Apie nešulinius asiliukus ir gailestingo Dievo pažadus

2012-02-15
Akvilė Širvaitytė
Ką rastume eilinio studento kuprinėje (nepaisant to, kad kuprinės nebėra labai madingos)? Žinoma, knygų, konspektų, vieną kitą obuolį, termosiuką su mėtų arbata, vieną kitą piešinį iš nuobodžios paskaitos, koheletiškus klausimus paraštėse, tokius kaip "kam visa tai?". Tikėtina, jog po savaitgalio knygas bus pakeitę indeliuose kompaktiškai suguldyti mamos kepsneliai, kotletukai, uogienės ir visas kitas gėris... Ar tai neprimena asiliukų, tempiančių krovinius ir nešulius?

Būtų paprasta, jei čia ir baigtųsi studentiškų naštų sąrašas... Vis dėlto pečiai sulinkę dėl kur kas rimtesnių dalykų: kiek gausiu iš koliokviumo? Ką dėstytoja pasakys apie mano namų darbą? Ar gausiu stipendiją? Gal nebeskirs socialinės paramos? O gal nuo šio semestro teks papildomai dirbti? Kokią kursinio temą pasirinkti? Kaip rasti laiko poilsiui? Kaip mokytis, jei esu visiškai išsiblaškęs, pavargęs? Mane paliko ar nuvylė mergina/vaikinas, ir viskas, rodos, griūva... Gal pasiimti akademines atostogas? Nelaukiu vasaros, nes ji ir vėl bus "parduota"... Ir taip toliau.

Studentai krikščionys taip pat kelia panašius klausimus, tačiau šalia jų atsiranda ir kiek kitokie: kaip išlikti sąžiningu, nekonkuruoti ir nepavydėti? Kaip išmintingai paskirstyti laiką? Kaip būti tinkamu Kristaus liudijimu? Kaip išsaugoti teisingus prioritetus? Kaip suderinti krikščionišką gyvenimą – maldą, Dievo pažinimą, tarnystę ir studijas, kiek įmanoma didesnį tobulėjimą profesinėje srityje nepaneigiant nei vieno, nei kito? Kaip mokytis, rašyti koliokviumus, laikyti egzaminus drauge su Dievu – išliekant Jo Artume, nuolatos Jo Akivaizdoje? Kaip atiduoti savo vienišumą ir gilų meilės poreikį į Viešpaties rankas? Kaip būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio? Galiausiai – kaip visa pakelti? Klausimų ir poreikių sąrašas irgi ne ką trumpesnis...

Taigi visa tai – fiziniai, materialiniai, dvasiniai-emociniai poreikiai mums kartais menas kaip išties didžiulė našta. Nebūtinai ta, kurią norėtųsi nusimesti; gal tiesiog nešulys, kurį būtų gera truputėlį palengvinti juo pasidalinant... Tad aišku viena: studentiškos naštos sveria, o buvimas krikščioniu savaime neužtikrina jų lengvumo. Akyla akis galėjo pastebėti, jog Dievu pasitikinčio studento gyvenime tie vidiniai klausimai dažniausiai prasideda klausimu "kaip?", t. y. siekiama išsiaiškinti Dievui patinkantį santykį su tuo, kuo gyvenama. Ir tai yra natūrali, prieš Dievą teisingo ir Jo Žodžio šviesoje tinkamo santykio paieška. Juk, būdami sąmoningi krikščionys, daugiau ar mažiau suvokiame, ko Dievas tikisi ir laukia iš mūsų, tad ir klausiame, kaip tai pasiekti, įgyvendinti. Kai naštų, darbų tiek daug, kai diena veja dieną ir nuolat trūksta laiko, pamatai, kad tavo jėgos – menkos ar paprasčiausiai ribotos; lyg naujai suvoki, kad para vis dėlto turi tik 24 valandas, o tau norisi ne tik valgyti, mokytis ir miegoti... Tad kartu su psalmininku norisi klausti: iš kur ateis man pagalba? Iš kur paguoda sulinkusiems pečiams?

Paguoda ateina atminus Dievo pažadus, paliktus Biblijoje. Ps 68,20 rašoma: Kasdien Jis neša mūsų naštas. Šios minties gyva iliustracija man tapo eilinė kelionė namo po paskaitų. Sausakimšame autobuse, žinoma, teko stovėti. Netikėtai randu vieną saugų tarpelį prie lango. Laiminga atsiremiu, stengdamasi kuo labiau saugoti gana nemažą grupiokės padovanotą kambarinę gėlę – it Mažojo princo rožę. Ir – mano nuostabai – šalia sėdinti moteris ją maloniai paima ir patupdo sau ant kelių. Ir laiko tol, kol privažiuoja savo stotelę. Tuomet atiduoda, užleidžia man savąją vietą, ir mes atsisveikiname. Savo mintyse laiminu ją suvokusi, kad būtent Dievas diena iš dienos taip ištikimai ir kantriai laiko, o kai reikia – ir neša visas mūsų naštas...

Ką tai reiškia XXI a. krikščioniui studentui? Tai, kad pats Dievas eina prieky manęs pakeldamas, panešdamas, mane sustiprindamas. Suteikdamas ramybės, kai pramiegu egzaminą; kantrybės, kai tris valandas laukiu dėstytojo norėdamas "pasikelti" pažymį, bet taip ir nesulaukiu; nuoširdaus džiaugsmo kartu su tais, kurie gauna geresnius įvertinimus. Aprūpindamas finansais – kartais tokiu neįtikėtinu būdu, po ilgų vidinių kovų tarp pasitikėjimo Juo ir slapto skundo, manant, kad esu apleistas ir užmirštas... Ir apskritai – Jis įdeda palaidūniškos meilės, pakantos kitiems, kurie šiaip man galbūt visiškai nepatrauklūs, per daug savotiški, netgi, sakyčiau, per daug keisti, jog mylėčiau; arba nesąžiningi, neteisingi mano atžvilgiu. Kaskart, kai galvoju ar sakau "mano", "man", "aš pats galiu", Jis primena: Aš – tas, kuris nešiojau, aš – tas kuris nešios, aš – tas, kuris jus neš ir išgelbės. (Iz 46,4)

Tad giliai suprantu, kad nešdama savąsias naštas su Dievu, o gal, tiksliau sakant, mokydamasi jomis dalintis, kartu turiu mokytis laiminti mokslų bičiulius tais pačiais palaiminimais, kurių linkiu ir Dievo prašau suteikti sau. Matau, jog Jis laimina ir toli nuo Jo esančius – jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų (Mt 5,45). Kažko negaudama, kažkur vėl ir vėl susmukdama, suklysdama turiu dar vieną galimybę savo viltis sudėti į Viešpatį, nes tik taip atrasiu laisvę, ramybę, giliau suvoksiu nuo aplinkybių bei pasiekimų nepriklausantį savo vertingumą Dievo akyse. Suprasiu, jog mano vertės pagrindas yra Tame, kuris mane sukūrė, atpirko, suteikė gyvenimo kryptį ir tapatybę Kristuje bei tikslingai palaiko visą manąją būtį, kad ir kur bebūčiau – namuose, universitete, kino teatre, mieste ar kaime...

Kita vertus, jei trokštame būti Kristaus mokiniais, Jis ne tik paima mūsų naštas, bet ir kviečia prisiimti Jo jungą, Jo "naštą" ir mokytis romumo, nuolankumo: Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies (Mt 11,29). Skamba kaip akibrokštas, nesusipratimas... Paima mano naštą, o atiduoda savąją. Tad... vis tiek turime nešti?.. Bet gal kitaip ir neįmanoma? Gal palengvinti savąją ir reiškia ne ką kita kaip prisiimti Jėzaus naštą? Taip, turime nešti – iš meilės Tam, kuris ant kryžiaus prisiėmė didžiausiąją iš visų naštų – nuodėmę. Didelis iššūkis yra taip gyventi ir nešti naštas kaip Jėzus, bet didis yra Jo pažadas – jūs rasite savo sieloms atgaivą (Mt 11,29)! Dar daugiau – Jis netgi sako: Mano jungas švelnus, mano našta LENGVA (Mt 11,30). Ir, anot vieno krikščionio, kažkas išties negerai, jeigu Jo našta mums sunki...

Žinau, kad gebėjimo atiduoti ir priimti mokausi kasdien iš naujo. Kartais ir visai sėkmingai; bet kur kas dažniau – ašarų pilnomis saujomis ir sukąstais dantimis, galynėdamasi su puikybe... Tuomet tariu – ne, rėkiu: "Dieve, imk šitą naštą, TU ją nešk!". Savų naštų, sunkumų pavedimas Dievui ir Jėzaus naštos prisiėmimas kaitaliojasi tarpusavyje – čia nešu pats, čia vėl atiduodu Dievui. Nebus dienos, kada kartą ir visiems laikams atiduosiu ir niekada nebeturėsiu šito kartoti. Net jei ir buvo diena, kai savo gyvenimą pavedžiau Jam, savo naštas patikėti Dievui mokausi kasdien. Ir tai vis naujai iškyla naujose situacijose – arba pėdinu pavieniui, arba stengiuosi šauktis Jo pagalbos.

Na, o pabaigai norisi pasidalinti labai praktiniu patarimu iš studentiško gyvenimo. Įtemptai ruošiantis egzaminams, mokantis yra gera tiesiog garsiai skaityti psalmes – dėkojant, atiduodant naštas Dievui kartu su Jo žmonėmis, keliant širdį aukštyn... Taip iš tiesų tvirtėja suvokimas, kad Dievas yra ČIA, su manimi: palinkęs virš knygų, konspektų, dienos darbų... Iš savo malonės ir gailestingumo jau palaiminęs ateitį: koliokviumus, egzaminus, rašto darbus, vidines dykumas ir suklupimus, atsitiesimus ir atgailos virpėjimus... Ir davęs dar vieną pažadą: Garantuoju, kad aš tikrai žinau savo užmojį jums, – tai VIEŠPATIES žodis, – užmojį jūsų labui, o ne jūsų žalai! Noriu jums suteikti sklidiną vilties ateitį. (Jer 29,11)

Akvilė Širvaitytė
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt

Straipsniai

Kada gimė Jėzus?
Carsten Peter Thiede

Apie nešulinius asiliukus ir gailestingo Dievo pažadus
Akvilė Širvaitytė

Mokslas ir tikėjimas nesuderinami?
Alister McGrath


Artimiausi renginiai

LKSB Kiti