Holger Lahayne
Besaikis Dievas
Presbiterijonų teologas Kennethas E. Bailey'is knygoje Jesus Through Middle Eastern Eyes Jėzų vadina "metaforų teologu". Mat Jėzus savo mokyme naudojo kitas priemones nei Paulius, būtent metaforas, vaizdinius, hiperboles, dramatinį pasakojimą. Ir tai darė ne vien tik dėl vaizdingumo. Jomis jis tiesiogiai skleidė teologiją, ir ji buvo nė kiek ne mažiau veiksminga, nei Pauliaus skleistoji jo pasirinktu būdu.
Jėzus daug mokė palyginimais. Anot Bailey'io, jie yra "išplėstinės metaforos". Norint šias metaforas suprasti, labai svarbu gerai išsityrinėti pasakotojo kultūrą. Knygoje The Cross & the Prodigal Bailey'is parodo, kaip Artimųjų Rytų kultūros kontekste vertinti žymųjį palyginimą apie sūnų palaidūną iš Luko 15, 11–32 (tame regione, ypač Libane ir Egipte, 1955–1995 gyveno ir pats Bailey'is). Antai mūsų dienų skaitytojui beveik visai nedramatiškai atrodantis jaunėlio noras gauti savo paveldo dalį, tais laikais (iš dalies Artimuosiuose Rytuose ir dabar) buvo suprantamas kaip sūnaus noras matyti savo tėvą mirusį, kaip tiesioginis tėvo mirties troškimas.
Koks išties radikalus yra šis palyginimas, suprasime tik tada, jeigu žinosime, kaip kultūriškai neįprastai elgiasi būtent tėvas. Normaliomis aplinkybėmis atgailaujančio sūnaus sugrįžimas būtų atrodęs visai kitaip: dienų dienas jis būtų buvęs priverstas nežinioje laukti ir ištverti prie savo namų durų; niekada ir jokiomis aplinkybėmis joks tėvas nebūtų bėgęs sūnaus pasitikti. Jėzus šitaip neįprastai parodo, kad Dievas (kuris palyginime yra tėvas) laužo visas kategorijas; jo meilė ir gailestingumas mums nėra suvokiami; dėl mūsų jis ima ir šitaip nusižemina.
Užtat Bailey'is yra net primygtinai akcentavęs, kad palyginimą turėtume vadinti apie du sūnus palaidūnus. Nes kaip jaunėlis, taip ir vyresnysis buvo atitolęs nuo tėvo, taigi nuo Dievo, ir abiem reikėjo išganymo. Ir pamokslininkas Timas Kelleris užgriebia šią mintį savo knygoje apie tą patį palyginimą, The Prodigal God (išnašoje Kelleris išvardija visas svarbiausias Bailey'io darbų įkvėptas mintis).
Pirmame knygos skyriuje Kelleris teigia, kad pas Jėzų buvo atėjusios dvi žmonių grupės. Viena – "muitininkai ir nusidėjėliai", kita – "fariziejai ir Rašto aiškintojai". Pastarųjų laikyseną Kelleris perteikia šitaip: "Kaip Jėzus drįsta bendrauti su tokiais nusidėjėliais? Šie žmonės į mūsų pamaldas niekada neateina! Kuo juos patraukė Jėzaus mokymas? Negali būti, kad Jis skelbia jiems tiesą kaip mes. Jis tikriausiai kalba jiems tai, ką jie nori girdėti!" Dėl to šis palyginimas pirmiausiai skiriamas būtent antrajai grupei:
"Jis skirtas ne 'nuklydusiems nusidėjėliams’, o religingiems žmonėms, darantiems viską, ko reikalauja Biblija. Jėzus kreipiasi ne tiek į amoralius prašalaičius, kiek į moralius namiškius. Jis nori parodyti jiems jų aklumą, trumparegiškumą ir nuosavą teisumą bei tai, kaip šie dalykai žudo ir jų pačių sielas, ir aplinkinių gyvenimą."
Palyginimas buvo savotiška provokacija: "Pasakojimas pirmuosius klausytojus ne graudino, o veikiau sukrėtė, įžeidė ir papiktino. Jėzaus tikslas buvo ne šildyti mūsų širdis, o griauti kategorijas. Šiuo palyginimu jis meta iššūkį tam, ką beveik kiekvienas mano apie Dievą, nuodėmę ir išgelbėjimą." Palyginimas provokavo ir tebeprovokuoja, nes Jėzus juo perteikia vieną labai svarbų dalyką: "Abu – ir nereligingasis, ir religingasis yra dvasiškai žuvę; abu keliai veda į akligatvį". Abiem sūnums reikia besaikio Dievo besaikės meilės.
Tradiciškai istorija vadinama "Sūnus palaidūnas", angl. "The prodigal son". Žodis prodigal reiškia "besaikis, nesivaldantis, bet ką sau leidžiantis". Pirma reikšme pasinaudodamas, Kelleris pastebi, kad palyginimo centre stovi visai ne švaistūniškasis jaunėlis, o pats tėvas, kurio meilė yra besaikė ir skirta abiem sūnums.
Savo knygos turinio santrauką Kelleris yra pateikęs pranešime "Žmonės eina pas besaikį Dievą", kurį perskaitė 2010 m. Pasaulinės lyderystės konferencijoje. Šiame pranešime autorius taip pat pabrėžia, kad Jėzaus palyginimas atskleidžia du būdus, kaip pabėgti nuo Dievo. Jaunėlis akivaizdžiai nemyli tėvo ir tiesiog nori jo pinigų. Bet "ir vyresnysis brolis, lygiai kaip ir jaunėlis, myli tik tėvo turtą, o paties tėvo – ne. Jiems abiem reikia pinigų, o ne tėvo." Toliau Kelleris tęsia:
"Taigi yra du būdai, kaip pačiam tvarkytis savo gyvenimą, užuot jį pavedus Dievui. Vienas – gali labai blogai elgtis, nepaisyti moralės normų, nusispjauti į religiją. Kitas – gali labai gražiai elgtis ir laikytis dešimties Dievo įsakymų, lankyti bažnyčią ir melstis – melstis kiekvieną rytą. Vyresnysis tarsi sako: 'Kadangi aš toks geras, Dievas privalo mane laiminti. Jis privalo atsakyti į mano maldas, paimti į dangų, privalo mane gerbti.’ Tokiems kaip vyresnysis brolis, Jėzus galbūt yra gyvenimo įkvėpimas, gal pavyzdys, galbūt pagalbininkas, bet tik ne Išgelbėtojas. Tokie kaip vyresnysis gelbstisi patys."
Reformatų teologas B. B. Warfieldas (1851–1921) yra taikliai pasakęs: "Galų gale yra tik du išganymo mokymai: arba išganymą įgyvendina Dievas, arba išsiganome save patys" (The Plan of Salvation). Savęs išganymas yra dėl to toks apgaulingas, kad dažniausiai vyksta po religingumo uždanga. Bet gali vykti ir be jokio religingumo, kaip rodo jaunesniojo sūnaus pavyzdys. Kelleris pastebi: "Kai perskaitome palyginimą iki galo, negalime atsistebėti: matom, abu – ir jaunėlis, ir vyresnysis nusigręžia nuo tėvo. Ir pirmu, ir antru atveju tėvas pasitinka savo sūnus ir kviečia juos į puotą, ir tai yra išgelbėjimas."
Taigi apibendrintai galima išskirti tris esmines laikysenas. Nereligingoji byloja: "Neprivalau niekam paklusti, nes esu pats sau šeimininkas". Šią laikyseną įkūnija jaunesnysis sūnus, kuriam nesvarbu nei tradicijos, nei tėvo noras. Jis tarsi pasirenka nereligingumą ir spjauna į Dievo įsakymus. Klaidingosios religijos laikysena neša priešingą žinią: "Aš visada paklūstu, dėl to Dievas man gailestingas". Tai vyresniojo sūnaus laikysena; įstatymiškumo, išganymo darbais ir moralizmo nuostata. Išoriškai jo elgsena atrodo teisinga, bet jo motyvacija visiškai klaidinga. Kelleris sako, kad tokie "vyresnieji broliai Dievo klauso todėl, kad galėtų gauti dovanų. Taip Dievas jiems tampa priemone tikslui pasiekti. Jie Dievo klauso, stengiasi Jam tarnauti, atsiduoti – tačiau naudojasi Dievu tam, kad ką nors gautų." Kadangi išoriškai jie elgiasi teisingai ir padoriai, dėl to mano, kad Dievas jiems yra skolingas. Kelleris tęsia:
"Vyresnieji broliai iš esmės bando užsitarnauti Dievo palankumą savo paklusnumu, malda ir ryžtu, gražiu elgesiu su kitais, su savo šeima; jie mano, kad taip renka taškus Dievo sąskaitoje; ir kadangi jie tuo tiki, tai jų pačių manymu, tampa teisesni už tuos, kurie nesielgia gražiai."
Tačiau Evangelija yra kitokia. Tas, kas ją supranta, sako: "Dievas mane priima už tai, ką man padarė Jėzus Kristus – štai kodėl aš klausau ir paklūstu." Tai yra trečioji ir vienintelė teisinga laikysena. Evangelija "nėra nei religija, nei antireligija. Ji nėra nei moralė, nei moralės nepaisymas. Ji net ne tarpinė būsena. Ji iš esmės kitokia." Kelleris pranešime priduria:
"Dievas per niekam neprilygstančią Jėzaus Kristaus auką dovanoja mums teisumą, ir tuomet gyvename jam. Ir jei tai tiki, tai reiškia, kad viskas, ko tik gali trokšti, jau yra tavo. Per Sūnų gauni Tėvą, amžinąjį gyvenimą, esi priimtas į šeimą. Dabar garantuotai esi naujojo dangaus ir naujosios žemės pilietis. Ir žinai, kad vienintelis Asmuo visatoje, kurio nuomonė yra svarbi, tavimi didžiuojasi ir džiaugiasi. Tie, kurie tiki Evangelija, tiki tam, kad gautų daugiau Dievo. Jie nori elgtis panašiai kaip Dievas, nori džiaugtis Dievu ir nori jo daugiau."
Abu broliai palyginime, kad ir kokie skirtingi, tačiau yra broliai. Jų pasirinktas įstatymiškumas bei įstatytmo atmetimas taip pat yra skirtingi dalykai, bet ne atskiri. Jie daug labiau tarpusavyje susiję, negu dažnai galvojama. Nes abu keliai yra priešingi Evangelijos, tikrosios krikščionybės keliui.
Viena vertus, po nuopuolio žmogus tapo maištininku, atmetančiu Dievo įsakymus ir normas. Iš prigimties besišalinantis Dievo ir nepriimantis jo įstatymo – "Mes nenorime, kad šitas [turimas omeny Dievas] mus valdytų", kaip sako žmonės palyginime apie dešimt minų Lk 19, 14. Kita vertus, žmoguje lindi ir grynasis moralistas, raginantis nuolat stengtis ir dirbti dėl savo išganymo; nenustoti tikėti, kad Dievui ar aukštesniajai būtybei yra svarbiausia ne kas kitas, o kad tik visi būtų vienas kitam draugiški, malonūs, elgtųsi mandagiai ir sąžiningai.
Visi žmonės yra ir prigimtiniai Dievo įstatymo niekintojai, ir moralistai. Galima sakyti, kad mumyse sykiu lindi abudu broliai: čia veržiasi abejingumas ir maištas, čia – po moralės kiautu pakištas savęs išganymas darbais. Abi pusės gyvena sykiu ir viena iš kitos minta, dėl to nenuostabu, kad Paulius Laiške galatams apie jas abi ir kalba. Vokiečių teologas T. Schirrmacheris rašo:
"Galatų bendruomenėje buvo susiformavusios dvi tarpusavyje smarkiai nesutarusios partijos, kurias abi Paulius griežtai bara. Viena iš jų piktnaudžiavo įstatymu, laikydama jį keliu į išganymą ir versdama pagonių krikščionis paklusti Senojo Testamento apeigų įstatymui (pvz., praktikuoti apipjaustymą). Kita pusė Senojo Testamento įstatymą (pvz., Dešimt Dievo įsakymų) visiškai atmetė, tai pateisindama gyvenimu ‚Dvasioje' ir ‚laisve' rinktis bet kokį gyvenimą. Paulius griežtai pasisako tiek prieš vienų įstatymiškumą, tiek prieš kitų įstatymo nepaisymą ir nemoralumą..." (Gesetz und Geist)
Jėzui nepriimtinas nei įstatymiškumas, nei įstatymo nepaisymas. T. Kelleris knygoje The Prodigal God rašo: "Jis nėra nei nereligingųjų, nei religingųjų pusėje, tačiau religinį moralizmą išskiria kaip itin pražūtingą dvasiai." Kadangi mūsų kultūroje krikščionių tikėjimas dažniausiai yra gretinamas su moralės religija. Tai susiję su tuo, kad bažnyčiose iš tiesų sėdi daug moralistų, kad "jose daugiau vyresniųjų brolių, nei mes norėtume". Tą patį sako ir baptistų teologas R. Albertas Mohleris straipsnyje "Kodėl moralizmas nėra Evangelija...":
"Mirtinas moralizmo pavojus yra nuolatinė pagunda bažnyčiai ir itin patogus Evangelijos pakaitalas. Akivaizdu, kad milijonams mūsų kaimynų atrodo, jog skelbiame moralizmą. Niekas, išskyrus drąsiausią Evangelijos skelbimą, šio įspūdžio neištaisys ir nenuves nusidėjėlių į išganymą Kristuje." ( http://www.lksb.lt )
Kelleris pamini net kelis vyresniojo brolio tipo bažnyčių narių bruožus. Vienas iš jų – požiūris į kritiką:
"Kai kas nors išdrįsta pakritikuoti vyresnįjį brolį, jis arba įniršęs puola atgal, arba ištyžta. Kodėl? Todėl, kad vyresnieji broliai savo vertę matuoja ne pagal tai, kas jie yra Kristuje, o pagal savo sukurtą gero žmogaus įvaizdį ir reputaciją. Išgirdęs kritiką jis arba griūva, arba griauna pats, nes pažeidžiami jo gyvenimo pamatai. Kritikos priimti neįmanoma. Ir tada arba žiauriai puoli atgal, arba puoli į neviltį."
Be to, "vyresniajam broliui labai sunku nemenkinti kitų. Jei manai, kad pats sunkiai dirbi, tai labai sunku nemenkinti tų, kurie, tavo manymu, yra tinginiai. Jei save suvoki kaip tą, kuris teisingai tiki, menkinsi tą, kuris su tavim nesutinka. Vyresnysis brolis pilnas pažeminimų kitiems."
"Bet turbūt blogiausia, kad vyresnieji broliai negeba atleisti", nes jie patys dar nėra suvokę atleidimo vien iš malonės. "Vyresnysis brolis ant žmogaus pyksta todėl, kad jaučiasi viršesnis. Jis sako: 'Aš tai tikrai taip niekad nesielgčiau.’ Kitaip tariant, turi turėti pakankamai išdidumo, kad pyktum ilgai, o vyresniajam broliui to tikrai netrūksta."
Neteisingas jaunesniojo brolio tipo žmogaus elgesys dažniau būna akivaizdus ir aiškus, o "vyresniųjų brolių" – dažnai manipuliatyvus. Jie naudojasi daugeliu gerų dalykų, tačiau naudoja juos savanaudiškai, pavyzdžiui, maldą. Jiems atgaila tampa proga pasigirti: "Aš niekad neperžengiau tavo įstatymų. Net ir tada, kai nusižengiau, vis tiek buvau klusnus, nes save nubaudžiau. Pažiūrėk, koks esu klusnus, kai neklausau."
Kelleris puikiai parodo, kokia briaunuota gali būti nuodėmė: kad ji gali pasireikšti ne tik įstatymo laužymu, bet ir klaidinga motyvacija. Tad galėtis reiktų ne tik dėl savo akivaizdžiai blogų darbų, bet "reikia gailėtis ir už tai, kodėl darai gerus darbus! Kol žiūrėdamas į savo gerus darbus nesuprasi, kad bandai manipuliuoti Dievu ar kitais, kad pats bandai tvarkytis gyvenimą, prisirinkti dvasinių taškų, kad galėtum jaustis geresnis už kitus, kol nesuprasi, kaip atgailauti, tol nebus atsinaujinimo." Ir čia Kelleris pacituoja labai taiklius kito teologo žodžius: "'Svarbiausias dalykas, kuris žmogų atskiria nuo Dievo, nėra nuodėmės – tai jo prakeikti geri darbai’. Nes tada nematai, kad tau reikia atleidimo." Čia ir yra didžioji problema, kad išoriškai "geri darbai" ir atrodo gerai, kol niekas vidaus neįžvelgia. Kol neprasikiša tikroji motyvacija. Kol nepasirodo, kokia ji klaidinga ir yra tokia pat nuodėmė, kaip ir ta, akivaizdžioji.
T. Kelleris, skleisdamas šią mintį, gerai atspindi savo, presbiterijoniškosios konfesijos požiūrį. Vestminsterio tikėjimo išpažinimo skyriuje 16,7 apie išoriškai gerus netikinčiųjų darbus sakoma, kad jie nedžiugina Dievo, nes "neatliekami teisingai, būtent ne pagal Dievo žodį..." Čia kalbama apie Dievo žodžio reikalavimus ir normas. Tie darbai Dievui nepatinka dar ir dėl to, kad "išeina iš tikėjimu neišvalytos širdies...", tai reiškia, kad kyla iš klaidingų motyvų.
Ir pagaliau Kelleris nurodo dar vieną aspektą, į kurį jo dėmesį atkreipė Bailey'is:
"Ką tėvui kainavo, kad sūnus palaidūnas sugrįžtų? Atsakysit: 'Na, nieko. Kai jis sugrįžo, tėvas jį paprasčiausiai priėmė. Aprengė, ant rankos užmovė žiedą, papjovė nupenėtą veršį ir surengė puotą. Jam tai nieko nekainavo.’ Netiesa. Nepamirškit, kad tėvas turėjo du sūnus. Vadinasi, jis turėjo tik du paveldėtojus. Savo turtą jis padalijo abiem. Jaunėlis pasiėmė savo dalį ir ją iššvaistė. Išeina, kad ir drabužis, ir žiedas, ir nupenėtas veršis iš tiesų priklausė vyresniajam. Vadinasi, viskas, ką tėvas išleido sūnui sugrįžus, yra vyresniojo sūnaus."
"Atpirkimas brangiai kainuoja. Vyresnysis brolis dėl to supyko. Jis nepritarė tėvo elgesiui. Čia įtampa pradeda kilti." Toliau Kelleris tęsia:
"Anais laikais vyresniajam tekdavo atsakomybė išlaikyti šeimos vienybę, todėl jei jis iš tiesų būtų vykdęs savo pareigas, ne tik būtų džiaugęsis, kad jaunėlis sugrįžo. Jis būtų kaip gerasis ganytojas iš ankstesnio palyginimo, užrašyto tame pačiame skyriuje. Būtų nuvykęs į svetimą šalį, radęs savo brolį kiaulidėje, jį apkabinęs, parsivedęs pas tėvą ir taręs: 'Parsivedu savo jaunesnįjį brolį namo savo sąskaita’, – štai kur tikras vyresnysis brolis! Todėl palyginimo esmė ir yra ta, jog jaunėlis neturėjo tikro vyresniojo brolio – jis turėjo fariziejų."
Tuometiniai Jėzaus klausytojai šį jo palyginimą suprato, ir būtent dėl to jis juos "sukrėtė, įžeidė ir papiktino".
Evangelija nėra saldžiarūgštis padažas, tinkamas visiems skoniams. Evangelija yra kieta ir aštri žinia (žr. Hbr 4, 12). Anot T. Kellerio, "Evangelija yra kaip chirurgo peilis. Jei juo nepjausi, tęsis ir dvasinė apatija, ir nesvarbu, kiek kartų perorganizuosite bažnyčią, kiek strategijų prikursite." Bet Evangelija yra ir žinia apie Gerąjį Ganytoją. Žinia, kurios turėtų būti pripildyta visa Bažnyčia. Ir kad ši "Evangelijos žinia žmones persmelktų iki kaulų smegenų, iki pat širdies ir sunaikintų dvasinę apatiją. Reikia žmonėms parodyti, kad Evangelija nėra nei religija, nei antireligija." Kad ji yra vienintelis kelias pas Tėvą, kuris štai atbėga pasitikti, trykšdamas meile be saiko ir be ribų.
Žr. http://www.pasaulinelyderysteskonferencija.lt ir T. Kellerio "Du žmonių tipai", http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-632.htm
