Vienas turėjo sumokėti!

2013-10-07
Holger Lahayne
Daugelio žinomų knygų autorius amerikietis Philipas Yancey'is dažnai ir daug kalba apie Dievo malonės dydį ir gausumą. Tuo ypač išsiskiria jo populiarioji knyga What’s So Amazing About Grace? (Kuo nuostabi malonė?). Savo interneto puslapyje Yancey’is rašo: "Malonė neteisinga [unfair]. Nusipelnome Dievo rūstybės, o gauname Dievo meilę, nusipelnome bausmės, o gauname atleidimą. Negauname to, ko nusipelnome... Nieko nepadarėme, kad užsitarnautume malonę, o Dievas ima ir suteikia mums amžinąjį gyvenimą."

Neblogai pasakyta, nors pirmasis sakinys gali būti ir klaidingai suprastas. Žiūrint giliau, jis visai neteisingas. Suprantu, kad Yancey'is nori pasakyti, jog Dievo malonė nesutalpinama į žmogiškų minčių rėmus, dėl to mes jos niekada iki galo nesuvoksime. Tačiau jis vartoja žodį "unfair/unfairness", kuris šiame kontekste tampa labai problemiškas, nes suponuoja tokių savokų kaip "nesąžiningumas", "klastingumas", "nedora" kaimynystę. Kai kuriose kalbose, tarp jų ir lietuvių, šį žodį, deja, tenka versti "neteisingas" arba panašiai. Taigi išeina, kad teigiama, jog Dievo malonė nėra teisinga. Tai tarsi reikštų, kad ir pats Dievas nėra teisingas, kadangi Dievo veiksmai šiaip jau atspindi jį patį. Bet Biblijoje daugelyje vietų kalbama apie Dievo nekintantį ir amžiną teisingumą (Pr 18, 25; 2 Met 19, 7; Ps 37, 28; 97, 2; 119, 137; 129, 4; Apd 10, 34; Rom 3, 5–6; 1 Pt 1, 17).

Minėtoje knygoje Yancey'is kalba ir apie Luko 15 užrašytą palyginimą apie sūnų palaidūną. Ir čia jis matąs "neteisingumą": tėvas tiesiog priima sugrįžusį sūnų ir nereikalauja jokio atpildo, kompensacijos ar panašiai. Be abejo, ši istorija iliustruoja Dievo malonę. Bet bėda ta, kad įsigali mada šiame palyginime matyti vien Dievo neteisingumą. Jau gana nemažai šiuolaikinių autorių, kaip Robas Bellis savo bestseleryje Love Wins (Meilė nugalės), stačiai įjunkę šnekėti apie "profound unfairness". Tad gal iš tikrųjų Biblija patvirtina požiūrį "gailestingumas vietoj teisingumo"? Gal iš tiesų teisus W. P. Youngas, kurio Trobelėje Šventoji Dvasia teigia, kad Jėzus "pasirinko kryžiaus kelią, kur dėl meilės triumfuoja gailestingumas, o ne teisingumas". Ji retoriškai klausia Mako: "Ar norėtum, kad jis būtų dėl visų pasirinkęs teisingumą? Ar nori teisingumo...?"

Gal jau iš tikrųjų mes klystame? Pažiūrėkime!

Kas atsitinka, kai atsisakome teisės ir klasikinio teisingumo kategorijos (kaip, deja, tampa įprasta jau netgi ir evangelikalų teologijoje)? Ogi tas, kad netrunkame į sūnaus palaidūno istoriją (kaip ir į daugelį kitų) žvelgti paviršutiniškai. Kai atsisakome teisingumo kategorijos, neišvengiamai tampame priversti užsimerkti, atsisakyti ir vienos labai svarbios šio pasakojimo linijos. O ji, deja, neguli paviršiuje.

Timas Kelleris knygoje The Prodigal God (Išlaidus Dievas) plačiai komentuoja palaidūno istoriją. Kelleris pastebi ir pabrėžia, kad tėvas jaunėlį priima ne 'šiaip sau’. "Atleidimas kiekvienam, kuris atleidžia, visada kainuoja", teigia šis Niujorko presbiterijonų kunigas. "Tėvas negalėjo sūnui tiesiog šiaip sau imti ir atleisti. Kažkas turėjo sumokėti! Tėvas negalėjo jį imti ir sugražinti į senąsias pozicijas – nebent vyresnysis brolis perimtų išlaidas." Lk 15,12 aiškiai sakoma, kad tėvas buvo išdalijęs visą savo turtą: jaunesnysis gavo savo dalį, likusi dalis – visas tėvo ūkis – nuo to laiko teisiškai priklausė vyresniajam sūnui (31 eil. tiesiogiai patvirtina šią nuosavybės struktūrą). Tėvas, be abejo, liko tėvas ir neprarado tam tikrų savo įgaliojimų.

Kad buvo išlaidų, minima 22–23 eilutėse. Nauji drabužiai ir sutiktuvių puota buvusi tik jų pradžia. Istorija tragiška tuo, jog vyresnysis brolis nepanorėjo tų išlaidų padengti. Galime spėti, kad ir iki pat pabaigos savo nuostatos nepakeičia. Jis privalėjo, jo padėtis reikalavo tarpininkauti tarp tėvo ir brolio, tiesti tiltą tarp abiejų, bet to nepadarė.

Jėzus yra ganytojas, kuris ieško paklydusios avies (Lk 15, 1s); Jėzus kaip moteris, kuri ieškojo pamestos monetos (15, 8s). Palaidūno vyresnysis brolis – ne toks. Jis nieko neieškojo. Tai Jėzus yra tikras vyresnysis brolis, kuris ant kryžiaus prisiėmė mūsų kaltę sau, ir sumokėjo nuodėmės kainą. Šia prasme jis padengė visas reikalingas išlaidas.

Visa tai rodo, kad nėra taip paprasta pasakyti (priešingai plačiai paplitusiai nuomonei), kur šioje istorijoje glūdi Evangelija; arba kas joje yra Jėzus, išganytojas. Tėvas ir yra Tėvas, kuris priima nusidėjėlį. Jo sielos kančios dėl sūnaus, jo nusižeminimas, net savęs atsižadėjimas, turi ir išganytojo bruožų. Kai kurie modernieji teologai, "inkarnacinio" išganymo mokymo šalininkai, palaidūne įžvelgia patį Kristų, radikaliai susitapatinusį su nusidėjėliais. Bet šioji įžvalga aiškinimąsi tik apsunkina ir visai neatsako į klausimą, kaip vyksta išganymas.

Palyginime turime savotišką nuopuolį (tėvo namų nepaisymas, maištas, meilės atmetimas), ir turime atnaujintus santykius. Esama ir kai kurių kryžiaus aspektų. Bet visos Evangelijos, deja, čia nėra, nes jos pateikimas nebuvo svarbiausias pasakojimo tikslas.

Vienas iš labai svarbių dalykų, kurio dažnai nepaisoma, yra palyginimo kontekstas. Jį apžvelgę pamatytume, kad palyginimu Jėzus visų pirma kreipiasi į fariziejus, kurie piktinosi Jėzaus bendravimu su muitininkais ir kitais nusidėjėliais (Lk 15,1–3). Fariziejai vaizduojami vyresniojo brolio asmenyje, dėl to istorijos pabaiga iš dalies lieka atvira: tėvas kviečia savo vyresnėlį į puotą, o mes taip ir nesužinome, ar jis šį kvietimą priims. Palyginimas – be pabaigos kulminacijos, ir be Evangelijos savo visumoje. Nes Jėzus to meto superreligingiesiems tarsi sako: žiūrėkite, aš pasiruošęs mokėti už nusidėjėlius; pasirengęs net gyvybę paaukoti. O jūs? Kodėl jūs nenorite atitraukti savo jaunesniųjų brolių nuo kiaulių lovio? Argi Izraelio tautos nusidėjėliai jums visai nerūpi? Ar jūs, kurie gyvenate patenkinti savo teisuoliškumu, tikrai manote esantys bent kiek geresni?

Todėl Jėzaus papasakotas palyginimas apie sūnų palaidūną yra ne tiek pasakojimas apie tai, kas yra, o labiau pasakojimas apie tai, ko nėra, ko nebuvo. Labai reikėjo, bet neatsirado tikrojo didvyrio, pasiaukojančio vyresniojo brolio, mokančio už jaunėlio skolas. Tai yra šios istorijos esmė! Dėl to nereiktų esme versti to, kas iš tiesų yra antraeiliška. Jėzus savo palyginimu fariziejams nesako: žiūrėkite, kokia malonė! Atlapaširdė malonė visiems, kurie tik nori būti priimti. Ne, Jėzus jiems sako: žiūrėkite, yra daug išlaidų ir už jas būtina sumokėti! Ir aš, kitaip negu vyresnis brolis, iš tikrųjų mokėsiu. – Todėl malonė eina kartu su išpirkimu, skolų padengimu. Tad šia prasme ji niekaip nėra priešinga teisingumui, o jį tik patvirtina.

Heidelbergo katekizmo atsakymas į 12 klausimą skelbia: "Dievas nori, kad Jo teisingumas būtų išpildytas, todėl turime už savo kaltę patys arba per kitą Jam sumokėti visą išpirką". Vienareikšmiškai tvirtinama: teisingumo reikalavimas lieka. Kas nors turi atsirasti, kuris sumokės. Teisingumą būtina patenkinti. Būtent dėl to negalime išsigelbėti patys, kadangi neturime kuo mokėti.

Akivaizdu, kad Yancey’iui trūksta šio protestantų išpažinimų tradicijos suvokimo. Apie tai šios jo knygos recenzijoje rašo ir Gregas Gilbertas. Jis sako, kad Yancey'is pasakoja vieną po kitos malonę iliustruojančias istorijas, tačiau pasilikdamas anapus teisės kategorijos ir dėl to niekaip neprieina prie esmės (taip pat ir niekur nepateikia malonės definicijos!). Gilbertas taikliai pasako tai, ko Yancey’io knygoje nėra: "Taigi kuo nuostabi malonė? Malonė stebina tuo, kad teisingas Dievas, kuris prisiekė nubausti nuodėmę ir įvykdyti teisingumą, vis dėlto rado būdą perkelti šį teisingumą nuo manęs, nusidėjėlio." Šis nuostabus būdas yra jo mylimojo Sūnaus mirtis ant kryžiaus. Ant kryžiaus buvo sumokėta už mūsų išlaidas. Tenai "ramybė ir teisumas" tobulai pasibučiavo (Ps 85, 11).
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt