John White
Būti kelrodžiu
Kas turėjo atsitikti politinėje arenoje? Kokį vaidmenį jie vaidins? Pasodinti tarp jaunų alyvmedžių, jie jo klausė: "Ar ketini atkurti Izraelio suverenitetą?" Daugelio akys buvo nukreiptos į jį.
"Ne jūsų reikalas" – buvo jo atkirtis. "Tai Dievo Tėvo rūpestis. Dabar jis organizuoja politinę areną. Jūsų užduotis bus liudyti mane ne tik čia, bet platėjančiais ratais visoje žemėje" (žr. Apd 1, 4–8).
Ar jis išprotėjo? Kas jais patikės? Kiek ciniškame pasaulyje bus įtikimi šios negudrios smulkių nepritapėlių grupės žodžiai? Kokį poveikį galėjo jie padaryti ant jo kieto, priešiško kiauto?
"Šventoji Dvasia nužengs ant jūsų..."
Ir taip įvyko. Per dešimtmetį Jeruzalė buvo sudrebinta iš pamatų, o miestai Viduržemio jūros baseine nuo Jeruzalės iki Romos buvo sujudinti silpnų Jėzaus sekėjų. Visi naujieji krikščionys buvo liudytojai. Keli tapo pilnaverčiais evangelistais, sugebančiais įtikinamai aiškiai ir galingai pateikti Gerąją Naujieną. Abeji (liudytojai ir evangelistai) veikė ranka rankon, vykdydami Bažnyčios užduotį pasidaryti mokinių visose tautose.
Šiandien situacija lieka nepakitusi. Kiekvienas pasaulinės Bažnyčios narys yra liudytojas, o kai kurie turi ypatingus talentus evangelizuoti, rūpintis pastoracija ir t. t.
Ir kaip liudytojas teisme esate įpareigotas sakyti tiesą, visą tiesą ir nieko, išskyrus tiesą. Sakysite tiesą ta prasme, kad turite sakyti tai, kas tikrai jums įvyko, o ne pagražintą versiją to, kas su jumis vyko. Neturite nei perdėti, nei menkinti to, kas vyko jūsų gyvenime ar vyksta dabar. Pasakysite visą tiesą ta prasme, kad esant progai nieko nenutylėsite. Būsite pasiruošęs leisti, kad jūsų gyvenimas taptų atvira knyga, skaitoma visų aplinkinių žmonių.
Atsisakysite savo teisės būti "privačiu asmeniu". Lygiai kaip Kristus buvo pasiruošęs dalytis su kiekvienu sutiktuoju viskuo, kas jis buvo, taip ir jūs būsite pasiruošęs su bet kuriuo sutiktuoju dalytis tuo, ką Kristus jums yra padaręs. Jūs negrūsite savo pažiūrų kitiems į gerkles. Tiesiog būsite atviras ir dalysitės.
Dalysitės ne tik patirtais triumfais, bet ir abejonėmis, baimėmis ir pralaimėjimais. Daryti ką nors mažiau reikštų veikti kaip nesąžiningam liudytojui. Jūs neturite ko slėpti. Pati tiesa yra kur kas galingesnė negu filtruota tiesos versija, kuri jūsų tuštybei gal ir labiau patiktų.
Aš nežinau, ar Dievas suteiks jums talentą būti evangelistu. Bendrame komandiniame Bažnyčios darbe evangelistai (ne tik tie su dideliais vardais, bet ir visi vyrai bei moterys su ypatinga dovana būti panaudotiems lemiamuose Dievo gelbėjimo operacijos etapuose) turi ribotą vaidmenį. Tačiau visi mes turime platesnę – liudijimo – pareigą.
Kelrodžio prigimtis
O ką reiškia liudyti? Liudyti ką? Liudyti prieš ką? Ar tai liudijimas ko nors, kas jūs esate, ką jūs sakote, ar ko nors, ką jūs darote? Ar laukiate, kol kas nors paprašo jūsų liudijimo, ar einate tiesiai prie reikalo, nesvarbu, prašomi ar ne?
Ko nors liudytojas esate, bet tai, kas esate, visada lemia tai, ką sakote ir darote. Tas trejetas – buvimas, sakymas ir darymas – yra vienos visumos dalys. Iš esmės liudytojas yra tas, kuris sako teisybę apie tai, ką yra matęs, girdėjęs ar asmeniškai patyręs. Negana to, Jėzaus liudytojas turi ne tik sakyti tiesą, bet ir ja gyventi.
Paaiškinis du pavyzdžiai. Teisme liudytojas atsakydamas į klausimus pasakoja teismui, ką girdėjo, matė ar darė. Jei jis sako: "Manau, kad kaltinamasis tą naktį buvo mieste, nes kažkas – negaliu prisiminti kas – sakė man, jog jį matė...", jo liudijimas bus atmestas kaip nepriimtinas. "Ar jūs pats matėte kaltinamąjį mieste?" – štai ką nori sužinoti teismas. Jis negali nagrinėti liudytojo spėjimų ar iš antrų lūpų išgirstų pasakojimų.
Taip ir jūsų krikščioniškas liudijimas turi būti tiesioginis liudijimas. Jis turi būti apie tai, ką jūs atradote skaitydami Bibliją, melsdamiesi, pasitikėdami Kristumi ar kad ir ką darydami.
Antrasis liudytojo pavyzdys – kelrodis. Kelrodis rodo į paskirties vietą. Mažai svarbu, ar kelrodis gražus ar bjaurus, senas ar naujas. Jis naudingas, jei užrašas ryškus ir aiškus. Bet esminis dalykas tas, kad jis turi rodyti teisingą kryptį ir aiškiai nusakyti tai, į ką rodo.
Jei prašote žmonių apibūdinti kelrodžius, kurie nukreipė juos į jų paskirties vietą, jie prisimins kai kuriuos, o kitus bus visai pamiršę. Bet užmiršti ar prisimenami, kelrodžiai bus atlikę savo darbą, jeigu jie nuvedė keliautoją ten, kur jis norėjo nuvykti.
Jūs būsite mano liudytojai", pasakė Jėzus ankstyviesiems mokiniams. Ta prasme visai nesvarbu, ar esate antikvarinis kaimo kelrodis, išrašytas elegantišku senoviniu šriftu, ar šviesiai žalias šiuolaikinis, iškabintas aukštai virš greitkelio. Jūs esate ne tam, kad patrauktumėte dėmesį į save, bet tam, kad nukreiptumėte žmonių mintis į dievišką skirties vietą. Kelrodis neatitinka savo paskirties, jei yra toks patrauklus, kad traukia dėmesį ne į miestą, o į save.
Todėl atminkite, kad jums liudijant, kol kalbėsite apie savo asmeninę patirtį, tarsi iš pirmų rankų pateikdami pranešimą apie savo susitikimą su Kristumi, jūsų liudijimo centre būsite ne jūs, bet Kristus, kurį patiriate. Ką tik susižadėjęs vaikinas ar mergina gali kalbėti apie savo susižadėjimą vienu iš dviejų būdų. Vienas pateiks egocentrišką pasakojimą apie pergalę, apie pobūvius ir bus labiau įsimylėjęs buvimo susižadėjus būseną negu žmogų, su kuriuo jis ar ji susižadėjo kitas, išpažindamas savo meilę, karštai kalbės apie jį ar ją užkariavusį žmogų. Nebūkite įsimylėję palaimintos buvimo krikščioniu būsenos, o būkite įsimylėję Kristų ir išpažinkite, ką tai jums reiškia.
Nelaimė, daugelis krikščionių nelaiko liudijimo paprastu tiesos sakymu ar buvimu kelrodžiu. Tai yra tapę sudėtingu reikalu, kartais susitelkiant į liudijimo smulkmenas ar nereikšmingus dalykus.
Kai kurie žmonės "liudija" nešiodamiesi oda aptrauktas Biblijas, kiti – dalydami traktatus stoties budėtojams ar palikdami literatūrą viešuosuose tualetuose. Daugelis demonstruoja lipdukus ant automobilių, nuo senovinio žuvies simbolio iki "Signalizuok, jei myli Jėzų". Dar kiti iškelia pakelės skelbimų lentas. Vienas ženklas netoli mano gyvenamosios vietos skelbia: "Nedorėliai eis į pragarą ir degs amžinai". Kai kurios senesnės poreformacinės grupės liudija savo drabužiais. Kai kurių Amish grupių ir menonitų vyrai nenešioja kaklaraiščių ir nesiskuta barzdų, nes jiems atrodo, jog tai daryti – pasaulietiška.
Kaip jums žinoti, koks yra tikrasis liudijimas? Ar kaklaraiščio nenešiojimas nukreipia žmones pas Jėzų? O lipdukai ant automobilių? Arba galvos nulenkimas ir maldos sukalbėjimas restorane?
Leiskite grįžti prie mano pradinės minties. Liudijimas yra nurodymas į Jėzų – ne į religinį judėjimą ar net į gyvenimo būdą, bet į asmenį. Liudytojas yra tas, kuris pasakoja kitiems, ką jis asmeniškai ir tiesiogiai atrado apie Jėzų ir Dievo žodį. Jis yra kelrodis.
Kol mums nepavyksta atvirai pareikšti, ką esame patyrę asmeniškai, lipdukai yra tokie pat beprasmiai kaip ir Biblijos nešiojimas "kaip liudijimas", neįprasti drabužių modeliai ir t. t. Kai kuriais atvejais mano minėtos "liudijimo" formos tampa klaidinančiomis ir pasmerktomis žlugti. Kelrodis patraukė dėmesį į save, o ne į Jėzų. Tai, kad ekscentriškesnės Jėzaus skelbimo formos kelia pajuoką, jokiu būdu nepadaro jų krikščioniškų, kad ir kokiam dorybingam leistų jos jaustis atlikėjui. Pajuokiamas ne Jėzus, bet mūsų pačių keistuoliškumas. Ir nors kaip keistuoliai galime įsivaizduoti, jog esame persekiojami dėl Jėzaus, teisingiau būtų sakyti, jog iš mūsų juokiamasi todėl, kad elgiamės juokingai ir žmogiškais, ir Dievo matais.
Bet prieš susitelkdami į technines detales ir specifiką, įtvirtinkime absoliutų liudijimo būtinumą. Jei esate naujas krikščionis, jokiu būdu nebūkite slaptas. Kristus, kuris mirė už jus, reikalauja, kad išpažintumėte ištikimybę jam prieš savo draugus. Jei to nepadarytumėte, ne tik elgsitės neištikimai Kristui, bet ir tapsite nelaimingu dviejų pasaulių svetimšaliu, nesijaučiančiu visai namie nė viename. Su savo senais draugais jausite, kad žavesys dingęs, kad ir kaip stengiatės jį vėl sužadinti. Su savo draugais krikščionimis kalbėsite "krikščioniška" kalba, turėsite kitą juokų rinkinį, bendras frazes ir etinius papročius. Su bet kuria grupe galite pasijusti nejaukiai, jei būsite atrasti kitos kompanijoje.
Nekalbama apie nutraukimą vienų santykių tam, kad būtų sutvirtinti kiti, bet apie buvimą sąžiningu žmogumi abiem atvėjais. Ne jūs sprendžiate, kuriai grupei priklausote. Jūs priklausote Kristui. Priklausykite jam atvirai ir patirsite, kad kai kurie žmonės atstums jus, o kiti mieliau jus priims.
Kai kuriems žmonėms lengva būti atviriems. Jie pasiskambina telefonu artimiausiems draugams: "Klausyk, turiu su tavimi pakalbėti. Aš tapau krikščioniu. Nuėjau į tokį ir tokį susitikimą... Ir tu žinai, ištisas savaites aš buvau... Klausyk, tu turi susitikti su kai kuriais iš tų vaikinų..." Įvykiai jų gyvenime pasidarė džiugiu liudijimu.
Kitiems tai atrodo sunku. Jie springsta tokiais žodžiais kaip "Dievas", "Jėzus" ir "krikščionis". Jie imasi sakyti, ką turi omenyje, bet išsisukinėja vartoja miglotus žodžius jų sakiniai klaidžioja ilguose beprasmiuose raizgynuose, tarsi kačiuko draskoma vilna.
Prekybininkas dėl Kristaus?
Kaip "liudijama"?
Negaliu duoti metodo. Kiti žmonės galėtų. Bet aš jūsų nepažįstu. Taip pat nepažįstu žmonių, su kuriais kasdien susiduriate. Jūsų Instruktorius yra Šventoji Dvasia.
Tačiau galiu papasakoti, koks yra blogas liudijimas. Blogas – tai nenuoširdus liudijimas, ir nors niekas nenori būti nenuoširdus, daugelyje liudijimo mokymo kursų nesąmoningai pataikaujama mūsų nenuoširdumui.
Pavyzdžiui, yra technikų, pagrįstų tylia prielaida, kad Kristus – produktas, kuriam reikia sukurti rinką. Mes turime masiškai gaminti krikščioniškus paketus ir parduoti juos. Kai kuriems tai įtempta prekyba su būtinybe "prasukti" reikalą. Kitiems tai neįkyrus "draugystės evangelizmo" reklamavimas. ("Būsiu jums geras ir pelnysiu teisę populiarinti Jėzų") Nereikia kurti jokios rinkos. Rinka jau yra. Laukai pabalę nuo derliaus. Prekyba – ir Vakarų civilizacijos šlovė, ir gėda. Ji buvo jos sėkmės priežastis ir galiausiai pasirodys esanti jos pražūtis.
Prekybininkas projektuoja įvaizdį. Idealiai jis turėtų būti tvarkingai apsirengęs, turėti baltus dantis, spinduliuoti gerai nuotaika ir skleisti klestėjimą. Nors jis turi žargoną (išmoktą ir persimokytą kompanijos susirinkimuose globojant genialiems pardavimo "treneriams"), jis stengiasi būti nuoširdus įtikindamas pirmiausia save, o paskui jus, kad ir jums, ir visuomenei daro paslaugą siūlydamas jums savo kompanijos produktą.
Taip pat mes pardavinėjame Kristaus paketą. Darome tai per TV ir radijo pasirodymus, žurnalų prieduose, o labiausiai per prekiautojus – prekiautojus, kurie parduoda savo produktą iš sakyklų, ir mažesnių garsenybių armiją, kurie pardavinėja jį ne visą darbo dieną nuo durų iki durų arba kaip gali.
Būtų labai neteisinga, jei teigčiau, jog tai tik farsas. Noriu pasakyti, kad Bažnyčia iš dalies yra Biblijos, o iš dalies – Vakarų laisvos rinkos sistemos produktas.
Tik tada, jei tai suprantate, galite imtis daugelio liudijimo technikų. Kaip ir prekiautojui, krikščioniui privalu daryti gerą įspūdį. Jis turėtų gerai rengtis "kaip Kristaus liudytojas". Jis turėtų šypsotis. (Krikščionys privalo būti džiaugsmingi.) Jis turėtų mokėti neprarasdamas kantrybės perkalbėti nekrikščionį ir švelniai užspeisti jį žodžiais. Jis turi įveikti jį sporto rungtyse, aplenkti darbe ir nustelbti žavumu. Visais šiais būdais krikščionys į liudijimą nesąmoningai laikosi veikiau kultūrinio negu biblinio požiūrio.
Sunku padaryti visus šiuos dalykus – ir daugelį kitų – nebūnant apsimetėliu ar negyvenant nepakeliamoje įtampoje. Pavyzdžiui, jūs negalite visko žinoti. Todėl neišvengiama, kad jums kalbant apie Kristų, kiti žmonės iškels dalykus (atžvilgius, argumentus), apie kuriuos jūs niekad nepagalvojote. Jie gali tai daryti vien todėl, kad mėgsta pasiginčyti, arba gali iškelti tikrą sunkumą iš savo specifinio žinojimo ar klaidingo mąstymo kokioje nors srityje, su kuria jūs nesusipažinęs.
Šiuo momentu jūs galite pasirinkti pasakyti: "Deja, aš niekad apie tai nepagalvojau. Nežinau, kaip atsakyti į jūsų klausimą", arba galite išsisukti evangelistine apgavyste, kad būtų jūsų viršus. Ir taip daryti – tai būti šarlatanu.
Krikščioniško įvaizdžio projektavimas turi savų vilkduobių. Jei man liūdna, gal ir geras pratimas pažvelgti į veidrodį, nusišypsoti ir pasakyti: "Kad ir kaip jaučiuosi, aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas!" Bet šypsotis norint sukurti džiugų įvaizdį tada, kai jums skauda širdį, – tai apsimetinėti. Jūs sakysite: "Bet man neturėtų mausti širdies". Galbūt ne. Bet jei nedera nerimauti, tai dar labiau nedera stengtis apgauti žmones dėl savo nerimo. Dvi nuodėmės nesusideda į nuolankumą. Daug geriau būtų nekrikščioniui sakyti: "Aš žinau, kad kaip krikščionis turėčiau turėti daugybę džiaugsmo, bet būtent dabar neturiu." Liudijimas ir įvaizdžio kūrimas – ne tas pats.
Tad liudydamas nesidėkite esąs kažkas, kuo nesate, ar žinąs dalykus, kurių nežinote. Gal Kristus nori, kad žmonės atrastų, jog esate silpnas ir neišmintingas. Jis nori, kad jiems padarytų įspūdį tai, ką jis gali padaryti silpno ir neprotingo žmogaus gyvenime. "Šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, – teigė Paulius, – kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo" (2 Kor 4, 7).
Neįmanoma pernelyg pabrėžti, kad mūsų kaip liudytojo užduotis nėra sudaryti gerą įvaizdį. Aš pats visiškai to neįvertinau būdamas jaunesniu krikščioniu.
Atgrasintas absurdiškų savo draugų krikščionių liudijimo strategijų, nusprendžiau būti apdairesnis. Rezultatas buvo tas, kad tapau tiesiog šauniu vaikinu. ("Jis šiek tiek religingas, bet supratingas, net labai. Neįmanoma jo nemėgti.") Turėjau daviklius, tiriančius įmanomas keblumų sritis, ir dariau didžiulį darbą nukreipdamas rimtą pokalbį į šoną, keturiais ėjimais į priekį. Bet man trūko gero diplomato tvirtumo. Pernelyg buvau užsiėmęs bėdos vengimu. Man daug labiau rūpėjo, ką žmonės mano apie mane, negu tai, ką jie mano apie Kristų.
Mano chameleoniškas įgudimas pasireiškė priimant aplinkinių pozicijas ir nuostatas. Bet kurio žodinio kontakto metu tarp dviejų žmonių tam tikri dalykai tariami esant teisingais. Jei jūs, pavyzdžiui, lengvabūdiškai ką nors apkalbate, jūs tariate, kad žmogus, su kuriuo kalbate, mato gyvenimą taip pat kaip ir jūs. Jis gali taip nematyti bet tikriausiai jis dėsis taip ir matąs, ir tuo atveju jūs išvis neturite ryšio. Jūs abu kreipiatės į įsivaizduojamą asmenį, kuriuo kitą manote esant.
Mano atveju, aš buvau užsiėmęs priimdamas visų aplinkinių žmonių mąstyseną ir požiūrius. Galėdavau juoktis iš jų pokštų neklausdamas savęs, ar tikrai jie man atrodo juokingi galėdavau į cinišką komentarą atsakyti dar ciniškesiu, nesusimąstydamas, ar mano paties požiūris ciniškas, ar ne. Buvau kelyje į tapsmą nevertu dėmesio žmogumi, grynu kitų žmonių egoizmo aidu ar dar blogiau – tuo, ką aš laikiau esant jų egoizmu.
Apie buvimą tikram
Leiskite apžvelgti principus, kuriuos suformulavau. Liudijimo esmė – atviras jūsų patirtos tiesos skelbimas. Apsimestinis liudijimas – prastas liudijimas sąžininga atvira laikysena – tikro liudijimo pradžia. Mums atrodo sunku liudyti todėl, kad nesame išmokę būti atviri. Todėl jaukiau jaučiamės tada, kai mums pasiūloma lengvai įvykdoma liudijimo metodika.
Sykį man teko skaityti knygą, aprašančią tokią metodiką. Nuotraukos iliustravo instrukcijas. ("Žingsnis 3b: Uždėkite savo kairę ranką ant Bilo dešinio peties, kaip pavaizduota pav. nr. 4. Pažvelkite jam į akis. Jūsų elgsena turi būti pasitikinti, bet švelni. Jei jis vengia akių kontakto, pasakykite: 'Bilai, pažvelk į mane.’ Kai akių kontaktas geras, sakykite: 'Bilai, man įdomu, ar tu leisi man papasakoti, kiek daug man reiškia Jėzus...’")
Niekad nepamiršiu to ryto, kai savo santykiuose su kitais nusprendžiau būti kiek įmanoma paprastas ir sąžiningas. Padariau savo sprendimą negalvodamas apie tai, kokią revoliuciją jis sukels mano liudijime. Tačiau ištisą valandą man teko rimtai kalbėtis apie Kristų. Ir po 24 valandų mačiau, kaip žmogus atsivertė. Nedariau jokios sąmoningos pastangos liudyti ar "laimėti sielą". Abu dalykai buvo tiesioginė mano pastangos būti tikroviškam pasekmė.
Bet "tikroviškumą" sunku praktikuoti kiekvieną kiekvienos valandos minutę. Tai yra būti laisvam išreikšti tikruosius savo jausmus. Sakau "būti laisvam" išreikšti juos, kad priminčiau, jog ta saviraiška nėra summum bonum (didžiausias gėris) gyvenime. (Tobulas žmogus ne tas, kuris visada supažindina mus, kaip tiksliai jis jaučiasi. Toks žmogus yra nejautrus stuobrys.)
Būti tikroviškam nereiškia, jog turite vogti, kai jaučiatės godus, ar žudyti, kai jaučiatės įsiutęs. Tai reiškia būti laisvam išreikšti save, kai tam yra tinkama proga. Bet mes nesugebam būti tikrai savimi todėl, kad bijome. Baimė užantspauduoja mūsų lūpas, kai turėtume kalbėti, ištempia mūsų veide šypseną, kai esame susierzinę, priverčia sakyti taip, kai turime omenyje ne. Būti tikroviškam – tai būti laisvam nuo baimių, kurios mus pavergia.
Kristus nori jums tokią laisvę suteikti. Dievas yra priėmęs viską, kas yra už jūsų kaukės. Nesvarbu, ką kiti mano apie tikrąjį jus, su sąlyga, jei galite būti tikras dėl Dievo meilės. Bet senus įpročius įveikti sunku, ir jei jūs panašus į mane, jums teks padirbėti, kad būtumėte tikroviškas. Tai reikalauja tikėjimo ir drąsos – savybių, reikalingų būti liudytoju.
Kodėl juokiatės iš nešvankaus anekdoto? Ar todėl, kad jis juokingas? (Kai kurie seksualūs juokai tokie yra.) Ar tai todėl, kad nenorite, jog žmonės manytų, kad esate niurzga? Galbūt nenorite varžyti žmogaus, kuris jį jums pasakoja? Aplinkybės būna įvairios. Nė vienas atsakymas gali netikti. Jei nemanote, kad anekdotas juokingas, neapsimetinėkite ir nesijuokite. Jei reikia kaip nors reaguoti, pabandykite taip: "Žiūrėk, nenoriu tavęs trikdyti. Manau, kad seksas yra puiku. Bet tai man yra savaip svarbu. Galbūt pernelyg svarbu, kad lengvai apie tai juokaučiau." Jūsų atkirtis, jei jis nuoširdus, gali nutiesti kelią pokalbiui rimtesniu tonu.
Bet koks pokalbis, juokaujamas, rimtas, suirzęs ar koks bebūtų, neišvengiamai pakrypsta į liudijimą, jei turite drąsos būti savimi tiesiog todėl, kad Kristus jums svarbus. Jums nereikia dairytis "įžangų". Tiesiog būkit savimi.
Būti tikroviškam reiškia būti tikroviškam ko nors atžvilgiu ir būti kam nors ištikimam. Jūs turite būti ištikimas Jėzui Kristui, kuris jūsų gyvenime tapo svarbiausia tikrove. Jūs neturite išsižadėti jo, kaip ir nuolatos stengtis sudėtingai dangstyti savo silpnybes.
Krikščioniui sąžiningumo esmė glūdi buvime ištikimam ne tik tiesai, bet ir Tiesai. Tai reiškia neatsižadėti Kristaus. Tai reiškia, kad visas jūsų gyvenimas dabar turi suktis apie pasižadėjimą, kurį jis davė jums, o jūs jam. Kiekvienas jūsų veiksmas, kiekviena mintis, kiekvienas žodis yra teisingas arba melagingas priklausomai nuo to, kiek jie atitinka tą centrinį pažadą.
Kiek tikroviškas buvo Petras?
Viena pikantiškiausių istorijų Evangelijose liečia audringą Petro atsižadėjimą Kristaus ir jo "reabilitaciją" paplūdimyje vieną ankstų rytą. Prieš pat savo suėmimą Jėzus perspėjo mokinius apie artėjančią kančią ir išpranašavo, kad Petras atsižadės jo dar iki gaidgystės. Petras karštai protestavo (Lk 22, 31–34). Bergždžiu poelgiu paremdamas savo protestus jis atliko vienintelį smurtinį veiksmą, žymintį Kristaus suėmimą. Jis nukirto ausį vienam iš priešininkų (Jn 18, 10–11).
Kai Jėzus didingai perėmė savo paties suėmimą, paragindamas išsigandusius kareivius suimti jį, mokiniai parodė kulnus. Tačiau Petras ir Jonas laikėsi nuošaliai ir sekė priešininkų būrį. Dėl Jono ryšių vyriausiojo kunigo ūkyje abu vėliau buvo įleisti į kiemą, kur būriavosi vyriausiojo kunigo tarnai, nemažai kareivių ir karininkų.
Petras, ko gero, buvo kaip reikiant išsigandęs, ir tikrai buvo dėl ko. Visas sekimo Jėzumi reikalas staiga padarė dramatišką ir nelemtą posūkį. Rūmų didybė, kieme buvusių žmonių saugumas ir juokaujamas laisvumas vertė jį dar aštriau jausti, kokia nesaugi jo paties padėtis.
Paskui nakties valandomis jis tris kartus atsižadėjo savo mokytojo (Jn 18, 15–27 Lk 22, 54–62). Jis būtų galėjęs pateisinti savo atsižadėjimus kaip savo išlikimo ir karo taktikos dalyką, bet jau per stipriai buvo protestavęs dėl savo ištikimybės Jėzui. Be abejo, jis stengėsi sau patvirtinti, koks iš tikrųjų jis ištikimas. Šiaip ar taip, argi jis nebuvo jo Mokytojo priešų kieme? Tačiau per trečią atsižadėjimą gaidžio giedojimas ir sykiu Jėzaus žvilgsnis sudaužė jo kvailą iliuziją. Jis staiga įsitikino tikrai esąs sentimentalus, silpnas, ūmus kvailys. Gėdos apimtas jis išėjo iš kiemo ir graudžiai pravirko.
Neįmanoma tiksliai nustatyti, kokiu momentu Petras pradėjo atsižadėti Kristaus. Be abejo, savo laikysena ir savo veiksmais jis turbūt atsižadėjo jo gerokai anksčiau nei žodžiais. Atsižadėjimas, nusprūdęs nuo jo lūpų per pirmą apkaltinimą, jau turėjo būti jo elgesyje. Jis vaidino vaidmenį, kuriame jis apmulkino pats save ir stengėsi apmulkinti žmones aplinkui. Poreikis patikti išliko jo būde tiek, kiek užfiksuota istorijoje. Ir mūsų pačių poreikis patikti verčia mus tūkstančiu vos pastebimų gestų atsižadėti Kristaus šiandien. Didžiuma mano lengvabūdiškumo buvo kaip tik tokio pobūdžio atsižadėjimas. Tai buvo mano trikdančio santykio su Jėzumi Kristumi nuslėpimas.
Petras mylėjo Kristų kaip ir aš. Tarsi vyras, plėšomas tarp meilužės ir žmonos, Petras mylėjo vienu kartu du dalykus – kitų žmonių susižavėjimą ir mokytojo artumą. Tai buvo nepatogi padėtis. Nei meilužės, nei žmonos nenori viena kitai nusileisti. Lyg pavydus sutuoktinis Kristus nori ir reikalauja iš savo sekėjų absoliučios ištikimybės. Ir tai reiškia, kad kiekvienu veiksmu, kiekviena mintimi, kiekvienu žodžiu turite būti jam ištikimas ir neslėpti savo ištikimybės.
Taigi liudijimo širdyje glūdi asmeninio santykio principingumas. Jei norite būti ištikimas liudytojas, nuolat kreipkite mintis į Dievą. Tegu tai tampa jūsų įpročiu – per kiekvieną susitikimą su kitais žmonėmis ir imdamasis kiekvienos veiklos sakykite: "Viešpatie, aš tesu tik tavo krauju pirktas tarnas. Padėk man elgtis kaip tokiam dabar."
Būkite mandagus. Nepadarykite sau tikslu daryti įspūdį kitiems savo sąmojingumo spindesiu. Nesistenkite būti dėmesio centre ar vienas užvaldyti pokalbį. Veikiau siekite kitus nuraminti. Nesidėkite žinąs tai, ko nežinote. Jei ginčijatės, stenkitės suprasti, ką sako kitas. Turėtumėte ne stengtis laimėti žodinę dvikovą, o veikiau suprasti ir būti suprastas.
Jei esate tikroviškas, jūsų veiksmai ir žodžiai atitiks. Pajusite, kad jums smagu atlikti mandagumo ir paslaugumo gestus kambario draugui, šeimos nariams. Būsite mažiau linkęs skolintis ir greitesnis grąžinti ar paskolinti kitiems. Būsite punktualesnis įteikdamas įgaliojimus. Mažiau niurzgėsite. Ne, netapsite staiga tobulas. Bet blogai pasielgęs pripažinsite, kad reikia atsiprašyti taip ir padarysite. Kur nesijaučiate besielgiąs tauriai, Dievas parodys jums ir jūs sielositės. Jūs mielai pripažinsite savo silpnybes Dievui, kitiems krikščionims ir nekrikščionims. Ir jei kas nors girs jūsų būdą, jūs nesakysite: "O, velniai griebtų, tai niekis", bet "Ačiū. Ne visada buvau toks kietas. Būdavau visai kitoks."
Priešiškos reakcijos
Buvo laikai istorijoje, kai tironas nukirsdavo galvą bet kuriam pasiuntiniui, atnešusiam blogas žinias. Petrui, jei trumpam grįžtume prie jo, grėsė daugiau nei pajuoka. Pavojus buvo kilęs jo gyvybei. Nepanašu, kad aplink jus esantys žmonės būtų tokie priešiški tuomet, kai jiems kalbate apie Kristų, tačiau ne visi atsilieps teigiamai. Graikiškas žodis, Naujajame Testamente išverstas kaip "liudytojas", yra žodis, iš kurio kilęs angliškas žodis "kankinys". Toks buvo persekiojimas, su kuriuo susidūrė pirmieji krikščionys, kad liudijimas ir kankinystė tapo dviem tos pačios monetos pusėmis. Įmanoma, kad mūsų pačių gyvenamu laiku Vakaruose tas pats gali nutikti vėl.
Žmonių reakcijos į Kristaus mokymą aprėpia nuo kruvinos paranojiškos neapykantos iki energingo mielo priėmimo. Kartais jis išprovokuoja tik švelnų linksmumą ar susidomėjimą.
Jūs iš anksto turite suvokti, kad žmonės reaguos ir kartais reaguos stipriai. Jei esate nepasiruošęs, galite jausti, kad jūs esate kaltas dėl to, kas atsitiko, nors su jumis tai gali neturėti visai nieko bendra.
Prisimenu smarkią reakciją į pastabą, kurią padariau psichiatrui, kuris prižiūrėjo, kaip mokoma dalis mano universiteto patalpose gyvenančių studentų. Jis gydė homoseksualų pacientą, neskubomis mokydamas jį, kaip skirti pasimatymą ir kaip mylėtis su merginomis – faktiškai kaip jas suvilioti. Aš pakomentavau, kad mano religiniai įsitikinimai man apsunkintų naudoti tą patį metodą. Jo veidas išraudo iš pykčio ir jis paniekinamai nusispjovė.
Jei tas incidentas būtų vykęs keliais metais anksčiau, aš būčiau kupinas nerimo ir kaltės jausmo, klausdamas savęs, kur suklydau. Dabar aš tik mintyse padariau pastabą, kad mano vadovas turi susierzinimo šaltinių religijos ir sekso srityse. Nors susilaikiau ir nespaudžiau klausimo, išmesdamas jį iš galvos pečių trūktelėjimu, ir toliau buvau su juo visiškai atviras dėl mano turimų krikščioniškų įsitikinimų.
Atminkite: žmonės reaguos. Palanki reakcija nereiškia, kad jūs liudijate sumaniai, o priešiška reakcija nereiškia, kad jūs praleidote progą. Bet kuriuo būdu būkite savikritiškas ir pasitikrinkite, ar nebuvote netaktiškas, šiurkštus, kritiškas, nemandagus ar užsispyręs. Tačiau reakcija gali kai ką sakyti ne apie jus, o apie asmenį, kuriam liudijate.
Priešišką reakciją reikia sveikinti. Tai gali būti ženklas, kad bakstelėjote į skaudamą vietą. Niekas nerodė velniškesnio nuožmumo prieš krikščionišką liudijimą kaip Saulius iš Tarso tačiau pats jo įniršis buvo jo žūtbūtinės kovos su savo sąžine priemonė. "Sunku tau spirtis prieš akstiną" buvo Kristaus komentaras (žr. Apd 9, 5).
Jei žinosite, kad stiprios reakcijos sveikintinos, būsite mažiau linkęs pakliūti į spąstus pačiam supykti ar imti gintis ar ginčytis. Šventoji Dvasia suteiks jums ir atjautos, ir nuovokumo dėl tų, kurie taip reaguoja.
Stipri reakcija gali įgyti kritikos jūsų ar apskritai krikščionių atžvilgiu formą. Jus gali apipilti žodžiais kaip "veidmainystė", "šventeiviškumas", "nemoksliška" ir "tikrovės vengimas". Mano kaip psichiatro reakcija paprastai būna panaši į šią: "Regis, jūs gan stipriai dėl to jaudinatės. Kodėl?" Nesiūlau jums mane mėgdžioti, bet raginu nepakliūti į pinkles – imti ginti savo draugų krikščionių ar savo veiksmus ir nuostatas.
Žinoma, jums turi būti akivaizdu, kad pasakodamas, ką Kristus padarė dėl jūsų, jūs nekviečiamas pateisinti kryžiaus žygių ar XX a. krikščioniško materializmo labiau, negu galite pateisinti daugelio krikščionių grupių nesėkmes ir nuodėmes. Tinkamesnis atsiliepimas į tokias situacijas galėtų būti maždaug toks: "Taip, krikščionybės vardu yra padaryta tikrai daug blogybių. Bet ar kryžiaus žygiai tikrai yra tai, kas trukdo jums tikėti, kad Kristus gyvas?"
Poreikis žinoti daugiau
Tai mane atveda prie klausimo, kurio visą laiką vengiau. Nuo skyriaus pradžios uoliai vengiau pateikti jums privalomus žodžius, kuriuos turėtumėte vartoti savo liudijime. Daugelis iš mūsų jaustųsi saugiau, jeigu galėtume įsiminti privalomą prakalbą ir kaišioti ją tarsi tas prekiautojas. Bent viena tarptautinė krikščioniška organizacija skatina savo narius užrašyti savo atsivertimo istoriją, įsiminti ją, o tada naudoti ją, kada tik turi progą.
Aš jau prieštaravau tokiai procedūrai dėl moralinių priežasčių. Dar pridurčiau kritiką, kad bet kurie du asmeniniai susitikimai yra skirtingi ir kad kartodamas tuos pačius žodžius kiekviename susitikime rizikuočiau būti nejautrus tikriesiems asmens, su kuriuo kalbuosi, poreikiams.
Tada iš dalies aš sakiau: sakykite taip, kaip yra, nuoširdžiai ir natūraliai reaguodamas į asmenį, su kuriuo esate. Būkite ištikimas Kristui akimirką po akimirkos, ir žodžiai patys pasirūpins savimi.
Tačiau turiu pridėti įspėjimą. Nuoširdumas kartais vers jus pripažinti kokio nors savo tikėjimo aspekto neišmanymą. Nėra ko gėdytis, kad ne viską žinai bet taip pat nėra rimtos priežasties likti neišmanančiam savo tikėjimo. Padarykite viso gyvenimo tikslu vis giliau suprasti savo tikėjimo pagrindus. Tapkite jo žinovu. Nepasitenkinkite išmokę mintinai kelis išmėgintus tekstus (kad ir kokie vertingi jie būtų), bet suvokite "visus Dievo nutarimus" (Apd 20,27), kad taptumėte gebąs aiškiai išdėstyti, kodėl tikite ir ką tikite.
Pradėkite šiandien. Išnaudokite savo asmeninį ir grupės Biblijos studijų laiką. Nuoširdumas ir nežinojimas neturi būti sujungti. Jūsų pažinimui nedera leisti padaryti jus pasipūtusį ar vaidinti pranašesnį už žmones, su kuriais kalbate. Vis dėlto turite rimtai siekti būti "visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. Bet tai darykite švelniai ir atsargiai" (1 Pt 3, 15). Mes esame mokomi "piktybe būti kūdikiai, o išmanymu – subrendę žmonės" (1 Kor 15, 20).
Santrauka
Jūs esate liudytojas, norite to ar ne. Esate arba geras, arba prastas liudytojas.
Geras liudytojas sako tiesą apie tai, ką yra asmeniškai atradęs. Taip darydamas jis veikia tarsi kelrodis, rodantis kitiems Kristų.
Liudijimo metodiką naudoti reikia atsargiai. Ji niekad nėra asmeninio nuoširdumo ar Šventosios Dvasios galios pakaitalas.
Liudijimo užduotis nėra atversti žmones nei "prasukti reikalą", bet suteikti jiems duomenis, kurių padedama Šventoji Dvasia įtikina juos.
Kad pateiktumėte jiems pakankamus duomenis, turėsite prie savo asmeninės patirties pridėti aiškų supratimą, kodėl tikite ir ką tikite.
Ištrauka iš: John White, "The Fight" (IVP, 1977)
