Vieno lyderio įtaka

2013-10-17
Holger Lahayne
Prieš 86 metus, 1927-ųjų pavasarį, Bertrandas Russellas Londone skaitė paskaitą "Why I am not a Christian" (Kodėl nesu krikščionis). Prabėgus dešimtmečiui šis tekstas kartu su kitais straipsniais buvo sudėtas į to paties pavadinimo knygą – iki šiol tebesančią viena iš ateizmo biblijų.

Garsusis britų filosofas savo įsitikinimus aiškiai deklaruoja jau pratarmėje. Jis atmeta bet kokias religinio tikėjimo formas, nes esąs tikras, kad "religijos padaro daug žalos ir kad jos yra netiesa." Esą tikintieji atmeta "bešalius tyrimus", dėl to nyksta tokia dorybė kaip abejojimas. Ir šiaip religijos keliančios fanatizmą, netgi skleidžiančios "neapykantos nuodus".

Išanalizavęs Dievo įrodymus, Russellas kalba ir apie Jėzų. Jis klausia, "ar Kristus buvo geriausias ir protingiausias iš žmonių?" Čia pat nesikuklindamas atsako: "Aš su juo sutinku daug labiau nei dauguma išpažįstančių krikščionių". Atrodytų, tarsi ir jis, ateistas, netiesiogiai priima Jėzaus standartus, bet netrukus priverčia nusivilti: "Istoriškai yra gana abejotina, kad Kristus kada nors gyveno, ir jei taip, mes nieko [!] nežinome apie jį." Taip skelbia garsusis Russello sakinys. Prieš pusantro šimtmečio šią mintį pagimdė prancūzų Šviečiamojo a. veikėjai kaip Volteras ir d'Holbachas. Dėl to galima tik stebėtis, kad tiesos mylėtojas Russellas, jam – be abejo – žinant geriau, tai vis dar kartoja.

Jėzus turėjęs "rimtą charakterio trūkumą", nes "tikrai tikėjo amžinąja bausme". Šio Russello svarbaus argumento čia neanalizuosime, nes tai iš karto reikštų neišvengiamą žengimą į subjektyvių įsitikinimų bei pasaulėžiūrų sritį. Su Johnu Ortbergu verčiau eikime kitu, objektyvesniu keliu, ir paklauskime, kokią įtaką žmonijos istorijai tasai Jėzus padarė? O ji, kaip įsitikinęs Menlo Parko presbiterijonų bažnyčios pastorius, buvo ir tebėra "milžiniška". Tad ar gali būti, kad įkūrėjas judėjimo, "kuris žmonijos istorijai padarė didesnę įtaką nei bet kuris kitas", viso labo tėra tik pramanas?

2012 metų Pasaulinėje lyderystės konferencijoje Johnas Ortbergas pranešimą pradėjo keliais retoriniais klausimais apie savo valstiją Kaliforniją: "Kodėl yra toks miestas San Franciskas? Todėl, kad kartą gyveno žmogus, vardu Pranciškus Asyžietis, kuris parodė tiek daug dosnumo ir meilės, kad jo vardu buvo nuspręsta pavadinti miestą. O taip elgėsi Pranciškus dėl kito žmogaus – Jėzaus – įtakos." Menlo Parkas yra įsikūręs pusiaukelėje tarp San Francisko ir San Chosė. "Kodėl yra San Chosė? Todėl, kad kadaise gyveno žmogus, vardu Juozapas [José – isp. Juozapas], kurio gyvenimą iš pagrindų pakeitė žmogus, vardu Jėzus."

Krikščionybė stipriai formavo vakarietiškąją kultūrą – nuo mūsų vardų (iš Biblijos), simbolių (kryžius ant kaklo ir automobilyje) iki miestų pavadinimų. Ortbergas cituoja garsųjį Jeilio istoriką J. Pelikaną, kuris savo knygą Jesus Through the Centuries pradeda šiuo sakiniu: "Nepaisant to, kas ir ką asmeniškai mano ar kuo tiki, štai jau dvidešimt amžių kaip Jėzus iš Nazareto išlieka dominuojančia figūra Vakarų kultūros istorijoje." Todėl Ortbergas į klausytojus kreipiasi:

"Kad ir kur būtumėt savo tikėjimo kelionėje, kad ir ką manytumėt apie religiją ar dieviškus apreiškimus, visų pirma pažvelkite į Jį tiesiog kaip į žmogų, kuris gimė, gyveno ir mirė. Be išankstinės nuostatos įvertinkite šio žmogaus įtaką mūsų pasauliui. Turite paklausti: kas buvo tas žmogus?"

Jo nuomone, ši "dominuojanti figūra" "žmonių akimis mažiausiai tiko į kandidatus pakeisti pasaulį. Jėzus niekada neužėmė oficialaus posto, nevadovavo kariaunai, neparašė knygos, nebuvo iškeliavęs į užsienį. Jo sekėjai buvo stebėtinai nereikšmingi žmogeliai. Naujasis Testamentas tvirtina, kad jie buvo neišsimokslinę, paprasti žmonės." Žvelgdami atgal, mes manome, kad krikščionybės plitimas buvo savaime suprantamas, bet Ortbergas atkreipia dėmesį į štai ką: "Jei būtumėt gyvenę tais laikais ir jums būtų tekę lažintis, kieno įtaka išliks ilgiau – Jėzaus ar Romos imperijos, tikrai nebūtumėt statę savo šlamančių už dailidę ir jo juokingą komandą." Ir šmaikščiai priduria: "O vis tik šiandien, prabėgus dviem tūkstančiams metų, savo vaikams duodame vardus Petras, Paulius, Marija. Tuo tarpu šunis vadinam Cezariu ar Neronu."

Krikščionybė – unikalus judėjimas, kuris ieško ir priima kiekvieną "iš visų etninių grupių, visų socialinių padėčių, visų kalbų, nepaisant turtinės padėties, lyties. Viena transformuota ir transfomuojanti bendruomenė". "Kas dar šitaip suburia žmones?", klausia Ortbergas.

Kaip Jėzus ir krikščionybė pakeitė pasaulį? Toliau sutelksime dėmesį į tris konkrečius Ortbergo paskaitos aspektus.

Istorija ir pažanga

"Jėzus pakeitė netgi tai, kaip šiandien vertiname istoriją", teigia Ortbergas. "Mūsų dienomis visi tikisi pažangos. Toks lyderių uždavinys." Bet iš kur atsirado nuostata, kad pažanga – geras dalykas? Apskritai iš kur šitoks mąstymas? Senovės pasaulyje "dauguma kultūrų savo egzistavimą suvokė ciklais – kaip nesiliaujantį pakilimų ir nuosmukių kartojimąsi". Visai kitaip žydų ir krikščionių pasaulėžiūroje: "gyvenimas – ne šiaip atsitiktinių įvykių ciklas." Jis "turi prasmę. Kažkur veda."

Ortbergas remiasi amerikiečiu T. Cahilliu. Savo svarbioje knygoje The Gift of the Jews (1998) JAV publicistas aiškina, kad "pirminė religinė patirtis" buvo dangaus reiškinių apmąstymas: danguje žmonės atpažino "žemiško gyvenimo amžinuosius pavyzdžius ir modelius". Dangaus elementai buvo laikomi dievais, kurie lemia žmogaus gyvenimą. Mūsų žemiškasis egzistavimas yra tik trumpalaikis atspindys dieviškųjų sferų viršūnėje. Ten viskas kartojasi – tikrovė yra apskritimas, ratas arba amžinas ciklas. T. Mannas gerai perteikė ciklišką egiptiečių mąstymą savo romane apie Juozapą: gyvenimas yra kartojimasis – nuolatos sukantis ratu, vis iš naujo išgyvenant senuosius modelius; žemėje atkartojamas dangiškasis vyksmas – ir atvirkščiai, "kiekvienas gyvenimas yra mitinių formų pripildymas dabartimi" (Juozapas Egipte).

Cikliškas mąstymas dominavo antikoje ir neleido atsirasti pažangos idėjai. Cahillis išsamiai paaiškina, kaip Abraomas ir jo palikuonys hebrajai pirmiausia atsisakė ciklinio, į žvaigždes ir Mėnulį orientuoto mąstymo ir davė pradžią šiandien mums į kūną ir kraują įaugusiam linijiniam mąstymui. Jie "sukūrė tokias kategorijas kaip istorija, laikas, individas, laisvė, pažanga, nepakartojamumas, teisingumas". Cahillis teigia: "Visos religijos yra cikliškos ir mitiškos, ir išsiverčia be to, ką mes šiandien pavadintume istoriniais atspirties taškais – visos religijos, išskyrus judėjišką-krikščionišką srovę, kuria paremta vakarietiška sąmonė".

Biblijos religija žino aiškią pradžią – sukūrimą. Dievas veda visą kūriniją iki numatyto galo – visuotinis teismas, naujas dangus ir nauja žemė. Sukurtas pasaulis pats savaime nėra Dievas. Ir žmogus nėra Dievas, tik Jo atvaizdas. Istorijoje veikia laisvi individai, galintys kurti naujus dalykus.

Kita vertus, viskas yra Dievo išganymo plano dalis. Šio plano centre stovi žmogus, kuris gyveno ir mirė tam tikrame istorijos etape, visiems pasaulio įvykiams suteikdamas prasmę ir tikslą: Ješua ben Josef, Jėzus iš Nazareto, Kristus ir Dievas. Jo gyvenimas – istorijos posūkis, savotiška nauja pradžia. Dėl to visas pasaulis šiandien naudoja krikščionių kalendorių: visi gyvename laiku po Kristaus, visi gyvename Dievo laiku, anno domini. Net visi ateistai ir bedieviai, visi diktatoriai ir tironai, anot Ortbergo, mirė "Viešpaties metais".

Cahillis parašė knygą apie Jėzų ir jo įtaką Desire of the Everlasting Hills: The World Before and After Jesus. Pavadinimas yra aliuzija į Pradžios 19, 26, kur minimas "amžinųjų kalnų" ilgesys. Šis ilgesys yra troškimas, kad "begalinis žmogaus žiaurumo, žmogaus nežmoniškumo žmogui ciklas" vieną dieną baigtųsi. Tikrosios pabaigos visam tam viltį suteikia Jėzus Kristus. Viltį, kuri ciklinio mąstymo kontekste neturi prasmės.

Gailestingumas ir meilė artimui

Toji viltis nereiškia, kad tikintieji žiūri vien tik į pomirtinį gyvenimą. Dėl to svarbus antrasis Ortbergo punktas: "Jėzus pakeitė pasaulio suvokimą apie gailestingumą." Šiandien retai atkreipiame dėmesį į šį faktą, nors gailestingumas daugeliui yra idealas. Tačiau ne visais laikais taip buvo. "Senovės pasaulis buvo daug tamsesnis ir žiauresnis, nei daugelis įsivaizduoja". Ortbergas tęsia:

"Senovės Graikijoje ir Romoje būdavo žavimasi tik gražiaisiais, kilmingaisiais ir stipriaisiais. Kartais turtingieji aukodavo pinigų geriems darbams, tačiau dažniausiai tik tam, kad pasigirtų savo didybe. Silpnieji ir nežymūs senovės pasaulyje nebuvo vertinami. Pirmojo amžiaus romėnų rašytojas Seneka rašo: 'Mes skandiname vos gimusius kūdikius, jei matome, kad jie silpni ir neišsivystę’."

Neįgalų vaiką ir apskritai kiekvieną "neįgalų, protiškai atsilikusį, pašlijusios sveikatos žmogų mūsų protėviai senovės pasaulyje nusimesdavo kaip naštą." Ir tai neperdėta. Mintis, kad žmogaus gyvybė – iki ir po gimimo – būtinai turi būti saugoma, graikams ir romėnams buvo svetima. Žmogaus orumo sampratos jie neturėjo, todėl ir abortas buvo dažnas bei įprastas reiškinys. Graikai naujagimio apie penkias dienas po gimimo nelaikė asmeniu, kol tėvas tam tikrose apeigose jam to asmeniškumo nesuteikdavo. Dėl įvairių priežasčių (lyties, per didelio vaikų skaičiaus, prastos ekonominės padėties) buvo labai daug pamestinukų. Juos dažnai rankiodavo vergų prekeiviai ir išaugindavo vergais. Nei graikai, nei romėnai vaiko nužudymo ar aborto nelaikė žmogžudyste.

Net visų laikų didžiausiajam filosofui Platonui mažų vaikų apsauga nedaug terūpėjo. Netgi priešingai. Savo tobulai valstybei Platonas sukūrė naujoviškus poravimosi nuostatus ir numatė nereikalingų vaikų likvidavimą: "Iš gerų piliečių gimusius kūdikius tie žmonės nuneš į lopšelį ir atiduos auklėms, kurios gyvens atskiroje miesto dalyje. O blogiausiųjų vaikus ir tuos, kurie gims luoši, nuneš į slaptą ir nežinomą vietą ir ten paslėps kaip pridera" (Valstybė, 460c). Filosofas mini ir aborto galimybę: "Kai pasibaigs moterų ir vyrų vaikams gimdyti tinkamas amžius, leisime jiems laisvai suartėti su kuo tik norės... Davę laisvę, paraginsime juos imtis atsargumo priemonių, kad vaikas nebūtų pradėtas [orig. "kad vaikas nebūtų išnešiojamas"], o jeigu vis dėlto vaikas gims, nustatysime, kad valstybė jo neaugins" (461b/c).

Tokios praktikos rezultatas (kaip ir iki šiol, pavyzdžiui, Kinijoje) yra berniukų perteklius. Taip pat ir Jėzaus laikais Romos imperijoje buvo, anot Ortbergo, žymiai daugiau vyrų, nes "mergaitės būdavo paliekamos mirti." Plintant krikščionybei, situacija ėmė radikaliai keistis. Istorikas W. E. H. Lecky'is pastebi: "Antikos laikais abortų praktika beveik niekam nekeldavo jokių ypatingų emocijų... O krikščionių kalba nuo pat pradžių buvo visiškai kitokia. Nepalaužiamai nuosekliai bei griežtai pabrėžtinai jie šią praktiką neigė, laikė ne tik nežmoniška, bet ir tikru nužudymu." (History of European Morals)

Dėka Jėzaus judėjimo "vaikai tapo žmonėmis" (Ortbergas remiasi When Children Became People: The Birth of Childhood in Early Christianity). Reformatų teologas Johnas Frame’as apie Biblijos mokymą pastebi: "Šventajame Rašte nė iš tolo nerastume eilutės apie tai, kad negimęs vaikas nuo pat savo prasidėjimo būtų kaip nors menkesnis už žmogų... Visos Rašto eilutės, pasisakančios šia tema, patvirtina negimusio vaiko apsaugą" (Medical Ethics).

Šią liniją pratęsė vėlesni krikščionių raštai: II a. Didachėje sakoma: "Nemaišysi nuodų ir nežudysi įsčiose savo vaiko". To paties meto Barnabo laiške taip pat teigiama: "Nežudyk savo vaiko nei įsčiose, nei gimusio". Visi didieji Bažnyčios tėvai taip pat yra pasmerkę abortus. IV amžiuje imperatorius Konstantinas, pirmasis krikščionis Romos imperijos soste, panaikino svarbiausią laisvo romėno teisę – potestas vitae necisque [teisę spręsti dėl mirties ar gyvybės].

Ištisus šimtmečius Romos valdovai (pradedant Cezariu) bandydavo įvairiais valstybės įstatymais raginti, netgi ir priversti žmones susilaukti daugiau vaikų. Visa tai naudos beveik nedavė, vaisingumas išliko per mažas. Tuo tarpu krikščionybė, aukštai vertindama moteris, santuoką, ištikimybę, akcentuodama šeimą ir vaikų auklėjimą, be jokios išorinės prievartos lėmė didesnį vaikų skaičių ir gyventojų gausėjimą.

Be gyvybės apsaugos, svarbūs konkretaus gailestingumo aspektai buvo pagalba kenčiantiems ir ligonių slauga. "Per pirmuosius tris bažnyčios gyvavimo šimtmečius įvyko dvi didelės epidemijos", teigia Ortbergas, "nusinešusios ketvirtadalio ar gal net trečdalio miestų gyventojų gyvybes". Tos maro epidemijos "sukėlė tokią paniką tarp Romos imperijos gyventojų, kad per pirmąjį ligos protrūkį jie stumdavo kenčiančius šalin ir visu greičiu sprukdavo, palikdami juos merdėti ant kelio."

Šimtmečius prieš tai graikų elgesys buvęs panašus. Istorikas Tukididas Peloponeso karo istorijoje mini epidemiją, kilusią Atėnuose 431 metais pr. Kr. Žmonės baimindavosi lankytis vieni pas kitus, todėl "mirė be kitų rūpesčio, niekieno net nepastebėti".

R. Starkas knygoje The Rise of Christianity rašo, kad net žymusis gydytojas Galenas, II a. viduryje kilus epidemijai, kuo greičiau spruko iš Romos. "Galenas neturėjo tikėjimo į gyvenimą po mirties", teigia sociologas iš JAV. Romėnų sveikatos priežiūros ir slaugos sistemai "trūko doktrininių pagrindų ir tradicijų". Be abejo, teigia Starkas, romėnai žinojo tokį dalyką, kaip labdara, bet ji neturėjo nieko bendro su tarnavimu dievams, t.y. religija ir etika niekaip nebuvo susijusios. "Pagonių dievai nebaudė amoralaus elgesio, nes nekėlė etikos reikalavimų. Žmonės įžeisdavo dievus tik apleisdami arba nutraukdami ritualinius reikalavimus."

Tą pati pabrėžia ir U. Victoras (ir kiti) knygoje Antike Kultur und Neues Testament: Antikos religijose svarbiausia buvo formalus ritualinių taisyklių laikymasis: "Antikos religija iš esmės yra dievų garbinimo taisyklių rinkinys". Antikos religijose pamaldumas visai nėra širdies tikėjimas, o tik teisingas žinojimas, kaip išoriškai pagarbinti savo dievus. Geras tas, kuris teisingai, t. y. taisyklingai aukoja. "Dievams svarbiausia, kad žmonės jų atžvilgiu teisingai elgtųsi, o kaip elgiasi tarpusavyje – nelabai svarbu... Taigi žmogus galėjo būti, viena vertus, dievobaimingas, bet tarp žmonių – elgtis net nepanašiai".

Senovės pagonių religijos nekūrė socialinės etikos tikrąja prasme, nes joms buvo svetima meilė dievams, taigi dėl to ir meilė artimui. Kitaip krikščionybėje. Ortbergas pastebi: "Jėzus visam pasauliui suteikė naują supratimą apie Dievą ir meilę – ir tai aukštyn kojom apvertė viską." Dievas pademonstravo savo meilę atsiųsdamas savo Sūnų išganyti žmonijos; todėl ir Sūnaus sekėjai, krikščionys, praktikuodami savo tikėjimą, turi rodyti meilę broliams ir artimui. Negana to, krikščionys garbina kenčiantį Mesiją, kuris, būdamas žemėje, savo sekėjus įspėjo, jog kančia yra neišvengiama tikėjimo gyvenimo dalis. Iš to išplaukia, kad kančia nėra Dievo atmetimo ar nesėkmės ženklas. Kančia buvo ne ignoruojama ir išstumta, o integruojama į teologiją ir gyvenimo praktiką. Dėl to per marą krikščionys ne bėgo, o rūpinosi sergančiaisiais. Ortbergas sako:

"Bet atsirado žmonių iš keistos nedidukės bendruomenės, vadinamos bažnyčia. Jie ėjo ir rinko ligonius, kurių nė nepažinojo, su kuriais nesigiminiavo. Ir rūpinosi jais rizikuodami savo pačių sveikata todėl, kad tas Jėzus, kuriuo jie sekė, rūpinosi raupsuotaisiais, aklaisiais, kurčiaisiais, luošiais, nebyliais."

Ar Kiprijonas iš Kartaginos, ar Dionisas iš Aleksandrijos – Bažnyčios tėvai vieningai pabrėžė, kad epidemijos yra ne nevilties, bet džiaugsmo metas, nes krikščionys turi amžinojo gyvenimo viltį ir šioje viltyje gali tarnauti žmonėms. Dažnai cituojami IV a. Romos imperatoriaus Juliano žodžiai apie "prakeiktus galilėjiečius", t.y. krikščionis, "kurie remia ne vien tik savo vargšus, bet ir mūsų [t.y. nekrikščionių] – taip kiekvienas gali pamatyti, kad mūsų žmonėms trūksta saviškių pagalbos".

Taip krikščionys tapo pirmųjų ligoninių steigėjais. Ortbergas pastebi: "Ketvirtame amžiuje buvo įsteigta pirmoji ligoninė. Ją įsteigė Jėzaus sekėjas, vardu Benediktas." Krikščioniškas požiūris veikė visą kultūrą: "Laikui bėgant idėja, kad gailestingumą dera parodyti kiekvienam kenčiančiam žmogui, išplito ir įsišaknijo tiek, jog Ženevos konvencija (organizacija, įkurta palengvinti žmonių kančias) savo simboliu ant vėliavos pasirinko didžiulį kryžių, šiandien žinomą kaip Raudonąjį." Apibendrindamas sako: "Jei paklaustumėt, kokia Jėzaus įtaka medicinai ir gailestingumui, sakyčiau: kur tik yra kokia įstaiga, besiaukojanti dėl varguolių, kur tik yra mokyklos, ligoninės, slaugos namai, našlaitynai, skirti tiems, kurie negali niekuo atsilyginti už globą, greičiausiai tokios įstaigos šaknys glūdės Jėzaus judėjime."

Švietimas ir mokslas

Galiausiai krikščionybė turėjo didelės įtakos švietimo raidai. "Paskutinis Jo [Jėzaus] įsakymas skelbė: eikite ir mokykite visus. Ir jie pradėjo mokyti visus: vyrus, moteris, vergus, laisvuosius... Dievas nori, kad visi mokytųsi, nes švietimas pagerbia Dievą. Suteikia mums galimybę apmąstyti Dievo mintis."

Krikščionys yra Jėzaus mokiniai ir iš jo mokosi (Jn 2, 2; Lk 6, 17; Apd 11, 26). Ortbergo minimas Jėzaus misijinis priesakas yra įsakymas mokyti ir mokytis: padarykite mokiniais... Viena iš svarbiausių krikščionių užduočių yra šito mokymo perdavimas kitai kartai (2 Tim 3, 14–15). Krikščionys mokosi visą gyvenimą. Nuolatinis mokymasis yra išminties bruožas; nes tas, kuris daug išmoko, žino, kad dar turi daug ko išmokti (Pat 9, 8–10). Jėzus kaip žydas tik tęsė savo tautos tradicijas:

"Judaizme, kaip nė vienoje kitoje religijoje, mokymasis yra religinė pareiga bei bendrasis idealas, o ne išskirtinė kunigų sluoksnio privilegija. Neišsilavinęs žydas nėra tikras žydas... Judaizmas daug anksčiau už kitas tautas įvedė ir visuotinį privalomą berniukų mokymą, kurį sugebėjo išlaikyti net pačiomis sudėtingiausiomis istorinėmis sąlygomis... Mokymasis yra vidinis viso gyvenimo pasiryžimas... Religinis mokymosi išaukštinimas persidavė ir į pasaulietinį švietimą, ir šiandien tarp žydų jis laikomas didžiule vertybe." (C. Stemberger, Jüdische Religion)

Žinoma, Bažnyčios tėvai taip pat išlaikė šią tradiciją. Augustino veikale Dievo miestas yra puikus skyrius apie Dievo žmogui suteiktos dvasios didingumą. Ji yra "imli žinioms ir pamokymams" (XXII, 24). Ši kūrybinga dvasia yra "tokia gerybė, toks stebuklingas Visagalio darbas, kad niekas jos negali apibūdinti žodžiais arba išreikšti mintimis". Bažnyčios tėvas retoriškai klausia: "Koks puikus prigimtinis gėris yra žmogaus dvasia, kuri visa tai sugebėjo išmokti ir atlikti?" Ir išvardija "įstabius ir netikėtus tekstilės ir statybos produktus"; "pažangą žemės ūkyje ir laivyboje"; "visokių indų, įvairiausių skulptūrų ir tapybos darbų gamybą – ko ši dvasia tik nesugalvojo?!" Dar pamini teatrą, kalba apie gyvūnų prijaukinimą, apie "vaistų ir medicinos priemonių gausą", apie maistą ir prieskonius, apie kalbas ir rašymą, apie muziką ir matematikos, astronomijos įžvalgumą, – "iš tikrųjų, kas gali apibūdinti, kokį didžiulį kiekį žinių žmogaus dvasia sukaupė!"

Universitetų kūrimasis nuo vėlyvųjų viduramžių puikiai įrodo švietimo svarbą visoje Europoje. Deja, į paprastų žmonių švietimą nebuvo kreipta beveik jokio dėmesio. Žinios plačiajai visuomenei svarbiausiu bažnyčios uždaviniu paverčiamos tik reformacijos laikotarpiu. Nuo to meto mokytis turėjo visi. Savišvietos sureikšminimas sukėlė neregėtą lavinimosi bangą. Pagrindinė mintis buvo paprasta: jeigu norime, kad kiekvienas suprastų, ką tiki, ir suvoktų Biblijos raštus, tai pirmiausiai kiekvienas turi mokėti skaityti. Todėl visi vaikai privalo lankyti mokyklą. Anot Ortbergo, "reformacijos laikais užgimė idėja, kad kiekvienas žmogus turėtų gebėti pats skaityti Bibliją."

Liuteris vienas iš pirmųjų daugelyje savo raštų ėmė raginti steigti mokyklas. Ortbergas konferencijos pranešime pastebi: "Martynas Liuteris į tai žiūrėjo taip rimtai, kad net parašė knygą apie tėvus, kurie apleidę savo vaikų lavinimą. Cituoju: 'Dabar tikrai užsipulsiu begėdžius, niekingus, smerktinus tėvus, kurie net ne tėvai, o veikiau kaip kokie šlykštūs paršai, nuodingi padarai, ryjantys savo jauniklius’." Dar 1524 metais miestų pareigūnams buvo duotas paliepimas remti švietimą, nes "geriausią ir didžiausią klestėjimą, saugumą ir miesto stiprybę visų pirma lemia ne galingos sienos ir prabangūs pastatai", tačiau tai, kad juose būtų "daug gabių, išsimokslinusių, išmintingų, kilnių ir gerai išsilavinusių piliečių".

Ir Ženevoje po reformacijos įvedimo 1536 metais iškart buvo nustatyta mokymosi prievolė. Kaip Liuteriui, taip ir Jonui Kalvinui ypač rūpėjo mokymosi galimybes suteikti vaikams iš vargingesnių šeimų. Todėl kai kuriais atžvilgiais mokyklos net pasidarė svarbesnės už bažnyčias.

Čia neįmanoma nepaminėti ir Martyno Mažvydo. Jo katekizme, pirmojoje lietuviškoje knygoje, pirmiau išdėstytos abi pratarmės "Paprastas ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti", o tik paskui pateikti Dievo įsakymai bei tikėjimo išpažinimas. Lietuviškoje pratarmėje šis Ragainės evangelikų kunigas rašo:

"Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit / Ir tatai skaitydami permanykit. / Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti, / Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti... Veizdėkit ir dabokitės, žmonės visos, / Štai eina jūsump žodis Dangaus Karalystos. / Maloniai ir su džiaugsmu tą žodį priimkit, / O jūsų ūkiuose šeimyną mokykit. / Sūnūs, dukterys jūsų tur tatai mokėti, / Visa širdžia tur tą Dievo žodį mylėti."

Šiomis keliomis eilutėmis labai tiksliai perteikta evangeliškojo švietimo esmė: "permanykit"! Dievo žodžio skaitytojai turi suprasti, ką skaito; tikėjimo mokymas turi būti visų tiek suprastas, kad galėtų būti perduotas ir kitiems; o visa tai turi vykti iš širdies, iš vidaus ir su meile.

Pagrindą sudarė liaudies švietimas per pradines mokyklas. Ant jo kilo kita pakopa – aukštesnysis lavinimas (šešiolikmečiams, ypač septyniolikmečiams) per aukštąsias mokyklas. Ortbergas atreipia dėmesį į faktą, kad visos mokyklos iš pradžių tam tikra prasme buvusios krikščioniškos. Oksfordo universiteto (tiesa, įsteigto jau XII amžiuje) moto: "Viešpats – mano šviesa". Vėliau Amerikoje krikščionys įkūrė Harvardo (1636) ir Jeilio (1701) universitetus. "Devyniasdešimt du procentai visų JAV koledžų ir universitetų, įsteigtų prieš pilietinį karą, buvo atidaryti šito žmogaus [Kristaus] vardu", teigia Ortbergas.

Kodėl modernusis mokslas atsirado būtent Europoje? Kodėl universitetai steigėsi krikščioniškame pasaulyje? Ortbergas remiasi filosofu Alfredu North'u Whiteheadu (1861–1947), kuris knygoje Science and the Modern World šaknis mato viduramžių mąstyme, tiksliau, Dievo sampratoje. Dievas laikomas asmenišku, protingu ir geru Dievu. Whiteheadas rašo:

"Azijos religijų sampratoje dievas buvo būtybė, kuri yra arba pernelyg savavališka arba per daug beasmenė tokioms idėjoms, kurios turi daug įtakos mąstymo įpročiams. Bet koks reiškinys galėjo būti sukeltas neracionalaus despoto sprendimo arba galėjo kilti iš beasmenio, mįslingo šaltinio. Nebuvo jokios suprantamos, racionalios asmenybės, kuria būtų buvę galima pasitikėti."

Kitaip nei, pvz., taoizmas ar budizmas, krikščionybė akcentuoja objektyvios tiesos egzistavimą. Šios tiesos mes privalome siekti. Scholastikas Gilbertas de Tournai XIII a. rašė: "Mes niekad nesužinosime tiesos, jeigu pasitenkinsime tuo, kas mums jau žinoma... Tiesa atvira mums visiems, bet mes jos dar tobulai neperpratę". Siekis suprasti tiesą ir daugiau sužinoti pagimdė pažangos idėją, pastūmėjusią Vakarus toli priekin.

Žmogus negali galvoti lygiai kaip Dievas. Tačiau jis gali Dievo mintis permąstyti. Dar iš viduramžių yra išlikęs geras palyginimas: mes pašaukti išstudijuoti abi Dievo parašytas "knygas": gamtos knygą, sudėtą į jo kūriniją, ir Žodžio knygą, sudėtą į Bibliją. Šiandien dažnai matome atskirtį ir priešpriešą tarp mokslo ir teologijos. Bet iki Galilėjaus, Keplerio ir Niutono visiems gamtos mokslininkams buvo aišku: Dievas yra abiejų knygų autorius ir jos privalo visąlaik būti kartu. Jei jau tyrinėti ir bandyti perprasti, tai būtinai abi knygas.

Pabaigoje grįžkime prie Bertrando Russello. Viename 1959 metų BBC kanalo interviu didysis mąstytojas buvo paklaustas, kokią žinią ar gyvenimo pamoką jis norėtų perduoti žmonėms "po tūkstančio metų". Russellas įvardijo tik du dalykus: vieną moralinį ir vieną intelektinį principą. Anot Russello, nesvarbu, ką studijuojame ar tiriame, būtinai turime paklausti, kokie yra faktai ir kokia šių faktų tiesa; negalime vertinti pagal skonio ar naudingumo kriterijus. O moralinis principas tebūnie: "Meilė yra išmintinga, neapykanta yra kvaila." Tik meilė, o konkrečiai užuojauta ir tolerancija, padarys įmanomą ateities žmonių sambūvį. Panašiai kaip ir pradžioje cituotame veikale: "Geras gyvenimas yra tas, kurį įkvepia meilė ir veda žinojimas" (Why I am not a Christian). Kaip ir autobiografijos pradžioje atvirai pripažįsta: "Mano gyvenimą... varo trys aistros: meilės troškimas, žinojimo paieškos ir nepakeliama užuojauta kenčiantiems".

Kokie yra faktai apie Jėzų ir krikščionybę? Russellas smarkiai ignoravo Jėzaus gyvenimą ir krikščionybę. Ji, kaip ir kiekviena religija, jam tebuvo tik "blogio jėga" ir "drakonas", kurį reikia žudyti. Tad kaip Russellas priėjo prie minėtos išvados? Nešališkai ištyręs faktus ir be išankstinio nusistatymo? Tikrai ne. Būtų nesunku įrodyti, kad Russellas atmetė tikėjimą, Jėzaus mokymą ir asmenį vien iš emocinių priežasčių (pvz., mokymas apie pragarą jam tiesiog nepatiko). Bet tai reiškia, kad toks veikimo būdas neatitinka jo paties tiesos žinojimo reikalavimų.

Kaip dėl meilės? Russellas buvo teisus, kad meilė protinga, o neapykanta atmestina. Bet kas gi yra toji meilė? "Aš meilės ieškojau dėl to, kad pirmiausia ji atneša ekstazę... ir kad palengvina vienatvę, tą baisią vienatvę...", aiškina filosofas autobiografijos pratarmėje. Bet argi ne nesavanaudiška meilė? Russellas turėjo keturias žmonas ir daugybę meilužių. Jo meilės supratimas ir idealas labai prieštaringas.

Kita XX amžiaus mąstytoja, Hana Arendt, žvelgė giliau. Netikinti istorikė, Prinstono universiteto dėstytoja, veikale Žmogaus būklė "parašė, kad atleidimo vaidmenį žmonių santykiuose įtvirtino Jėzus iš Nazareto", teigia Ortbergas. Atleidimas – tai "raktas į laisvę". Atleisdami žmonės "gali išlikti laisvi veikėjai". Atlaidumas jai "tikra kerštingumo priešingybė". "Jėzaus pamokymuose apie atlaidumą slypinti laisvė yra laisvė nuo keršto", nes "atleidimas yra vienintelė reakcija, kuri ne tik reaguoja, bet veikia iš naujo ir netikėtai".

Russellui toks atlaidus Dievas buvo svetimas, kaip svetima ir atleidimo bei meilės priešams įtaka istorijoje. Pagal Russellą, žmogus pasmerktas "likimo tironui" ("A Free Man's Worship", 1903), jo gyvenimas tarsi "ilgas žygis per naktį" su neaiškia pabaiga, gyvenimas, kuris statomas "ant negailestingos nevilties pamatų".

"Arba dalykas yra tiesa, arba ne. Jei tai tiesa, reikia jį tikėti", sakė Russellas. Ortbergas įsitikinęs: "Nukryžiuotasis dailidė iš Nazareto yra tautų viltis ir pasaulio Gelbėtojas." Pranešimo pabaigoje ji taria:

"Klausimas iš tiesų yra ne kas tasai žmogus buvo, bet kas tasai žmogus yra? Kas yra tas Jėzus? Jis – istorijos ašis. Jis engiamųjų viltis. Jis bevilčių įkvėpimas. Jis yra karalių Karalius. Viešpačių Viešpats ir didžiausias visų laikų mokytojas. Jis – didžiausias visų laikų protas, davęs pačių didžiausių dovanų, pradėjęs didžiausią istorijoje judėjimą."

Ar tai tiesa? Visi kviečiami atsakyti į šį klausimą. Visi kviečiami kuo giliau ir be išankstinio nusistatymo įvertinti šio ypatingojo lyderio įtaką.


Registruotis šių metų Pasaulinei lyderystės konferencijai Klaipėdoje ir Vilniuje lapkričio mėnesį galima čia: http://www.lyderiams.lt/
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt