Vesk mus, Dieve

2012-09-12
James I. Packer
Daugeliui krikščionių Dievo vadovavimas yra nuolatinis nesusipratimas. Kodėl? Ne todėl, kad jie abejoja tokio reiškinio realumu, bet būtent todėl, kad jie tuo įsitikinę. Jie žino, kad Dievas gali vesti, Jis kiekvienam tikinčiajam yra pažadėjęs vadovauti ir vadovauja. Apie tai, kaip dieviškasis vedimas yra padėjęs, rašoma knygose, kalba draugai ir pamokslininkai. Tikintieji baiminasi ne to, kad Dievas jiems nevadovaus, o kad jie patys dėl savo nerangumo netinkamai supras Dievo vedimą. Kai jie gieda:

Vadovauki, Jahve didis, man –
Piligrimui Žemės nelaimingos.
Tu meilingas, geras kiekvienam –
Palaikyk mane ranka galinga,
Pamaitink, pastiprink – silpnas aš...
Duok man duonos – manos iš Dangaus.
Tavo meilė virš bedugnių neš,
Virš gyvenimo tamsaus, dygaus...

– jie neabejoja, kad jiems paprašius Dievas juos gali ir vesti, ir pamaitinti, tačiau jie jaučia nerimą, nes patys nėra tikri, ar mokės priimti Dievo siūlymą.

Žinoma, ne visi taip elgiasi. Mūsų dienomis, kaip jau ir esame pastebėję, žmonės miglotai pažįsta Dievą, jų mintys iškreiptos, jie mažai ką apie Jį išmano. Žmonėms neatrodo, kad Dievas gali vadovauti, kalbėti, kad Jis yra nepriklausomas, dorovingas, ir apskritai abejojama Jo asmenybe netgi bažnyčiose. Todėl daugeliui sunku patikėti, kad Dievas gali vadovauti žmogui. Žmonės klausia – kaip Dievas gali vesti, jeigu Jis labiau panašus į tokį, kuris nenori ir negali vesti? Dėl šios priežasties verta prisiminti kelias esmines tiesas, kurios kalba apie dieviškąjį vedimą.

Dievas turi planą

Tikėjimą, kad Dievas tikrai veda, galime pagrįsti dviem atraminiais teiginiais, kuriuos randame Biblijoje. Pirma, Dievas tikrai turi planą kiekvienam iš mūsų; antra, Dievas sugeba bendrauti su mumis.

Ar Dievas turi planą kiekvienam? Iš tiesų, turi. Jis juk yra sukūręs "amžiną tikslą" (pažodžiui, amžių planą), arba "planą laiko pilnatvei", kaip pasakyta, "kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą" (Ef 3,11; 1,10-11). Jis buvo suplanavęs, kaip išgelbėti savo tautą iš Egipto vergijos, ir vedė juos per jūrą ir per dykumą, vedė dienos metu debesies, o naktį ugnies stulpu. Jis buvo suplanavęs, kad Jo tauta turės sugrįžti iš Babilono tremties. Ten Jis patvarkė, kad imtų karaliauti Kyras, kuriam įkvėpė dvasios (Ezr 1,1) leisti žydams grįžti į gimtinę ir atstatyti šventyklą.

Jis buvo suplanavęs ir Jėzaus ateitį (Lk 18,31; 22,22 ir t.t.); visa Jėzaus veikla Žemėje buvo taip nukreipta, kad Jis galėtų vykdyti Tėvo valią (Jn 4,34; Hbr 10,7.9). Dievas ir Pauliui buvo numatęs ką veikti (Apd 21,14; 22,14;16,16-19; 1 Tim 1,16); penkiuose laiškuose Paulius apie save kalba, kad jis "Dievo valia Kristaus Jėzaus apaštalas". Dievas turi tikslą kiekvienam savo vaikui.

Ar Dievas gali pranešti koks yra tas Jo numatytas tikslas mums? Iš tikrųjų, Jis gali. Žmogus yra bendraujanti esybė, juo labiau jo Kūrėjas yra bendraujantis Dievas. Jis apie savo valią pranešdavo per Senojo Testamento pranašus. Jis vedė Jėzų ir Paulių. Apaštalų darbų knygoje aprašytos net kelios situacijos, kuriose Jo vedimas yra akivaizdus (į dykumą pasiunčiamas Pilypas susitikti su etiopu eunuchu (Apd 8,26.29); Petrui buvo pasakyta priimti kvietimą apsilankyti pas Kornelijų (Apd 10,19-20); Bažnyčiai Antiochijoje buvo liepta į misijų darbą išsiųsti Paulių ir Barnabą (Apd 13,2); Paulius ir Silas buvo pakviesti eiti skelbti Evangelijos į Europą (Apd 16,6-10); Pauliui buvo pasakyta tęsti darbą Korinte (Apd 18,9-10). Mes Dievo vadovavimą sapnais, vizijomis ir tiesioginiu kalbėjimu vertiname kaip išskirtinį, o ne normalų reiškinį, tačiau taip pat matome, kad Dievui nebuvo sudėtinga pranešti apie savo norus apaštalams ir ano laikmečio žmonėms, kad Jam tarnaujantys žmonės vykdytų Jo valią.

Dar daugiau, Rašte yra daug labai aiškių pažadų, kad Dievas vadovaus, iš kurių galime suvokti Dievo planą mums. "Mokysiu tave ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti; patarsiu tau, lydėdamas tave akimis" (Ps 32,8). Izaijo knygoje (Iz 58,11) kalbama apie patikinimą, kad "VIEŠPATS visuomet bus tavo vadovas", jei žmonės atgailaus ir paklus Dievui. Dievo vedimas yra pagrindinė tema 25 psalmėje: "VIEŠPATS teisus ir geras, todėl Jis klystančius moko kelio. Jis veda kukliuosius teisingu taku ir moko juos savo kelio. ...Kas tik pagarbiai bijo VIEŠPATIES, tas sužino iš Jo taką, kuriuo eiti turėtų" (Ps 25,8-9.12). Panašiai ir Patarlių knygoje: "Pripažink Jį visur, kad ir ką darytum, ir Jis ištiesins tavo kelius" (Pat 3,6).

Naujasis Testamentas taip pat parodo tokį Dievo vedimo lūkesčio motyvą. Paulius meldžiasi dėl kolosiečių, sakydamas jiems, kad "būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu, ir Epafras meldžiasi, kad tvirtai laikytumėtės ir tobulai vykdytumėte Dievo norus" (Kol 1,9; 4,12). Jie abu tiki, kad Dievas yra pasirengęs ir nori, kad žmonės pažintų Jo valią. Išmintis Rašte suprantama kaip žinojimas ką daryti, kad patiktum Dievui ir apsaugotum gyvybę, taigi Jokūbo pažadas: "jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta" (Jok 1,5) – iš tiesų ir yra pažadas vadovauti. "Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą", – sako Paulius, – "kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula" (Rom 12,2).

Biblijoje kalbama ir kitokio pobūdžio teiginiais tam, kad sustiprėtų mūsų pasitikėjimas Dievo vedimu. Pirma, krikščionys yra Dievo vaikai, ir jeigu žmogiškieji tėvai jaučia atsakomybę vadovauti savo vaikams, kad dėl nežinojimo jų neištiktų nelaimė, turime neabejoti, jog taip pat yra ir Dievo šeimoje. "Tad jei jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie Jį prašo" (Mt 7,11).

Vėlgi, "Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui" (2 Tim 3,16-17). "Mokyti" reiškia suteikti visapusišką mokymą apie doktriną ir etiką, darbą ir Dievo valią. "Barti, taisyti ir auklėti teisumui" parodo, kaip šį mokymą taikyti mūsų pažeistame ir sujauktame gyvenime. "Pasirengęs kiekvienam geram darbui", – čia kalbama apie žmogų, kuris yra pasirengęs vykdyti Dievo valią – tai ir yra žadėtasis rezultatas.

Ir dar, krikščionys turi juose gyvenantį instruktorių – Šventąją Dvasią. "Jūs esate gavę Šventojo patepimą ir visi tai žinote. ...Patepimas, kurį iš Jo esate gavę, lieka jumyse... Jo patepimas moko jus visko, ir Jis yra tiesa, o ne melas" (1 Jn 2,20.27).

Abejodami Šventosios Dvasios vadovavimu apjuodintume Jos ištikimybę savo tarnystei. Akivaizdžių pavyzdžių randame Apaštalų darbuose (Apd 8,29; 10,19; 13,2; 16,6) ir ypač Jeruzalės susirinkimo nutarimuose: "Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga" (Apd 15,28), ir čia matome, kad vadovavimas glaudžiai susijęs su Šventąja Dvasia.

Dievas nori, kad Jis būtų pagarbintas mūsų gyvenime, ir Jis yra pagarbinamas mumyse tik tada, jei paklūstame Jo valiai. Reiškia, Jis yra suinteresuotas mokyti mus pažinti Jo kelius, kad galėtume jais vaikščioti. Pasitikėjimas, kad Dievas pasirengęs mokyti tuos, kurie trokšta paklusti, yra pagrindinė 119 psalmės tema. Dovydas psalmėje irgi skelbia, kad Dievas tikrai vadovauja žmonėms savo garbei: "Jis veda teisumo takais, kaip dera Jo vardui" (Ps 23,3).

Galima būtų apie tai dar daug kalbėti, tačiau problema pakankamai aiški. Be abejo, dieviškasis vedimas yra realybė, skirta ir pažadėta kiekvienam Dievo vaikui. Krikščionys, pasigendantys to vedimo, tiesiog siekia jo ne taip, kaip derėtų. Taigi reikia rūpintis savo imlumu Dievo vedimui ir mokytis jo siekti.

Kaip atpažinti Dievo vedimą

Uolūs krikščionys, siekdami Dievo vedimo, dažnai klysta. Iš kur tos nesėkmės? Dažniausiai jie nesusigaudo kaip Dievas veda. Jie ieško žaltvykslės ir nepamato to, kas šalia, tada jiems labai lengva suklysti. Jų didžiausia klaida, kad jie mano, jog vedimas turi būti išskirtinai vidinis Šventosios Dvasios paskatinimas, neatsižvelgiant į užrašytąjį Žodį. Ši samprata yra ir labai sena, kaip melagingųjų pranašų Senajame Testamente, ir nauja, kaip daugelio XX amžiaus naujų religinių judėjimų; ji – trąši dirva visokiausio pavidalo fanatizmui ir kvailystėms dygti.[...]

Tokios uolių krikščionių klaidos yra sukėlusios ir komiškų, ir tragiškų pasekmių. Mintis apie vidinį Dvasios balsą, kuris viską nusprendžia ir veda, atrodytų patraukliausia, nes tai išaukštintų Dvasios tarnystę ir tarsi žadėtų artimiausią santykį su Dievu; tačiau gyvenime šis ypatingo dvasingumo ieškojimas dažnai veda į beviltišką sumaištį arba netgi beprotybę.

Hana Vaitol Smit (Hannah Whitall Smith), būdama įžvalgi ir blaivaus proto kvakerė, gyvenime daug panašaus patyrė ir tai aprašė savo Fanaticism Papers (po jos mirties juos išleido Rėjus Streičis (Ray Strachey) pavadinimu Religious Fanaticism [1928], vėliau kitu pavadinimu Group Movements of the Past and Experiments in Guidance [1934]). Ji pasakoja apie moterį, kuri kiekvieną rytą, vos prabudusi, paskirdavo savo dieną Viešpačiui, "tuomet ji klausdavo Jo, keltis jai dabar ar ne, ir ji nenurimdavo, kol balsas jai nepasakydavo, kad reikia rengtis. Rengdamasi ji klausdavo Viešpaties, ar jai rengtis šį ar kitą drabužį, ir labai dažnai Viešpats jai pasakydavo, kad jai reikia užsimauti vieną batą, o kito nesimauti; kartais ji užsimaudavo kojines, tačiau likdavo be batų; kartais užsimaudavo batus be kojinių; ji taip elgėsi su visa savo apranga."

Taip pat ji pasakoja apie globos namuose gyvenusią neįgalią moterį, kurią aplankė ją prižiūrinti slaugė ir išeidama atsitiktinai ant stalo paliko savo piniginę. Šiai moteriškei susidarė įspūdis, kad Viešpats norėjo, jog ji pasiimtų šiuos pinigus, ir kad per ją būtų iliustruota Biblijoje pasakyta tiesa "visa yra tavo": ji taip ir padarė, pinigus paslėpė po savo pagalve, o sugrįžus slaugei pasiimti pinigų, ji visaip išsisukinėjo. Galiausiai ji buvo išvaryta iš globos namų už vagiliavimą.

Jos užrašuose taip pat yra pasakojimas apie pagyvenusią inteligentišką ponią, kuri jausdavo, kad Viešpats, norėdamas suteikti Šventąją Dvasią jos draugams, liepia be drabužių susiglaudus nugaromis permiegoti su ja. Liūdna, bet tokie dalykai vyksta, kai suklystama dėl Dievo vedimo apraiškos.

Tokie poelgiai rodo, kad nesugebama suprasti kaip veda mūsų Viešpats. Jo metodas yra grindžiamas racionaliu mąstymu, pritaikant Jo užrašytąjį Žodį. Šis metodas yra pagrindas, kad būtų galima suprasti Dievo vedimą, jis apriboja pasirinkimo sferą, ir tik tas, kuris teisingai supranta Šventąjį Raštą, kurio nuostatos grįstos tiesa, yra pajėgus atpažinti Dievo vedimą, kai tam ateina laikas. Nekritiškai priimdami neracionalius ir netgi amoralius impulsus, tarsi jie būtų Šventosios Dvasios vedimas, ponios Smit aprašomi veikėjai buvo pamiršę deramai rengtis, gerbti nuosavybę ir pasidavė geiduliams; jie pamiršę pažeidė visus dvasiško vedimo principus, apie kuriuos kalbama Šventajame Rašte (1 Tim 2,9; 1 Pt 4,15; Ef 4,19-22).

Tikrai pagerbsime Šventąją Dvasią, kuri yra mūsų vedlys, jei gerbsime Šventąjį Raštą, kuriuo Ji mus ir veda. Mūsų gyvenimą formuoja svariausieji nurodymai, kuriuos mums duoda Dievas – jie įdiegia pagrindinius įsitikinimus, nuostatas, idealus, moko vertinti įvairius gyvenimo atsitikimus. Šie dalykai nėra vidiniai impulsai, jie nėra atskirti nuo Dievo Žodžio, jie yra įspaudžiami į mūsų sąžinę, formuoja mus būti panašius į Dievą pagal Jo būdą ir valią, atskleistą Jo Žodyje, kurį Dvasios apšviesti geriau suprantame ir pritaikome sau.

Taigi Dievo vedimo esmė yra pozityvių idealų kaip kelrodžio visam mūsų gyvenimui pristatymas. Būk toks žmogus, koks buvo Jėzus; siek tų dorybių, kurias Jis turėjo, ir maksimaliai jas naudok; žinokite savo atsakomybę: vyrai – savo žmonoms, žmonos – savo vyrams, tėvai – savo vaikams, o visi mes – visiems krikščionims ir visai žmonijai; žinokite jas ir stenkitės nuolatos stiprėti, kad galėtumėte jas vykdyti – štai taip Dievas mus veda su Biblija, ir tai sužinos kiekvienas, kuris mokosi iš Psalmyno, Patarlių, Pranašų knygų, Kalno pamokslo, Naujojo Testamento laiškų. Venk pikta ir daryk gera (Ps 34,15; 37,27). Tai kelias, kuriuo mus veda Biblija, ir visi Biblijos įtikinėjimai yra Dievo rūpestis išlaikyti mus šiame kelyje. Verta pastebėti, kad žodžiai "vedami Dievo Dvasios", užrašyti Laiške romiečiams 8,14, nėra nuoroda į vidinius balsus ar panašius potyrius; tai reiškia, kad reikia marinti mums žinomą nuodėmę ir nepasiduoti kūniškoms vilionėms!

Tik šių nuorodų ribose Dievas perduoda vidinį patarimą pasirinkimui situacijose. Taigi nesitikėkite, kad Dievas pritars santuokai su netikinčiu žmogumi ar patars pabėgti su vedusiuoju, nes apie tai aiškiai pasakyta Pirmame laiške korintiečiams 7,39 ir septintame Dievo įsakyme! Šios knygos autoriui teko girdėti liudijimų, neva Dievas pataręs būtent taip pasielgti. Be abejo, žmonės jautė tokias paskatas savo viduje, bet visiškai aišku, kad tai nebuvo Šventosios Dvasios įkvėpta, nes tai prieštarauja Dievo žodžiui. Dvasia veda Dievo žodžio ribose, o ne už jų. Jis veda teisumo takais (Ps 23,3) ir niekur kitur.

Šeši dažniausi spąstai

Galima bendrais bruožais teisingai suprasti Dievo vedimą, ir visgi lengva suklysti, ypač "pašaukimo" pasirinkimuose. Žmogaus gyvenime nėra trapesnės srities, negu ši, netgi jei žmogus ir išgyveno atsinaujinimą. Dievas veikia norėdamas mus patraukti gyventi tokį gyvenimą, kuris geriausias mums, kuris teikia garbę Dievui ir yra naudingas kitiems žmonėms. Tačiau Dvasia gali būti užgesinta, ir mums nesunku pradėti elgtis nebepastebint Jos vedimo. Verta apžvelgti kelis dažniausius spąstus, į kuriuos pakliūna žmonės, ieškantys Dievo vedimo.

Pirma, nenoras galvoti. Neteisingai suvokiamas pamaldumas, grindžiamas ypatingu antgamtiškumu, nesveikas ir pražūtingas, reikalauja vidinių impulsų, kurie neturi jokio racionalaus pagrindo, ir visiškai nekreipia dėmesio į nuolatinį Biblijos raginimą apmąstyti. Dievas sukūrė mus mąstančias būtybes, ir jis vadovauja mūsų mintims, kai Jo Artume viską apgalvojame. "Jei išmintingi būtų, apie tai pagalvotų ir suprastų" (Įst 32,29).

Antra, nenoras pažvelgti į ateitį ir įvertinti skirtingų pasirinkimų ilgalaikes pasekmes. Galvoti į priekį yra Dievo taisyklė gyvenimui, taip pat kaip ir žmogiška taisyklė renkantis kelią. Dažnai tik tada pamatome, kas yra išmintinga ir teisinga (arba kvaila ir klaidinga), kai pakankamai ilgai pagyvename. "Jei išmintingi būtų, apie tai pagalvotų ir suprastų, koks bus jų galas" (Įst 32,29).

Trečia, nenoras išklausyti patarimą. Šventasis Raštas nuolat pabrėžia, kad žmogui reikia patarimo. "Kvailo žmogaus kelias jam pačiam atrodo teisingas, o išmintingas žmogus klauso patarimo" (Pat 12,15). Tik pasipūtėlis ir nebrendyla, darydamas svarbiausius sprendinius, apsieina be patarimų. Tikrai yra žmonių, kurie geriau už mus išmano apie Bibliją, pažįsta žmogaus prigimtį, mato, kuo mes apdovanoti ir kur mūsų ribos, geriau negu mes patys save pažįstame, ir net jei galų gale pasielgsime ne visai, kaip jie pataria, tik naudos turėsime, jei nuodugniai pasversime jų patarimą.

Ketvirta, nenoras suabejoti savimi. Mes nemėgstame realiai žvelgti į save ir nepažįstame savęs taip, kaip mums atrodo; mes matome kitų racionalumą, bet nesugebame būti racionalūs patys. Turime atpažinti ir atmesti pojūtį, kurį sukelia egoizmas, pagyrūniškumas, gebėjimas išvengti bausmės, sau pataikavimas, savęs išaukštinimas; tokių dalykų negalima painioti su vedimu. Tai ypač aktualu, kai jausmai siejasi su seksu ar to sukeltais jausmais. Vienas biologas – teologas rašė:

"Džiaugsmas ir gerovės jausmas, kuris dažnai (nors ir ne visada) lydi įsimylėjimo būseną, gali nutildyti sąžinę ir suvaržyti kritišką mąstymą. Labai dažnai žmonės sako, kad jie jaučia vedimą santuokai (ir dažnai jie sakys, kad Viešpats labai aiškiai jiems pasakė), kai iš tikrųjų jie kalba apie jiems neįprastą endokrininio balanso lygmenį, kurio dėka jie jaučiasi ypač gyvybingi ir laimingi" (O. R. Barclay, Guidance).

Turėtume savęs paklausti, kodėl kartais jaučiamės esą teisūs, ir pabandyti išsiaiškinti, ir būtų išmintinga apie tai papasakoti žmogui, kuriuo pasitikime ir kuris gali sveikai įvertinti mūsų būseną ir duoti deramą patarimą. Taip pat mums reikia melstis: "Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išmėgink mane ir perprask mano mintis. Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu, ir vesk mane amžinuoju keliu" (Ps 139,23-24). Abejonės savimi tikrai nepakenks mums.

Penkta, nenoras skeptiškai pažvelgti į asmeninį žavesį. Kas dar neatpažino savyje glūdinčio išdidumo arba saviapgaulės, paprastai šių dalykų negali atpažinti ir kituose žmonėse. Yra nuostabių, tačiau nuoširdžiai klystančių žmonių, kurie yra puikūs oratoriai ir sugeba daryti didžiulę įtaką juos supančių žmonių protams ir sąžinėms. Jie užburia savo žavesiu, ir tokio žmogaus jį supantieji jau nebevertina įprastais standartais. Todėl talentingas ir žavus žmogus, netgi ir sąmoningai suprasdamas apie tykantį pavojų ir mėginantis jo išvengti, dažnai to neišvengia, nes jį supantys krikščionys laiko jį angelu arba pranašu, jo žodžius vertina kaip Dievo vedimą ir aklai leidžiasi jo vadovaujami. Bet tai ne Dievo vedimas. Išskirtiniai žmonės nebūtinai turi klysti, kaip ir nebūtinai turi būti teisūs. Juos ir jų požiūrį reikia gerbti, bet ne garbinti. "Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite" (1 Tes 5,21).

Šešta, nenoras laukti. Psalmyne nuolat raginama: "Lauk Viešpaties", ir tai būtini žodžiai, nes Dievas dažnai mus priverčia palaukti. Jis neskuba kaip mes, ir Jis mums neapšviečia tolimesnio kelio, kai mums reikia veikti dabartyje, ir veda po vieną žingsnelį. Jei abejoji, neskubėk veikti, kantriai lauk Dievo. Šviesa nušvis, kai ateis laikas.

Nėra lengvo atsakymo

Lyg ir teisingą pasirinkimą nebūtinai lydės sėkmė. Čia daugelis krikščionių vėl pasijunta suglumę. Jiems atrodo, kad jie žengė Dievo nurodytu keliu. Tačiau dabar būtent dėl to jie susidūrė su daugeliu naujų sunkumų, kurių visai nebūtų buvę, jeigu jie nebūtų pasirinkę šio kelio. Jiems tenka patirti vienišumą, kritiką, jų draugai juos apleido, ir juos ištiko įvairiausios nesėkmės, dėl kurių tenka nusivilti. Jie susirūpina. Jie prisimena pranašą Joną, kuriam buvo pasakyta eiti į rytus ir pamokslauti Ninevėje, tačiau jis sėdo į laivą ir nuplaukė į šiaurę, į Taršišą, "toli nuo VIEŠPATIES Artumo" (Jon 1,3), ir pateko į audrą, buvo pažemintas netikinčių akivaizdoje ir išmestas iš laivo, po to, kad Jona atsitokėtų, jį prarijo didžiulė žuvis. Gal dabar, kai jie patiria sunkumus, tai irgi yra Dievo ženklas, kad jie kaip Jona eina klaidingai pasirinktu keliu, o ne Dievo vedami?

Gal ir taip, ir išmintingas žmogus pamėgins pasitikrinti ar tikrai jis neklydo. Į sunkumus reikia žiūrėti kaip į signalą apsvarstyti savo veiksmus. Bet iškilę keblumai nebūtinai reiškia, kad išklydome iš kelio, nes ir Biblija moko, kad "daugel vargų ištinka teisųjį"] (Ps 34,20); ir ji teigia, kad einant Dievo keliu nuolatos bus nusivylimų ir baimių, kurių visai nebūtų, jei žmogus nebūtų to rinkęsis. Tokių pavyzdžių daug. Dievas vedė Izraelį ugnies ir debesies stulpu eidamas jų priekyje (Iš 13,21-22); tačiau kelias, kuriuo Jis vedė, daugeliui kėlė nerimą – pereinant Nendrių jūrą, keliaujant ilgas dienas be vandens ir mėsos "per visą tą plačią ir siaubingą dykumą" (Įst 1,19) ir kovojant kruvinas kovas su Amaleku, Sihonu ir Ogu (Iš 17,8; Sk 21,21-23), ir mes pradedame suprasti, kodėl izraelitai nuolat priekaištavo (Iš 14,10-12; 16-3; Sk 11,4-6; 14,2-3; 20,2-5; 21,4-5).

Ir Jėzaus mokiniai du kartus Galilėjos jūroje naktį buvo pakliuvę į audrą (Mk 4,37; 6,48), ir abu kartus jie buvo ten vykdydami Jėzaus nurodymus (Mk 4,35; 6,45).

Apaštalas Paulius susapnavo makedonietį, kviečiantį jį į Graikiją, ir jis suprato, kad "Dievas ...pašaukė skelbti jiems Gerosios Naujienos" (Apd 16,10), ir netrukus jis atsidūrė Filipų kalėjime. Vėliau "Dvasios skatinamas, nusprendė ...keliauti į Jeruzalę" (Apd 19,21), ir Efezo vyresniesiems sakė: "Ir štai aš, Dvasios belaisvis, keliauju į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks; tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man skelbia, jog manęs laukia pančiai ir vargai" (Apd 20,22-23). Taip jam ir atsitiko – Paulių ištiko ypač dideli sunkumai, atsižvelgiant ir į tai, kad jis vykdė dieviškąjį vedimą.

Tai dar ne viskas. Paskutinis pavyzdys, įrodantis, kad vykdant Dievo vedimą dažnai žmogų ištinka vargai, yra Viešpaties Jėzaus gyvenimas. Nebuvo Žemėje kito žmogaus, kurį taip vestų Dievas, kaip Jis vedė Jėzų, ir nebuvo kito žmogaus, kuris kentėtų tiek vargų, kiek jų kentėjo Jėzus. Dievo vedimu Jėzus paliko šeimą ir kaimynus, Dievo vedimu Jis turėjo daug konfliktų su tautos, religiniais ir visuomenės vadovais, ir pagaliau Dievo vedimu Jis buvo išduotas, suimtas ir nukryžiuotas. Ko daugiau gali tikėtis krikščionys, norintys sekti ir vykdyti Dievo valią? "Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei tarnas už šeimininką. ...Jei šeimos galvą jie praminė Belzebulu, tai ką kalbėti apie namiškius!" (Mt 10,24-25).

Paprasta žmogiškąja samprata, kryžius buvo iššvaistymas – jaunystės, pranašavimo dovanos, vadovo galimybių. Tos paslapties esmę ir pasekmes mes žinome per Dievo žodį. Panašiai gali atrodyti, kad ir Dievo vedamo krikščionio gyvenimas iššvaistomas – kaip Pauliaus, kuris leido laiką kalėjime, nes vadovavosi Dievo vedimu eiti į Jeruzalę, o juk galėjo visą tą laiką skelbti Evangeliją Europoje. Ne visada mums Dievas pasako, kodėl ir kam patiriame daug praradimų ir nusivylimų, kai sekame paskui Jį.

Elizabetė Elliot, nužudyto misionieriaus našlė ir knygos apie jį autorė, yra geras tokio gyvenimo pavyzdys. Pasitikėdama Dievo vedimu, ji iškeliavo gyventi vienoje iš Ekvadoro genčių, ketindama užrašyti jų kalbą, kad galima būtų išversti jiems Bibliją. Vienintelis žmogus, galėjęs ir norėjęs jai padėti, buvo ispaniškai kalbantis krikščionis, tačiau nepraėjus nė mėnesiui, kilus ginčui jis buvo nušautas. Ji tiesiog vargo be jokios pagalbos dar aštuonis mėnesius. Vėliau aplanką su visa surinkta lingvistine medžiaga ji perdavė kolegoms, kad jie galėtų tęsti jos pradėtą darbą. Po dviejų savaičių ji išgirdo, kad tą aplanką pavogė. Taip jos triūsas nuėjo perniek. Žmogiškai kalbant, tuo jos istorija ir baigėsi. Apie tai ji rašo:

"Aš nusižeminau, pripažindama, kad Dievas pats yra vertėjas. ...Mes privalome Dievui leisti daryti tai, ko Jis nori. Ir jei manai žinąs Dievo valią savo gyvenimui ir nori ją vykdyti, galbūt vieną dieną būsi grubiai pažadintas, nes niekas nežino Dievo valios savo gyvenimui" (cituota iš "Eternity", 1969 sausis).

Ji buvo teisi. Anksčiau ar vėliau, Dievo vedimas, kuris mus išveda iš tamsos į šviesą, taip pat mus iš šviesos nuves į tamsą. Toks jau yra kryžiaus kelias.

Kada išklystame iš kelio

Atsidūręs su automobiliu pelkėje suvokiu, kad išklydau iš kelio. Bet nedaug man paguodos iš to žinojimo, kai bejėgis matau grimztantį į pelkę automobilį. Aš patyriau nuostolį, ir "tiek žinių". Ar ir krikščioniui tokia baigtis, kai jis prabudo ir pamatė, jog nesuprato Dievo vedimo ir pasuko klaidingu keliu? Ar viskas prarasta? Ar taip ir liks nuošalėje visą gyvenimą? Ačiū Dievui, ne. Mūsų Dievas ne tik išveda iš gyvenimo klampynės, bet priderina mūsų klaidas ir kvailystes savo planui mums, kad iš to būtų nauda.

Tokia yra viena iš Jo maloningos valdžios paslapčių. "Atlyginsiu jums už metus, kuriuos suėdė skėriai... Jūs valgysite ir būsite sotūs, šlovinsite vardą VIEŠPATIES, savo Dievo, kuris taip nuostabiai pasielgė su jumis" (Jl 2,25-26). Jėzus, kuris atstatė Petrą šiam išsižadėjus Jo, ir dar ne kartą yra jį taisęs (Apd 10; Gal 2,11-14), ir šiandien yra nesikeičiantis mūsų Gelbėtojas. Dievas ir žmogaus pyktį, ir krikščionių klaidas nukreipia Dievo garbei.

Neseniai gavau laišką iš pastoriaus, kuris jautėsi Dievo vedimu privaląs palikti savo bendruomenę ir Bažnyčią, ir kuris dabar kaip Abraomas eina nežinomu keliu. Savo laiške jis cituoja Čarlzo Veslio giesmę apie Dievo galybę ir saugų vedimą. Šia įžvalga ir norėčiau pabaigti šį skyrių.

Vedimas, kaip ir visi kiti Dievo palaiminimai, yra dovana iš aukštybių. Dievas veda mus ne vien tik rodydamas kelią. Jo vedimas turi kur kas gilesnę prasmę. Dievo tiksluose yra numatyta mus saugiai parvesti į namus, kad ir kas pakeliui atsitiktų, kad ir kokių klaidų padarytume. Be abejonės, mums teks ir kristi, ir nuklysti nuo kelio, tačiau Dievo ranka laikys mus, Jis mus išgelbės ir atnaujins. Toks yra Dievo pažadas, toks Jo gerumas.

Taigi dieviškasis vedimas neatsiejamas nuo pasitikėjimo Dievu, kuris neleis mums pražudyti savo sielų. Kalbėdami apie tai, turime daugiau dėmesio skirti Jo garbei, o ne mūsų saugumui – juo jau pasirūpinta. Mūsų nepasitikėjimas savimi, palaikantis mūsų nuolankumą, neturėtų užtemdyti džiaugsmo, kai atsiduodame Viešpačiui Gynėjui, ištikimam Sandoros Dievui. Štai taip rašė Veslis:

Izraelio Valdove, visų, kurie siekia dangaus, Vedly,
Tu debesie mus ginančios meilė,
Jaučiamės saugūs Tavo pavėsy, laimingi, kai Tu vedi.
Mūsų įstatymas – Tavo žodžio versmė,
Mūsų jėga – Tavo malonė,
Mūsų pabaiga – Dievo šlovė.

Ir užbaigsime Džozefo Harto (Joseph Hart) mintimis:

Jėzus – Pradžia ir Pabaiga.
Mes šloviname Jį už tai, ką mums padarė,
Pasitikime Juo – visi dalykai mums išeis į gerą,
Ir į Namus parves Jo Dvasios mylinti ranka.

Šaltinis: James I. Packer, Pažinti Dievą (Apyaušris, 2009)
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt