Ar turime teisę į laimę?

2012-06-11
C.S. Lewis
"Galų gale, – tarė Klara, – jie turėjo teisę į laimę." Mes kalbėjomės apie tai, kas sykį nutiko mūsų kaimynystėje. Ponas A paliko ponią A, kad galėtų vesti ponią B, kuri savo ruožtu išsiskyrė, kad ištekėtų už pono A. Ir nebuvo jokių abejonių, kad ponas A ir ponia B vienas kitą buvo tikrai įsimylėję. Jeigu ir toliau būtų vienas kitą taip mylėję, jeigu nieko blogo nebūtų nutikę su jų sveikata ir pajamomis, jie pagrįstai galėjo tikėtis būti labai laimingi.

Buvo visiškai aišku, kad su savo senaisiais partneriais jie nebuvo laimingi. Pradžioje ponia B tiesiog dievino savo vyrą. Tačiau netrukus jis buvo sužalotas kare. Buvo manoma, jog jis prarado savo lytinę galią, o po to paaiškėjo, kad jis neteko ir darbo. Gyvenimas su juo buvo visai ne tai, ko būtų tikėjusis ponia B. Kaip, beje, ir vargšė ponia A. Ji prarado visą savo grožį ir norą gyventi. Nes galimas dalykas, kaip kai kas teigia, ji išeikvojo savo jėgas, gimdydama jam vaikus ir slaugydama jį visą tą ilgą ligos metą, o tai aptemdė jų santuokinį gyvenimą.

Tačiau neturėtumėte įsivaizduoti, kad A buvo tokios rūšies žmogus, kuris galėjo nerūpestingai numesti žmoną, tarsi iščiulpto apelsino žievę. Jos savižudybė buvo jam baisus smūgis. Visi tai žinojome, nes jis pats mums apie tai pasakė. "Bet ką aš galėjau padaryti? – kalbėjo jis. – Žmogus turi teisę į laimę. Negalėjau praleisti šios vienintelės progos."

Aš nuėjau apmąstydamas žodžių "teisė į laimę" prasmę. Pirmiausia, tai skamba taip pat keistai kaip ir "teisė į sėkmę". Nes aš tikiu – ką beteigtų viena ar kita moralistų mokykla, – kad didžiąja dalimi mūsų laimė ar laimės nebuvimas priklauso nuo aplinkybių, kurių žmogaus valia nekontroliuoja. Teisė į laimę, man atrodo, reiškia ne ką daugiau kaip teisė į metro septyniasdešimt ūgį arba turėti tėvą milijonierių, arba, susirengus į pikniką, mėgautis geru oru.

Galiu suprasti teisę kaip laisvę, kurią man garantuoja įstatymai tos visuomenės, kurioje gyvenu. Tuo pačiu būdu turiu teisę keliauti visais viešaisiais keliais, nes visuomenė man užtikrina šią teisę; štai kodėl kelius vadiname "visuomeniniais". Taip pat žinau savo teises, kurias man užtikrina įstatymas, įpareigojantis kitą asmenį mano atžvilgiu. Jei turiu teisę gauti iš tamstos 100 šilingų, tai reiškia ne ką kita, kaip jūsų pareigą man šiuos 100 šilingų sumokėti. Jei įstatymas leidžia ponui A palikti savo žmoną ir pavilioti kaimyno žmoną, vadinasi, taip elgtis ponui A legalu, tačiau tai dar nesuteikia pagrindo kalbėti apie "laimę".

Bet suprantama, kad Klara kalbėjo visai apie ką kita. Ji manė, kad jis turėjo ne tik juridinę, bet ir moralinę teisę elgtis taip, kaip padarė. Kitaip pasakius, Klara yra – arba būtų, jei sugebėtų šitai išmąstyti – klasikinė moralistė, tokia kaip Tomas Akvinietis, Grocijus, Hukeris ir Lokas. Ji tiki, kad greta valstybinių įstatymų egzistuoja prigimtinė teisė.

Sutinku su ja. Manau, kad šis požiūris sudaro visos civilizacijos pagrindą. Be šito veikiantys valstybiniai įstatymai taptų absoliutūs, kaip Hėgelio sukurtoje sistemoje. Jie negali būti kritikuojami, nes nebelieka normų, pagal kurias jie galėtų būti reguliuojami.

Klaros maksimos "jie turi teisę į laimę" kilmė yra didinga. Tai žodžiai, brangūs visiems civilizuotiems žmonėms, ypač amerikiečiams, kurie "teisę į laimę" įrašė kaip vieną pagrindinių žmogaus teisių. Štai pagaliau ir priartėjome prie esmės.

Ką turėjo galvoje šios didingos deklaracijos autoriai?

Akivaizdu, ko jie galvoje neturėjo. Visų pirma jie manė, kad siekti laimės žmogus negali tokiomis priemonėmis kaip, sakykime, žmogžudystė, prievarta, plėšimas, išdavystė ir sukčiavimas. Ant tokio pagrindo nė viena visuomenė negali būti statoma.

Tai, ką jie turėjo galvoje, buvo – "siekti laimės visais įstatymo leidžiamais būdais"; tai yra, ką sankcionuoja amžinoji prigimtinė teisė ir ką sankcionuos tautos įstatymai.

Žinoma, pirmiausia atrodo, kad tai redukuoja jų maksimą iki tautologijos, reiškiančios, kad žmonija (siekdama laimės) turi teisę daryti, ką ji turi teisę daryti. Tačiau tautologijos, jei žvelgsime į jas iš teisingos istorinės perspektyvos, ne visados yra tuščios tautologijos. Ši deklaracija – tai visų pirma politinių principų, valdžiusių ilgus šimtmečius Europoje, nuneigimas: pasikeitimai, pirmiausia palietę Austrijos ir Rusijos imperijas, po to Angliją, prieš paskelbiant rinkimų įstatymų reformą 1832 metais, tuomet Burbonų valdomą Prancūziją. Tai reikalavimas, kad ką bereikštų tas laimės siekimas, kas yra teisėta vienam, turi būti teisėta visiems; kad teisėmis galėtų laisvai naudotis kiekvienas žmogus, o ne pavieniai asmenys, priklausantys tam tikrai kastai, klasei, visuomenei ar religijai. Nevadinkime tuščia tautologija, kada tai nutylima visose tautose ir visose partijose.

Tačiau klausimas, ką reiškia "teisėtas", – kurie metodai siekiant laimės yra leistini arba prigimtinės teisės požiūriu, arba įstatymiškai deklaruoti tam tikros tautos legislatūros, – lieka atviras. Ir čia aš nebesutinku su Klara. Nemanau, jog žmonių neribota "teisė į laimę" yra toks jau akivaizdus dalykas, kaip jai atrodo.

Nes pirmiausia, esu įsitikinęs, kad tai, ką Klara vadina "laime", tiesiog reiškia "seksualinę laimę". Iš dalies todėl, kad tokios moterys kaip Klara niekados žodžio "laimė" nevartoja jokia kita prasme. Ir dar dėl to, kad niekados nebuvau girdėjęs Klaros kalbančios apie kokias nors "teises", bet kitos rūšies. Pagal savo politines pažiūras ji buvo labiau "kairioji", ir būtų labai pasipiktinusi, kam nors ėmus ginti kokio nors negailestingo pramonės magnato žmogėdriškus įpročius tuo pagrindu, kad pastarojo laimė susidedanti iš pinigų "darymo", todėl savo laimės jis ir siekiąs. Be to, ji buvo prisiekusi blaivininkė: niekados nebuvo tekę girdėti, kad ji atleistų alkoholikui motyvuodama tuo, jog girtas jis juk jaučiasi laimingas.

Didžioji dauguma Klaros draugų, ir ypač moteriškoji jų dalis dažnai jautė – bent jau girdėjau jas taip sakant – kad jos asmeniškai pasijustų dar laimingesnės, galėdamos gerai aptalžyti jai ausis. Tik vargu ar tai prisidėtų prie jos "teisės į laimę" teorijos.

Nors iš tiesų Klara tedaro tai, ką visas, man regis, Vakarų pasaulis darė paskutiniuosius metus. Kai buvau dar paauglys, visi pažangūs žmonės kalbėjo: "Ko čia drovėtis? Ar negalėtume žiūrėti į seksą taip pat kaip ir į bet kurį kitą impulsą?" Man užteko naivumo patikėti, kad jie taip ir mano. Tačiau netrukus nustačiau, jog jie viską supranta kaip tik priešingai. Jie manė, kad seksą reikia laikyti tokiu svarbiu, kokiu nė vieno žmogaus prigimties instinkto civilizuoti žmonės dar niekados nebuvo laikę. O visi kiti instinktai turėjo būti pažaboti: visiškas pasidavimas išlikimo instinktui vadinamas bailumu, o grobuoniškumas – godumu. Ar tu gali miegoti, jei esi sargas? Bet kiekvienas žiaurumas ir tikėjimo stoka toleruojama, kai tik kalbama apie "dvi poras nuogų kojų lovoje".

Tai panašu į moralę, kai vaisių vogimas laikomas blogu dalyku, – nebent vagiate nektarinus.

Ir jei bandytumėte protestuoti prieš tokį požiūrį, visada susidurtumėte su tauškalais apie sekso teisėtumą, grožį ir šventumą ir būtumėte apkaltintas išankstiniu puritonišku nusistatymu, o tai, žinoma, nedaro jums garbės. Su tokiais priekaištais nesutinku. Venera, gimusi iš jūros putos... auksinė Afroditė... Kipro dievaitė, – žodžio prieš jas negalėčiau ištarti. O pasisakydamas prieš berniukus, vagiančius mano nektarinus, ar aš nusiteikęs prieš nektarinus? O gal prieš berniukus? Galbūt; kaip žinote, vagystė yra tai, kam aš tikrai nepritariu.

Tikroji situacija meistriškai uždengiama pasakymu, jog pono A "teisė" palikti savo žmoną yra vienas iš "seksualinės moralės" klausimų. Sodo apiplėšimas nėra nusižengimas ypatingai moralei, vadinamai "vaisių morale". Tai nusižengimas sąžiningumui. Pono A veiksmas – tai prasižengimas ištikimybei (rimtiems pažadams), dėkingumui (asmeniui, kuriam jis buvo už daug ką skolingas) ir bendram žmogiškumui.

Tokiu būdu mūsų seksualiniams instinktams absurdiškai buvo suteikta privilegijuota vieta. Seksualinė motyvacija čia darosi reikalinga tam, kad žiūrėtume pro pirštus į tokio pobūdžio elgesį, nes susidarius kitokiam požiūriui, tai būtų pasmerkta kaip gailestingumo stoka, išdavystė ir neteisybė.

Todėl ir turiu rimtą priežastį, kodėl seksui negaliu teikti tokios išskirtinės vietos. Štai kokią.

Tai stiprios erotinės aistros prigimties dalis, besiskirianti nuo apetito valgiui, kurį lengva patenkinti, – teikianti daugiau pažadų nei bet kuri kita emocija. Be abejo, visi mūsų troškimai teikia vilčių, tik ne taip įtikinančiai. Meilei būdingas nenugalimas įsitikinimas, kad ji tęsis iki mirties, kad mylimojo turėjimas atneš ne tik dažnas ekstazes, bet ir nusistovėjusius, vaisingus, gilius ryšius, laimę, besitęsiančią visą gyvenimą. Todėl ir atrodo, jog viskas pastatyta ant kortos. Jei pražiopsosime šį šansą, reiškia, veltui gyvenome. Vien nuo tokios minties mus suima neišmatuojamas gailestis sau.

Visa bėda, kad vėliau paaiškėja, kokie netikri buvo šie pažadai. Kiekvienam prityrusiam žmogui aišku, jog tai viso labo tik erotinis susižavėjimas (išskyrus, žinoma, šį konkretų jo paties atvejį). Be didesnio pasitikėjimo žiūrime į nesibaigiančius mūsų draugų meilės ryšius, kuriuos laikome lengvabūdiškais. Gerai žinome, jog kartais tokie dalykai tęsiasi, bet kartais ne. Ir jei tęsiasi, tai vyksta ne todėl, kad jie pačioje pradžioje pasižadėjo taip daryti. Kai dviem žmonėms pavyksta pasiekti ilgai trunkančią laimę, tai įvyksta ne tik todėl, kad jie yra labai dideli įsimylėjėliai, bet kad jie – paprastai kalbant – geri žmonės; susivaldantys, ištikimi, teisingi, mokantys prisitaikyti žmonės.

Pasilikdami sau "teisę į (seksualinę) meilę", kuri išstumia visas įprastas elgesio normas, elgiamės taip ne todėl, kad įsimylėjimas verčia tai daryti, bet todėl, kad jis mus taip veikia tol, kol esame jo valdžioje. Kadangi toks elgesys iš tikrųjų yra blogas, sukeliantis kančias ir pažeminimą, laimė, buvusi tokio elgesio tikslas, kaskart pasirodo esanti iliuzija. Kiekvienam (išskyrus galbūt tik pačius poną A ir ponią B) aišku, jog ponas A po metų kitų vėl turės tą pačią priežastį išsiskirti su savo naująja žmona, kaip išsiskyrė su senąja. Vėl ims atrodyti, jog tai vienintelis šansas, vėl ims jaustis didžiu įsimylėjėliu ir gailestis pačiam sau taps stipresnis už gailestį moteriai.

Dar du dalykai lieka nepaliesti.

Pirmasis štai toks. Tokioje visuomenėje, kur santuokinė neištikimybė toleruojama, moterims visada susidarys nepalankesnė situacija. Moterys (nors yra keletas vyrų sukurtų dainelių ir satyrų, sakančių priešingai) yra monogamiškesnės negu vyrai: tai biologinė būtinybė. O ten, kur viešpatauja promiskuitetas, jos dažniau tampa aukomis, o ne kaltininkėmis. Ir namų laimė moterims reikalingesnė negu mums. Be to, grožis, savybė, padedanti joms nulaikyti vyrus prie savęs, mažėja moterims artėjant prie brandaus amžiaus.

Tai nieko bendro neturi su savybėmis, kurios padeda mums, vyrams, išlaikyti jas prie savęs: moterims nėra svarbu mūsų išvaizda, jos vertina pačią asmenybę. Šiame neteisingame kare moterys patiria dvigubą skriaudą: jos daugiau rizikuoja ir drauge turi mažiau šansų laimėti. Nesimpatizuoju moralistams, kurie rauko nosį dėl dažnai pernelyg provokuojančio moterų elgesio. Šie žūtbūtinės kovos požymiai man žadina užuojautą.

Antra, ta "teisė į laimę", kurią ypač akcentuojame kalbėdami apie seksualinį instinktą, man atrodo, tuo neapsiriboja. Šis pražūtingas principas anksčiau ar vėliau atneš pasekmių visam mūsų gyvenimui. Juk gyvename visuomenėje, kurioje ne tik kiekvienas žmogus, bet ir kiekvienas jo impulsas skelbiamas carte blanche. Ir nors technologijos pasiekimai užtikrina mums kiek ilgesnį gyvenimą, mūsų civilizacija savo širdyje mirs, ir bijau, kad nebūtų nušluota nuo žemės.

Šaltinis: "Prizmė" (97/4); versta iš God in the dock.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt