Pelagianizmo nuodas

2015-06-17
Harald Börner
Įvadas

Tikrai pavojingų erezijų ar grubių krikščioniškojo tikėjimo klastočių nesama daug. Viena iš ryškiausių yra Jėzaus Kristaus dieviškumo neigimas. Ją savo kertiniu mokymu pasirinkusi, pavyzdžiui, tokia sekta kaip Jehovos liudytojai. Nesunkiai identifikuojamas ir iš ezoterikos besiskverbiantis panteizmo nuodas, tarp kitų dalykų išskirtinai postuluojantis žmogaus dieviškumą.

Bet ne visos erezijos tokios ryškios ir taip arti paviršiaus. Štai perdėtas žmogaus aukštinimas Rondos Birne knygose (
The Secret – Paslaptis) daugeliui krikščionių lengvai pastebimas, itin kliūva ir net kelia didžias piktybės bangas. Bet žymiai subtilesnė, gilesnė ir senesnė erezija – pelagianizmas, – krikščionių Bažnyčią persekiojanti jau net 1600 metų, šiandien nei rimčiau identifikuojama, nei aiškiau smerkiama. Priešingai, ypač jaunų, dinamiškų, evangelizuojančių bažnyčių netgi palaikoma. Teologas J. I. Pakeris taikliai pastebi: "Pelagianizmas yra natūrali užsidegusių, bet teologija visai nesidominčių tikinčiųjų erezija."

Pelagianizmas atmeta prigimtinę nuodėmę, dėl ko neigia visišką žmogaus nuopuolį bei sugedimą. Šiuo pagrindu ir į puolusį žmogų žiūri žymiai pozityviau nei biblinis mokymas. O kai nesi vertinamas prastai, juk daug smagiau: "Žmogui nieko nėra maloniau, kaip mėgautis meilikavimais", – sako Jonas Kalvinas
Institutio II, 1. Tame pačiame savo veikalo skyriuje reformatorius svarsto apie prigimtinę nuodėmę, į kurią jau ir tais laikais piktai skersakiuota: "Sugedusiam žmogaus supratimui nieko nėra svetimiau, kaip girdėti, jog už vieno žmogaus nuodėmę visi kalti pasidarę." O girdėti reikia, nes būtent taip ir yra! Neužtenka galvoti, kaip pataria Pelagijus, jog tik pamėgdžiojame Adomą. Nepakanka ir manyti, jog esame netobuli, paliegę, silpni ir greitai palūžtantys. Bėda daug globalesnė: žmogus yra dvasiškai miręs (žr., pvz., Ef 2, 1). Po nuopuolio – kiekvienas žmogus! Net ir tas, kuris kaip tik šią minutę pirmąsyk išvysta pasaulį. Žmogus negali gimti ir negimsta morališkai neutralus. Kiekvieno, anot Kalvino, "prigimtis savotiškai [jau] yra nuodėmės sėkla"; tik tiek, kad kūdikiuose "nuodėmingumo vaisiai dar nėra pasirodę". Žmogiškoji prigimtis "nėra tik tuščia ir neužpildyta gėrio; ji yra pilna ir pasirengusi gimdyti blogį"; "visas žmogus, visas jo protas, valia, siela ir kūnas suteršti ir pripildyti šio troškimo", "niekšiškoji bedievystė laiko suėmusi žmogaus sielą iki pat jos gelmių".

Bet prieš Kalviną tai jau buvo supratęs ir Martynas Liuteris. Jis, Augustino pavyzdžiu, taip pat tvirtino: nuodėmes darantis žmogus gyvena savo nuodėmingume, yra jame "įkalintas".
Mažajame katekizme reformatorius rašo apie pasekmes: "Tikiu, kad aš savo paties protu ir jėgomis negaliu į savo Viešpatį Jėzų Kristų tikėti, nei prie jo artintis..." Ginčydamasis su humanistu Erazmu apie kertinius tikėjimo klausimus (Ką nusidijėlis gali? Ar nusidėjėlis tik sunkiai serga, ar yra visiškai miręs nuodėmėse?), Liuteris pabrėžia: "Prigimtinė nuodėmė yra visiškas žmogaus prigimties nuopuolis, t. y. mūsų supratimas yra taip užtemdytas, kad daugiau nesame pajėgūs pažinti Dievą ir Jo valią, nei galime suvokti ir vykdyti Dievo darbus. Be to, mūsų valia yra taip baisiai sugadinta, kad nesame pajėgūs pasitikėti Dievo malone ir Dievo bijoti. Dėl to gyvename abejingume, neapkenčiame Dievo žodžio ir Jo valios, valdomi savo kūno geidulių ir stiprių aistrų" (De servo arbitrio, 1525).

Penkeriais metais vėliau tą pačią mintį apie gimtąją nuodėmę patvirtina
Augsburgo tikėjimo išpažinimas (II str.): "po Adomo nuopuolio visi žmonės... gimsta su nuodėme, t. y. be Dievo baimės, kliovimosi Dievu ir su geismu, ir ta negalia, arba gimtoji yda, yra tikra nuodėmė, jau dabar pasmerkianti ir amžinajai mirčiai nuskirianti neatgimusius per Krikštą ir Šventąją Dvasią."

Reformatų tradicija tvirtina tą patį.
Vestminsterio tikėjimo išpažinime (1647) apie nuodėmės padarinius rašoma: "Dėl šios nuodėmės žmonės neteko prigimtinio teisumo ir bendravimo su Dievu, todėl tapo mirę nuodėmėje, o visos jų kūno ir sielos dalys bei gebėjimai pasidarė visiškai suteršti" (VI,2). Taip pat sakoma, kad visos atskiros nuodėmės randasi dėl prigimtinės nuodėmės: "Iš šio prigimtinio sugedimo, dėl kurio esame visiškai netinkami ir bejėgiai bei besipriešinantys visokiam gėriui ir visada linkę į blogį, kyla visi dabartiniai nusižengimai" (VI,4). Ši linija nusitęsia iki pat ką tik lietuvių kalba pasirodžiusio Naujojo Miesto Katekizmo (New City Catechism). 14 klausime teigiama: "visi mes gimstame nuodėmingi ir kalti prieš Dievą, sugedusios prigimties, ir nesugebame laikytis Dievo įstatymo."

Anabaptistinis reformacijos sparnas, "radikalioji reformacija", nebuvo šiuo klausimu tokia radikali. Krikštytojų ir menonitų bažnyčiose dominavo ir kur kas optimistiškesnis žmogaus supratimas. Kai kurie iš jų, pvz., kvakeriai, gimtosios nuodėmės net visiškai nepripažįsta. Menonitas P. Huveris knygoje apie savo tradicijos istoriją ir bruožus teigia: "Visi [žmonės] gimsta be kaltės. Tarp kitų ir šiuo punktu mes skiriamės nuo reformatorių, kurie laikosi Romos katalikų [?!] mokymo apie gimtąją nuodėmę. Bet jei mes suaugsime ir susimaišysime su nuodėme, tai prarasime Dievo atvaizdą savyje" (
Secret of the Strength). XIX a. prigimtinės nuodėmės mokymui tvirčiausiai priešinosi Č. Dž. Finėjus (1792–1875), kuris paskleidė semipelagianistinę žmogaus sampratą: moralės atžvilgiu mes gimstame neutralūs, tik paskui laisvai atsiduodame arba gėriui, arba blogiui. "Nusidėjėlis turi visas galimybes bei natūralų sugebėjimą būti Dievui tobulai paklusnus", – teigė žymusis evangelistas.

Senasis pelagianizmas yra mirtinas nuodas visai Bažnyčiai ir šiandien daug gyvesnis bei paveikesnis, nei daugeliui atrodo. Todėl nūdienoje kilusio rimto pavojaus biblinei nuodėmės sampratai akivaizdoje pasakyti apie žmogaus nuodėmingumą tik tiek, kiek pasakoma 100 puslapių moderniame tikėjimo dokumente
Gyventi tikėjimu – Tikėjimo išpažinimo studijų gairės (2013), aplaidžiai maža: "Nuodėmė – tai tokia nuostata arba elgesys, kuris mus atitolina nuo Dievo ir pertraukia santykius su Juo. Nuodėmės padariniai – baimė, kaltė ir gėda." Pelagianizmo tokia formuluote neišrausi.

Dėl to šiuo klausimu laikas skubina grįžti prie šaknų ir pasiklausyti Vakarų krikščionijos patriarcho Augustino nuomonės.
(H. Lahayne)


Augustinas ir Pelagijus

Nusikelkime į tuos senosios Bažnyčios laikus, kai iš tikrųjų ji buvo visai nesena, – ėjo tik 400-uosius metus: krikščionių tikėjimas visame Viduržemio jūros rajone buvo ne tik kad žinomas, bet ir imperatoriaus paskelbtas Romos imperijos valstybine religija. Krikščionių bendruomenių buvo daugelyje vietovių, taigi ir Romoje. Jau tada ten išryškėjo viena problema, kuri iki šių dienų tebėra aktuali kiekvienai Bažnyčiai ir kiekvienai vietos bendruomenei: "vidutinybės" ir "pusiau krikščionio" fenomenas. Kai kurie iš jų, atrodo, yra tos nuomonės, kad krikštas jau garantuojąs išganymą ir nuodėmės pagundai vis vien galįs pasipriešinti tik elitas. Esant tokiam suvokimui, praktinis daugumos Bažnyčios narių gyvenimas yra labai žemo moralinio lygio.

Bent jau tokį įspūdį susidaro kažkoks Pelagijus, kilęs iš Britanijos arba Airijos, apie 390 m. po Kr. apsistojęs Romoje ir leidžiantis ten asketo gyvenimą. Jaunasis asketas pasipriešina doroviniam aplinkinių nuosmukiui: savo gyvenimu jis uoliai demonstruoja griežtus moralinius reikalavimus, kuriuos labai sumaniai skelbia žodžiu ir raštu. Savo atkaklumu tarp tam tikrų Romos aukščiausiojo sluoksnio žmonių jis įgyja pripažinimą. Nekompromisinė Pelagijaus krikščionybė siekia aukšto moralinio idealo. Ji apeliuoja į žmogaus valią ir iškelia jo gebėjimą šį siekį perkelti į praktiką. Jeigu krikščionis apgalvoja Dievo jam duotas galimybes, argumentuoja Pelagijus, ir jeigu tuo pat metu orientuojasi į iškilias biblines asmenybes – visų priešakyje yra Jėzaus Kristaus pavyzdys – tada konkrečioje gyvenimo situacijoje jis gali pasiekti tobulą teisumą, už kurį bus atlyginta danguje. Kaip tik to juk ir reikalauja Evangelija? "Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas" (Mt 5,48).

Priešingame Viduržemio jūros krante, Šiaurės Afrikoje, Hipono miestelyje, esančiame netoli Kartaginos, vyskupas, vardu Augustinas, tuolaik eina savo tarnystę. Maždaug 40-metis, jis prisimena audringą savo biografiją. Kas šiandien išgirsta Augustino vardą, prieš akis jam atsiveria neįprasto Bažnyčios Tėvo paveikslas, – ir tai suprantama. Jo teologiniai darbai dar jam gyvam tebesant sulaukė milžiniško pripažinimo ir veikė Vakarų bažnytinį mąstymą ir gyvenimą iki pat Naujųjų amžių. Kaip ir visų didžiųjų mokytojų, jo teologija susiformavo ne sėdint dramblio kaulo bokšte, priešingai, – ji užaugo ir subrendo gyvenimo patirties ir praktinių kasdienybės reikalavimų dirvoje.

Gimė Augustinas 354 m. po Kr. Tagastos mieste, Numidijoje, pagonio miesto tarnautojo ir krikščionės šeimoje. Nors jaunystėje ir susipažinęs su krikščionišku tikėjimu, jis vis tik su panieka jo atsisako ir persikelia į Kartaginą mokytis retorikos. Seksualinis palaidumas tampa jo studentiško gyvenimo dalimi, o greit jis ima tenkintis neregistruota santuoka ir 372 m. susilaukia sūnaus.

Cicerono "Hortenzijus" jam pažadina filosofinės išminties troškulį. Pradžioje jis tampa skepticizmo šalininku, vėliau nuo jo nusigręžia ir prisigretina prie manichėjų. Pastarųjų mokymas skelbia kovą tarp šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio. Žmogus yra tokio dualizmo neteisėto susimaišymo produktas ir susidūrimo vieta. Gyvendamas asketiškai žmogus, kaip teigia manichėjai, gali aktyviai prisidėti prie išganymo ir kopti į šviesos pasaulį. Sudėtingų įsakymų, kurių galutinis tikslas – šviesos išlaisvinimas, gali laikytis tik "išrinktieji", pragyvenantys iš "klausytojų".

Devynerius metus Augustinas lieka šios grupės Kartaginoje "klausytoju" ir kandidatu į narius, kol pagaliau palieka ją ir trumpai apsistojęs Romoje, apsigyvena Milane (384 m.). Čia jis klausosi vyskupo Ambrozijaus kalbų ir, iš išorės jau pasitraukęs nuo manichėjų, susipažįsta su įtikinančiu šio dualistinio mokymo paneigimu.

Tikrasis Augustino atsivertimas, vėliau jo paties aprašytas "Išpažinimuose", netapo racionalaus susidūrimo su kitais mokymais objektu. Žinoma, tokių svarstymų būta, ir jie tęsėsi ir vėliau. Jo atsivertimą daug labiau paskatino asmeninio kaltumo gelmės staigus suvokimas: jau seniai savo gyvenimo būdą šis žmogus laikė klaidingu, tačiau ketinimą pasikeisti vis atidėdavo. Jo paties valia, per kurią Augustinas norėjo išsilaisvinti iš nuodėmės pančių, iš esmės jį vis labiau ir labiau prie jos rišo; taigi noras buvo įkalintas. Ir štai po ilgos vidinės kovos būsimasis Bažnyčios Tėvas patiria išsilaisvinimą, kad atsiduotų Dievo valiai. Paskutinis dalykas, sukrėtęs jį iki pačių sielos gelmių, yra eilutės iš Laiško romiečiams: "Kaip dieną, elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių" (13,13–14). Atsižvelgdamas į tai jis atsisako retorikos mokytojo pareigų.

387 m. Augustinas su savo sūnumi ir draugu leidžiasi Ambrozijaus pakrikštijami ir per Romą iškeliauja atgal į Šiaurės Afriką. Iš pradžių jis gyvena atsiskyręs, tačiau vėliau, dideliam jo paties nustebimui, 391 m. Hipono vyskupo Valerijaus pakviečiamas kunigauti. Kiek paabejojęs sutinka. Gyvas dvasinis augimas tęsiasi. Šio augimo požymiai – išimtinai teologinė orientacija ir praktinė veikla Bažnyčioje. 395 m. Valerijus konsekruoja jį vyskupu, o po jo mirties Augustinas tampa Hipono vyskupu.

Augustino teologinės veiklos pirmą etapą apima polemika su manicheizmu, kuris stipriai veikia Bažnyčią, ir kova su donatizmu, siekusiu "grynos" Bažnyčios. Beje, amžiams bėgant abu klaidamoksliai – nors ir įvairiais apdarais apsisiautę, bet savo esme išlikę tokie pat – kaskart priartėdavo prie Vakarų Bažnyčios. Vienas jų dėstė apie išganymą, kitas – apie Bažnyčią.

Neturėdami laiko detaliau panagrinėti šių mokymų, norime atkreipti dėmesį į paskutinį Augustino kūrybos etapą. Vadinamajame "Pelagijaus ginče" jis tampa dvasinio mokymo, nukreipto prieš Pelagijų ir jo šalininkus, vadovu.

Jeigu kalbėsime apie tikslus, pradžioje Augustinas ir Pelagijus iš pažiūros neatrodo nutolę vienas nuo kito: abu siekia autentiškos krikščionybės, – tai parodo ir pavyzdinis jų gyvenimo stilius. Vis dėlto abejeto pozicijos iš esmės skiriasi, todėl vėliau įtampa tarp jų vis didėja. Apibendrinant būtų galima taip nusakyti tą skirtumą: Pelagijus yra asketas, kad būtų krikščionis, o Augustinas yra asketas, nes jis krikščionis! Konflikto šerdis – predestinacijos (lot. praedestinatio – paskirtis, nulėmimas, lemtis) ir laisvos valios klausimas.

Jaunojo Pelagijaus ir jo šalininkų raštai pasižymi tokiomis idėjomis:

• malonė, kurią Dievas dovanoja per Kristų, ypač aiškiai matoma Jėzuje, į kurį lygiuotis turi jo sekėjai;

• Adomo nuodėmė yra jo asmeninė kaltė, galėjusi turėti neigiamų padarinių visai žmonijai kaip nepaklusnumo pavyzdys. Laisva kiekvieno valia lieka nepaveikta. "Gimtoji nuodėmė", kaip pirminė, visiems krintanti kaltė, atmetama. Panašūs teiginiai, Pelagijaus nuomone, yra tik kai kurių žmonių išsisukinėjimas, nes jie "negalį" pasipriešinti nuodėmei. Toks išsisukinėjimas neleistinas ir reformos būtinos;

• žmogus apdovanotas laisva valia, kuri leidžia jam: atskirti gėrį nuo blogio ir pasirinkti gėrį, Dievo įsakymus su Dievo pagalba vykdyti be jokių išlygų. "Išsilaisvink nuo visų suvaržymų ir pagundų, kurios užkraunamos tau iš išorės, – pasakytų Pelagijaus šalininkas, – skatink gėrį savyje ir gerais darbais leisk jam išsiskleisti";

• todėl gyventi nenusidedant galima: turime to norėti ir esame atsakingi už šio siekio įgyvendinimą.

Pelagijiečių norui neduoti jokios dingsties nusidėti Augustinas visiškai pritaria. Bet jų pažiūrų jis negali priimti be prieštaravimų. Šventojo Rašto studijos ir asmeninė gyvenimo istorija jam parodė, kad žmogaus valia nėra laisva priimti bet kokį sprendimą:

• Adomo nuodėmė nėra vien jo asmeninė kaltė, – ji turi bendrą poveikį visai kūrinijai. Gimtoji nuodėmė yra tikrovė ir kaip neigiamas "užtaisas" veikia kiekvieną žmogų, – tai jis ir parodo konkrečiais klaidingais veiksmais, už kuriuos yra atsakingas;

• vengti nuodėmės iš žmogaus reikalaujama, tačiau žemėje nenusidėti neįmanoma. Tikroji problema yra ne tai, kas žmogų veikia iš išorės, bet tai, kas glūdi jo viduje (Mt 15,19; plg. Rom 7)!

• nei žmogaus noras, nei jo pastangos ar sugebėjimai nėra lemiamas gyvenimo kelio faktorius, o vien tik beribė Dievo malonė.

Kuo daugiau Augustinas apie tai mąsto, tuo esmingesnis jo argumentacijoje tampa paskutinysis iš paminėtų dalykų: malonė laisvai ir be jokių išankstinių sąlygų ar žmogaus prisidėjimo dovanojama Dievo. Žmogaus išgelbėjimas yra grynas Dievo darbas. Jei taip nebūtų, kaipgi kitaip Dievas galėtų būti suverenus ir visagalis? Kita vertus, ar Dievas galėtų būti žmogaus teisėjas, jeigu pats žmogus neturėtų jokios atsakomybės, taigi ir jokios laisvos valios? Šis prieštaravimas Augustinui nėra nežinomas. Malonės ir valios santykis atsiduria dėmesio centre. Augustinas atkerta: žmogaus valia tikriausiai yra laisva apsispręsti dėl vieno ar kito žingsnio, bet ji neturi išganymo laisvės. Būdama nukreipta į save, žmogaus valia linksta į blogį, maištauja prieš Dievą. Valia turi būti paruošta paties Dievo tam, kad norėtų gėrio, išganymo. Taigi esama tam tikros paveiktos laisvės – per Dievą įgytos tikros laisvės norėti gėrio. Autonomiškos žmogaus laisvės vis dėlto nesama.

Čia išryškėja predestinacijos problema: išrinkimas yra grynai Dievo malonės aktas ir nepriklauso nuo žmogaus pastangų. Dievas žmogų išrenka ne todėl, kad žmogus tiki, bet tam, kad tikėtų.

Iš to išplaukia kiti klausimai: jeigu žmogus netiki, ar jis yra ir neišrinktas? Jeigu jis nėra Dievo išrinktas, tai kokia jo asmeninė atsakomybė? Kaip jis galėtų atsakyti teisme už tai, kas nepriklauso jo atsakomybei?

Ar neišrinkimas reiškia, kad Dievas aktyviai atmeta ir amžiams pražudo? O gal jis reiškia, kad Dievas tik leidžia įvykti tam, ką kiekvienas būdamas "Adomo šešėlyje" ir prasikalsdamas užsitarnavo – amžiną atskyrimą nuo Dievo?

Augustinas pats apsvarstė predestinacijos doktrinos padarinius ir, ne taip kaip daugelis vėlesniųjų teologų, jiems pritarė. Čia iškyla aikštėn didysis klausimas kodėl išrenkamas ar neišrenkamas? – klausimas, kuris žinomas jau Pauliui ir į kurį Laiško romiečiams 9,20 jis duoda tik dalinį atsakymą: "Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?!" Tai, kas čia skamba lyg rezignuojantis likimo rezultatas, iš tiesų yra žmogaus nuščiuvimas Dievo visagalybės ir suverenumo akivaizdoje. Tačiau tai nėra rezignuojantis tylėjimas, o dėkingas žavėjimasis Dievu. Nes: argi Dievas Kristuje nepadarė visko, kad tik išgelbėtų žmoniją?

Trumpa mūsų kelionė į ankstyvąjį V amžių artėja prie pabaigos: pelagianizmas Kartaginos sinodo (418 m.) ir turbūt net Efezo Susirinkimo (431 m.) buvo pasmerktas. Tačiau Azijoje pasilikta prie senojo žmogaus laisvės mokymo, o ir Vakaruose ginčai netilo: ar Augustino predestinacijos mokymas neneigia Dievo noro įvykdyti visuotinį išganymą? Juk parašyta: "Dievas trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą" (1 Tim 2,4). Po pelagianizmo atmetimo užsiplieskė ginčai dėl semipelagianizmo. Šis klaidingas mokymas vėliau irgi buvo pasmerktas. Kaip kontrapriemonė buvo paimtas sutrumpintas augustinizmas, todėl liko neaiškumų, kurie vėliau sąlygojo semipelagianizmo minčių prasiskverbimą į Bažnyčią.

Kas galbūt linkęs suabejoti, ar ankstyvųjų laikų svarstymai apskritai gali būti vaisingi ateinančioms kartoms, tepažvelgia į vieną pavyzdį: Augustino antipelagianistinis malonės mokymas jaunajam Martinui Lutheriui tapo svarbiu kelrodžiu, atvedusiu jį į pažinimą, pažinimą, kuris davė pradžią Reformacijai. O ši, kaip žinoma, pakeitė visą Europą.

Be kita ko, teologinė diskusija malonės ir laisvės santykio klausimu tebesitęsia iki šiol...

Pasitikslinimui ir tolesniam apmąstymui:

• ar įmanoma gyventi nenusidedant?
Žr. Rom 3,9–20; 5,12–21; 7,15–25; Hbr 4,15; Kol 3,5–15; 1 Jn 1,8–2,2; 3,2;
• kokie pavojai iškyla, kai vienpusiškai akcentuojama: a) žmogaus atsakomybė, b) Dievo malonė.
Žr.: a) Jn 15,1–10; Rom 6,13; 1 Kor 1,30; Gal 2,20, b) Rom 12,1–21; Gal 5,13–26; 1 Tes 4,7;
• kaip įgyti tikrumo, kad mūsų kaip krikščionių mąstymas ir gyvenimas remiasi ne klaidingu pagrindu?
• kuo patrauklus reikalavimas "būti autentišku krikščioniu"? Kaip patikrinti tokį reikalavimą?

Šaltinis: "Prizmė" (1998/1); http://www.prizme.lt
Nuotrauka: italų aktorius Franco Nero Augustino vaidmenyje filme "Restless Heart".
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt