Lietuvos dvasinis ir kultūrinis kraštovaizdis XXI amžiuje (II)

2013-03-16
Holger Lahayne
Trys iššūkiai Evangelijai:

Kančios ignoravimas


Tarp pačių trumpiausių Evangelijos apibrėžimų yra žodis "kryžius". Jis simbolizuoja radikaliai kitokią vertybių ir principų sistemą, nei turi ar implikuoja pasaulis. Religijose ir sekuliariame pasaulyje galioja principas, kad mes privalome duoti, įnešti savo indėlį, stengtis. Evangelijos principas byloja priešingai – visišką negalią ir bankrotą, nepajėgumą ką nors gero duoti ar padaryti. Žmogus nieko negali padaryti, kad Dievui pakaktų. Užtat pats Dievas ateina, nusižemina ir atiduoda savo vienatinį Sūnų tuo metu pačiai gėdingiausiai mirčiai (Fil 2, 6s) – tai "žodis apie kryžių", kuris pasaulio akyse yra "kvailystė" (1 Kor 1, 18). "Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila" (1 Kor 1,27) – viską padarė kitaip, apvertė aukštyn kojomis.

Prasidėjus reformacijai, kryžius atrandamas iš naujo. 1518 metų Heidelbergo disputų tezėse (bei aiškinimuose) Liuteris padėjo pagrindą vadinamajai "Kryžiaus teologijai". Tai pirmas reformacijos tekstas, kuris glaustai, nuosekliai ir netgi gana radikaliai perteikia Evangelijos esmę, apvalydamas ją nuo šimtamečių sustabarėjimų. Tezėse Liuteris pabrėžia: "Nė vienam nebus pakankama, jei Dievą bus pažinęs tik jo didybėje ir garbėje, o nepažinos kryžiaus pažeminime ir gėdoje." "Didybės teologai" nepripažįsta kryžiaus, net jo nekenčia, dėl to negali kitaip, "kaip tik mylėti priešingybę, t. r., išmintį, garbę, galią".

Panašiai kalbėjo ir kitas didis reformatorius, Jonas Kalvinas. Jis nebuvo asketas ir suprato: "Dar šiame gyvenime per daugybę malonumų mes jau pradedame ragauti Dievo gerumo saldybės", dėl to turėtume tai suprasti ir būti jam dėkingi. Tačiau Institutio skyriuje "Apie būsimojo gyvenimo siekimą" (Inst. III,9) Kalvinas perspėja, kad mes per dažnai elgiamės taip, "tarsi dar čia, žemėje, trokštume būti nemirtingi"; "mes iš galvos sau gename ne tik mintis apie mirtį, bet net ir apie mirtingumą". Nepaisant dėmesio grožiui, džiaugsmui ir malonumui, Kalvinas primena svarbią tiesą: "Šis gyvenimas, jeigu į jį giliau pažiūri, yra neramus, audringas ir daugeliu atvejų varganas, taigi jokia prasme tikrai laimingas; o viskas, ką laikome šio gyvenimo gėriu, yra nepastovu, laikina, tuščia, sumišę su daugybe blogio bei jo pagadinta." Dėl to mums "verta eiti kryžiaus mokyklą" nepaliaujamai laikant minty, "kad čia mums nėra nei ko tikėtis, nei laukti, išskyrus tik kovą ir nuolat nukreiptas akis į dangų, jeigu siekiame laimėti karūną!"

Kalvinas primena, kad persekiojimai ir kančios neatskiriamai priklauso krikščionių gyvenimui. Mes pašaukti eiti Kristaus keliu, o jo kelias buvo paženklintas kančios. Naujasis Testamentas daugelyje vietų kalba apie šį mūsų pašaukimą (žr., pvz., Rom 8, 17; Fil 1, 29; 2 Tim 1, 8; 2, 3; 3, 12; Hbr 12, 11; Jok 1, 2–3; Kol 1, 24). Tikėjimas auga tik "persekiojimuose ir varguose" (2 Tes 1, 4), nes spaudimas ir problemos žadina krikščioniškas dorybes (žr. Rom 5, 3–4).

Pirmaisiais šimtmečiais kryžius buvo neapsakoma provokacija, o dabar kabinamas automobiliuose prie veidrodėlio kaip apsaugos simbolis. Bet tuo metu, kai kultūroje kryžiaus simboliais lengvabūdiškai švaistomasi, tikroji kryžiaus dvasia nuo mūsų tolsta (žr. ir J. Stotto Šiuolaikinis krikščionis, sk. 3: "Kristus ir Jo kryžius").

Britų teologas C. Wrightas 2010 rudenį Keiptaune įvykusiame Trečiajame pasaulinės evangelizacijos kongrese nurodė tris šiuolaikinių dievybių poras: galios ir puikybė, gerbūvis ir godumas bei sėkmė ir populiarumas. Ir prie viso to pabrėždamas pridūrė: pati didžiausia kliūtis pasaulio evangelizavimo darbe yra krikščionių tarnavimas stabams ("Confronting idols", žr. per conversation.lausanne.org ar http://www.youtube.com ).

Šiandien esame ypač pasidavę sėkmės kultui ir tirpstame iš meilės bei pagarbos visiems sėkmingiesiems. Aistringai graibstome visas knygas, kurios rodo tobulus kelius į sėkmę: "Sėkmės principai", "Sėkmės instrumentai", "Sėkmės mokytojai", "Veskite į sėkmę", "Kelias į sėkmę", "Teigiamas požiūris į sėkmę", "Sėkmės istorijos", "Sėkmės mokestis", "Sėkmės universitetas", "Tavo sėkmės medžioklė", "Tavo sėkmės kodas", "Tavo sėkmė – tavo rankose", "100 absoliučių verslo sėkmės dėsnių", "Septyni dvasiniai sėkmės dėsniai", "Gyvenimo sėkmės ugdymas", "Trys sėkmės misijos", "Pagauk sėkmę", "Sėkmė žaliems", "Dešimt vidinės ramybės ir sėkmės paslapčių",...

Įvairūs "gyvenimo patarėjai" nuolat kalba apie "kelią į didingumą" (R. Sharma); arba kartoja mūsų laikų mantrą: "Dievas nori, kad būtumėte laimingi" (J. Murphy'is) – laimingi čia ir dabar. Galėčiau smarkiai pratęsti knygų apie sėkmę sąrašą, bet apsiribosiu citata iš Dalai Lamos kūrinio Menas būti laimingam. "Jo šventenybė" knygoje rašo: "Esu įsitikinęs, kad svarbiausia mūsų gyvenime siekti laimės. Tai akivaizdu."

Labai gerą šio jau beveik patologiško laimės troškimo analizę rastume prancūzų filosofo P. Brucknerio knygoje Amžinoji euforija. Daug ką pasako jau knygos paantraštė: "esė apie prievolę būti laimingam". Mes jaučiamės tiesiog priversti išgyventi laimę čia ir dabar. Bruckneris tai vadina "modernybės prakeikimu" ir kalba apie "demokratinių visuomenių alergiją kančiai" – "Mes verčiau būsime laimingi nei dorybingi ar išganyti".

Kadangi dora, pareiga ir mokinystė nebeformuoja gyvenimo tikslo, o verčiau "gerovė ir pasitenkinimas", tai "menkiausias nemalonumas mus žeidžia ir užgauna". "Dabar žmogui, nebegalinčiam tikėtis Apvaizdos pagalbos, tenka stengtis pašalinti skausmą savo paties pastangomis; jį užgriūva ne tik garbinga, bet ir siaubinga atsakomybė." Įsakymas būti laimingam visų pirma propaguojamas blizgančiuose žurnaluose, kurie be perstojo skelbia, "kad grožis, gera savijauta, malonumai yra prieinama visiems, jei tik esame pasiryžę už tai sumokėti". Technologijomis savo kūnuose ir gyvenimuose jau galime pakeisti beveik viską – "kas duota gamtos, nebėra lemtinga". Tačiau už tai atsakingi esame patys, todėl visos galimybės turi ir "baudžiamąjį aspektą": "neikada nemanykite, kad jau viską pasiekėte, jūs galite padaryti dar geriau; vos tik atsipalaiduosite, iškart nugarmėsite į puspročių, nevykėlių ir bejausmių būtybių pragarą". "Lengvoji spauda" "iš tikrųjų yra nepaprastai griežta"; ji puslapiuose "mirgėte mirga iš pažiūros neįsakmių, bet potekstės kupinų kategoriškių reikalavimų." Mes nebesvajojame apie laimę – ji priklauso "nuo darbo, noro ir pastangų"; "mūsų hedonizmas... persmelktas baime, kad galime susilaukti nemalonės ir žlugti".

Ačiū Dievui, kad dar galime remtis savo protestantiškuoju teologiniu ir dvasiniu paveldu. Klaipėdoje gimusiam Simonui Dachui per savo gyvenimą XVII amžiuje teko patirti daug nelaimių; todėl jis kūrė "tik dejonių ir mirties dainas". Jo rūpestis buvo visai kitoks negu kelias į didingumą, sėkmę ir laimę: "Tik jei mes nuolat mirčiai pasirengę būtume". Jo eilės dažnai skamba taip: "Išmokyk, Viešpatie, mus apmąstyti viską, / Leisk mums suprast gyvenimo trapumą, / Pakreipki mus į proto kelią tikrą / Nuosirdžia atgaila ir neapykanta tuštumui." Liuteronų giesmyne išsaugotos kelios Dacho giesmės kaip ši:

"Savuosius valdo Jis gerai, / žinok, žmogau mirtingas, / Jo valią garbink nuolankiai, / Nes ji yra teisinga. / Jam atsiduoki nuolankiai, / Jis tvarko visa nuostabiai, / Nes Jis visagalingas... Patinka Dievui tas tiktai, / Kuris varge didžiausiam / Su Jėzumi kentės kantriai, / Jam pasiduos klusniausiai – / Tikrai jis Dievą garbina / Ir savo vargą lengvina. / Duok, Dieve, man taip elgtis!" (Krikščioniškos giesmės, 383; žr. ir 492, 526, 566)

Krikščionybės ekonomizacija

Kad nebūčiau klaidingai suprastas, noriu iš karto pabrėžti: esu didelis laisvos rinkos remėjas ir gynėjas. Dažnai šmeižiamas kapitalizmas iš principo yra labai teigiamas reiškinys, kuris atvedė žmoniją į istorijoje neregėtas gerovės aukštumas. Globalizacijos, liberalizmo ir laisvos rinkos kritika yra būtina, bet, deja, neretai vykdoma neapgalvotai ir tiesiog kvailai. Be to, dabartinė finansų ir ekonomikos krizė įrodo ne kapitalizmo bankrotą, bet atvirkščią dalyką: šiandien kenčiame, kadangi tikro kapitalizmo beveik niekur nėra, o socializmo nuodai gyvi kaip niekad (žr. R. Baaderio Pinigų socializmas!).

Tegul rinka viešpatauja – bet tik ekonomijoje (neliesiu sudėtingo klausimo apie rinkos elementus švietimo ir sveikatos apsaugos sistemose)! Iškyla rimta problema, kai ekonomikos principai kaip efektyvumas, naudingumas, pelningumas pradeda skverbtis į visą socialinį gyvenimą; kai ekonominis veiksmingumas tampa vieninteliu svarbiu rodikliu; kai rinkos ekonomika tampa rinkos visuomene arba gyvenimo būdu. Šios tezės yra ir Michaelio J. Sandelio naujos knygos What Money Can't Buy tema. Harvardo profesorius labai vykusiai aprašo europiečius stulbinančią gyvenimo ekonomizaciją JAV.

Tokių balsų jau girdisi ir Lietuvoje. Štai A. Navickas viename LRT komentare kalbėjo apie "tikrąją Lietuvos religiją". Ir tai nebuvo krikščionybė, ir net ne krepšinis. Tikroji religija Lietuvoje, anot Navicko, yra "kapitalizmas ir pinigų visagalybės dogma... Vienintelis tikėjimas pinigų visagalybe šiandien Lietuvoje nepripažįsta kritikos ar abejonių." Navickui antrina ir kiti autoriai kaip T. Maceinienė, kuri sako: "Šiandien prekiaujama viskuo – idėjomis, kūryba, meile, teise, žmonėmis, sąžine, garbe, smėliu, mišku, laukais, gėlėmis, šventųjų paveikslais... Prekiaujama Dievu... Atrodo, kad pasaulyje nebeliko nieko, ko mūsų išradingasis amžius nepabandė ir, deja, sėkmingai, paversti preke" (Miegantis protas); taip pat A. Paškus: "Iš tiesų ekonomikos jėga niekad nebuvo tokia stirpi, kaip mūsų laikais. Niekas nepabėga nuo jos įtakos. Viso pasaulio gyvenimas juda po ekonomikos skraiste. Ekonominiams interesams lenkiasi visos kitos institucijos. Jos poveikio negali išvengti ir religinės institucijos" (Žvilgsnis į pasaulėžiūrinę aplinką, šventovę, save).

Rinkos vertybės įgyja vis daugiau vaidmens ir šeimoje bei vaikų auklėjime. Vaikams būtinai turi pasisekti, jie turi kuo geriau funkcionuoti; dėmesio centre jų sėkmė ir karjera, į jų ateitį "investuojama". Todėl tėvai ryžtingai ir iš visų jėgų, kartais net paskutinių, vaikus stengiasi įtaisyti į geriausias mokyklas, po to įgrūsti į padorų universitetą. Todėl "teisingas" pradinės mokyklos ar netgi darželio pasirinkimas jau tampa lemiamas.

Kaip minėti autoriai yra pastebėję, ekonomikos bei vadybos vertybės žengia ir į bažnyčias. Vienas ryškus pavyzdys: kasmet (nuo 2010) ir Lietuvoje organizuojama "Pasaulinė lyderystės konferencija". Pranešėjai yra aukšto rango įvairių sričių ekspertai, todėl tikrai yra ko mokytis. Kam skirtas šis renginys? Konferencijos iniciatorius ir "Willow Creek" bažnyčios įkūrėjas B. Hybelsas kai kur atsako labai aiškiai: krikščionims bažnyčių lyderiams. Konferencija nori visų pirma padėti bažnyčių vadovams; kalbama apie lyderystės Dvasios dovaną.

O dabar žiūrėkime, kas gi yra tie mano minėti ekspertai, kurie kalba per tas konferencijas? Keli sėkmingi !!! pastoriai, vienas kitas valstybės veikėjas, ne vienas teologijos dėstytojas ir... daugybė vadybos grandų. Perklausiau beveik visus 2010 ir 2012 metų pranešimus. Vos vieną kitą paskaitą būtų galima pavadinti bibline ar teologine tikrąja prasme. Nors kiek gilesnio Biblijos tekstų aiškinimo beveik visai nėra. Net kai pernai B. Hybelsas kalbėjo apie NT sėjėjo palyginimą, Biblijos tekstas jam viso labo tetarnavo tik atspirtimi – daugiausiai laiko jis skyrė savo "Willow Creek" sėkmės istorijai...

Žinoma, niekas nepaneigs, kad iš vadybos ekspertų yra ko pasimokyti. O kadangi bažnyčių pastoriai iš dalies atlieka vadybininkų funkcijas, tai mokytis netgi būtina. Tačiau problema ta, kad Lyderystės konferencija, sakyčiau, neleistinai maišo Dievo institucijas (valdžią, darbą/ekonomiką, santuoka/šeimą, bažnyčią). Nuolat kalbama apie "organizacijas", ir taip duodama suprasti, kad iš esmės įmonės, gamyklos, valstybinės įstaigos, bažnyčios ir t. t., visai nesiskiria. Ir nė karto negirdėjau nė žodžio nė iš vieno pranešėjo lūpų apie tų institucijų skirtumus; kad vadybos principų dažniausiai negalime taikyti 1:1 krikščionių bendruomenėse.

Juk tikslai skiriasi, sėkmės supratimas skiriasi, autoriteto taikymas skiriasi – bet atrodo, kad tokiems "leading experts in business strategy" kaip J. Collinsui, P. Lencioniui ir G. Hameliui tai nė motais. Atrodo, kad jie kalba vien tik verslo atstovams. Pavyzdžiui, G. Hameliui skirtumai tarp Dievo institucijų turbūt net apskritai neegzistuoja: akimirksniu jis peršoka nuo ekonomikos į bažnyčią ir atvirkščiai. Labai akcentuoja inovacijų reikalingumą: viską protarpiais reikia radikalai keisti – taip pat ir bažnyčioje. Ar tikrai? Ar negali būti, kad inovacija bažnyčioje atrodo kitaip, gal net visai kitaip negu ekonomikoje? Ar visur galima vienodai taikyti tuos pačius principus?

Lyderystės konferencija remiasi mintimi, kad visur galioja tie patys vadovavimo principai, ir jie veikia iš principo vienodai. Čia yra tiesos, nes iš tikrųjų yra tokios bendros vertybės kaip ir biblinis artimo meilės įsakymas. Tačiau jų taikymas ir įgyvendinimas skiriasi. Įmonės savininkas rūpinasi savo darbuotojais kitaip, negu tėvas savo vaikais ar pastorius savo bendruomenės nariais. Visur turi būti autoriteto struktūros, visur reikalaujama pagarbos teisėtam autoritetui, tačiau autoritetas kartais labai skritingai taikomas (įmonės savininkas tiesiog įsako, pastorius tik kai kuriais atvejais ir gan ribotai). Kyla didelis pavojus, kai, pvz., krikščionis verslininkas elgiasi bažnyčioje tarsi savo įmonėje; kai pastoriui nustatomi iš verlso kylantys sėkmės kriterijai.

Bažnyčia – tai ne "business". Todėl biznio ekspertai negali ir neturėtų bažnyčioms tiesiogiai nustatinėti veiklos principų. Biznio ekspertai pagaliau turėtų suprasti, kad jų įžvalgoms reikia savotiškų "vertimų" į bažnyčios kalbą, adaptacijos bažnyčių kontekstui (beje, iš dalies ir "vertimo" iš Amerikos kultūros į Europos kontekstą). Lyderystės konferencija Vokietijoje pradeda tą daryti iš dalies keisdama amerikietišką renginio formatą.

Jeigu toks būtinas vertimo darbas neatliekamas, kyla pavojus pačiai Evangelijai. Kodėl? Todėl, kad principai ir metodai nėra neutralūs. Profesorius Sandelis savo knygoje puikiai parodo, kad bendroji ekonomizacija keičia mūsų moralines vertybes, o panašiai ir bažnyčios ekonomizacija daro įtaką teologinėms vertybėms. Pavyzdžiui, kada bažnyčia yra "sveika"? Konferencijos pranešėjas P. Lencionis, tiesa, pateikia atsakymą, bet, deja, nenurodo jokių biblinės 'sveikatos’ kriterijų (juos pavyzdingai pristato M. Deveris knygoje 9 Marks of a Healthy Church). Keičiasi ir dvasininkų veiklos vertinimas: Evangelijos skelbėjai, pastoriai, paverčiami "PastorPreneurs" (angl. entrepreneur – verslininkas; žr. "Churches as Businesses: Jesus, CEO", "The Economist", Dec. 20, 2005).

Ypač apgaulinga yra plačiai paplitusi skaičių magija: dideli skaičiai būtinai byloja apie tiesą, teisingumą; arba angliškai: "big is better". 150 000 Lyderystės konferencijos lankytojų visame pasaulyje rodo, kad rengėjai yra teisingame kelyje; daugybė milijonų "Alfos kurso" dalyvių įrodo kurso kokybę. Ar tikrai? Liuteris buvo įžvalgesnis: velnias šalia bažnyčios visada stato savo bažnyčią – tik daug didesnę.

Bet kam rūpi Liuteris? Ekonomizacija dažnai eina kartu su istorijos ignoravimu. Nes verslo kontekste naujoviškumas yra vertybė, o teologijoje – tik iš dalies ir labai ribotai. Dėl to nestebina, kad Lyderystės konferencijoje naujausios vadybos įžvalgos pristatomos itin plačiai, o Bažnyčios ir teologijos istorija tarsi neegzistuoja. Nors Evangelija yra sena, labai sena žinia, plačiai aiškinta ir interpretuota jau daugelį šimtmečių. Tad siūlyčiau bent šiek tiek pasipriešinti šiuolaikiškumo diktatui ir prisiminti praeities mąstytojų įžvalgas.

O šio skyriaus pabaigoje norėčiau pabrėžti, kad apskritai vadybos, rinkodaros ir ekonomikos veikalų skaitymas yra rekomenduotinas dalykas ir krikščionims. Bet pradėkime nuo klasikų (vadybos: F.W. Tayloras, P. Druckeris; rinkodaros: P. Kotleris; ekonomikos – Austrų mokykla: L. von Misesas, F. A. von Hayekas, M. Rothbardas, H. Hazlittas), ir nepamirškime J. Stotto principo: "[Dievo] Žodžio klausomės nuolankai ir pagarbiai... Pasaulio [tame tarpe ir vadybos grandų] klausomės kritiškai ir budriai..." (Šiuolaikinis krikščionis).

Evangelikų nesantaika

Evangelikai yra Evangelijos žmonės, nes viso reformacijos judėjimo esmė buvo sugrįžti, apsivalyti ir skleisti biblinę Evangeliją, kuri yra Geroji Naujiena apie Jėzų Kristų. Visus evangelikus vienija bendras pagrindinių tiesų supratimas kaip ir Rašto principas: bažnytinis mokymas ir dogmos privalo būti pagrįstos Šventuoju Raštu arba Biblija, kuri yra užrašytasis Dievo žodis. Biblija nelaikoma vieninteliu mokymo ir teologijos šaltiniu, bet pačiu aukščiausiu, ir visų tikėjimo išpažinimų, tarnysčių bei tradicijų autoritetu. Evangelikai pritaria ir kitiems protestantizmo soli: vien iš malonės ir vien per tikėjimą ateina išgelbėjimas; vien Jėzus Kristus yra tarpininkas ir gelbėtojas.

Lietuvai reikia Evangelijos. Kas turėtų pranešti žmonems šią Gerąją Naujieną? Evangelikai. Žinoma, ne vien jie; tegul skelbia ir kiti. Bet Evangelija – tai mūsų, visų evangelikų, atsiradimo priežastis, ir iki šiol gyvybės šaltinis bei tikslas. Evangelija – tai evangelikų tapatybės šerdis. Mes turime ją aiškinti, skleisti, ginti – atskirai savo bendruomenėse bei kartu su kitais evangelikais.

Bet kas darosi Lietuvoje? Kai kurie baptistai griežtai atsiriboja nuo protestantizmo, nuo liuteronų ir reformatų: "Baptistai, laikantys save protestantais, ne tik ignoruoja dviejų tūkstančių metų senumo bažnyčios liudijimą, bet ir atsižada savo biblinio paveldo." Iš kitos pusės didžiausios evangelinės bažnyčios vadovas viešai abejoja savo bendrijos protestantiškumu: "Palyginti su kitomis protestantiškomis atšakomis, sunku pasakyti, ar mes [liuteronai] apskritai esame protestantai, turbūt, kad irgi ne." ("Kelionė su Bernardinai.lt", 2012, nr. IV; žr. plačiau autoriaus "Ar Lietuvos protestantizmas išliks? (I–III)") Per visą tekstą tęsiasi atkaklus bandymas skirtumus su Romos katalikų bažnyčia parodyti kuo mažesnius, o su kitomis protestantų bažnyčiomis – kuo didesnius.

Evangelikai Lietuvoje yra vieno procento mažuma. Susitelkimas, vienybė, bendra veikla tokioje situacijoje tiesiog būtina išlikimui. Bet kodėl tik keliose organizacijose (pvz., VKUD, EBI, LKSB) bendradarbiauja šiek tiek platesnio spektro evangelikai? Kodėl Europoje veikia 35 nacionaliniai Evangelikų aljansai – bet be Lietuvos? Kodėl nesijungiama bendram darbui? Kodėl nėra Lietuvos "Gospel Coalition"? Beveik visų tradicijų evangelikai sugeba susitelkti tik tada, kai atvažiuoja žvaigždė iš JAV (kai žymusis F. Grahamas pamokslavo Vilties festivalyje). Žvaigždės šviesa pasitraukia, vabzdžiai išsisklaido.

Tiesa, keli namų darbai jau yra padaryti. Į lietuvių kalbą išversti ir išleisti svarbūs evangelikų vienybės dokumentai (reformacijos laikotarpio išpažinimai – Augsburgo išpažinimas, Antrasis šveicariškasis išpažinimas, Heidelbergo katekizmas; Lozanos judėjimo dokumentai kaip Lozanos sandora [1974], Manilos manifestas [1989], Keiptauno įsipareigojimas [2010]; Čikagos pareiškimas apie Biblijos neklaidingumą). Tai puikus pagrindas, ant kurio galima toliau statyti. Bet kažkodėl nestatoma...

Manau, kad ar tik nebus viena iš pagrindinių to priežasčių – gana iškreiptas ekumenizmo supratimas. Kai kurie protestantų vadovai giriasi esą "ekumeninių pažiūrių". "Mūsų užduotis yra eiti vienybės link", teigia liuteronų vyskupas. Tam tikra prasme tai labai sveikintinas dalykas. Bet yra viena problema: kai tik kalbama apie ekumenizmą, beveik visi protestantai mintyje teturi vieną – santykius su Romos katalikais. Pamirštama, kad ekumenizmas, įvairių bažnyčių bendradarbiavimas, yra protestantų išradimas, mūsų kūdikis. Protestantų vienybė įmanoma, kadangi mūsų pagrindinių Evangelijos tiesų supratimas bendras. Todėl ir įgyvendinkime šią vienybę! Protestantų bažnyčių vadovai pašaukti pirmiau rūpintis vienybe tarp evangelikų.

Gal ir galėtų taip būti, jei kai kurie evangelikai nesirgtų nevisavertiškumo kompleksu. Atrodo, gana nemažam jų būriui be Romos katalikų kažkaip nesaugu, negera, kažko trūksta, tarsi vaizdas ne pilnas. "Kodėl atsiriboti nuo katalikų?" – nuolat murma sau panosėje. O aš paklausčiau kitaip: kodėl atsiriboti nuo kitų evangelikų? Argi netaps patiems drąsiau, jeigu visokiais būdais rodysime, jog evangelikai sudaro didelę ir vieningą krikščionijos grupę?!

Bet skaldymasis yra sena protestantų liga. O koks gi vaistas? Evangelija. Atnaujintas bendras Jos supratimas. Jeigu imtume ir pagaliau suprastume, kad mūsų požiūris į Įstatymą ir Evangeliją iš esmės yra tas pats, tik tada taptume rimti partneriai net ir katalikams. Tik šitaip pagaliau atsistotume su jais akis į akį ir galėtume tartis dėl lygiaverčio bendradarbiavimo. Evangelikų vienybę regiu vieninteliu teisingu ir rimtu pagrindu vaisingam bendradarbiavimui ir su Romos katalikais.

Pabaiga: kova už geriausią idėją

Tad ką daryti? Atsakymas trumpas: apie visus šiuos dalykus turime giliai mąstyti. Tikintysis yra mėgstantis sąmoningai mąstyti žmogus. Kalbant apie Įstatymą Dievas nori, kad mes jo įsakymus taikytume ne automatiškai atkartodami, bet, atsižvelgdami į situaciją, apmąstę ir apgalvoję. Kad sugebėtume kasdien priimti gerus sprendimus, pirmiau turime tikslingai ir sąmoningai pamąstyti. Ir pokalbiuose su netikinčiaisiais, daug daugiau negu anksčiau, krikščionys privalo aiškinti žmonėms Įstatymą ir Evangeliją. Tam turime identifikuoti ir apmąstyti šiandienos problemas bei naujai apgalvoti biblinių įsakymų reikšmes. Privalome rasti naujas esminių Evangelijos pažadų formuluotes, tinkančias mūsų laikmečiui. Tik pirmiau intensyviai apmastę, galėsime paaiškinti skeptiškai nusiteikusiai visuomenei mūsų tikėjimo tiesas.

Britų teologas J. Barrsas pabrėžia, kad kitų alternatyvų, deja, neturime: "Patinka mums ar ne, bet Dievas mums davė protą. Todėl ir čia galioja taisyklė: gamta nemėgsta tuštumos. Jeigu nemokėsime susiformuoti krikščioniško mąstymo, tai arba teks slėptis mūsų kultūriniame gete, arba taikytis prie pasaulio mąstysenos." ("Apleistas protas", http://www.lksb.lt ) Prieš 50 metų kitas britas H. Blamiresas liūdnai konstatavo:

"Krikščionių mąstymas [mind] pasidavė laiko dvasiai. Kaip dar niekad krikščionijos istorijoje, jis pasidarė silpnas ir bestuburis. Net žodžių sunku surasti XX a. Bažnyčios intelektiniam ištižimui apsakyti... Modernusis krikščionis kaip mąstanti būtybė atsidavė sekuliarizmui." (The Christian Mind)

Nežinau, ar situacija nuo 1963-ųjų labai pagerėjo, tačiau, manau, vokiečių teologo S. Holthauso raginimai vis dar tebėra aktualūs:

"Gebėjimą mąstyti mums suryja greitas ir įtemptas gyvenimo ritmas. Mes lekiame nuo vieno neatidėliotino darbo prie kito, vos randame laiko atsikvėpti ir džiaugiamės, jei spėjame atlikti bent būtiniausius dalykus. Laiko susimąstyti nelieka... Mąstyti nėra lengva, bet būtina. Mąstyti reikia mokytis, ir ne šiaip sau, o sistemingai. Tačiau mes leidžiame mąstyti kitiems už mus – televizijai, kompiuteriui, skaičiuoklėms... Mąstyti nemoka ir krikščionys. Kiek nesąmonių prišnekama krikščionių tarpe, ir niekas neprotestuoja. Kiek mąstymo tinginių rastume tarp pastorių ir pamokslininkų, kiek nenoro tobulėti ir tarp eilinių tikinčiųjų. Mes painiojame faktus su nuomonėmis, nesugebame daryti logiškų išvadų ir argumentuoti... Aš labai rimtai kviečiu iš naujo įvertinti mąstymo reikšmę." (Operation Zukunft)

Visi didieji XX a. evangelikalai nuo F.A. Schaefferio, M. Lloyd-Joneso iki J. Stotto akcentavo tą patį. Stottas savo knygoje Issues Facing Christians Today teigia: "If we want to live straight, we have to think straight" (jeigu norime teisingai gyventi, turime teisingai mąstyti).

Naujieji ateistai bei radikalūs sekuliaristai bando protą pasisavinti. Anot R. Dawkinso, "užkietėję tikintieji neįsiklauso į proto argumentus" (Dievo iliuzija), nes jie atmeta mokslą ir racionalumą, garbindami aklą tikėjimą. Tik mokslas yra "žibintas tamsoje" (C. Sagan), o visa kita, suprask, pati tamsa. Taip mano ir M. A. Pavilionienė, kuri regi Lietuvą (tame tarpe ir konservatyvius krikščionis) "proto tamsoje". Tačiau visų jų argumentai dažnai stebėtinai silpni.

Lietuvoje, atrodo, smarkiai trukdo sovietinis paveldas. Filosofė N. Putinaitė pastebi: "Sovietmečiu buvo diskredituotas racionalumas ir racionalus veiksmų grindimas. Tada įsitvirtino specifinis 'racionalumas’, kuris rėmėsi ne bendra, o savų tikslų pasiekimo ar naudos logika" (Nenutrūkusi styga).

Neseniai V. Laučius priminė vieną didelę "šiuolaikinę kvailystę", kuri taip pat kenkia geram mąstymui: "visos nuomonės – gerbtinos" ( http://www.delfi.lt , 2013 02 12). Filosofas ir žurnalistas teigia: "gerbti galima žmogų – tiek draugą, tiek priešą – bet ne jo mintis ir idėjas, kurioms nuoširdžiai prieštarauji". Reikia atskirti pakantumą nuo pagarbos. Kai leidžiame žmonėms laisvai reikšti savo nuomones, net ir klaidingas, rodome pakantumą. Toleruojame žmones, bet klaidingų idėjų – ne. Dėl to Laučius įspėja: "Jei pradedi gerbti tai, kas prieštarauja tavo įsitikinimams, mintims, principams, imi negerbti nuosavos pasaulėžiūros". Deja, įsivyrauja "nepagarba idėjoms. Dėl jos atsiranda pagarba kvailoms idėjoms."

Jeigu visos nuomonės gerbtinos, tai ir Evangelijos skelbimas tikrąja prasme tampa neįmanomas. Kova už idėjas būtina ir mums, krikščionims. Nes mūsų Žinia yra pati geriausia idėja. Idėjų kovos principo šalininkų rastume ir tarp netikinčiųjų (pvz., K. R. Popperis, N. Postmanas ar F. A. von Hayekas). XX a. pirmos pusės austrų ekonomikos mokyklos galva L. von Misesas yra rašęs:

"Viskas, kas vyksta šiandienos socialiniame pasaulyje, yra idėjų padarinys. Ir geri, ir blogi dalykai. Todėl reikia kovoti su netikusiomis idėjomis... Klaidingas idėjas turime keisti geresnėmis... Idėjos ir tik idėjos gali apšviesti tamsą. Šias idėjas reikia pateikti taip, kad jos įtikintų žmones. Turime jiems įrodyti, kad jos yra teisingos." (Ekonominė politika)

Turime įrodyti, kad Evangelija yra tiesa, t. r. įtikinti žmones gerais ir teisingais argumentais. Bet tenka apgailestauti, kad to siekiantys evangelikalai bendraminčių dažniau randa tik tarp Romos katalikų (pvz., R. J. Neuhausas, P. Kreeftas, G. Weigelis, R. Spaemannas ir, žinoma, Benediktas XVI). Nemažai evangelikalų persėmė postmodernistinės "kylančios bažnyčios" perdėtai skeptišką požiūrį į protą. Tačiau iracionalus, teisingą mąstymą atmetantis postmodernizmas veda į aklavietę. Džiugu, kad šiandien tokia pasaulėžiūros po truputį traukiasi. Vietoj postmodernistų nesąmonės ateina tokios knygos kaip Michaelo J. Sandelio Justice – What's the Right Thing To Do? Jo įvadas į etiką ir filosofiją yra puiki priemonė lavinti mąstymą (žr. visas 12 paskaitų http://www.justiceharvard.org )!

O likus paskutinei pranešimo pastraipai, norisi dar kartą tarti: ačiū Dievui, kad turime mūsų protestantiškąjį paveldą! Prieš 450 metų primą kartą buvo išleistas Heidelbergo katekizmas – tikras teologijos šedevras, kurį turėtų studijuoti ne vien tik reformatai. Nes jame aiškiai, trumpai ir labai logiškai pristatyta Evangelija. Šią tradiciją pratęsia ir sudabartina neseniai T. Kellerio ir kt. sudarytas "New City Catechism" (jis remiasi Heidelbergo, Vestminsterio trumpo ir kitais reformacijos katekizmais; žr. http://www.newcitycatechism.com ). Jame paprastais žodžiais atsakoma į tokius esminius klausimus kaip Įstatymo reikalavimai (7 kl., "What does the law of God require?"), išgelbėjimas (29 kl., "How can we be saved?"); pavyzdingai išaiškinama Įstatymo ir Evangelijos tiesa. Tad dėl šių leidinių Martyno Mažvydo žodžiais galiu tik pakartoti: "Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit / Ir tatai skaitydami permanykit..."
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt