Kitokie didvyriai (II)

2018-03-30
Holger Lahayne
Tęsinys

Geismo varomi?

Savikritika taikytina atskiroms etinėms grupėms, valstybėms, o taip pat ir įvairioms konfesinėms tradicijoms kaip Dievo tautos nariams. Klaidų ir nuodėmių pridarė visos bažnyčios, tarp jų, žinoma, ir evangelikškos.

Reformacijos metu dalis krikščionijos sąmoningai grįžo prie Šventojo Rašto autoriteto, gražino Bibliją į teologijos ir bažnyčių gyvenimo centrą. Vienas iš Reformacijos šūkių (ypatingai kalvinistų-reformatų) skelbė (lot.) "Post tenebras lux" – šviesa po tamsos. Ta šviesa buvo laikoma būtent užrašytojo Dievo žodžio šviesa. Atsirado sąlygos jai naujai apšviesti žmones ir kraštus, ir išsklaidyti Romos užtrauktą tamsą.

Reformatoriai save matė, be abejojo, šviesos pusėje. Tačiau jie atmetė bet kokį savo asmenybės kultą, nes suprato, kad per nuodėmę tamsa liečia visus. Jų gyvenime būta ir didvyriškumo (tik pagalvokime apie Liuterio drąsą Vormso susirinkime 1521 m.), tačiau jis netapo pagrindu glorifikacijai. Reformatoriai suprato ir žinojo, kad, dėl tam tikrų silpnybių, yra pažeidžiami ir kartais apie tai visai atvirai užsimindavo. Be to, visi protestantai laikosi Liuterio (lot.) "simul iustus et peccator" principo: kiekvienas tikintis žmogus jau yra visiškai išteisintas, bet kartu ir lieka nusidėjėlis. Todėl perfekcionizmas – klaidingas idealas. "Net patys švenčiausieji", net patys didžiausi tikėjimo didvyriai, šiame, žemiškame, gyvenime "turi tik menkus reikiamo paklusnumo pradmenis", pabrėžia Heidelbergo katekizmas (114).

O kad tamsos ir reformatorių gyvenime būta, tai tikra tiesa. Jų veidai be grimo tokie pat žmogiški, keisti ir 'spalvingi’ kaip ir Biblijos personažų. Niekam ne paslaptis, kad Liuteris gyvenimo pabaigoje įpuolė į niekaip nepateisinamą antisemitizmą (tiksliau: antijudaizmą), kuris jo įvaizdį temdo iki šiolei. Kalvinas taip pat buvo nelengvo charakterio, sunkiai sugyvenamas, neretai užsipyręs ir pagiežingas. Atsisveikindamas su kolegomis prieš pat mirtį pripažįsta: "Aš per gyvenimą turėjau daug silpnybių, kurias jums teko patirti ir iškentėti."

Tai buvo vyrai su silpnybėmis ir ne vienu trūkumu. O trūkumai, kaip žinia, labai palankūs priešininkams, iš kurių vienas kitas netruko kai kuriuos reformatorius paversti tikrais monstrais. 1577 m. pasirodo Žeromo Bolzeko parašyta J. Kalvino biografija. Autorius, pats ilgai išbuvęs protestantų bažnyčios gretose, puikiai pažinojo Kalviną ir, matyt, turėjo keletą nesuvestų sąskaitų. Tai ir suvedė, reformatoriui suversdamas visas seksualines nuodėmes, kokios kada tik yra buvę, tarp jų ir sodomiją bei homoseksualizmą. Esą Ženevoje nebuvę moters, kuri nebūtų Kalvino suvedžiota. Būtent Bolzekas atsakingas už Kalvino kaip Ženevos tirono įvaizdį, pirmasis 1555 m. suvertė ir visą kaltę Kalvinui dėl M. Serveto sudeginimo. Nors Bolzeko veikalas tebuvo tik iš keršto suregztas visiškas pramanas bei piktybiškas šmeižtas, jo leidyba nenutraukta iki pat XIX a. pabaigos.

Kalbėdami apie Biblijos personažus, matėme, kad seksualumas, ypatingai vyrams, kartais gali tapti rimtu suklupimo akmeniu. Seksualiniai nusižengimai visuomenėje kritiškai vertinami ir šiais laikais, o žiniasklaida šios srities istorijų tiesiog geiste geidžia. Nestebina, kad ir dominikonas H. Denifle'is (1844–1905) savo 1904 m. knygoje apie Liuterį bei liuteronybę taip pat griebiasi šios senos temos. Jis padaro išvadą, kad Liuteris buvo seksomanas, o jo "geismas" tapęs viena iš pagrindinių Reformacijos priežasčių. Esą būtent geismingumas buvęs tasai variklis, kuris privertė Liuterį taip iškreipti Šventąjį Raštą, kad būtų išduotas leidimas susituokti (1525 metais). Taip sakant, nuo erotikos į Reformaciją...

Kad protestantizmo priešininkai (net iki XIX a. tikrai galima kalbėti apie priešiškumą tarp konfesijų) melavo, kraipė faktus ir bandė įtvirtinti savą naratyvą, nieko keisto. Šmeižto būta tikrai daug. Net ir šiandien kai kurie istorikai nepajėgia atsikratyti įsikaltos klaidingos minties, esą "Kalvino sprendimu ant lėtos žalių malkų ugnies [buvo] sudegintas Servetas". Kiti kietasprandiškai laikosi legendos, esą Liuteris savo įžymųjį "Bokšto išgyvenimą" patyręs sėdėdamas tualete ir kad apskritai dauguma jo raštų esą atsiradę būtent tenai (šią legendą ginant teko išgirsti "Marijos radijo" laidoje).

Praeitis, deja, gimdo ne tik istoriją, bet ir legendas bei mitus, klastotes ir piktavališkus pramanus. Neteisingai kaltinami buvo jau pirmieji krikščionys (1 Pt 2, 12; 3, 16), pradedant pačiu Jėzumi Kristumi. Tačiau ne visi kaltinimai visuomet būna netiesa. Netiesa gali tapti ir pagyros, dėl to būtina kuo atidžiau ir giliau, plačiau ir blaiviau žiūrėti į istoriją. Būtina atskirti ir diferencijuoti. Ir nebijoti! Protestantams nėra ko gėdytis dėl Reformacijos pradžios XVI amžiuje. Nes ji nebuvo nelaimė ar "smūgis Bažnyčios vienybei", arba iš vis nereikalingas ir ydingas žingsnis. Ne, Reformacija iš tikrųjų atnešė daugiau šviesos, atvėrė duris iš tamsos į šviesą. Atvėrė duris – bet pro jas, deja, ėjo ne pusdieviai, o nuodėmingi žmonės. Deja, dalį Reformacijos istorijos žymi ir aršūs konfliktai bei pilietiniai karai. Per 1572 m. Baltramiejaus naktį buvo nužudyti tūkstančiai hugenotų (Prancūzijos evangelikų), o per Droedos apgultį 1649 m. žuvo tūkstančiai nekaltų airių katalikų. Tai liūdna tiesa, bet nereikia bijoti apie ją kalbėti.

Tiesą – į šviesą!

Grįžkime dar kartą prie Samsono, Dovydo ir kitų vyrų problemos. Šveicarijos reformatorius H. Cvinglis buvęs vos keliomis savaitėmis jaunesnis už Liuterį, kaip ir jis, iki perėjimo į protestantizmą, taip pat kunigavęs, ir, kas mažai žinoma, kaip ir Liuteris jaunystėje labai mėgęs muziką ir vos netapęs kantoriumi. Bet jam patikusi ne tik muzika.

Cvinglis nuo 1506 m. tarnavo kunigu ir turėjo laikytis skaistybės įžado. Tačiau kaip ne vienam dvasininkui, taip ir jam tai nepavyko. Prieš paskyrimą į Ciurichą netgi pasklidęs gandas, esą Cvinglis nėščia padaręs jauną nekaltą mergaitę. Čia jis pasijuto priverstas skubiai gintis ir tam reikalui parašo laišką (1518 gruodžio 5 d.): taip, mergina iš Einzydelno laukiasi. "Kadangi ji įsižiūrėjo į mane, tai taip ir nutiko, kad dabar nuo manęs nėščia yra." Tačiau jis esą nesulaužęs nė vienos santuokos, neišniekinęs nė vienos nekaltybės ir niekada nesuėjęs nė su viena vienuole. Kirpėjo dukra esą "dieną buvusi mergelė, o naktį moteriškė", iki jo su ne vienu noriai sueidavusi (suprask: ji buvusi kekšė). Po viso to Cvinglis tą besilaukiančią moterį palikęs ir nesiteikęs nei ja, nei vaiku pasirūpinti.

Šis įvykis paskatinęs dar tebekunigaujantį Cvinglį "tvirtai nuspręsti daugiau nebeliesti jokios moters, mat ir Paulius juk moko verčiau moters neliesti." Bet kad ir koks kilnus užmojis buvęs, "ir jis, deja, nepasisekęs". Cvinglis ir toliau negyveno skaisčiai. Tik 1524 m. jis viską nutraukia ir, po dvejų metų slapto gyvenimo kartu, veda našlę A. Reinhard. Kaip matome, būsimas reformatorius laiške pasirodo tikrai ne iš geriausios pusės. Neslepia savo paklydimo, gėdijasi jo, nors kaltę vis dėlto suverčia merginai ir jos "apžavams". Matyt, dėl to istorija vieną akį užmerkia, ir 1519 m. sausio pradžioje Cvinglis tampa kunigu Ciuricho katedroje. (Beje, jo konkurentas nebuvęs nė kiek doresnis, gyvenęs su meiluže ir šešiais bendrais vaikais...)

Šimtmečius Cvinglio "Einzydelno nusižengimas" nebuvo žinomas, kol XIX a. pradžioje laišką surado Ciuricho profesorius J. Schulthessas (1763–1836). Ar nebūtų buvę geriau tokią kompromituojančią medžiagą nutylėti arba apskritai sunaikinti? Juolab, žinant, kad paviešinimas tik dar labiau pakurstys katalikų varžovus piktdžiugai, esą Reformacija kilusi dėl reformatorių nesuvaldytų geismų.

Bet istorijai žinomas ir epizodas, kaip Schulthessas bibliotekos archyve bendrauja su jaunu mokslininku A. Schweizeriu (1808–1888) ir kartu svarsto, ką daryti su surastu laišku. Profesorius aiškiai matęs, kad liudininkų nėra ir vyrai, tvirtai susitarę, galį laišką čia pat sunaikinti. Tačiau Schulthessas ryžtingai nusprendęs ir atsisakęs tiesą nuslėpti: "Ne, protestantizmas yra tiesa, tiesa bet kokiomis aplinkybėmis."

Laiškas išliko. Išliko ne Cvinglio šmeižtas, o nepatogi tiesa, paliudyta paties reformatoriaus. Nepatogi tiesa visiems Šveicarijos evangelikams. Ciuricho profesorius suprato, kad turi tęsti Biblijos savikritikos tradiciją, kad negali nusižengti tiesai, kurios yra išmokytas. Tiesą – į šviesą, net ir nemalonią, net ir apie mus pačius ir mūsų didvyrius. Nes ne tiesa gimdo šmeižtą, o bereikalinga glorifikacija ir nutylėjimai.

Vis dėlto evangelikams kartais sunkiai sekasi įgyvendinti šį principą – juk glorifikuoti galima net ir savo pasiryžimą visada atskleisti tiesą. XIX a. nacionalizmas skverbėsi į bažnyčias, iš Liuterio darydamas galingą tautos didvyrį; Šveicarijoje netoli Ciuricho katedros pakeldamas kone trijų metrų skulptūrą Cvingliui, laikančiam Bibliją ir galingą kardą!!!. Daug evangelikų nepajėgė atsispirti pagundai heroizuoti savo pradininkus.

Nors Biblijos istorijos Lietuvos mokyklų vadovėliuose neretai pavadinamos legendomis, būtent Biblija savo pavyzdžiu gali padėti rasti drąsų ir tikrovišką požiūrį į praeitį.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt