„Velnio patyčios, gudrybės bei apgaulės“

2014-11-01
Antrojo šveicariškojo išpažinimo (1566) XXVI skyrius: Apie tikinčiųjų laidojimą, apie rūpinimąsi mirusiaisiais, apie skaistyklą ir apie dvasių pasirodymus

1. [KŪNŲ LAIDOJIMAS] Raštas liepia tikinčiųjų kūnus, kaip Šventosios Dvasios šventoves, kuriuos tikime prisikelsiant paskutiniąją dieną, pagarbiai ir be prietarų atiduoti žemei, be to, garbingai paminėti tuos, kurie šventai užmigo Viešpatyje, ir jų paliktiems artimiesiems, našlėms ir našlaičiams atlikti gailestingumo pareigą; nemokome, kad mirusiaisiais reikia dar kaip nors kitaip rūpintis. Todėl labiausiai nepritariame cinikams, kurie nesirūpina mirusiųjų kūnais ar nerūpestingai ir su didžiausia nepagarba pakiša juos po žeme, niekada nepasakydami gero žodžio apie velionius, ir netgi nė truputėlio nepasirūpindami jų paliktais artimaisiais.

2. [RŪPESTIS MIRUSIAISIAIS] Antra vertus, nepritariame nė tiems, kurie pernelyg ir nenatūraliai dėmesingi mirusiesiems, aprauda juos tarytum pagonys ir aukoja už mirusiuosius, ir šnabžda tam tikras maldeles (ne be atlyginimo), idant tokiomis apeigomis išvaduotų anuos saviškius iš kančių, į kurias jie po mirties nugramzdinti, ir netgi mano, kad gali juos išvaduoti šitokiomis laidotuvių giesmėmis. Saikingo gedulo, kokį pripažįsta apaštalas (žr. 1 Tes 4,13), nesmerkiame, manydami, jog būtų nežmoniška visiškai neliūdėti.

3. [IŠ KŪNO IŠĖJUSIOS SIELOS BŪSENA] Mes tikrai tikime, kad po kūniškos mirties tikintieji keliauja tiesiai pas Kristų, todėl jiems visiškai nereikia gyvųjų užtarimo ar maldų už velionius nei jokių apeigų. Taip pat tikime, jog netikintieji įmetami tiesiai pragaran, iš kurio nė vienam nusidėjėliui išėjimo nebeatveria jokios gyvųjų apeigos.

4. [SKAISTYKLA] Tai, ką kai kurie pasakoja apie skaistyklos ugnį, prieštarauja krikščioniškam tikėjimui (Tikiu nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą), visiškam nuskaistinimui per Kristų ir šiems Viešpaties Kristaus teiginiams: "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą" (Jn 5,24). Taip pat: "Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs..". (Jn 13,10).

5. [DVASIŲ PASIRODYMAI] O kas pasakojama apie mirusiųjų dvasias ar sielas, kartais pasirodančias gyviesiems ir prašančias apeigų, per kurias jos būtų išlaisvintos, tai šitokius pasirodymus laikome velnio patyčiomis, gudrybėmis bei apgaulėmis; jisai, galėdamas pasiversti šviesos angelu, šitaip stengiasi arba nukreipti nuo tikrojo tikėjimo, arba sukelti abejones juo. Viešpats Senajame Testamente uždraudė stengtis sužinoti tiesą iš mirusiųjų ar turėti kokių nors reikalų su dvasiomis (žr. Įst 18,10-11). Iš tiesų, kaip pasakoja evangeliškoji tiesa, lėbautojui, pasmerktam kančioms, neleidžiama grįžti pas savo brolius, kaip skelbia ir sako dieviškasis orakulas: "Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso! <...> Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų" (Lk 16,29-31).
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt