Artinasi pabaiga

2012-12-21
Friederike Valentin
Pasaulio pabaigos laukimą žadina ir skatina politinės krizės, atsivertimo judėjimai, nerimas ir nesaugumas bei daug kitų dalykų. Juk krikščionybės pagrindas – sugrįžimo laukimas. Šį ankstyvosios Bažnyčios troškimą apibendrina paskutinis Apreiškimo žodis "marana ta!" – "ateik, Viešpatie!" Panašių motyvų pagrindu, kaip ir viduramžiais ar naujųjų laikų pradžioje, XIX amžiuje krikščioniškoje dirvoje atsirado ne viena bendruomenė, kurios mokymo branduolys buvo žinia apie greitą pabaigą. Tos žinios atsiranda įvairiai: remiamasi "dieviškuoju apreiškimu", pasaulio pabaigos laukimas grindžiamas intensyviomis Biblijos studijomis arba vykstant dvasiniam pabudimui. Be to, esama ir mišrių formų.

Neigiamos apraiškos – ar tai būtų XIX amžiuje, ar mūsų dienomis – interpretuojamos kaip pabaigos ženklas. Žemės drebėjimas Lisabonoje 1755 metais, be kita ko, buvo laikomas pabaigos ženklu, kaip ir meteoritų lietūs 1799 bei 1833 metais ar lūžis Prancūzijos revoliucijoje. Reikėtų paminėti ir Bažnyčios krizes bei politinius visuomeninius pokyčius. Tokių judėjimų atsiradimą bei augimą derėtų vertinti ir kaip protestą prieš bažnytines bei visuomenines tendencijas permainų laikais, prieš įsitvirtinusią valdžią bei institucijas, kurioms galiausiai priskiriama atsakomybė už neigiamus reiškinius. Šiais laikais dar reikėtų pridurti ir tai, kad žmogus turi pakankamai atsargų sunaikinti, ir ne vieną kartą, visą planetą ir jos gyventojus. Prie to, kad žmonės kartais mato artėjančią pabaigą, prisideda ir kasdien per žiniasklaidą pasiekiantys pranešimai apie gamtos katastrofas bei kitokius baisius dalykus.

Tačiau pasaulio pabaigos tema aktualėja ne tik šimtmečio pabaigoje. Šiek tiek pasigilinę į XIX bei XX amžių sektų ir religinių grupių motyvus pamatysime, kad besiartinančios pabaigos laukimas buvo itin ryškus formuojantis šioms bendruomenėms. Matyt, labai pagrįsta yra ir pastaba, kad sugrįžimo klausimą Bažnyčia istorijoje nustūmė į šalį. Švietimo epochos pradžioje kilo smarki pomirtinio gyvenimo vilties krizė, ši viltis tapo dar netvirtesnė, gyvenimui vis labiau atsigręžiant į šiapus, į pažangos optimizmą. Tačiau norėjo pasireikšti ir "vertikalioji viltis" – ji rado priebėgą apokaliptinėse bendruomenėse, grupėse, kurios laukia rojaus ateityje, bei politinėse socialinėse ideologijose (jų čia negalėsime aptarti).

JAV apokaliptinės bendruomenės XIX amžiuje, viena vertus, atspindi tuo metu dar netvirtą gana jaunos valstybės padėtį (mormonų pavyzdys), antra vertus, "atgimimų", kurių šaknys siekia reformatų tradiciją ir tuo pat metu teologiškai reabilituojamos pietizme, aidą (adventistų bei katalikiškos apaštališkosios Bažnyčios pavyzdžiai).

Mormonai ir tobulumo viltis

Mormonų supratimu, kalbant apie pasaulio pabaigą paties Dievo kraštui – "Gods own country" – JAV tenka ypatingas vaidmuo. Svarbi ne tik ta aplinkybė, kad šioje šalyje nuo pat Jungtinių Valstijų įkūrimo ypač svarbi buvo religinė ir politinė laisvė – manoma, kad ir Amerikos konstitucija sukurta "Dievui apšvietus". Todėl mormonai įsitikinę, kad "Dievo Dvasia per šimtmečius buvo nukreipta į Ameriką, kad ją apsaugotų, kadangi ten Viešpats norėjo pradėti ir įvykdyti savo nuostabiausią darbą žemėje".

1830 metais įkurtos "Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios" pavadinime jau atsispindi pasaulio pabaigos laukimas. Ši bendruomenė, geriau žinoma "mormonų" pavadinimu, remiasi įsivaizdavimu, kad ji yra atkurtoji Bažnyčia, tuo tarpu kitose Bažnyčiose tiesos nėra, kadangi tuoj po įkūrimo jos nukrypo nuo tiesos. Mormonų įsitikinimu, Jėzus dar žemiškajame gyvenime įkūrė "savo" Bažnyčią, taip pat ir Amerikoje, ne vien Jeruzalėje! – ir išdėstė savo mokymą apaštalams bei mokiniams. Kol apaštalai buvo gyvi, tas mokymas išliko grynas, tačiau po jų mirties dėl "manipuliacijų" Biblija bei išėmus iš jos "puikias" dalis, dėl bažnytinių apeigų – mišių šventimo, šventųjų vietų lankymo, litanijų – išsigimimo vis labiau nukrypta nuo tikėjimo, kol galiausiai iš tiesos nieko nebeliko. Todėl Josepho Smitho (1805–1844) įkurtas mormonų judėjimas laikė save "Dievo žemėje atkurta Bažnyčia", turinčia "vienintelę tikrą Evangeliją". Tik pas juos esanti "vienintelė visą galią turinti kunigystė" ir jie vieninteliai surašė "naujųjų laikų apreiškimus" savo veikaluose ("Mormono knyga", "Puikusis perlas", "Mokymas ir sąjungos"). Dabartinio mokslo teigimu, "Mormono knyga" yra plagiatas.

Mormonai skelbia labai optimistiškus dalykus: "Toks, koks yra žmogus, kadaise buvo Dievas, koks yra Dievas – kada nors gali tapti žmogus." Kalbama apie nuolatinį tobulėjimą ir po mirties – todėl galiausiai bus daug dievų...

Optimistiškai žvelgiama ir į kūniškumą. Kad pirma kaip dvasia egzistavęs žmogus tobulėtų toliau, jam reikalingas kūnas. Tačiau ir po mirties materialūs dalykai yra reikšmingi. Štai kas apie tai rašoma: "Pirminės medžiagos, iš kurių sudarytas mirtingas kūnas, niekur neišnyksta, jos nesiliauja egzistavusios, o prisikėlimo dieną vėl bus sujungtos, koja prie kojos, kūnas prie kūno, kūnas taps toks, koks jis buvo palaidotas, kadangi kape nėra augimo, nėra vystymosi." Po paskutinio teismo, prieš kurį stos visi, bus suskirstyta į tris "viešpatystes": "dangiškoji" tiems, kurie tapo "dievais", "žemiškoji" – nemormonams, kurie gyveno garbingai, ir požeminė "netikintiems" prasižengėliams.

Pagaliau, atėjus pasaulio pabaigai, labai aiškiai pamatysime ir Amerikos istorines ambicijas. Dar 1830 metais Smithas kalbėjo apie tai, kad naujoji Jeruzalė atsiras JAV, o po metų labai konkrečiai pasakė, kad "pažadėtoji žemė ir vieta Siono miestui" esanti Independense, Misūrio valstijoje. Po keleto dienų buvo nurodyta, kad šventykla stovės plote, esančiame netoli nuo teismo rūmų, ir Smithas ją pašventino. Tačiau kilo įtampa, peraugusi į skilimą – daugiau kaip prieš šimtą metų Smitho per apreiškimą šventyklai parinkta vieta pateko į mormonų atskalūnų rankas – "Kristaus bažnyčiai {Visų šventyklai}". Šios vos 3 tūkst. narių turinčios bendruomenės vadovas, nepaisydamas intensyvių daugiau kaip dešimties milijonų narių mormonų bendruomenės (kurios centrinė būstinė yra Solt Leik Sityje, Jutos valstijoje) pastangų, nė negalvoja parduoti sklypo. "Kristaus bažnyčios {Visų šventyklos}" prezidentas pasakė: "Jutos mormonai negaus šventyklos statybos aikštelės, nors siūlytų mums milijonus dolerių. Jei Dievas nori, kad būtų statoma ši pasaulio pabaigos šventykla, tai jis jums duos finansinių ir techninių galimybių. Jei ne..., mes palauksim."

Taip glaudžiai su JAV, kaip paties Dievo šalimi, siejama ne tik istorijos pabaiga – ir jo pradžia perkeliama į Ameriką. Rojus įkurdinamas Misūrio valstijoje, ir mormonai tikisi, kad kaip tik ten Adomas, vadinamas "Ilgaamžiu" (Dan 7,9), atiduos savo autoritetą ten esančiam Jėzui Kristui. Tuomet mormonai "pranašai" oficialiai suteiks Jėzui Kristui pareigas, o jis oficialiai perims viešpatavimą žemėje, taip užbaigdamas visas valstybingumo formas. Mormonai, kaip "Aukščiausiojo šventieji", tikisi dalyvauti tame viešpatavime...

Sugrįžtančio Jėzaus laukimas: adventistai

Kitokios orientacijos yra Septintosios dienos adventistų bendrija, kilusi iš amerikiečio Williamo Millerio advento judėjimo, skelbusio pasaulio pabaigą būsiant 1843–44 metais. Per savo istoriją ši bendrija vis mažiau akcentavo besiartinančią pabaigą (labiau akcentuodama visus krikščionis jungiančias temas) ir šiandien vis daugiau reiškiasi tarptautiniu mastu, aišku, ir plačios socialinės veiklos dėka.

Milleris pats patyrė atsivertimą bendraudamas su baptistų bendruomene 1816 metais, prisidėjo prie jos ir ėmėsi intensyviai studijuoti Bibliją. Studijų rezultatas buvo išvada, kad tarp 1843 m. kovo 21 ir 1844 m. kovo 21 dienos (vėliau – 1844 m. kovo 22 d.) tokios žemės, kaip yra dabar, nebeliks. Čia jis rėmėsi Dan 8,14, kur paminėti "du tūkstančiai trys šimtai vakarų ir rytmečių". Prilyginęs kiekvieną jų metams jis padarė išvadą, kad praėjus dviem tūkstančiams trims šimtams metų po žydų sugrįžimo 457 m. pr. Kr., "šventyklą" apvalys sugrįžęs Jėzus, sunaikins netikėlius ir ims viešpatauti. Mokymas, kurį Milleris intensyviai skelbė nuo 1834 metų, pradėjo atgailos ir atsivertimo judėjimą. Iš pradžių šis mokymas buvo skirtas visiems (kaip ir katalikiškos apaštališkosios Bažnyčios, žr. toliau). 1843 metais įvyko skilimas. Kitos Bažnyčios pradėtos interpretuoti kaip "Babelė".

Kai išpranašautu laiku nieko neįvyko, Milleris pasitraukė iš viešumos, ėmė kurtis daugybė grupių, Septintosios dienos adventistai buvo didžiausia ir reikšmingiausia bendruomenė. Ellen G. White vizijos "išgelbėjo" Millerio apskaičiavimus, kadangi pirmojoje vizijoje ji "pamatė", jog 1844 m. spalio 23 dieną Kristus įžengė į dangaus šventyklą. Taigi išpranašautu metu vis dėlto kažkas įvyko! Ellen White prie to, kaip nuolankaus tikėjimo ženklą ir kad skirtųsi nuo Bažnyčių, prijungė šabo laikymąsi (pasiskolintą iš Septintosios dienos baptistų tradicijos) bei būtinybę atsiskirti nuo Bažnyčių, kurios ir toliau buvo laikomos "Babele". Prieš Dievą kovojantis žvėris (plg. Apr 13,5) buvo sutapatintas su JAV, dėl to, kad ten buvo išskiriamas ir įstatymu įtvirtintas sekmadienis.

Septintosios dienos adventistai tiki, kad prieš sugrįžtant Kristui bus prikelti visi tikintieji (laikomasi visiškos mirties teorijos). Šie teisieji bus išaukštinti ir nueis į dangų (pirmasis prisikėlimas) tūkstantį metų viešpatauti su Kristumi (čia nerasime žemiškosios Dievo karalystės idėjos). "Tuo metu bedieviai mirusieji bus teisiami. Žemėje nieko neliks, joje negyvens joks žmogus, tik Šėtonas ir jo angelai. Baigiantis tūkstančiui metų iš dangaus į žemę nusileis Kristus ir jo šventieji bei šventasis miestas. Tada iš mirusiųjų bus prikelti neteisieji. Su Šėtonu ir jo angelais jie apguls šventąjį miestą. Bet juos praris ir žemę išvalys Dievo ugnis." Tuomet žemė nušvis rojaus grožiu ir joje gyvens amžinai išganyta Dievo tauta.

Nepaisant visų Kristaus sugrįžimo atidėliojimų, su kuriais beveik per 150 metų egzistavimo teko susitaikyti Septintosios dienos adventistams, jie kaip ir anksčiau vis dar turi vilties – kuri praktikoje jungiasi su aktyvia socialine veikla – kad Kristus greit sugrįš. Toks įvykis kaip naujo tūkstantmečio pradžia sąlygoja pradinio pasaulio pabaigos laukimo renesansą. Ir šiandien bendruomenės tekstuose rasime teiginį: "Daugumos pranašysčių išsipildymas bei dabartinė pasaulio padėtis rodo, kad Kristaus atėjimas jau arti". Tačiau data neminima.

Jehovos liudytojai – nenuilstantys pasaulio pabaigos skelbėjai

Vargu ar kokia kita religinė grupė taip smarkiai orientuota į pasaulio pabaigą kaip prieš 100 metų JAV atsiradę Jehovos liudytojai. Istoriškai jie priklauso adventistų tradicijai, tačiau plėtojosi labai savarankiškai. Įkūrėjas Charlesas T. Russellas (1852– 1916) iš pradžių buvo presbiterijonas, o vėliau prisidėjo prie atskilusios adventistų grupės "Second Adventists", kuri 1874 metais tikėjosi pamatyti Kristaus sugrįžimą. Kai tais metais nieko ne¬įvyko, Russellas kurį laiką bendradarbiavo su vienos "Second Adventists" grupės vadovu Nelsonu H. Barbouru, skelbusiu, kad nuo 1874 metų Kristus gyvena žemėje nematomas. Paskui Russellas atsiskyrė. 1897 metais jis įkūrė laikraštį "Zion’s Watch Tower and Herald of Christ’s Presence" (šiandien "Sargybos bokštas"), o po dvejų metų "Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų draugiją". Ėmė burtis Biblijos studijų grupelės – "Rimtieji Biblijos tyrinėtojai", kaip Jehovos liudytojai vadinosi iki 1931 metų. Remdamasis Biblija Russellas teigė, kad 1874 metai yra "antrojo Kristaus buvimo" pradžia, tuo turi prasidėti pasaulio pabaigos pjūtis, o pati pabaiga turėjo ateiti po pusketvirtų metų; taigi 1878 metais buvo laukiama "prasmegimo". Vėliau Russellas tai interpretavo šitaip: 1874 metais Kristus įkūrė nematomą savo karalystę, o po 40 metų atpildo ir teismo laikotarpio 1914 metais turi prasidėti tūkstantmetis jo viešpatavimas žemėje. Nes Russello, o vėliau – ir Jehovos liudytojų, nuomone, tik Biblijoje teisingai papasakota žmonijos istorija. Šios organizacijos mokymas apie Biblijos "žodinę inspiraciją" logiškai veda į tai, kad skaičiuojamas žmonijos amžius, minimi metai suprantami pažodžiui ir sudėjus visus gyvenimo ir valdymo metus suskaičiuojama, kad 1975-aisiais žmonijai bus 6 tūkst. metų – remiantis prielaida, kad kiekviena iš šešių pasaulio sutvėrimo dienų atitinka tūkstantį metų (pagal 2 Pt 3,8). Anot Russello, žmonijos istorija prasidėjo 4126 m. pr. Kr. ir turėtų baigtis 1914 m.

Russellui teko pačiam įsitikinti, kad jo pasaulio pabaigos apskaičiavimas buvo klaidingas ir tai sumažino daugelio šalininkų pasitikėjimą – nors Pirmojo pasaulinio karo pradžia apskaičiuotaisiais metais jam tikriausiai labai tiko. Jo įpėdinis F. Rutherfordas (1869–1942) "išgelbėjo" 1914 metus aiškindamas, kad nuo tų metų Kristus niekieno nematomas viešpatauja danguje – šio požiūrio Jehovos liudytojai laikosi iki šios dienos (nors buvo dar vienas perinterpretavimas, panašus į Septintosios dienos adventistų 1844 metų spalio mėnesiui).

Rutherfordas numatydamas pasaulio pabaigą siejo ją su "jubiliejaus metais" ir rėmėsi Kun 25, 1–12. Jis nustatė, kad jie buvo pradėti švęsti 1575 m. pr. Kr. Kadangi pagal Jer 25,11 ir 2 Metr 36,17–21 iš viso turėjo būti septyniasdešimt jubiliejaus metų (kas penkiasdešimt metų), jis suskaičiavo, kad pabaiga ateis 1925 metais. Šį apskaičiavimą 1920 metais Rutherfordas paskelbė veikale "Milijonai dabar gyvenančių žmonių niekada nemirs". Pasak jo, 1925 metais turėjo prasidėti didysis jubiliejaus metų ciklas, kuriam pradžią duos patriarchų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo bei tikėjimui ištikimų pranašų sugrįžimas į žemę. 1925 metais jis laukė prisikeliant Abelio, Abraomo, Izaoko ir kitų ("senųjų laikų garbingųjų") – "kaip viso pasaulio kunigaikščių". Kai tai neįvyko, Rutherfordas atidėjo jų prisikėlimą nenustatytam laikui. 1929 metais Kalifornijoje jis pastatė didelį namą ir pavadino jį "Bet Sarim". Ten turėjo gyventi sugrįžę "senųjų laikų garbingieji". O kol jie sugrįš, name gyvens ir prižiūrės jis. Kunigaikščiams pastatytą namą Rutherfordo įpėdinis, N. H. Knorras, vėliau pardavė.

Kaip ir Russellas 1914-aisiais, pats Rutherfordas 1925 metų pradžioje ragino elgtis atsargiai. Tačiau jau buvo per vėlu: kaip ir Millerio sekėjai 1844 m. bei "Rimtieji Biblijos tyrinėtojai" 1914 m., jo šalininkai metė darbus, atidėjo reikalingas operacijas, išdalijo turtus vargšams, nebedirbo laukų laukdami tūkstantmetės viešpatijos. Kai 1925 metais vėl nieko neatsitiko, prasidėjo didelis nusivylimas, įstūmęs judėjimą į krizę.

1923 metų sausio 1 dienos "Sargybos bokštas" 1925 metus vadino paženklintais Šventojo Rašto. O 1975 metų Jehovos liudytojų žinynas tvirtino, kad toji viltis pasireiškė tik kaip "tikimybė", 1980 metų žinynas tokią teoriją jau laikė veikiau "nuomone".

Vadovaujant Rutherfordo įpėdiniui Nathanui H. Knorrui, pasaulio pabaiga buvo paskelbti 1975 metai. 1966 metais pasirodė knyga "Amžinas gyvenimas – Dievo sūnų laisvėje". Joje prisiminti Russello skaičiavimai, tačiau kiek pakoreguoti: teigiama, kad Adomas buvo sukurtas 4026 m. pr. Kr., o pagal tai 6 tūkst. žmonijos istorijos metų turėtų pasibaigti 1975-ųjų rudenį. Nors Jehovos liudytojai ir per 1975 metų vasarą vykusius suvažiavimus dar laikėsi šio skaičiavimo, tačiau galimas tūkstantmetinio viešpatavimo vėlavimas iškart buvo paaiškintas tuo, kad diena, kai Dievas ilsėjosi, prasidėjo tik sukūrus Ievą, ir nežinoma, kiek laiko praėjo tarp jos ir Adomo sukūrimo.

Yra dar vienas būdas apskaičiuoti pasaulio pabaigą. Tai prielaida, kad Dievo viešpatavimą žemėje nutraukė Jeruzalės sugriovimas. Šio įvykio data, Jehovos liudytojų manymu, buvo ne 587 ar 586 m. pr. Kr., kas atitiktų istorinę tiesą, o 607 m. pr. Kr. Šiais metais jiems prasideda septynių laikotarpių skaičiavimas remiantis štai kuo:

"Pasak Danieliaus, ketvirto skyriaus, tas 'tam tikras’ laikas turėjo reikšti 'septynis laikotarpius’. Danielius parodo, kad Dievo viešpatavimo, pavaizduoto 'medžiu’, ilgai nebus žemėje (Dan 4,16. 23). Kiek užtruks tie 'septyni laikotarpiai’?
Iš Apreiškimo 12 skyriaus 6 ir 14 eilučių sužinome, kad 'vienas laikotarpis’, 'du laikotarpiai’ (sic!) ir 'pusė laikotarpio’, taigi iš viso 3 ½ laikotarpio atitinka 1260 dienų. Pagal tai 'vienas laikotarpis’ atitinka 360 dienų. Iš čia 'septyni laikotarpiai’ yra septyniskart 360, arba 2520 dienų. Jei pagal Biblijos taisyklę vieną dieną laikysime metais, 'septyni laikotarpiai’ užtruks 2520 metų (Sk 14,34; Ez 4,6).
Jau sužinojome, kad 'tam tikri tautų laikai’ prasidėjo 607 m. pr. Kr. Pridėjus prie šios datos dar 2520 metų, gausime 1914."

Ilgą laiką Jehovos liudytojai akcentavo 1914 metus – kadangi, jų įsitikinimu, Jėzus Kristus nuo 1914 metų karaliauja danguje ir nematomas yra žemėje – ir kad 1914 metų karta regės Jėzaus Kristaus sugrįžimą.

Sąvoka "karta" anksčiau buvo lyginama su bibliniu žmogaus amžiumi: "Gyvename septynias dešimtis metų, o jei tvirtesni, tai gal ir visas aštuonias" (Ps 90,10). Laikui bėgant, sąvokai "karta" paaiškinti buvo pasitelkiama vis mažiau biblinių argumentų. Tam tikrą laiką "Sargybos bokštas" citavo nuomones, teigiančias, kad žmogus gali sulaukti 120 metų. Iki 1995 metų laikėsi įsitikinimas, kad iki Jėzaus Kristaus sugrįžimo liko mažai laiko, ir kol tai įvyks, 1914-ųjų karta dar tebebus gyva.

1995 metais mokymas buvo smarkiai pakeistas. Jehovos liudytojų vadovai tikriausiai suprato, kad negalima pernelyg ištempti "kartos" sąvokos. Todėl šiandien teigiama, kad 1914 m. Kristus ėmė viešpatauti danguje ir pradėjo naują erą, kurios pabaigos Jehovos liudytojai bent jau dabar nenumato. Tačiau, nepaisant to, ir toliau pabrėžiama, kad tas laikas labai trumpas. Visos nerimą keliančios naujienos – karai, epidemijos, badas, žemės drebėjimai ir pan. – aiškinamos kaip besiartinančios pabaigos ženklai.

Šios "daiktų sistemos" pabaigoje Jehovos liudytojai laukia Harmagedono mūšio – siejamo su didelio atpildo politinėms ir bažnytinėms sistemoms vizija, visų pirma – katalikų Bažnyčios; visi netikintys, taigi visi neliudytojai bus sunaikinti. Paskui prisikels mirusieji. Harmagedonas reiškia tūkstantmečio teismo pradžią, kuriam pasibaigus visiems laikams žemėje stos rojus.

Atsiskyrimas į 144 tūkstančius ir kitas aveles

"Teokratinė organizacija" – taigi "Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų draugija" – laikoma Jehovos kanalu, kol bus sunaikinti visi jo priešai. Tačiau dauguma Jehovos liudytojų, "Sargybos bokšto draugijos" supratimu, tėra tik tikrųjų Jehovos liudytojų, vadinamųjų 144 tūkstančių dvasios pradėtųjų, pagalbininkai.

Iš pradžių Jehovos liudytojai buvo įsitikinę, kad kai jų bus 144 tūkstančiai, sugrįš Kristus. Pagal Apr 7,12, 144 tūkstančių skaičius negali būti viršytas. Tačiau 1935 metais jau buvo daugiau negu 144 tūkst. Jehovos liudytojų. Todėl tuometinis jų prezidentas Rutherfordas suskirstė visus į dvasios pradėtuosius ir "kitas avis" (plg. Jn 10,16). Šiandien organizacijoje skiriami Jehovos liudytojai, turį "dangiškąją viltį" ir visi likusieji liudytojai, turintys žemiškojo rojaus viltį – o neliudytojai bus nušluoti nuo žemės.

Tik nedaugelis žemiškosios klasės Jehovos liudytojų žino, ką reiškia toji "dviejų klasių visuomenė": kad jie, pagal "Sargybos bokšto draugijos" mokymą, yra ne dvasios pradėtieji, netgi tikėjimo neišteisinti ir ateinančioje tūkstantmetėje viešpatijoje galės pasiekti tik žemiškąjį tobulumą – ir tai tik su sąlyga, jei dabar tinkamai pasirodys ir užsitarnaus. Tiesa, pastaruoju metu ir jiems jau perduodama atsakomybė, nes žemėje ėmė mažėti ir 144 tūkstančiai.

Pasaulio pabaigos apskaičiavimas ir jo rezultatai

Įvairių pasaulio pabaigos datų apskaičiavimas iš pradžių žadino pagyvėjimą. Po nusivylimo tekdavo įveikti krizę ir susitaikyti su kai kurių narių praradimu. Neišsipildę apskaičiavimai buvo aiškinami kaip malonės pratęsimas: galimybę tapti Jehovos liudytojais turi gauti daugiau žmonių. Tačiau paskutinio teismo atidėjimas neprivertė Jehovos liudytojų atsiverti pasauliui ir jo reikmėms. Jie ir toliau lieka savo uždaroje bendruomenėje puoselėdami, nors ir nesusietą su konkrečiais metais, pabaigos laukimą ir po jos įvyksiančio "blogos sistemos" sunaikinimo bei teisingos visuomenės sukūrimo viltį. Panašu, kad akcentuojamas greit įvyksiantis teismas ir toliau lieka didžiuoju motyvu intensyviai atsiduoti "skelbimui" ir investuoti į jį kuo daugiau laiko ir energijos. Su pabaigos laukimu susijusi ir viltis, kad greit bus sunaikintos asmeninės vidinės įtampos bei išorinės grėsmės ir kad netrukus įsivyraus vidinė ir išorinė taika. Viltis, kad netrukus, tobulame pasaulyje, bus atlyginta už visas kančias, kartu neleidžia kritiškai vertinti pačios Jehovos liudytojų organizacijos nuolat koreguojamų tos vilties pagrindų.

Pasaulio pabaigos apaštalai ir pranašai

Kitą pasaulio pabaigos išpažinimo atšaką XIX amžiuje rasime naujųjų apaštalų Bažnyčios istorijoje. Ši Bažnyčia išaugo iš katalikiškos apaštališkosios bendruomenės, įkurtos Anglijoje XIX amžiaus pradžioje. Bendruomenė Anglijoje atsirado dėl Prancūzijos revoliucijos ir po to kilusio karo suirutės. Tikintieji patyrė šoką, kurį sukėlė per revoliuciją išryškėjęs atsimetimas nuo krikščionybės. Tas metas sykiu buvo ir grįžimo prie Biblijos bei atsivertimo epocha.

Taip 1826 metais Pietų Anglijoje iš įvairių atsivertusių sluoksnių, nagrinėjusių Biblijos pranašų tekstus, bankininko Henry Drummondo dvare Elburyje (todėl ir vadinamos Elburio konferencijomis) susibūrė "pranašų konferencijos". Buvo ir toks svarbus teiginys, kad nuo imperatoriaus Justiniano (527– 565) valdymo apskaičiuoti 1260 metai (plg. Apr 12,14) baigėsi Prancūzijos revoliucija, ir netrukus reikia laukti sugrįžtančio Kristaus. Garsiausias šių susibūrimų dalyvis buvo škotų presbiterijonų parapijos pastorius iš Londono Edwardas Irwingas (1792–1834). Apie pasaulio pabaigą ir teismą jis kalbėdavo savo pamoksluose ir smarkiai kritikavo asmeninio ir visuomeninio gyvenimo nukrikščionėjimą.

Tuo metu ir Škotijoje buvo grįžimo prie Dievo judėjimas – anglikonų dvasininkas ragino melstis, kad Šventoji Dvasia vėl apšviestų, ir už visokias dvasios dovanas (charizmas). Nuo 1827 metų ėmė reikštis įvairūs charizminiai fenomenai: kalbėjimas kalbomis, išgydymai ir pranašystės – ir visos jos reiškė greitą Kristaus sugrįžimą. Su šiuo laukimu buvo susijęs ir prašymas atsiųsti apaštalus, kurie paruoštų bendruomenę susitikti su Kristumi.

Elburio konferencijos, sužinojusios apie šį atsivertimą Škotijoje, irgi pradėjo melsti Šventosios Dvasios apšvietimo (kuris 1831 metais pasireiškė jau minėtais reiškiniais); ir vėl buvo pranašaujamas greitas Kristaus sugrįžimas. Kadangi Irwingas neužkirto kelio tiems charizminiams reiškiniams, jis neteko vietos anglikonų Bažnyčioje. Tuomet jis surinko savo bendruomenę, kuri save laikė pasaulio pabaigos nuotakos bendruomene. Kaip pašauktųjų pranašauti netrukus atsirado apaštalų, pranašų, evangelistų ir ganytojų arba mokytojų. Tarp 1832 ir 1835 m. dvylika vyrų buvo paskelbti apaštalais. Įvestos ir kitos pareigos (angelo, arba vyskupo, kunigo ir diakono). Katalikiška apaštališkoji bendruomenė manė, kad tie dvylika vyrų yra pasaulio pabaigos apaštalai, o Kristus sugrįš dar jiems gyviems esant. 1836 metais jiems buvo paskirta teritorija Europoje ir Rytuose kaip ypatingos sritys jų pasaulio pabaigos misijai. Ši misija raštu apibendrinta "Pažymėjime dvasiniams ir pasaulietiniams krikščionybės vadovams". Galvodami tik apie artėjančią pabaigą, mirus apaštalams jie neskyrė įpėdinių. Čia irgi nuosekliai buvo laukiama pasaulio pabaigos – kaina, kad ši bendruomenė šiandien daugių daugiausia gali būti laikoma maldos bendruomene, kadangi sakramentus galėjo teikti tik kunigai, o po paskutinio apaštalo mirties 1901 metais niekas negalėjo būti skiriamas kunigu. Tačiau pasaulio pabaigos tebelaukiama. Tai, kad nėra vedlių, buvo interpretuojama kaip "tyla danguje" (Apr 8,1), o bendruomenės veikla – kaip Jono Krikštytojo darbai (jis turėjo "sulysti" ir gyvenimo pabaigą praleisti kalėjime, taigi neaktyviai).

Dar XIX amžiaus pabaigoje iš konflikto dėl nuoseklumo katalikiškųjų apaštalų bendruomenėje po kelių pradinių stadijų atsirado naujųjų apaštalų Bažnyčia, stojusi už apaštalų vietų perimamumą. Jai būdinga itin stipri fiksacija tuo metu vadovaujančios pagrindinės asmenybės – "vyriausiojo apaštalo", kalbančio Dievo žodžiais. Susitelkimas į vyriausiąjį apaštalą drauge leido jai gana gerai išgyventi ir pergyventi neteisingus pasaulio pabaigos apskaičiavimus. Ir naujųjų apaštalų Bažnyčiai pasaulio pabaigos tema yra svarbi, juk ji save laiko "nuotakos bendruomene", laukiančia netrukus pasirodysiančio jaunikio. Iš pradžių tai nebuvo konkretus laukimas; vyriausiasis apaštalas Johannas Gottriedas Bischoffas (1871–1960) po Antrojo pasaulinio karo baisumų, 1954 metais, paskelbė, kad trokštamas Jėzaus sugrįžimas įvyks dar jam pačiam gyvam esant. Po jo mirties apaštalų kolegija pareiškė: "Ir jis, ir mes, ir visi jam ištikimi broliai ir seserys niekad neabejojom, kad Viešpats jam duotą pažadą išpildys nurodytu laiku. Todėl mes matome nepaaiškinamą Dievo sprendimą ir klausiame savęs, kodėl jis pakeitė savo valią." Nepaisant po to įvykusių skilimų, ir šiandien naujųjų apaštalų Bažnyčia laikosi Bischoffo pranašysčių, o dabartinis vyriausiasis apaštalas Richardas Fehras 1996 metais pasakė: "Protas galiausiai negali paaiškinti 'žinios’ neišsipildymo. Tai nėra pagrindas abejoti dieviška žinios prigimtimi."

Naujųjų apaštalų Bažnyčia santūriai vaizduoja laukiamus pasaulio pabaigos įvykius. Kai tik pasibaigs "išrinktųjų surinkimas" (remiantis Jn 10,16), įvyks pirmasis prisikėlimas, reiškiantis Kristaus sugrįžimą. Jėzus pasiims jam priklausančius – mirusiuosius, o paskui ir gyvuosius, kad jie galėtų dalyvauti Dievo Avinėlio vestuvėse danguje. Taigi žemėje liks tik netikintys, tada Šėtono viešpatavimas pasieks kulminaciją. Pabaiga bus Kristaus įsikišimas, kai jis su išrinktaisiais pasirodys žemėje, įveiks Šėtoną ir įkurs tūkstantmetę taikos viešpatiją (su galimu netikinčių atvertimu), kurios pabaigoje bus galutinai nugalėtas Šėtonas, įvyks paskutinis teismas, atsiras nauja kūrinija ir bus sukurta amžinoji Dievo karalystė.

Stiprus orientavimasis į pasaulio pabaigą iki šios dienos trukdo socialiniam aktyvumui; politinė ir socialinė veikla greitos pabaigos akivaizdoje atrodo beprasmiška. Nėra ir ekumeninio atvirumo. Permainos įvyks tik sugrįžus Jėzui, kuris viską pakeis.

Apžvelgę įvairias pasaulio pabaigos vizijas matome, kad artėjanti pabaiga, kad ir kokia forma, buvo vis perkeliama; galiausiai pasaulio pabaigos atidėjimas šiose bendruomenėse yra nors ir sunki, bet gyvybiškai svarbi tema, kaip matome iš katalikiškųjų apaštalų Bažnyčios pavyzdžio. Bendruomenių, susirūpinusių netolima pasaulio pabaiga, gausa sykiu byloja, kad ši sritis per mažai pabrėžiama Bažnyčios mokyme. Galiausiai vien iš įvairių grupių atsiradimų datų matome, kaip glaudžiai konkretus pabaigos laukimas susijęs su visuomeninėmis permainomis.

Friederike Valentin, pasaulėžiūros klausimų prie Vienos arkivyskupijos vadovė, pripažinta sektų ekspertė

Šaltniis: H. Gasper, F. Valentin, Endzeitfieber, 1997 ("Prizmė" 99/4)
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt