Keiptauno įsipareigojimas (IIa)

2014-01-11
ANTRA DALIS

Pasauliui, kuriam tarnaujame: Keiptauno raginimas veikti


Įvadas
II A. Liudyti Kristaus tiesą pliuralistiniame, globaliiame pasaulyje
II B. Kurti Kristaus taiką susiskaldžiusiame pasaulyje
II C. Įgyvendinti Kristaus meilę tarp kitatikių
II D. Suvokti Kristaus valią evangelizuoti pasaulį
II E. Raginti Kristaus Bažnyčią grįžti prie nuolankumo, sąžiningumo ir paprastumo
II F. Dalyvauti Kristaus Kūne siekiant vienybės misijoje
Pabaiga


Įvadas

Mūsų sandora su Dievu sujungia meilę ir paklusnumą. Dievas džiaugiasi matydamas mūsų "tikėjimo darbus" ir mūsų "meilės pastangas" (1 Tes 1, 3), nes "mes esame jo kūrinys, sukurtas Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti". (Ef 2, 10)

Kaip pasaulinės Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, turime stengtis klausyti Dievo balso per Šventąją Dvasią. Mes klausėmės šio balso, pasiekiančio mus per Jo užrašytąjį Žodį Laiško efeziečiams ekspozicijoje ir per Jo žmonių balsus visame pasaulyje. Šešios pagrindinės mūsų suvažiavimo temos sudaro planą, padedantį įžvelgti ateities prioritetus ir sunkumus, kylančius pasaulinei Kristaus Bažnyčiai. Mes nenorime pasakyti, kad šie įsipareigojimai yra vieninteliai, kurių turi paisyti Bažnyčia, ar kad visi turi tuos pačius prioritetus.


II A. Liudyti Kristaus tiesą pliuralistiniame, globalizuotame pasaulyje

1. Tiesa ir Kristaus asmuo


Jėzus Kristus yra visatos tiesa. Kadangi Jėzus yra tiesa, tiesa Kristuje yra (1) asmeninė ir objektyvi, (2) universali ir kontekstinė, (3) galutinė ir dabartinė.

A) Kaip Kristaus mokiniai, esame pašaukti būti tiesos žmonėmis.
1. Mes turime gyventi tiesa. Gyventi tiesa – tai būti veidu Jėzaus, per kurį apakusiems protams apreiškiama Evangelijos šlovė. Žmonės matys tiesą veiduose tų, kurie ištikimai ir mylėdami gyvena dėl Jėzaus.
2. Mes turime skelbti tiesą. Žodinis Evangelijos tiesos skelbimas mūsų misijoje išlieka svarbiausias. Tai negali būti atskirta nuo gyvenimo tiesa. Darbai ir žodžiai turi sutapti.

B) Raginame bažnyčių vadovus, ganytojus ir evangelistus mokyti ir skelbti pilną biblinę Evangeliją kaip darė Paulius – visą jos kosminį mastą ir tiesą. Privalome pateikti Evangeliją ne tik kaip siūlančią individualų išgelbėjimą ar geresnį problemų sprendimą nei kad kiti dievai, o kaip Dievo planą visai visatai Kristuje. Kartais žmonės ateina pas Kristų, kad patenkintų kokį nors asmeninį poreikį, bet jie pasilieka su Kristumi supratę, kad Jis yra tiesa.

2.Tiesa ir pliuralizmo iššūkis

Kultūrinis ir religinis pliuralizmas yra labai realūs. Pavyzdžiui, Azijos krikščionys tai patiria jau šimtmečius. Kiekviena religija tvirtina, kad būtent jos kelias yra teisingas. Daugelis stengiasi gerbti ir sugyventi su kitų tikėjimų nuostatomis. Tačiau postmodernusis, reliatyvusis pliuralizmas yra kitoks. Ši ideologija nepripažįsta absoliučios, universalios tiesos. Nors tiesos teiginius ji toleruoja, tačiau laiko juos ne daugiau kaip kultūriniais dariniais. (Tai nelogiška pozicija, nes kaip vienintelė ir absoliuti tiesa laikomas įsitikinimas, kad vienintelės, absoliučios tiesos nėra.) Toks pliuralizmas pritaria "tolerancijai" kaip didžiausiai vertybei, bet šalyse, kurių viešojoje erdvėje viešpatauja sekuliarizmas ar agresyvusis ateizmas, jis gali įgauti priespaudos formas.

A) Mes norime matyti daugiau žmonių, atsiduodančių sunkiam rimtos apologetikos darbui. Tai turi vykti dviem lygmenimis.

1. Turime atpažinti, aprūpinti ir melstis už tuos, kurie gali aukščiausiame intelektiniame ir viešajame lygmenyje užtarti ir ginti biblinę tiesą.
2. Raginame krikščionių vadovus ir ganytojus drąsinti visus tikinčiuosius ir sudaryti jiems galimybes su pranašiška įžvalga ir aktualumu skelbti tiesą kasdieniame bendravime ir taip visais atžvilgiais įsitraukti į kultūrą, kurioje gyvename.

3. Tiesa ir darbovietė

Biblijoje atskleidžiama tokia Dievo tiesa: žmogaus darbas taip pat įeina į gerąjį Dievo planą, skirtą kūrinijai. Kai tarnaujame Dievui pagal įvairius pašaukimus, visas mūsų gyvenimas darbe yra tarnystė. Tačiau Bažnyčios mąstymą ir veiklą persmelkė neteisinga samprata apie prarają tarp dvasios ir pasaulio (angl. sacred-secular divide – red. past.). Pagal tokią sampratą religinė veikla priklauso Dievui, o kiti darbai – ne. (Plačiau apie tai žr. M. Greene'o "Didžioji praraja", http://www.lksb.lt ir http://www.licc.org.uk – red. past.) Nemažai krikščionių daugumą laiko praleidžia darbe, kurį dvasiniu požiūriu laiko menkaverčiu (vadinamasis pasaulietinis darbas). Bet Dievas yra viso gyvenimo Viešpats. "Ir ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms" (Kol 3, 23) – sako Paulius pagonių darbuose triūsiantiems vergams.

Nepaisant didžiulių evangelizavimo ir bendravimo galimybių darbovietėje, kur suaugę krikščionys daugiausia bendrauja su nekrikščionimis, tik nedaugelis bažnyčių puoselėja viziją ruošti savo žmones išnaudoti šią progą. Kadangi nepavedame viso gyvenimo Kristaus viešpatystei, nelaikome darbo bibliškai ir iš esmės svarbiu.

A) Šią sakralumo ir pasaulietiškumo perskyrą laikome pagrindine kliūtimi sutelkti visus Dievo žmones Dievo misijoje ir raginame viso pasaulio krikščionis atmesti nebiblines jos prielaidas ir priešintis žalingam jos poveikiui. Mes prieštaraujame tendencijai laikyti tarnavimą ir misiją (vietinę ir tarpkultūrinę) darbu, atliekamu daugiausia vien Bažnyčios apmokamų tarnautojų ir misionierių, kurie visame Kristaus Kūne tėra mažuma.

B) Raginame visus tikinčiuosius priimti ir laikyti savo kasdieninį tarnavimą ir misiją tuo darbu, kurį Dievas juos pašaukė atlikti. Kviečiame ganytojus ir Bažnyčios vadovus remti tokį žmonių tarnavimą bendruomenėje ir darbovietėje, aprūpinti "šventuosius tarnystės darbui" (Ef 4, 12) kiekvienoje jų gyvenimo srityje.

C) Turime intensyviau mokyti visus Dievo žmones apie visą gyvenimą trunkančią mokinystę, t. y. gyventi, mąstyti, dirbti ir kalbėti pagal Bibliją su misionierišku veiksmingumu visur ir visomis aplinkybėmis kasdienybėje ir darbe.

Įvairiausių gebėjimų, amatų, verslų, užsiėmimų ir profesijų krikščionys dažnai gali pasiekti vietas, kurios tradiciniams bažnyčių steigėjams ir evangelistams neprieinamos. Tai, ką šie "palapinių audėjai" (plg. Apd 18, 3) ir verslininkai atlieka darbovietėse, turi būti vertinama kaip tam tikra vietinės bažnyčios tarnavimo išraiška.

D) Raginame bažnyčių vadovus suprasti tarnavimo darbovietėje strategiją ir suburti, aprūpinti ir siųsti savo bažnyčios narius kaip misionierius į darbovietes tiek vietinėse bendruomenėse, tiek šalyse, kurios yra uždaros tradicinėms Evangelijos liudijimo formoms.

E) Skatiname misijos vadovus visiškai įtraukti "palapinių audėjus" į globalią misijų strategiją.

4. Tiesa ir globalizuota žiniasklaida

Įsipareigojame naujai, kritiškai ir kūrybiškai bendradarbiauti su žiniasklaida ir technologijomis kaip viena iš galimybių skelbti Kristaus tiesą žiniasklaidos kultūroje. Turime tai daryti kaip Dievo tiesos, malonės, meilės, taikos ir teisingumo pasiuntiniai. Įvardijame šiuos pagrindinius poreikius:

A) Suvokti žiniasklaidos skleidžiamą informaciją: padėti žmonėms kritiškiau vertinti gaunamą informaciją ir už jos slypinčią pasaulėžiūrą. Žiniasklaida gali būti neutrali, o kartais net palanki Evangelijai. Tačiau ji taip pat naudojama pornografijai, smurtui ir godumui propaguoti. Mes raginame ganytojus ir bažnyčias atvirai tai apsvarstyti, mokyti tikinčiuosius priešintis neigiamam žiniasklaidos spaudimui ir pagundoms ir nukreipti tikinčiuosius tinkama linkme.

B) Atstovavauti žiniasklaidoje: išugdyti tikrus ir patikimus krikščionis, dirbančius žiniasklaidoje ir pramogų pasaulyje, ir tokio pobūdžio darbą laikyti vertingu – terpe, kurioje liudijamas Kristus.

C) Tarnauti pasitelkiant žiniasklaidos priemones: kūrybiškai, kombinuojant "tradicines", "senas" ir "naujas" žiniasklaidos priemones perteikti Kristaus Evangeliją holistinės biblinės pasaulėžiūros kontekste.

5. Tiesa ir menai misijoje

Mes turime kūrybingumo dovaną, nes esame sukurti pagal Dievo atvaizdą. Menas, išreiškiamas daugybe formų, yra neatsiejamas nuo žmogiškos veiklos ir gali atspindėti Dievo grožį ir tiesą. Menininkai yra tiesos kalbėtojai, taigi menai yra vienas iš svarbių būdų, kuriais galime išsakyti Evangelijos tiesą. Drama, šokis, pasakojimas, muzika ir vizualinės priemonės gali išreikšti ir mūsų palūžusią tikrovę, ir į Evangeliją sutelktą viltį, kad viskas bus atnaujinta.

Misijos pasaulyje menai – tai neišsemiami ištekliai. Aktyviai skatiname krikščionis kuo labiau užsiimti menais.

A) Trokštame matyti Bažnyčią, visose kultūrose aktyviai panaudojančią menus kaip misijos kontekstą:

1) grąžinant menus atgal į tikinčiųjų bendruomenės gyvenimą kaip svarų ir vertingą mūsų pašaukimo į mokinystę komponentą;
2) remiant tuos, kurie turi meninių gebėjimų, ypač seseris ir brolius Kristuje, kad jie galėtų klestėti savo veikloje;
3) panaudojant menus kurti svetingą aplinką, kad joje galėtume pažinti artimą ir svetimą;
4) gerbiant kultūrinius skirtumus ir džiaugiantis skirtingomis meninėmis išraiškomis.

6. Tiesa, mokslas ir naujosios technologijos

Šis amžius žinomas kaip biotechnologijų amžius, kuriame daroma pažanga visose naujosiose technologijose (biotechnologijos, informacinės technologijos, skaitmeninės technologijos, nanotechnologijos, virtuali tikrovė, dirbtinis intelektas, robotai). Tai be galo svarbu Bažnyčiai ir misijai, ypač turint omeny biblinę tiesą apie tai, ką reiškia būti žmogumi. Viešojoje politikoje turime skatinti nuoširdų krikščionišką atsaką ir praktinę veiklą, kad užtikrintume, jog technologijos, mokslas nebus panaudojami manipuliuoti mūsų, kaip tų, kuriuos Dievas sukūrė pagal Savo atvaizdą, žmogiškumu, jį iškraipyti ir sunaikinti, o verčiau bus pasitelkti išsaugoti ir geriau atskleisti žmogiškumą. Mes raginame:

A) vietinių bažnyčių vadovus (1) skatinti, remti ir ieškoti bažnyčios narių, kurie dirba kaip profesionalai mokslo, technologijų, sveikatos priežiūros ir viešosios politikos srityje; (2) paaiškinti teologija besidomintiems studentams, kaip svarbu krikščionims dirbti šiose srityse;

B) seminarijas įtraukti šias sritis į savo planus, kad būsimieji krikščionys vadovai ir teologijos dėstytojai supratingai ir su krikščioniška kritika vertintų naująsias technologijas;

C) teologus ir vyriausybėje, versle, akademiniame pasaulyje ir technikos srityje dirbančius krikščionis kurti nacionalines ar regionines "mąstymo bazes" (angl. "think tanks" – red. past.) arba bendrijas tam, kad paskatintų kitus domėtis naujosiomis technologijomis ir formuotų viešąją politiką kalbėdami bibliškai ir aktualiai.

D) visas vietines krikščionių bendruomenes gerbti unikalų žmogaus gyvybės orumą ir šventumą praktiškai rūpinantis visu žmogumi, t. y. fiziniais, emociniais, santykių ir dvasiniais mūsų žmogiškumo aspektais.

7. Tiesa ir viešosji erdvė

Tarpusavyje susijusios valdžios, verslo ir akademinio gyvenimo srityse daro didelę įtaką kiekvienos tautos vertybėms ir, paprastai kalbant, nulemia Bažnyčios laisvę.

A) Mes raginame Kristaus sekėjus aktyviai įsitraukti į šias sritis ir tarnaujant visuomenei, ir asmeniniame darbe, kad jie formuotų visuomenės vertybes ir darytų įtaką viešoms diskusijoms. Skatiname remti krikščioniškas mokyklas ir universitetus, kuriems rūpi akademinis tobulumas ir biblinė tiesa.

B) Korupcija Biblijoje smerkiama. Ji kenkia vystytis ekonomikai, trukdo priimti teisingus sprendimus ir ardo visuomenės darną. Jokia tauta neišvengė korupcijos. Kviečiame krikščionis, ypač jaunus darbuotojus, darbovietėse kūrybiškai apgalvoti, kaip geriausia atsispirti šiai negandai.

C) Raginame jaunus krikščionis mokslininkus imtis ilgalaikio darbo pasaulietiniuose universitetuose, kad (1) mokytų ir (2) plėtotų savo savo dėstomą dalyką pagal biblininį supratimą ir taip darytų įtaką savo srityje. Mes nedrįstame ignoruoti akademinio pasaulio. (Mat "universitetas yra aiškus sverto atramos taškas, kuriuo galima išjudinti pasaulį. Bažnyčia negali labiau padėti sau ir Evangelijai, kaip mėgindama atgauti universitetus Kristui. Šis būdas galingesnis už bet kuriuos kitus: pakeiskite universitetą, ir jūs pakeisite pasaulį". Charlesas Habibas Malikas, buvęs JT Generalinės asamblėjos prezidentas, savo 1981 metų Paskalio paskaitose A Christian Critique of the University.)


II B. Kurti Kristaus taiką susiskaldžiusiame pasaulyje

1. Kristaus sukurtoji taika


Susitaikymas su Dievu neatskiriamas nuo mūsų susitaikymo vienas su kitu. Kristus, kuris yra mūsų taika, sutaikė per kryžių ir skelbė taiką susiskaldžiusiam žydų ir pagonių pasauliui. Dievo žmonių vienybė yra ir faktas ("Jis... iš abejų padaręs viena"), ir įpareigojimas ("uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiu"). Dievo planas suvienyti visą kūriniją Kristuje įvykdomas etniniame naujosios Dievo žmonijos sutaikinime. Tokia yra Evangelijos jėga, pažadėta Abraomui. (Ef 1, 10; 2, 1–16; 3, 6; 4, 3; Gal 3, 6–8; daugiau žr. VI skyrių apie vienybę ir partnerystę Bažnyčioje.)

Mes teigiame, kad žydams sandoros ir Dievo pažadai nebuvo svetimi, o pagonims, kaip apibūdina Paulius, vis dar reikia susitaikyti su Dievu per Mesiją Jėzų. Kalbant apie nuodėmę, pasak Pauliaus, nėra skirtumo tarp žydo ir pagonio; tą patį galima pasakyti ir apie išgelbėjimą. Tik kryžiuje ir per kryžių ir vieni, ir kiti gali ateiti pas Dievą Tėvą per vieną Dvasią. (Ef 2, 11–22; Rom 3, 23; Rom 10, 12–13; Ef 2, 18)

A) Taigi mes ir toliau uoliai tvirtiname, kad visa Bažnyčia privalo skelbti žydų tautai Gerąją Naujieną apie Jėzų kaip Mesiją, Viešpatį ir Gelbėtoją. Ir Laiško romiečiams 14–15 skyrių dvasia raginame tikinčiuosius, kilusius iš pagonių, priimti, drąsinti ir melstis už mesijinių žydų tikinčiuosius, liudijančius savo tautai.

Be to, susitaikymas su Dievu ir vienas su kitu yra pagrindas ir motyvas siekti teisingumo, kurio reikalauja Dievas ir be kurio, pasak Dievo, negali būti taikos. Tikras ir ilgalaikis susitaikymas reikalauja pripažinti buvusias ir esamas nuodėmes, atgailauti prieš Dievą, išpažinti jas tam, kuriam padaryta žala, siekti atleidimo ir jį gauti. Be to, tai apima Bažnyčios įsipareigojimą siekti teisingumo arba skriaudos atlyginimo (kai įmanoma) tiems, kurie kentė smurtą ar priespaudą.

B) Mes trokštame matyti pasaulinę Kristaus Bažnyčią – tuos, kurie buvo sutaikyti su Dievu – gyvenančius taikiai vienas su kitu, atsidavusiai kuriančius biblinę taiką ir kovojančius dėl jos Kristaus vardu.

2. Kristaus taika etniniuose konfliktuose

Etninė įvairovė kūrinijoje yra Dievo sumanymas ir dovana. (Įst 32, 8; Apd 17, 26) Ją sugadino žmogaus nuodėmė ir išdidumas, kurie virto sumaištimi, kova, smurtu ir tautų karais. Tačiau etninė įvairovė bus išsaugota ir naujojoje kūrinijoje, kai visų tautų, genčių, giminių ir kalbų žmonės susirinks kaip atpirkta Dievo tauta. (Apr 7, 9; 21, 3, kur parašyta "jie bus Jo tautos" (daugiskaita).) Pripažįstame, kad dažnai, mąstydami apie sukūrimą ir atpirkimą, nežiūrime rimtai į etninę tapatybę ir nevertiname jos taip, kaip Biblija. Mes negerbiame kitų etninės tapatybės ir ignoruojame gilias žaizdas, kurias padarė tokia ilgalaikė nepagarba.

A) Raginame bažnyčių ganytojus ir vadovus skelbti biblinę tiesą apie etninę įvairovę. Turime teigiamai vertinti visų Bažnyčios narių etninę tapatybę. Tačiau taip pat turime parodyti, kaip mūsų etninę ištikimybę subjaurojo nuodėmė, ir aiškinti krikščionims, kad per kryžių visa mūsų etninė tapatybė yra pavaldi mūsų atpirktajai tapatybei kaip naujajam žmogiškumui Kristuje.

Mes su širdgėla bei gėda pripažįstame, kad krikščionys bendrininkavo kai kuriuose destruktyviausiuose etninio smurto ir priespaudos veiksmuose ir kad daugybė Bažnyčios narių apgailėtinai tylėjo vykstant tokiems konfliktams. Šie veiksmai yra: rasizmas ir juodosios vergijos istorija ir palikimas, sektantiškas smurtas tarp krikščionių, vietinių gyventojų išnaikinimas, tarpreliginis, politinis ir etninis smurtas, palestiniečių kančios, kastų engimas ir genčių genocidas. Krikščionys, kurie savo veiksmais ar neveiklumu prisidėjo prie pasaulio susiskaldymo, labai pakenkė mūsų skelbimiamai taikos Evangelijai. Todėl:

B) Evangelijos labui mes raudame ir kviečiame atgailauti krikščionis, kurie prisidėjo prie etninio smurto, neteisybės ar priespaudos. Raginame atgailauti ir už daugybę atvejų, kai krikščionys prie tokių blogybių prisidėjo tyla, apatija, tariamu neutralumu arba kurdami neteisingus teologinius jų pateisinimus.

Jei Evangelija nėra giliai įsišaknijusi į kontekstą, jei ji nemeta iššūkio pagrindinėms neteisingumą propoguojančioms pasaulėžiūroms bei sistemoms ir jų nekeičia, tuomet, atėjus sunkiam metui, sąjunga su krikščionimis nusimetama kaip nereikalingas apsiaustas ir žmonės vėl ima elgtis kaip neatgimusieji. Evangelizavimas be mokinystės ar prabudimas be radikalaus paklusnumo Kristaus įsakymams yra ne tik ydingi, bet ir pavojingi.

Mes laukiame dienos, kai Bažnyčia bus ryškiausiai pasaulyje šviečiantis etninio susitaikymo pavyzdys ir aktyviausia ragintoja spręsti konfliktus. Toks siekis, įsišaknijęs Evangelijoje, ragina mus:

C) Visiškai priimti sutaikančią Evangelijos jėgą ir teisingai ją aiškinti. Tai apima visą biblinį atpirkimo suvokimą: Jėzus ne tik užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad sutaikytų mus su Dievu, bet ir sunaikino tarpusavio priešiškumą, kad sutaikytų mus vieną su kitu.

D) Praktikuoti taikų gyvenimo būdą. Praktiškai tai parodoma, kai krikščionys:

1) atleidžia persekiotojams, bet kartu drįsta pasipriešinti, kai neteisingai elgiamasi su kitais;
2) padeda ir rodo svetingumą kaimynams "kitoje" konflikto pusėje pirmi peržengdami užtvaras ir siekdami susitaikyti;
3) nepaliaujamai liudija Kristų ten, kur viešpatauja smurtas; sutinka kentėti ir net mirti užuot ėmęsi destruktyvių veiksmų ar keršto;
4) imasi ilgalaikio žaizdų gydymo po konflikto – Bažnyčia tampa saugiu prieglobsčiu, kur gydomi visi, taip pat ir buvę priešai.

E) Būti vilties švyturiais ir nešėjais. Mes liudijame Dievą, kuris Kristuje sutaikė pasaulį su Savimi. Tik Kristaus vardu ir dėl Jo kryžiaus bei prisikėlimo pergalės galime pasipriešinti demoniškoms blogio jėgoms, kurstančioms konfliktus, ir turime galią patarnauti parodydami Jo sutaikančią meilę ir ramybę.

3. Kristaus taika vargšams ir prislėgtiesiems

Biblinis mūsų įsipareigojimo siekti teisingumo ir shalom prislėgtiesiems ir vargšams pagrindas apibendrintas Keiptauno tikėjimo išpažinime (Įsipareigojimo I dalis), 7 C skyriuje. Tuo remdamiesi norime, kad krikščionys veiksmingiau darbuotųsi šiose srityse:

Vergija ir prekyba žmonėmis

Šiandieniniame pasaulyje vergų yra daugiau (27 milijonai) negu prieš 200 metų, kai Wilberforsas kovojo, kad panaikintų transatlantinę prekybą vergais. Apskaičiuota, kad vien Indijoje vergauja 15 milijonų vaikų. Kastų sistema engia žemesniąsias kastų grupes ir išskiria dalitus. Deja, tomis pačiomis diskriminacijos formomis daugkur yra užsikrėtusi ir krikščionių Bažnyčia. Visuotinė Bažnyčia turi vieningai protestuoti prieš vieną iš seniausių pasaulio vergijos sistemų. Bet kad toks pasisakymas būtų autentiškas, Bažnyčia turi atsisakyti bet kokios nelygybės ir diskriminacijos savo viduje.

Beprecedenčio masto migracija šiandieniniame pasaulyje dėl įvairių priežasčių paskatino prekybą žmonėmis visuose žemynuose, visur paplito moterų ir vaikų grobimas sekso verslui ir piktnaudžiavimas vaikais verčiant juos dirbti ar tarnauti kariuomenėje.

A) Pakilkime kaip pasaulinė Bažnyčia kovai su žmonių grobimu, kalbėkime ir elkimės taip, kad "išvaduotume belaisvius". Tai turi apimti socialinius, ekonominius ir politinius tokį verslą maitinančius veiksnius. Pasaulio vergai šaukiasi visuotinės Kristaus Bažnyčios: "Išvaduok mūsų vaikus. Išvaduok mūsų moteris. Būk mūsų balsas. Parodyk mums naująją visuomenę, kurią žadėjo Jėzus".

Skurdas

Priimame visos Biblijos liudijimą, atskleidžiantį, kad Dievas trokšta sistemingo ekonominio teisingumo ir asmeninės užuojautos, pagarbos ir dosnumo vargšams bei stokojantiems. Džiaugiamės, kad šis platus biblinis mokymas labiau integravosi į mūsų misijos strategiją ir praktiką, kaip kad buvo ankstyvojoje Bažnyčioje ir apaštalo Pauliaus laikais. (Apd 4, 32–37; Gal 2, 9–10; Rom 15, 23–29; 2 Kor 8–9)

Todėl:
B) Atpažinkime didžiulę galimybę, kurią Tūkstantmečio vystymosi tikslai (žr. http://www.un.org/millenniumgoals ) suteikė vietinei ir visuotinei Bažnyčiai. Raginame, kad bažnyčios atstovautų šiuos tikslus valdžioje ir stengtųsi jų siekti, kaip, pvz., Micah Challenge (žr. http://www.micahchallenge.org ).

C) Turėti drąsos pareikšti, kad pasaulis negali imtis, o tuo labiau – išspręsti skurdo problemos, jei nesipriešins nebesuskaičiuojamiems turtams ir godumui. Evangelija kovoja su siaučiančio vartotojiškumo stabmeldyste. Mes, kaip tarnaujantys ne mamonai, o Dievui, esame pašaukti pripažinti, kad skurdą palaiko godumas, ir jo atsižadėti. Kartu džiaugiamės, kad Evangelija į savo raginimą atgailauti įtraukia ir turtinguosius ir kviečia juos prisidėti prie tų, kuriuos pakeitė atleidžianti malonė.

4. Kristaus taika neįgaliesiems

Žmonės su negalia sudaro vieną iš didžiausių mažumų grupių pasaulyje – daugiau kaip 600 milijonų. Daugelis jų gyvena neišsivysčiusiose šalyse ir yra skurdžiausi iš skurdžiausiųjų. Negana to, kad fizinė ar protinė negalia yra jų kasdienybė, dauguma jų yra nevertinami visuomenėje, patiria neteisybę ir pasiekti kitiems prieinamų išteklių. Tarnauti neįgaliesiems – tai ne tik suteikti medicininę priežiūrą ar aprūpinti juos socialiai. Tie, kurie rūpinasi jais ir jų šeimomis, turi kartu kovoti , kad neįgalieji būtų priimti ir laikomi lygiais tiek visuomenėje, tiek Bažnyčioje. Dievas kviečia mus į abipusę draugystę, pagarbą, meilę ir teisingumą.

A) Pakilkime kaip viso pasaulio krikščionys ir atmeskime kultūrinius stereotipus, nes apaštalas Paulius pasakė: "Mes nebenorime nė vieno pažinti kūno požiūriu" (2 Kor 5, 16). Sukurti pagal Dievo atvaizdą, visi turime dovanas, kurias Dievas gali panaudoti Savo tarnavime. Mes įsipareigojame ir patarnauti žmonėms su negalia, ir priimti patarnavimus, kuriuos jie gali suteikti.

B) Mes skatiname Bažnyčios ir misijų vadovus mąstyti ne tik apie misiją tarp neįgaliųjų, bet ir pripažinti, įtvirtinti ir padėti įgyvendinti misijinį pašaukimą patiems neįgaliems tikintiesiems, kurie taip pat priklauso Kristaus Kūnui.

C) Mus liūdina tai, kad daugeliui negalią turinčių žmonių sakoma, jog jie neįgalūs dėl savo nuodėmių, tikėjimo stokos ar nenoro būti išgydyti. Neigiame, kad Biblija tai skelbia kaip visuotinę tiesą. (Jn 9, 1–3) Toks neteisingas mokymas rodo ganytojo nejautrumą ir pakerta dvasines jėgas; prie kitų kliūčių, su kuriomis susiduria neįgalūs žmonės, jis dar prideda kaltės naštą ir sužlugdo viltis.

D) Įsipareigojame pasirūpinti, kad mūsų bažnyčios priimtų ir lygiais laikytų neįgalius žmones bei stotų jų pusėn priešindamiesi prietarams ir užtardami jų poreikius visuomenėje.

5. Kristaus taika žmonėms, užsikrėtusiems ŽIV

ŽIV ir AIDS yra pagrindinė daugelio tautų problema. Milijonai yra užsikrėtę ŽIV – taip pat ir daug kas mūsų bažnyčiose; milijonai vaikų dėl AIDS liko našlaičiais. Dievas mus kviečia parodyti Jo neaprėpiamą meilę ir gailestį visiems užsikrėtusiems ir sergantiems ir padaryti viską, kad išgelbėtume jų gyvybes. Mes tikime, kad Jėzaus mokymas ir pavyzdys, kaip ir keičianti Jo kryžiaus ir prisikėlimo jėga, yra svarbiausi visa apimančioje Evangelijoje, mūsų atsake į ŽIV ir AIDS, kurio taip skubiai reikia pasauliui.

A) Pasižadame nesmerkti, nejausti priešiškumo, negėdinti ir nediskriminuoti tų, kurie yra ŽIV nešiotojai ar serga AIDS. Tokie dalykai yra nuodėmė ir nemalonė Kristaus kūne. Visi esame nusidėję ir stokojame Dievo garbės; esame išgelbėti vien malone, todėl turime skubėti ne teisti, o padėti ir atleisti. Su širdgėla ir užuojauta pripažįstame ir tai, kad labai daug žmonių užsikrečia ŽIV ne dėl savo kaltės, o rūpindamiesi kitais.

B) Trokštame, kad visi ganytojai rodytų seksualinio tyrumo ir ištikimybės pavyzdį, kaip liepė Paulius, bei aiškiai ir dažnai mokytų, kad seksualinė sueitis gali vykti tik santuokoje. Toks mokymas reikalingas ne tik dėl to, kad jį aiškiai skelbia Biblija, bet ir todėl, kad seksualinė partnerystė už santuokos ribų daugelyje šalių yra pagrindinis greito ŽIV plitimo veiksnys.

C) Tad mes, kaip pasaulinė Bažnyčia, priimkime šį iššūkį Kristaus vardu ir Šventosios Dvasios jėga. Būkime kartu su savo broliais ir seserimis tose srityse, kurias labiausiai atakuoja ŽIV ir AIDS palaikydami praktiškai, gailestingai rūpindamiesi (įskaitant našlių ir našlaičių rūpybą), užtardami visuomenėje ir politikos srityje, taikydami švietimo programas (ypač tokias, kurios įgalina moteris) ir veiksmingas prevencijos strategijas, atitinkančias vietinį kontekstą. Įsipareigojame imtis tokių neatidėliotinų ir pranašiškų veiksmų, nes tai taip pat įeina į Bažnyčios misiją.

6. Kristaus taika Jo kenčiančiai kūrinijai

Biblinis įpareigojimas, kaip turime elgtis su Dievo kūrinija, pateiktas Keiptauno tikėjimo išpažinimo 7 (A) skyriuje. Visi žmonės turi prižiūrėti gerosios Dievo kūrinijos turtus. Esame įgalioti dievobaimingai viešpatauti naudodami juos žmonių reikmėms ir gerovei, taip pat rodydami pavyzdį žemės ūkyje, žvejyboje, kalnakasyboje, energetikoje, inžinerijoje, statybose, versle, medicinoje. Be to, mums įsakyta rūpintis žeme ir visais jos kūriniais, nes žemė priklauso ne mums, o Dievui. Mes darome tai dėl Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris yra visos kūrinijos Kūrėjas, Savininkas, Išlaikytojas, Atpirkėjas ir Paveldėtojas.

Mes apgailestaujame, kad piktnaudžiaujama žemės ištekliais su visa jų biologine įvairove ir jie niokojami. Bene didžiausia ir labiausiai neatidėliotina problema, iškilusi dabartiniam fiziniam pasauliui, yra klimato kaitos pavojus. Tai neproporcingai paveiks gyvenančius vargingesnėse šalyse, nes būtent ten klimato pokyčiai bus didžiausi, o galimybė prie jų prisitaikyti – mažiausia. Pasaulio skurdo ir klimato kaitos problemas reikia spręsti kartu ir vienodai skubiai.

Mes raginame viso pasaulio krikščionis:

A) gyventi atsisakant vartotojiškų įpročių, kurie yra destruktyvūs arba teršia aplinką;

B) teisėtais būdais skatinti pareigūnus, kad, spręsdami žalos aplinkai ir potencialios klimato kaitos klausimus, jie vadovautųsi moralinėmis vertybėmis, o ne siektų vien politinės naudos;

C) pripažinti ir skatinti misijinį pašaukimą (1) krikščionių, kurie žemės ūkyje, pramonėje ir medicinoje tinkamai naudoja žemės išteklius, ir (2) krikščionių, kurie siekia apsaugoti ir atnaujinti žemės arealus ir rūšis juos tausodami ir gindami. Ir vieni, ir kiti siekia to paties tikslo, nes tarnauja tam pačiam Kūrėjui, Aprūpintojui ir Atpirkėjui.


II C. Rodyti Kristaus meilę kitų tikėjimų žmonėms

1. Įsakymas "Mylėk savo artimą kaip save patį" apima ir kitų tikėjimų žmones


Turėdami galvoje Keiptauno tikėjimo išpažinimo 7 (D) skyriaus teiginius, atsiliepiame į savo, kaip Jėzaus Kristaus mokinių, didį pašaukimą laikyti kitų tikėjimų žmones savo artimais bibline prasme. Jie yra pagal Dievo atvaizdą sukurti žmonės, kuriuos Dievas myli ir už kurių nuodėmes numirė Kristus. Mes stengiamės ne tik laikyti juos savo artimais, bet ir paklusti Kristaus mokymui būdami jiems artimais. Esame pašaukti būti švelnūs, bet ne naivūs; įžvalgūs, bet ne lengvatikiai; budrūs bet kokiuose pavojuose, kokie tik gali kilti, bet ne valdomi baimės.

Mes pašaukti dalytis Gerąja Naujienas evangelizuodami, o ne užsiimti negarbingu prozelitizmu. Evangelizavimas, apimantis įtikinamą racionalų argumentavimą apaštalo Pauliaus pavyzdžiu, yra sąžiningas ir atviras Evangelijos pristatymas, paliekantis klausytojams visišką laisvę apie ją spręsti patiems. "Norime išlikti jautrūs kitų tikėjimų žmonėms ir atmetame bet kokį metodą, siekiantį atversti juos per prievartą." (Manilos manifestas, 12 str.) Prozelitizmas – priešingai – reiškia, kad stengiamės priversti kitus tapti "vienu iš mūsų", "priimti mūsų religiją" arba iš tikrųjų "prisidėti prie mūsų bendruomenės".

A) Įsipareigojame būti skrupulingai etiški visose savo evangelizacijose. Privalome liudyti "švelniai ir atsargiai, turėdami gryną sąžinę" (1 Pt 3, 15–16; plg. Apd 19, 37). Todėl atmetame visas prievartinio, neetiško, apgaulingo ar nepagarbaus liudijimo formas.

B) Meilės Dievo vardu atgailaujame dėl savo negebėjimo susidraugauti su musulmonais, induistais, budistais ir kitų religijų žmonėmis. Jėzaus dvasioje pradėsime jiems rodyti meilę, gerą valią ir svetingumą.

C) Tiesos Dievo vardu (1) atsisakome meluoti apie kitus tikėjimus bei iš jų šaipytis ir (2) smerkiame bei priešinamės rasistinėms nuostatoms, neapykantai ir baimei, kurią kursto populiarioji žiniasklaida ir politinė retorika.

D) Taikos Dievo vardu atsisakome imtis smurto ir keršto bet kokiuose santykiuose su kitų tikėjimų žmonėmis net jei ir būsime nuožmiai puolami.

E) Mes pasisakome už dialogą su kitų tikėjimų žmonėmis, kaip kad Paulius diskutavo su žydais ir pagonimis sinagogoje ir viešose vietose. Toks dialogas, kaip teisėta mūsų krikščioniškos misijos dalis, sujungia pasitikėjimą Kristaus unikalumu ir Evangelijos tiesa su pagarbiu kitų klausymusi. (Žr. ir Vatikano, Pasaulio bažnyčių tarybos ir Pasaulio evangelikų aljanso 2011 m. bendrą deklaraciją "Christian Witness in a Multi-Religious World", http://www.worldevangelicals.org/pdf/1106Christian_Witness_in_a_Multi-Religious_W orld.pdf – red. past.)

2. Kristaus meilė mus kviečia kentėti, o kartais ir mirti dėl Evangelijos

Mūsų, kaip Kristaus liudytojų, misionieriškame darbe gali tekti kentėti, kaip teko Jo apaštalams ir Senojo Testamento pranašams. (2 Kor 12, 9–10; 4, 7–10) Pasirengimas kentėti parodo, kad mūsų misija yra tikra. Kentėjimus, persekiojimą ir kankinystę Dievas gali panaudoti, kad patobulintų Savo misiją. "Kankinystė yra liudijimo forma, kuri, kaip pažadėjo Kristus, bus ypač pagerbta." (Manilos manifestas, 12 str.) Daugeliui klestinčių ir patogiai gyvenančių krikščionių reikia vėl išgirsti Kristaus kvietimą norėti kentėti dėl Jo. Mat daugelis tikinčiųjų labai kenčia dėl to, kad liudija Jėzų Kristų priešiškose religinėse kultūrose. Galbūt jie matė, kaip nukankinami jų mylimieji, ar ištvėrė kankinimus ir persekiojimus dėl savo ištikimo paklusnumo, bet jie ir toliau myli tuos, kurie juos taip skriaudė.

A) Su ašaromis ir malda klausomės ir prisimename liudijimus tų, kurie kenčia dėl Evangelijos. Kartu su jais meldžiame malonės ir drąsos mylėti savo priešus, kaip Kristus mums įsakė. Meldžiame, kad Evangelija neštų vaisių vietose, kurios tokios priešiškos jos pasiuntiniams. Teisėtai sielvartaudami dėl tų, kurie kenčia, prisimename begalinę Dievo širdgėlą dėl tų, kurie priešinasi ir atstumia Jo meilę, Jo Evangeliją ir Jo tarnus. Trokštame, kad jie atgailautų, gautų atleidimą ir patirtų susitaikymo su Dievu džiaugsmą.

3. Veiksminga meilė įkūnija ir giria malonės Evangeliją

"Mes esame Kristaus malonus kvapas." (2 Kor 2, 15; K. Burbulio vert.) Mūsų pašaukimas – gyventi ir tarnauti tarp kitų tikėjimų žmonių taip, kad skleistume Dievo malonės aromatą ir jie užuostų Kristų bei paragautų ir pamatytų, kad Dievas yra geras. Tokia įkūnyta meile turime padaryti Evangeliją patrauklią kiekvienoje religinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Kai krikščionys myli kitų tikėjimų žmones atlikdami meilės ir patarnavimo darbus, jie įkūnija keičiančią Dievo malonę.

"Garbės" kultūrose, kuriose gėda ir kerštas susiję su religiniu legalizmu, "malonė" yra svetima sąvoka. Tokiame kontekste net nediskutuojama apie jautrią, pasiaukojančią Dievo meilę; ji pernelyg svetima, netgi atstumianti. Malonė skanaujama pamažu, mažomis dozėmis, ir jos paragauti išdrįsta tik tie, kurie pakankamai alkani. Kristaus aromatas pamažu persmelkia viską, su kuo tik susiliečia Jo sekėjai.

A) Trokštame, kad Dievas pažadintų daugiau malone apdovanotų tikinčiųjų, kurie ilgam įsipareigotų gyventi, mylėti ir tarnauti sunkiomis sąlygomis ten, kur dominuoja kitos religijos, nešti Jėzaus Kristaus malonės aromatą ir skonį į kultūras, kuriose jis nepageidautinas ir kur tai daryti sunku. Tai reikalauja kantrybės ir ištvermės – kartais visą gyvenimą, kartais iki mirties.

4. Meilė gerbia mokinystės įvairovę

Kai kuriose religijose esama vadinamųjų "vidinių judėjimų" (insider movements). Tai grupė žmonių, kurie seka Jėzumi kaip savo Dievu ir Gelbėtoju. Jie susitinka mažose grupėse bendrauti, paklausyti pamokslo, šlovinti ir melstis susitelkdami į Jėzų ir Bibliją, bet tęsia savo visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą bendruomenėse, kuriose gimė, ir praktikuoja kai kuriuos jų religinių apeigų elementus. Tai sudėtingas reiškinys ir kyla daug nesutarimų, kaip į jį reaguoti. Kai kas tokius judėjimus giria. Kiti perspėja dėl sinkretizmo pavojaus. Tačiau sinkretizmo pavojus kyla tarp krikščionių visur, vos tik savoje kultūroje išreiškiame savo tikėjimą. Matydami Dievą, veikiantį netikėtais ar nepažįstamais būdais, turėtume vengti Ignoruoju skubiai priskirti tai kokiai nors kategorijai ar laikyti nauja misionieriška strategija arba (ii) skubiai pasmerkti išmintingai neįsiklausę į kontekstą.

A) Sekdami dvasia Barnabo, kuris atvykęs į Antiochiją pamatė "Dievo malonę", "apsidžiaugė ir ragino visus <…> likti ištikimus Viešpačiui" (Apd 11, 20–24), norime kreiptis į visus, kuriems rūpi šis klausimas, kad:

1. Kaip svarbiausiu savo principu jie vadovautųsi apaštalų sprendimu ir praktika: "Į Dievą atsivertusių pagonių nedera apsunkinti" (Apd 15, 19).
2. Būtų nuolankūs, kantrūs ir malonūs pripažindami skirtingus požiūrius ir kalbėtųsi neprotestuodami bei nesmerkdami vienas kito. (Rom 14, 1–3)

5. Meilė pasiekia išblaškytus žmones

Žmonės juda kaip niekada anksčiau. Migracija – viena iš pagrindinių globalių mūsų eros realijų. Apskaičiuota, kad 200 milijonų žmonių savanoriškai arba ne gyvena ne savo gimtojoje šalyje. Kalbėdami apie žmones, kurie dėl kokios nors priežasties apleido savo tėvynę, vartojame terminą "diaspora". Vieni išvyksta visam laikui, kiti – kaip, pavyzdžiui, trys milijonai tarptautinių studentų ir mokslininkų – laikinai. Daugybė įvairiausių tikėjimų žmonių, taip pat ir krikščionys, gyvena diasporos sąlygomis: darbo ieškantys ekonominiai migrantai; žmonės, perkelti dėl šalyje vykstančio karo ar gamtos stichijų; pabėgėliai ir prieglobsčio ieškotojai; etninio valymo aukos; religinio smurto ir persekiojimo aukos; badaujantys dėl sausros, potvynių ar karo; į miestus atsikraustančios skurstančių kaimų aukos. Esame įsitikinę, kad laikina migracija atitinka aukščiausią misijinį Dievo tikslą, tačiau neatmetame ir galimybės, kad joje gali slypėti kančia ir blogis. (Pr 50, 20)

A) Raginame Bažnyčią ir misijų vadovus pripažinti ir išnaudoti misijų galimybes, kurias sudaro globali migracija ir diasporos bendruomenės, strategiškai planuojant, tikslingai užmokant ir finansuojant tuos, kurie yra pašaukti dirbti tarp jų.

B) Raginame krikščionis savo tautose, kuriose yra imigrantų bendruomenių ir tarptautinių studentų bei mokslininkų, turinčių kitokius religinius įsitikinimus, darbais ir žodžiais liudyti Kristaus meilę ir paklūsti plačiam Biblijos įsakymui mylėti svetimšalį, ginti užsieniečio reikalus, aplankyti kalinį, praktikuoti svetingumą, užmegzti draugystę, kviestis į savo namus, padėti ir patarnauti. (Kun 19, 33–34; Įst 24, 17; Rut 2; Job 29, 16; Mt 25, 35–36; Lk 10, 25–37; 14, 12–14; Rom 12, 13; Hbr 13, 2–3; 1 Pt 4, 9)

C) Raginame krikščionis, kurie patys priklauso diasporos bendruomenėms, įžvelgti Dievo ranką net tose aplinkybėse, kurių jie galbūt nepasirinko, ir išnaudoti visas Dievo teikiamas galimybes liudyti Kristų savo bendruomenėje ir stengtis dėl jos gerovės. (Jer 29, 7) Jei tokioje šalyje yra krikščionių bažnyčių, raginame imigrantų ir vietinių gyventojų bažnyčias įsiklausyti, mokytis vienai iš kitos ir bendromis pastangomis nešti Evangeliją visai savo tautai.

6. Meilė darbuojasi dėl visų žmonių religinės laisvės

Palaikyti žmogaus teises ginant religinę laisvę nėra nesuderinama su ėjimu kryžiaus keliu sutinkant persekiojimus. Asmeniškai kentėti dėl Kristaus ar prarasti savo pačių teises arba užtarti ir pasisakyti už tuos, kurie dėl pažeidinėjamų žmogaus teisių neturi balso, yra vienodai svarbu. Be to, turime ginti kito tikėjimo žmonių teises ir pritarti jų tikėjimui nėra tas pats. Mes galime ginti kitų laisvę tikėti ir praktikuoti savo religiją, bet nepriimti jos kaip teisingos.

A) Siekime religijos laisvės visiems žmonėms. Tai reikalauja užtarti prieš valdžią krikščionis ir persekiojamus kitų tikėjimų žmones.

B) Sąžiningai pakluskime bibliniam mokymui būti gerais piliečiais, siekti tautos, kurioje gyvename, gerovės; gerbti tuos, kurie yra valdžioje, ir už juos melstis; mokėti mokesčius; daryti gera ir stengtis gyventi taikiai bei ramiai. Krikščionis yra pašauktas paklusti valstybei, jei tik ji neįsako daryti to, ką draudžia Dievas, arba nedraudžia to, ką Dievas liepia daryti. Jei valstybė priverčia mus rinktis tarp ištikimybės jai ir didesnės ištikimybės Dievui, valstybei turime pasakyti "ne", nes esame pasakę "taip" Jėzui Kristui kaip Viešpačiui. (Jer 29, 7; 1 Pt 2, 13–17; 1 Tim 2, 1–2; Rom 13, 1–7; Iš 1, 15–21; Dan 6; Apd 3, 19–20; 5, 29)

Teisėtai stengdamiesi dėl visų žmonių religinės laisvės, labiausiai trokštame, kad visi žmonės pažintų Viešpatį Jėzų Kristų, neverčiami Jį įtikėtų, būtų išgelbėti ir įeitų į Dievo karalystę.

B.d.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt