Tarp dangaus ir pragaro (II)

2011-09-14
Peter Kreeft
KENNEDY: Bet grįžkime prie žadėtojo esminio argumento. Jūs baudėtės įrodyti Jėzaus dievystę.

LEWIS: Taip. Bet argumentas nėra originalus. Kaip, beje, ir diduma mano minčių bei rašinių; aš esu nykštukas, stovintis ant milžinų pečių, kaip pasakytų viduramžių mąstytojai. O geri mokytojai ir yra įžvalgumo paslaptis. Aš mokiausi iš kai kurių ankstyvųjų krikščionių, ir tas argumentas buvo vienas pirmųjų argumentų, kuriuos jie vartojo savo apologetikoje. Manau, kad tai pats svarbiausias argumentas visoje krikščionybės apologetikoje.

KENNEDY: Kodėl?

LEWIS: Todėl, kad jis įrodo Kristaus dievystę; ir kad jis yra esmingai svarbus dėl dviejų priežasčių.

KENNEDY: Kokių?

LEWIS: Pirma, jis veikia kaip visraktis — atveria visų kitų doktrinų duris.

KENNEDY: Norite pasakyti, kad juo patikėjus visu kitu patikima savaime?

LEWIS: Ne, viskuo, ką pasakė jis. Dauguma ortodoksų krikščionių, tokių kaip aš, tikėdami remiasi ne savo mąstymu ar patyrimu kiekvienos atskiros doktrinos atžvilgiu (bent jau ne iš pradžių; protas ir patirtis vėliau gali jas arba dalį jų patvirtinti), o Kristaus autoritetu.

KENNEDY: Kaip protestantiška, ar ne? Tik mudu su Kristumi vienu du?

LEWIS: Tai nukrypimas, kuris netgi nėra tikslus. Nukrypimas nuo "tiesiog krikščionybės", apie kurią čia kalbame, o netikslus todėl, kad dauguma protestantų neapriboja religijos ar religinio autoriteto tik "mudviem su Kristumi". Jie laiko, kad Kristaus autoritetas ateina visų pirma per Šventąjį Raštą ir tik po to per Bažnyčią, tuo tarpu katalikai apverčia tą tvarką teigdami, kad Bažnyčia parašė Šventąjį Raštą. Tačiau mes nukrypome nuo temos.

KENNEDY: Taip. Jūs kalbėjote apie dvi priežastis, kodėl Kristaus dieviškumas yra esminis. Pirmoji buvo visrakčio principas. Kokia gi antroji?

LEWIS: Nuo jo priklauso žmogiškojo gyvenimo likimas.

KENNEDY: Kokiu būdu?

LEWIS: Akivaizdu, kad tai labai plati tema. Pamėginsiu išdėstyti ją trumpai ir paprastai. Pradėkime nuo kertinio priežastingumo principo: jūs negalite duoti to, ko neturite, arba, kitaip pasakius, ką turi pasekmė, tą turi ir priežastis. Ar sutinkate su šiuo principu?

KENNEDY: Suprantama. Aš irgi esu ragavęs filosofijos.

LEWIS: Niekada nemenkinau jūsų proto galių. Taigi, jei Kristus nėra dieviškas, jis negali suteikti dieviškumo arba dieviško gyvenimo, tiesa?

KENNEDY: Negali. Bet tai ir nėra jo paskirtis. Jo paskirtis — būti tobulu žmogiškuoju gyvenimu.

LEWIS: Tokiu atveju žmogui skirta būti tiesiog žmogumi ir niekada nesikeisti, net ir pagautam dievystės ir žmogystės sutapties šokio judesių.

KENNEDY: Gal galite tą patį pasakyti mažiau poetiškai?

LEWIS: Be abejo. Kam mes gimstame: kad taptume dideliais žmonėmis, ar mažais dievais?

KENNEDY: Dabar supratau. Bet aš iš esmės esu humanistas; į žmogaus virtimo dievybe idėją žiūriu kaip į mitologiją, tinkamą senovės graikams, bet ne naujųjų laikų žmogui. Ne, ne, aš nesiginčiju pagal laikrodį. Bet jūs dar neįrodėte, kad Jėzus buvo dieviškas.

LEWIS: Ne "buvo dieviškas", o "yra dieviškas".

KENNEDY: Na, tai tiesiog gramatikos reikalas.

LEWIS: Ne, tai ne žodžių, ne esamojo ar būtojo laiko klausimas. Tai turi lemiamą reikšmę.

KENNEDY: Paaiškinkite, kodėl.

LEWIS: Dieviškasis gyvenimas yra nemirtingas. Dieviškasis Kristus nemirė; jis priklauso ne mirusiai praeičiai, bet gyvai dabarčiai. Manau, kad kai Velykų rytą angelai prie tuščio kapo paklausė "kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?", jie kalbėjo ne vien moterims, neradusioms Jėzaus kūno, bet ir visų laikų moderniesiems krikščionims, tokiems kaip jūs.

KENNEDY: Aš tikiu, kad jis gyvas — kaip kad gyvas Sokratas, Cezaris ar Lincoln — savo pasekėjų širdyse.

LEWIS: Krikščionybė tvirtina daugiau. Jis gyvas kaip gyvi mudu su jumis. Toks pat gyvas ir čia esantis kaip aš.

KENNEDY: Tad kurgi jis? Parodykite jį man.

LEWIS: Nejaugi manote, kad aš laikau jį savo kišenėje ir rodau pagal pageidavimus?

KENNEDY: Kaip tada įrodysite, kad jis gyvas, kad nemirtingas, kad dieviškas? Juk esate tiesiog žmogus, tiesiog samprotaujantis apie nematomą ir nesantį asmenį, kuris mirė prieš šimtmečius.

LEWIS: Klausimas kaip vėlgi yra nukrypimas. Tai metodologijos dalykas. Dauguma praeito amžiaus filosofų buvo pamišę dėl šio nukrypimo, dėl "antros eilės klausimų", klausimų apie klausimus, klausimų apie tai, kaip įrodyti, vietoje klausimų apie realius dalykus.

KENNEDY: Savo klausimą aš laikau sąžiningu ir teisėtu, todėl norėčiau išgirsti atsakymą.

LEWIS: Atsakymu tegali būti pats įrodymas. Vienintelis būdas įrodyti, kad kažkas įmanoma ir kaip įmanoma, — tai įrodyti, kad tas kažkas egzistuoja. Vienintelis būdas įrodyti, kad kažką galima įrodyti, yra įrodyti tai.

KENNEDY: Tada įrodykite. Daugiau jokių nukrypimų.

LEWIS: Aut deus aut homo malus.

KENNEDY: Ką? Jau prireikė svetimų kalbų?

LEWIS: Tai mano įrodymas, tikriau, jo santrauka. Išvertus iš lotynų kalbos, tai reiškia...

KENNEDY: Žinau. Aš tiesiog juokavau. "Arba Dievas, arba blogas žmogus." Ką gi šis teiginys įrodo?

LEWIS: Peržvelkime įrodymo logiką. Pirmoji prielaida ta, kad Kristus turi būti arba Dievas, kuo jis sakosi esąs, arba blogas žmogus, jeigu jis nėra tas, kas sakosi. Antroji prielaida — jis nėra blogas žmogus. Išvada: jis yra Dievas.

KENNEDY: Loginė seka atrodo teisinga, bet kodėl aš turiu sutikti su prielaidom?

LEWIS: Kai dėl antrosios prielaidos, tai netgi jo priešininkai paprastai nesako, kad jis buvo blogas žmogus. Jie tik bando tvirtinti, kad jis tebuvo geras žmogus, kurį "sudievino" mokiniai. Bet iš pirmosios prielaidos matyti, kad "paprasčiausiu geru žmogumi" jis kaip tik ir negali būti.

KENNEDY: Kodėl? Įrodykite pirmąją prielaidą. Ji yra esminė. Antroji — visiems žinoma tiesa.

LEWIS: Gerai. Pamąstykite apie tokį dalyką: Kristus skelbėsi esąs "Dievo Sūnus". Prisiminkite, ką tai reiškia.

KENNEDY: Ką?

LEWIS: Kuo tėvas pirmiausia apdovanoja savo sūnų?

KENNEDY: Meile, turbūt.

LEWIS: Spėkite dar kartą.

KENNEDY: Globa? Auklėjimu? Laiku?

LEWIS: Visa tai galima duoti tik po tos pirmosios dovanos.

KENNEDY: Jūs turite galvoje egzistenciją?

LEWIS: Taip. Tačiau kokią egzistenciją?

KENNEDY: Žmogiškąją, suprantama.

LEWIS: Taip. Žmogaus egzistenciją, žmogaus gyvenimą, žmogaus prigimtį. Žmonių tėvai suteikia vaikams žmogiškumą. O ką suteikia savo jaunikliams austrės?

KENNEDY: Austrės prigimtį.

LEWIS: Puiki dedukcija! O vilkai suteikia vilko prigimtį, marsiečiai — marsiečio prigimtį. Taigi austrės sūnus yra kas?

KENNEDY: Austrė.

LEWIS: O vilko sūnus yra...

KENNEDY: Vilkas. Marsiečio sūnus yra marsietis.

LEWIS: O Dievo Sūnus?

KENNEDY: Aha. Pavadinimas lyg ir implikuoja dieviškumą?

HUXLEY: Jūs pernelyg lengvai pasiduodate, Džekai. Juk Šventajame Rašte Dievo sūnaus sąvoka pavartojama ir kūrinijos atžvilgiu. Dievo sūnumis kartais vadinami ir angelai, ir visi krikščionys.

LEWIS: Ar jau galime pereiti prie kitų Jėzaus pasakytų dalykų, liudijančių jo dievystę?

KENNEDY: Prieš tai norėčiau išsiaiškinti argumento logiką. Tarkime, Jėzus skelbėsi esąs dieviškos kilmės. Bet tokia paraiška neįrodo jo dieviškumo. Daugybė žmonių savinasi tai, kas jiems nepriklauso.

LEWIS: Argi jums neaišku, kad paprastas žmogus, pasiskelbęs Dievu, nebūtų geras žmogus?

KENNEDY: Hm. Kas, jūsų supratimu, jis būtų?

LEWIS: Blogas žmogus, kaip matyti iš argumento.

KENNEDY: O jeigu jis nuoširdžiai klysta?

LEWIS: Tada jis intelektualiai blogas. Matote, jis arba tiki savo dieviškumu, arba netiki. Jeigu tiki, vadinasi, yra menko intelekto — netgi labai menko, nes tai gana didelis suklydimas! O jeigu netiki, vadinasi, yra doroviškai blogas — apgavikas ir baisus šventvagis.

KENNEDY: Tad kokios visos galimybės?

LEWIS: Intelektualiai blogas žmogus, doroviškai blogas žmogus, geras žmogus arba Dievas. Kitaip tariant, beprotis, šventvagis, geruolis arba Dievas. Kaip tik trečiuoju iš šių keturių jis mažiausiai galėtų būti. Tačiau būtent tokiu jį laikote jūs ir milijonai kitų humanistų.

KENNEDY: Argumentas pernelyg sterilus. Aš stačiai nepakenčiu tokio juodo/balto mąstymo.

LEWIS: Tai įdomus psichologinis faktas, kuris atskleidžia jūsų pomėgius, tačiau anaiptol nepaneigia mano argumento. Į argumentus šitaip neatsakinėjama: aš to nemėgstu, man tai ne į širdį, man nepatinka argumentai, aš nepakenčiu aiškumo.

KENNEDY: Aiškumas man patinka. Aš nepakenčiu juodo/balto mąstymo.

LEWIS: Argi tai nėra tas pat, tik kitais žodžiais? Ką daugiau gali reikšti juodas/baltas mąstymas, jei ne aiškumą?

KENNEDY: Jis tiesiog neatitinka pasaulio. Tikrasis pasaulis yra pilkas. Kraštutinumų nebūna — nei juoda, nei balta.

LEWIS: Jūs neatsakėte į mano klausimą, bet ką jau padarysi. Matyt, "juodas/baltas mąstymas" jums iš tiesų reiškia "aiškumą". O pasakymas, kad "kraštutinumų nebūna", skamba kaip gana kraštutiniškas teiginys. Trečia, jaučiuosi galįs įtikinti jus, kad esti keletas juodų arba baltų dalykų.

KENNEDY: Tai duokite bent vieną pavyzdį.

LEWIS: Duosiu du.

KENNEDY: Tikrai?

LEWIS: Taip. Juoda ir balta.

KENNEDY: Tai tik triukas.

LEWIS: Anaiptol. Tai panašu į teiginį "kraštutinumų nebūna", kuris prieštarauja pats sau ir negali būti teisingas.

KENNEDY: Betgi visa pilkuma...

LEWIS: Kas yra pilkuma, jei ne juodumo ir baltumo mišinys?

KENNEDY: Tačiau mes ginčijamės dėl asmens, o ne dėl spalvų. Toks pavyzdys čia netinka.

LEWIS: Sutinku.

KENNEDY: Ką?

LEWIS: Sutinku. Ne aš jį pasiūliau, o jūs.

KENNEDY: Aš štai ką noriu pasakyti: kaip jūs galite kalbėti apie asmenį tokiomis absoliučiomis, kraštutiniai priešingomis kategorijomis?

LEWIS: Kalbėti apie jį kitaip neįmanoma. Jis stumte stumia jus į vieną iš dviejų kraštutinių pozicijų savo paraiška, kuri yra kraštutiniškiausia iš visų kada nors pareikštų dalykų.

KENNEDY: Bent aš nesijaučiu stumiamas į jokius kraštutinumus.

LEWIS: Paklausykite: tarkime, aš pasiskelbiu didžiausiu dvidešimtojo amžiaus rašytoju. Ką jūs apie mane pagalvosite?

KENNEDY: Na, kad jūs nepakenčiamai arogantiškas.

LEWIS: Taip. Bet ne išsikraustęs iš proto?

KENNEDY: Nebūtinai.

LEWIS: Dabar tarkime, kad aš skelbiuosi didžiausiu žmogumi, kuris kada nors vaikščiojo žeme, — išmintingesniu už Saliamoną, apšviestesniu už Budą, šventesniu už visus šventuosius. Ką tada pagalvotumėte?

KENNEDY: Kad esate neįtikėtinas egotistas ir kvailys.

LEWIS: Kiek arčiau beprotybės, tiesa?

KENNEDY: Gal net su kaupu.

LEWIS: Puiku. Dabar įsivaizduokite, kad aš pasiskelbiau Dievu — Dievu, sukūrusiu jus ir visą visatą, kosminį Protą ar Logos, kuris egzistavo visados. Įsivaizduokite, kad skelbiuosi esąs jūsų Išganytojas, imuosi atleisti jūsų nuodėmes, išgelbėti jūsų sielą nuo pragaro ir pasiimti jus į dangų su sąlyga, jei įtikėsite manimi ir garbinsite mane. Įsivaizduokite mane sakant, kad esu be krislelio nuodėmės, kad prisikelsiu iš mirusiųjų ir kad prisikėlęs prikelsiu ir jus. Ką tada apie mane pagalvotumėte?

KENNEDY: Jeigu jūs taip kalbėtumėte?

LEWIS: Taip.

KENNEDY: Kad esate visiškas beprotis, jei tuo tikite. Ką jūs mėginate įrodyti?

LEWIS: Kad skirtumas tarp to, kas iš tikrųjų esame ir kuo skelbiamės, yra mūsų beprotybės matas.

KENNEDY: Suprantu. Šis principas turėtų galioti ir tada, kai skelbiamės menkesni negu esame.

LEWIS: Taip, galioja. Jei aš pasivadinčiau kvailiausiu ir nedoriausiu žmogumi pasaulyje, jūs pasakytumėte, kad mane kamuoja labai stiprus menkavertiškumo kompleksas. Jei sakyčiau, kad iš tikrųjų esu beždžionė, o ne žmogus, jūs nuspręstumėte, kad aš beprotis. Jei pasiskelbčiau arbatinuku, jūs laikytumėte mane dar didesniu bepročiu. Teisingai?

KENNEDY: Teisingai.

LEWIS: O skirtumas tarp Dievo ir jo kūrinių didesnis už bet kokį kitą skirtumą, už skirtumą tarp kūrinių, nes jis yra begalinis. Teisingai?

KENNEDY: Teisingai.

LEWIS: Iš to išplaukia, kad tik didžiausias beprotis skelbtųsi esąs Dievas.

HUXLEY: Ar galiu įterpti savo trigrašį? Manyčiau, kad išgelbėsiu jus, Džekai. Matote, pretenduoti į dievystę nėra toks ypatingas dalykas, kaip kad atrodo jums, vakariečiams. Induizme...

KENNEDY: Aldai, gal savo rytietiškąją Jėzaus interpretaciją galėtumėte pateikti truputėlį vėliau? Mielai ją išklausysiu, tačiau, būdamas vakarietis, aš pirmiausia norėčiau užbaigti ginčą vakarietišku lygmeniu. O tada jau galėsime atsigręžti drauge su jumis į Rytus.

LEWIS: Malonu girdėti, Džekai. Tikėjau, kad jums pakaks drąsos iki galo išklausyti mano argumentus.

HUXLEY: O aš tikiuosi, kad judviem pakaks drąsos išklausyti mano argumentus, kai juos pateiksiu.

KENNEDY: Nė kiek tuo neabejoju. Beje, Lewi, gal primintumėte keletą Jėzaus dievystės paraiškų? Manau, kad visų pirma mes turėtume išgirsti faktus, o jau paskui imtis juos interpretuoti. Ką iš tiesų jis sakė apie save?

HUXLEY: Ir ar tikrai sakė? Tai būtų dar vienas, tekstų patikimumo, klausimas?

LEWIS: Puiku, galime žvilgtelėti į faktus. Ką jis sakė? Kai dėl to, ar tikrai sakė, Aldai, man regis, būtų geriau, jei tekstų klausimą nagrinėtume atskirai. Vienas dalykas vienu metu.

KENNEDY: Taip, žinoma, vienas dalykas vienu metu. Bet kadangi tiek Aldas, tiek aš abejojame istoriniu tekstų tikslumu, mudu peršoksime prie šio klausimo, kai tik jis iškils. Ir, man rodos, būtų geriau, jei tada aš užleisčiau vietą Aldui. Apie tekstus jis žino daugiau už mane.

LEWIS: Gerai. Imdami tekstus tokius, kokie jie yra, sukaupkime faktus. Štai keletas citatų: "Aš ir Tėvas esame viena." "Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!" "Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, — nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius." "Aš esu gyvybės duona." "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane." "Tavo nuodėmės atleistos."

KENNEDY: Palaukite truputėlį. Argi paskutiniu teiginiu pretenduojama į dievystę? Aš irgi linkęs atleisti kitiems jų nuodėmes. Juk jis ragino mus atleisti vienas kitam?

LEWIS: Taip, už nuodėmes savo atžvilgiu. Antai jūs ką tik atleidote Aldui už nedidelį įžeidimą, kai kalbėjote apie jahus ir Harvardą. Bet įsivaizduokite, kad atleidžiate jam už mano įžeidimą.

KENNEDY: Tai būtų kvaila.

LEWIS: Žinoma. Ar suprantate, ką tai reikštų?

KENNEDY: Tas, kas atleidžia, mano turįs teisę atleisti.

LEWIS: Taip. O kas turi teisę atleisti įžeidėjui?

KENNEDY: Įžeistasis.

LEWIS: Būtent. Taigi Jėzaus pasirengimas atleisti visas nuodėmes reiškia, kad jis buvo tas, kurį žeidžia visos nuodėmės. O kas tai galėtų būti?

KENNEDY: Suprantu, Dievas. Dorovės įstatymo autorius.

LEWIS: Be to, dar yra aukščiausia, visų svarbiausia dievystės paraiška: šventoji Tetragrama.

KENNEDY: Atleiskite neišmanėliui; kokia šventoji tetragama?

LEWIS: Šventoji Tetragrama, šventasis keturių raidžių žodis, kurio nėra ištaręs joks žydas, nes tai yra Dievo vardas, pasak Išėjimo knygos, 3, 14, Mozei atskleistas paties Dievo. Niekas nežino, kaip jį tarti, nes niekas nedrįso to padaryti, išskyrus Dievą, nebuvo jis ir visas užrašytas, tik keturios priebalsės, Tetragrama. Senose Biblijose rašoma Jehova, naujesnėse — Jahvė. Tai reiškia "AŠ ESU". O Jėzus ištarė šį vardą, pasak Evangelijos pagal Joną, 8, 58: "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, AŠ ESU!"

KENNEDY: Argi Biblijoje neminima daugiau Dievo vardų? Kuo ypatingas šis, kad jo nedrįsta ištarti nė vienas žydas?

LEWIS: Visi kiti Dievo vardai yra mūsų duoti; tuo tarpu šis yra jo paties atskleistas. Kiti vardai žymi, kas jis yra arba ką daro mūsų atžvilgiu: Kūrėjas, Išganytojas, Karalius ir taip toliau. O šis parodo, kas jis yra pats savaime: grynas, absoliutus būties aktas.

KENNEDY: Vadinasi, žydai netaria šio vardo iš pagarbos?

LEWIS: Daugiau negu iš pagarbos. Pagarba yra žmonių paprotys. O čia matome jokiam kitam žodžiui nebūdingą kalbinį sąlygotumą. Jei Dievas būtų prisiėmęs kitokį vardą, tarkime, Oskaras arba X, mes galėtume minėti jį nepretenduodami į dievystę. Antai aš galiu pasakyti "Sveikas, Oskarai" nepretenduodamas būti Oskaru arba "X yra Y" nepretenduodamas būti X. Bet pasakyti "Aš esu" reikštų paraišką būti tuo "Aš". Tai yra vien pirmojo asmens vardas — privatus, subjektyvus, unikalus.

KENNEDY: Suprantu. Niekas kitas negali jo pasakyti, vien savininkas.

LEWIS: Taip. Trečiojo asmens vardą aš galiu išreikšti, antrojo asmens vardu aš galiu kreiptis, tačiau pirmojo asmens vardą galiu tik turėti.

KENNEDY: Gal duotumėte pavyzdį?

LEWIS: Aš išreiškiu trečiuoju asmeniu, kai sakau: "Oskaras egzistuoja" arba "X yra geras". Aš kreipiuosi antruoju asmeniu, kai sakau: "O didysis Oskarai" arba "Brangusis X". Tuo tarpu "Aš" yra vienintelis žodis, kuriuo negalima išreikšti ar kreiptis, jį galima tik turėti. Tik AŠ ESU gali sakyti "Aš esu". Štai kodėl šie žodžiai buvo labiausiai sukrečiantis dalykas, kokį kada nors ištarė žmogaus liežuvis, štai kodėl žydai, juos išgirdę, griebėsi akmenų, norėdami Jėzų užmušti, o vėliau jį nukryžiavo. Už šventvagystę pagal Mozės Įstatymą buvo baudžiama mirtimi. Todėl jų reakcija buvo suprantama, sąžininga.

KENNEDY: O mano ne?

LEWIS: Atvirai kalbant, ne. Jiems buvo iškilusi baisi dilema. Jūs vengiate jos vengdamas "juodo/balto mąstymo". Bet tuos žodžius pasakė arba pats AŠ ESU, arba labai labai blogas žmogus, kuris labiau už bet kurį kitą buvo vertas mirties bausmės pagal Mozės Įstatymą.

KENNEDY: Žiaurus žiaurių laikų įstatymas. Mums nebūtina jo laikytis ir sakyti, kad Jėzus vertas mirties bausmės.

LEWIS: Tačiau mums atrodytų, kad jį reikia izoliuoti. Mes juk kviestume ne budelius, o žmones baltais chalatais, argi ne, jei atsirastų žmogus, kuris iš tikrųjų, neperkeltine prasme laikytų save Dievu? Ar pavadintumėte tokį žmogų geru ir išmintingu?

KENNEDY: Tarkime, kad ne. Tarkime, kad jis buvo beprotis. Aš toli gražu netvirtinu, kad Jėzus toks buvo — mieliau laikyčiau jį geru ir išmintingu žmogumi, — bet stačiai neišmanau, kaip kitaip išvengti jūsų logikos.

LEWIS: Logika nėra mano, neužmirškite. Kodėl norite jos išvengti?

KENNEDY: Jūs turite polinkį uždavinėti nepatogius klausimus. Na, bet nenukrypkime nuo jūsų argumento logikos. Ar galite įrodyti savo antrąją prielaidą, kad Jėzus nebuvo blogas žmogus ir beprotis?

LEWIS: Juk žinote, kokią išvadą gausime, jeigu aš tai padarysiu, tiesa?

KENNEDY: Ką turite galvoje?

LEWIS: Na, mes jau įrodėme pirmąją prielaidą: kad Jėzus turi būti arba Dievas, arba blogas žmogus. Jeigu įrodysime ir antrąją — kad Jėzus nėra blogas žmogus, — tada privalėsite sutikti su išvada, kad jis yra Dievas.

KENNEDY: Atrodo, pradedu suprasti, kodėl man norisi išvengti logikos. Bet tęskite. Įrodykite antrąją prielaidą.

LEWIS: Gerai, tačiau įrodymas nebus "juodas/baltas", kaip pasakytumėte jūs. Jis priklausys nuo mūsų intuityvaus žmogiškos prigimties ir asmenybės supratimo.

KENNEDY: Skamba perdėm miglotai ir subjektyviai.

LEWIS: Prieš valandėlę jūs skundėtės visiškai kitokiais mano įrodymais: aiškiais, alternatyviais, juodais/baltais. Jums neįmanoma įtikti!

KENNEDY: Matote, kai kurie įrodymai man apskritai kelia įtarimą.

LEWIS: Matau. Žinote, nėra lengvesnio būdo išvengti konkretaus įrodymo, kaip apkaltinti miglotumu "kai kuriuos įrodymus". Ar nebūtų sąžiningiau iš pradžių juos išklausyti? Juk svarių įrodymų būna ir pagrįstų intuicija. Kaip galite būti tikras, kad šis nėra toks, kol neišklausėte?

KENNEDY: Gerai, klausausi. Klokite.

LEWIS: Jei prisimenate evangelijas, tai prisimenate, kad Jėzus neskubėjo aiškiai ir nedviprasmiškai skelbti savo dievystės. Iš pradžių jis leido savo mokiniams pažinti jį kaip žmogų. Jis apeliavo į jų žmogiškojo patikimumo detektorius.

KENNEDY: Į ką tokius?

LEWIS: Kalbu apie intuiciją. Mes visi iš prigimties turime intuityvų gebėjimą atskirti, kurie asmenys yra verti pasitikėjimo ir kurie ne.

KENNEDY: Aišku.

LEWIS: Jėzus pirmiausia įgijo savo mokinių pasitikėjimą. Tik tada, šiame pasitikėjimo kontekste, jis paskelbė apie savo dieviškumą. Taigi tą kontekstą mes ir turime išnagrinėti.

KENNEDY: Kam mums to reikia?

LEWIS: Kad kritiškai įvertintume jo dievystės paraišką.

KENNEDY: Gerai. Labai norėčiau tai padaryti, juolab kad man artimesnis kritiškas, o ne aklas tikėjimas.

LEWIS: Puiku. Dabar pagalvokite: jeigu jūs arba aš pareikštume tą patį, ką pareiškė jis, ar kas nors mumis patikėtų?

KENNEDY: Žinoma, niekas.

LEWIS: Tada kodėl tiek daug žmonių juo patikėjo?

KENNEDY: Gal todėl, kad jie buvo tamsūs, mokslo neragavę valstiečiai?

LEWIS: Ar jums teko girdėti apie chronologiškąjį snobizmą?

HUXLEY: Leiskite man įsiterpti. Gal vis dėlto šiame ginče venkime pravardžiavimo? Paulius iš Tarso tikrai nebuvo tamsus valstietis, o Džekas tikrai nėra snobas.

KENNEDY, LEWIS (kartu): Mes ne tai turėjome galvoje.

HUXLEY: Šiaip ar taip, į Lewio klausimą "kodėl tiek daug žmonių juo patikėjo?" pamėginkime atsakyti pažvelgę į panašų atvejį. Kodėl tiek daug žmonių patikėjo Gautama Buda, šiam pateikus tokią pat neįtikėtiną paraišką?

LEWIS: Geras klausimas, nors nemanau, kad jo paraiška prilygo Jėzaus paraiškai.

HUXLEY: O ką jūs pasakysite, Džekai?

KENNEDY: Priežastis, matyt, ta pati — jo žmogiškasis patikimumas.

HUXLEY: Ar judu suvokiate, koks neįtikimas buvo Budos pareiškimas? Įsivaizduokite: aš pasisakau jums, kad ką tik, sėdėdamas po medžiu ir pirmą sykį per daugelį metų valgydamas padorų maistą, gavau aukščiausiąją apšvietą; kad šios apšvietos esmė ta, jog visi mes gyvename visiškoje, begalinėje iliuzijoje; kad viskas, kas mums atrodo realu, iš tikrųjų yra nerealu, sunyata, tuštuma, — pasaulis, aš, kūnas, siela, ego, kitas; kad vienintelė realybė — tai nirvana, "gesimas", kuris yra neti... neti... nei šis, nei tas, visiškai nenusakomas dalykas. Ar patikėtumėte manimi, jei dabar pirmą kartą iš manęs tai išgirstumėte?

KENNEDY: Žinoma, ne. Nepatikėčiau išgirdęs net iš paties Budos.

LEWIS: Tad kodėl žmonės juo patikėjo?

HUXLEY: Patyrimas, drauguži, patyrimas. Jie patys tai patyrė. Nebuvo jokio autoriteto, jokio dieviškojo apreiškimo, jokio tikėjimo Kitu, ko jūs, krikščionys, taip aklai laikotės įsikibę.

LEWIS: Bet pirmieji Budos mokiniai dar nebuvo patyrę nirvanos, kai juo patikėjo. Kodėl taip atsitiko? O ir vėlesnės mokinių kartos pirmiausia tikėjo ir tik kur kas vėliau patirdavo nirvaną. Argi jie būtų radę, jei nebūtų ieškoję? Argi jie būtų ieškoję, jei nebūtų tikėję?

KENNEDY: Tad kodėl jie tikėjo? Juk tai labai keistas, bemaž neįtikėtinas mokymas.

HUXLEY: Užtat nesiremiantis autoritetais.

LEWIS: Galbūt žodžių, knygų ar institucijų autoritetu ir nesiremiantis, tačiau neabejotinai paremtas paties Budos autoritetu, jo asmenybe ir akivaizdžiu žmogiškuoju patikimumu.

HUXLEY: Na taip. Bet aš vadinčiau tai ne autoritetu, o šventumu. Sakoma, kad Buda buvo "žmogus, šventas iki pirštų galiukų". Jei būtumėte su juo susitikę, ko gero, tikėtumėte viskuo, ką jis bepasakytų.

LEWIS: Taigi. Ar mes vartojame autoriteto sąvoką, ar nevartojame, visa tai tėra žaidimas žodžiais. Bet apie Jėzų irgi buvo taip pasakyta: "Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią." Tu ką tik sutikai su manimi iš esmės, Aldai, bet ne su mano terminologija. Jėzaus mokiniai tikėjo jo žodžiais, nes visų pirma tikėjo juo; taip ir Budos mokiniai tikėjo tuo, ką jis sakė, nes visų pirma tikėjo juo.

KENNEDY: Bet mes nesutinkame tokių žmonių kaip Jėzus ar Buda. Ar tai tikrai turi reikšmės mūsų patirčiai?

LEWIS: Patikimumo principui, žinoma, turi. Leiskite pateikti jums pavyzdį iš vienos mano knygos apie paprastą asmenį, nelygintiną nei su Jėzumi, nei su Buda. Situacija pramanyta, išlaužta iš piršto; mes jos nepatirsime (nors negalime būti tikri netgi dėl to, tiesa?). Taigi tas personažas yra paprasta mergaitė. Knyga vadinasi Liūtas, ragana ir drabužių spinta, tai pirmoji iš Narnijos kronikų. Gal kuris iš jūsų ją skaitė? Ne? O ne, aš ir nesitikėjau, kad jūs rasite laiko tokiems rimtiems dalykams kaip vaikų fantazijos. Jūs buvote pernelyg įnikę į kitus fantastinius žaidimus, kaip antai diplomatiją ar mokslą. (Pusiau juokauju, Džekai. Nuleisk tą ranką! Trim ketvirčiais juokauju dėl tavęs, Aldai. Gali paslėpti tą pasipiktinimo išraišką.) Tai va. Knyga prasideda taip: lietingą dieną keturi vaikai eina slėpynių dideliame sename name, priklausančiame išmintingam profesoriui Kerkui. Lusė, jauniausioji iš jų, pasislepia drabužių spintoje, stovinčioje tuščiame kambaryje, ir pamato, kad spinta neturi galinės sienos, o yra anga į visai kitą pasaulį, Narniją. Lusė žengia į jį, patiria Narnijoje keletą nuotykių — su Faunu, su ragana — ir galiausiai sugrįžta pro spintą atgal. Kai ji papasakoja apie tai savo broliams ir seserims, šie apžiūri spintą, bet neranda joje nieko ypatinga. Suprantama, vaikai nepatiki Luse, ir ji visą dieną verkia. Galų gale, per vakarienę, profesorius išsprendžia šią problemą. Jis paklausia Piterio, vyriausio Lusės brolio: Ar tu gerai pažįsti seserį? (Gana gerai.) O ar gerai tu pažįsti visatą? Ar esi tikras, kad tokių dalykų negali būti? Ar mokslas, istorija ar patirtis įrodė, kad to negali būti? (Ne, neįrodė.) Tada viskas labai paprasta: arba Lusė yra nesveiko proto, arba ji meluoja, arba sako tiesą. Jeigu tu pakankamai gerai ją pažįsti ir žinai, kad nėra beprotė ar melagė, bet nepakankamai gerai pažįsti visatą, kad suprastum, jog Lusės pasakojimas negali būti teisingas, tai turi ja tikėti. Paprasta logika. "Ir ko tose mokyklose mokoma šiais laikais?"

KENNEDY: Mokoma tikrovės, ne fantazijų. (Pusiau juokauju, Lewi.) Suprantu, ką norite pasakyti. Bet neabejoju, kad jūs irgi nepatikėtumėte, jei kas nors papasakotų tokią istoriją. Jums atrodytų, kad greičiausiai ji išgalvota kaip kad jūsiškė. Tokių dalykų realiame pasaulyje neatsitinka. Taip pat ir dievai tiesiogine prasme nenužengia iš dangaus, neprisikelia iš mirusiųjų.

LEWIS: Galėčiau paklausti jūsų to paties, ko profesorius klausė Piterio: Iš kur jūs tai žinote? Ar mokslas yra įrodęs, kad stebuklų nebūna? Panašų pokalbį aš aprašiau kitoje savo knygoje, Stebuklai... Ne, nemanau, kad ją skaitėte... tad verčiau pratęsiu psichologinę ginčo liniją. Apie Lusę aš pasakojau norėdamas parodyti, kad, panašiai kaip Lusė ir Buda, Jėzus kalba neįtikimus dalykus ir, kaip Lusė ir Buda, yra pasitikėjimo vertas asmuo. Todėl mes turime arba tikėti jo neįtikėtina paraiška, arba netikėti jo tikėtina asmenybe, jo asmeniniu patikimumu.

KENNEDY: Galime panagrinėti jo asmenybę, jei norite, nors nežinau, kur mus tai nuves. Aš šiek tiek nusimanau apie žmogaus prigimtį, žmonijos istoriją, didžiuosius praeities žmones. Mat irgi esu parašęs knygą, kuri vadinasi Drąsos veidai. Ne? Ir jūs neskaitėte manosios? Ką gi, tada mudu atsiskaitę. Bet prašau tęsti.

LEWIS: Padalykime visus žmones į keturias kategorijas...

KENNEDY: Ak, ak, ir vėl. Juodas/baltas mąstymas.

LEWIS: Tačiau kategorijos juk egzistuoja. Vienintelis klausimas, ar jos atitinka tikrovę.

KENNEDY: Man nepatinka skirstyti žmones.

LEWIS: Betgi visos kategorijos — tai vienokie ar kitokie skirstymai, klasifikacijos, schemos.

KENNEDY: Žmonių skirstymas į klases darė neapsakomą žalą per visą žmonijos istoriją.

LEWIS: Skirstymas tikrovėje — taip. Bet ne mintyse. Antai mintyse atskirti vyrą ir moterį yra gerai ir netgi būtina (kaip mes painiotumės, jei to negalėtume arba nenorėtume, kaip kai kurie šiais laikais). Tačiau realiai skirstyti žmones, izoliuoti juos, paprastai yra blogas dalykas. O norint kuo vaisingiau juos suvienyti, privalu kuo aiškiau suskirstyti juos mintyse: vive la difference ir visa kita.

KENNEDY: Taip, sutinku. Bet jūsų klasifikacija nebus tokia akivaizdi ir natūrali?

LEWIS: Palaukite ir pamatysite. Neskubėkite iš anksto spręsti. Juk jūs irgi skirstote žmones į kategorijas. Antai savo knygoje rašėte vien apie didžiuosius arba itin drąsius žmones, taigi netiesiogiai padalijote žmoniją į dvi kategorijas.

KENNEDY: Bet tai buvo lankstus, ne griežtas padalijimas. Jokių paprastų juodų/baltų perskyrų tarp drąsiųjų ir bailiųjų ten nėra. Žmonių ypatybės būna įvairaus pilkumo laipsnio, tačiau ne juodos ir ne baltos.

LEWIS: Sutinku.

KENNEDY: Ką? Jūs tam pritariate?

LEWIS: Žinoma. Nejaugi manėte, kad mano logiškumas kažkaip užtemdė man tikrovės vaizdą?

KENNEDY: Atvirai sakant, taip.

LEWIS: Tikrovės nematai tada, kai būni tiktai logiškas. Tas pat atsitinka, kai būni tiktai koks nors, nes tikrovė nėra tiktai kas nors. Tikrovė yra viskas.

KENNEDY: Argi logikai nebūdingas toks "tiktaitumas"? Juk tai gryna forma, be jokio turinio, o tikrovė yra turinys.

LEWIS: Teisingai. Bet mes ginčijamės dėl turinio, dėl realių, gyvenančių asmenybių. Tai netrukdo ir ginčui turėti logišką pavidalą.

KENNEDY: Na gerai, skirstykite. Palauksiu galutinio rezultato.

LEWIS: Dėkoju. Pirmiausia iš visų žmonių išskirkime saujelę didžiųjų, išmintingųjų, tokių kaip Jėzus, Buda, Sokratas, Lao Dzė, Mozė, Mahometas, Konfucijus, Zaratustra...

KENNEDY: Aišku, galite nebetęsti. Betgi skiriamoji linija tarp šios saujelės ir visų kitų yra lanksti, ne griežta, suprantate?

LEWIS: Suprantu. Pavadinkime saujelę išminčiais, o likusius, didžiąją daugumą žmonijos, neišminčiais. Nors skiriamoji linija iš tiesų lanksti, kaip jūs sakote, nors išmintingumas yra veikiau laipsniškumo, o ne juodumo ar baltumo dalykas, vis dėlto galime išskirti keletą ypač išmintingų asmenų, argi ne?

KENNEDY: Taip. Bet verčiau apibrėžkite išmintingumą, jei norite, kad jūsų argumentai būtų logiški ir objektyvūs, o ne asmeninių simpatijų padiktuoti.

LEWIS: Visiškai teisingai. Aš apibrėšiu ir apibūdinsiu išmintingumą, kai tik baigsiu klasifikuoti.

KENNEDY: Kol kas paminėjote dvi klases. Atrodo, ketinote suskirstyti žmones į keturias?

LEWIS: Taip. Dar padalykime žmones į tuos, kurie pretenduoja būti Dievu, ir į tuos, kurie nepretenduoja.

KENNEDY: Keistas skirstymas, bet ganėtinai aiškus, išskyrus sąvoką Dievas.

LEWIS: Sutinku. Apsiribokime Biblijos Dievu.

KENNEDY: Ar tai nebus pernelyg siaura?

LEWIS: Aš nesiūlau iš tikrųjų apsiriboti Biblijos Dievu — nors manyčiau, kad net ir tai nebūtų apsiribojimas ar siaurumas, o tik realizmas, nes jis yra vienintelis realus Dievas. Bet tebūnie. Aš turėjau galvoje loginį Dievo apibrėžimo apribojimą viena iš daugelio galimų šio žodžio reikšmių vien tik dėl aiškumo.

KENNEDY: Vis dėlto man atrodo, kad toks apsiribojimas per siauras.

LEWIS: Juk nenorime, kad mūsų sąvokos būtų neaiškios, tiesa?

KENNEDY: Žinoma, ne.

LEWIS: O kaip išvengti neaiškumo?

KENNEDY: Apibrėžiant.

LEWIS: O apibrėžti ir apriboti reiškia beveik tą patį, ar ne?

KENNEDY: Taip.

LEWIS: Tada atskirkime dvi žmonių klases: visus tuos, kurie skelbiasi Biblijoje aprašytu Dievu, ir visus tuos, kurie šito nedaro.

KENNEDY: Ar tik neketinate pasakyti, kad pirmoje klasėje tėra vienas narys? Vienui vienas žmogus, kuris skelbėsi esąs Dievas? Ar tokia jūsų mintis?

LEWIS: Nieko panašaus. Tokių žmonių gana daug, tik jums gal neteko jų sutikti.

KENNEDY: Kurgi jie?

LEWIS: Daugiausia bepročių namuose.

KENNEDY: Ak, suprantu. "Dievystės kompleksas".

LEWIS: Jis bent jau pakankamai dažnas, kad nusipelnytų šio profesinio termino ir poros pastraipų patopsichologijos vadovėliuose. Yra netgi romanas, pavadintas Trys Ypsilančio Kristūs, — apie bepročių prieglaudą, kurioje gyvena trys žmonės, laiką save įsikūnijusiu Dievu.

KENNEDY: Ar suvokiate, kad tos dvi jūsų klasifikacijos labai skirtingos? Antai pirmoji pagrįsta laipsniškumu, o antroji — ne.

LEWIS: Teisingai. Išmintingumas yra laipsniškumo dalykas, o savęs laikymas Dievu tiesiogine prasme — ne. Todėl viena skiriamoji linija bus išskydusi, kita ryški. Dabar sujunkime abu skirstymus ir gausime keturias žmonių klases:
Pirma, tokie, kurie nei skelbiasi Dievu, nei yra ypatingai išmintingi; tai dauguma mūsų.
Antra, tokie, kurie nesiskelbia Dievu, bet pasižymi nepaprasta išmintimi; tai būtų tokie žmonės kaip Buda, Sokratas, Konfucijus, Lao Dzė, Mozė, Mahometas ir kiti.
Trečia, tokie, kurie skelbiasi Dievu ir nėra išmintingi; tai bepročiai.
Ketvirta, tokie, kurie ir skelbiasi Dievu, ir yra nepaprastai išmintingi.

KENNEDY: Ir ką gi jūs priskirtumėte ketvirtai klasei?

LEWIS: Vienui vieną asmenį.

KENNEDY: Taip ir maniau.

LEWIS: Ar galite paminėti dar ką nors?

KENNEDY: Ne. Bet ši klasifikacija pati viena neįrodo Jėzaus paraiškos teisingumo.

LEWIS: Ne, bet ji sustiprina ir paaiškina įrodymo aut deus aut homo malus prielaidą. Tik dvi žmonių klasės pretenduoja į dievystę, ir viena jų yra blogi žmonės, ne išminčiai.

KENNEDY: Bet jūs dar neapibrėžėte išminčiaus. Kas yra išminčius, kas yra dievystės kompleksas ir kodėl jie vienas su kitu nesuderinami? Jei neatsakysite į šiuos tris klausimus, aš paprasčiausiai priskirsiu Jėzų prie išminčių, kuriuos kamuoja dievystės kompleksas.

LEWIS: Beprotis išminčius? Argi čia nėra prieštaravimo?

KENNEDY: Norėčiau išgirsti konkrečius apibūdinimus.

LEWIS: Puiku. Imkimės iš eilės jūsų klausimų. Pirma, kas yra išminčius? Žodžiai išminčius, guru, dvasios mokytojas, teisuolis jums reiškia iš esmės tą patį, tiesa?

KENNEDY: Taip.

LEWIS: Ir man.

KENNEDY: Tada apibrėžkite juos.

LEWIS: Mano supratimu, išminčiams būdingos trys iškilios psichologinės ypatybės. Pirma, nepaprasta įžvalga, arba išmintis.

KENNEDY: Kokia įžvalga? Į ką? Į bet ką? Ar garsus fizikas yra išminčius dėl to, kad kiaurai mato atomo sandarą?

LEWIS: Ne. Turiu galvoje įžvalgą į žmogaus širdį ir būdą.

KENNEDY: Gerai. Aš irgi taip humanistiškai apibūdinčiau išminčiaus išmintį. Kaip miela girdėti. Maniau, kad ketinate pabrėžti kokią nors abstrakčią, spekuliatyvią, filosofinę išminties atmainą.

LEWIS: Išminčiai ir yra filosofai, tik praktiški. Jų įžvalga apima tiek visuotinių tiesų apie žmogaus prigimtį supratimą — tai bemaž galima pavadinti filosofija, — tiek individo tiesų ir netiesų supratimą — tai, ką būtų galima pavadinti praktine psichologija.

HUXLEY: Budistai tokį derinį pavadintų prajna.

LEWIS: Tačiau tokia įžvalga būdinga ne kiekvienam, tiesa?

HUXLEY: Pasak Rytų išminčių, ją turi kiekvienas, tačiau tik Nušvitusieji gali ją išlaisvinti, pažadinti iš miego.

LEWIS: Šiaip ar taip, ji būdinga tik išminčiams.

HUXLEY: Teisingai.

KENNEDY: Ar mes, neišminčiai, galime ją objektyviai pastebėti?

LEWIS: Visų pirma, ji nepasireiškia visiems seniai žinomomis banalybėmis. Išminčiai beveik nekalba klišėmis. Jų mokymas meta iššūkį, stebina, neretai prislegia. Savo išmintimi jie prisidaro priešų.

KENNEDY: Suprantu, ką norite pasakyti. Jie žengia savo laiko priekyje, yra pirmeiviai, laisvintojai.

LEWIS: Bet kodėl, jūsų manymu, jie tokie nepopuliarūs? Kodėl įgyja daugybę priešų? Argi jums neatrodo, kad žmonės trokšta laisvės?

KENNEDY: Na taip, bet... hm... Geras klausimas. O ką manote jūs?

LEWIS: Aš nemanau, kad žmonės nori būti išlaisvinti. Bent iš tikrųjų išlaisvinti, nes tai visuomet kelia skausmą.

KENNEDY: Kodėl?

LEWIS: Todėl, kad vienas dalykas, be kurio negali būti tikros laisvės, dažniausiai būna labai skausmingas.

KENNEDY: Kas tai?

LEWIS: Tiesa.

KENNEDY: Betgi tiesa yra pirmučiausias žmogaus poreikis.

LEWIS: Žinoma. Bet mes ne visada jos norime. Išminčiai mums pasako tiesas, kurių nepasakys niekas kitas, — tiesas, kurių mums labiausiai reikia ir kurių mes mažiausiai norime.

KENNEDY: Ir jie yra pirmeiviai, pažanguoliai, liberalizuojantys liberalai.

LEWIS: Nemanyčiau, kad jiems galima pritaikyti politines kategorijas.

KENNEDY: Betgi jie iš tiesų yra pirmeiviai.

LEWIS: Taip, tačiau vienos kartos radikalai tampa kitos kartos konservatoriais. Jų nauji mokymai pavirsta nuvalkiotomis tiesomis, kaip kad pirmieji keliai į Amerikos Vakarus ilgainiui pavirto patogiomis autostradomis.

KENNEDY: Gražus palyginimas. Savo politines kategorijas kol kas pasilaikysiu užantyje. Nesu visiškai tikras, kad jos netaikytinos išminčiams. Juk, galų gale, juos galima pavadinti visuomenės veikėjais. Šiaip ar taip, kokia antra visų išminčių ypatybė?

LEWIS: Meilė, altruizmas, gailestingumas, nesavanaudiškumas.

HUXLEY: Prajna ir karuna.

KENNEDY: Kas, kas?

HUXLEY: Išmintis ir meilė, dvi didžiosios budizmo dorybės.

LEWIS: Ne vien budizmo, manyčiau, kad visur. Ir Biblijos, ir graikų filosofijos. Aristotelis vadino jas intelektinėmis ir moralinėmis dorybėmis.

KENNEDY: Gal galėtumėte smulkiau apibūdinti karuną?

LEWIS: Mielai. Karuna tai tokia meilė, kuri natūraliai aplanko tave, kai esi didelės ir atviros širdies. Ji verčia nusižeminti.

KENNEDY: Nusižeminti? Nusižeminęs žmogus man atrodo mažas. O jūs minėjote didelę širdį.

LEWIS: Žodis nusižeminti kilęs iš žemės. Išminčiai yra žemiški. Jie gerai pažįsta jus ir padeda jums pažinti juos. Jie būna su jumis; pats jų buvimas yra buvimas-kartu: Marcel tai vadina co-esse. Jie galvoja ne apie save, bet apie jus, jūs rūpite jiems. Jų nesavanaudiškumas atsiskleidžia ne per mažumą, o per atvirumą, talpumą; jie visuomet turi savyje daugybę vietos jums ir jūsų reikmėms.

KENNEDY: Puikiai suprantu, ką norite pasakyti. Mes, paprasti žmonės, stengiamės įgyti šią savybę, bet pavyksta tik iš dalies, tik retkarčiais ir tik su kai kuriais žmonėmis. Tuo tarpu išminčiai, regis, visada būna visiškai atviri visiems. Tai labai reta ir vertinga savybė, ypač visuomenės veikėjui.

LEWIS: Jei sutarėme dėl karunos, pereikime prie trečiosios išminčių ypatybės: kūrybingumo. Jų neįmanoma įpareigoti, susaistyti, prognozuoti ir valdyti. Jų nepriskirsi jokioms žinomoms kategorijoms.

KENNEDY: Tai jau miela mano ausiai: jokių baltų/juodų kategorijų.

LEWIS: Bet išminčiai nėra ir pilki. Jie nėra koks mišinys, jaukalas, kratinys: truputis išminties ir truputis kvailybės, truputis gėrio ir truputis blogio. Jie ne pilki, o spalvoti. Tai kitas matmuo.

KENNEDY: Taip. Toks kūrybingumas būdingas visiems pirmeiviams. Todėl ir vadinu juos pažanguoliais, liberalais.

LEWIS: Ar neprieštaraujate pats sau? Ką tik sutikote, kad jų neįmanoma priskirti jokioms žinomoms kategorijoms. O kokios kategorijos labiau žinomos nei liberalai ir konservatoriai, kairieji ir dešinieji, radikalai ir tradicionalistai? Štai jums juodas/baltas mąstymas! Gydytojau, pats pasigydyk!

KENNEDY: Argi būti kūrybingam nereiškia būti veikiau naujam negu senam, pažangiam negu reakcingam?

LEWIS: Man regis, jūs esate savo terminologijos auka. Jei būtumėte konservatorius, vartotumėte priešpriešą tradicionalistai ir radikalai, o ne pažangieji ir reakcionieriai. Arba amžinumas ir efemeriškumas, o ne sąstingis ir dinamika. Bet žodžiai juk reiškia tą patį, tik turi skirtingus emocinius pritarimo arba nepritarimo atspalvius.
KENNEDY: Verčiau nagrinėkime pačius išminčius, o ne abstrakčią terminologiją. "Liberalioji" prieskyra savaime iškils iš faktų apie jų asmenybes ir gyvenimus.

LEWIS: Nagrinėkime, sutinku. Tik manau, kad nė vieno iš jų nepavyks priskirti nei Kairei, nei Dešinei. Antai Sokratą pražudė kartu Kairė ir Dešinė — dogmatiški konservatoriai ir skeptiški antikonservatoriai, "dievų draugai" ir naujieji reliatyvistai, sofistai. Abi šios grupės laikė jį kitos draugu, taigi savo priešu. Tas pat nutiko ir Jėzui, kurio priešai buvo tiek dogmatiškieji fariziejai, tiek skeptiškieji sadukėjai.

HUXLEY: Ar nederėtų pridurti, kad pastaruoju atveju dogmatikai buvo revizionistai, o skeptikai — tradicionalistai?

LEWIS: Tai tiesa, bet į smulkmenas verčiau nesigilinkime.

KENNEDY: Norėčiau tą "smulkmeną" išgirsti. Gal ji padės įveikti griežtą suskirstymą.

LEWIS: Na, gerai. Trumpai kalbant, Aldas norėjo pasakyti, kad fariziejų tikėjimas apėmė daugiau (visų pirma įstatymų) negu sadukėjų, nes pastarieji pripažino tik Penkiaknygę, pirmąsias penkias Biblijos knygas kaip tiesiogiai Dievo įkvėptas. Štai kodėl jie netikėjo pomirtiniu gyvenimu — juk apie jį prabylama tik vėliau, Jobo knygoje, psalmyne, pranašystėse.

KENNEDY: Šiaip ar taip, jūs, atrodo, norėjote pasakyti, kad Jėzaus, kaip ir kitų išminčių, neįmanoma priskirti nei Dešinei, nei Kairei?

LEWIS: Taip.

KENNEDY: Man rodos, daugeliu atžvilgių jie laikosi Kairės.

LEWIS: Vadinasi, kai kuriais atžvilgiais jie laikosi dešiniųjų, tradicionalistinių pažiūrų?

KENNEDY: Na taip, kai kuriais atžvilgiais taip.

LEWIS: O kai kuriais atžvilgiais — nei vienų, nei kitų?

KENNEDY: Taip.

LEWIS: O pastarieji ir yra patys svarbiausi.

KENNEDY: Taip, turiu su tuo sutikti. Tyrinėjant didžiųjų veiklos žmonių gyvenimus, mane nustebino jų išradingumas. Jie negyvena pagal taisykles. Kitaip jie net neišgyventų. Jie viską pritaiko savaip. Jie nepaprastai kūrybingi.

LEWIS: Taip. Štai kodėl būna taip nuostabu su jais diskutuoti.

KENNEDY: Manau, kad jūs kalbate apie kūrybingus mąstytojus, tuo tarpu aš turėjau galvoje kūrybingus veikėjus, veiklos žmones. Bet kodėl su tais jūsų kūrybingais mąstytojais nuostabu diskutuoti?

LEWIS: Niekada iš anksto nežinai, ką jie tau atsakys. Jie nekalba kažkieno kito sugromuluotomis mintimis, klišėmis. Jie visada duoda klausiančiajam tokį atsakymą, kokio šiam iš tikrųjų reikia. Jie supranta, kad tikrasis atsakymas retai būna žodinis. Kad tikrasis klausimas yra ne klausimas, o klausiantysis. Jie atsako jam, ir jų atsakymas kažkaip apverčia situaciją; išeina, kad jie klausinėja . Klausiantysis pasijunta klausinėjamas, pasijunta tarsi iššūkis būtų metamas jam, o ne pats jį mestų. Dar ir dėl šito daugeliui žmonių atrodo, kad išminčiai kelia jiems grėsmę.

KENNEDY: Aš sutinku su kiekvienu jūsų žodžiu, bet manyčiau, kad šis psichologinis apibūdinimas paremia mano, o ne jūsų suskirstymą. Jėzus nėra vienišas; jis yra vienas iš išminčių visais trim atžvilgiais. Kaip Saliamonas. Kaip dzen mokytojas. Kaip Sokratas.

LEWIS: Taip, savo išmintimi jis yra tipiškas išminčius. Tačiau joks kitas išminčius — nei Mozė, nei Sokratas, nei Saliamonas, nei Konfucijus, nei Buda — nesiskelbė esąs Dievas.

KENNEDY: Kaip jau minėjote, šiuo požiūriu jis irgi nėra unikalus.

LEWIS: Taip, bet visi kiti, vadinantys save Dievu, yra bepročiai.

KENNEDY: Aš visai nenoriu to tvirtinti, bet ar galite įrodyti, kad Jėzus nebuvo beprotis?

LEWIS: Taip, jei tokius dalykus apskritai galima įrodyti. Ir tai bus atsakymas į antrąjį iš jūsų trijų klausimų. Apibrėžę išmintingumą, mes dabar apibrėšime dievystės kompleksą. Abiejų apibrėžimų sugretinimas atsakys į trečiąjį jūsų klausimą, kodėl šios dvi būsenos visiškai nesuderinamos.

KENNEDY: Pirmyn.

B.d.

Šaltinis: Peter Kreeft, Tarp dangaus ir pragaro ("Nova Vita", 1997)
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt