Kalbėti ir tylėti (I)

2012-07-04
M. ir H. Horie
Atleidimas yra nuostata, kuri formuojasi žmoguje, kai tik jis nuolatos tam ryžtasi

Įžanga

Kalbėtis vienam su kitu

Kur esama žmonių, ten dažnai ir žaibais pasisvaidoma. Lūkesčiai sudūžta, žmonės skaudžiai žeidžia vieni kitus. Susidaro užslėpta arba visai akivaizdi karo padėtis. Ir dažniausiai kiekvienas mano, kad tik jis yra teisus ir kad pasikeisti turi kitas.

Žmonių bendravimas turi ne tik privalumų, bet sukelia ir gausybę problemų. Santykiai sutrinka dažniausiai ten, kur įvairių charakterių žmonės glaudžiau susiję vienas su kitu – darbovietėje, klasėje ar tarp "nuosavų keturių sienų", ypač santuokoje. Kuo intensyvesnis bendras gyvenimas, tuo dažniau pasitaiko bendravimo sutrikimų. Šie sutrikimai gali būti tokie sunkūs, kad jie kaip koks virusas tiesiog nuodija bendravimą, kol šis pagaliau tampa neįmanomas ir visam gyvenimui palieka žaizdas, o kai kuriuos netgi paverčia psichikos invalidais, nebepajėgiančiais gyventi.

Šioje knygoje kalbėsime apie tarpusavio santykių supratimą. Pirmiausia susipažinsime su įvairiais bendravimo sutrikimais, po to leisimės į gilesnius apmąstymus, kad kartu ieškotume naujų tinkamo bendravimo kelių.

Tyla garsų jūroje

Mes nuolat girdime triukšmą. Gatvėmis zuja mašinos. Dunda pneumatiniai kūjai. Dangų skrodžia lėktuvai, soduose ir miškuose mus visad lydi radijo imtuvai. Triukšmas visur, kur tik bebūtume – lauke ar namuose. O namuose dažniausiai televizorius yra mūsų vienintelis draugas ir pašnekovas. Jeigu jis dėl kokios nors priežasties nustoja rodęs, tai ir mūsų santykiuose atsiranda bendravimo pauzė, nes arba niekad nebuvo išmokta kalbėtis, arba tiesiog buvo nuo to atprasta.

Bendraudami apsiribojame tik pačiais būtiniausiais žodžiais. Ne tik pokalbiai su kaimynais gerokai pritilo, jau netgi ir pačioje šeimoje vyrauja slegiantis tylėjimas, kadangi kalbame vis mažiau ir mažiau. Visuomenė, kuri nebemoka bendrauti, tampa ligota; ji tik mostaguoja kumščiais ir reiškia abipuses pretenzijas – bet nebendrauja.

Anksčiau žmonės dar rasdavo laiko parašyti laiškui. Šiandien jau yra iš anksto paruošti pranešimai telegramų stiliumi, kur tik belieka pabraukti tai, kas svarbiausia.

Visa tai būtų priimtina, jeigu taupytų mums laiką, kurį vėliau galbūt net geriau galėtume panaudoti. Bet tikrovė, deja, yra kitokia: kuo daugiau laisvo laiko laimime, tuo mažiau jo turime, nes tai, ką vienu atveju sutaupome, kitu prarandame. Galiausiai tampame dar didesniais laiko vargetomis, negu kad buvome.

Jums turbūt teko patirti jausmą, kai sėdėjote prie televizoriaus ir laukėte gero filmo, tikėdamiesi, kad jūsų lūkesčiai pasiteisins? Ir kiek kartų jums tekdavo nusivylus konstatuoti: bergždžias laiko leidimas.

Kaip mes išnaudojame mums patikėtą laiką?

Gyvenime susiduriame su skirtingų interesų grupėmis, kurios renkasi padiskutuoti įvairiomis temomis. Jas suveda bendri reikalai, bet dažniausiai ir čia tikrosios komunikacijos pokalbio forma beveik nėra.

O žmogus visgi sukurtas kitam žmogui. Ne kaip nebylus paminklas, o kaip gyvasis Tu. Nes žmogui Dievo yra skirta būti artimu kitam, – kiekviename rusena šis ilgesys, šis artimo troškimas.

Jaunimas veržiasi į diskotekas, kad pajustų bendrumą. Jie plūsta į roko koncertus ar festivalius, jie kabinasi vienas į kitą visą laiką ieškodami šito Tu. Bet tai, ką jie randa, yra tik baisaus garso muzika ir kamšatis; ir viena, ir kita trukdo bet kokiai pokalbio formai. Galiausiai ateina nuovargis, išsekimas, rytą pabundama sunkia galva. Tai ir nusivylimas, kartėlis. Rezignacija. Nes to, ko žmogus ieško, jis nesuranda.

O kompiuteris kaip partnerio pakaitalas? Tai yra šis tas, esantis priešais tave ir reaguojantis taip, kaip jį valdai. Įvedi programas, pateiki klausimus, duodi nurodymus, gauni atsakymus. Bet visa tai tėra tik elektroninė komunikacija, paremta bitu: gauni tik tai, ką įvedi. Nors kompiuteris ir yra šis tas priešais tave, bet jis nėra tas Tu, nes niekas negali pakeisti žmogaus, – gyvos būtybės, galinčios mąstyti, jausti ir mylėti.

Žmogui reikia žmogaus: bendraamžio su panašia patirtimi ir panašiomis problemomis, su panašiomis viltimis ir nusivylimais; reikia ir vyresnio, labiau patyrusio. O vyresniam reikia jaunesnio, kad perduotų sukauptą patirtį, išklausytų ir nurodytų orientyrus.

Sveikoje visuomenėje ir jaunas, ir senas yra reikalingas. Jie mokosi vienas iš kito. Net ir ginčai reikalingi "šlifuoti" vienam kitą: ginčuose bręsta asmenybė. Mes dažnai visai be reikalo statome sieną tarp jaunų ir senų ir taip luošiname ištisą kartą.

Baimė, slaptasis diktatorius

Kiekvienas žmogus yra savarankiškas Aš, – individas, kuris formuojasi palaipsniui, bėgant metams, veikiamas tiek vidinių polinkių, tiek išorinių faktorių.

Kai sueina įvairių charakterių žmonės, neišvengiamos skirtingų pažiūrų ir gyvenimo supratimų sankirtos.

Taip jau yra, kad kai kurie žmonės savo būdu yra visiškai priešingi kitiems. Jie tučtuojau pajunta: nėra nieko bendra – mus skiria ištisi pasauliai! Kita nuomonė, kiti interesai, kiti gyvenimo tikslai, netgi tie patys žodžiai suprantami skirtingai! Skirtingai leidžiamos ir dienos: vieni mėgaujasi jomis kaip išeina, laisvai ir nevaržomai, kiti praleidžia jas aktyviai investuodami į ateitį dideles pastangas. Tačiau tiek vieni, tiek kiti kenčia ir nuo savęs, ir nuo kitų.

Dar sunkiau, kai reikia gyventi su skirtingų charakterių žmonėmis, – ar tai būtų darbe, mokykloje, ar pagaliau šeimoje. Jau vien tokio žmogaus buvimas šalia slegia, sukelia nesaugumo jausmą. Mes pasijuntame lyg užblokuoti ir žiūrime į kitą su neigiama nuostata. Geriausia būtų su tokiais žmonėmis neturėti nieko bendro, bet dažniausiai tai neįmanoma, nes paprastai negalime pasirinkti kolegų, klasės ar kurso draugų. O apie partnerį, kurį, tiesą sakant, galėjome pasirinkti, pagalvojame: "Jeigu būčiau tai anksčiau žinojęs!" Bet dabar nuo šio žmogaus priklausome ir negalime nuo jo pabėgti. Tačiau bendravimą komplikuoja ne vien tai, kad esama skirtumų, – net ir labai skirtingų charakterių žmonės gali gražiai sutarti. Jie gali vienas kitą papildyti, praturtinti. Daug svarbiau yra tai, kaip mes kalbame vienas su kitu, t. y. viskas priklauso nuo mūsų bendravimo.

Jeigu suvokiame, kad mūsų tarpusavio santykiai pašliję, turėtume pagalvoti apie mūsų bendravimą ir paklausti savęs: kodėl aš taip reaguoju?

Noras pakeisti kitą, koreguoti jį tol, kol jis pagaliau tilps į mūsų rėmus, būtų utopiška. Pakeisti galime tik viena: savo požiūrį į jį.

Susikomplikavus santykiams bendravimas sutrinka.Viso to priežastis dažnai yra baimė.

Toliau mes norėtume panagrinėti, kokią įtaką įvairioms bendravimo formoms daro baimė. O ji išties stipriai veikia tarpusavio santykius.

Baimė yra varomoji jėga, nes kaip ji pasireiškia mūsų sąmonėje ar pasąmonėje, taip mes ir elgiamės. Dėl savisaugos poreikio renkamės vieną ar kitą bendravimo formą. Tai gali būti puolimas ar tylus pasipriešinimas. Tačiau ar asmeninio saugumo poreikį galima realizuoti atitinkamomis bendravimo formomis, – pažiūrėsime.

Bendravimo sutrikimai

Savo praktikoje man teko stebėti įvairių bendravimo formų, neretai kartu su jų atitinkama tamsiąja puse.

Tai gali būti panašu į vienspalvę tapybą, bet kiekvienas vienaip ar kitaip atskleis savo išskirtinę bendravimo formą. Apie tai dabar ir kalbėsime.

Pavergiantysis bendravimas

Žmonės, kurie – dažniausiai nesąmoningai – pasirenka šią komunikacijos formą, linkę per greit pasakyti "ne" ir todėl gali labai užgauti kitą. Dėl savo aštraus būdo jie išoriškai atrodo stiprūs ir pranašesni, bet iš esmės šitaip jie tik bando paslėpti savo netikrumą.

Pabendravę su jais daugiau, kartais tiesiog apstulbstame pamatę, kokie tai nepasitikintys savimi žmonės, valdomi baimės – baimės priklausyti nuo kitų, baimės būti pavergtiems. Jie vadovaujasi šūkiu: "Puolimas – geriausia gynyba".

Kas nori kitą pavergti, tas nori būti pranašesnis, nes jaučiasi esąs menkesnis. Todėl jis yra reiklus ir šiek tiek agresyvus. Tik retai jis parodo savo tikrąjį veidą.

Kas gi slypi už tokio elgesio?

Dažniausiai tokiam asmeniui pačiam yra tekę kentėti nuo valdingo tėvo ar itin griežtos motinos. Bijodamas vėl būti menkesnis, jis stengiasi pavergti kitą. Norėdamas apsisaugoti nuo žaizdų, jis žeidžia kitą.

Kuo dažniau jis buvo žeidžiamas, tuo geriau išmoko apsiginti. Taip jis pradėjo kovoti su visu pasauliu. Ir štai jis smogia, kol jo dar niekas neužgavo. Jis lengvai pažeidžiamas ir todėl jaučiasi nuolatiniame pavojuje. Tokia jo reakcija tapo mechaniška.

Vykstant kovai, reikia gintis, tai suprantama. Bet tai dar nereiškia, kad ginantis reikia atsakyti tuo pačiu!

Komunikacija, turinti tikslą pavergti kitą, rausia gilią prarają, ir galiausiai toks žmogus pasilieka vienui vienas lyg negyvenamoje saloje. Kiti jo vengia. Niekas nenori turėti ką nors bendra su juo. Ir nuo tos izoliacijos jis kenčia.

Prisimenu vieną vidutinio amžiaus sutuoktinių porą. Ji – įgąsdinta ir baugščiai tylinti; jis – amžinai ją mokantis ir kaltinantis. Du frontai.

Kas gi abu taip supriešino?

Vyras turėjo visai konkretų supratimą, kokia privalo būti jo žmona. Jis buvo susidaręs gyvenimo modelį, kurį ji turėjo atitikti. Nurodinėdavo jai viską iki menkiausių smulkmenų. Kai ji mėgindavo priešintis, aprėkdavo ir apipildavo citatomis iš Biblijos.

Taigi moteris buvo baikšti ir mažakalbė. Ilgainiui ji tapo depresyvi. Tokia ji ir atėjo pas mane į priėmimą.

Kai paskui jie abu sėdėjo prieš mane, ši scena pasikartojo: jis – mokantis, nurodinėjantis; ji – tyli ir baikšti. O kol ji suglumusi tylėjo, jis pasakojo. Po to jis tūžmingai sušuko: "Aš gi noriu tau tik gero!"

Pagaliau ji kiek padelsusi pabandė išsakyti savo nuomonę keletu klausimų. Bet jis sugebėjo tučtuojau viską pakreipti jam reikiama linkme. Jo intelektuali argumentacija jai buvo per kietas riešutas. Ji bejėgiškai tylėjo. Aš pabandžiau tarpininkauti, bet mano pastangos buvo bevaisės. Jis buvo taip įsitikinęs savo teisumu, kad pokalbio pabaigoje jau vaidino nesuprastą kankinį.

Kai kiek vėliau kalbėjausi su šiuo žmogumi akis į akį, paaiškėjo, kad jis buvo muštruojamas savo valdingo tėvo. Vieną dieną jam pagaliau pavyko rasti savo kelią: jis perėmė stipresniojo vaidmenį ir ėmė diktuoti kitiems. Kai pamėginau išaiškinti šį mechanizmą, jis užsiblokavo. Jis manė kad jam tai netinka: jo atvejis visai kitoks, jis yra teisus.

Procesas, kol žmogus pasiryžta nusiimti šarvus, kartais tęsiasi labai ilgai. Koks palengvėjimo jausmas apima, kai jis pagaliau supranta: man visai nebūtina vaidinti didelio didvyrio, aš galiu būti ir silpnas.

Taip, mums visai nebūtina vaidinti tam tikro vaidmens, kad mus pripažintų kiti. Mes galime būti patys savimi. Tokie, kokie esame.

Nuolankusis bendravimas

Pavergiančiosios komunikacijos priešingybė būtų nuolankioji komunikacija. Tokie žmonės per greit pasako "taip". Ne viską ramiai apgalvoję ir padarę išvadas, jie iškart pasako "taip", o vėliau dėl to kremtasi.

Apskritai šie žmonės yra mėgstami; jie yra draugiški, paslaugūs, malonūs, bet neretai jaučiasi išnaudojami, pyksta patys ant savęs ir ant kitų, kurie iš jų tiek daug reikalauja. Giliai širdyje juos kamuoja neaiškus skriaudos jausmas.

Ir už šios bendravimo formos slypi baimė. Baimė būti nemylimam. Mintis, kad kitas gali tave atstumti, yra nepakeliama. Tokiu elgesiu žmogus galiausiai stengiasi įgyti asmeninį pripažinimą. Jam reikia kito žmogaus pritarimo, todėl jis visą laiką pasirengęs patarnauti, kad tik neįsigytų priešų.

Nuolankusis užgniaužia savo pyktį ir nepasitenkinimą, kad tik nebūtų preteksto jo kritikuoti. Vėliau jo užgniaužtas agresyvumas pagal aplinkybes pasireiškia fiziniais negalavimais, pavyzdžiui, skrandžio opalige, tulžies ligomis, galvos skausmu ar širdies darbo sutrikimu.

Kai su tokiais žmonėmis įsikalbi, dažnai paaiškėja, kad vaikystėje jie buvo mylimi per daug arba per mažai.

Kas patyrė per daug meilės ir dėmesio, tas niekad neturėjo progos patekti į apmaudžią situaciją. Harmonija tokiam žmogui yra didžiausias tikslas. Šis stiprus harmonijos poreikis suformavo tokį elgesį, kad jis su viskuo susitaikė vardan jos išsaugojimo: jis tik vykdo kitų valią.

Bet ir tie, kurie buvo per mažai mylimi, iš savo patirties gali patvirtinti, kad sakydami "taip" siekia užsitarnauti meilę. Didelis meilės troškimas jiems trukdo apginti savo nuomonę. O tada ir pradeda bręsti konfliktas.

Kai jų lūpos sako "taip", o širdis – "ne", susidaro įtampa. Jei jiems vėliau pavyksta racionaliai išspręsti konfliktą tarp išorinio "taip" ir vidinio "ne" ir jie yra pakankamai lankstūs atsisakyti savo meilės poreikio, tada įtampa atslūgsta, ir jų "taip" įgauna teigiamą prasmę. Nes šis "taip" tada jau nebeveikiamas troškimo būti mylimam, bet tampa laisva valia duota dovana.

Nuolankioji komunikacija dažniausiai būdinga depresyviems žmonėms, jaučiantiems itin stiprų saugumo poreikį. Jų kabinimasis į kitą yra saugumo ieškojimas. Bijodami išsiskyrimo jie galiausiai tampa priklausomi nuo kito malonės. Taip jie lengvai praranda savarankiškumą ir susipančioja; dėl to ir kitas jaučiasi suvaržytas. Nuolankusis kenčia nuo suvaržymo, atimančio iš jo laisvę. Jis pats, žinoma, nemato, kad savanoriškai tapo vergu.

Šiuo atveju reikia mokytis naujo bendravimo būdo.

Gerai, jei stengiamės pradžiuginti vienas kitą. Gerai, jei tokiu būdu galime atsisakyti savo poreikių, galėdami patarnauti kitam. Tačiau turime ir realiai įvertinti savo galimybes. Be to, turime mokytis sąžiningai išsiaiškinti savo motyvus ir paklausti savęs: kodėl aš pasakiau "taip"? Ar aš galiu šį "taip" įvykdyti?

Čia svarbu žinoti savo jėgas ir turėti drąsos pagrįsti savo "ne" be reikalo kito neįskaudinant. Jei mes galėsime dalykiškai pagrįsti savo argumentus, dažniausiai būsime suprasti.

Dalykiškas "ne" paaiškinimas nereiškia nei santykių nutraukimo, nei priešiškumo. Galbūt galėtume pateikti kitam kontrapasiūlymą ir tokiu būdu parodyti iš principo gerą valią.

Vienas jaunas tėvas buvo suplanavęs išvyką su savo šeima. Vaikai iš anksto džiaugėsi ir tam ruošėsi. Šventės išvakarėse paskambino vienas kolega, kuris buvo užsiėmęs savo namo statyba. Nelaimei, sunegalavo meistras, ir darbas sustojo. Žodžiu, jis paprašė tėvo jam padėti. Ir šis, nenorėdamas apvilti kolegos, jam pažadėjo. Jam buvo lengviau nuvilti savo šeimą, negu prarasti bendradarbio simpatijas. Tačiau kas gi buvo svarbiau: kolegos namas ar pasitikėjimas jo vaikų, kurie jau seniai džiaugėsi šia diena? Būtų buvę žymiai geriau atvirai pasikalbėti su kolega apie rengiamą išvyką. Gal būtų buvusi surasta kita išeitis.

Bendravimas siekiant pripažinimo

Esant tokiam bendravimui, žmogus siekia pripažinimo ir stengiasi laimėti tai bet kokia kaina. Tam, kad būtų pripažintas, jis mano turįs visur reikšti savo nuomonę. Jis mano turįs visur tarti savo svarų žodį, net jeigu ir visai nenusimano kalbama tema. Nepaisydamas to, jis vis tiek stengiasi pareikšti savo nuomonę.

Kodėl?

Toks žmogus nori patikti kitiems, nori, kad juo žavėtųsi. Dažniausiai jam tai pavyksta – bent jau tam tikram laikui. Bet paskui jis pastebi, kad žmonės pradeda jo vengti. Gali būti ir taip, kad jis ims dar labiau stengtis susigrąžinti žmonių susižavėjimą. Bet tokie santykiai yra trumpalaikiai, nes bendrauti su tokiu žmogumi yra per daug sunku. Jo kompanijoje negalima atsipalaiduoti. Jo pagyrūniškumas įkyri, ir žmonės nuo jo nusigręžia.

Pažįstu vieną vidutinio amžiaus vyriškį. Jis skundėsi nesusirandąs draugės. Jis užmegzdavo daug pažinčių, bet visi šie santykiai būdavo trumpalaikiai ir paviršutiniški. Jo manymu, dėl tokios padėties būdavo kalti kiti, bet tik ne jis pats. Bet kodėl gi jo kompanija būdavo įdomi tik tam tikrą laiką, o vėliau jos būdavo atsisakoma?

Jis negalėdavo pakęsti šalia savęs nė vieno. Buvo įsitikinęs visur turįs būti pirmas. Dėl to nedelsdamas įsikišdavo į kiekvieną pokalbį. Jis manė apie viską turįs pasisakyti, visur tarti paskutinį žodį. Vien mintis, kad kas nors gali nusimanyti daugiau, jį erzino. Viską, ką pasakydavo kitas, jis kritikuodavo ir pašiepdavo. Toks pasipūtimas ir išdidumas aplinkiniams greit tapdavo nepriimtinas. Taip žmonės vienas po kito nuo jo pasišalindavo. Ir jis stebėdavosi, kad santykiai nutrūkdavo. Dėl to jis pasidarė depresyvus ir kaltino kitus.

Vienas bando sublizgėti savo veikla, kitas – gražbylystėm, trečias, viską neigdamas, bando dominuoti, tarytum būtų kito teisėjas. Taip kritika sukelia kritiką, ir jis, žvelgdamas į kitus iš aukšto, jaučia pasitenkinimą.

Už šios bendravimo formos irgi slepiasi baimė. Baimė likti nepastebėtam. Baimė būti niekuo. Šis jausmas sukelia nesaugumą, taigi daroma viskas, kad atkreipti į save dėmesį.

Užuot įsigilinęs ir įsiklausęs, ką sako pašnekovas, toks žmogus galvoja tik apie save. Ir kol kitas kalba, jis jau svarsto, kaip galėtų pasirodyti viršesnis.

Gali būti, kad už viso to slypi atitinkama gyvenimo istorija, ir baimė būti nukarūnuotam tampa varomąja jėga, siekiant susigrąžinti ankstesnę poziciją.

Visi mes norime būti svarbūs. Bet tai neturi reikšti, kad visur privalome groti pirmuoju smuiku ir būti visų pripažinti. Būtų daug geriau realiai įvertinti savo jėgas ir prisipažinti: "apie tai aš nieko neišmanau", tada įsiklausyti į pašnekovo žodžius ir stengtis neprimesti jam savo nuomonės. Išties kartais pelnome žmonių palankumą, suteikdami jiems progą pasidalyti savo patirtimi bei žiniomis ir drauge praturtėjame patys. Jeigu apie ką nors nieko neišmanome, juk neprarandame kitų palankumo; kodėl gi mums to sau neprisipažinus?

Šiame bendravime svarbu tinkamai įvertinti savo galimybes ir remtis tuo, kad turime siekti pripažinimo ne kokiais nors laimėjimais. Tol, kol bijosime būti nereikšmingi, niekas nepasikeis.

Kodėl užsikrauname nereikalingą laimėjimų naštą? Kodėl neleidus pasireikšti kitam?

Polinkis kaltinti

Ne tik kritikavimas, bet ir verkšlenimas bei dejavimas gali tapti saviraiškos priemone. Argi nežinome žmonių, kurie ir esant giedrai mato apsiniaukusį dangų? Jie visą laiką randa priežastį skųstis ir nepastebi, kaip savo šnekomis nuodija visą atmosferą. Tokioje aplinkoje niekas nesijaučia gerai. O po to šie žmonės skundžiasi esą vieniši.

Pažįstu vieną pagyvenusią vienišą moterį. Ji turi mažą labai gražiai įrengtą butą. Nieko čia netrūksta. Tačiau ji sėdi savo prabangių baldų apsuptyje ir laukia, kad kas nors ateitų. Kai pagaliau kas nors pasirodo, jis tiesiog apipilamas priekaištais: tas negerai ir tas blogai. Bažnyčia nepadeda ir gydytojai niekam tikę, vaikai eina savo keliais ir nesirūpina motina, – visas jos gyvenimas ištisa dejonė ir kaltinimas, kupinas kartėlio ir priešiškumo.

Svečias jaučiasi kaltas ir mano turįs pasiūlyti viena ar kita, vienaip ar kitaip jai padėti, kol pagaliau pasijunta lyg būtų užsikrovęs didžiulę naštą, nuo kurios dabar pats vaitoja ir dejuoja.

Argi stebina tai, kad žmonės vienas po kito nuo jos nusigręžia? Nors ir graužiami sąžinės, bet jausdami ir bejėgiškumą. Galų gale ji atiduodama "specialisto" globai, kad ja deramai pasirūpintų. Tegul jis ją užpila vaistais!

Šie turintys polinkį kaltinti žmonės vaikystėje ar jaunystėje buvo labai dažnai lepinami. Jau būdami vaikai jie turėjo savo tarnaites – galbūt tai buvo tik pernelyg uoli mama, – taip jie niekad ir neišmoko įveikti sunkumų, susitvarkyti savo gyvenimo ir pajusti atsakomybę už jį.

Jų tariamas drovumas neretai tėra tik bandymas pateisinti savo neveiklumą. Jie leidžia ištisas dienas, galvodami apie kitų klaidas ir verkšlendami dėl savo likimo, užuot ieškoję būdų, kaip pagerinti gyvenimą.

Jų bloga įtaka plinta kaip epidemija ir užkrečia kitus. Bijodami pažvelgti tiesai į akis ir pripažinti savo silpnumą, jie verčiau kaltina kitus, patys jausdamiesi likimo aukomis.

Ir tik tada, kai šiems žmonėms įrodomas jų pačių kaltės mastas, jie gali pradėti sveikti.

Bendravimas "aš esu niekas"

Pripažinimo siekiančiai komunikacijai priešstatoma komunikacija, kurios metu žmogus pasitraukia į šešėlį. Toks žmogus nesugeba priimti teisėto pagyrimo. Jis atsisako pripažinimo. Čia kalbama apie bendravimo tipą "aš esu niekas".

Yra daug tokio bendravimo priežasčių. Viena iš jų yra depresija, kai viskas atrodo juoda ir žmogus jaučiasi nepilnavertis. Kita priežastis – baimė, pažeminimo ir nuvainikavimo baimė.

Jei aš pats save pažeminu, aš tai darau iki tam tikros ribos. Ir jei aš pats save baudžiu, patiriu mažiau skausmo, negu kad patirčiau baudžiamas kito. Skausmus, kuriuos pats sau sukeliu, aš galiu dozuoti!

Skaudu išgyventi savo paties silpnumą. Tačiau jeigu iš pat pradžių apie tą savo silpnumą kalbu ir jį pabrėžiu, mano vertė lyg ir pakyla, nes taip išprovokuoju kitą man prieštarauti.

Reikšmingumo siekiantis asmuo giriasi ir išpučia savo sugebėjimus bei nuopelnus, o tas, kuris jaučiasi nepilnavertis, jų nevertina ir su panieka juos atmeta.

Kai susiduriame su žmogumi, kuris pats apie save prastai atsiliepia ir menkai vertina, darosi nesmagu. Mes jaučiamės turį jam paprieštarauti ir parodyti jo vienokius ar kitokius privalumus, tačiau dažnai jis į mūsų pastangas desperatiškai numoja ranka.

Gali būti, kad žmogus giliai savimi nusivylęs. Tuomet turime iš tiesų padėti po truputį atsitiesti asmenybei, kad ji atgautų pasitikėjimą savimi.

Bet jeigu tariamasis nuolankumas tampa priemone sudominti kitus, reikia keisti bendravimą. Tokia pozicija neturi nieko bendro su tuo nuolankumu, apie kurį kalba Jėzus.

Tikrasis nuolankumas yra ir tai, kad su dėkingumu priimame geras savybes ir sugebėjimus kaip Dievo patikėtą dovaną.

Dalykiškasis bendravimas

Dalykiškai, arba racionaliai kalbantis, vadovaujamasi protu. Tai galima vertinti tik teigiamai, tačiau jeigu bendraujant atmetami jausmai, tokie santykiai atrodo negyvi ir šalti.

Racionalistas laikosi per atstumą nuo visų žmonių ir su niekuo nesuartėja. Jis nenori būti pažintas. Jo elgesys yra tarytum nematoma kepuraitė, kuri slepia jo pažeidžiamą Aš. Iš baimės, kad gali būti pažintas, jis nori atrodyti kaip neįveikiama tvirtovė – tam, kad atbaidytų kiekvieną, kuris tik mėgintų jį šturmuoti.

Savaime suprantama, labai sunku bendrauti su tokiu žmogumi, tuo labiau gyventi su juo santuokoje.

Prisimenu vieną vidutinio amžiaus tarnautoją. Jis buvo dalykiškas, santūrus ir atsiribojęs nuo kitų. Darbe šios savybės buvo labai naudingos, jam sekėsi labai gerai ir daugelis kolegų jam pavydėjo.

Tačiau jo šeima kentė dėl tokio šaltumo. Namuose jis buvo kaip vaikščiojanti statula. Jis buvo abejingas ir niekad neparodydavo nei teigiamų, nei neigiamų jausmų. Jo žmona buvo pasimetusi ir nebesumojo, kaip turi elgtis. Vaikai irgi pagaliau pradėjo jo vengti. Geriausia būdavo tuomet, kai jo nebuvo namuose.

Vieną dieną jo žmona kreipėsi į mane skųsdamasi depresija. Šeimos galva palydėjo ją iki pat mano kabineto, kad atiduotų ją tiesiai man į rankas. Taigi jis nepriekaištingai atliko savo pareigą. Niekas negalėjo pasakyti apie jos vyrą ką nors blogo ar prikišti, kad jis nesirūpina savo šeima. Jis laiku parnešdavo algą, kad šeima nejaustų jokio nepritekliaus, ir ypatingai uoliai tvarkydavo visus buitinius reikalus.

"Mes susituokę jau dvidešimt metų, – vėliau guodėsi jo žmona, – o aš vis dar nepažįstu savo vyro. Jis visada išmintingas. Kartais aš stebiuosi, kad jis neina gulti su kaklaraiščiu. Jis rūpinasi savo šeima, bet aš susidariau įspūdį, kad jis mūsų nemyli."

Tai buvo skaudi išvada. Kai aš vėliau pasikviečiau pasikalbėti jos vyrą, jis buvo visiškai sutrikęs. Ką bendro turėjo jo žmonos liga su juo? Pokalbio metu jis prarado pusiausvyrą. Ir tuomet pradėjo pasakoti apie savo gyvenimą.

Užaugo be tėvo, o motina su juo elgėsi kaip su privačia nuosavybe. Visą savo gyvenimą ji buvo paskyrusi sūnui. Ji neturėjo draugų, ji niekuo nesidomėjo, ji gyveno tik dėl savo sūnaus. Grįžęs namo jis turėdavo pranešti jai apie kiekvieną susitikimą, apie kiekvieną pokalbį. Ji norėjo viską žinoti. Taip jis sulaukė 25-erių ir vis dar kasdien turėdavo pateikti motinai ataskaitą. Ir kai jis kartą atsiskaitinėjo už vakarykštę dieną su visomis smulkmenomis, vienu tarpu jis nebežinojo ką pasakyti, – taip atsirado 30 sekundžių pauzė. Lyg negalėdama ištverti tokios tylos, ji paklausė sūnaus: "Ką tu dabar galvoji?"

Šis klausimas užtrenkė duris į jo širdį. Nuo to laiko jis nutilo. Dabar niekam nebebuvo leista žinoti, kas jame vyksta. Taip jis užsidarė. Jis liko geras, tačiau šaltas. Savo slapčiausių minčių ir jausmų jis daugiau niekam neberodė.

Vėliau jis visgi vedė. Tačiau geroje šeimoje priimta atskleisti jausmus, neslėpti jų. Čia svarbu, kad vienas kitam nuolat primintų apie savo meilę. Ir šita meilė turi atsispindėti bendraujant! Reikia abipusio atvirumo. Santuokoje, kuri paremta tik dalykišku bendravimu, meilė atšąla. Jauna moteris pasijuto nesaugi ir pasimetusi prisipažino savo vyrui: "Aš visiškai nežinau, ką tu galvoji".

Tarsi žybtelėjus raudonai "stop" šviesai, jis nutilo ir giliai susimąstė. Argi tai nebuvo tas pats klausimas, kurį kadaise jam uždavė motina. "Ji lygiai tokia pat kaip ir mano motina", – persmelkė jį mintis.

Bet čia buvo kalbama ne apie kokį nors asmens varžymą, o apie vedybinį gyvenimą.

Taip bendraujant santuoka pradėjo irti.

Dalykiškai bendraudami galime sudaryti gerą sandorį, bet neturėsime laimingos santuokos, nes santuokoje turi būti rodomi jausmai. Jie suartina labiau nei žodžiai.

Jausmingasis bendravimas

Priešingybė per daug dalykiškai komunikacijai yra pernelyg jausminga komunikacija. Čia tarytum išjungiamas protas. Bet kurioje situacijoje dominuoja jausmas. Dažnai užeina nesuvaldomo įniršio, nebekontroliuojamo isteriško verksmo, rėkimo ir šėlsmo priepuoliai, po to – vėl begalinis švelnumas.

Toks elgesys taip pat smarkiai suvaržo kitą, nes dažniausiai demonstruodamas nesąmoningai jausmus, žmogus siekia pririšti kitą prie savęs. Taigi tai yra užvaldantis bendravimas.

Šią komunikacijos formą dažnai pastebime tarp motinos ir vaiko. Neretai toks bendravimas įgauna dar ir baimės pobūdį. Taip vaikas užvaldomas savo paties baimės, ir gyvenimas tampa priešu, kuriam vaikas galiausiai pasiduoda ir puola į motinos glėbį.

Pernelyg jausmingi santykiai yra dar pragaištingesni nei dalykiškieji. Įpratintas vadovautis jausmais, vaikas paklūsta jau vien motinos žvilgsniui. Ir jeigu šis gestas sustiprintas dar ir žodine komanda, vaikui labai sunku savarankiškai apsispręsti. Dažniausiai jis paklūsta, bijodamas naujos emocijų audros.

Tokie vaikai tik labai sunkiai tampa savarankiški ir dvasiškai brandūs.

Gerai, jei bendraujant rodomi jausmai. Jausmai suartina žmones ir sušildo bendravimą. Tačiau besaikis jausmingumas apsunkina gyvenimą.

Kas gi slypi už tokios komunikacijos? Ar tai tik temperamento, taigi polinkio problema? Impulsyviai reaguojantys žmonės dažniausiai yra geranoriški ir švelnūs, tačiau konfliktuoja su savo jausmais ir bejėgiškai jiems pasiduoda.

Negalime leisti savo jausmams mus tironizuoti, – turime mokytis juos kontroliuoti ir galime tai daryti, bent jau iki tam tikros ribos.

Kas duoda visišką laisvę savo jausmams, gali pridaryti daug žalos. Tačiau neretai už viso to slypi baimė savarankiškai gyventi. Norėdamas turėti sąjungininką, žmogus įsikabina į tą, kuris yra šalia.

Ištisinio monologo bendravimas

Tai komunikacijos forma, kai vienas žmogus kalba be perstojo, tiesiog plepa. Yra daug plepių žmonių, kuriems šnekėjimas yra lyg manija, kone būtinybė. Tai tauškimas be paliovos, kai pašnekovui visai neduodama progos tarti žodžio. Jeigu pastarajam tai galų gale pavyksta, tauškalius jį tučtuojau pertraukia ir tęsia toliau.

Šiuo atveju bendravimas praktiškai neįmanomas, nes nėra dialogo: iš esmės tai nesibaigiantis monologas.

Prisimenu vieną sutuoktinių porą. Vos tik įėjusi į kabinetą, moteris pradėjo šnekėti. Ji šnekėjo ir šnekėjo. Ir viskas, ką ji sakė, buvo ištisas kaltinimas. Visi buvo blogi, pradedant motina ir baigiant vyru. Ir, aišku, vaikai buvo niekam tikę, nes mokytojai nerodė gero pavyzdžio, o draugai darė blogą įtaką.

Bet tikrasis atpirkimo ožys buvo jos vyras, kuris niekad nemokėjo padėti atsiskleisti jos gabumams ir surasti jai tokią vietą gyvenime, kokios, jos manymu, ji buvo verta.

Kol ji vardijo vieną neigiamą savo vyro bruožą po kito, ką jis pasakė, ką padarė ir ko nepadarė, vyras sėdėjo susigūžęs krėsle ir tylėjo. Vienu metu jis neryžtingai pabandė ją pertraukti, bet ji to nepaisė. Ji tik šnekėjo ir šnekėjo. Ji pasakojo apie kaimynus ir giminaičius ir kaip ją parduotuvėje apgavo. Jis vėl norėjo kažką pasakyti, bet buvo neišgirstas arba nutildytas, ir galų gale jis išdrįso tik bejėgiškai riktelti "ei, ei!", lyg būtų norėjęs jai priminti: aš juk irgi vis dar čia.

Buvo beveik neįmanoma sustabdyti šio žodžių srauto. Ir jei jau porai sekundžių pavykdavo tai padaryti, tai po to būdavo kaip pralaužus užtvanką, kai vanduo plūsteli su dar didesne jėga.

Ir kol ji šitaip kalbėjo, vyriškis sumurmėjo sau panosėje: "Ar nėra kokio jungiklio, kuriuo būtų galima ją išjungti? Mano radijo imtuvas turi mygtuką. Kai jį paspaudžiu, radijas nutyla."

Bet ji tokio mygtuko neturėjo.

Jei tokie pernelyg šnekūs žmonės būna pagyvenę vienišiai, dar turintys daug interesų, tačiau mažai progų šiais interesais su kuo nors pasidalyti, toks šnekėjimo potvynis dar būtų suprantamas, – jiems reikia išnaudoti brangias buvimo kartu minutes. Bet neretai tai būna ištekėjusios moterys ir vedę vyrai, kurie gali bendrauti savo šeimose arba darbe. Kontaktas su tokiais žmonėmis dažnai yra kančia.

Visgi ir už tokio ekstremalaus plepumo gali slypėti baimė. Baimė, kad į tave nekreips dėmesio. Baimė, kad tavęs nepastebės, tave pamirš. Baimė, kad tave nuskriaus.

Bendravimas tylint

Plepio priešingybė yra tylenis. Tačiau norėtume paklausti, ar tylėjimo komunikacija apskritai gali būti komunikacija? Argi galima bendrauti be žodžių? O taip! Tylėjimu galime labai daug pasakyti, nes ir jis gali labai daug ką reikšti.

Žmogus gali tylėti, jei jis neturi ko pasakyti arba jei jis mato, kad situacija tokia kebli, kad kiekvienas ištartas žodis viską dar labiau sukomplikuos. Tačiau tokiu atveju šis tylėjimas turi išlikti tik tos konkrečios temos rėmuose, ta prasme turėtų būti sudarytos "paliaubos", kad ši tema kurį laiką nusistovėtų, kol kiekvienas dar kartą apgalvos savo skirtingą poziciją. O vėliau, galbūt po kelių savaičių, viskas atrodys kitaip. Tuomet, esant kitoms sąlygoms, galima dar kartą bandyti pasiaiškinti.

Taigi toks tylėjimas konkrečioje situacijoje pasireiškia kaip išminties požymis.

Kartais dar neatėjęs laikas vienam ar kitam žodžiui. Kartais žmogus nepasiruošęs išgirsti tiesos. Arba jis tiesiog nenori, nes toliau laikosi triuškinančio kurso, kaip kad darė Pilotas ar karalius Erodas, apklausdami Jėzų (plg. Lk 23, 9; Jn 9, 9).

Be to, tylėjimas gali reikšti panieką ir ignoravimą arba kategorišką atstūmimą. Toks žmogaus niekinimas rodo begalinį pasipūtimą. Kitas žmogus yra vertas to, kad būčiau su juo atviras ir išsakyčiau jam savo mintis, net jeigu jis man ir nepatinka. Jis turi teisę su manim bendrauti.

Tylėjimas gali būti ir strateginis žaidimas. Jei žmogus tyli, jis gali tai daryti iš sumišimo. Žmogus yra be žado, jis neranda žodžių. Tuomet šis sumišimas yra bejėgiškumo požymis. Toks bejėgiškumas virsta pralaimėjimu. Tačiau žmogus nėra nusiteikęs iškart pasiduoti, jis dar bando silpnumą paversti stiprumu, kad įveiktų kitą. Nes jei žmogus tyli, tai reiškia: paskutinis žodis dar nepasakytas. Tokiu būdu jis turi rankose ginklą, kuriuo gali nugalėti kitą. Nes jei žmogus tyli visą dieną, ir nekalba su partneriu net dvi ar tris dienas, toks bejėgiškumas tampa jėga. Ir bet kokie bandymai užmegzti dialogą atsimuša į šį jėgos demonstravimą. Taip tylėjimas gali nedviprasmiškai parodyti, ką vienas žmogus galvoja apie kitą.

Bet tai nėra taktiškas bendravimas. Savo nepasitenkinimą žmogus turi demonstruoti tinkamai.

Gali būti ir taip, kad žmogus tyli iš baimės, nes jaučiasi nepajėgus pasipriešinti aršiam puolimui ir bijo pralaimėti. Tačiau nuoširdus bendravimas kartais gali daryti stebuklus. Galbūt staiga ims ir paaiškės, kad pašnekovas nėra jau toks baisus žvėris. Gal bus netgi užmegztas nuoširdus dialogas.

Atmenu vieną labai nelaimingą šeimą. Ji iš esmės gyveno vien kasdieniais ginčais. Vyriausioji duktė stengėsi vengti nesibaigiančių diskusijų, ji jautėsi menka ir negalėjo taip formuluoti minčių kaip kiti šeimos nariai. Ji tylėjo, leisdama namiškiams nuolat iš jos šaipytis. Vieną dieną ji nusprendė sulaužyti šį barjerą ir ryžtingai pasakė: "Aš suprantu, ką jūs kalbate, bet negaliu taip sklandžiai išreikšti savo minčių kaip jūs, kartais aš ir pati tiksliai nežinau, ką galvoju. Jei jūs neprieštaraujat, aš būsiu tyli stebėtoja." Jos pačios nuostabai, šis pasiūlymas buvo priimtas ir užgauliojimai liovėsi.

Kad bendravimas būtų sveikas, tylėjimas ir kalbėjimas turi būti harmoningi.

Ne bėda, jei esama skirtingų nuomonių; tai įvairovės požymis. Mes turime išmokti gerbti vienas kito individualumą, užuot stengęsi įsprausti jį į savo mąstymo rėmus. Tam reikia kilnumo ir šiek tiek humoro jausmo.

Altruistinis bendravimas

Toliau norėtume paminėti vadinamąjį "padėjėjo sindromą" – altruistinę komunikaciją. Šiuo atveju kitas tampa priemone norint išaukštinti save. O jei žmogus nėra silpnas, jis toks padaromas. Visa energija sukoncentruojama į pašnekovą ir į jam atseit teikiamą pagalbą.

Be abejo, siektina, kad žmogus neapsiribotų vien savo asmeniniais reikalais, bet matytų ir kitus žmones. Tačiau jei visos mintys suksis tik apie kitą, jei vardan kito bus dedamos visos pastangos, tai šis noras padėti jam taps našta, kuri galų gale uždės grandines. Tad čia vėl turime reikalo su varžančiu bendravimu.

Pagaliau tokia komunikacijos forma pagrįsta nepilnavertiškumo kompleksu ir baime būti niekuo. Tik tokiu būdu, duodamas ir atsiduodamas, taigi visiškai pasiaukodamas kito labui, žmogus tikisi būti pripažintas ir pagirtas kito žmogaus ir – Dievo.

Gerai, jei esame pasirengę vienas kitam padėti ir iš vieno žvilgsnio suprantame, kad žmogui reikia mūsų pagalbos. Bet būtų neteisinga, jei žmogų paverstume bejėge būtybe ir pernelyg dideliu savo aktyvumu įstumtume jį į pasyvumą, turėdami slaptą tikslą padaryti jį nuo mūsų priklausomą ir šitaip save dar labiau išaukštinti.

Kai kurie misionieriški veiksmai čia verčia abejoti. Yra tokia paties pasirinkta kankinio dalia, kurios Dievui nereikia ir kuri tarnauja savo paties vardui išgarsinti.

Tiktai tikra meilė pamiršta apie save. Tačiau altruistinės komunikacijos metu stebime ir giriame patys save. Čia piktnaudžiaujame kito silpnumu, norėdami pasidžiaugti savo stiprybe.

Narcisistinis bendravimas

Narcisistinė komunikacija yra ne kas kita, kaip savirefleksija, t. y. savęs atspindėjimas. Tokie žmonės fiksuoja tik patys save.

Altruistinės komunikacijos metu kitas panaudojamas kaip pretekstas sau pačiam sureikšminti. Šio bendravimo metu taip pat siekiama tapti pranašesniam už kitą. Tas kitas yra tartum veidrodis, kuriame norima atsispindėti.

Narcisistiniai žmonės iš esmės yra nekomunikabilūs. Jie nuolat užsiėmę tik savimi. Visą laiką jie kalba tik apie save.

Jie daro viską, kad tik atkreiptų kitų dėmesį. Geriausiai tai jiems sekasi daryti pasakojant, jų nuomone, svarbią savo ligos istoriją. Kiekviena operacija, kiekvienas vizitas pas gydytoją, kiekvienas gydymo metodas nupasakojamas išsamiausiai, lyg būtų norima išsimaudyti savo paties kančiose.

O jei ir pašnekovas pradeda dalytis savo patirtimi, tai darosi panašu į varžybas – kuris kurį nurungs. Tokiu būdu persirgta liga ar patirtos negandos tampa reikšmingumo rodikliu. Kuo didesnė kančia, tuo didesnis pripažinimas.

Tokie žmonės kokia nors tema sunkiai gali kalbėti dalykiškai. Viskas turi būti susiję tik su jais. Savo egocentriška mąstysena jie pasidaro pasaulio centru.

Tačiau ar galiausiai ir už viso šito neslypi baimė? Baimė, kad būsi paliktas be dėmesio? Kad tavim nesižavės? Baimė, kad tavęs nemylės?

Kai su tokiais žmonėmis pabendrauji daugiau, pamatai, koks nestabilus jų asmeninės vertės jausmas. Jų noras būti reikšmingam yra toks stiprus, kad, to siekdami, jie griebiasi tiek gerų, tiek ir blogų priemonių.

Dviprasmiškasis bendravimas

Ši bendravimo forma labai paplitusi ir sukelia daug painiavos.

Mes bendraujame kalbėdamiesi. Ir, be abejonės, turime šnekėti ta pačia kalba, jei norime, kad kiti mus suprastų. Tačiau šalia vadinamosios žodinės komunikacijos yra ir nežodinė, t. y. mes galime susikalbėti ir be žodžių. Tai galima padaryti mimika ar gestais. Dažniausiai pasitelkiame abi šias komunikacijos formas. Gestai ir mimika suteikia mūsų bendravimui išraiškingumo.

Naudodamiesi mimika galime sušvelninti griežtą žodį arba šiaip skaudžią pastabą palydėti juoku. Ne veltui sakoma: svarbu ne tai, ką sakai, o tai, kaip sakai.

Visiškai normalu, jei mūsų kalba derinasi su gestais. Tačiau dažnai tenka susidurti su tokiu bendravimu, kai akustinė kalba neadekvati tuo pat metu rodomiems jausmams.

Taigi šiuo atveju turime dviprasmę arba netgi užslėptą komunikaciją.

Būtent užslėptos emocijos, dviprasmiškas ar neaiškus pasakymas, kuriuo bandoma manipuliuoti pašnekovu, ir nuodija bendravimą.

Dviprasmę, arba dvilypę komunikaciją visų pirma mielai renkasi savimi nepasitikinčios asmenybės, bijančios kritikos.

Tokie žmonės gyvena kitų pripažinimu. Bijodami netekti kito žmogaus pritarimo, jie renkasi dvilypę bendravimo formą ir visada turi atsarginį variantą. Niekas negali įrodyti, kad jie norėjo pasakyti ką nors kita. Jie nesileidžia pagaunami, tačiau paspendžia spąstus kitiems.

Aš pažįstu žmonių, kurių kalbos potekstę visą laiką reikia šifruoti. Bendrauti su jais tiesiog sunku. Ir jei jiems pasakai pastabą dėl užslėptos prasmės, jie tučtuojau puola tai neigti ir pasipiktina, kad buvo suabejota jų nuoširdumu.

Dalinė tiesa bei sąmoningas nutylėjimas, atrodytų, net ir nežymiai perkeliant akcentus, gali visiškai sukomplikuoti situaciją. Taip tikrovės neatitikimas tampa normalaus bendravimo kliūtimi.

Čia reikia mokytis atskirti pelus nuo grūdų. Svarbu pasitikrinti, ar tai, kas buvo pasakyta, reikia suprasti vienareikšmiškai? Ir ar visa tai, kas daroma dėl jūsų, prisidengus skambiu meilės vardu, nėra jums tik jaukas, kuriuo kitas siekia meilės ir pripažinimo?

Kartą į priėmimą man atvedė labai susijaudinusią merginą.

"Mano dukra išprotėjo", – aiškino mama. Ji papasakojo, kad į jos visai ramų pasakymą "ateik" dukra sureagavusi agresyviai ir ją užsipuolusi.

Tuo metu, kai motina kalbėjo, mergina sušuko:

"Tu sakai 'ateik!’ Bet kai tu tai pasakai, aš negaliu suprasti, ar man ateiti, ar išeiti!"
"Žinoma, ateiti."
"Bet tavo žvilgsnis sako, kad dingčiau tau iš akių."
"Tu išsigalvoji."
"O tu išsisukinėji."
"Nesąmonė."
"Taip, tu visą laiką taip sakai ir kaltini tik kitus. O tu šventuolė."

Čia motina susijaudino ir užriko ant dukters:

"Tu negali šitaip apie mane kalbėti."
"Taip?"

Motina pabandė susitvardyti, tęsdama kiek ramiau:

"Aš viską dėl tavęs padariau. Aš paaukojau netgi savo karjerą dėl tavęs, aš..."

Tačiau duktė neleido jai pabaigti ir pasakė:

"Taip, tu plėšeisi, viską darei, bet niekados manęs nemylėjai."

Tai buvo skaudus kaltinimas. Bet argi mergina nebuvo teisi? Rodydama didesnį dėmesį motina bandė kompensuoti meilės trūkumą. Jausdamasi kalta, ji stengėsi visokeriopai pasirūpinti vaiku, kaip ir pridera gerai motinai. Visos šios pastangos vis tik negalėjo suklaidinti mergaitės. Ji pajuto, kad visa tai nėra meilė. Tad vaikas norėjo nusigręžti nuo motinos. Tačiau pastaroji negalėjo su tuo susitaikyti, bijodama, kad jos meilės trūkumas iškils viešumon. Taigi ji išskirtiniu dėmesiu bandė pririšti dukrą prie savęs, širdyje visgi ją atstumdama.

Mergina nepakentė šio be ceremonijų sviesto "ateik" ir "išeik". Ji buvo visiškai pasimetusi ir nežinojo, ką daryti.

Visos šios komunikacijos formos trikdo tarpusavio santykius. Žinoma, yra gausybė mišrių bendravimo formų, tačiau čia aprašytos pasitaiko bene dažniausiai.

Jei mūsų bendravimas sutrikęs ir jaučiamės, kad esame nesuprasti, jei mūsų santuoka pašlijusi ir šeima draskoma vidinių prieštaravimų, jei mūsų santykiai su kolegomis įtempti ir mes nesugyvename – turėtume susimąstyti apie savo bendravimą ir, jei įmanoma, jį pakeisti.

B.d.

Dr. Michiaki ir Hildegard Horie dirba psichoterapeutais Vankuveryje (Kanada).

Šaltinis: Kalbėti ir tylėti (Nova Vita, 2000)
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt