Menas Biblijoje (I)

2013-05-24
Francis A. Schaeffer
Kristaus viešpatavimas

Krikščionys evangelikai visados buvo linkę ištremti meną kuo toliau į gyvenimo pakraštį. Jų nuomone, daug svarbiau yra visai kiti dalykai. Nepaisydami savo teisingų kalbų apie Kristaus viešpatavimą, evangelikai susiaurina jo veikimo sferą, palikdami jam tik mažą tikrovės plotą. Neteisingai suprasdami Kristaus viešpatavimą žmogui ir visatai, jie praranda turtus, kuriuos Biblija galėtų duoti, praturtindama gyvenimą ir kultūrą. Jėzaus Kristaus viešpatavimas mūsų gyvenime reiškia, kad krikščionybėje nėra platoniškų sričių. Čia kūnas neatskiriamas nuo sielos, ir siela nėra svarbesnė už kūną. Viešpats sutvėrė kūną lygiai kaip ir sielą ir atpirko visą žmogų. Todėl visai teisėtai evangelikai kritikuojami dėl perdėto domėjimosi sielos išgelbėjimu ir dėl per mažo susirūpinimo visu žmogumi.

Keturis dalykus Biblijoje galime aiškiai suprasti: 1. Dievas sukūrė žmogų. 2. Per Kristų įvyko žmogaus atpirkimas. 3. Kristus yra žmogaus ir krikščioniškojo gyvenimo Viešpats. 4. Kai Kristus sugrįš, kūnas bus prikeltas iš numirusių ir žmogus bus visiškai išgelbėtas. Tik atsižvelgdami į šiuos dalykus, menui savo gyvenime rasime deramą vietą. Kitaip tariant, žmogus ir jo gyvenimas priklauso nuo Kristaus.

Žmogaus pilnatvės ir žmogaus viešpatavimo kūrybinės koncepcijos teiginį aptinkame jau pačioje Biblijos pradžioje: "Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir mūsų panašumą ir jis tevaldo jūros žuvis ir dangaus paukščius, ir žvėris, ir visą žemę, ir visus roplius, kurie kruta ant žemės. Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą; pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė; sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę" (Pr 1,26–27).

Nuo pat pradžios vyras ir moteris, vieninteliai sukurti panašūs į Dievą, gavo teisę viešpatauti Dievo sukurtame pasaulyje, turėjo atsakyti už rojaus sodo priežiūrą. Kaip žinome, šį viešpatavimą nutraukė žmogaus nuopuolis, laike ir erdvėje įvykęs faktas.

Tačiau žmogaus viešpatavimo galia gali būti atstatyta, jei jis bus apvalytas Kristaus krauju. Jei bus išvaduota jo siela, ir ne tik ji, bet ir protas, ir kūnas. Būdami krikščionys, mes diena po dienos sekame Kristų, ir tai duoda rezultatų. Todėl tikrasis dvasingumas visados kyla iš Kristaus viešpatavimo visam žmogui.

Praeityje krikščionys tai kartais suprasdavo geriau negu pastaraisiais dešimtmečiais. Prieš keletą metų, kai pradėjau tyrinėti krikščioniškosios kultūros koncepciją, daugelis žmonių šį mano darbą stebėjo įtariai. Jiems atrodė, kad esu nebibliškas, jei domiuosi intelektualiais klausimais. Toks požiūris rodo tikrą mūsų skurdą, mūsų nesugebėjimą suprasti to, kad jei krikščionybė yra tiesa, tai ji apima visą žmogų – su jo intelektu ir kūrybingumu. Krikščionybė nėra tiesa, egzistuojanti tik dogmose ar doktrinose, ji yra visa apimanti tiesa, ji yra viso žmogaus ir viso jo gyvenimo tiesa.

Senovėje žmonės bijojo toli keliauti, kad pasiekę pasaulio kraštą, nenukristų ten, kur jų tykoja pasirengę praryti slibinai. Bet, jei supratome, kad krikščionybė apima viską – kas yra ir kas bus, ir kad begalinis Dievas yra čia ir dabar, mūsų sąmonė yra laisva. Tuomet mums nėra neįmanomo dalyko ir galime nebijoti, jog nukrisime atsidūrę prie pasaulio krašto. Toks požiūris suteiktų mūsų krikščioniškumui jėgos, kurios mums stigo pastaruoju metu.

Šis Kristaus viešpatavimas apima visą kultūrą, įskaitant ir kūrybą. Ir čia evangeliškoji, arba biblinė krikščionybė yra silpna. Viskas, ką krikščionys evangelikai yra sukūrę, tėra romantiškas Sekmadienio mokyklos menas. Jie lyg ir nesupranta, jog menai taip pat pavaldūs Jėzaus karalijai.

Fransis Baconas, kurio mintimis dažnai tekdavo remtis, buvo vienas iš pirmųjų mokslininkų, tikėjusių natūraliųjų procesų atviroje sistemoje dėsniu. Jis drauge su tokiais žmonėmis kaip Kopernikas ir Galileo tikėjo, kad jei pasaulis sukurtas prasmingo Dievo, tai siekti tiesos ir įrodyti, jog visata prasminga, yra įmanomas dalykas. Žinoma, daugeliu klausimų su Fransiu Beconu aš nesutikčiau, bet vienu jo pareiškimu aš mėgstu remtis: "Žmogus nupuldamas prarado ir savo nekaltumą, ir savo gebėjimą valdyti gamtą. Ir šis praradimas, beje, dar šiame gyvenime iš dalies gali būti atitaisytas, pirmiau per religiją ir tikėjimą, o paskui – per menus ir mokslus". Kaip norėčiau, kad bent artimiausius penkiasdešimt metų krikščionys evangelikai Jungtinėse Valstijose, Didžiojoje Britanijoje ir visame pasaulyje išlaikytų šią viziją prieš savo akis.

Menai ir mokslai turi savo vietą krikščioniškame gyvenime – tai nėra periferinė sritis. Krikščionis, atpirktas Kristaus pasiaukojimu, gyvenantis pagal Šventąjį Raštą, vadovaujamas Šventosios Dvasios, domisi menu, kadangi jis yra Kristaus karalystės dalis. Menus krikščionis turėtų panaudoti ne Dievo garbei iliustruoti, bet kaip grožio dalykus, tinkamus Dievui pašlovinti. Meno kūrinys pats savaime yra himnas Dievui.

Nors koncepcija apie Kristaus viešpatavimą visam pasauliui, įskaitant ir meną, yra aiški, daugeliui krikščionių gali atrodyti, jog Biblijoje labai mažai kalbama apie menus. Negana to, kai kurie žmonės mano, jog žydai visai nesidomėjo menais dėl to, kas pasakyta Dešimtyje Dievo įsakymų. Bet jei perskaitytume Bibliją atidžiau, galėtume teigti kaip tik priešingą dalyką. Kadangi daugeliui krikščionių kyla tokių neaiškumų, bandysime atsakyti detaliau.

Nesidaryk sau jokio paveikslo

Tie, kurie mano, jog Šventasis Raštas draudžia meną, remiasi pirmiausia Dešimčia Dievo įsakymų: "Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštybėse danguje ir kas yra žemumoje ant žemės, nei į tai, kas yra vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi: Aš esu Viešpats, tavo Dievas, galingas ir pavydus..." (Iš 20,4–5). Ar neaišku, jog žmogui draudžiama pasidaryti atvaizdą ne tik Dievo, bet ir bet ko danguje ir žemėje? Atrodytų, čia tikrai nėra vietos menui.

Norint suprasti šį požiūrį, verta geriau įsiskaityti kitą Įstatymo pusę, kuri leistų geriau suprasti šią Išėjimo knygos vietą: "Nedirbsite sau stabo ir drožinio ir nestatysite savo žemėje šulų nei dėsite paminklinių akmenų, kad juos garbintumėte. Nes aš esu Viešpats, Jūsų Dievas" (Kun 26,1). Ši vieta rodo, jog Šventasis Raštas draudžia ne patį meną, bet jo garbinimą. Vieną Dievą galima garbinti. Todėl šis įsakymas ne prieš meną, bet prieš jo garbinimą, t. y. prieš garbinimą bet ko kito, išskyrus Dievą. Meną garbinti – blogas dalykas, bet nieko bloga jį kurti.

Menas ir šventyklos palapinė

Vienas iš Šventojo Rašto interpretavimo principų yra tai, kad Šventasis Raštas neprieštarauja pats sau. Todėl labai svarbu prisiminti, jog ant Sinajaus kalno Dievas per Mozę paskelbė 10 įsakymų ir drauge nurodė, kaip pastatyti ir įrengti šventyklą. Šiame nurodyme galima įžvelgti sintezę visų menų, kokius žmonės iš viso žino. Pažiūrėkime atidžiau.

Mozei, užkopusiam ant Sinajaus kalno, Dievas davė specialius nurodymus įrengti šventyklą. Jis liepė Mozei surinkti iš izraelitų auksą ir sidabrą, gražius audeklus ir kailius, akacijos medžius ir brangakmenius ir t. t. Ir dar paliepė : "Ją padarys (Izraelio sūnūs) pagal pavyzdį padangtės, kurią tau parodysiu..." (Iš 25,9). Iš kur pavyzdys buvo paimtas? Jį davė Dievas: "Žiūrėk, kad visa padarytum pagal pavaizdą, kurs tau parodytas kalne" (Iš 25,40). Dievas pats nurodė Mozei šventyklos pavyzdį. Kitaip sakant, architektas buvo Dievas, o ne žmogus. Keletą kartų ta pačia fraze nurodoma, kaip šventykla turi būti padaryta: "Padarysite ją taip..." Viską Dievas Mozei nurodė detaliai. Ir šitie nurodymai buvo to paties Dievo, davusio Dešimt įsakymų.

Taigi kokie buvo šie nurodymai? Jų buvo daug, bet mes susikoncentruosime ties menu šventyklos viduje ir pirmiausia ties Dievo garbinimo vieta. Atkreipkime dėmesį į nurodymus dėl šventų švenčiausiosios vietos meninės įrangos: "Nukalsi iš aukso du kerubus; padirbsi juos iš kalstyto aukso prie abiejų malonės sosto galų" (Iš 25,18). Kas yra kerubai? Dalis angelų gausybės. Kas buvo liepta? Paprasčiausiai padaryti meno kūrinį. Angelų statulos turėjo būti pastatytos šventų švenčiausiojoje, kur tik kartą per metus patekdavo vienintelis žmogus – vyriausiasis kunigas. Tai turėjo būti padaryta paties Dievo liepimu.

Kas nors galėtų paprieštarauti – bet tai yra ypatinga, nes vaizduojami angelai, tai priklauso religijai ir nėra mums įprastas menas. Tai tiesa. Tačiau vėlgi prie pat šventų švenčiausiosios liepiama pastatyti lempas: "Padarysi ir žibintuvą, nukaltą iš tyriausio aukso: jo liemenį ir šakas, taures, buoželes ir iš jo išeinančias lelijas. Šešios šakos eis iš jo šonų, trys iš vieno šono ir trys iš kito, trys riešuto pavidalo taurelės draug su buožele ir viena lelija bus ant vienos šakos; ir ant kitos šakos taip pat trys taurelės draug su buožele ir lelija; toks pat bus darbas šešių šakų, kurios turi būti išvestos iš liemens" (Iš 25,31–33). Ir aprašymas tęsiasi toliau. Paskui aprašomas dar vienas meno kūrinys – žvakidės. Kaip jos papuoštos? Ne angelais, bet natūralaus pasaulio grožybėmis: žolynais, gėlėmis. Visa tai Dievo paliepimu turi stovėti šventyklos viduryje per pamaldas.

Vėliau Išėjimo knygoje randame kunigo rūbų aprašymą: "O prie apatinės jupos siūlės padarysi aplinkui iš mėlynos ir raudonos purpuros ir dusyk dažyto karmazino tarsi granatinius obuolėlius, perpintus varpeliais" (Iš 28,33). Taigi kunigas, įeidamas į šventų švenčiausiąją, savo rūbu turėjo reprezentuoti natūralųjį pasaulį, iškeldamas gamtą į Dievo akivaizdą. Tai neprieštarauja meno kūriniams.

Tačiau čia galima pastebėti neįprastų dalykų. Natūralūs granatai yra raudoni, o šie granatai turėjo būti mėlyni ir raudono purpuro. Purpuriniai jie galėjo būti, bet mėlyni – ne. Šiuo atveju norėta parodyti, jog kuriant galima naudotis laisve: galima imti iš gamtos visa, kas natūralu, bet galima panaudoti ir ką nors dirbtinio. Kitais žodžiais tariant, menas neturi būti fotografinis.

Kartais ima pagunda Bibliją skaityti vien kaip "šventą knygą", laikant istorinius įvykius aukštesnės realybės pasireiškimu, neturinčiu nieko bendro su žemiškąja tikrove. Bet turime suprasti, jog kai Dievas įsakė tuos meno kūrinius atlikti, tam turėjo būti ir menininkų. Menas turi dvi puses: jis yra kūryba, tai tiesa, bet jis turi ir techninę pusę, t. y. kaip tai padaryti. Išėjimo knygoje (37,7) nurodomi techniniai dalykai: "Iš kalstyto aukso padarė du kerubus ir pritaisė juos prie abiejų malonės sosto galų". Kerubas ant skrynios neatsirado staiga iš dangaus. Kažkas turėjo susitepti rankas, kažkas turėjo išspręsti visas technines problemas. Šiuolaikiniai menininkai taip pat turi praeiti visa tai, ką darė anie menininkai. Tai matysime toliau aptardami šventyklos įrangą.

Šventykla

Šventykla, kaip ir maldykla, buvo suplanuota ne žmogaus. Šventasis Raštas pabrėžia, kad planas buvo gautas iš Dievo. Metraštininkas sako, kad Dovydas davė Saliamonui "pavyzdį, kurį gavo nuo Dvasios", įvairioms vietoms šventykloje įrengti (1 Met 28,11–12). 19 eilutėje skaitome: "Visa, – sakė Dovydas, – atėjo man parašyta Viešpaties ranka, kad suprasčiau visus pavyzdžio darbus". Tai, kokią Dievas norėtų matyti šventyklą, nebuvo vien tik aukštesnio lygio dvasinė Dovydo patirtis. Dalį jos sudarė išsamus apreiškimas, kaip šventykla turi būti padaryta. Dovydas žinojo, kaip pastatyti šventyklą, nes jam pasakė Dievas. Dovydas iš tiesų kalba, jog Dievas leido jam iš aprašymo suprasti, kaip šventykla turi atrodyti. Mums nepaaiškinama, ką reiškia "atėjo man parašyta" ir kokiu būdu detalus apreiškimas atėjo, bet aišku, kad Dievo įkvėptas, iš aprašymo Dovydas gavo pastato pavyzdį.

Kas dar turėjo būti šventykloje? Šventykla turėjo būti užpildyta meno kūriniais. "Šventyklos aslą jis išklojo brangiausiu marmuru, ir tai buvo labai gražu" (2 Met 3,6). Įsidėmėkite: šventykla buvo išklota brangiausiu marmuru. Šiuos akmenis naudoti nebuvo jokio pragmatiško tikslo. Jie neturėjo praktinės reikšmės. Dievas paprasčiausiai norėjo, kad šventykloje būtų gražu. Viešpačiui Dievui rūpi grožis.

Pažvelkime iš paukščio skrydžio į sniegu padengtus kalnus. Nekyla abejonės. Dievas neabejingas grožiui. Ir grožis turi savo vietą garbinant Dievą. Jaunimas dažnai pastebi, jog daugelis evangelikų bažnyčių pastatų yra bjaurūs. Nelaimei, jie dažnai teisūs. Mes taip nusmukome, jog nebegalime suprasti, kad grožis turi būti skirtas Dievo garbei. Bet šioje šventykloje, kurią Saliamonas statė vadovaujamas paties Dievo, grožiui buvo skirtas svarbus vaidmuo.

Metraštininkas tęsia: "Auksu jis apmušė Namus – sijas, slenksčius, sienas ir duris; ant sienų išraižė kerubus" (2 Met 3,7). Anksčiau kalbėjome apie kerubus šventų švenčiausiojoje; tai buvo skulptūros. Čia jie yra bareljefiški, t. y. raižiniai. Kur tik žvelgei, visur buvo raižiniai. Bet buvo ir skulptūrų: "Šventų šventojoje jis padarė du drožtus kerubus ir paauksavo" (eil. 10).

Toliau 16 ir 17 eilutėse skaitome: "Jis padirbo vėrinio išvaizdos vainikų ir uždėjo ant stulpų viršaus; padarė šimtą granatmedžio obuolių ir uždėjo ant stulpų viršaus; padarė šimtą granatmedžio obuolių ir uždėjo juos ant vainikų. Stulpus pastatė priešais šventovę priekyje: vieną – dešinėje, o kitą – kairėje". Tai buvo dvi kolonos. Jos neturėjo nei architektūrinės, nei praktinės inžinerinės reikšmės. Jos čia stovėjo, nes Dievas pasakė, kad jos čia turi būti dėl grožio. Ant šių kolonų kapitelių buvo granatai, įstatyti tarp grandinėlių. Jeigu tik suprantame, ką čia skaitome, mums tiesiog užima kvapą, nes tai yra neapsakomai gražu.

Metraščių antros knygos 4 skyriuje sužinome, kad Saliamonas padarė milžinišką altorių ir "jūrą" (t. y. baseiną – milžinišką dubenį), kurios diametras buvo penkiolika pėdų ir, manoma, galėjo talpinti apie 10 000 galonų skysčio. "Po jūros briauna buvo jaučių pavidalai, o aplink ją iš viršaus jos šonuose ėjo dvi eilės drožinių po dešimtį mastų; jaučiai gi buvo nulieti. Pati jūra buvo padėta ant dvylikos jaučių, kurių trys buvo atgręžti į šiaurę, kiti trys į vakarus, vėl kiti trys į pietus ir trys likusieji į rytus, ir jūra buvo uždėta ant jų; jaučių pasturgaliai buvo uždengti po jūra" (2 Met 4,3–4). Vėl matome, kad šventykloje būta aukščiausio lygio meno. Angelai – bareljefiniai kerubai, augalų pasaulis parodytas gėlių ir granatų raižiniais, gyvūnijos išreikštas jaučių figūromis. Reprezentacinis menas, vaizduojantis nereliginius objektus, papuošė centrinę Dievo garbinimo vietą.

Dėl tikslumo verta pasakyti, kad jaučiai turėjo paskirtį – jie laikė "jūrą". Bet kokią funkciją atliko kiti dalykai? "Jūra buvo delno storumo, o jos briauna buvo kaip taurės briauna arba pražydusios lelijos" (eil. 5). Kad būtų gražesnė, jūra nebuvo lygi, bet turėjo lelijos formą.

Karalių pirmos knygos 7,27–29 yra panaši detalė – dešimt vario pakojų, išrašytų ir išdrožtų: "Tarp vainikėlio ir juostelių buvo liūtų, jaučių ir kerubų". Dievas sako: "Savo namuose aš turėsiu liūtų, jaučių ir kerubų". Ne kokiam pragmatiškam tikslui, vien tik dėl grožio.

Galėtume ir daugiau tokių pavyzdžių pateikti. Pavyzdžiui, Karalių pirmos knygos 6,29 skaitome: "Ir visas šventyklos sienas jis pagražino visokiais drožiniais ir tekinimais, ir padarė juose kerubų, palmių ir visokių raštų, lyg kad išsikišančių iš sienos ir išeinančių." Tai primena dalykus, kuriuos esame jau skaitę, tačiau išryškėja ir naujų dalykų. Čia kerubai, palmių medžiai ir gėlės yra kartu. Kitaip pasakius, šis menas vaizduoja abu pasaulius: matomą ir nematomą. Nemanyčiau, kad kerubai tėra kalbos išradimas. Kerubai turi pavidalą ir yra realūs. Ir iš tiesų, aš tikiuosi ateityje kada nors juos pats išvysti. Žinoma, galime paklausti: "Kaip galima pavaizduoti tai, kas priklauso nematomam pasauliui?" Atsakymas labai paprastas: jei Dievas pasako, kaip jie atrodo, tai visai lengva. Ezechielis matė cherubinus du kartus (Ez 1,4–25; 3,12–13). Iš tiesų nesudėtinga pavaizduoti cherubinus, jei Dievas parodo juos ar pasako, kaip jie atrodo.

Šventyklos palapinės statyboje matėme, kaip menininkas buvo priverstas spręsti tam tikras technines problemas. "Karalius nuliedino juos [Viešpaties namų indus – aut. past.] Jordano apylinkėje molinėje žemėje tarp Sokhoto ir Saredatos" (2 Met 4,17). Kaip ir Michelangelo, kuris savo rankomis išskaptavo nuostabias formas didžiosiose Italijos akmenų skaldyklose, hebrajų menininkas išliejo bronzą konkrečioje geografinėje vietoje, būtent tokioje, kurios gruntas labiausiai tiko suteikti jo modeliui formą. Šie žydų menininkai nesiskyrė nuo šiandienos žmonių; gyvendami tame pačiame pasaulyje, kurdami įvairių formų meną, jie susiduria su techninėmis atlikimo problemomis.

Pasaulietinis menas

Mums čia teko susidurti su menu, kuris buvo skirtas Dievui pagarbinti, ar tai būtų angelai, ar gamta. Nors visas šis menas sukurtas Dievo įsakymu, menui apskritai specifiškai religiniai subjektai nėra būtini. Faktorius, kuris padaro meną krikščionišką, nebūtinai yra susijęs vien su religija.

Karalių pirmos knygos 10 skyriuje šiek tiek sužinome apie pasaulietinį Saliamono laikų meną, nes yra aprašytas Saliamono sostas: "Karalius Saliamonas dar padarė iš dramblio kaulo didelį sostą ir aptraukė jį labai geltonu auksu; jis turėjo šešias pakopas; sosto viršus užpakalyje buvo apskritas; dvi atlošos laikė iš vienos ir kitos šalies sėdynę, o prie abiejų atlošų stovėjo du liūtu. Dvylika mažų liūtų stovėjo ant šešių pakopų iš vienos ir kitos šalies. Tokio darbo nepadaryta nė vienoje karalystėje" (1 Kar 10,18–20). Toji vieta, kai ją skaitau, kiekvieną kartą mane labai suintriguoja. Norėčiau pamatyti tą nepaprastą meno kūrinį – "iš dramblio kaulo didelį sostą", aptrauktą "labai geltonu auksu"; du liūtus šonuose ir dvylika liūtų ant laiptų į tą sostą...

Mokslininkams buvo įdomu, kodėl du ir dvylika liūtų minimi skyrium. Jie padarė prielaidą, kad du liūtai viršuje buvo gyvi, tikri, o kiti dvylika negyvi. Negaliu tvirtinti, tiesa tai ar ne, bet tik pabandykite įsivaizduoti: jūs Saliamonas, sėdįs tarp dviejų riaumojančių liūtų, žinoma, saugiai pritvirtintų grandinėmis, – koks sostas! Koks nuostabus pasaulietinis menas!

Menas ir Jėzus

Bet jeigu Biblija ir vaizduojamasis menas dar kelia kokių nors neaiškumų, prisiminkime, ką Biblija kalba apie varinį žaltį, kurį Mozė iškėlė dykumoje. Kai Izraelio vaikai klajojo dykumoje, jie skundėsi Mozei, kad trūksta vandens ir duonos. "Todėl Viešpats siuntė prieš tautą ugninių žalčių, kurie ėmė gelti ir daugelis žmonių mirė" (Sk 21,6). Izraelitai atėjo pas Mozę, prisipažino nusidėję ir prašė jį melsti Dievą, kad atimtų nuo jų žalčius. Dievas į Mozės maldą atsakė: "Padaryk varinį žaltį ir jį pakelk kaip ženklą: kas įgeltas į jį pažvelgs, liks gyvas" (eil. 8). Mozė pakluso šiam įsakymui, ir tie žmonės, kurie pažvelgdavo į varinį žaltį, pagydavo.

Nuostabu yra tai, kad Jėzus šį įvykį bei šį meno kūrinį palygino su savo būsimuoju nukryžiavimu: "Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą" (Jn 3,14–15). Kuo rėmėsi Jėzus šiame palyginime? Meno kūriniu.

Bet čia jūs galite pasakyti: "Taip, bet jie sunaikino jį. Ezekijas sulaužė jį, – taip rašoma Karalių antroje knygoje (18,4). Taip, tai tiesa. Tiesą pasakius, Dievas netgi buvo tuo patenkintas. Bet kodėl Ezekijas sulaužė varinį žaltį? "Ir jis [Ezekijas] sukūlė varinį žaltį, Mozės padarytąjį, nes iki to meto izraelitai tebesmilkindavo to garbei". Ar karalius sunaikino jį dėl to, kad žaltys buvo meno kūrinys? Žinoma, ne, nes Dievas įsakė Mozei jį padaryti. Ezekijas sunaikino meno kūrinį dėl to, kad žmonės iš jo pasidarė stabą. Blogas ne pats vaizduojamasis menas, bet jo panaudojimas.

Poezija

Iki šiol kalbėjome tiktai apie vaizduojamąjį meną, tačiau Biblijoje yra ir kitų meno formų. Akivaizdžiai gausu poezijos. Pagalvoję apie Biblijos poeziją, iškart prisimename psalmes. Čia daug žydų poezijos ir ne visa ji yra religinė. Pavyzdžiui, Samuelio antros knygos 1,19–27 yra pasaulietinė odė, poema, Dovydo sukurta Sauliaus ir Jonatano, nacionalinių herojų, garbei. Toje pačioje knygoje vėliau pasakyta, kad Dovydas parašė šias psalmes įkvėptas Šventosios Dvasios:

"Tarė Izaijo sūnus Dovydas,
tarė vyras, kurs pastatytas Jokūbo Dievo pateptuoju,
geriausias Izraelio giesmininkas,
Viešpaties Dvasios kalbėjo per mane
ir jo žodžiai – mano liežuviu" (2 Sam 23,1–2).

Apaštalų darbų 2,25–31 patvirtina faktą, kad Dovydas buvo pranašas. Dovydo žodžius galime perfrazuoti šitaip: "Taip, aš buvau pranašas. Aš buvau Dievo žodžių persakytojas. Kaip aš rašiau? Rašiau savo poeziją įkvėptas Šventosios Dvasios". Neturėtume galvoti, kad Dovydas buvo pranašu tik tada, kai kūrė prozą. Ir jo poezija lygiai taip pat įkvėpta. Kaip po viso to galime sakyti ar įtarti, jog Dievas nemėgsta poezijos?

Įdomu, jog į Septuagintą, graikiškąjį Senojo Testamento variantą, kuris priskiriamas II–III amžiui pr. Kr., įtraukta psalmė, kurios nėra hebrajiškajame Senajame Testamente. Sunku pasakyti, ar šią psalmę tikrai parašė Dovydas, bet ji labai panaši į jo sukurtąsias. Nebūtinai turime galvoti, kad viskas, ką Dovydas parašė, yra "įkvėpta Dievo" kaip kad visa Biblija. Ir nors ši psalmė yra geniali, ji nėra įkvėpta šiuo būdu. Ne visada Dievas yra toks įkvėpimo šaltinis, kokia yra poeto mūza. Būtų aiškiau, jei pasakytume, jog kurti skatina žmogiškumas. Menininkas kaip žmogus niekur nedingsta ir nepalieka mūzos kalbėti vienos. Manome, jog šią psalmę iš Septuagintos Dovydas parašė kaip poeziją dėl poezijos.

Aš buvau mažas tarp brolių
Ir jauniausias savo tėvo namuose.
Aš ganiau savo tėvo avis.
Mano rankos sukūrė muzikos instrumentą
ir mano pirštai suderino psalterio skambesį.
Kas apsakys tai mano Viešpačiui?
Bet Dievas pats manęs klausosi, jis mane girdi.
Jis pasiuntė savo angelą
ir pasiėmė mane nuo mano tėvo bandos.
Ir jis patepė mane savo aliejumi.
Mano broliai buvo gražūs ir aukšti,
bet mano Viešpats jų nepamėgo.
Aš išėjau pasitikti filistino,
ir jis keikė šaukdamasis savo stabo.
Bet aš apsukdamas jo paties kardą nukirtau jį
ir pašalinau Izraelio vaikų gėdą.


Iš tiesų labai panašu į Dovydo kūrybą. Dovydas pasakoja apie tai, kaip jis būdamas mažas kalno pašlaitėje ganė avis. Ką gi jis veikia? Jis yra menininkas. Pasiėmęs medžio gabalą, jis daro arfą: "Mano rankos sukūrė muzikos instrumentą". Biblija sako, kad Dovydas vėliau padarė instrumentus, kurie buvo naudojami šventykloje per pamaldas.

Bet Dovydas buvo ir muzikantas. Jo "pirštai suderino psalterio skambesį". Kaip kad prieš grojant suderinamas smuikas, taip ir Dovydas parengė savo instrumentą. Viską Dovydas darė Dievo garbei: kūrė poeziją, padarė dailų instrumentą ir suderino jį taip, kad muzika kuo tobuliau skambėtų.

Vienas dalykas čia nuostabus. Kas daro meną prasmingą? Jei jis skiriamas vien žmogui, netenka visumos jausmo. Bet jis gali būti aukojamas Dievui. Dovydas sako: "Kas pasakys apie tai mano Viešpačiui?", t. y. kas jam praneš apie gražų instrumentą ir apie Dovydo dainą? Ir atsako: "Dievas pats manęs klausosi, jis mane girdi". Niekas nenuėjo ir Dievui nepranešė. Dievas žinojo. Žmogus gali rašyti eiles, kurti muziką, konstruoti muzikos instrumentus, daryti skulptūras, tapyti paveikslus, – net jei nebūtų jokio kito žmogaus, galinčio juos pamatyti. Jis žino, kad Dievas jo kūrybą mato.

Galima Dovydo paklausti: "Dovydai, kodėl tu dainuoji? Linksmini pats save? Tik mažos baltaveidės avytės tave tegirdi". Ir Dovydas atsakys: "Visai ne. Aš dainuoju, o dangaus ir žemės Dievas girdi mano dainą ir tai suteikia jai prasmę". Meno kūrinius galima padėti šventykloje. Bet nebūtinai tam, kad būtų pagarbintas Dievas.

Viena iš labiausiai stulbinančių pasaulietinių poemų Biblijoje yra Saliamono giesmė. Praeityje daugelis krikščionių jautė, jog ši poema išreiškia Kristaus meilę jo Bažnyčiai. Ir tikrai poema gali būti taip interpretuojama. Bet neturėtume apsiriboti šiuo supratimu. Joje nupieštas Kristaus ir Bažnyčios ryšys, nes kiekvienas teisingas vyro ir moters ryšys yra Kristaus ir Bažnyčios ryšio iliustracija. Akivaizdu, kad Dievas davė vyro meilę moteriai kaip įvaizdį Dievo meilės žmonėms, Sužadėtinio sužadėtinei, Kristaus – jo Bažnyčiai. Bet Saliamono giesmę, poemą, kurioje vyro meilė moteriai ir moters vyrui išreikšta neapsakoma jėga, Dievas įdeda į Šventąjį Raštą. Šios rūšies poezija, kaip ir psalmės, atskleidžia nuostabius dalykus. Kaip puiku, kad ši poema yra Dievo garbei! Tai, kad ji įdėta Biblijon, tam tikra prasme primena Saliamono sostą – kitos rūšies pasaulietinį meną. Bet giesmė daug svarbesnė, nes Šventajame Rašte ji yra kaip Dievo žodis.

Kaip dažnai krikščionys seksą laiko antraeiliu dalyku. Niekada, niekada, niekada neturėtume taip elgtis, – tai neatitinka Dievo žodžio. Žmogus yra sutvertas taip, kad visas mylėtų Dievą; kiekvienam žmogaus prigimties aspektui reikia rasti deramą vietą. Čia įeina seksualinis ryšys – nepaprastas ryšys vieno vyro su viena moterimi. Pačioje pradžioje Dievas Adomui atvedė Ievą – jo žmoną. Meilės poema gali būti neapsakomai graži. Jeigu jūs esate jaunas vyras ar jauna moteris ir mylite merginą ar vaikiną, iš tiesų galite parašyti nuostabias eiles apie meilę. Ir nebijokite. Visa gali būti skirta Dievo garbei. Ypač tada, kai abu yra krikščionys.

Pereidamas prie kitų meno rūšių, norėčiau trumpai pabrėžti, kad nors šioje poezijoje yra naudojama kitokia nei anglų poetinė forma, hebrajų poezija reikalauja prisilaikyti griežtų kūrybos taisyklių. Todėl hebrajų poeziją daug sunkiau kurti negu anglosaksų. Kaip menininkas, meistras turėjo preciziškai lieti bronzines statulas ar raižyti bareljefus ant šventyklos sienų, taip ir hebrajų poetas savo poezijoje turėjo rūpestingai siekti meistriškumo. Šios pastangos taip pat rodo troškimą suteikti Dievui garbę.

Muzika

Dar viena meno rūšis, kurios Biblija neignoruoja, yra muzika. Vienas iš fantastiškiausių muzikos meno pavyzdžių turėjo būti žydų giesmė jiems išsigelbėjus nuo faraono armijos. Ši giesmė yra 15-ame Išėjimo knygos skyriuje. Įsivaizduokite galybę izraelitų, šimtus tūkstančių, susirinkusių kitame Raudonosios jūros krante ir giedančių šią neapsakomą giesmę – meno kūrinį. "Marija tat pranašė, Aarono sesuo, ėmė į savo rankas būgnelį ir paskui ją ėjo visos moterys su būgneliais ir šokiais. Ji pirmoji vedė giesmę ir sakė: Giedokime Viešpačiui, nes jis tikrai kilnus, žirgą ir vežimą jis įmetė į jūrą" (Iš 15,20–21). Savo posmą giedojo ir vyrai (Iš 15,1–18), ir moterys, vadovaujamos Marijos. Įsivaizduokite džiaugsmą, išsivadavus iš priespaudos, ir įsivaizduokite, kokia tai turėjo būti muzika.

Muzikos būta ir šventykloje. Metraščių pirmos knygos 23,5 pasakojama: "Keturi tūkstančiai durininkų ir tiek pat giesmininkų gieda šlovę Viešpačiui su muzikos prietaisais". Keturi tūkstančiai! Giesmė kilo iš keturių tūkstančių burnų vienu metu. Ir kronikininkas priduria: "Dovydas paskirstė juos pagal kilmę iš Levio sūnų, būtent iš Gersono, Kaato ir Merario" (1 Met 23,6). Kitaip tariant, Dovydas suskirstė dainininkus dalimis, padarydamas tai, ką mes vadiname choru. Menas čia pasirodo visu grožiu, visa jėga, iškalbingas ir šlovingas.

Vieną sceną iš Ezekijo laikų aš dažnai mėgstu prisiminti. Ezekijas išvalė šventyklą ir pertvarkė pamaldas pagal Dievo Įstatymą, jiems jau seniai duotą. Paruošus aukas, Ezekijas "pastatė taipogi levitus Viešpaties namuose su cimbolais, arfomis ir kanklėmis pagal karaliaus Dovydo ir Reginčiojo Gado ir pranašo Natano patvarkymą, nes taip buvo Viešpaties įsakyta per jo pranašus. Ir levitai sustojo, turėdami Dovydo muzikos prietaisus, o kunigai trimitus" (2 Met 29,25–26). Tuomet Ezekijas liepė uždegti aukas ant altoriaus; "o atnašaujant deginamąsias aukas, jie ėmė giedoti Viešpaties šlovinimo giesmes, trimituoti trimitais ir žaisti visokiais muzikos instrumentais, kuriuos Izraelio karalius Dovydas buvo liepęs padaryti. Visai gi miniai garbinant, giesmininkai ir tie, kurie turėjo trimitus, atlikinėjo savo pareigas, kolei nesibaigė deginamoji auka" (2 Met 29,27–28). Matome jaudinantį muzikavimą, įsakytą Dievo per pranašus.

Manyčiau, kad mėgstamiausias mano kūrinys yra Hendelio Dettingen Te Deum. Aš turiu plokštelę su šia muzika, kuri grojama visais instrumentais, ir noriu jums pasakyti, kad ji nuostabi. Besiklausydamas nudildžiau ją visiškai. Bet kiekvieną kartą, skaitydamas šią Metraščių antros knygos dalį, aš galvoju apie Dettingen Te Deum ir apie tai, kad Ezekijo laikais muzika turėjo būti gal dešimt kartų puikesnė. Trimitai, cimbolai, psalteriai, arfos, daugybė įvairiausių Dovydo instrumentų – garsų garsai kyla, veržiasi pirmyn... Viskas buvo Dievo garbei, tai buvo aukščiausio lygio menas Dievo įsakymu. Kai tai pagaliau supranti, rodosi, jog vėl gali kvėpuoti, ir visa ta varginanti sunkenybė, kuri darė meną mažiau vertingą už dvasingumą, staiga dingsta. Su šia tiesa grįžta grožis, o su grožiu – laisvė Dievo akivaizdoje.

Reikia pastebėti, kad visas šventyklos menas veikė taip, kad sukurtų užbaigtumo jausmą. Šventykla buvo vientisas architektūros kūrinys, o užbaigtumo jausmą teikė kolonos, skulptūros, bareljefai, muzika ir poezija, didingi akmenys, iš toli atgabenta reta mediena. Čia buvo visa tai. Visiškai užbaigtas meno kūrinys Dievo garbei. Iš tiesų, apie architektūrą tai mums pasako daug svarbaus, ir mes turime klausti Viešpaties, kaip kurti šios rūšies meną, kad pagarbintume Dievą šiandien.

Drama ir šokis

Šventajame Rašte yra minimos dar dvi meno rūšys. Viena iš jų yra drama. Ezechielio knygoje skaitome: "Tu, žmogaus sūnau, imk sau plytą, pasidėk ją ties savim ir nubraižyk ant jos Jeruzalės miestą. Tu sudarysi prieš ją apgulimą, pastatysi sustiprinimų, supilsi pylimą, išrikiuosi prieš ją stovyklas ir sustatysi aplinkui karo dalbas. Pasiimk dar sau geležinę skardą ir pastatyk ją kaip geležinę sieną tarp savęs ir tarp to miesto; po to atgręžk stačiai į jį savo veidą, ir tebūna jis apgultas; tu apgulsi jį. Tai yra ženklas Izraelio namams" (Ez 4,1–3). Kas tai? Čia yra paprasčiausia drama. "Plyta" turėjo taip nupieštą Jeruzalės kontūrą, kad žmonės lengvai galėjo suvokti, ką Ezechielis norėjo pavaizduoti. Jeruzalė turėjo būti apsupta ir žmones Dievo nurodymu reikėjo per dramą pamokyti.

Tačiau atkreipkite dėmesį – kiekvienas šių meno formų panaudojimas nereiškia, kad jis savaime yra teisingas; tiesiog pačios meno formos nėra klaidingos. Ezechielis buvo paprašytas kartoti šią dramą kiekvieną dieną ištisus metus. Ilgus mėnesius jis kartojo šią dramą tikėdamasis, kad Izraelis supras Dievo sprendimą jiems.

Kita meno rūšis, šokis, yra paminėta 149-oje psalmėje, kurioje Izraelis raginamas garbinti Dievą: "Jie tegiria jo vardą, šokdami ratelį, būgnu ir kanklėmis tegroja jam" (eil. 3). Gal kas nors pasakytų: "Bet mano Biblijos išnašose parašyta, kad tai galėjo būti ne šokis, o dūdavimas, ir man tai labiau patinka". Aš abejočiau tokiu vertimu. 150-oje psalmėje sakoma: "Girkite jį būgnu ir šokdami ratelį! Girkite jį stygomis ir vamzdžiu! Girkite jį skambiais cimbolais! Girkite jį trenksmingais cimbolais!" (eil. 4–5).

Dvi istorinės Biblijos dalys rodo, kad Dievas džiaugėsi šokančiais žmonėmis. Išėjimo knygos 15,20 sakoma, kad pranašė Marija ėjo šokdama "su vario būgneliais". Samuelio antros knygos 6,14 pasakyta: "Dovydas šokinėjo visomis jėgomis Viešpaties akivaizdoje; buvo gi Dovydas apsijuosęs linine skraiste". Įsivaizduokite Dovydą, grąžinantį Viešpaties skrynią į savo miestą – žydams tai nepaprastai reikšmingas įvykis. Skrynia, kurios ilgą laiką nebuvo, dabar grąžinama atgal, Dovydo siela, pripildyta džiaugsmo, dėkoja Dievui. Įdomu, jog Dovydas buvo apsigaubęs skraiste. Tai reiškia, kad jis šoko nenuogas, kaip tai darė pagonys. Tačiau kai Dovydo žmona tai pamatė, "jį paniekino savo širdyje" (2 Sam 6,16). Bet Dievui tai patiko, ir Dovydo žmona buvo išpeikta už Dovydo paniekinimą.

Menas ir dangus

Apreiškime Jonui, 15,2–3 skaitome: "Aš išvydau tarsi stiklo jūrą, sumaišytą su ugnimi, ir žmones, kurie buvo pergalėję žvėrį, jo atvaizdą ir jo vardo skaičių, stovinčius su Dievo arfomis ant stiklo jūros. Jie giedojo Dievo tarno Mozės giesmę ir Avinėlio giesmę: ’Didingi ir nuostabūs tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri tavieji keliai, tautų Valdove!’" Menas nesibaigia šiuo pasauliu. Meno formos persikelia į dangų. Ar čia yra nors kiek vietos platoniškumui? Nė trupučio.

Nešatelio meno muziejuje yra trys Paulio Robert’o freskos, kurios daugiau nei aštuoniasdešimt metų Nešatelio gyventojams liudija apie antrąjį Kristaus atėjimą. Viena freska byloja apie Kristaus ryšį su žemdirbyste, kita apie jo ryšį su industrija. Bet trečioji – pati nuostabiausia. Ji atskleidžia ryšį tarp Kristaus ir intelektualinio gyvenimo bei menų. Robert’as, šveicarų menininkas, tikras Dievo vyras, labai gerai suprato šį ryšį.

Antrajame freskos plane jis pavaizdavo Nešatelio miestą, ežerą, prie kurio jis pastatytas, ir net meno muziejų, kuriame yra freska. Priešakiniame plane kiek žemiau matosi didžiulis, mirtinai sužeistas slibinas. Dar žemiau esantis šlykštus slibinas – pornografiškas ir maištingas. Viršuje, danguje, matome ateinantį Jėzų su daugybe angelų. Kairėje pusėje yra gražūs laiptai, o ant šių laiptų – jaunas vyras ir moteris, kurie neša įvairių meno rūšių – architektūros, muzikos ir kt. – simbolius. Ir kadangi jie trokšta apsisaugoti nuo slibino ir įteikti juos Kristui, tai pastarasis stengiasi nusileisti žemiau, kad priimtų juos. Paulis Robert’as suprato Raštą kiek geriau už mus. Jis numatė, jog antrojo Kristaus atėjimo metu jo viešpatavimas apims viską.

Bet jeigu menininkas visa tai numatė, tai mes tuo labiau šiuos dalykus turime aukoti Dievo garbei dabar. Šiame paveiksle jis pavaizdavo Nešatelio miestą, gražų ežerą ir patį meno muziejų: Nešatelio meno muziejus ir meno kūriniai jame turi būti skirti Jėzaus Kristaus garbei nuo šiandien pat. Ateitis suteikia dabarčiai prasmę.

Ar suvokiame, kokią laisvę mums suteikia Kristaus viešpatavimas ir Šventojo Rašto normos? Ar mūsų kūrybingasis gyvenimas yra susietas su Kristumi? Kristus yra viso mūsų gyvenimo Viešpats, ir mūsų krikščioniškas gyvenimas turėtų nešti ne tik tiesos – degančios tiesos – bet dar ir grožio vaisių.

B.d.

Francis A. Schaeffer (1912–1984), teologas, tarptautinės L’Abri draugijos įkūrėjas ir ilgametis vadovas, daugelio knygų autorius.

Versta iš: F.A. Schaeffer, Art and the Bible, 1973.

Šaltinis: "Prizmė" 96/4 ( http://www.prizme.lt )
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt