomasis smūgis (juk žinai, kad niekad negali gerai nugirsti, ką Jis jiems sako?) buvo mintis, jog tie apmąstymai yra svarbesni už pietus. Bent jau aš taip manau, nes kai aš jam tariau: 'Žinoma. Pernelyg svarbūs, kad imtumeis jų tuščiu skrandžiu’, globotinis gerokai pralinksmėjo, o kai dar pridūriau: 'Kur kas geriau ateiti pavalgius ir vėl to imtis praskaidrėjusia galva’, – jis jau buvo pusiaukelėje link durų. Kai jis atsidūrė gatvėje, mūšis buvo laimėtas. Aš parodžiau jam laikraščių pardavėją berniūkštį, kuris šūkalojo popietinio numerio naujienas, ir pro šalį važiuojantį 73-ią autobusą, ir dar nespėjus jam nulipti laiptais, įkaliau jam tvirtą įsitikinimą: kad ir kokios keistos mintys užplūstų galvą žmogaus, kiurksančio prie knygų, geras gurkšnis 'tikro gyvenimo’ (jam tai buvo berniūkštis ir autobusas) įtikina, jog 'visi tie dalykai’ paprasčiausiai negali būti teisingi. Jis žinojo, kad vos ne vos išsisuko, ir vėlesniais metais mieliau šnekėdavo apie 'nenusakomą tikrovės pojūtį, kuris galų gale mus ir apsaugo nuo loginio mąstymo sukeliamo proto aptemimo’." (Kipšo laiškai, Vilnius 1996)

Knygos "Didžiosios skyrybos" anglikonų vyskupo personaže Lewisas pajuokia, anot filosofo Helmuto Kuhno, "šiuolaikinio intelektualo žargoną", žmogaus, kuris garsiai šaukia ieškąs tiesos, bet iš tikrųjų visai nenori jos rasti, žmogaus, kuris ne tiesos radime, o jos ieškojime mato savo paties pasirinktą gyvenimo paskirtį.

Štai vienas iš dialogų, kur tas vyskupas kalbasi su dvasia, besistengiančia jam parodyti amžinąją tiesą. Į jos pasiūlymą priimti naują gyvenimą, ateiti pas Dievą, šviesusis vyskupas atsako: "Aš pasirengęs šį reikalą apsvarstyti. Žinoma, man reikėtų tam tikrų garantijų… Norėčiau būti tikras, jog nuvesi mane ten, kur būsiu naudingesnis, kur bus platesnė erdvė Dievo man duotiems talentams pasireikšti, kur pateksiu į laisvo tyrinėjimo aplinką – žodžiu, rasiu viską, ką galima laikyti civilizacija ir… mmm… dvasiniu gyvenimu."
Tačiau pokalbininkas, toji dvasia viso to jam negali pažadėti: "Ne, – atsiliepė šis. – Negaliu pažadėti nieko panašaus. Jokios erdvės tavo naudingumui – tu ten visiškai nereikalingas. Jokio tavo talentų atsiskleidimo, tik atleidimą už jų iškreipimą; jokios tyrinėjimo aplinkos, nes atvesiu tave ne į klausimų, o į atsakymų šalį, ir tu išvysi Dievo veidą."
Vyskupas paprieštarauja: "Ak, bet mes kiekvienas turime suprasti šiuos gražius žodžius savaip! Man neegzistuoja toks dalykas kaip galutinis atsakymas. Juk protas turi būti visada atviras laisvam tyrinėjimų vėjui, ar ne? "Visa ištirkite…" Viltingai keliauti yra geriau, negu atvykti." "Jei tai būtų teisybė ir būtų žinoma, kad tai teisybė, kaip būtų įmanoma viltingai keliauti? Nebūtų ko viltis." Paskui nusistebi: "Bet turėtum ir pats jausti, jog baigtinumo idėja šiek tiek stingdo? Sąstingis, mano mielasis berniuk, ar yra kas labiau žlugdančio sielas nei sąstingis?" Šis nenumaldomas intelektualas net neabejoja, kad jokios tikrosios ir vienintelės tiesos nėra. Bet dvasia vis tiek neatstoja: "Tu taip manai, nes lig šiol esi priėjęs tiesą tik abstrakčiu intelektu. Aš nuvesiu tave ten, kur ragausi tiesos kaip medaus, ir ji tave apkabins kaip sutuoktinė. Tavo troškulys bus numalšintas. Tu būsi laisvas, kaip žmogus yra laisvas gerti, kol geria. Bet tuomet jis jau nėra laisvas būti negėręs.Troškulys sukurtas tam, kad atsigertum vandens, tyrinėjimas – kad surastum tiesą. Aš nuvesiu tave pas Amžinąją Tikrovę, visos tikrovės Tėvą." Tačiau visi įtikinėjimai veltui. Net į klausimą, ar bent tikįs, jog Dievas egzizstuoja, vyskupas teatsako: "Egzistuoja? Ką reiškia egzistencija?"

Apie nevaisingus intelektualo norus Dievą aprėpti vien protu, Lewisas kalba daugelyje savo knygų, tarp to ir "Stebukluose".

"Įsivaizduokime štai kokį nors mistinį moliuską, moliuskų išminčių, kuriam (paskendusiam savo vizijose) šmėsteli suvokimas apie žmogų. Savo įspūdžiuose, kuriuos jis vėliau perteiks mokiniams, taip pat matantiems įvairias vizijas, jis bus priverstas naudoti daug neiginių. Jam teks pasakyti, kad žmogus neturi kiauto, kad jis negyvena prisitvirtinęs prie uolų ir kad jo nesupa vanduo. Mokiniai, pridėję savo vizijas, susidaro tam tikrą žmogaus paveikslą. Bet staiga pasirodo mokytieji moliuskai, moliuskai, rašantys filosofijos istoriją ir skaitantys lyginamosios religijotyros paskaitas, tačiau niekada nepatyrę vizijų. Ir viskas, ką jie išgirsta iš išminčiaus moliusko, yra tik tie neiginiai. Nieko nelaukę ir nežiūrėję, kaip yra iš tikrųjų, jie kuria savo supratimą apie žmogų kaip apie savotišką amorfinę drebutieną (juk kiauto tai neturi), egzistuojančią kažkokioje neapibrėžtoje teritorijoje (negyvena prilipęs prie uolos) ir niekada nieko nevalgančią (nes jo nesupa maistą teikiantis vanduo). Ir kadangi jie tradiciškai žmogų dar netgi garbina, tai padaro išvadą, kad aukščiausioji egzistencijos forma yra bematėje erdvėje esantis išbadėjęs drebučių kalnas. Bet kokį mokymą, bandantį priskirti žmogui pavidalą, struktūrą ar tam tikrus organus, jie atmeta kaip materialistinį prietaringumą."

Lewisas šį palyginimą interpretuoja taip:
"Mūsų situacija labai panaši į tų mokytųjų moliuskų. Didieji pranašai ir šventieji gavo iš Dievo apreiškimus, kurie yra ypatingai aiškūs bei konkretūs. Kadangi šie žmonės, turėję galimybę "palytėti Dievo skverną", įžvelgė, jog Dievas yra gyvenimo, energijos ir džiaugsmo pilnatvė, tai ir privalėjo pasakyti, kad jis netelpa į visas tas kategorijas, kurias mes vadiname asmeniškumu, aistra, kaita, medžiagiškumu ir t. t. Ir ši Dievo savybė – visiška laisvė nuo bet kokios apibrėžties – yra pagrindinė visų neiginių priežastis. Kai mes negrabiai puolame ir bandome sukonstruoti intelektualią ir mokslišką (nematerialią, beaistrę, nekintamą) religiją, vartojame neiginius, nepagrįstus nė vienu tikru apreiškimu. Šitaip iš Dievo suvokimo paveikslo su kiekvienu žingsniu mes vis panaikiname po vieną žmogišką detalę. Tuo tarpu vienintelė priežastis žmogiškųjų detalių naikinimui galėtų būti tik noras atlaisvinti vietos grynai dieviškosioms."

Kaip protas gali padėti atpažinti tikrovę? Savaime protas elgiasi tik taip, kaip aprašyta istorijoje apie moliuskus. Todėl krikščioniška frazė filosofiškai nuskambėtų taip: Tik tas, kuris vykdo Tėvo valią, gali suvokti, koks yra tikrasis mokymas. Fantazija čia irgi truputį padeda, tačiau tik mūsų moralinėse ir etinėse gyvenimo sferose, o dar daugiau maldoje mes apčiuopiame konkrečius dalykus, kurie iškart pradeda pildyti ėmusią plėstis Dievo suvokimo tuštumą. Net pats trumpiausias ir menkiausias atgailos ar dėkingumo akimirksnis gali išgelbėti mus nuo nugarmėjimo į abstrakcijas. Bent jau iki tam tikros ribos. Pats protas mus ragina nepasikliauti vien tik protu. Kai tik paaiškėja, kad vien racionaliai samprotaujant, nepavyks nustatyti, ar katė tupi spintoje, protas ima ir pakužda: "Eik ir pažiūrėk! Nes čia ne mano, o juslių reikalas". Tas pats ir su Dievo klausimu. Medžiagą abstrakčios Dievo sampratos korekcijai tiekia visai ne protas, nes tai ne proto pareiga. Protas šiuo atveju būtų pirmas, kuris mums patartų veikti, patirti.

"Kol mes esame tie mokytieji moliuskai, pamirštame vieną dalyką: jeigu niekas niekada apie Dievą nebūtų sužinojęs daugiau negu mes, tai nebūtų buvę ir reikalo net įtarti, kad jis yra nemedžiagiškas, nekintantis, bejausmis ir visa kita. Būtent tas negatyvusis žinojimas, kuris mums atrodo toks moksliškas, galų gale tėra tik geresnių žmonių patvirtinto žinojimo liekana, pėdsakas, paliktas į smėlį atsitrenkusios dangiškosios bangos".

Knygoje "Stebuklai" Lewisas nagrinėja klausimą, kodėl žmonėms labiau patinka Dievo ieškoti, nei jį rasti, kodėl žmonės mieliau laikosi abstrakčių Dievo sampratų, nei kreipiasi į patį gyvąjį Dievą?

"Žmonės neskuba atsisakyti abstrakčios ir negatyvios dievybės sampratos gyvojo Dievo suvokimo naudai. Tai manęs nestebina. Panteistų dievas nieko neveikia ir nieko nereikalauja. Kai jo panori, jis čia pat, tarsi knyga lentynoje. Jis manęs nepersekioja... Bet taip pat nėra ir jokio pavojaus, kad kada nors kuris imtų ir nuo jo pabėgtų. Jeigu jis būtų tikras Dievas, tai galėtume drąsiai sakyti, kad visi krikščionių vaizdiniai apie karališkąją valdžią tėra tik istoriniai sutapimai, nuo kurių mūsų religija būtinai turėtų būti išvalyta.
Bet vėliau mes išsigąstame supratę, kad tie vaizdiniai yra neatskiriama dalis. Ir tas išgąstis lygiai toks pat kaip tada, tamsoje išgirdus, jog kažkas šalia kvėpuoja. Mus šiurpas nupurto tą akimirką, kai pajuntame, kad virvę, į kurią įsikibę judame priekin, kažkas traukia. Baisu gyvastį sutikti ten, kur manai esąs visiškai vienas. ‚Pažiūrėkit, – šaukiame mes, – ją kažkas traukia!' Būtent šiuo momentu daugelis sustoja ir nesiskverbia toliau į krikščionišką tikėjimą.
‚Abstraktus Dievas' – visai neblogai. Subjektyvus grožio, tiesos ir gerumo Dievas, gyvenantis mūsų galvose – dar geriau. Bekūnė, varanti gyvenimo energija, galinga, viską, ko tik panorime teikianti jėga – geriausiai iš visų. Bet Dievas, tasai gyvasis, tasai, kuris traukia kitą virvės galą, tasai, kuris galbūt nepaprastu greičiu artėja prie mūsų, tas Medžiotojas, Karalius, Jaunikis – tai visiškai kitas dalykas. Ištinka akimirka, kai vaikai staiga krūpteli: už durų tikrai kažkas vaikšto. Ištinka akimirka, kai žmonės, ramiai sau pliuškenęsi religijos vandenyse, staiga stabteli. Tarkime, mes jį tikrai radome. Bet juk mes visai nenorėjome, kad taip atsitiktų! Dar blogiau: tarkime, jis pats mus surado. Tuomet mes atsiduriame prieš Rubikoną – peržengsime jį ar neperžengsime? Jeigu peržengiame, tai tampame niekaip neapsaugoti nuo stebuklo. Reikia būti viskam pasiruošus".

Šie tekstai puikiai paaiškina, kodėl Helmutas Kuhnas apie Lewiso knygas rašė, kad jas paskaičius, būtinai išgirsti klausimą: "O kaip su tavimi?"

Lewisas niekuomet nesistengė būti madingas. Bet visgi tapo. Savo knygomis vaikams, mokslinės fantastikos romanais šiandien jis populiarus tarp įvairių skaitytojų. 1981 metais Lewiso draugo Tolkieno trilogija "Žiedų valdovas" buvo labiausiai skaitoma Vokietijos studentų knyga. Šiandien ji vėl bestselerių sąrašuose. Galbūt dėmesys kilniam ir gražiam nykštukų bei elfų pasauliui yra per daug racionaliai išauklėtų studentų bandymas pabėgti? Pabėgti iš sunkaus ir pikto gyvenimo tikrovės į šviesų ir gražų pasakų pasaulį, į pasaulį be kančių ir be ašarų?

Aš nemanau, kad Lewisas pritartų teiginiui, jog fantastinė literatūra – tai bandymas pabėgti nuo tikrovės. Manau, kad jis, kaip ir Tolkienas, čia pavartotų kalinio metaforą, palygintų su žmogumi, sėdinčiu savo vienutėje, svajojančiu apie gyvenimą už jos sienų ir žinančiu, jog tikras gyvenimas prasidės tik tada, kai jam, kaip žadėta, bus suteikta teisė tą vienutę palikti. Anot Lewiso, kiekvienas iš mūsų esame kalinys, belaukiantis savo laisvės dienos.

Svarbi žmonijos istorijos tema – mirtis ir prisikėlimas. Jėzaus prisikėlimu prasidėjo visiškai nauji įvykiai.
"Jėzus praskynė kelią gyvenimui. Jis atvėrė duris, kurios nuo pirmojo žmogaus mirties visą laiką buvo užrakintos. Jis išgyveno akistatą su mirties karaliumi, kurį palaužė ir visiškai nugalėjo. Šis Jėzaus veiksmas iš esmės pakeitė viską. Tai naujos kūrinijos pradžia. Nauja era visoje kosmoso istorijoje."

Ilgesys – tai dar vienas Lewiso kūrybos leitmotyvų. Lewisas žino, jog to, kas mums suteiktų pilnatvę ir kam mes esame sukurti, šiame pasaulyje nerasime.

"Kadangi pasaulis yra toks, koks yra, Dievas paslėpė nuo mūsų taip trokštamą visišką laimę bei užtikrintą saugumą, tačiau jis tiesiog žerte pažėrė džiaugsmus, malonumus, linksmybes. Mes niekuomet nesame saugūs, bet vis tiek patiriame nemažai malonių ir žavių akimirkų. Kodėl? Nesunku atsakyti. Jei įgytume saugumą, kurio taip trokštame, jis užmigdytų mūsų širdis, užliūliuotų šiame pasaulyje. Jis taptų kliūtim grįžti pas Dievą. Nei nuostabiosios meilės akimirkos, nei peizažas ar simfonija, nei linksmi pobūviai su draugais, maudynės ar futbolas nėra kliūtis. Mūsų Tėvas pradžiugina mus pakviesdamas į puikų ir jaukų viešbutį, tik nenori, kad mes jį klaidingai palaikytume jau savo namais".

Jurgenas Špysas, istorijos mokslų daktaras, buvęs Vokietijos studentų misijos (SMD) vadovas, Tikėjimo ir mokslo instituto direktorius ( http://www.iguw.de ).

C.S. Lewiso esės internete ( http://www.prizme.lt ) –
Ar įrodomas maldos veiksmingumas? (96/4)
Ar turime teisę į laimę? (97/4)
Žmogus ar triušis? (98/1)
Šiuolaikinis žmogus ir jo mąstymo kategorijos (98/3)
Humaniška bausmės teorija (99/2)
Pragaras (99/4)
Religija ir mokslas (00/1-2)