Ką reiškia siekti teisingumo? (II)

2012-03-19
Holger Lahayne
A. Lygybė, brolybė, laisvė –
rasti kelią per sąvokų pelkę su Popperio, Bastiato ir Hayeko pagalba


1. Popperis: lygybė prieš įstatymą

"Žmones iš Lietuvos veja neteisingumas" – tokias ir panašias antraštes esame skaitę tikrai ne vieną kartą. Jei ne šias, tai apie "socialinio teisingumo nepaisymą" ar kad "Lietuvoje teisingumas yra beviltiškoje situacijoje" galima išvysti ar išgirsti bene kiekvieną vakarą, prisėdus prie kokio nors žiniasklaidos šaltinio. Stabilus pesimizmas – demokratinėje Europos Sąjungos ir NATO, t. y. Vakarų pasaulio valstybėje. Tuo tarpu "Atvira Vakarų visuomenė, mano nuomone (o aš daug mačiau ir perskaičiau), yra neprilygstama, geriausia, laisviausia, teisingiausia visuomenė, kokia tik kada žmonijos istorijoje yra buvusi", rašo filosofas Karlas Raimundas Popperis (1902–1994) savo knygos Atviroji visuomenė ir jos priešai, septintojo vokiško leidimo (1992) pratarmėje. Dėl kokių priežasčių tą patį dalyką suvokiame taip skirtingai?

Be abejo, nieko keisto, kad ir laisvos valstybės piliečiai, pagrįstai ar nepagrįstai, kai kuriuos dalykus pastebi esant neteisingus. Bet Popperis pateikia svarbią papildomą perspektyvą, būtent istorinę. Ji padeda suprasti, kas sudaro teisingumo esmę ir dėl to kokių dalykų visų pirma turėtume reikalauti iš valstybės.

Popperiui, britų piliečiui, kilusiam iš Vienos žydų šeimos, savo kailiu teko patirti, kas yra neteisybė. Jam pavyko suspėti išvengti nacių persekiojimo, 1937m. devyneriems metams pasitraukiant į Naująją Zelandiją. Minėtosios knygos pratarmėje Popperis taip pat sako:

"Aš nutariau 1938 kovo 13 d. parašyti šią knygą – dieną, kai išgirdau apie Hitlerio įžygiavimą į Austriją, mano tėvynę... Knyga pasirodė 1945, kai karas Europoje ėjo į pabaigą, bet aš ją parašiau kaip savo įnašą į pergalę. Jos kryptis: prieš nacizmą ir komunizmą; prieš Hitlerį ir Staliną... Abiejų vardais bjaurėjausi taip labai, kad net nenorėjau minėti savo knygoje. Taip aš nuėjau istorijos pėdsakų paieškos keliu... "

Ir tas kelias jį atvedė prie filosofo Platono, "pirmojo didžio politinio ideologo, žmones skirsčiusio į rases ir klases ir siūliusio kurti koncentracijos stovyklas. O nuo Stalino parėjau iki Markso..." Tad apie Antikos mąstytoją susidėjo pirmasis knygos tomas, o įžymiuoju XIX a. vokiečiu užsiėmė antrasis. Abu mąstytojus Popperis apžvelgė ypatingai kritišku žvilgsniu, bet vedamas pozityvaus tikslo: įrodyti, kad laisvos, demokratinės ir atviros visuomenės vienas iš svarbiausių pagrindų yra "teisinė tvarka, kuriai visi paklūsta, būtent teisinė valstybė". Šis teisingumo aspektas dažnai įvardijamas "formaliuoju", arba "procedūriniu" ir dėl to labai dažnai laikomas nepakankamu, nes esąs būtent tik formalus. Bet Popperiui taip neatrodo. Be abejo, teisingumas susideda iš daugelio dimensijų, kurių būtina paisyti, bet tikra nelaimė, jeigu lygybė prieš įstatymą paniekinama ar net panaikinama.

Pirmame savo knygos tome Popperis analizuoja svarbiausią Platono veikalą Valstybė, atkreipdamas dėmesį į daugelį politinės filosofijos aspektų. Visą šeštą jos skyrių atiduoda temai "Totalitarinis teisingumas", apie kurią ir šiame straipsnyje bus kalbama. Popperis laiko, kad "teisingumas yra svarbiausia Valstybės tema; iš tikrųjų, 'Apie teisingumą’ yra tradicinė šio dialogo paantraštė." Taip pat sutinka, kad Platonas yra vienas iš svarbiausių žmonijos istorijos filosofų. "Galimas daiktas, kad Valstybė yra pats nuodugniausias ir labiausiai apmąstytas veikalas apie teisingumą..."

Popperį domina Platono valstybės suvokimo filosofiniai ir pasaulėžiūriniai pagrindai (plačiau apie tai autoriaus "Sunki laisvės našta", Prizmė, 96/3, http://www.prizme.lt ). Jis apibendrina graiko pamatinį reikalavimą: "Sustabdykime visas politines permainas! Kismas yra blogis, rimtis – dieviška. Bet kokios permainos gali būti sustabdytos, jei valstybė sukurta kaip tiksli jos originalo, t.y. miesto Formos arba Idėjos kopija."

Platonui svarbu teisingumas, netgi "teisingumo viešpatavimas". Klausimas tik tas, kuo šias sąvokas imamasi pildyti? Todėl Popperis klausia: "Ką iš tikrųjų turime galvoje, kalbėdami apie 'Teisingumą’?" Ir toliau:

"Ką gi Platonui reiškė žodis 'teisingumas’? Aš tvirtinu, kad Valstybėje terminą 'teisingas’ jis vartojo kaip sakinio 'tai, kas tarnauja geriausios valstybės interesams’ sinonimą... O kas gi tarnauja šios geriausios valstybės interesams? Bet kokio kismo sustabdymas, griežto klasių susiskirstymo ir klasinio viešpatavimo išsaugojimas."

Platonas žmones skirstė į valdovų/filosofų, karių ir maitintojų/darbininkų klases arba luomus (juos atitiko protas, įniršis ir geismas sieloje). Popperis sako:

"Platonas prieina prie savo galutinės išvados, kad bet kokia apykaita tarp trijų klasių ar jų maišymasis yra neteisingumas, o todėl teisingumas yra visai priešinga padėtis: 'Ir dar kartą pakartokime: ... teisingumas yra visų trijų luomų – verslininkų, padėjėjų ir jų sargybinių – atsidavimas savo darbui, kai kiekvienas atlieka tai, kas jam būdinga. Šitai ir valstybę padaro teisingą.’ Ši išvada dar sykį patvirtinama ir apibendrinama truputį vėliau: 'Bet turbūt dar neužmiršome, kad valstybė yra teisinga tada, kai kiekvienas iš trijų luomų dirba savo darbą.’ Tačiau šis teiginys reiškia, kad teisingumą Platonas tapatina su klasinio viešpatavimo ir klasinių privilegijų principu. Juk principas, pagal kurį kiekviena klasė privalo užsiimti savo darbu, sakant tiesiai šviesiai, reiškia, kad valstybė yra teisinga, jei valdovas valdo, darbininkas dirba, o vergas vergauja."

Šiomis išvadomis Popperis puikiai atskleidžia kontrastą moderniajam vakarietiškam supratimui: "Klasinę privilegiją Platonas vadina 'teisinga’, tuo tarpu mes teisingumą paprastai traktuojame kaip tokios privilegijos neturėjimą." Platonas valstybę laiko savo idėjos ašimi:

"Teisingumu mes laikome tam tikrą lygybę traktuojant individus, tuo tarpu Platonas teisingumą traktuoja ne kaip individų tarpusavio ryšį, bet kaip visos valstybės, pagrįstos joje esančių klasių tarpusavio santykiais, bruožą. Valstybė teisinga tik tada, kai ji sveika, stipri, vieninga, vadinasi, stabili."

Lygybės prieš įstatymą reikalavimas Platono laikais buvo žinomas dalykas, "tačiau apžvelgdamas ir aptardamas savo amžininkų teorijas, Platonas nė sykio nepamini [šio] požiūrio". "Humanistinė teisingumo teorija", kaip ją dažnai vadina Popperis, apima ir "egalitarizmą", bet jokiu būdu ne visuotinės lygybės idealą ar visišką sulyginimą. Žmonės yra ir išlieka skirtingi. Popperis omeny turi politinę ir teisinę lygybę, t. y. lygybę prieš įstatymą, lygiateisiškumą. Esminis reikalavimas, "kad valstybės piliečiai būtų traktuojami nešališkai. Reikalaujama, kad kilmė, šeimos ryšiai arba turtas nedarytų įtakos tiems, kurie taiko įstatymus piliečiams. Kitaip tariant, nepripažįstama jokių 'prigimtinių’ privilegijų..." Platonas, anot Popperio, šiuos dalykus visiškai ignoravo.

Teisinės valstybės principas yra pagrįstas "bendruoju individualizmo principu", bet Antikos graikui, deja, taip neatrodė:

"Niekada ir niekas rimčiau neišreiškė savo priešiškumo individui... Platonas nekentė individo ir jo laisvės, lygiai kaip jie nekentė konkrečių patyrimų ir kintančių juslinių daiktų pasaulio įvairovės. Politikos srityje individas Platonui yra paties Blogio įsikūnijimas."

Tačiau Platonas, pasak Popperio, šitokiai pozicijai turėjo moralinį pateisinimą, tvirtindamas, "kad jei žmogus negali paaukoti savo interesų visumos labui, jis yra savanaudis". Popperis ragina individualizmo nesutapatinti su egoizmu – juk gali būti ir altruistinis individualizmas: "Šitoks individualizmas, susietas su altruizmu, tapo mūsiškės vakarietiškos civilizacijos pagrindu. Jis yra svarbiausia krikščionybės doktrina ('mylėk savo artimą’, sakoma Šventajame Rašte, bet ne 'mylėk savo gentį’)..." Dėl to Platono priešiškumą individui jis vadina tiesiog "antihumanistine ir antikrikščioniška nuostata".

Remdamasis tuo, kas pasakyta, toliau Popperis atsakinėja į klausimą, ko mums reikia iš valstybės: "Valstybė turi būti traktuojama kaip visuomenė, apsauganti nuo nusikaltimų, t.y. nuo agresijos", tokia esminė Popperio mintis. "Pamatinis valstybės tikslas" privalo būti "apsauga tos laisvės, kuri nedaro žalos kitiems piliečiams. Taigi reikalauju, kad valstybė apribotų piliečių laisvę kuo lygiau ir tik tiek, kiek reikia, kad būtų pasiektas lygus laisvės apribojimas." Toliau liberalizmo dvasia jis dar prideda:

"Aš reikalauju, kad valstybė apsaugotų ne tik mane, bet ir kitus. Reikalauju, kad valstybė apsaugotų ir mano, ir kitų žmonių laisvę. Aš nenoriu gyventi iš malonės tų, kurie turi didesnius kumščius ar yra geriau ginkluoti. Kitaip tariant, noriu būti apsaugotas nuo agresijos iš kitų žmonių pusės. Aš noriu, kad būtų pripažintas skirtumas tarp agresijos ir gynybos ir kad gynybą palaikytų organizuota valstybės galia."

Čia Popperis įvardija būtinąsias teisingumo sąlygas, kurių pirmoji – lygybė prieš įstatymą; be jos negali būti jokios kalbos apie teisingumą visuomenėje; aiškiai suformuluoja pagrindinę valstybės užduotį, kuri yra būtina teisingumui apsaugoti; trečia – aiškus teisingumo sąvokos turinys, įžvalgumas atpažįstant bandymus teisingumo sąvoka pridengti neteisybės siekius, todėl "reikia vengti pavojingo polinkio pasiduoti vien žodžių kerams".

Teisinės valstybės bei individualizmo žydų-krikščioniškąsias šaknis Popperis mini, tačiau detaliau apie jas nepasisako. Bet šiuo klausimu jį puikiai papildyti galėtų istorikas ir filosofas T. Cahillis. Knygoje The Gift of the Jews jis vykusiai paaiškina, kaip hebrajams, pradedant nuo Abraomo, pavyksta perlaužti ciklinę pasaulėžiūrą ir priartėti prie pasaulėžiūros, akcentuojant asmeniškumą ir individualumą:

"Kadangi laikas nebeteka ratu, o slenka tiesiai, nuo šio momento prasideda asmeninė istorija ir individo gyvenimas įgauna prasmės... Jau pačiuose pirmuosiuose pasakojimuose apie Abraomą galime rasti kruopščiai sudarytų paprastų žmonių giminės genealoginių medžių. Šumerams šitokia mintis niekada nebūtų atėjusi galvon, kadangi atskiro žmogaus gyvenimo istorijai jie neteikė jokios reikšmės."

Individo sąvoka taip pat yra labai artimai susijusi su kaltės ir nuodėmės sąvokomis. Tik turintis teisę suklysti gali būti individas. Publicistas H. Steinas patvirtina: "Be kaltės problemos nėra ir individo. Individas gali būti tik tas, kuris gali tapti kaltas" (Moses und die Offenbarung der Demokratie). Kiekvienas žmogus individualiai atsakingas prieš Dievą, įpareigotas paklusti, tačiau ir laisvas klysti, net padaryti nuodėmę. Kiekvienas individas svarbus Dievui, atsako prieš jį ir todėl gali būti kaltas. Individuali žmogaus kaltė visų pirma sudaro jo individualumo prielaidas. Ši nuostata bene aiškiausiai atsispindi Įst 24,16: "Tėvai nebus baudžiami mirtimi už savo vaikus nei vaikai bus baudžiami už tėvus. Tik už savo paties nusikaltimą žmogus gali būti nubaustas mirtimi" (plg. 2 Kar 14, 6; Jer 31, 29–30; Ez 18, 1–4. 20).

Tai implikuoja mintį, jog įstatymus būtina žinoti visiems. Sandorą su Dievu sudaro visa Izraelio tauta, net ir tarp jų esantys svetimšaliai, o ne vien tik religinis elitas, ar tik vyrai (Įst 29, 9–12; 31, 12–13). Taip pat teisės galiojimo matas nėra luomas, valdžia ar asmens padėtis visuomenėje, nes Dievas žiūri į asmenį. Tą liudija, pvz., Iš 12, 49: "Toks pat įstatymas bus čiabuviui ir ateiviui, gyvenančiam tarp jūsų". Taip pat ir Įst 10, 17–19:

"Juk VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra dievų Dievas ir viešpačių Viešpats – didingas, galingas ir baisus Dievas, nesantis šališkas ir neimantis kyšio, ginantis našlaičio ir našlės bylą, mylintis ateivį, parūpinantis jiems maisto ir drabužių. Tad ir jūs mylėsite ateivį, nes patys buvote ateiviai Egipto žemėje."

Dėl to darys teisės pažeidimą tas, kuris imsis privilegijuoti atskirus asmenis, tam tikras socialines grupes arba tariamą tautos elitą. Bet lygiai taip pat būtina atkreipti dėmesį, kad teisme negali lemti ir daugumos ar minios (pvz., vargšų) balsas: "Neseksi daugumos pavyzdžiu kaip dingstimi, darydamas pikta; nesiremsi dauguma, liudydamas byloje, nepažeisi teisingumo. Nebūsi byloje šališkas nė vargšui" (Iš 23, 2–3). Įstatymo viršenybė, valstybinis valdžios monopolis, visuotinis paklusnumas įstatymui, kaltės principas, teisingas teismo procesas – tai teisinės sistemos pagrindai, visi iki vieno turintys savo šaknų ir Biblijoje (žr. autoriaus "Teisės principai Biblijoje", http://www.lksb.lt ).

2. Bastiatas: brolybė be prievartos

Fredericas Bastiatas (Frederikas Bastija,1801–1850) buvo svarbus XIX a. pirmosios pusės Prancūzijos ekonomistas ir politikas, 1848 m. išrinktas Parlamento nariu. Tai klasikinio liberalizmo atstovas, daug pasisakęs laisvosios prekybos klausimais, kovojęs prieš protekcionizmą ir valstybės subvencijas. 1849 m. parašė knygą Les Harmonies Économiques (Ekonominės dermės), kurioje koncentruotai išdėstė savo ekonomines pažiūras. Bastiato gyvenimo pabaigoje pasirodė ir jo svarbiausias veikalas La Loi (Įstatymas), kurio savotišką trumpąją versiją pristato rašinys "Justice et Fraternité" (Teisingumas ir brolybė), 1848 m. išspausdintas leidinyje "Journal des Économistes".

Be minėtų reikšmingumo bruožų, Bastiatas buvo ir vienas iš svarbiausių savo laiko politikos ir ekonomikos žurnalistų, deja, reiškęsis savo darbais pernelyg trumpai, kad būtų ilgiau atsimintas net ir savo tėvynėje. Bet šiandien jo raštai su dideliu įvertinimu keliami į dienos šviesą ir per internetą prieinami kiekvienam smalsiam ekonomikos gerbėjui. Lietuvių kalba išleista Ekonominių ir politinių esė rinktinė (Eugrimas, 2007), kurioje galime rasti ir straipsnį "Teisingumas ir brolybė". Kad ir 150 metų senumo, tačiau dėl parašymo būdo – tikslumo, glaustumo, aiškumo, vaizdingumo, kandumo – Bastiato veikalus ir dabar gan lengva skaityti ir nesunku suprasti. Jais drauge pademonstruotas ir autoriaus didaktinis talentas: rašinį "Kas matoma ir kas nematoma" iš tikrųjų galima pavadinti "politine ekonomika per vieną pamoką".

Tad pasiklausykime, anot J. Schumpeterio, "visų amžių geriausio ekonomikos žurnalisto". Straipsnyje "Teisingumas ir brolybė" Bastiatas analizuoja abiejų pavadinimo sąvokų tarpusavio ryšį . Visų pirma jis siekia atkalbėti nuo bandymų sąvokas plakti į vieną (šiandien vietoj brolybės dažnai vartojama "solidarumas" tarsi sinonimas). Taip pat jis analizuoja ir klausimus apie bendruosius valstybės ir įstatymo uždavinius, kuriuos savo darbuose lietė ir Popperis.

Bastiatas nuo pat pradžių nieko nevynioja į vatą ir aiškiai sako, kad esama radikalaus skirtumo tarp "ekonomistų mokyklos" (arba "politinės ekonomijos"), kuriai jis ir pats jaučiasi priklausąs, ir "socialistų mokyklos". "Politinė ekonomija pasiryžusi iš įstatymo nereikalauti daugiau nei visuotinio teisingumo." Socialistų teigimu įstatymo leidėjas turi daug platesnių užduočių: "Socializmas, įvairiomis savo formomis ir taikymais... iš įstatymo papildomai reikalauja brolybės įgyvendinimo."

Pagal Bastiatą, įstatymas yra įpareigotas egzistuojančias žmogaus teises įtvirtinti ir ginti, saugoti "visus asmenis, visus darbo vaisius, visą nuosavybę, visas teises, visus interesus". Panašiai kaip Popperis, Bastiatas taip pat pabrėžia liberalų principą: "Kiekvieno teisė apribota tokia pat visų kitų teise. Tad įstatymas negali reikšti nieko daugiau kaip šios ribos pripažinimą ir rūpinimąsi, kad ji būtų gerbiama. Jeigu jis leistų kam nors šią ribą pažeidinėti, būtų daroma žala kitiems. Įstatymas taptų neteisingas." Nuosavybės ir prekybos atžvilgiu, įstatymo pareiga bausti "už klaidinimą, prievartą ir apgaulę". Bet tai visai nereiškia, kad draudžiamas ar neskatinamas "pasiaukojimas ir dosnumas".

Įstatymas įgyvendinamas prievarta: "Tik teisingumo galima reikalauti iš įstatymo, kuris veikia prievartos būdu." Tačiau labdara ar filantropija negalima įgyvendinti prievarta, nes "brolybė – savanoriškas aukojimasis, paskatintas brolybės jausmo." Dėl to bet kokį siekį brolybę įspausti į įstatymo rėmus Bastiatas vadina "pragaištinga" įdėja ir pabrėžia: "Brolybė būna arba spontaniška, arba jos apskritai nebūna. Ją paskelbti įsaku reiškia ją sunaikinti. Įstatymas iš tikrųjų gali priversti žmones išlikti teisingus; bet beprasmiška mėginti priversti juos būti pasiaukojančius."

Vis dėlto liberalai neatsikrato socialistų priekaišto, esą jie "nepripažįsta brolybės žmonių santykiuose". "Kadangi jūs reikalaujate iš įstatymo tik teisingumo, tai jūs pašalinate brolybę iš įstatymo ir, vadinasi, iš visuomenės", priekaištauja socialistai ir apkaltina liberalus "nelankstumu, šaltumu, kietumu, sausumu". Tuo tarpu socialistų žodžiai esą "kupini nesavanaudiškumo ir labdaringumo".

Bastiatas dėl tokių kaltinimų ginasi, primygtinai akcentuodamas, kad liberalai iš tiesų niekaip nėra priešiški brolybei:

"Patikėkite, mus taip pat pagauna karšti jausmai, kai girdime žodį brolybė, ištartą mums prieš aštuoniolika šimtmečių nuo šventojo kalno viršūnės... Mes taip pat norime matyti individus, šeimas, tautas bendraujant tarpusavyje, padedant vieni kitiems, gelbstint vienas kitą šiame skausmingame mirtingųjų gyvenimo kelyje."

Ši užuomina apie Jėzų Kristų nėra vienintelė užuomina apie krikščionybę Bastiato rašinyje. Evangelija mus išmokė atsidavimo, "ji davė mums daugiau nei brolybės paaiškinimą; ji davė mums tobuliausią, labiausiai jaudinantį ir aukščiausią jos pavyzdį ant Golgotos kalno." Bastiatas cituoja "mūsų tikėjimo dieviškojo Pradininko" žodžius apie įstatymą, pagal kurį mes esame draudžiami kitam daryti žalą ir apie meilę, darančią daugiau, negu įstatymas reikalauja. Ši "demarkacijos linija" nesanti absoliuti, bet vis dėlto reikia atskirti "tarp įstatymo apribotos srities ir beribės žmogiškumo srities".

Bastiatas atskiria įstatymo sritį nuo bendrosios visų dorybių ir artimojo meilės srities. Teisingumas liečia teisines pareigas, kurias mes visada privalome vykdyti vienas kito atžvilgiu. Tai yra savo bendrapiliečio jokiu būdu neišnaudoti, neengti, neapgaudinėti ir taip toliau. Jeigu tam nusižengiama, kyla pasipiktinimas ir imama reikalauti prievartinių (valdžios organų) veiksmų. Bet egzistuoja ir pareiga būti doram, broliškam ir mylėti savo artimą. Tačiau jos nereikalaujama teisine prasme. Valstybė, pvz., negali reikalauti šią pareigą įgyvendinti, o tik prašyti, kad ji būtų įgyvendinama. Užuojauta, labdara, visos geradarystės formos vykdomos savanoriškai. O jei nevykdomos, telieka tik nusivilti, bet ne kreiptis į policiją ar teismą.

Užtat teisingumo sritis yra iš esmės aiški ir ribota: "Kiekvienas žino, kas yra ir kur yra teisingumas." Tuo tarpu "kas žino, kur prasideda ir kur baigiasi brolybė? Kur jos ribos?.. Akivaizdu – ji beribė."; "aukojimasis, pačia savo prigimtimi, skirtingai nuo teisingumo, neturi apibrėžtų ribų."

Bastiatas, nors ir atskiria abi sritis, tačiau neatplėšia. Kad toji "demarkacijos linija" nėra absoliuti, jis iliustruoja pavyzdžiu: "Jeigu socialistai nori pasakyti, kad ypatingomis aplinkybėmis išimtinais atvejais valstybė gali skirti lėšų nelaimėje atsidūrusiems žmonėms, pagelbėdama jiems prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų, mes, žinoma, sutiksime."

Bet tokie veiksmai turi likti išimtis. Jeigu nelieka, valstybė pradeda laužyti savo ribas ir veržtis į svetimą sritį anapus teisingumo sferos. Socialistai, anot Bastiato, puoselėja "planą, kaip žmoniją padaryti laimingą". Tačiau tokios idėjos "klaidingos", o jų projektai "naivūs", nes absoliučiai nerealistiški. "Jeigu mums būtų įrodyta, kad laimė gali būti sukurta žemėje dirbtiniu visuomenės organizavimosi arba broliavimosi įsaku", tai ir patys prie to prisidėtume. Bet niekas neįrodo. Ir kaip tai padarytų, jeigu visiškai nėra įmanoma "daryti žmones laimingus, prievarta reikalaujant iš jų labdaringumo, savęs išsižadėjimo ir abipusio aukojimosi?"

Jokia visuomenė netaps laiminga, jeigu "darbas kitų labui" bus prievartinis. "Kai ji [labdara] laisva, spontaniška, savanoriška, aš ją suprantu ir aš ją sveikinu. Žaviuosi pasiaukojimu juo labiau, kai jis eina iš visos širdies". Bet jeigu brolybę primes įstatymai, o "darbo vaisių dalybos bus vykdomos įstatymo leidėjų", tai atsidursime savavališkumo gniaužtuose ir iš laisvės svajų neliks nė pėdsako. Negalima įstatymu nurodyti: "Padarysime galą savanaudiškumui!", nes, deja, žmonija nepasieks "tobulumo ir laimės tokiu trumpu ir lengvu keliu".

(Ir Popperis svajones padaryti žmoniją laimingą laikė pavojingomis. Viename interviu jis yra sakęs: "Žinoma, reikia stengtis savo artimus draugus padaryti laimingus, bet ne visą ‚žmoniją'. Bandymas sukurti dangų žemėje dažniausiai pasibaigia pragaro sukūrimu. Žmonės, kurie įsivaizduoja galį visą žmoniją padaryti laimingą, yra labai pavojingi.")

Bastiatas įvardija ir esminę socialistų klaidą: idėja, "kad valstybė ir visuomenė yra vienas ir tas pats – vienos klaidingiausių ir žalingiausių idėjų." Jis kaip tik pabrėžia, "kad visuomenė yra daugiau nei įstatymas; kad dauguma veiksmų joje atliekama ir dauguma jausmų žadinama už įstatymo ir nepriklausomai nuo įstatymo."

Toliau jis parodo šių abiejų visuomenės sampratų padarinius. Pagal liberalią sampratą, kurios laikosi pats Bastiatas, piliečiai rūpinasi savo gyvenimu, darbu, verslu, išsilavinimu; valdžiai jie sako: "Jūsų vienintelė pareiga bus saugoti mus visus, visuose mūsų veiksmuose, mūsų teisių ribose" būtent "užkertant kelią ir sudraudžiant apgaulę, melą, nusižengimą, nusikaltimą bei prievartą". Kitaip sakant, valstybės užduotis yra "teisingumo palaikymas piliečių santykiuose". Būtent dėl to valdžios apimties nereikia didelės, o administracinio aparato pakanka paprasto. Tokiu būdu palaikomas saugumas, o ant šio pagrindo kursis gerovė ir taika.

Pagal socialistų modelį valstybei tenka per daug svetimų užduočių, sukeliančių neigiamų padarinių: "Šiandieną, kai laikomasi principo, jog valstybė turi pasirūpinti kiekvieno gerove, visiškai suprantama, kad valstybė laikoma atsakinga už šį įsipareigojimą. Norėdama jį įvykdyti, ji daugina mokesčius ir atneša skurdo daugiau, nei pašalina." Tauta stačiai "apkraunama mokesčiais". O šie sakiniai nuskambės tikrai pranašiškai: "Netrukus viešas iždas visiškai pakriks. Ir argi gali būti kitaip, kai valstybė atsako už parūpinimą visiems visko? Žmonės bus prispausti mokesčių; įsiskolinimai vysis vienas kitą; surijusi dabartį valstybė pradės ryti ateitį." Kadangi dėl prisiimtų užduočių naštos valstybė apleidžia pagrindinę savo užduotį – kurti teisinį saugumą – ir įsiviešpatauja mokesčių savivalė, tarp žmonių prasideda "bauginantis netikrumas, mirtinas nesaugumas apninka visą privačios veiklos sritį".

Dėl to Bastiatas kaskart vis kitaip, bet kartoja ir kartoja savo pagrindinę mintį: įstatymais tvirtinama brolybė veda prie neteisingumo, nes "brolybė gali pasireikšti milijardais nežinomų pavidalų"; įstatymais primetama brolybė gali imti reikštis "milijardais nenumatomų įsakų". Tad štai ką gali padaryti brolybės ir teisingumo suplakimas. Juolab kad jis visiškai nebūtinas: "Ar žmogaus širdyje yra tik tai, kas ten įdėta įstatymo leidėjo?" Juk žmogui įstatymas, reikalaudamas teisingumo, nedraudžia užsiimti labdara. Pasiaukojimas ir gailestingumas juk neišnyks, jeigu nebus įsakytas įstatymo. Priešingai, visam tam atsiras tik daugiau laisvės. "Kokiam statuto įstatymui, kokiam valdžios įsikišimui turime būti dėkingi už krikščionybės atsiradimą, už apaštalų uolumą, už kankinių drąsą...?", klausia Bastiatas. Ir pabaigoje priduria, jog šioji tvarka yra norėta ir paties Dievo; tai jis taip sukūrė, kad "teisingumas ir laisvė atveria pažangai didžiausias galimybes."

Vėl meskime žvilgsnį į Bibliją ir teologiją. Rom 13, 1–7 tvirtina, kad vienas svarbiausių valstybės uždavinių – kovoti su blogiu, jį pažaboti, blogai besielgiančius bausti (žr. ir 1 Pt 2, 13–14). Asmeninės moralės ir doros lygmenyje kiekvienas žmogus ir pats yra įpareigotas kovoti prieš blogį (visų pirma savyje); taip pat šią pareigą turi šeimos ir bažnyčios. Tačiau piliečiai kovoti su blogiu nėra įpareigoti jėga (Rom 12, 19). Šią užduotį atlieka valstybė. Ji įpareigota kurti vidaus saugumą ir savo piliečius apginti nuo išorės pavojų. Tam, kad ji galėtų būti "baudėja darantiems pikta" (Rom 13, 4), valstybė pirma privalo pasirūpinti gera teisine sistema, kokybišku teisėjų darbu ir teisingumo bei lygybės išsaugojimu teismuose (kad nusikaltę tikrai būtų nuteisti; kad būtų nuteisti tik nusikaltę). Per šias priemones valstybė kartu rūpinasi ir ramybe, tvarka bei taika (žr. 1 Tim 2, 2).

Taikos saugojimo uždavinį Augustinas akcentuoja savo Dievo valstybėje. Jis rašo, kad vienas iš svarbiausių valstybės uždavinių yra išsaugoti taiką (De civitate Dei XIX,17), "žemiškąją taiką" (XV,4), kuri visų pirma pasireiškia "piliečių tvarkinga santarve" (XIX,13). Valdžia turi stabdyti žmogaus nuodėmingumo išorinius padarinius: neteisybę ir smurtą; bent šia, žemiškąja, prasme atkurti taiką ir teisingumą. Tokiu būdu egoizmas visuomenėje ir visų susipriešinimas su visais apribotas. Visa tai, pasak Augustino, turi vykti deramu būdu, būtent teisės rėmuose. Tam reikalinga "teisinė lygybė", nes tik jai esant iš viso galima kalbėti apie valstybę. Valstybė turi būti valdoma "gerai ir teisingai", o ne atskirų tironų ar liaudies tironijos (II,21.29). Valstybė negali turėti jokios religinės funkcijos (kaip Antikos laikais), tik netiesiogiai moralinę (įstatymai visuomet kelia ir moralinius reikalavimus). Anot teologo J. Rohlso, "atsikračius valstybės rūpesčio žmogaus laime ir tobulumu, atkrinta ir valstybės kaip etinės auklybos instituto įsivaizdavimas" (Geschichte der Ethik).

Šį požiūrį didžia dalimi perėmė ir krikščioniškos bažnyčios. Antai Antrasis šveicariškasis išpažinimas (1566) teigia: "Pagrindinė valdovo pareiga – rūpintis valstybės taika ir ramybe bei jas saugoti... Tegu teismuose teisingai teisia, tegu neatsižvelgia į asmens padėtį ir neima kyšių, tegu gina našles, našlaičius ir nelaiminguosius, tegu baudžia nedorėlius, apgavikus bei smurtininkus ir tegu atsikrato jų." (XXX,2–3)

Biblijai Bastiato požiūris nė kiek neprieštarauja, nes ir ji sako, kad valstybei priklauso išlaikyti išorinį teisingumą. Ji irgi daro skirtumą tarp meilės ir įstatymo (atitinkamai Bastiatas tarp brolybės ir teisingumo), bet taip pat pabrėžia abi puses nė kiek neprieštaraujant viena kitai. Job 31, pvz., kalba apie dvi sritis – pareigos ir meilės, kuri esanti tam tikra prasme daug platesnė už pirmąją. Meilė aprėpia daugiau nei įstatymas. Įstatymas gina santuoką nuo sulaužymo, neapykantos, piktnaudžiavimo ir smurto, o tikroji santuokinė meilė išpildo įstatymą. Tačiau sykiu atlieka ir daug daugiau, būtent visa tai, ko įstatymas nei nori, nei gali reikalauti.

Brolybė yra beribė, sako Bastiatas. Visa tai, ko reikalauja įstatymas, galima įgyvendinti, o "meilės nebus per daug" (dainuoja "Fojė"). Panašią mintį vysto ir Paulius 1 Tes 4, 9–10. Apaštalas giria tesalonikiečius dėl rodomos brolybės, pridėdamas tik nedidelį paraginimą: "Apie brolių meilę nebereikia jums rašyti, nes pats Dievas jus išmokė mylėti vienas kitą, ir jūs taip elgiatės su visais broliais visoje Makedonijoje. Mes tik raginame jus, broliai, daryti daugiau pažangos..."

Įdomus dalykas, kad Paulius po eilučių apie valdžią Rom 13,1–7, priduria pastraipą apie meilę. Valstybė rūpinasi nusižengusiųjų baudimu, piliečių saugumu, teisinga ir teisėta visų institucijų sąveika būtent tam, kad žmonės galėtų gyventi meilėje ir draugiškai vieni su kitais bendrauti. Šia prasme galutinis valstybės veiklos tikslas ir yra meilė, kurios ji pati, tiesa, nekuria, tačiau sudaro sąlygas jai atsirasti ir gyvuoti. Bastiato nuomonė yra lygiai tokia pat.

Tad teisinga valstybė apsiriboja Dievo duota užduotimi riboti blogį ir užtikrinti taiką bei teisingumą. Teisinga valdžia valdo per įstatymus, stabdydama ir bausdama jų laužytojus. Teisinga valstybė baudžia tik už darbus, o ne už mintis ar nuostatas. Tai reiškia, kad tiesiogine prasme teisinga valstybė nėra ir negali būti savo piliečių nei laimės, nei gėrio kūrėja.

Pabaigoje reiktų trumpai paminėti, kad panašių dalykų kaip Bastiatas, dviem kartoms praėjus, mokė ir olandas Abrahamas Kuyperis (1837–1920). Jis taip pat dirbo žurnalistu (greta politiko ir teologo pareigų) ir gan griežtai atskyrė valstybės/valdžios ir visuomenės funkcijas. "Aukščiausioji valdžios pareiga išlieka teisingumas", rašė Kuyperis, XIX a. pradžioje savo tėvynėje dirbęs ministru pirmininku ir buvęs vienu iš "neokalvinistų" judėjimo vedlių. Jis labai griežtai pasisakė prieš per daug išplėstas valstybės funkcijas ir galias: "Valstybė neturi tapti aštuonkoju, dusinančiu visuomenės gyvybingumą" (Lectures on Calvinism).

Taip pat vertėtų pridurti, kad ir šiandien Bastiatas rastų nemažai savo bendraminčių tarp įvairių šalių valstybės tarnautojų. Vienas iš tokių galėtų būti vokiečių Konstitucinio teismo teisėjas (iki 2011 m. pabaigos) U. Di Fabio, kuris savo knygoje Kultur der Freiheit (Laisvės kultūra), panašiai kaip Bastiatas rašo: "Norint, kad lygybės idėja nepakenktų pagrindiniam laisvės principui, būtina lygybę iš esmės apriboti (arba kas šiandien reikštų – sugrąžinti atgal) iki teisinės lygiavos, lygybės prieš įstatymą." Di Fabio svarsto, kad gerovės, paremtos brolybe ir lygybe, kūrimas jokiu būdu nėra pagrindinė valstybės užduotis:

"Tas, kurį gniaužia skausmas dėl per ryškių [turtinės] nelygybės skirtumų, ar gailestis regint bejėgius ir sužlugusius, tas veikia ne siekdamas atkurti lygybę, o iš brolybės jausmo. Artimo meilė yra sistemiškai kitoks dalykas negu lygybė. Ji yra laisvė kitame atpažinti tokį pat žmogų ir nežeminti jo orumo."

Dėl to ekonominės nelygybės naikinimas valstybės rankomis turėtų būti išimtis. Turto perskirstymas gali būti pateisinamas tik tada, jeigu siekiama sukurti "žmogaus oraus pragyvenimo minimumą dėl taikaus piliečių sambūvio išsaugojimo", teigia Di Fabio. Visos kitos brolybės iniciatyvos turėtų būti perleidžiamos piliečių laisvei. "Žmogaus oraus pragyvenimo minimumas" yra panašiai tas pats, kas būtinoji pagalba, apie ką kalba Bastiatas, kam pritaria ir kitas, mūsų dėmesio nusipelnęs mąstytojas F. A. von Hayekas.

B.d.

I dalis: http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-739.htm
Komentarai (1)
Sniman
2012-03-24 17:57:48
Požiūris į valstybės vaidmenį labai liberalus. Lygybės prieš įstatymą ir saugumo užtikrinimas. Socialinio draudimo sistema atmetama. Tai reikštų, kad žmogus turėtų dirbti iki mirties, o susirgus jį turėtų išlaikyti vaikai. Ir tik kraštutiniu atveju galėtų tuo pasirūpinti valstybė. Prieš 100-150 metų pasaulis toks ir buvo. Tiesa, tai nebuvo gerovės visuomenė. Bet ši krizė parodė, kad užtikrinti gerovę valstybei yra per sunku. Tik gal tada reikėtų sugrįžti prie dešimtinės mokesčio?
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt