Tarp dangaus ir pragaro (III)

2011-09-29
Peter Kreeft
[Kas yra dievystės kompleksas?]

LEWIS: Asmens, kurį yra apėmęs dievystės kompleksas, psichologinė būsena visiškai priešinga išminčiaus būsenai visais trim atžvilgiais. Pirma, tokio "Dievo" menama "išmintis" tėra paprasčiausios banalybės, kurias kiekvienas žino ir joms neprieštarauja. Nieko stebinančio, nieko originalaus. Jis yra gavęs visa tai ne iš savo pirmeiviško dvasinio patyrimo, bet iš antrų rankų, tikriau iš antrų lūpų. Jis — papūga.

KENNEDY: Teisingai.

LEWIS: Antra, jo ego toks mažas, kad jums ten vietos nėra. Jis gobšus, nedraugiškas ir siauražiūris. Jis įsikibęs į savo dieviškumo iliuziją kaip į kažką, ko reikia "godžiai laikytis".

KENNEDY: Ar tai citata iš Naujojo Testamento?

LEWIS: Taip. Šv. Paulius apibūdina Jėzų šitaip: "Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones." Dievystės komplekso kamuojamas asmuo negali apiplėšti pats savęs, nes ten nelabai yra ką apiplėšti. Jis nesugeba rūpintis jumis dėl tos pačios priežasties, dėl ko nesugeba suprasti jūsų: jo žvilgsnis nukreiptas vien į save.

KENNEDY: Nei prajnos, nei karunos.

LEWIS: Jūs pasijuntate tarsi statistas jo pjesėje. Kad ir kaip jis stengiasi būti užjautus ir nusižeminęs (matyt, mėgdžioja Jėzų), jam tai niekaip nesiseka.

KENNEDY: O kūrybingumas?

LEWIS: Irgi nėra. Todėl jis negali diskutuoti. Jis niekada nekalba su jumis, tik jums. Vien monologai. Jis — monomaniakas. Todėl negali būti geras klausytojas. Jo veiksmai numatomi kaip mašinos; jis visuomet vienodai atsako į tą patį klausimą, kas beklaustų, nes jis net nežiūri į jus kaip į atskirą individą. Kitas jam neegzistuoja.

KENNEDY: Fui! Koks menkysta!

LEWIS: Taip, ir šito niekas nėra pasakęs apie Jėzų. Galbūt "koks pavojingas asmuo!" ar netgi "koks šventvagis!", bet niekada "koks menkysta!"

KENNEDY: Kokia bus tolesnė samprotavimo logika? Dėl sąvokų jau sutarėme. Dabar įrodykite Jėzaus dieviškumą.

LEWIS: Kuriai iš trijų klasių jį priskirtumėte: paprastiems žmonėms, išminčiams ar netikriems dievams?

KENNEDY: Išminčiams, savaime aišku.

LEWIS: Netinka, nes jie nesisako esą Dievai, o jis sakosi.

KENNEDY: Hm. O jeigu pagalvotume apie netikrus dievus?

LEWIS: Ne, nes jiems trūksta jam būdingos išminties, užuojautos ir kūrybingumo.

KENNEDY: Ir ne paprastiems žmonėms, nes...

LEWIS: Dėl abiejų priežasčių. Taigi lieka vienui viena galimybė, kurios neįmanoma išvengti.

KENNEDY: Kokia?

LEWIS: Jis yra išminčius, todėl vertas pasitikėjimo. Ir jis teigia esąs Dievas, taigi nėra vienas iš žmogiškųjų išminčių. Aut deus aut homo malus.

KENNEDY: Kalbate kaip Sokratas ir Kierkegaard viename asmenyje. Sokrato loginė arba/arba dialektika ir Kierkegaardo asmeninė arba/arba dialektika.

LEWIS: Nenukrypkite į šalį. Jūs bandote išvengti ginčo, sakydamas oponentui komplimentus; atvirkščias ad hominem. Ką atsakysite į mano argumentą?

KENNEDY: Aš nebūčiau sąžiningas, jei pasakyčiau, kad galiu nuneigti jūsų argumentą, bet ir nebūčiau sąžiningas, jei pasakyčiau, kad jis mane įtikino, kad ir koks nepaneigiamas atrodytų iš pažiūros.

LEWIS: Ar sutiksite, kad jeigu argumentas iš tikrųjų yra nepaneigiamas, kad jeigu iš tikrųjų, o ne iš pažiūros yra svarus, tai jis ir įrodo teiginį?

KENNEDY: Suprantama. Svarus argumentas tai ir reiškia.

LEWIS: O jeigu jis įrodo teiginį, vadinasi, teiginys yra įrodytas.

KENNEDY: Žinoma.

LEWIS: Įrodytas, kad yra koks?

KENNEDY: Kad yra teisingas, suprantama.

LEWIS: O jeigu įrodyta, kad teiginys teisingas, vadinasi, jis ir yra teisingas, ar ne?

KENNEDY: Juk teiginys gali būti teisingas ir be įrodymo.

LEWIS: Taip. Bet ar galima įrodyti, kad jis teisingas, jeigu jis nėra teisingas?

KENNEDY: Žinoma, ne. Na gerai, jeigu teiginio teisingumas įrodytas, vadinasi, jis yra teisingas.

LEWIS: Tada lieka vienintelis klausimas, ar mūsų įrodymas geras.

KENNEDY: Sutinku.

LEWIS: Dabar pasikartokime elementarią logiką. Kas yra geras įrodymas? Ar ne toks, kurio nesugriauna ir nesusilpnina nė vienas iš daugybės dalykų, galinčių sugriauti arba susilpninti įrodymą?

KENNEDY: Taip, toks.

LEWIS: O tie dalykai, kurie gali sugriauti arba susilpninti įrodymą, priklauso nuo to, koks jis yra — indukcinis ar dedukcinis. Skirtingų įrodymų skirtingos ir taisyklės.

KENNEDY: Teisingai.

LEWIS: Kurios rūšies yra mūsų įrodymas?

KENNEDY: Dedukcinis. Čia einama ne nuo atskiro atvejo prie bendro principo, bet nuo bendra prie atskira.

LEWIS: Teisingai. O kokie gali būti dedukcinio įrodymo trūkumai?

KENNEDY: Pabandysiu prisiminti. Jų, atrodo, trys. Ir jie kažkaip susiję su trimis "proto veiksmais" — suvokimu, vertinimu ir samprotavimu. Ar ne taip?

LEWIS: Taip. Loginiai šių trijų veiksmų produktai yra sąvokos, teiginiai ir įrodymai. O tie trys trūkumai tokie: sąvokos gali būti dviprasmiškos, teiginiai gali būti klaidingi, įrodymas gali būti nepagrįstas.

KENNEDY: Taip, prisimenu.

LEWIS: Tad argi mes dviprasmiškai vartojome sąvokas? Argi užmiršome jas apibrėžti? Ar nesutarėme dėl bent vieno apibrėžimo?

KENNEDY: Ne.

LEWIS: Toliau: ar mūsų prielaidos buvo klaidingos?

KENNEDY: Gal galėtumėte pakartoti pagrindinį savo įrodymą? Kokios buvo jo prielaidos?

LEWIS: Įrodymo forma, nuo kurios mes pradėjome, buvo paprasta: aut deus aut homo malus, ergo deus. Arba Jėzus yra Dievas, arba blogas žmogus. Jis nėra blogas žmogus. Vadinasi, jis yra Dievas. Po to mes paaiškinome ir išplėtėme įrodymą suskirstydami žmones ir apibrėždami išminčius. Antroji įrodymo forma buvo tokia: pirmoji prielaida — Jėzus yra išminčius, todėl vertas pasitikėjimo; antroji — jis skelbėsi esąs Dievas.

KENNEDY: Abi prielaidos atrodo teisingos.

LEWIS: Taigi lieka vienui vienas klausimas — įrodymo logika. Ar esama klaidos tvirtinime, kad jeigu tai, ką sako pasitikėjimo verti žmonės, yra tiesa ir jeigu šis pasitikėjimo vertas asmuo sakosi esąs Dievas, vadinasi, jis ir yra Dievas?

KENNEDY: Tokia išvada tarytum peršasi, jei priimame abi prielaidas. Bet pirmoji įrodymo forma man atrodo silpnesnė. Manau, kad dar galėčiau dėl jos pasiginčyti. Prielaida "arba blogas žmogus, arba Dievas" yra juodo/balto mąstymo pavyzdys, kuris ir toliau man atrodo įtartinas.

LEWIS: Štai kur pravers manoji keturlypė klasifikacija. Ji įrodo šią arba/arba prielaidą.

KENNEDY: Kaip?

LEWIS: Esama tik keturių galimybių. Arba jis yra Dievas, arba blogas žmogus (šventvagis ar beprotis), arba geras žmogus (paprastas išminčius), arba paprastas žmogus. Tai dar vienas būdas arba/arba prielaidai išreikšti, tik su keturiomis galimybėmis vietoje dviejų. Ir Jėzus nepriskirtinas nė vienai iš kitų trijų kategorijų.

KENNEDY: Taip, tokia išvada, regis, peršasi. Bet vis dėlto aš nenoriu būti priverstas ją pripažinti.

LEWIS: Kodėl? Jeigu ji įrodyta, vadinasi, turi būti teisinga. Ar nenorite pripažinti to, kas teisinga?

KENNEDY: Savaime suprantama, noriu. Bet kažkas jūsų įrodyme yra negerai.

LEWIS: Kodėl?

KENNEDY: Na, man nesinori sutikti su išvada.

LEWIS: Ar jūsų norai lemia tiesą?

KENNEDY: Ne, bet aš netikiu, kad išvada teisinga.

LEWIS: Bet jei negalite paneigti įrodymo, privalote ja tikėti.

KENNEDY: Privalau? Argi? Man atrodo, esu verste verčiamas ja tikėti.

LEWIS: Tai daro tiesa, o ne aš. Jei neįstengiate paneigti įrodymo, jūsų atsisakymas sutikti su išvada tegali reikšti vienui vieną dalyką.

KENNEDY: Kokį?

LEWIS: Kad jūs žinote, jog ji teisinga, bet vis dėlto atsisakote ja tikėti; kad tiesa jums paprasčiausiai nerūpi; kad jūs nenorite žinoti tiesos. Trumpai tariant, kad nesate sąžiningas.

KENNEDY: Kaip drįstate kaltinti mane nesąžiningumu? Su jumis aš buvau visiškai atviras.

LEWIS: Taip, ir man tai patiko. Bet būsite nesąžiningas tikrovės atžvilgiu, jei, sutikdamas, kad įrodymas patvirtina išvados teisingumą, atsisakysite ja tikėti. Aš nemanau, kad esate nesąžiningas; todėl jūs ir turėsite pripažinti išvadą.

KENNEDY: Aldai, padėkite!

LEWIS: Pirmyn, Aldai. Bet prieš tai, Džekai, malonėkite sąžiningai užduoti sau vieną klausimą.

KENNEDY: Kokį?

LEWIS: Kodėl jūs taip desperatiškai ieškote pagalbos?

KENNEDY: Na, tam, kad laimėčiau ginčą, suprantama. Niekada nemėgau pralaimėti.

LEWIS: Aš manau, jog iš pat pradžių mes susitarėme, kad šį ginčą turėtų laimėti ne kuris nors iš mūsų, bet tiesa.

KENNEDY: Taip, susitarėme, tačiau aš vis viena netikiu jūsų išvada.

LEWIS: Taigi jūs šaukiatės Aldo tam, kad jis padėtų rasti išeitį, nes nenorite tikėti išvada.

KENNEDY: Teisingai. Aš taip ir sakiau.

LEWIS: Kodėl? Kodėl nenorite ja patikėti?

KENNEDY: Nesuprantu, ko klausiate. Tiesiog netikiu ja, ir tiek.

LEWIS: Ar dėl to, kad nemanote, jog ji teisinga?

KENNEDY: Žinoma.

LEWIS: O gal dėl kokios kitos priežasties?

KENNEDY: Kokios kitos priežasties? Ką jūs norite įpiršti?

LEWIS: Nieko nenoriu įpiršti. Bet kokia kita priežastis būtų nesąžininga.

KENNEDY: Kodėl?

LEWIS: Sakykime, todėl, kad vienintelė sąžininga priežastis kuo nors tikėti yra manyti, jog tai teisinga. Argi būtų sąžininga tikėti tuo, ką laikote esant klaidinga? O vienintelė sąžininga priežastis kuo nors netikėti yra manyti, kad tai klaidinga. Ar būtų sąžininga netikėti tuo, ką laikote esant teisinga?

KENNEDY: Na, ne, žinoma, ne.

LEWIS: Ne, ne "žinoma". Per daug tų "žinoma". Beveik visus jūsų "žinoma" atmestų dauguma moderniųjų filosofų ir milijonai žmonių, kuriems jie palengva daro įtaką. Jie mieliau tikėtų kuo nors dėl šimtų kitų priežasčių, tik ne dėl tiesos: svarbumo, praktiškumo, naudingumo, patogumo, įdomumo, dinamiškumo, iššūkio, galios, naujumo, laimės...

KENNEDY: Ar manote, kad netgi laimės mes neturėtume laikyti teisėtu tikėjimo motyvu? Argi galime būti tokie negailestingi milijonams, kurie kažkuo tiki todėl, kad tai daro juos laimingus?

LEWIS: Dabar man rūpite jūs, o ne milijonai. Ar verčiau tikėtumėte melu, kuris suteikė jums laimę, ar tiesa, net jeigu ji padarė jus nelaimingą?

KENNEDY: Net nežinau. Pasirinkti nėra lengva.

LEWIS: Taip, jei esate sąžiningas. Aš manau, jūs mieliau rinksitės tiesą.

KENNEDY: Matyt, norėjote pasakyti, kad turėčiau rinktis. Nes kaip galite žinoti, ką aš darysiu? Kaip galite žinoti mano motyvus?

LEWIS: Esu tikras, kad rinksitės tiesą.

KENNEDY: Įrodykite.

LEWIS: Ko gero, sugebėsiu. Paklausykit: mes dar nesame galutinai atsidūrę danguje, tiesa? Čia labai įdomu, tačiau šiai vietai, be abejonės, trūksta palaimingojo regėjimo. Ar nebūtumėte laimingesnis, jeigu čia būtų dangus?

KENNEDY: Žinoma.

LEWIS: Ir ar nebūtumėte laimingesnis, jei tikėtumėte, kad čia yra dangus? Tikėtumėte nuoširdžiai, tvirtai?

KENNEDY: Žinoma. Bet aš netikiu.

LEWIS: Kodėl? Kodėl užsispyręs laikotės įsitikinimo, kad nesate begalinės laimės karalystėje?

KENNEDY: Koks kvailas klausimas! Juk žinau, kad nesu.

LEWIS: Kitais žodžiais tariant, jūs žinote tiesą apie tai, kur esate.

KENNEDY: Taip. Bent jau šitokią tiesą: kad dar nesu danguje.

LEWIS: Vadinasi, jūs renkatės tiesą, o ne laimę.

KENNEDY: Na taip, išeina, kad taip! Betgi tai natūralu. Juk mes visi tai nuolatos darome. Ką jau žinome, tą žinome.

LEWIS: Kol būname sąžiningi, kol nenusigręžiame nuo žinomos ar numanomos tiesos, kai ji ima kelti pavojų, arba kol nepuolame prie patrauklaus žinomo ar numanomo melo. Mūsų protas nėra kurčias valios ir emocijų gundymams, kaip žinote.

KENNEDY: Žinau. Nesu visiškai žalias psichologijos srityje. Tuo tarpu jūs, atvirai kalbant, sudarėte tokį įspūdį, nes labai jau racionalistiškai samprotavote.

LEWIS: Jūs manėte, kad aš užmirštu psichologinį žmogaus samprotavimo lygmenį?

KENNEDY: Taip.

LEWIS: Mano paties patirtis neleidžia jo užmiršti. Ilgus metus aš buvau linkęs būtent į tokią saviapgaulią racionalizaciją, kurios patariau jums saugotis. Aš nekenčiau minties apie tokį Dievą, kuris tiesiogine prasme braunasi į mūsų pasaulį ir žmonių giminę, kuris kišasi į mūsų gyvenimus, vertybes ir gal net į mūsų žmogiškąją prigimtį. Aš nekenčiau jo, nes norėjau pasikliauti vien savimi, būti pats sau šeimininkas, savo paties Dievas. Ir esu tikras, kad kaip tik dėl šios priežasties daugybė žmonių atmeta krikščionybę — tradicinę, biblinę, ortodoksišką krikščionybę su jos aktyviu, mylinčiu, besikišančiu, reikliu Dievu. Ne todėl, kad įrodymai neigtų jos teisingumą, bet dėl to, kad tie žmonės nenori, kad ji pasirodytų teisinga.

KENNEDY: Ir mane jūs priskiriate prie tokių žmonių?
LEWIS: Aš negaliu įlįsti jums į širdį. Jei batas patogus, avėkite jį į sveikatą. Bet sąžiningumas reikalauja, kad jūs bent sau rimtai atsakytumėte į šį klausimą.

KENNEDY: Bet jeigu protas, anot jūsų, gali gudrauti, kaip žmogui atpažinti saviapgaulę?

LEWIS: Šis klausimas tik atrodo labai painus ir neturintis atsakymo. Iš tikrųjų atsakymas stulbina paprastumu. Tiesiog reikia norėti.

KENNEDY: Vien norėti?

LEWIS: Taip. Jeigu valia yra proto varomoji jėga, tai nuo jos mums ir reikia pradėti. Sąžininga valia lemia sąžiningą protą. Štai ką Jėzus turėjo omenyje, kai, žmonių paklaustas, kaip jiems žinoti, ar jo mokymas teisingas ir ar tikrai iš Dievo, atsakė: "Kas nori vykdyti jo valią, supras, ar tas mokslas iš Dievo, ar aš kalbu pats iš savo galvos."

KENNEDY: Ar tai yra Biblijoje?

LEWIS: Taip, Evangelijoje pagal Joną, 7, 17.

KENNEDY: Tada problema gerokai supaprastėja. Galbūt mes patys priveliame painybių, kad išvengtume nepatogaus paprastumo. Man reikėtų nuodugniau ir sąžiningiau permąstyti visa tai. Atvirai kalbant, aš jūsų jau prisibijau, Lewi. Sumalate į miltus. Žemėje tikriausiai turėjote galybę priešų.

HUXLEY: Kadangi ginčas įgavo asmeninį bei psichologinį pobūdį ir kadangi Džekas, atrodo, ketina kur nors nuošalėje pasigilinti į savo motyvus, ar mes negalėtume, kol jis dar čia, pirmiausia sugrįžti prie samprotavimo logikos? Mat aš nesu įsitikinęs, jog mes jau pakankamai gerai išnagrinėjome įrodymą, kad kuriam nors iš mūsų reikėtų knaisiotis po savo sielą ieškant paslėptų motyvų, skatinančių atmesti vadinamąją neišvengiamą išvadą. Man rodos, išeitis yra. Tos išvados galima išvengti.

LEWIS: Kaipgi?

KENNEDY: Aldai, palaukite! Kol dar neatsakėte... aš dėkingas jums už tai, kad atėjote man į pagalbą, bet ar nemanote, kad reikėtų leisti Lewiui pailsėti? Jis visą valandą kovėsi su manimi, o dabar be jokios pertraukos ketina sukryžiuoti kardus su jumis. Nežinau, kaip jaučiatės jūs, Lewi, bet aš jaučiuosi dvasiškai išsekęs.

LEWIS: O, aš anaiptol nesu išsekęs. Ir netgi nemanau, kad jūs dvasiškai išsekote, Džekai. Man regis, niekas niekada dvasiškai neišsenka.

KENNEDY: Ką? Tai nesąmonė.

LEWIS: Nesu tikras, kad tai teisinga, tačiau tai nėra nesąmonė. Manyčiau, kad pavargsta tik kūnas, o ne dvasia. Bet kadangi dvasia naudojasi kūnu kaip įrankiu, įrankio nuovargis neretai klaidingai priskiriamas naudotojui. Kad ir kaip ten būtų, aš nekantrauju išgirsti tavo vadinamąją išeitį, Aldai. Ar tik nebus ji paprasčiausia "nueitis"? Tad kokia ji?

HUXLEY: Jos netgi dvi — tai du labai garbingi ir populiarūs atsakymai į tavo argumentą, kurių toli gražu nepavadinsi "nueitimi". Pirmasis paprasčiausiai neigia prielaidą, kad Jėzus kada nors skelbėsi esąs dieviškos prigimties. Tai leidžia mums priskirti jį prie visų kitų išminčių. Be šitos prielaidos tavo argumentas griūva, o jos įrodyti tu negali.

LEWIS: Žinoma, galiu.

HUXLEY: Kaip?

LEWIS: Kaip ir bet kokį kitą istorinį teiginį — ne abstrakčiu silogizmu, bet stebėjimais. Yra liudininkų, kurie jį matė ir girdėjo. Ir papasakojo mums, kaip kad pasakojama apie kitus ne mūsų laikų įvykius: žodžiu arba raštu.

HUXLEY: Vadinasi, tu remiesi tekstiniais įrodymais.

LEWIS: Žinoma. Tu juk irgi remiesi tekstiniais Platono mokymo ar Julijaus Cezario žygių įrodymais.

HUXLEY: Bet ar galima be išlygų pasitikėti dviejų tūkstančių metų senumo tekstu?

LEWIS: Ar abejoji, kad Cezaris buvo imperatorius, kad jis nukariavo Galiją?

HUXLEY: Ne.

LEWIS: Ar gali tai įrodyti?

HUXLEY: Ne. Apie tai aš ir kalbu. Tai tėra istorinis teiginys...

LEWIS: Bet nors jis ir toks, nors jo negalima įrodyti kaip matematinio teiginio, ar tu neabejoji, kad Cezaris užkariavo Galiją?

HUXLEY: Na... ne.

LEWIS: Kodėl ne, jeigu tekstai to neįrodo?

HUXLEY: Jie pateikia įrodymų, už kuriuos geresnių mes neturime. Be to, nėra jokių įrodymų, liudijančių, kad buvo kitaip. Tad nėra ir pagrindo abejoti.

LEWIS: Vadinasi, tu turi dvi priežastis tikėti istoriniais įvykiais: tekstinius įrodymus ir tai, kad nėra juos neigiančių įrodymų.

HUXLEY: Taip.

LEWIS: Tad kodėl tada netiki, kad Jėzus sakėsi esąs dieviškas? Juk tai patvirtina daugybė tekstinių įrodymų, o priešingų įrodymų nėra.

HUXLEY: Todėl, kad Naujojo Testamento tekstai skiriasi nuo Cezario karų Galijoje aprašymų; jie yra mitas, o ne istorija.

LEWIS: Iš kur tu žinai?

HUXLEY: Jei perskaityčiau, kad Cezaris buvo nekaltai pradėtas arba prisikėlė iš mirusiųjų, tai irgi laikyčiau mitu.

LEWIS: Vadinasi, evangelijas tu laikai mitu vien todėl, kad jose pasakojama apie stebuklus?

HUXLEY: Ko gero, taip.

LEWIS: Man regis, tu samprotauji ratu.

HUXLEY: Argi? Man taip neatrodo.

LEWIS: Tu manai, kad Jėzus niekada nepretendavo į dievystę, teisingai?

HUXLEY: Teisingai.

LEWIS: Ir kad jis iš tikrųjų nebuvo nekaltai pradėtas, ir kad tiesiogine prasme neprisikėlė iš mirusiųjų? Teisingai?

HUXLEY: Teisingai.

LEWIS: Ir savo abejones šių įvykių tikrumu pateisini tuo, kad įrodymai nėra pakankamai įtikinami, teisingai?

HUXLEY: Teisingai. Vienintelis įrodymas — tai tekstų teiginys. Ne pats Jėzus teigė esąs dieviškas, bet tekstai teigia, kad Jėzus teigė esąs dieviškas. Manau, kad patikėčiau Jėzaus žodžiais, tačiau nebūtinai turiu tikėti viskuo, kas rašoma tekstuose.

LEWIS: Vadinasi, tu abejoji Jėzaus dievystės paraiška todėl, kad abejoji tekstais.

HUXLEY: Taip.

LEWIS: Tačiau tavo abejojimo tekstais priežastis ta, kad, tavo nuomone, jie tėra mitai, o ne istorija. Teisingai?

HUXLEY: Teisingai.

LEWIS: O tu juos laikai mitais, o ne istorija dėl to, kad juose esama stebuklinių pasakojimų, kaip antai apie Dievą, tapusį žmogumi ir pretenduojantį į dievystę.

HUXLEY: Aha, jau suprantu. Tai iš tiesų panašu į ydingąjį ratą.

LEWIS: Be abejonės. Tu abejoji stebuklu, nes abejoji tekstu, ir abejoji tekstu, nes abejoji stebuklu, kurį jis aprašo.

HUXLEY: Bet argi neteisinga priskirti tekstą prie mitų, jeigu jis kupinas stebuklinių pasakojimų, o ne rimtos istorijos?

LEWIS: Tik tuo atveju, jei laikaisi išankstinės filosofinės nuostatos, kad stebuklų negali būti. Kaip tik su tokia nuostata tu ir žiūri į tekstus. Spręsdamas, ar tekstas yra mitas, ar istorija, tu nesiremi grynai tekstiniu, neutraliu, moksliniu pagrindu, kaip kad teigi. Jei tavo filosofija leistų tikėti stebuklais, biblinius stebuklų aprašus tu priimtum taip pat lengvai, kaip priimi pasaulietinius karų aprašus. Biblijos tekstai nė kiek ne mažiau pagrįsti už pasaulietinius.

HUXLEY: Ką tu tuo nori pasakyti?

LEWIS: Kad daugelį neabejotinų ir visuotinai pripažintų pasaulietinės istorijos įvykių paremia kur kas mažiau tekstinių įrodymų negu evangelijose aprašytus įvykius. Be to, jie parašyti vėliau, gerokai vėliau po įvykio; jų per mažai, kad būtų galima patikrinti skirtingus šaltinius. Jeigu biblinėje istorijoje nebūtų nieko stebuklinga, visi laikytų ją tokia pat patikima kaip ir pasaulietinę.

HUXLEY: Bet, Lewi, tu kaip rašto žmogus puikiai žinai apie formų kritiką. Reikalas ne toks paprastas, kaip tu bandai jį pateikti. Hermeneutika nėra lengvas dalykas.

KENNEDY: Kas, kas nėra lengvas dalykas?

HUXLEY: Hermeneutika. Tai interpretavimo mokslas, visų pirma tiriantis tekstus ir literatūrines formas, kaip antai skirtumą tarp mito ir istorijos literatūrinių formų. Formų kritika yra tiesiog sugriovusi naivų tikėjimą Biblijos istoriniu tikslumu.

LEWIS: Nieko panašaus ji nėra padariusi. Tinkamai naudojama, ji anaiptol neredukuoja nei istorijos iki mito, nei mito iki istorijos. Ji tik siūlo mums skaityti poeziją kaip poeziją, prozą kaip prozą, simbolizmą kaip simbolizmą, liudininkų parodymus kaip liudininkų parodymus. O evangelijose pilna liudininkų parodymų.

HUXLEY: Tad kodėl dauguma hermeneutikų yra demitologizuotojai?

LEWIS: Tai nulemia jų filosofija, o ne literatūriniai įrodymai. Dauguma jų paprasčiausiai yra įsitikinę, kad stebuklų negali būti, ir visus stebuklinius tekstus laiko mitais, nesvarbu, ar jiems būdinga literatūrinė mito forma, ar ne. Tai tiesiog bloga formų kritika; ji interpretuoja formą ne literatūriniu, bet filosofiniu požiūriu.

HUXLEY: O kas kaltas dėl tokios kvailos klaidos?

LEWIS: Garsiausias iš kaltininkų — vienas šiurkštus, nykštuko dydžio žmogus...

HUXLEY: Rudolf Bultmann? Betgi "demitologizuoti" pradėta kur kas seniau.

LEWIS: Taip, sutinku — aštuonioliktajame, netgi septynioliktajame amžiuje, jei prisiminsime Spinozą. Tačiau būtent Bultmann demitologizaciją padarė plačiai žinomu žodžiu.

HUXLEY: Iš tiesų ji prasidėjo nuo gnostikų, pirmaisiais krikščionių eros amžiais.

LEWIS: Esu girdėjęs tave vadinant moderniuoju gnostiku. Kaip suprantu, tu pritari tokiam apibūdinimui?

HUXLEY: Taip.

LEWIS: Manicheistai irgi iš dalies buvo gnostikai, tiesa?

HUXLEY: Iš dalies.

LEWIS: Jie, kaip ir gnostikai, savaip, simboliškai ar mistiškai, interpretavo Šventąjį Raštą, tiesa?

HUXLEY: Taip.

LEWIS: Man atrodo, jog šv. Augustino argumentas prieš juos vis dar galioja.

HUXLEY: Koks tas argumentas?

LEWIS: Jis yra Išpažinimų V knygos 11-ajame skyriuje. Toks Elpidijus ginčydamasis su jais remdavosi Šventuoju Raštu, ir manicheistų atsakymas Augustinui atrodydavo "menkas". "O ir tą nenoromis jie duodavo viešai, tik mums, atskirai (Augustinas tuo metu išpažino manicheizmą); sakydavo, kad Naujojo Įstatymo Raštai buvę sufalsifikuoti..."

HUXLEY: Kuo gi tas atsakymas buvo "menkas"?

LEWIS: Augustinas toliau rašo: "o patys nepatiekdavo jokių nesugadintų egzempliorių".

HUXLEY: Betgi esama ankstyvųjų gnostikų tekstų, kaip antai šv. Tomo evangelija.

LEWIS: Kuriuos Bažnyčia pastoviai skelbė nekanoniškais ir kuriuose pasireiškia mito stilius su atsitiktinai išmėtytais pasakojimais apie stebuklus; tokio stiliaus negalima lyginti su nuosaikiu, liudijančiu, pasakojamuoju evangelijų stiliumi. Šiedu bruožai aiškiai skiria gnostikų raštus nuo ortodoksiškųjų.

HUXLEY: Paanalizuokime tuos du bruožus po vieną. Kad galėtum kelti pirmąjį kaltinimą, turėtum laikytis katalikiško, o ne protestantiško požiūrio į Šventojo Rašto ir Bažnyčios santykį. Bet vis dėlto tu nesi katalikas.

LEWIS: Kodėl aš turėčiau laikytis katalikiško požiūrio?

HUXLEY: Ar tu pripažįsti priežastingumo principą?

LEWIS: Žinoma. Prieš valandėlę aš panaudojau jį kalbėdamas su Džeku.

HUXLEY: Vadinasi, padarinys negali būti tobulesnis už savo priežastį?

LEWIS: Negali.

HUXLEY: Tad kaip klystanti Bažnyčia gali neklysdama nustatyti neklaidingo Šventojo Rašto kanoną?

LEWIS: Argumentas nenaujas, bet aš nenorėčiau dabar į jį gilintis, jei neprieštarausi. Kaip jau sakiau anksčiau, savo veikaluose aš rūpestingai vengiau bet kokių tarpbažnytinių nesutarimų, susitelkdamas į savąją "tiesiog krikščionybę". Aš tvirčiau jaučiuosi kalbėdamas apie antrąjį, literatūrinį kriterijų. Juk, galų gale, tai mano sritis.

HUXLEY: Gerai, žaiskime tavo aikštėje. Kokiais literatūriniais kriterijais tu remiesi atmesdamas gnostikų tekstus ir priimdamas tradicinius?

LEWIS: Visa dvasia, visa atmosfera ten kitokia.

HUXLEY: Argi? Legendos ilgainiui apgaubė visų religijų pradininkus: Budą, Mahometą, Lao Dzė. Kodėl pasakojimai apie Jėzaus prisikėlimą iš mirusiųjų negalėtų būti pridurti vėliau, kaip kad pasakojimai apie Mahometo kelionę arkliu į mėnulį arba tai, kaip dievai apipylė Budą gėlių žiedlapiais?

LEWIS: Visų pirma, dėl esminės priežasties, antra, dėl stiliaus. Islame ir budizme stebuklams vietos nėra. Mahometas teigė, esą Alachas žodis po žodžio padiktavęs jam Koraną, ir tai turėjo būti vienintelis stebuklas islame. Buda mokė, kad atskira materialaus pasaulio tikrovė yra iliuzija; daryti stebuklus tokiame pasaulyje reikštų puoselėti, o ne sklaidyti iliuziją. Tuo tarpu Jėzus neatskiriamas nuo stebuklų; atimk iš krikščionybės stebukliškumą ir gausi visiškai kitą religiją. Apie islamą ar budizmą to nepasakysi.

HUXLEY: Kokią kitą religiją?

LEWIS: Gausi krikščionybę be Įsikūnijimo, Išganymo ir Prisikėlimo. Krikščionybė — tai geroji naujiena. Be šių įvykių ji apskritai nebūtų jokia naujiena.

HUXLEY: Sutikti tokį žmogų kaip Jėzus vis dėlto yra naujiena. Tai naujos rūšies žmogus.

LEWIS: Kuo gi jis naujas?

HUXLEY: Pačiose jūsų evangelijose tai pasakyta gana paprastai, bet pakankamai: "Jis vaikščiojo darydamas gera."

LEWIS: Tačiau ką gera jis darė? Ar lankė kalinius? Ar rengė nuoguosius? Ar vaikė nedorus politikus? Ne. Jis darė stebuklus. Atimk juos, ir liks ne kažin kas.

HUXLEY: Hm... Niekada apie tai šitaip negalvojau. Bet pereikime prie tavo antrojo skiriamojo bruožo, stiliaus. Tu sakei, kad evangelijų dvasia nepanaši į legendų. To dar neįrodei. Tikiuosi, supranti, kad eini prieš ištisą dvidešimtojo amžiaus tekstotyros srovę?

LEWIS: Suprantu. Niekada nelaksčiau įsikibęs į dvidešimtojo amžiaus uodegą. Ir, kaip žinai, šiek tiek išmanau apie tekstus, ypač apie mitus. Su jais susijęs visas mano literatūrinis gyvenimas, jie — mano meilė. Evangelijos tiesiog netelpa į jų literatūrines formas.

HUXLEY: Kodėl netelpa?

LEWIS: Visų pirma, dėl tikroviškų detalių.

HUXLEY: Kokių?

LEWIS: Įvairių smulkmenų, kaip kad Jėzaus rašymas pirštu smėlyje, kai jo teismui buvo atvesta svetimavimu apkaltinta moteris. Būtent tokius dalykus paminėtų liudininkas, kuriam jie ne ką daugiau suprantami negu mums, tačiau jų neišgalvotų legendų kūrėjas. Kita priežastis — datos ir vardai, susiejantys pasakojimą su istorija. Legendose jie geriausiu atveju paminimi labai miglotai. Be to, psichologiniai bruožai, šimtai smulkių pastebėjimų, kurių legendose paprasčiausiai nebūna — joms to ir nereikia. Jų literatūrinėje formoje vietos tokiam lygmeniui nėra.

HUXLEY: Bet ką gi šie skirtumai įrodo, jei, tarkime, jie iš tikrųjų tokie?

LEWIS: Kad jei evangelijos nėra liudininkų parašytos, tai jos laikytinos tokia fantazijos atmaina, į kurią panašios nerasime visoje literatūroje. Kad keletas Galilėjos valstiečių — žvejų ir mokesčių rinkėjų — sugalvojo ne tik didžiausią ir sėkmingiausią pasaulio apgaulę, bet ir visiškai unikalią literatūros formą, realistinę fantaziją.

HUXLEY: Nelabai įtikėtina, jeigu sutikčiau su tavo analize, bet vis dėlto įmanoma. Kol kas samprotavimas neįtikinamas.

LEWIS: Bet ar supranti, ką šis neįtikinamumas reiškia?

HUXLEY: Ką?

LEWIS: Juk mes nagrinėjame tavo prieštaravimą, o ne mano argumentą.

HUXLEY: Taip. Aš puolu tavo įrodymui reikalingą prielaidą — kad Jėzus iš tikrųjų skelbėsi Dievu.

LEWIS: O kadangi tavo puolimas neįtikinamas, mano įrodymas vis dar laikosi.

HUXLEY: Na, mano antrojo prieštaravimo jis neatlaikys. Manyčiau, kad dar daug galima pasakyti ir apie pirmąjį, bet, užuot daužęs galvą į neįtikinamumo sieną, aš verčiau pateiksiu paprastą, tvirtą ir aiškų prieštaravimą, pripažįstantį tekstus patikimais ir vis dėlto sugriaunantį tavo aut deus argumentą.

LEWIS: Ką gi, griauk.

HUXLEY: Antrasis prieštaravimas pripažįsta, kad Jėzus skelbėsi esąs Dievas, bet tą skelbimąsi supranta taip, kaip mes turėtume suprasti panašias tūkstančių induistų ir budistų mistikų paraiškas. Jie irgi pretenduoja į dievystę ir nėra bepročiai, taigi Jėzus ne vienintelis tinka tavo ketvirtajai kategorijai. Bemaž kiekvienas apšviestasis mistikas kalba tą patį. Jėzus vartoja asmeninį įvaizdį; jis vadina Dievą savo Tėvu. Kiti pasitelkia kitokius įvaizdžius: mes esame dieviškojo vandenyno lašai, dieviškosios ugnies kibirkštys, dieviškojo proto mintys, dieviškojo kūno ląstelės, dieviškosios pjesės personažai. Visa tai reiškia tą patį. Taigi Jėzus yra "amžinosios filosofijos" mokytojas hebrajų kalba; žydų guru.

LEWIS: "Amžinoji filosofija" — ar ne taip vadinasi tavo sudaryta mistikų raštų antologija?

HUXLEY: Taip. Tai buvo mano mėgstamiausia knyga.

LEWIS: Vadinasi, Puikus naujas pasaulis tau nepatiko?

HUXLEY: Ne, ji patiko tik mano skaitytojams, kaip kad tavo skaitytojams patiko Kipšo laiškai, nors dedu galvą, kad tu nelaikai jos savo geriausia knyga. Tiesa?

LEWIS: Taip. Man teko mintimis persikelti į pragarą, kad parašyčiau laiškus velnio vardu. Atrodo, kažką panašaus tu darei Puikiame naujame pasaulyje, įsivaizduodamas modernybės pragarą jo apoteozėje.

HUXLEY: Taip. Ir ta apoteozė jau netoli, kaip suprastum iš Dar sykį apie puikų naują pasaulį. Bet grįžkime prie diskusijos: "amžinoji filosofija" yra kiekvieno didžio išminčiaus ir dvasios vadovo filosofija, neišskiriant nė Jėzaus Nazariečio. Jis yra didis, bet ne unikalus.

LEWIS: Manyčiau, jog tu išreiškei labai svarbią ir labai plačiai paplitusią mintį. Ar ji teisinga, dar pamatysime. Pirmiausia apibrėžkime sąvokas. Tavo "amžinoji filosofija" iš esmės yra panteizmas, tiesa?

HUXLEY: Ne, man nepatinka šis žodis.

LEWIS: To neklausiau. Aš klausiau, ar "amžinoji filosofija" yra panteizmas, ar ne.

HUXLEY: Vakarietiškąja prasme — ne.

LEWIS: Kokia ta "vakarietiškoji prasmė"?

HUXLEY: Jūs pradedate nuo vakarietiškosios Dievo, theos, sampratos, o po to sakote, kad viskas, pan, yra tas theos.

LEWIS: O sakydamas "vakarietiškoji Dievo samprata" tu turi galvoje...

HUXLEY: Asmenišką Kūrėją, esantį atskirai nuo savo kūrinių.

LEWIS: Tokia ir yra vakarietiškoji Dievo samprata.

HUXLEY: Taip. O sakyti, kad Dievas, kuris yra atskirai nuo visų daiktų, yra visi daiktai, — paprasčiausiai nesąmonė.

LEWIS: Vidinis prieštaravimas.

HUXLEY: Vis dėlto iškreiptame žodžių kevale slypi tiesos branduolys.

LEWIS: O toji tiesa yra ta, kad...

HUXLEY: Kad viskas yra viena.

LEWIS: Monizmas.

HUXLEY: Gali kiek tinkamas klijuoti etiketes, jeigu tik nelaikai to kokiu nors statišku dalyku. Nes Vienis — tai dvasia, energija, gyvybė, sąmonė.

LEWIS: Man žinoma ši idėja. Kadaise netgi aš pats ja beveik tikėjau.

HUXLEY: Nejaugi? Ar seniai?

LEWIS: Aš aprašiau tai autobiografijoje, kurią pavadinau Apstulbintas Džiaugsmo. Kai lioviausi būti ateistu ir ėmiausi tyrinėti didžiąsias pasaulio religijas, priėjau prie išvados, kad iš esmės pasirinkti galima tik iš dviejų — induizmo ir krikščionybės.

HUXLEY: Tu labai įžvalgus. Bet tai ne dvi religijos, o viena. Čia ir slypi tavo klaida, dar vienas tavo arba/arba, juodo/balto mąstymo pavyzdys. Tu nesuvoki, kad visos religijos yra vienis savo mistiškąja esme, kaip ir visa tikrovė yra vienis savo mistiškąja esme. Tai neišvengiama, nes religija neatsiejama nuo tikrovės.

LEWIS: Sutinku, kad religija neatsiejama nuo tikrovės. Ar tikrovė yra vienis — tai didysis filosofijos klausimas, į kurį nelengva atsakyti. O ar visos religijos yra vienis — tai stebėjimo klausimas, į kurį atsakyti labai lengva: pakanka pažvelgti į jų mokymus. Jos nėra vienodos. Jos moko priešingų dalykų.

HUXLEY: Tarsi. Bet skiriasi tik jų paviršius, ne esmė. Gal skaitei Fritjofo Schuono Transcendentinę religijų vienybę? Alan Watts irgi rašė tą patį, tik populiariau ir vaizdingiau: kad religija turinti du lygmenis, arba matmenis — egzoterinį ir ezoterinį, išorinį ir vidinį, viešąjį ir asmeniškąjį, atskleistą ir paslėptą. Išorinis religijos kiautas yra jos kredo, kodeksas ir kultas; jos žodžiai, darbai ir maldos. Tačiau branduolys, vidinė esmė, yra vienovės potyris.

LEWIS: Ko gero, tu tvirtini, kad krikščionybė ir budizmas labai panašūs, ypač budizmas.

HUXLEY: Tu nuplagijavai tai iš Chestertono!

LEWIS: Taip, nuplagijavau. Džiugu, kad esi jį skaitęs.

HUXLEY: Ką nori tuo pasakyti?

LEWIS: Kad, aiškindamas krikščionybę, vartoji Rytų kategorijas; tu orientalizuoji krikščionybę, sintetini aneksuodamas, o tai yra ne kas kita kaip dvasinis imperializmas.

HUXLEY: Kodėl tu taip sakai?

LEWIS: Todėl, kad egzoterinė/ezoterinė perskyra jau pati yra ezoteriška, o ne egzoteriška doktrina. Ji tinka ezoteriškoms Rytų religijoms, bet ne egzoteriškoms Vakarų. Judaizmas, krikščionybė ir islamas — tai vieši, atviri, demokratiški tikėjimai, tikėjimai Knyga, kuri atvira visiems skaityti; tai nėra slaptų potyrių, prieinamų tik pašvęstiesiems mistikams, religijos. Tai istorijos, tai Dievo žodžių ir darbų istorijoje religijos. Krikščionybė galų gale yra Dievo Žodis istorijoje. Visi faktai čia vieši, nėra jokio asmeninio misticizmo.

HUXLEY: Tu, matyt, esi vienas tų įtarių vaikinų, kurie mano, kad misticizmas prasideda nuo mist [angl. migla], viduryje turi "I" [angl. aš] ir baigiasi schizma.

LEWIS: Tiesą sakant, turėjau paruošęs kitokį sarkazmą: Ronaldo Knoxo posakį apie "lyginamąją religiją".

HUXLEY: Koks gi jis?

LEWIS: Kad ji padaro žmogų palyginti religingą.

HUXLEY: Vadinasi, ekumenizmas tau nemielas?

LEWIS: Ne, kai jis reiškia miglotą mąstymą ir prieštaravimų nepaisymą.

HUXLEY: Prieštaravimai būdingi tik išoriniam, egzoteriniam, lygmeniui. Jei prasiskverbtum į pačią šerdį, tai pamatytum, kad visi prieštaravimai išnyksta Vienyje. Tačiau giliausius klodus tu ignoruoji.

LEWIS: Krikščionybėje giliausiasis klodas yra atskleistas visiems: "Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę." Ezoterinės krikščionybės aš neignoruoju; kaip galiu ignoruoti tai, kas neegzistuoja? Ji yra tavo išradimas.

HUXLEY: Mistikams ji žinoma, o mistikų krikščionių, kaip žinai, yra nemažai.

LEWIS: Mūsų ortodoksiškieji mistikai, tokie kaip Bernardas Klervietis ar Kryžiaus Jonas, tik patiria viešųjų dogmų, egzoterinio apreiškimo tiesas. Eretikai ir heterodoksai, kaip antai Meisteris Eckhart, tarytum prieštarauja dogmoms, ir juos vienintelius gali priskirti prie monizmo "amžinosios filosofijos" šalininkų. Tad krikščionybėje nėra ezoterinio misticizmo, vien egzoterinis misticizmas.

HUXLEY: Eckhartą gali vadinti eretiku, tačiau Jėzaus tokiu tu nepavadinsi. Bet vis dėlto ir jis mokė "amžinosios filosofijos", jei nulupsime kultūrinį luobą.

LEWIS: Kultūrinį luobą?

HUXLEY: Atleisk už tokią metaforą. Amžinąją filosofiją Jėzus išvertė į žydų kultūros apribotą kalbą.

LEWIS: Vadinasi, Jėzus žydams buvo guru, kaip Lao Dzė kinams?

HUXLEY: Taip. Visuotinę tiesą jis išsakė semitų sąvokomis, ir pasaulis, jų apžavėtas, nesuprato tiesos.

LEWIS: O tiesa yra monizmas?

HUXLEY: Taip. Ir Jėzus yra guru, o ne Dievas.

LEWIS: Džiaugiuosi, kad tai išsakei šitaip paprastai ir aiškiai.

HUXLEY: Kodėl?

LEWIS: Nes dabar galiu paprastai ir aiškiai tai paneigti.

HUXLEY: Ačiū už tokį "komplimentą"!

LEWIS: Aš rimtai kalbu. Kvailoms ir painioms klaidoms paneigti reikia ilgų ir painių argumentų, tačiau tik aiškus ir tvirtas protas gali išsakyti taip aiškiai paneigtiną teiginį.

HUXLEY: Tad išklausykime tą "aiškų paneigimą". Esu tikras, kad amžinoji filosofija atlaikys Oksfordo dėstytojo smūgius ir nesugrius kaip kortų namelis! Didžiausieji pasaulio protai iš savo patirties žino, kad ji teisinga.

LEWIS: Galbūt jie yra patyrę mistinę vienybę, tačiau jie niekaip negali būti patyrę tavo tvirtinimo, kad Jėzus to mokė.

HUXLEY: Kodėl ne?

LEWIS: Todėl, kad negirdėjo jo kalbant, suprantama.

HUXLEY: Tai kvaila. Žinoma, ne. Kaip galėjo girdėti?

LEWIS: Bet visi tekstai, visi liudininkų pasakojimai apie Jėzų, visi duomenys byloja priešinga: kad jis mokė ne panteizmo, bet teizmo; ne kad Dievas yra viskas, bet kad Dievas yra visko Kūrėjas; ne kad mes visi esame iš prigimties dieviški, bet kad privalome tokie tapti; ne kad mes visi esame tobulos dievybės dalis, bet kad esame nuodėmingi ir mums reikia Išganytojo...

HUXLEY: Tpru, palauk! Per daug vienu sykiu. Sustokim ir surūšiuokim šias tariamas skirtybes.

LEWIS: Gerai, surūšiuokim. Tada ir pamatysim aiškų paneigimą tavo minties, kad Jėzus tėra žydų guru, kad jis esą mokęs to paties kaip Lao Dzė ir Buda. Nes jeigu tai tiesa, jis būtų pats didžiausias nevykėlis ir klaidintojas iš visų mokytojų žmonijos istorijoje.

HUXLEY: Ką? Kodėl?

LEWIS: Todėl, kad jis, tavo monistiniu požiūriu, nuosekliai puoselėjo daugybę iliuzijų ir visus savo sekėjus šimtmečiais vedė klaidingu keliu, kol galiausiai, po dviejų tūkstančių metų, atsirado tokių mokslavyrių kaip tu, kurie suprato, kad jis norėjo pasakyti visiškai ką kita negu kad sakė.

HUXLEY: Juokinga!

LEWIS: Man irgi.

HUXLEY: Kalbėkime konkrečiai. Kokios tos "iliuzijos" ir tos "klaidos", kurių Jėzus mokė?

LEWIS: "Klaidos" tavo požiūriu, ne mano. Prieštaravimai amžinajai guru filosofijai.

HUXLEY: Na, ir kokie gi jie?

LEWIS: Jų bent šešetas.

HUXLEY: Oho. Jei tas šešetas toks svarbus, kaip tu tvirtini, mums prireiks dar bent šešių pokalbių. Gal galėtum juos išdėstyti kuo trumpiau ir kuo aiškiau?
LEWIS: Trumpiau galiu. O aiškumo bus tiek, kiek Dievas man jo yra davęs. Bet aš pamėginsiu išdėstyti savo mintis kiek įmanoma trumpiau ir paprasčiau, rizikuodamas pernelyg supaprastinti.

HUXLEY: Na, pirmyn, paprastink.

LEWIS: Aš pasakiau "rizikuodamas supaprastinti". Stengsiuosi to išvengti.

HUXLEY: Dėstyk.

B.d.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt