Holger Lahayne
Bažnyčia – „vien Kristaus nuosavybė“
Augsburgo katekizmo 5 straipsnis bei trejetas kitų jo vietų meta kaltinimus "anabaptistams" (panašiai elgiasi ir Antrasis šveicariškasis išpažinimas). Tais laikais taip buvo daroma dėl tam tikrų priežasčių, ne paskutinėje vietoje ir dėl politinių. Prie santykių temdymo, be abejo, prisidėjo ir XVI a. evangelikų valdžios sankcionuoti anabaptistų persekiojimai. Dėl to nieko keisto, kad Johnas H. Redekopas lankstinuke "Kas tie anabaptistai?" rašo: "Jie nebuvo nei katalikai, nei protestantai, bet atskira trečioji jėga", ir tai "turi būti pabrėžta". Toliau šis Kanados menonitas dėsto, kad "daugeliu lemiamų klausimų anabaptistai skyrėsi nuo Liuterio taip, kaip Liuteris skyrėsi nuo Romos katalikų." Taip pat kai kurie anabaptistinės tradicijos baptistai pabrėžia, kad "baptistai nėra protestantai" (Kėdainių baptistų bendruomenės arba Kauno "Kristaus misijos" bažnyčios interneto puslapiuose).
Tačiau šitokios kategoriškos pažiūros – taip tiesiai, kaip jos pateiktos – beveik nepagrindžiamos tiek istoriškai, tiek dogmiškai; be to, jos kala nereikalingus pleištus. Juk esminės reformatoriškojo mokymo įžvalgos buvo ir yra paplitusios toli už liuteronų ir reformatų bažnyčių ribų. Jos tarnavo ir pagrindu formuojantis daugeliui skirtingo mokymo bei krikšto sampratos bažnyčių. Antai visai nemažai JAV bei Anglijos denominacijų išaugo iš reformatų šaknų; daugelis Vokietijos laisvųjų bažnyčių kūrėjų taip pat buvo išugdyti reformatų teologijos (pvz., XIX a. H. H. Grafe'ė, Laisvosios evangelinės bažnyčios įkūrėjas). Daugeliui laisvųjų bažnyčių buvo svarbu savo struktūrose pagaliau įgyvendinti reformatų teologijoje esminę vietą užimančią bažnyčios discipliną.
Net Johannas Gerhardas Onckenas (1800–1884; žr. nuotr.), vokiškojo baptizmo krikštatėvis, keletą metų gyveno Škotijoje ir palaikė artimą draugystę su reformatų pamokslininku Robertu Haldane'u bei buvo užmezgęs ryšius su kongregacionistų pabudimo judėjimu. Stipri kalvinistų įtaka Onckenui paveikė ir vokiečių baptizmo teologiją bei praktiką. Grįžęs į Vokietiją, Onckenas pirmiausiai ir įsitraukė į Hamburgo anglakalbių reformatų bendruomenės gretas, ir tik 1834, po pirmųjų suaugusiųjų krikštų, įkūrė baptistų bendruomenę.
1837 m. jo "Evangelisch-taufgesinnte Gemeinde" Hamburgo senatui pateikė paties Onckeno suformuluotą tikėjimo išpažinimą. Vėliau jo tekstas tapo pagrindu 1847-ųjų bendram visų Vokietijos baptistų tikėjimo išpažinimui. Iki pat XX a. šis išpažinimas išsilaikė pagrindiniu vokiečių baptistų tikėjimo dokumentu ir padarė didžiulę įtaką daugelio Europos baptistinių bendruomenių atsiradimui (juk Onckeną drąsiai galima vadinti didžiuoju žemyninės Europos baptistų bendruomenių kūrėju).
Išpažinimo pirmas skyrius prasideda, kaip ir daugelis reformatų išpažinimų, ištarmėmis apie Dievo žodį, privalantį būti "vienintele mūsų gyvenimo rodykle". Antrasis skyrius kalba apie žmonių po nuopuolio "galutinai sugedusią prigimtį"; žmonės "gimę nuodėmėse, yra rūstybės vaikai" bei taip pat "visiškai netinkami jokiam geram darbui, bet tinkami ir linkę visam piktam" – taip pat aiškiai reiškiasi ir dauguma reformatų išpažinimų.
Ketvirtame skyriuje pateiktas išgelbėjimo supratimas irgi visiškai atitinka reformatiškąjį. Kristus "už mus buvo paverstas prakeikimu, nes prisiėmė Dievo rūstybę, bausmę už mūsų nuodėmes." Išpažinime rastume net reformatų (ir daugelio liuteronų) labai gerbiamą mokymą apie "dvigubą Kristaus paklusnumą". Atskiriamas "veiklusis [aktyvusis] paklusnumas", bylojantis, kad Kristus "už mus" išpildė visą dieviškąjį įstatymą, ir "kančios [pasyvusis] paklusnumas", kurį Kristus parodė "atiduodamas savo kūną ir sielą kaip auką už mus."
Penktame skyriuje išsamiai aptariamas tikinčiųjų išrinkimo klausimas. Tikinčiųjų išrinkimas yra numatytas Dievo amžinajame plane "prieš pasaulio sukūrimą". Jis užtikrina, kad visi Dievo išrinktieji bus atvesti "į tikėjimą Kristumi, šventumą ir pagaliau amžinąjį išgelbėjimą". Be to, išrinktieji "negali būti išplėšti iš Dievo rankų"; jie liks "išlaikyti ir saugomi tikėjime bei Kristaus meilėje".
1847-ųjų tikėjimo išpažinime įdėtas atskiras, šeštasis, skyrius apie "išganymo priemones", kuriomis Dievas "nusidėjėlius traukia prie savęs ir paskiria išganymą" (pirmosios tarp priemonių yra Dievo žodis, krikštas, vakarienė, malda). Dvyliktasis skyrius iš arčiau žvelgia į "dieviškąjį įstatymą". Jame akcentuojama, kad moralinis Dievo įstatymas "nėra nei atšauktas, nei neveiksnus". Po to išaiškinamas įstatymo "trigubas panaudojimas" – ir viskas pateikiama grynai reformatų tradicijos dvasia.
Tad tiek šioje, tiek ankstesnėje išpažinimo versijoje galime rasti išdėstytą visą kalvinistinį išganymo mokymą. Todėl visi tie baptistai, kurie griežtai atsiriboja nuo Kalvino idėjų (kaip, pvz., Utenos baptistų bažnyčios interneto puslapyje), turėtų elgtis sąžiningai ir paminėti, kad toks atsiribojimas būdingas tik kai kurioms baptistų šeimos bendruomenėms. Dar nuoseklesni kalvinistai nei Onckenas, be abejo, buvo didysis baptistų pamokslininkas C. H. Spurgeonas bei modernaus misijinio judėjimo pradininkas W. Carey'is. Žinomiausi šiandienos baptistai-kalvinistai yra R. Nicole'as (1915–2010), J. Piperis, A. Mohleris, D. A. Carsonas, M. Deveris, T. Schreineris, D. Tidballas (žr. ir puikius straipsnius int. žurnale http://www.credomag.com ).
Evangelikų Aljanso tikėjimo pagrindai
XIX amžius tapo didžiuoju evangelizacijos ir misijinės veiklos šimtmečiu. 1792 m. Williamo Carey'io An Enquiry into the Obligations of Christians to use Means for the Conversion of the Heathens laikoma modernios misijos istorijos pradžia. Netrukus buvo įkurtos pirmosios misijinės organizacijos. Nes pasaulio evangelizavimo tikslai ir iššūkiai vertė krikščionis ir bažnyčias vienytis bendram darbui. Buvo aiškiai suprasta: konkuravimas misijinės veiklos lauke trukdo Dievo karalystės plėtrai. Be to, po vieną dirbti sunku – būtinos suvienytos pastangos, bendravimas ir kooperavimasis.
Ekumeninio judėjimo pradžia dažniausiai laikoma pasaulinė misijinės veiklos konferencija, įvykusi 1910 m. Edinburge, Škotijoje. Tačiau pirmuoju organizacinio pobūdžio tarptautiniu tarpkonfesiniu sambūriu laikytinas Evangelikų aljansas ("World Evangelical Alliance"; toliau EA). Jis įkurtas 1846 m. vasaros pabaigoje, Londone, Europos bei Šiaurės Amerikos įvairių bažnyčių 922 atstovų susirinkime. Pirmieji Aljanso kūrėjai buvo presbiterijonai, kongregacionistai, metodistai, baptistai ir anglikonai. Tuometinis jų moto "Kristuje mes esame vienas kūnas" išliko nepakitęs iki šios dienos.
Pagrindinis susirinkime iškeltas siekis buvo ne sukurti naują vienybę, o tik pripažinti ir išreikšti jau esamą. Kristų tikintys žmonės yra Kristaus kūno nariai ir tarpusavyje palaiko dvasinę vienybę, kuri egzistuoja nepriklausomai nuo asmens bažnytinės priklausomybės. Ją EA išreiškia bendra malda, evangelizavimo darbais bei kitomis bendradarbiavimo formomis. Todėl iš esmės EA yra įtikėjusių Jėzų Kristų žmonių arba tiesiog įvairių konfesijų tikinčiųjų sąjunga, neturinti tikslo nei tapti bažnyčių sąjunginiu dariniu, nei kurti vieningą bažnyčią.
1948 m. Amsterdame buvo įkurta Pasaulinė bažnyčių taryba ("World Council of Churches", WCC/PBT; kartais vadinama Pasauline ekumenine taryba), po savo stogu suvienijusi įvairių konfesijų bažnyčias, išpažįstančias Jėzų Kristų "Dievu ir gelbėtoju" (vėliau prie šio minimalistinio išpažinimo buvo pridėta "pagal Šventąjį Raštą", sakinys apie Trejybę bei Bažnyčią). Tad būdamas toks "tamprus", PBT stogas pagaliau po savim sutalpino beveik visas bažnyčias.
EA pasuko kitokiu keliu, nuo pat pradžių ėmusi formuoti aiškų, stabilų, ne per siaurą, bet ir ne per platų išpažinimo pagrindą. Dar organizacijos įkūrimo renginio metu buvo patvirtinti devyni punktai, pavadinti "Tikėjimo mokymo pagrindais" ("Doctrinal Basis of Faith"). Įvadiniame tekste buvo pabrėžta, kad EA vienija asmenis, besilaikančius "evangelikalių pažiūrų" ("evangelical views") tam tikrais mokymo klausimais.
Kas yra "evangelikalios pažiūros", aiškėja jau iš pirmųjų dviejų punktų. Sekant reformatų tradicija, tikėjimo pagrindai pradedami išpažinimu apie "Šventojo Rašto dievišką įkvėpimą, autoritetą bei pakankamumą". Tokiu būdu atsiribojama nuo Biblijos kritikos bei Schleiermacherio tradicijos moderniosios teologijos. Antrasis straipsnis akcentuoja "teisę ir pareigą asmeniškai spręsti aiškinantis Šventąjį Raštą". Juo atsiribojama nuo katalikiškosios sampratos, kad tik Bažnyčia galinti garantuoti teisingą Raštų aiškinimą.
Trečiasis straipsnis išpažįsta Trejybę, ketvirtasis "visišką žmogiškosios prigimties sugedimą kaip nuopuolio padarinį", penktasis kalba apie Jėzaus asmenį ir darbus, šeštasis moko apie "nusidėjėlio išteisinimą vien per tikėjimą". Septintasis straipsnis išpažįsta "Šventosios Dvasios veikimą atsivertime ir išgelbėjime", aštuntasis – "sielos nemirtingumą", būsimąjį prisikėlimą, Jėzaus pasaulio teismą bei "amžinąjį teisiųjų palaiminimą" ir "amžinąjį neteisiųjų pasmerkimą". Specialaus straipsnio apie Bažnyčios sampratą nėra, nes buvo sąmoningai siekiama išvengti kontroversijų. Pasakyta tik tiek, kad "krikščioniškasis pamokslavimas" yra "Dievo reikalavimas", o krikšto ir šventosios vakarienės sakramentai – būtini. Šiais išpažinimais buvo atsiribota nuo spiritualistinių grupių, atmetančių NT tarnystes bei laikančių sakramentus nereikalingais.
Pabaigoje trimis aiškinamaisiais punktais visų pirma "aiškiai pasakoma, kad ši trumpa tikėjimo sampratų santrauka jokiu būdu nei formaliai, nei bažnytine prasme neturi būti laikoma tikėjimo išpažinimu ar konfesija". Tuo dar kartą pabrėžiama, kad šie Pagrindai nėra nei evangelinių bažnyčių tikėjimo išpažinimų konkurentai, nei pakaitalai. Jie turi, kaip ir Barmeno deklaracija, ribotą tikslą ir tam tikra prasme tik papildo jau esančius išpažinimus. Pagrindais taip pat nesiekiama nubrėžti ir "krikščioniškosios brolystės ribų", taip pripažįstant tikėjimo brolių buvimą ir tarp tų, kurie su kai kuriais punktais nesutinka (pvz., tarp Romos katalikų). Pabaigoje priduriama: "Taip pat nėra siekiama, kad šis Aljansas įgytų naujos bažnytinės organizacijos charakterį"; jokių būdu nesiekiama perimti "krikščioniškosios bažnyčios funkcijų".
Britų Aljansas "Tikėjimo mokymo pagrindus" 1970 m. perrašė. Pirmame straipsnyje dabar išryškinamas mokymas apie Dievą; patvirtinamas Trejybės asmenų dieviškumas. Autoriai pabrėžia, kad Dievas yra suverenus "kurdamas, apreikšdamas, atpirkdamas ir vykdydamas galutinį teismą". Antrame straipsnyje akcentuojama, "kad Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas ir visiškai patikimas"; dėl to Biblija yra "aukščiausias autoritetas tikėjimo ir elgesio klausimuose". Trečiasis straipsnis skirtas nuopuoliui bei nuodėmei aptarti, ketvirtasis – dar ryškiau akcentuoti Jėzaus aukos pavaduojamąją funkciją ir pasakyti, kad ji yra "vienintelis ir pakankamas mūsų kaltės atpirkimo ir išlaisvinimo iš nuodėmės bei jos pasekmių pagrindas". Penktasis straipsnis pabrėžia nuteisinimą per tikėjimą vien iš malonės, šeštasis – Šventosios Dvasios veikimą. Neliko punkto apie krikščioniškas tarnystes ir sakramentus, bet užtat išpažįstama, kaip visiems evangelikams ir dera, "visų tikinčiųjų kunigystė" bei patvirtinama, "kad tikintieji sudaro visuotinę Bažnyčią – kūną, kurio galva yra Kristus, įpareigojęs Bažnyčią skelbti visam pasauliui Evangeliją." Senasis aštuntasis ir gana ilgas straipsnis apie eschatologiją, britų variante sutrumpintas iki teiginio: "asmeniniu ir regimu Viešpaties Jėzaus Kristaus sugrįžimu galybėje ir šlovėje".
Britų perrašytas Pagrindų tekstas buvo perimtas ir patvirtintas praktiškai visų 1952 m. į "Europos evangelikų aljansą" (EEA) susijungusių narių. Kai kurie iš jų vėliau įvedė tam tikrų pakeitimų, kaip Vokietijos aljansas, kuris 8 straipsnyje paliko senąjį išpažinimą apie sielos nemirtingumą, tik performuluodamas jį teiginiu "žmogaus asmeniškumo išsaugojimas po mirties". Taip pat paliko sąvokas "teismo diena" ir "amžinasis išganytųjų gyvenimas šlovėje", taip, skirtingai nuo britų, implikuodamas amžinąjį pasmerktųjų nubaudimą.
Pasaulinio evangelikų aljanso (WEA, įkurto 1951) tikėjimo pagrindai ("Statement of Faith") yra šiek tiek kitokios struktūros, tiesiai kalba apie "neišganytųjų prisikėlimą pasmerkimui". Skyriuje apie Jėzų konkrečiai įvardija tokius jo biografijos faktus kaip gimimas iš mergelės, nenuodėmingumas bei atlikti "dieviškieji stebuklai". Šventasis Raštas pakartotinai vadinamas "neklaidingu" (infallible).
Britiškąja-europietiškąja tikėjimo pagrindų versija naudojasi kitos krikščioniškos organizacijos, pvz, Tarptautinė studentų misija (IFES); Lietuvos krikščionių studentų bendrija (LKSB; IFES narė) turi priėmusi 11 straipsnių tikėjimo pagrindus, taip pat sudarytus pagal minėtąjį pavyzdį.
Barmeno teologinė deklaracija
1933 metais, Hitleriui atėjus į valdžią, didelę galią įgavo valstybinės evangelikų bažnyčios viduje susiformavęs judėjimas "Vokiškieji krikščionys" (Deutsche Christen). 1934 m. kovą jie pareiškė: "Su Hitleriu išmušė Vokietijos nacijos valanda. Nes per Hitlerį ateina galingai veikti Kristus, pagalbos ir išganymo Dievas". Pritardami nacionalsocialistinei ideologijai, vokiečiai krikščionys paskelbė rasę, tautiškumą ir nacionalizmą regimaisiais dieviškais "gyvenimo pagrindais", turėsiančiais tapti visos Bažnyčios pamatu. Sukildami prieš tokią ideologiją, 1934 gegužę Barmene (Vupertalio miesto dalyje) susirinko 139 atstovai (tarp jų 53 ne teologai) iš 25 Vokietijos žemių bažnyčių (reformatų, liuteronų ir jungtinių) į "Išpažinimo sinodą".
Sinode buvo priimta "Barmeno teologinė deklaracija" turėdama tikslą išsklaidyti vokiečių krikščionių "paklydimus", sugriovusius evangelikų teologinį pamatą ir išardžiusius vienybę. Deklaracijos tekstas iš esmės buvo sudarytas garsaus šveicarų reformatų teologo Karlo Bartho, tuo metu dėsčiusio Vokietijoje.
Deklaracija susideda tik iš šešių neilgų tezių, kaskart pradedamų citata iš Biblijos ir užbaigiamų atitinkamu paneigimu. Tad vadintis tikru ir pilnu tikėjimo išpažinimu ji nepretenduoja; jos intencija buvo tik reaguoti į tuometinę situaciją. Spaudžiant liuteronų Sinodo atstovams, buvo pasirinktas "teologinės deklaracijos" pavadinimas, leidžiantis išvengti galimos naujojo dokumento konkurencijos su liuteronų tikėjimo išpažinimais. Kadangi reformatai kaip K. Barthas neturėjo ir neturi problemų dėl naujų tikėjimo dokumentų kūrimo, tai Deklaracija išliko autoritetingu tikėjimo dokumentu dažniausiai tik reformatų bažnyčiose.
Pirmoji tezė yra ir pati reikšmingiausia, ir žinomiausia, klojanti pagrindą kitoms penkioms: "Jėzus Kristus, toks, koks jis yra mums paliudytas Šventojo Rašto, yra tasai Dievo žodis, kurio privalome klausytis, kuriuo gyvendami ir mirdami privalome pasitikėti ir jam paklusti." Nors kai kurie aspektai dėl tezės trumpumo nėra iki galo aiškūs (pvz., kiek Šventasis Raštas laikomas tikru Dievo žodžiu?), vis dėlto Barthui pavyksta pasakyti svarbiausia: krikščionių tikėjimas visų pirma yra klausymo tikėjimas; krikščionis klauso Dievo, kuris pats yra Žodis, ir klauso Dievo užrašytojo žodžio. Žodis reikalauja visiško pasitikėjimo ir paklusnumo. Po tezės einančiame paneigime dar aiškiau pasakoma, kad šitokio pasitikėjimo ir paklusnumo neturi teisės reikalauti daugiau niekas kitas: "Mes atmetame klaidingą mokymą, esą Bažnyčia galinti ir privalanti savo skelbimo šaltiniu priimti greta ir už šio Žodžio ribų esančias galias bei įvykius, būtybes bei tiesas ir laikyti jas Dievo apreiškimu." Čia omenyje, žinoma, buvo turimas nacionalsocializmas. Mūsų dienomis esama garsių teologų, kurie apreiškimo šaltiniu laiko šiuolaikinę kultūrą.
Antroji tezė taip pat nėra praradusi savo aktualumo. Ji byloja, kad Kristuje mes, viena vertus, turime "visų mūsų nuodėmių atleidimo pažadą", bet kartu ir "Dievo didžią pretenziją į visą mūsų gyvenimą". Kitaip tariant, krikščioniškas tikėjimas negali būti apribotas privačia erdve, jis turi turėti priėjimą prie absoliučiai visų mūsų gyvenimo sričių. "Mes atmetame klaidingą mokymą, esą egzistuojančios gyvenimo sritys, kurių ne Jėzus Kristus, o kažkas kitas tikruoju valdovu turi būti pripažįstamas..." Mes juk esame visų pirma paklusnūs Jėzaus Kristaus valdžiai bei autoritetui, o tik paskui kitų.
Tezės 3, 4 ir 6 kalba apie Bažnyčią. Ji yra "Bažnyčia pasigailėtųjų nusidėjėlių", kurioje Kristus per savo Dvasią "yra visada esantis ir veikiantis". Bažnyčia yra pastatyta pačiame "nuodėmės pasaulio viduryje" ir yra "vien jo [Kristaus] nuosavybė". Ji gyva "vien Jo paguoda ir vedimu" (3). "Esamos įvairios tarnystės Bažnyčioje nėra aukštesnės viena už kitą..." dėl to ir jose negali būti "jokių valdžios įgaliojimais apdovanotų vadovų [vok. "Führer"!]" (4). Šeštoji tezė primena apie "Bažnyčios uždavinį": "Kristaus vietoje... pamokslu bei sakramentu skelbti visai žmonijai žinią apie nemokamą [paž. laisvą] Dievo malonę". Bažnyčia negali būti atiduota "savavalių jėgų norams, tikslams ir planams tenkinti". Mūsų dienomis, regint daug sumaišties dėl šiuolaikinės Bažnyčios pašaukimo ir tikslo, minėtieji Deklaracijos punktai nuskamba tarsi mums parašyti.
Penktoji tezė apibrėžia valstybės esmę ir ribas. Pagal ją valstybės užduotis Dievo patvarkymu esanti "grasinant ar panaudojant jėgą rūpintis teisingumu ir ramybe". O Bažnyčia už šią "geradarystę" turinti dėkoti. Tačiau valstybė "negali pavirsti visišku ir vieninteliu gyvenimo tvarkos įrankiu". Ji negali veržtis į Bažnyčios sferą, o ši "negali gvieštis valstybės užduočių bei garbės, tokiu būdu pati pasidarydama valstybės įrankiu."
B.d.
