Nepaklusti valdžiai?

2014-05-15
Holger Lahayne
Kaip turėtų reikštis krikščioniška laikysena politinės valdžios atžvilgiu? Ar gali tikintis žmogus valdžiai nepaklusti? Jeigu taip, kokiais atvejais? Kiek reikia jai paklusti ir gerbti, o kiek priešintis? Jeigu priešintis, tai kokiomis formomis: protestu, reforma, revoliucija?

Kad į šiuos kausimus atsakytume, turime žinoti, kas yra politinė valdžia, kokia jos esmė, paskirtis ir atsakomybė. Bibliniu požiūriu apie valdžią reiktų žinoti tris dalykus:

Valdžia – pavaldi Dievui. Dievas yra Izraelio sandoros Viešpats, įstatymų davėjas ir karalius (Iz 33, 22). Bet Jis viešpatauja ir visiems, kadangi yra visų kūrėjas. Taip Dievas yra ne tik Izraelio, bet ir visų tautų ir visos žemės Karalius (Iš 15, 18), o kartu ir teisėjas (Ps 9, 20). Šis principas pakartojamas Naujajame Testamente. Kristus yra karalių Karalius ir viešpačių Viešpats (Kol 1, 16; Apr 19, 16), jam duota visa valdžia danguje ir žemėje (Mt 28, 18).

Pagal tai Trejybės Dievas yra pati aukščiausia viso pasaulio valdžia, o visos žemiškosios valdžios yra žemesnės, pavaldžios Dievui ir yra išvestinės iš jo valdžios. Tad bet kuris žemiškasis valdovas, vadovas, karalius ar prezidentas, kad ir kaip aukštai pats jaustųsi, virš savęs turi aukštesnę valdžią, aukštesnį Viešpatį ir Karalių. Tai liudija ir Paulius viename iš pagrindinių Biblijos tekstų apie valdžią, Romiečiams 13: "nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos" (1 eil.). Žemiškoji valdžia ateina iš Dievo, paklūsta jam ir tarnauja jam. Dėl to Paulius ją vadina "Dievo tarnaite" (4 eil.). Tai reiškia, kad nei valdžia yra Dievas, nei valdininkai – dievai, dievų sūnūs, vieninteliai Dievo atvaizdai, dieviškosios inkarnacijos ar pusdieviai. Visa valdžia ir visi valdytojai viso labo tėra tik Dievo "diakonai".

Valdžia yra įsteigta paties Dievo tam tikru tikslu – Dievo pavedimu valdyti žmoniją. Kad galėtų valdyti, valdžia buvo Dievo aprūpinta autoritetu, kurio turi būti paisoma. Mat valdžia yra paties Dievo tarnaitė. Taigi valdžia yra pavaldi Dievui, bet valdinga žmogui. Dėl šios tvarkos Naujasis Testamentas iš principo reikalauja paklusti jai – tikintis žmogus privalo paklusti žemiškajai valdžiai kaip dieviškajai institucijai (Rom 13, 1, Tit 3, 1 arba 1 Pt 2, 13).

Valdžia – įstatymo rėmuose. Žmonių galia ir autoritetas visose srityse yra ribotas. Konkrečiai šias ribas nubrėžia įstatymas. Izraelio karalių įstatymas byloja:

"Įsodintas į savo karalystės sostą, jis turės įsakyti, kad šio įstatymo nuorašas būtų jam padarytas ant ritinio Levio giminės kunigų akivaizdoje. Tepasilieka jis su juo, teskaito jį visas savo gyvenimo dienas, idant ištikimai laikydamasis šio įstatymo žodžių ir šių įstatų išmoktų pagarbiai bijoti VIEŠPATIES, savo Dievo. Teneišpuiksta jo širdis prieš kitus brolius, tenenukrypsta nei į dešinę, nei į kairę, idant jis ir jo palikuonys ilgai karaliautų Izraelyje..." (Įst 17, 18–20)

Tai, kad žemiškoji valdžia vykdoma teisės rėmuose, nėra savaime suprantamas dalykas. Nes žmonijos istorijoje valdovai beveik visada norėjo savo valdžią praktikuoti be rėmų ir teisės – neribotai. Tais laikais, kai buvo ištartos cituotosios eilutės, tarp kaimyninių senovės kultūrų jų žodžiai turėję skambėti ypatingai keistai, netgi revoliucingai. Izraelio Dievas pasako tai, ko tuomet net nebuvo įsivaizduojama: karalius turi paklusti?! Ne tik pats paklusti įstatymui, bet dar ir būti paklusnumo pavyzdžiu kitiems! Visi valdžios atstovai – laikytis apreikštojo Dievo Žodžio valdžioje, o soste sėdintis karalius – išlikti savo pavaldinių "broliu"!

Visa Izraelio istorija po tautos išėjimo iš Egipto liudija principinę poziciją, užrašytą, pvz., Įst 4, 1–8: Dievo sąjungos su Izraelio tauta pagrindas yra Įstatymas. Mozė buvo paskirtas Izraelį vesti ir jam vadovauti, tačiau tikrasis vadovas buvo ne jis. Ne asmuo vadovavo Izraeliui, o teisė. Kitaip tariant, ne valdžia ir jėga puošė tautą, bet Įstatymas.

Kodėl įstatymai tokie svarbūs? Pirma, dėl silpnųjų apsaugos ir antra, dėl laisvės. Didysis Lietuvos reformatų teologas Andrius Volanas (1530–1610) veikale Apie politinę ir pilietinę laisvę (1572) rašė; "Jokios laisvės negali būti ten, kur nėra įstatymų", nes "geri įstatymai visais atžvilgiais stiprina visų žmonių laisvę: jie niekam neleidžia piktnaudžiauti savo gėrybėmis ir baudžia tą, kuris pažeidžia savo bei kitų laisvę. Juk visi įstatymų bei gerų įsakų pažeidėjai užgniaužia ir savo, ir kitų laisvę." Todėl "valstybė yra bendrosios laisvės saugotoja".

Valdžia – viena iš Dievo institucijų. Savo sukurtai žmonijai valdyti Dievas įsteigė keturias vieną nuo kitos nepriklausomas institucijas (luomus, sandoras, mandatus, valdžias): santuoką ir šeimą, darbą ir ekonomiką, bažnyčią ir jau minėtąją politinę valdžią. Kiekvienas tikintis žmogus gyvena ir veikia šių institucijų kontekste. Jos yra ta vieta, kur skleidžiasi jo kaip Dievo kūrinio žmogiškumas ir ta erdvė, kur realizuojamas jo kaip Dievo vaiko tikėjimas. Dietrichas Bonhoefferis sako:

"Dievo Jėzuje Kristuje apreikštą įsakymą... randame keturiose skirtingose formose [arba kontekstuose]: bažnyčioje, santuokoje ir šeimoje, kultūroje ir valdžioje... Mandatas – tai... Rašte paliudytas Dievo pavedimas,... dieviško autoriteto suteikimas žemiškai institucijai... Mandato atstovas veikia kaip pavaduotojas, kaip užsakytojo [t.y. Dievo] vietininkas... Dieviški mandatai visi priklauso nuo vieno Dievo Kristuje apreikšto įsakymo. Dievas tarsi nuleido juos iš viršaus į pasaulį kaip Kristaus tikrovės suskirstymus, kaip 'tvarkas’... Jie neišaugo iš pasaulio istorijos; jie nėra žemiškos galios, bet dieviški nurodymai." (Ethik)

Dievas pavedė šioms keturioms institucijoms keturias užduotis. Santuokai ir šeimai – dauginimąsi bei kartų ugdymą, bažnyčiai – pamokslavimą, evangelizavimą, sielovadą, darbo ir ekonomikos – produktų kūrimą bei visuomenės gerovės didinimą. Specialioji politinės valdžios užduotis yra "kalavijas" (Rom 13, 4), ir būtent regimas. Jo paskirtis saugoti tvarką ir teisingumą. Tūlam piliečiui uždrausta keršyti, už pikta atsilyginti piktu (Rom 12, 17.19). Tai vykdo valdžia, nes piktadarius bausti yra jos pareiga (1 Pt 2, 14). Užtat tūlam piliečiui pavesta "su visais žmonėmis" (Rom 12, 18) sugyventi taikiai, o valdžia tebūna nusikaltėlių "rūsti baudėja" (Rom 13, 4). Politinės valdžios pagrindinė užduotis – rūpintis vidaus ir išoriniu saugumu bei vykdyti teisingą teismą.

Matome, kad politinės valdžios užduotys yra specifinės ir palyginti negausios, kadangi ji yra tik viena šalia kitų institucijų. Dėl to institucijos tarpusavyje neturėtų maišytis ir veikti viena kitos lauke. Tam juk ir neturi tinkamų priemonių. Anot Liuterio, valdžia neturėtų "sielai rašyti įstatymo", t. y. gvieštis valdyti žmogaus sąžinės reikalų. Kaip ir lygiai toks pat pavojingas būtų jos perdėtas kišimasis į šeimos bei darbo institucijas. Kiekviena valdžia, kuri užsižaidžia visagalybės fantazijomis, neišvengiamai apleidžia savąją pirminę pareigą ginti silpnuosius ir bausti nusikaltusiuosius.

Reformatoriai politinę valdžią vertino labai pagarbiai; Kalvinas ją net "šventa" vadino, "visame mirtingųjų gyvenime iš visų labiausiai gerbtina" (Inst. IV,20,4). Reikią labai sergėtis "jos negerbti ar jai pakenkti – net jei ji ir itin negarbingų rankose būtų ar tokių, kurie savo piktybe... ją purvu drabsto" (Inst. IV,20,31).

Ir valdininkams, nors daugelis jų netiki ir kai kada sunkiai nusideda, būtina paklusti, nes valstybė nėra bažnyčia. Bažnyčioje netikinčiam ir sąmoningam nusidėjėliui jokiu būdu negalima paklusti, o valstybėje yra kitaip. Vestminsterio tikėjimo išpažinimas, pritardamas Kalvinui, sako: "Netikėjimas ar religinis skirtingumas nepaverčia teisingo ir teisėto valdžios autoriteto niekiniu, kaip ir neatleidžia nuo paklusnumo visų žmonių, tarp jų ir bažnyčios..." (23.4). Panašiai pabrėžia ir Nyderlandų išpažinimas: visi tikintieji ir visi dvasininkai privalo "paklusti teisėtai valdžiai, mokėti rinkliavas ir mokesčius, ir klausyti visko, kas neprieštarauja Dievo žodžiui" (36).

Dėl to nei paprastam bažnyčios nariui, nei pastoriui ar kunigui negalima piltis kontrabandinio benzino. Jokiam užsienio misionieriui negalima savo vaikų neleisti į mokyklą, kai to reikalauja šalies kaip Lietuva įstatymai. Joks verslininkas negali slėpti mokesčių prisidengdamas didesne galimybe aukoti. Visai valstybės tvarkai būtina paklusti – kol neperžengta riba. Nyderlandų išpažinimas sako, kad riba tada yra peržengta, kai valstybė savo reikalavimais prieštarauja Dievo žodžiui. Tiksliau tariant, nepaklusti valstybės įstatymams ir tvarkai leidžiama tuomet, kai valstybė mus verčia elgtis amoraliai ir laužyti Dievo įstatymus. Arba Augsburgo tikėjimo išpažinimo žodžiais, "krikščionims būtinai privalu paklusti savo valdžiai ir įstatymams, nebent būtų liepama nusidėti..." (16).

Kadangi politinė valdžia yra pavaldi Dievui ir teisei bei jokiu būdu nėra absoliuti, tai Biblijoje rastume ne vieną pilietinio nepklusnumo pavyzdį. Štai septyni žinomiausių: atsisakymas žudyti nekaltus vaikus (Iš 1, 15–21); paleistuvė Rachaba išgelbsti izraeliečių žvalgus (Joz 2, 1–14; žr. iliustr. viršuje); Obadija apsaugo pranašus nuo karalienės Izabelės (1 Kar 18, 4); kunigai bara izraelitų karalių Uziją (2 Met 26, 16–18); Danielius atsisako garbinti stabus ir karalių (Dan 3 ir 6); apaštalai atsisako liautis skelbę Evangeliją (Apd 4, 18–19); atsisakymas garbinti Antikristą (Apr 2, 11; 12, 11; 13, 4).

Visuose pavyzdžiuose pastebėtume vieną bendrą schemą: valdžia, vyresnybė duoda tokius įsakymus, kurie verčia izraelitus arba krikščionis veikti prieš jų tikėjimą ir prieš apreikštąją Dievo valią. O Dievas juk savo Žodyje įsakė jį vienintelį tegarbinti, nepralieti nekaltų žmonių kraujo, skelbti Evangeliją. Įsakymas, prieštaraujantis dieviškajam, skatina žengti konkrečius nepaklusnumo žingsnius. O Dievas pritaria tokiam nepaklusnumui ir remia tikinčiųjų sprendimus (tiesiogiai arba netiesiogiai).

Tačiau praktikoje kartais gali būti būti labai nelengva pritaikyti minėtąjį principą. Antai XVIII a. jėzuitų misionieriai Kinijoje susidūrė su dilema, kiek rodyti pagarbos dievybei prilygstančiam šalies imperatoriui. Kur eina riba tarp pagarbos, kurios reikalauja buvimas svetimoje kultūroje ir pagarbos, kuri lygi stabmeldystei ir draudžiama tikėjimo? Sovietų sąjungos laikais kai kurie krikščionys atsisakydavo registruoti savo bendruomenes, vengdami bendrumo su diktatorišku režimu, kiti pasisakė už ribotą bendradarbiavimą su komunistų valdžia. Dėl to kildavo konfliktų, skaldžiusių bažnyčias – tačiau kurie buvo teisūs? Vardan tiesos ir valdžios nusikaltimų atskleidimo, atsirasdavo tikinčių žmonių, išduodančių valstybės paslaptis. Tačiau kartais dėl šio jų žingsnio nukentėdavo ir nekalti. Kas teisingiau? Daug būta ir esama labai sudėtingų situacijų, kai ypatingai sunku pasverti ir apsispręsti.

Biblija neduoda nė vienos istorijos apie maištą arba pučą prieš tariamai ar iš tiesų blogą valdžią. Jos bendras principas toks: nepaklusti įsakymams, vienareikšmiškai stumiantiems į blogį; ji nekviečia nuversti valdžios, neskatina revoliucijos (žr. Pat 24, 21). Tikintis žmogus turėtų ne tik ryžtis pilietiniam nepaklusnumui, bet ir nebijoti prisiimti padarinių (Danielius, apaštalai). Greta to dažniausiai egzistuoja galimybė nuo blogo valdovo pabėgti (Izraelis pabėgo iš Egipto; pranašai – Obadja, Elijas – nuo savo valdovų). Galima nepaklusnumo forma yra ir protestas (žr. 1 Sam 14, 43–46; 1 Kar 12, 9–19).

Tikintys žmonės turėtų nebijoti kurį laiką ir pakentėti, kaip darė jų Viešpats. Tačiau pakantumas nereiškia pasyvumo. Kančios kelias (minėtieji nepaklusnumas, tremtis, vidinė rezistencija) kartais pagal galimybes gali būti pakeičiamas priešingo darymu – į blogį atsakant gerumu (Jer 29, 7;1 Pt 2, 15; Gal 6, 10; Tit 3, 1), meldžiantis už netikusią valdžią (1 Tim 2, 1–2), dalyvaujant politinėje veikloje ir einant balsuoti. Naujojo Testamento laikais krikščionims buvo sunku keisti politinę aplinką, mums šiandien – žymai lengviau! Mes ne tik galime už valdžią melstis, bet ir rinkimais ją keisti. Mes galime ir privalome atvirai priešintis politinei neteisybei bei įstatymų rėmuose su blogiu kovoti.

Vadinasi, teisėtų revoliucijų visai negali būti? O diktatoriai tironai? Ar ir tokių pašalinti negalima? Jei galima, tai kam ir kaip?

Šie klausimai veda prie Dietricho Bonhoefferio (1906–1945), vieno iš žymiausių XX a. teologų, dėl pasipriešinimo Hitleriui 1943 m. uždaryto į kalėjimą ir prieš karo pabaigą pakarto. Bonhoefferiui buvo žinomi pasikėsinimo į nacių valdžią planai, tačiau užduota vykdyti tarptautinę pasipriešinimo "diplomatiją". Tad galima sakyti, kad netiesiogiai šis vokiečių kunigas buvo įsivėlęs į bandymus nužudyti tironą.

Kaip Bonhoefferis suprato, kad diktatoriui ir jo gaujai būtina aktyviai pasipriešinti? Iš citatos viršuje matosi, kad jis valdžią aukštai vertino ir gerbė, ir jokiu būdu nelaikė jos šėtono parankine. "Pasaulis nėra padalytas tarp šėtono ir Kristaus; jis visut visas priklauso Kristui, kad ir ką bemanytume", rašoma Etikoje (pradėtoje karo metu, bet nepabaigtoje). Bonhoefferiui nebuvo priimtinas dalijimas į pasaulietinę ir krikščionišką sferą. Tėra "tik viena erdvė – Kristaus tikrovės", ir "jokio tikro buvimo krikščioniu anapus pasaulio tikrovės". Vadinasi, trauktis nėra kur! Užsidarymas saugiame bažnyčios gete nėra pateisinamas: "Kiekvieno bandymo pabėgti iš pasaulio kaina anksčiau ar vėliau tampa nuodėmingas atsidavimas šiam pasauliui", perspėja Bonhoefferis.

Savaime valdžia nėra šėtono įrankis, jos "kalavijas", galios priemonės nėra velniškos. Tačiau valdžia gali būti paversta priešo parankine, jos atributai palenkti blogio tarnybai. Nacionalsocialistų ideologijoje Bonhoefferis gana anksti pastebėjo demoniškas tendencijas: masių, kolektyvo sudievinimą bei visišką įstatymo ir doros pamynimą. Kai individo interesai palenkiami kolektyvo arba sudievintos tautos interesams, "gyvenimas sunaikinamas" (Ethik).

1941 m. Bonhoefferis rašė: "Valdžios egzistavimas pririštas prie jos dieviškosios paskirties. Tik išpildydama savo paskirtį, valdžia pateisina savo egzistenciją". Todėl "visiškas valdžios atitolimas" nuo paskirties įgyvendinimo kelia abejonę dėl jos egzistavimo. Politinė valdžia, kuri savo paskirtį paverčia priešinga Dievo duotajai, praranda ir savo kaip Dievo duotosios statusą. Jeigu valdžia patenka, pavyzdžiui, į "plėšikų rankas" (Ts 2,16), jeigu faktinė valdžia nėra teisėta, nes priešiška valstybė pavergė šalį, tada maištas galimas ir galbūt netgi būtinas (žr., pvz., 2 Kar 18,7).

Anot Bonhoefferio, iš principo paklusti valdžiai būtina. Tačiau jis matė, kaip griaunamas gyvenimas, kaip masiškai nekalti žmonės uždarinėjami į kalėjimus ir koncentracijos stovyklas, net šaltakraujiškai žudomi, o valdžios viršūnėse sukasi begėdiški nusikaltėliai; matė "totalų naikinimo karą, kuriame pateisinama viskas, net pats nusikaltimas". Jeigu valdžia taip akivaizdžiai ir radikaliai iškreipia savo paskirtį, "netenka paklusnumo reikalavimo". Tokiu atveju, kaip dar prieš karą yra teigęs rašinyje "Bažnyčia žydų klausimo akivaizdoje", gali tekti "pačiam kristi pagaliu į ratus", t. y. griebtis veikimo jėgos priemonėmis.

Tačiau toks "visiškas sužlugimas Dievo apvaizdos valia įmanomas tik dienų pabaigoje", taigi istorijoje labai retas. Hitlerį Bonhoefferis laikė kad ir ne pačiu Antikristu, tai "Antikristo įsikūnijimu". Tad teisė šalinti demoniškus tironus yra radikali priemonė ir retais atvejais pateisinama. Bet, anot Bonhoefferio, ji turėtų priklausyti ne bet kam, o pirmiau pačios valstybės institucijų tarnautojams – kam nors iš valdžios aparato arba kariuomenės. Tiems, kurie veikia dėl visuomenės intereso ir turi kuo geresnių priemonių sukilimą sėkmingai užbaigti. Dėl to, planuodami pasikėsinimą į Hitlerį, sąmokslininkai iš kariuomenės gretų kartu rengė ir visos valstybės perversmą (1944 liepos 20 d., deja, žlugusį); vien tik Hitlerio kaip asmens pašalinimas į jo vietą būtų atvedęs kitą nacistą.

Kadangi Jėzaus Kristaus įsakymai galioja visam pasauliui, o Dievo žodis stovi virš visų valdžių, tai Bažnyčios pareiga politinei valdžiai priminti apie jos atskaitomybę Dievui, apie teisę ir laisvę. Vienoje iš ryškiausių savo Etikos pastraipų, be abejo, omenyje turėdamas visų pirma savo nacionalsocializmo metų bažnyčią, Bonhoefferis rašo:

"Bažnyčia pripažįsta Vienatinį Dievą, apsireiškusį Kristuje visiems laikams ir nepakenčiantį šalia savęs kitų dievų, skelbusi nepakankamai atvirai ir aiškiai. Pripažįsta savo baimingumą, netvirtumą ir pavojingą bendrininkavimą. Ji nesyk sutrypė savą saugotojos ir guodėjos tarnystę... Ji laikėsi nebyliai, kai turėjo šaukti, nes nekaltųjų kraujas šaukėsi dangaus... Ji matė, kad prisidengiant Kristaus galybės vardu, vyksta neteisybė... Bažnyčia pripažįsta mačiusi savavališką brutalios jėgos naudojimą, nesuskaičiuojamų nekaltųjų kūno ir sielos skausmą, mačiusi priespaudą, neapykantą, žudynes ir nutylėjusi užtarimo žodį, neieškojusi pagalbos kelių."

Užtat pats Bonhofferis pamatė savo "konkrečios atsakomybės lauką", pasijuto Dievo akivaizdoje kviečiamas "paklusnumo ir atsakomybės veiksmams" ir rado savo kelią "tikėjime ir prisirišime prie vienatinio Dievo" (Pasipriešinimas ir nuolankumas), nors jo pasipriešinimas ir nebuvo apvainikuotas sėkme.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt