Garry Friesen
Apsisprendimo principai: gyvenimas pagal Dievo valią
Pacientas: Daktare, atrodo, aš negaliu apsispresti, ką daryti.
Psichiatras: Ar jums visada taip sunku apsispręsti?
Pacientas: Na… ir taip, ir ne.
Geriausiu atveju toks anekdotas priverčia šyptelti. Tačiau jis užkabina daugelio jautrią stygą, nes vieną dieną pas gydytoją galime atsidurti bet kuris iš mūsų. Ir vis dėlto mes turime nuspręsti. Ir tai, kaip mes sprendžiame, svarbu, nes visi mūsų pasirinkimai iš dalies formuoja mūsų gyvenimą. Mūsų jausmus taikliai išreiškė Haddonas Robinsonas: "Mes norime teisingai apsispręsti, nes suprantame, kad mūsų priimti sprendimai atsigręžia į mus ir mus formuoja. Rinkdamiesi vieną kelią, renkamės ir kitą."
Kiekvienas nori priimti sprendimus, kurie ilgainiui pasiteisins. Tačiau sąmoningi krikščionys turi dar vieną, aukščiausią tikslą: "Mes laikome sau garbe Jam [Viešpačiui] patikti" (2 Korintiečiams 5, 9). Ką reikia daryti, kad priimtume Dievui patinkančius sprendimus, nurodo apaštalas Paulius Laiške kolosiečiams 1, 9–10: "…kad būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu, kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir Jam tobulai patiktumėte…" Svarbiausias dalykas krikščioniui priimant sprendimą yra išsiaiškinti, ko iš jo nori Dievas, ir paskui tai daryti. Taigi kyla aiškus klausimas, kaip sužinoti, ko Dievas nori?
"Dievas pasakė"
Per visą istoriją savo valią Dievas perteikdavo žmonėms įvairiausiais būdais. Kol nebuvo Šventojo Rašto, savo valią Jis atskleisdavo tiesioginiu apreiškimu. Paprastai žinią iš Dievo gaudavo vienas individas, kuris perpasakodavo jos turinį kitiems. Iš apreiškimo būdų minėtini šie: regėjimai, angelai, teofanijos (Dievo apsireiškimai žmogišku pavidalu) ar tiesiog girdimas Dievo balsas (žr. Pradžios 28, 12–16; 32, 1–2. 24–30; 35, 1).
Kai ypatingasis Dievo apreiškimas buvo patikėtas popieriui (Išėjimo 17, 14; 24, 4; 34, 27–28), Jo tauta galėjo sužinoti Jo valią iš dviejų šaltinių. Jie turėjo Knygą (Jozuės 1, 8) ir papildomą mokymą, kurį Dievas perteikė tolimesniu tiesioginiu apreiškimu (Jozuės 1, 1–9).
Per maždaug 1500 metų Dievo valia buvo užrašinėjama (2 Petro 1, 19–21). Pagaliau kai Dievas visiškai apsireiškė savo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, asmeny (Jono 1, 14, 18), Knyga, kurią vadiname Biblija, buvo užbaigta (Apreiškimo 22, 18–20). Kadangi ypatingasis Dievo apreiškimas savo kulminaciją pasiekė Jo Sūnuje, šių laikų tikintieji Šventajame Rašte turi atskleistą visą Dievo valią iki antrojo to paties Sūnaus atėjimo.
Vadinasi, Dievas suteikė mums viską, ko reikia, kad žinotume, ką teisingai pasirinkti! (2 Petro 1, 3). Šio straipsnio tikslas – apibendrinti Dievo Žodžio mokymą apie tai, kaip priimti sprendimus pagal Jo valią.
Paklusnumo principas
Apie Dievo valią Biblijoje kalbama viena iš dviejų prasmių. Pirmąją iš jų pavadinsime "moraline" Dievo valia. Ją galima apibrėžti kaip įsakymus ir principus, kuriuos Dievas atskleidė Biblijoje, mokydamas žmones tikėti ir gyventi.
Pavyzdžiui, Paulius rašė, kad net netikintys žydai "pažįsta Jo valią ir, įstatymo pamokyti, išmano, kas geriau" (Romiečiams 2, 18). Anot jo, kadangi žydai studijuoja Šventąjį Raštą, jie suvokia moralinę Dievo valią. Taigi jie skiria gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo. Jų klaidos kyla ne iš nežinojimo, o iš nepaklusnumo.
Vadinasi, paklusnumo principą galima suformuluoti taip: kai Dievas liepia, turime paklusti. Šio principo reikšmę galima geriau suprasti turint galvoje keturias pagrindines Dievo moralinės valios charakteristikas.
1. Dievo moralinė valia visiškai apreikšta Biblijoje. Dievas jau visu šimtu procentų pasakė mums tai, ką norėjo pasakyti apie Jam patinkantį tikėjimą ir gyvenimą. Biblija – mūsų galutinis ir aukščiausias tikėjimo ir veiksmų autoritetas (2 Timotiejui 3, 16–17; Hebrajams 1, 1–2).
2. Dievo moralinė valia yra Dievo charakterio išraiška (Romiečiams 7, 12). Kadangi Dievo moralinė valia atspindi Jo charakterį, ji padeda sukurti tokį patį charakterį ir jai paklūstančio žmogaus gyvenime (Luko 6, 35–36) bei veda į gyvenimo pilnatvę (Psalmynas, 19, 7–11).
3. Dievo moralinė valia paliečia kiekvieną gyvenimo aspektą ir momentą. Tai tiesa, nes Dievo valia apima daugiau negu rodo atviras elgesys. Mat Dievui rūpi ne tik tai, ką mes darome; Jam lygiai taip pat svarbu, kodėl mes tai darome ir kaip mes tai darome. Kitaip tariant, Dievo moralinė valia nurodo ne tik kaip tikintysis turi elgtis, bet ir kokie turi būti jo tikslai bei pažiūros. Be to, ji formuoja jo tikrovės perspektyvą kaip kontekstą, kuriame priimami sprendimai.
Šis aspektas toks svarbus, jog į tai reikėtų labiau pasigilinti. Tikslai iš prigimties yra bendresni nei elgesio įsakymai. Krikščionio tikslai turi atspindėti jo gyvenimui Dievo nurodytuosius tikslus. Štai keletas iš pagrindinių:
* visada ir visur šlovinti Dievą (1 Korintiečiams 10, 31);
* patarnauti kitiems (Romiečiams 14, 19);
* vykdyti Dievo pavestas pareigas (1 Petro 4, 10–11);
* skelbti evangeliją pražuvusiems žmonėms (Mato 28, 19–20; 2 Petro 3, 9);
* daryti gerus darbus (Tito 3, 8);
* brandinti dvasios vaisių (Kolosiečiams 1, 10).
Mūsų sprendimai ne tik turi atitikti Dievo tikslus, bet ir atspindėti teisingas pažiūras. Dievo valia šiai mūsų gyvenimo sričiai, be kita ko, apima šiuos dalykus: meilę (Morkaus 12, 28–31), pasitikėjimą (Patarlių 3, 5–6), nuolankumą (Filipiečiams 2, 5–8), dėkingumą (Kolosiečiams 3, 17), sąžiningumą (Kolosiečiams 3, 22), darbštumą (Kolosiečiams 3, 23), uolumą (1 Petro 5, 2), dosnumą (1 Timotiejui 6, 17–19), drąsą (Jono 16, 33), paklusnumą (Efeziečiams 5, 21), pasitenkinimą (Hebrajams 13, 5) ir džiaugsmą (Jokūbo 1, 2).
Dievui, žinoma, rūpi mūsų elgesys, nes tikslas nepateisina jokių priemonių. Turint tinkamus tikslus prieš akis ir teisingas pažiūras širdyje, mūsų veiksmai turi būti teisėti (t. y. nenusižengti apreikštajai Dievo valiai; Efeziečiams 5, 1–14) ir išmintingi (t. y. tikintysis neturi tyčia priimti kvailo sprendimo; Efeziečiams 5, 15–17, Luko 14, 28–32).
Kadangi joks sprendimas nepriimamas vakuume, tai, kiek mes siekiame Dievo tikslų, turėdami teisingas pažiūras ir elgdamiesi išmintingai, didžia dalimi nulems mūsų gyvenimo perspektyva. Krikščionis, kurio pasaulėžiūrą suformavo Šventasis Raštas, visiškai kitaip jaus savo tapatybę. Žinodami, jog esame Dievo mylimi tokia meile, kokios nenusipelnėme (vadinasi, nieko negalime padaryti ir kad jos netektume; Romiečiams 8, 31–39), mes žvelgsime į gyvenimą su stipriu saugumo jausmu. Žinodami, jog Dievas ypatingai aprūpino mus, kad prasmingai prisidėtume įgyvendinant Jo amžinuosius tikslus (Efeziečiams 2, 10; 1 Petro 4, 10–11), mes aiškiai suvokiame savo asmeninę vertę. Stiprus saugumo bei reikšmingumo Kristuje jausmas išlaisvina krikščionis nuo savęs išaukštinimo motyvų priimant sprendimus ir padeda labiau susitelkti į kitų poreikius (Filipiečiams 2, 1–5).
Kitos Šventojo Rašto vietos primena krikščionims, kad Dievas paskyrė juos gyventi priešo teritorijoje (Efeziečiams 6, 12), kad fizinis gyvenimas šioje žemėje yra pasirengimas "tikrajam gyvenimui" danguje, kad už tai, ką mes padarome dėl Dievo dabar, su kaupu bus atlyginta ateity (Mato 6, 19–21; Romiečiams 8, 18; 2 Korintiečiams 4, 17). Mes pripažįstame, kad mums stengiantis įvykdyti Dievo valią žemėje, mums padeda neregimos dangaus jėgos bei ištekliai (Hebrajams 1, 14; 11, 1–2; 2 Karalių 6, 16–17).
Pagal moralinę Dievo valią, turime neleisti pasauliui formuoti mūsų pažiūrų (Romiečiams 12, 2) ir turime "gyventi tikėjimu" (2 Korintiečiams 5, 7), matydami savo gyvenimą, taigi ir savo sprendimus pro Dievo Žodžio "akinius".
Apibendrinant reikia pasakyti, jog Dievo moralinė valia, nurodydama, kokių turime siekti tikslų, kokios turi būti mūsų pažiūros, elgesys ir perspektyvos, paliečia kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą bei momentą.
4. Kadangi Dievo moralinė valia apima visą Jo tikėjimo ir gyvenimo apreiškimą, išreiškia paties Dievo charakterį ir paliečia kiekvieną gyvenimo aspektą bei momentą, ji visiškai gali aprūpinti tikinčiuosius kiekvienam geram darbui. "Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui" (2 Timotiejui 3, 16–17).
Mūsų reakcija į tokį nuoseklų Dievo vedimą turi būti aiški. Pirmiausia mes turime sužinoti, ką pasakė Dievas (Jozuės 1, 8). Antra, turime daryti tai, ką Dievas pasakė (Jono 13, 17). Stebint, kaip žmonės priiminėja sprendimus, norom nenorom peršasi sukrečianti išvada: didžiausios kliūtys, trukdančios priimti gerus sprendimus, yra Dievo Žodžio nežinojimas ir atkaklus priešinimasis Dievo valiai (Patarlių 16, 25; Apaštalų darbų 7, 51).
Laisvės principas
Studijuojantis Bibliją supranta, kad Dievo moralinė valia nenurodinėja, kaip mums elgtis kiekvienu konkrečiu atveju. Tai būtų tiesiog neįmanoma. Mat esama ne tik pernelyg daug apsisprendimo situacijų, bet ir kai kurie šiuolaikiniai pasirinkimai bibliniam pasauliui buvo nežinomi, pvz., kokį automobilį nusipirkti, kokią televizijos programą žiūrėti ir pan. Tokius sprendimus valdo apsisprendimo principai, kuriuos dabar aptarsime.
Laisvės principą galima apibrėžti taip: kai nėra įsakymo, Dievas suteikia mums laisvę (ir atsakomybę) rinktis.
Šis principas teigia tris dalykus: 1) esama sprendimų, kurie turi daug galimybių, ir visos jos Dievui priimtinos; 2) galutinis priimtas sprendimas neturi pažeisti Dievo moralinės valios (tikslais, pažiūromis ar vykdymu); ir 3) Dievas nediktuoja tikinčiajam, ką jam daryti, – individas yra laisvas pats priimti sprendimą.
(Reikia pastebėti, kad Dievas tikrai gali apreikšti Savo valią tam tikru atveju, apie kurį Šventajame Rašte tiesiogiai nekalbama. Kaip liudija Biblija, Jis tai yra daręs praeityje, ir Jo gebėjimas tai padaryti dabar lieka nepakitęs. Taigi jeigu to reikalauja Jo tikslai, Dievas šiandien gali vesti tiesiogiai ir specialiai. Kai Jis tai daro, apreiškimas būna absoliučiai aiškus, o to apreiškimo būdai – angelų apsilankymas, antgamtinis regėjimas ar girdimas balsas. Vis dėlto turime žinoti, kad biblinis sprendimas nelaukia tokios dieviškos intervencijos. Taip, jis jos neatmeta, bet laiko, kad Žodis, kurį mes jau turime, yra pakankamas visiems mūsų sprendimams. O jeigu kai kuriose situacijose jo neužtenka, Dievas pasirūpins ir suteiks mums tai, ko reikia.)
Pasirinkimo laisvės principas apreiškimo rėmuose nuo pat pradžių aiškiai buvo Kūrėjo plano dalis. Toliau pateikiame palyginimą, Pradžios 2 parafrazę, kuris akcentuoja laisvės realybę pirmuose konkrečiuose Dievo įsakymuose žmogui.
"Pirmoji vakarienė"
(su apologijomis Mozei ben Amram, Pradžios knygos autoriui)
Adomas buvo alkanas. Prabėgusi diena buvo ilga ir sunki – jis turėjo pavadinti gyvūnus. Tiesa, po pietų jis nusnūdo, pailsėjo, o paskui buvo supažindintas su Ieva, ir tai mažų mažiausiai buvo nuostabu. Tačiau leidžiantis pirmosios dienos saulei, Adomas pajuto, kaip bunda apetitas.
"Man atrodo, metas užkąsti, – tarė jis Ievai. – Pavadinkime vakarinį valgymą "vakariene".
"O, koks tu ryžtingas, Adomai, – pagyrė Ieva. – Man tokie vyrai patinka. Per visą tą jaudulį, kol mane kūrė, atrodo, praalkau ir aš."
Pasitarę, ką darys, jie nusprendė, jog Adomas sode priskins vaisių, o Ieva paruoš juos valgyti. Adomas ėmėsi darbo ir veikiai grįžo su pintinaite, pilna prinokusių vaisių. Atidavęs juos Ievai, kol bus paruošta vakarienė, jis nuėjo pamirkyti kojų raminančioje Pišono upės versmėje. Adomas perkratinėjo atminty gyvūnų vardus, kai maždaug po penkių minučių išgirdo sunerimusį žmonos balsą.
"Adomai, ar negalėtum man šiek tiek padėti?"
"Kas atsitiko, brangioji?"
"Neapsisprendžiu, kurį iš šių nuostabių vaisių turėčiau paruošti vakarienei. Meldžiau, kad Viešpats pasakytų, bet vis dar nesu tikra dėl Jo valios. Tikrai nenoriu nusikalsti Jam priimdama jau patį pirmąjį sprendimą. Gal nueitum pas Viešpatį ir paklaustum, ką man paruošti vakarienei?"
Adomą alkis graužė vis stipriau, bet Ievos nerimą jis suprato. Taigi nuėjo pasikalbėti su Viešpačiu. Neilgai trukus grįžo ir atrodė suglumęs.
"Na?" – paklausė Ieva.
"Tiesą sakant, į tavo klausimą Jis neatsakė."
"Kaip tai? Nejaugi Jis nepratarė nė žodžio?"
"Kalbėjo ne per daugiausia. Tik pakartojo tai, ką jau šiandien buvo sakęs, kai vaikštinėjome sode: "Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti." Patikėk, Ieva, tą uždraustąjį medį aplenkiau iš tolo."
"Gerai padarei… Bet mano problemos tai neišsprendžia, – sudejavo Ieva. – Tai kokį vaisių man paruošti vakarienei?"
Adomo pilvas jau taip gurgė, jog jis staiga suprato, kad riaumoja pasaulyje ne vien tigrai ir liūtai. Taigi jis atsakė: "Dar niekada nemačiau tokių traškių, sultingų obuolių. Kai galvoju apie juos, mano širdyje ramu. Kodėl jų neparuošus vakarienei?"
"Puiku, Adomai. Atrodo, jog tu labiau įgudęs apsispręsti nei aš. Ačiū, kad padrąsinai. Kai paruošiu valgį, pakviesiu tave."
Adomas tebuvo nuėjęs pusę kelio iki upės, kai vėl išgirdo Ievą šaukiant. Jis strimgalviais parlėkė į laukymę, kur ji darbavosi ir, išvydęs jos veido išraišką, net užmiršo savo alkį.
"Kas vėl nutiko?" – paklausė.
"Adomai… tiesiog negaliu nuspręsti, kaip paruošti šiuos obuolius. Galius juos supjaustyti griežinėliais, kubeliais, sutrinti į košę, galiu iškepti obuolių pyragą, iškepti juos tešloje arba padaryti virtinių su obuoliais. Tikrai noriu būti tavo padėjėja, bet kartu ir noriu būti tikra dėl Viešpaties valios šiam sprendimui. Gal būtum toks geras ir dar kartą nueitum pas Viešpatį dėl šio klausimo?"
Adomas ne itin norėjo darsyk trukdyti Viešpatį, bet, kai Ieva jį pagyrė keliais gražiais žodeliais, sutiko. Grįžęs jis pranešė: "Sulaukiau to paties atsakymo: "Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti."
Adomas ir Ieva minutėlę tylėjo. Staiga Adomo akys nušvito, ir jis tarė: "Žinai, Ieva, Viešpats pakartojo man tuos žodžius, nes jie visiškai atsako į mano klausimą. Neabejoju, kad Jis galėjo pasakyti, ką valgyti ir kaip valgyti, tačiau suteikė mums laisvę patiems nuspręsti. Juk šiandien taip pat buvo ir su gyvūnais. Jis liepė man juos pavadinti, tačiau nekuždėjo į ausį jų vardų. Parinkti vardus buvo mano pareiga."
Ieva negalėjo patikėti. "Nori pasakyti, kad vakarienei galime valgyti bet kurį iš šių vaisių? – paklausė ji. – Manai, jog priimdami šį sprendimą, neprasilenksime su Dievo valia?"
"Vienintelis būdas jai nusižengti būtų nusiskinti vaisių nuo uždraustojo medžio. Tačiau šie vaisiai nėra nuo jo. Taigi manau, galim paragauti kiekvieno iš jų." Adomas spragtelėjo pirštais ir sušuko: "O, kokia puiki idėja! Pasidarykim vakarienei vaisių salotų!"
Taip jie ir padarė.
Kalbant apie laisvę Dievo moralinėje valioje, galima nupiešti diagramą. Dievo moralinę valią pavaizduokime kaip apskritimą. Tai, ką įsako Dievas, yra apskritimo viduje; tai, ką Dievas draudžia, yra anapus to perimetro. Didesniajame Dievo moralinės valios apskritime yra mažesnysis, reiškiantis laisvės sritį, kurioje Dievo įsakymų nėra.
Pagal pirmąjį, anksčiau cituotą įsakymą, gėrio ir blogio pažinimo medis bus anapus Dievo valios apskritimo, taigi uždraustas. Kiti Edeno medžiai bus ne tik didesniojo apskritimo viduje, bet ir laisvės plote.
To paties principo moko ir Naujasis Testamentas. Kad būtų trumpiau, tiesiog pacituosime tris vietas, mokančias pasirinkimo laisvės šiais klausimais – svečiavimasis pas netikinčiuosius, aukojimas bažnyčiai ir sutuoktinių santykiai.
"Jeigu jus pasikviečia netikintis žmogus ir jūs norite jį aplankyti, valgykite visa, kas jums padedama, sąžinės labui nieko neklausinėdami" (1 Korintiečiams 10, 27).
"Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją" (2 Korintiečiams 9, 7).
"Žmona susieta, kol jos vyras gyvas. Vyrui mirus, ji laisva ir gali tekėti už ko nori, kad tik Viešpatyje" (1 Korintiečiams 7, 39).
Kiekvienu iš šių atvejų egzistuoja aiški linija, ženklinanti Dievo moralinės valios apskritimą. Laisvės srities realybė kiekvienu atveju taip pat aiški. Pavyzdžiui, Dievo moralinės valios draudimas krikščionims tuoktis su nekrikščionimis yra paskutinėje vietoje. Tačiau pasirinkimas, ar apskritai tuoktis ir su kuriuo būtent tikinčiuoju tuoktis, yra laisvės srities ribose. Sprendimą turi priimti suinteresuotas individas ir veikti, vedamas Dvasios jėgos.
Išminties principas
Kita vertus, laisvė implikuoja atsakomybę. Jeigu Dievas nesiruošia mums nurodinėti kiekvieno pasirinkimo atveju, tikintieji ne tik yra laisvi rinktis, bet ir privalo rinktis. Čia kyla svarbus klausimas: kokiu pagrindu krikščionys turi priiminėti sprendimus laisvės srityje?
Tas pagrindas, trumpai tariant, yra išmintis. O išminties principas skamba taip: kai nėra įsakymo, Dievas suteikia mums išminties rinktis.
Priimant įsakymo neapibrėžtus sprendimus, tikinčiojo tikslas yra nuspręsti išmintingai, remiantis dvasiniu pranašumu. Šis principas turi kelis svarbius terminus.
Dvasinis reiškia, kad numatomi tikslai, kaip ir priemonės tiems tikslams pasiekti, pavaldūs Dievo moralinei valiai.
Pranašumas reiškia tai, kas geriausiai tinka, kad būtų atliktas darbas, – žinoma, Dievo moralinės valios ribose.
O išminties tikslus apibrėžimas yra gebėjimas matyti ir polinkis rinktis, geriausias ir aukščiausias tikslas kartu su patikimiausiomis jo siekimo priemonėmis. Išmintis – tai gebėjimas atpažinti tai, kas dvasiškai naudinga konkrečioje situacijoje.
Išminties standartą pagrindžia keturi paramos barai.
Pirma, Senasis Testamentas moko priimti išmintingus sprendimus per savo Išminties knygas ir išminčių pavyzdžius: "Sėkmingiau – pasinaudoti išmintimi" (Mokytojo 10, 10).
Mozė buvo nuolankus, taigi linkęs mokytis. Tai buvo svarbu, nes Mozė turėjo vieną silpną vietą. Jo uošvis Jetras buvo Dievo tarnas. Jetras stebėjo, kaip Mozė visą dieną teisia žmones, ir nusprendė, jog jis elgiasi neteisingai. Jis pats pervargsiąs ir tuos žmones nuvarginsiąs. Vienas Mozė tos pareigos atlikti negalėjo. Jetras išmintingai patarė mokyti žmones nuostatų ir įstatymų bei paskirti pareigūnus, kad jie dalytųsi našta su Moze (Išėjimo 18, 13–23). Taip teisusis Mozė tapo išmintinguoju Moze.
Dovydas bėgo, kai jo sūnus Abšalomas užėmė Jeruzalę. Iš tų, kurie liko ištikimi, jis sutelkė kariuomenę. Dovydas drąsiai paskelbė, jog stos į mūšį. Tačiau žmonės išmintingai paprieštaravo: "Ne, tu nežygiuosi į mūšį". Jie suprato, jog Dovydas – tikrasis karalius, ir jie turi jį ginti. Jis buvo vertas dešimties tūkstančių karių, ir jo gyvybe nebuvo galima rizikuoti (2 Samuelio 18, 3). Dovydas sutiko: "Darysiu, kas jums atrodo geriausia" (2 Samuelio 18, 4). Drąsusis Dovydas tapo išmintinguoju Dovydu.
Mokytojo knygoje 10, 10 sakoma, kad išmintis dovanoja sėkmę ir jos teisėtą funkciją sunku įveikti. "Jei kirvis būtų atšipęs ir žmogus prieš tai jo nepagaląstų, reikėtų įtempti jėgas. Sėkmingiau – pasinaudoti išmintimi."
Antrasis išminties paramos baras kyla iš Jėzaus. Jėzus liepė Savo tarnams būti išmintingiems: "Būkite gudrūs kaip žalčiai" (Mato 10, 16).
Taiklūs Jėzaus palyginimai kupini išminties. Palyginimas apie du pamatus (Mato 7, 24–27) moko išminties statyti namą ne ant smėlio, o ant uolos. Ta pačia išmintimi galima pasiremti ir statant amžinybei. Kristus – vienintelis pamatas, vertas žmogaus likimo.
Išsiųsdamas Savo mokinius į pasaulį, Jis liepė jiems paklusti Dievo moralinei valiai ir, tai darant, būti kuo išmintingesniems. Dėl pavojų kupino gyvenimo Kristaus tarnas buvo kaip "avis tarp vilkų". Turėdamas galvoje blogą pasaulio kaimynystę, Kristus jiems įsakė: "Būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai" (Mato 10, 16).
Trečiasis išminties standarto gynybos baras yra apaštalų pavyzdys. Priiminėdami sprendimus, apaštalai kūrė savąją išmintį: "Todėl, ilgiau nebeiškęsdami, ryžomės vieni pasilikti Atėnuose" (1 Tesalonikiečiams 3, 1).
Svarstant šį klausimą, naudinga apžvelgti, kaip apaštalai priiminėjo sprendimus ir kaip jie aiškino savo veiksmų priežastis. Pavyzdžiui, praėjus kelioms savaitėms po to, kai Paulius su savo bendražygiais buvo priversti palikti ką tik įkurtą Tesalonikos bažnyčią, jie suplanavo, kaip padėti jaunai bažnyčiai. Apie tai kalbama 1 Tesalonikiečiams 3, 1–2: "Todėl, ilgiau nebeiškęsdami, ryžomės vieni pasilikti Atėnuose ir pasiuntėme Timotiejų […], kad paremtų jus ir sustiprintų jūsų tikėjimą."
Kaip jie priėmė sprendimą? "Ryžomės."
Skaitydami Naujajame Testamente apie kitus apaštalų apsisprendimus, aptinkame panašią terminologiją: "Aš dar nusprendžiau" (Filipiečiams 2, 25–26); "jūs nutarsite esant tinkamus" (1 Korintiečiams 16, 3–4); "nedera" (Apaštalų darbų 6, 2–4); "mat esu nutaręs" (Titui 3, 12).
Kai dėl mokymo, kaip priimti sprendimus, apaštalų pamokslai atitiko praktiką. Kai kuriuos sprendimus buvo skatinama priimti, nes jie "geri", o kiti buvo įvardijami kaip "dar geresni" (1 Korintiečiams 7, 1; 9, 26. 38).
Visus minėtus sprendimus sieja du dalykai: 1) kadangi juos lėmė ne Dievo moralinė valia, jie visi laikomi laisvais pasirinkimais; 2) paaiškinimuose vartojami terminai ("geras", "geresnis", "geriausias", "tinkamas" ir pan.) implikuoja standartą.
Ketvirtasis išminties argumentas kaip sprendimų priėmimo pagrindas yra apaštališkasis įsakymas. Išminties svarbą priimant sprendimus akcentuoja Paulius Efeziečiams 5, 15–16: "Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip jūs elgiatės, kad nebūtumėte tartum neišmanėliai, bet kaip išmintingi, gerai naudojantys laiką, nes dienos yra piktos."
O kur žmogui rasti apsisprendimo išminties? Galiausiai, žinoma, "Juk Viešpats duoda išminties, iš Jo lūpų ateina pažinimas ir supratimas" (Patarlių 2, 6). Mat išmintis ir yra pati Dievo esmė (Jobo 9, 4; 12, 13). Tik Jame gali būti rasta išminties pilnatvė (Romiečiams 11, 33; 16, 27).
Tačiau Dievo išmintis suteikiama ne kiekvienam. Ji dovanota tik tiems, kurie pakankamai ją vertina, kad jos siektų.
"Jei sieksi supratimo, kaip žmonės ieško sidabro, ir ieškosi jo tarsi paslėptų turtų, tai suprasi pagarbią Viešpaties baimę ir sužinosi, ką reiškia pažinti Dievą" (Pat 2, 4–5; dar žr. 8, 17).
Jei žmogus nori rasti "paslėptą turtą", svarbu žinoti, kur ieškoti. Mat Dievo išmintis perteikiama per daugybę šaltinių. Aiškiausias iš jų – pati Biblija. Per jos puslapius kalba Dievas. Jo išminties dovana didžia dalimi jau įteikta (Psalmynas, 119, 97–100). Nors ne visus sprendimus lemia Dievo moralinė valia, visi jie yra jos reguliuojami.
Be to, Dievas savo malone parūpino ir kitų vertingų bei teisėtų išminties šaltinių. Pagrindiniai iš jų – išoriniai ieškojimai (Luko 14, 28–32), išmintingi patarėjai (Patarlių 15, 22) ir paties gyvenimo pamokos (Hebrajams 5, 12–14).
Nors išminties ieškojimas yra objektyvus, jis nėra nuasmenintas. Mat suteikdamas išminties tiems, kurie jos prašo per tikėjimą (Jokūbo 1, 5–6) ir kurie stengiasi būti pagarbūs, nuolankūs, linkę mokytis, darbštūs ir teisingi (Patarlių 2, 4–7; 9, 9–10; 15, 31–33), dalyvauja pats Dievas.
Nuolankaus pasitikėjimo principas
Didžioji dalis biblinio mokymo apie sprendimų priėmimą susijusi su tuo, kaip tikintysis paklūsta Dievo moralinei valiai. Toji valia ne tik diktuoja, ką žmogus turi daryti, o ko – ne, bet ir apibrėžia sferą, kurioje krikščionys turi laisvę ir atsakomybę rinktis. Ji paaiškina, kaipbūti išmintingai laisvam ir atsakingam.Vis dėlto yra dar vienas Dievo valios aspektas, išdėstytas Biblijoje ir darantis įtaką mūsų sprendimams. Šią kategoriją pavadinsime Dievo "aukščiausiąja" valia. Šia prasme šis terminas vartojamas, pavyzdžiui, Efeziečiams 1, 11, kur sakoma: "…visa veikia pagal Savo valios nutarimą". Dievo aukščiausioji valia gali būti pavadinta slaptuoju Dievo planu, nulemiančiu viską, kas vyksta visatoje.
Kad suprastume, kaip Dievo aukščiausioji valia veikia mūsų sprendimus, turime suvokti mažiausiai keturis dalykus.
1. Dievo aukščiausioji valia yra nepanaikinama. Ji išsipildys. Jos negali išvengti nei žmonės, nei angelai, nei dar kas nors (Danieliaus 4, 35). Į Pauliaus klausimą "Kas gi galėtų atsispirti Jo valiai?" (Romiečiams 9, 19) esame priversti nuolankiai atsakyti: "Niekas!" (Romiečiams 9, 6–29).
2. Dievo aukščiausioji valia yra detali ir visuotinė. Tai aukščiausia visa ko lėmėja (Efeziečiams 1, 11); joje išsipildo mūsų planai (Jokūbo 4, 13–15).
3. Dievo aukščiausioji valia yra paslėpta – ją apreiškia tik pranašystės. Žmonės gali sužinoti ją tik po to, kai ji išsipildo (Pakartoto Įstatymo 29, 29). Vienintelės išimtys yra pranašystės, kuriose numatomi įvykiai (1 Tesalonikiečiams 4, 13–18) bei išgelbėtųjų (Jono 3, 16) ir prarastųjų (Jono 3, 36) likimo paaiškinimai.
4. Dievo aukščiausioji valia yra tobula. Ji tobula ta prasme, kad galiausiai atves į didžiausią Dievo šlovę. Kito plano niekada nebuvo (Efeziečiams 1, 4). Nors nuodėmė priešinga Dievo moralinei valiai, jos buvimas leistinas Dievo plane iš dalies dėl to, kad nugalėdamas nuodėmę, Dievas pademonstravo Savo malonę ir jėgą. Dievas bus pašlovintas už Savo šventumą, už tai, kad sutriuškino šėtoną, už Savo teisingą teismą bei malonę atpirktiems nusidėjėliams (Apreiškimo 5, dar žr. Jono 12, 32–33; Romiečiams 5, 20; 8, 28–20; 11, 15, 30–33).
Mokymas apie Dievo aukščiausiąją valią neabejotinai yra viena iš didžiausių Biblijos paslapčių. Mat Šventasis Raštas akcentuoja, kad, nors viską galiausiai lemia Dievas, Jis nėra nuodėmės autorius (Jokūbo 1, 13), nepažeidžia žmogaus valios (Luko 22, 22) ir nesugriauna sprendimų priėmimo realybės (Apaštalų darbai 2, 23; 4, 27–28).
Teologai šios paslapties kol kas dar neišnarpliojo (Romiečiams 9, 14–21), o Dievas dar visiškai nepaaiškino Savo aukščiausios valios veikimo ir žmogaus atsakomybės (žr. Habakuko 1–3). Tačiau teigiama, jog ir viena, ir kita yra tikra, ir dažnai toje pačioje eilutėje (Luko 22, 22).
Šių dviejų realybių tiesa niekur kitur taip aiškiai neregima kaip mūsų išgelbėjime. Mat didžiausia iš kada nors atliktų nedorybių – sąmoningas Dievo Sūnaus, Izraelio Mesijo nužudymas – šlovingajame Dievo atpirkimo plane iš tikrųjų tapo vienu iš pagrindinių reikalavimų! Petras izraelitams pasakė: "Taigi tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus" (Apaštalų darbai, 2, 23; dar. žr. 4, 27–28).
Nors visada dera siekti visiškai suprasti Dievo apreiškimą, baigtinių protų gebėjimas suprasti begalinį Dievą yra ribotas. Tie, kurie studijuodami Dievo Žodį, nuolankiai suvokia Dievo aukščiausiosios valios stebuklą, savo širdyse atkartoja apaštalo Pauliaus šlovinimą: "O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami Jo sprendimai ir nesusekami Jo keliai!" (Romiečiams 11, 33).
Belieka išsiaiškinti, kaip Dievo aukščiausioji valia susijusi su mūsų sprendimais. Bene aiškiausias biblinis komentaras pateiktas Jokūbo 4, 13–16:
Nagi jūs, kurie kalbate: "Šiandien arba rytoj mes keliausime į tą ir tą miestą, tenai prabūsime metus, versimės prekyba ir pasipelnysime", – juk jūs nežinote, kas jūsų rytoj laukia! Ir kas gi jūsų gyvybė? Esate garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta. Verčiau sakytumėte: "Jei Viešpats panorės, gyvensime ir darysime šį bei tą". O dabar jūs giriatės iš savo pasipūtimo, ir kiekvienas toks gyrimasis yra netikęs.
Ši vieta iš esmės yra priekaištas arogantiškam, savimi besiremiančiam planavimui, kuris nepripažįsta Dievo ar Jo aukščiausiosios valios. Pasipūtę pirkliai kalti dėl dviejų dalykų: 1) kad nori gyventi tolimesne ateitimi nei ši diena; 2) kad kontroliuoja savo likimus. "Kiekvienas toks gyrimasis yra netikęs."
Svarbu pažymėti, kad Jokūbas nesmerkia pačios planavimo praktikos. Jis ragina ne atgailauti dėl savo planų, o pripažinti aukščiausius Dievo tikslus: "Jei Viešpats panorės" (4, 15). Visa pastraipa akivaizdžiai iliustruoja 6 eilutėje išsakytą principą: "Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę".
Trumpai tariant, tinkama reakcija į Dievo aukščiausiąją valią yra vadinamasis nuolankaus pasitikėjimo principas: Kai pasirenkame tai, kas moralu ir išmintinga, turime pasitikėti, kad aukščiausiasis Dievas viską sujungs ir iš to išeis kažkas gera. Visuose savo sprendimuose tikintysis turi iš anksto nuolankiai priimti Dievo aukščiausiosios valios apraiškas – tiek, kiek jos susijusios su kiekvienu sprendimu. (Žr. Apaštalų darbai, 18, 21; 19, 21; 20, 16; 1 Korintiečiams 4, 19; 16, 5–7).
Kadangi Dievo aukščiausioji valia negali būti žinoma iš anksto (ji – paslaptis), sprendimams tiesioginės įtakos ji nedaro. Kita vertus, kadangi Dievo aukščiausioji valia galiausiai lemia, ar mūsų planai bus įgyvendinti ir kada tai įvyks, mums priimant sprendimus jos realybė turėtų valdyti mūsų nuostatas. Nuolankus planavimas yra tinkama reakcija į Dievo aukščiausiąją valią. Paskui reikia pasitikėjo, jog Jis pasirūpins, kad viskas išeitų į gera.
Pavyzdinė istorija: Pauliaus planai apsilankyti Romoje
Tai, ką ragino daryti Jokūbas, praktikavo Paulius. Romiečiams 1, 8–13 ir 15, 20–29 Paulius išdėstė savo kelionių planus, pagal kuriuos tikėjosi apsilankyti Romoje. Įdėmiau panagrinėję šias eilutes, pastebėsime Pauliaus sprendimų priėmimo proceso etapus.
1. TIKSLAI. Paulius perėmė dvasinius tikslus, kurie buvo pagrįsti Dievo moraline valia (1, 11–13; 15, 20).
2. PRIORITETAI. Kadangi jis nežinojo, kiek turi laiko, tai išmintingai surikiavo tikslus, remdamasis prioritetais bei nuspręsdamas, ką darys pirmiausia, o ką paskui (15, 23–28).
3. PLANAI. Po to jis sukūrė planus, kurie tapo tikslų siekimo strategija (1, 13; 15, 23–28).
4. MALDA. Malda jis pavedė save ir savo planus Dievo aukščiausiajai valiai (1, 8–10).
5. ATKAKLUMAS. Kai apvaizda sutrukdė Pauliui įgyvendinti savo planus, jis suprato, jog šis uždelsimas atitinka Dievo aukščiausiąją valią. Tai neleido jam sutrikti. Kadangi jo planai buvo tvirti, teliko pakeisti tvarkaraštį (1, 10, 13; 15, 22–24).
6. PRISTATYMAS. Paulius paaiškino savo apsisprendimus, remdamasis Dievo moraline valia ir savo asmeniniu išminties pritaikymu (1, 8–13; 15, 20–29).
Baigiant šį aptarimą, galima pasakyti, kad Paulius ilgainiui iš tiesų nukeliavo į Jeruzalę, Romą, o galbūt – net į Ispaniją (būtent tokia tvarka). Tiesa, pakeliui jis turėjo šiek tiek pakeisti savo planus, nes dvejus metus kalėjo Cezarėjos kalėjime, o prie Maltos sudužo jo laivas, – visa tai buvo nenumatyta. Romiečius Paulius aplankė ne šiais "prabėgom". Dėl namų arešto jis negalėjo iškeliauti į Vakarus mažiausiai dvejus metus.
Kalbant apie Pauliaus kelionių privalumus, galima pasakyti, jog apaštalą pervežant iš Palestinos į Romą, savo palankumą parodė Cezaris – Paulių lydėjo karinė apsauga. O įkalinimo laikotarpį apaštalas išnaudojo rašydamas laiškus, kurių didžioji dalis sudarė Naująjį Testamentą.
Kadangi Paulius tinkamai reagavo į įvairias Dievo vedimo formas, jis tapo pavyzdys žmogaus, kuris, viena vertus, kūrė toli siekiančius planus, o kita vertus, išnaudojo esamas aplinkybes. Visos kliūtys tik paskatino jo asmeninį augimą ir tarnavimą. Būtent tokią pusiausvyrą turėtų siekti išlaikyti ir šiandieniniai tikintieji.
Išvados
Šio straipsnio pradžioje sakėme, jog krikščionio tikslas yra priimti sprendimus, kurie patink Dievui. Išsiaiškinome, kad Jo Žodis nustato keturis sprendimų priėmimo pagal Dievo valią principus.
1.PAKLUSNUMO principas: kai Dievas įsako, turime paklusti.
2. LAISVĖS principas: kai įsakymo nesama, Dievas suteikia mums laisvę (ir pareigą) rinktis.
3. IŠMINTIES principas: kai įsakymo nesama, Dievas suteikia išminties, kad pasirinktume.
4. NUOLANKAUS PASITIKĖJIMO principas: kai pasirinkome tai, kas moralu ir išmintinga, turime pasitikėti, kad aukščiausiasis Dievas viską pavers geru.
Garry Friesen, teologijos daktaras, dėsto teologija Multnomah Biblijos kolegijoje (JAV); knygos "Decision Making and the Will of God" (1981/2004, su R.J. Maxonu) autorius.
