„Koks svarbiausias žmogaus tikslas?“

2013-09-01
Holger Lahayne
Šiuolaikinis žmogus grumiasi su klausimu: kas yra žmogus? Kas toks, kas aš esu? Artimai susijęs su tuo yra klausimas, kaip mes suvokiame savo tikslą ir pašaukimą gyvenime: dėl ko žmogus egzistuoja? Kam, vardan ko aš gyvenu? Koks svarbiausias mano tikslas gyvenime?

Kadangi į šiuos, paskutiniuosius, klausimus šiandieniniams žmonėms atsakyti pasidarė labai sunku, tai dėl to jie ir nežino, negali atsakyti, kas yra žmogus. Ir mūsų vakarietiškosios kultūros elitas jau seniai nebeteikia aiškaus atsakymo. Rašytojai, filmų kūrėjai ir dailininkai dažnai yra visiškai pasimetę. Vienas pavyzdys: kanadiečių rašytojas Douglasas Couplandas (g. 1961) knygos Gyvenimas po Dievo (1994) epizode "Mažieji padarai" štai kaip analizuoja klausimą "Iš kur atsirado žmonės?":

"... svarsčiau, kas daro žmones, na... žmonėmis? Kas iš tikrųjų yra žmogiškas elgesys? Pavyzdžiui, mes žinome, koks yra šuns elgesys. Šunys elgiasi taip, kaip dera šunims: vejasi numestą pagalį, uosto vienas kitam po uodega ir kaišioja galvą pro važiuojančių mašinų langus. Mes žinom ir tai, kaip elgiasi katės... O kokie žmonių veiksmai yra žmogiški?... Kas daro mus žmonėmis? Svarsčiau: keista, kad žemėje gyvena milijardai žmonių, tačiau nė vienas iš jų taip ir nežino, kas daro žmones žmonėmis. Man į galvą atėjo vieninteliai dalykai, kuriuos daro žmonės ir kurių nedaro jokie gyvūnai – tai rūkymas, kultūrizmas ir rašymas. Ne tiek daug, atsižvelgiant į tai, kokie mes patys sau atrodom ypatingi."

Bet yra toks vienas tibetietis, kuris vis dėlto tiksliai žino, kas yra žmogus ir koks jo tikslas gyvenime. Jis sako: "Esu įsitikinęs, kad svarbiausia mūsų gyvenime siekti laimės. Tai akivaizdu. Ar išpažįstame kokią religiją, ar ne, tikime viena religija ar kita, mes visi siekiame ko nors geresnio, manau, mūsų gyvenimas savaime rieda į laimę... Mūsų egzistencijos tikslas – siekti laimės". Tas tibetietis yra Dalai Lama, o tokiais žodžiais, kuriuos ką tik perskaičiau, prasideda jo knygos Menas būti laimingam pirmas skyrius. Kelias į laimę, anot šio aukščiausio Tibeto budistų vadovo, toks: "galime būti laimingi lavindami protą".

Dalai Lama rugsėjo viduryje jau trečią kartą aplankys Lietuvą. Kodėl jis toks populiarus čia, Lietuvoje ir kitur Europoje? Jis duoda paprastus ir aiškius atsakymus šiuolaikiniams pasimetusiems žmonėms. Be to, jis nurodo kelią, kaip būti dvasingu žmogumi be Dievo. Dalai Lama yra tarsi visų dvasingų ir religingų bedievių švyturys. (Knygos pabaigoje jis rašo: "... tikėti yra gerai. Bet mes esame pajėgūs išsiversti ir be religinių įsitikinimų, kartais taip net geriau. Tai kiekvieno mūsų teisė: jei norime tikėti – puiku, jei nenorime – irgi gerai.")

Šiuose Dalai Lamos žodžiuose yra šiek tiek tiesos, bet iš esmės jis šauna pro šalį. Vienas 17 a. krikščionių tekstas taip pat prasideda klausimu "Koks svarbiausias žmogaus tikslas?" Bet jo atsakymas visai kitoks negu žymiojo budisto. Tas tekstas yra Vestminsterio trumpas katekizmas, išleistas 1647 m., o pirmas atsakymas skamba šitaip: "Svarbiausias žmogaus tikslas yra šlovinti Dievą ir džiaugtis juo per amžius."

Reformatorius Jonas Kalvinas tą pačią mintį išreiškė jau 1545 m. Ženevos katekizme: "Jis [Dievas] mus sukūrė ir pastatė į šį pasaulį, kad Jis būtų pašlovintas mumyse. Todėl yra teisinga ir gera, kad mūsų gyvenimas, kurio pradžia Jis yra, vėl tarnautų Jo pašlovinimui." Tai yra žmogaus "aukščiausias Gėris" (2–3 kl.).

Šiais žodžiais Kalvinas bei Vestminsterio katekizmo autoriai pateikia Biblijos mokymo santrauką. Nes Dievo žodis nuo pradžios ir iki galo pabrėžia: Dievo garbė ir šlovė yra visų Dievo darbų galutinis tikslas; ką Jis bedarytų – Dievo pagrindinis motyvas yra suteikti sau pačiam garbę. Jis sukūrė kiekvieną žmogų savo garbei (Iz 43, 7), visa kurinija skelbia Dievo šlovę (Ps 19, 1).

Izaijo 48, 9–11 Dievas kalba apie išganymą. Galėtume sakyti: žmogaus išganymas tai jau tikrai tik vardan žmogaus. Pasirodo, ne. Ir išganymas visų pirma tarnauja Dievo garbei: "Dėl savęs, savo paties dėlei, kad mano vardas nebūtų paniekintas, dabar tai darau. Savo šlovės neperleisiu kitam!" Panašiai rašoma ir Laiško efeziečiams pradžioje. Paulius plačiai apsako mūsų išgelbėjimo gylį ir didį, bet kartu jis kelissyk akcentuoja, kad viskas vyko "jo didybės šlovei" (pvz., Ef 1, 14). Ir danguje prie Dievo sosto taip pat bus giedama: "Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir galybę, nes tu visa sutvėrei, tavo valia visa yra ir buvo sutverta" (Apr 4, 11).

Atrodo, Biblijos mokymas yra gana aiškus. Tačiau mes nelabai linkę su tuo sutikti: kodėl Dievas toks savanaudis? Ką jis sau mano, šitaip statydamas save į visatos centrą? "Mes pasąmonėje galvojame, kad Dievas neturėtų būti toks egocentriškas. Jis turėtų daugiau dalytis. Argi Dievas nelankė vaikų darželio? Kiekvienas žino, jog iš tavęs laukiama, kad pasidalysi." (Greg Johnson, "Kodėl Dievas yra savanaudis?")

Bet esmė ta, kad Dievas ir yra visatos centras. Dievas rūpinasi savo garbe, kadangi Jis vienintelis yra visa ko Kūrėjas. Nėra su kuo Jam dalytis. Viskas sukasi aplink Jį; viskas visatoje yra nukreipta į Jį. Jis yra Kūrėjas, o mes esame jo kūriniai. Dėl to ne Dievas egzistuoja dėl mūsų, bet atvirkščiai – mes esame dėl Jo. Mūsų gyvenimo tikslas, esmė, pašaukimas slypi Jame. Todėl visiškai teisėtai reikalaujama: "Duokite garbę mūsų Dievui!" (Įst 32, 3)

Aš nesu Dievas nei pasaulio centras. Deja, po nuopuolio ir mes girdime tą patį, ką Adomas su Ieva išgirdo rojuje: "Būsite kaip Dievas" (Pr 3, 5) – būsite dievai! Jau dabar esate! Ir mums tai labai patinka. Tai kutena ausis, kaip Liuteris sakė. Kadangi toks melas mums malonus, tai knygos kaip R. Byrne The Secret-Paslaptis tampa bestseleriais. Pabaigoje ši australė apie žmogų rašo: "Žemė sukasi dėl Tavęs. Vandenynai tvinsta ir slūgsta dėl Tavęs. Paukščiai čiulba Tau. Saulė teka ir leidžiasi dėl Tavęs...." Jai pritartų ir lietuvis Rytų religingumo fanas, fotografas P. Normantas: "aš pats sau esu tikslas".

Kuklesnis žmogus pasvarstytų: gerai, gal vis dėlto mes ne dievai, bet tada kas? Kur mūsų vieta tokio galingo Dievo atžvilgiu? Nejau mes niekas? Visai ne, sako pirmas Vestminsterio katekizmo klausimas. Atkreipkime dėmesį į antrą atsakymo pusę: "šlovinti Dievą ir džiaugtis juo per amžius". Žmogaus džiaugsmas ir laimė. Bet tik tada, kai žmogus Dievui atiduoda visą šlovę, patenka į savo tikrąją vietą ir ima gyventi pagal savo tikrąją paskirtį.

Džiaugsmas yra vienas iš pagrindinių tikinčiųjų bruožų. Psalmėse esame keliskart raginami: "Džiaukis iš širdies Viešpačiu" (Ps 37, 4); Paulius Dievo karalystę trumpai taip apibūdina: "teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje" (Rom 14, 17); džiaugsmas yra ir vienas iš Laiške galatams 5, 22 vardijamų Dvasios vaisių.

Biblija mini ir žemiškus džiaugsmo šaltinius: vaikų gimimas (Ps 113, 9), santuoka (Pat 5, 18), lytiniai santykiai (Gg 1, 4), vynas (Ps 104, 15), gausūs derliai ir maistas (Apd 14, 17). Visa tai neatmetama. Biblijos logika tokia: jeigu jau dabar yra tiek dalykų, kuriais galime džiaugtis, tai koks bus tas dar didesnis džiaugsmas?!

Nes katekizmas kalba apie amžinąjį džiaugsmą. Čia, žemėje, trumpą laiką tenka kentėti, kaip rašo Petras pirmame savo laiške. Nes pats Kristus pirma kentėjo, paskui buvo prikeltas ir paimtas į Dangaus džiaugsmą. Todėl apaštalas ragina: "Verčiau džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis" (1 Pt 5, 10).

Galėsime džiūgauti ir linksmintis – krikščionybė nėra niurgzlių religija! Linksminamės per giminių suėjimus, šventes, per vestuves. Danguje irgi vyks tokia šventė. Apreiškimo 19, 7 rašoma apie "Avinėlio vestuves": "Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime jam garbę..." Ir čia Dievo šlovė ir mūsų džiaugsmas minimi kartu.

Pagal Dalai Lamą mūsų egzistencijos tikslas – siekti laimės; krikščionių egzistencijos tikslas – pasiekti laimę. Ką tik peržiūrėjau tibetiečio knygą – apie amžinybę nieko neradau. Nes kitaip negali būti: "amžinasis džiaugsmas" (Iz 61, 7) jo pasaulėžiūroje neegzistuoja. Yra tik amžinas karmos ratas (kažkas mumyse – ne siela! ne pats žmogus! – vis iš naujo atgimsta kitokiu pavidalu). Nors daug Lietuvos intelektualų žavisi karmos idėja, kas tai per alternatyva?!

Išgelbėjimas budizme yra vien vidinė būsena; gal kažkada ir pasieksi kažkokią ramybę, bet liksi vienas su savimi ir išnyksi kaip asmenybė. Biblijos vaizdas kitoks: mes buvome sukurti ne vienatvei, o bendrystei. Bendrystei su Dievu. Tai mūsų pašaukimas ir tikslas. Ir danguje "... pats Dievas bus su jais" (Apr 21, 3); bus bendra visų tikinčiųjų ir Dievo šventė – tokia Apreiškimo knygos ateities vizija.

Amžinybėje Dievą šlovinti ir linksmintis – tai nuostabi Geroji Naujiena! Kas to nenorėtų? Nejaugi budizmo vizija geresnė? Bet kažkodėl mūsų žmonės taip mielai renkasi ją! Gal jie kvaili?

Būtent kad kvaili! Nes ir pati Biblija taip sako. Paulius Rom 1,18s analizuoja žmonijos nuodėmingumą. Puolęs žmogus yra kvailas (22 eil.). Nes jis žinodamas, kad Dievas yra, "negarbino jo kaip Dievo" (21 eil.). Verčiau jis "tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius" (25 eil.). Kiekvienas netikintis žmogus yra stabmeldys, nes garbina ne Dievą, bet ką nors kitą, ar tai būtų kitos religijos dievas, ar jis pats, ar pinigai, sėkmė, seksas ir t.t. Žmonių maišto prieš Dievą pasekmė yra nedėkingumas (21 eil.) ir nepaklusnumas (nuo 26 eil.): piktybės, pavydas, nesantaika, panieka, apkalbos, šmeižtas ir t.t. (29–30 eil.) – laimės ir džiaugsmo čia nė kvapo...

Niūrus vaizdas. Ką žmonėms daryti? Dalai Lama sako, kad reikia lavinti protą. Protą palavinti niekada nepakenks, tačiau tai neišspręs esminės problemos. Problema yra mūsų bedievystė (18 eil.) ir nepagarba Dievui. Biblija ragina mus tikėti Dievo Sūnų (1 Jn 5, 10), jį išpažinti (1 Jn 4, 15) ir gerbti (Jn 5, 23). Kas netiki jo, tas negerbia, o kas negerbia, tas iš tikrųjų netiki. Todėl Apd 3,19 nurodo pirmą žingsnį į amžinąją laimę: "atgailokite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės".

O kaip Jėzų teisingai gerbti? Vestminsterio katekizmo antras klausimas kalba ir apie šią problemą: "Kaip Dievas nurodė save šlovinti ir savimi džiaugtis? Atsakymas: Dievo Žodis [Biblija]... vienintelis nurodo, kaip jį šlovinti ir juo džiaugtis." Dievo žodis atskleidžia mūsų nuodėmingumą; parodo, kad žmonės iš tikrųjų negerbia Sūnaus. O pagarba Dievui veda į Dievo žodį; kas gerbia Dievą, intensyviai studijuoja Dievo Žodį ir jį gerbia. Todėl Paulius linki, kad "Viešpaties žodis skintųsi kelią ir būtų gerbiamas" (2 Tes 3, 1; žr. ir Ps 56, 11).

O tokia pagarba vėl veda į džiaugsmą. Psalmėse dažnai esame raginami džiaugtis Viešpaties įstatymu ir žodžiu (pvz., Ps 1, 2), kad kartu su pranašu Jeremiju galėtume išpažinti: "Tavo žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę..." (Jer 15, 16).
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt