„Siaubų trejybė“?

2010-12-21
Holger Lahayne
Retai pasitaiko tokių dalykų, kad apie tą pačią knygą vieni krikščionijos vadai sakytų "nuostabi knyga", o kiti ją laikytų klaidingų ir net pavojingų mokymų sankaupa. Tokia knyga yra W. P. Youngo "Trobelė". Nors ji rinkoje jau toli gražu ne pirmą dieną, diskusijų apie ją įkarštis ne tik kad neslūgsta, bet gimdo naujas, ją vertinančias knygas, kurios taip pat tampa bestseleriais.

Tarp pastarųjų minėtina Rogerio E. Olseno "Finding God in the Shack". Kaip leidžia spėti pavadinimas (Rasti Dievą Trobelėje), autorius, JAV baptistų teologas, knygą vertina bent jau nuosaikiai teigiamai. Anot jo, "bene daugiausiai naudos galime gauti iš Dievo gerumo ir patikimumo akcentavimo". Tiesa, autorius sutinka, kad esama "knygoje keleto aspektų, kurie galbūt ir galėtų suklaidinti". Jis pastebi ir "keletą klaidų", bet klaidingo mokymo "Trobelėje" tikrai nesą. "Aš nerandu Trobelėje jokių erezijų", nes juk ir "pačią ereziją sunku tiksliai apibrėžti". Po to einantis autoriaus erezijos apibrėžimas pasirodo labai silpnas ir miglotas. Bet dabar ne apie jį. Bendra Olseno išvada apie "Trobelę" skelbia, kad, nepaisant kai kurių trūkumų, knyga yra gera, tiksliau, padedanti ir padrąsinanti. "Bendrai pasakyčiau, kad "Trobelė" šiandienos pasauliui yra naudinga knyga". Ji parodo "kad kuo skubiau būtina taisyti žmonių mąstymą apie Dievą". Bet dar svarbiau, kad "Trobelės skaitytojai yra drąsinami, nepaisant neigiamų aplinkybių, pasitikėti Dievu ir per atleidimą bei susitaikymą stengtis atitaisyti nutrūkusius santykius."

Iš dalies Olsenas teisus. "Trobelė" tikrai turi savotiškos galios tą pasitikėjimą kelti ir skatinti. Ir, ko gero, iš tiesų nebūtų lengva kalbėti apie "Trobelės" erezijas, nes kiekvieną sekundę gali gauti mirtinu argumentu: ko tu nori? Čia tik romanas, o ne krikščionybės dogmatikos vadovėlis!

Knyga drąsina – šis argumentas yra vienas iš svarbiausių arba net pats didžiausias. Jo nebūtų galima nuginčyti. Ir būtų kvaila tai daryti. Milijonai skaitytojų perkasi tą knygą, ir ji jiems subjektyviai teikia naudą. Ir šiandien nebūtų svarbiausia ginčyti tai, kas pasakyta Trobelę vertinančiuose bestseleriuose. Šiandien svarbu pasakyti, kad Trobelė ne tik drąsina, bet ir atima drąsą, baugina. Kad tam tikrose krikščioniško gyvenimo srityse ji ne tik visiškai nepadeda, bet veikia destruktyviai.

"Tik bendrystė"?

Pagrindinė "Trobelės" problema yra ta, kad Youngas tikrai akcentuoja nemažai teisingų dalykų, tačiau, negailestingai atmesdamas kitus, sukuria klaidingas priešpriešas. Štai Makas sužavėtas pasakoja Dievui apie Trejybės asmenų bendravimą: "Aš visada maniau, kad Dievas Tėvas yra lyg viršininkas, o Jėzus vykdo nurodymus, na, paklūsta". Bet Dievas jam atsako:

"Makenzi, mes neturime aukščiausios valdžios [angl. final authority] sąvokos, tik bendrystę. Mes esame tarpusavio ryšių rate, o ne vadovavimo grandinėje... Tai, ką čia matai, yra santykiai, virš kurių nėra jokios valdžios. Mums nereikia vienam kito valdyti, nes visada linkime vienas kitam tik geriausio. Mums hierarchija neturi jokios prasmės. Tiesą sakant, tai tavo problema, ne mūsų."

Tai žmonės esą tiek "sugadinti", kad neįsivaizduoja, "kaip jie gali dirbti ir gyventi be jokių viršininkų". Bet Makas lieka skeptiškas. Juk visose mūsų institucijose, – politinėse, ekonominėse ar tiesiog santuokoje – visur egzistuoja viršus ir apačia. Tai esą "mūsų visuomenės jungiamasis audinys". Tėtė (Dievas Tėvas) nusivylęs teištaria: "Kaip gaila". Bet plačiau pakomentuoja Jėzus:

"Jeigu yra hierarchija, reikia taisyklių jai apsaugoti, reikia įstatymų ir prievartos; galiausiai susikuriate vadovavimo grandinę arba tvarkos sistemą, kuri santykius griauna, o ne kuria. Taigi dažniausiai patiriate vien tik galia paremtą santykį. Hierarchija primeta įstatymus ir taisykles ir tuomet prarandate tikrojo santykio, kurį mes jums numatėme, stebuklą."

Saraju, Šventoji Dvasia, dar prideda:
"Valdžia [angl. authority], kokią paprastai įsivaizduojate, yra tik pretekstas naudoti galią, kad kitas paklustų tavo norams... Jūsų pasaulyje asmens vertę nuolat nusveria sistemos prioritetas, ar tai būtų politinė, ekonominė, socialinė ar religinė sistema – tiesą sakant, bet kuri sistema. Pirma vienas žmogus, paskui keletas – ir galiausiai daugybė žmonių lengvai paaukojami tos sistemos labui ir jos tolesnio egzistavimo vardan."

Iš pirmo žvilgsnio pastabos priimtinos, nes iš dalies yra teisingos. Valdžia, valdžios struktūromis ir autoritetu tikrai gali būti ir yra piktnaudžiaujama. Bet Youngas visai ne tai turi omeny. Jis siekia daug toliau ir plačiau. Akivaizdu, kad jis turi esminių problemų su bet kokiu autoritetu (angl. authority dažniausiai verčiamu žodžiu "valdžia"). Nemėgsta (gal net labai) jokios vertikalės, jokios hierarchijos. Santykiai jam visa ko pradžia ir pabaiga. Prie jų, žinoma, niekaip nedera nei paklusnumas, nei nuolankumas, nei joks viršus ir apačia. Jo Jėzus sako: "Nuolankumas neturi nieko bendro su valdžia, ir tai nėra paklusnumas; tai meilės ir pagarbos santykis." Dėl to paklusnumas jau beveik išjuokiamas: "Mano valiai paklūstančių vergų man nereikia; aš noriu brolių ir seserų, kurie dalytųsi su manimi gyvenimu."

Tai baugina. Nes nei tikinčiam, nei netikinčiam žmogui ne tik kad nepadeda, bet kenkia. Kursto mąstymą, kuris turi liūdnų padarinių. Panašių į šiuos:

"[Makas:] Tau nelabai patinka religija ir institucijos, ar ne?.. [Jėzus:] Aš nekuriu institucijų. Niekada jų nekūriau ir niekada nekursiu. [Makas:] O kaip santuokos institucija? [Jėzus:] Santuoka nėra institucija. Tai santykis... Aš nekuriu institucijų, tuo užsiima tie, kurie nori žaisti Dievą. Todėl man nelabai patinka religija... Taip ne itin mėgstu politiką, kaip ir ekonomiką... Tai žmogaus sukurta siaubų trejybė, kuri niokoja žemę ir apgaudinėja tuos, kuriuos myliu."

Tai vienas iš tų knygos dialogų, kai tikinčiam skaitytojui turėtų įsijungti visi budrumo mechanizmai. Dialoge sakoma, kad nėra jokių Dievo įsteigtų institucijų. Neigiamos tokios autoriteto ir valdžios struktūros kaip valstybė, ekonomika, religija ir dar pažymimos nedviprasmiška etikete "siaubų trejybė". Jeigu Youngas omenyje turi nuodėmę šiose institucijose, kodėl to nepasako? Kodėl taip kategoriškai?

"Jėzus Dievo akivaizdoje yra paklusnusis ir laisvasis"

Pastarasis dialogas tarp Mako ir Jėzaus tikinčio žmogaus gyvenimui, mokinystei, etikai yra tikra katastrofa. Neįmanoma įsivaizduoti, kaip tikintys romano vertintojai, R. E. Olsenas ar kiti, randa jam pateisinimą, geba suderinti su Biblija. Niekas nesako, kad Dievas neatkuria žmogaus santykių. Bet juk Dievas veda ir į tam tikras tvarkos struktūras, autoritetu grįstas sistemas kaip santuoka, šeima, ekonomika, valstybė, bažnyčia?! Santykiai ir autoritetas juk niekaip neprieštarauja tarpusavyje?!

XX a. bene vienas pastabiausių šio klausimo pagrindėjų yra Dietrichas Bonhoefferis (1906–1945), savo mintis mums palikęs "Etikoje". "Dievas nori !!!, kad pasaulyje būtų darbas, santuoka, valdžia, bažnyčia, ir jis nori viso to per Kristų, Kristaus link ir Kristuje", rašo žymusis vokiečių teologas. Viso to pirmiausiai reikia Dievui, o ne žmogui, kaip mano Youngas. Bonhoefferis kalba apie keturis "mandatus" arba institucijas, keturias autoriteto struktūras, iš esmės norėtas ir įsteigtas Dievo. Pats Dievas "suteikęs dievišką autoritetą žemiškai institucijai". Nėra jokių 'natūralių’ autoritetų ar valdžių. Viskas, kas egzistuoja, yra įsteigta, suteikta Dievo. Dėl to nėra ir jokio neriboto autoriteto, o tik ribotas, Dievui pavaldus ir negalintis peržengti Dievo uždėto slenksčio. Bonhoefferis aiškina:

"Dievas nori, kad jo įsakymas žmogų visada pasiektų žemiškosios pavaldumo struktūros pavidalu, nustatyta viršūnių ir apačių tvarka". Tai tvarka, kuri "nėra tapati žemiškiems pavaldumo santykiams. Galingesnis jokiu būdu negali išnaudoti savo padėties silpnesniojo atžvilgiu vien tik dėl to, kad jis yra galingesnis, t. y. tarsi gavęs tą teisę iš Dievo. Dievo mandatas kaip tik yra tas, kuris žemiškuosius pavaldumo santykius savaip tvarko ir taiso."

Bonhoefferis primena, kad gali atsirasti "piktnaudžiavimo tiek viršūnėse, tiek apačiose". Dėl to ypač tikintieji visada turi priminti, kad visos pavaldumo struktūros pagrįstos Dievo mandatu. Youngo juodai baltas mąstymas Bonhoefferiui būtų visiškai nepriimtinas. Bonhoefferio minties laukas daug platesnis; jis geba matyti piktnaudžiavimą ir teisingą naudojimą, paklusnumą irlaisvę. Niekada negyvensime taip, kad neegzistuotų jokių paklusnumo ir priklausomybės santykių, tvirtina teologas. Ir ne šie santykiai yra problema, nes paklusnumas ir laisvė eina kartu: "Jėzus Dievo akivaizdoje stovi kaip paklusnusis ir laisvasis. Kaip paklusnusis jis vykdo Tėvo valią aklai sekdamas jam duotu įstatymu. Kaip laisvasis jis pritaria Tėvo valiai naudodamasis vien savo supratimu ir visiškai atvertomis akimis bei džiugia širdimi."

Šios bei kitos Bonhoefferio "Etikos" formuluotės yra labai pabrėžtai kristocentriškos. Mandatus jis laiko "Kristaus būties, t. y. Dievo meilės pasauliui ir žmonėms sandaromis, 'tvarkomis’." Mandatai pagrįsti Kristuje ir turi savo tikslą jame. Tai taip pat reiškia, kad pavaldumo santykiai ir pats autoritetas kyla iš Dievo ir yra jo palaikomi. Bonhoefferis, be abejo, pritartų, kad Trejybės asmenys tikrai yra "tobulame bendrystės rate" (kaip sako Youngas). Visi jie yra tokie kaip Dievas, jie yra Dievas. Bet tik Tėvas įsako, liepia, siunčia, apreiškia, o Sūnus paklūsta ir skelbia tai, ką liepia Tėvas; jis yra pasiuntinys. Jėzus visada vykdė savo Tėvo valią (Jn 4,34; Jn 15,10) ir nieko nedarė iš savęs (Jn 5,19), dėl to jis pripažįsta Tėvą kaip "aukštesnį" už save (Jn 14,28; 1 Kor 3,23; 11,3; 15,28). Jeigu pats Kristus savo Tėvui reiškė paklusnumą (Hbr 5, 8), tai ir žmogui paklusnumas nėra nei blogas, nei nežmoniškas ar vergiškas. Naujasis Testamentas įvairiuose kontekstuose akcentuoja ir moko paklusnumo (gr. hypotasso/hypotage – klausyti, būti klusniam, paklusti; pasklusnumas; žr. Rom 13,1; 1 Kor 14,34;15,27–28; 16,16; Ef 1,22; 5,21–22.24; Kol 3,18; 1 Tim 3,4; 1 Pt 2,18; 5,5; Hbr 12,9; Jok 4,7).

Jėzaus liudytojai pasaulyje

Tad, kaip matėme, Youngui sąmoningai ar nesąmoningai "Trobelėje" vėl nepasisekė pristatyti teisingo Dievo paveikslo. Toks radikalus bet kokio pavaldumo ir paklusnumo atmetimas ar tik nebus feministinės teologijos vaisius? O pabrėžtinas skeptiškumas bet kokios valdžios praktikai – gryno postmodernizmo? Bet kad ir kur tas šuo pakastas, viena aišku: Youngas tiesiai sako, kad Dievo įsteigtos institucijos yra išgalvotos žmonių. Ar tai erezija, ar ne erezija, čia nespręsime, bet, ko gero, ir Olsenas sutiktų, kad taip teigti yra klaidinga. Ir dar kaip klaidinga! Su kokiais padariniais!

Nes Dievo įsteigtos institucijos, tie mandatai yra būtent ta erdvė, kurioje mes gyvename ir veikiame; kurioje realizuojame ir išbandome savo krikščioniškumą; kurioje prisiimame atsakomybę, kad augtume tikėjime ir šventume. O Youngo "Trobelė", argi ji skatina tikintį žmogų siekti tos atsakomybės ekonomikoje, politikoje, net šeimoje? Juk ne?! Visiškai ne! Gal ta knyga kuo ir naudinga. Bet įstatymo, įsakymų ir paklusnumo niekinimu ji yra grynas pleištas krikščionių etikos pamate. Ir, nepaisant visų žodžių apie santykius ir jų svarbą, tikros socialinės etikos esmės joje nė kvapo. "Trobelės" skelbiamas tikėjimas yra "trobeliškas" tikėjimas: demonizuojantis baisiąsias pasaulio valdžių "sistemas", įsitikinimus verčiantis vien asmeniniu, privačiu reikalu ir nepaliaujamai "zulinantis" ach, kokių tobulų santykių klausimą. Nes tai labai madinga, tai skamba dvasingai ir naujoviškai – "trobeliškai", bet iš tikrųjų prieštarauja Evangelijai.

Be abejo, šiame straipsnyje paliestas tik vienas klausimas. O panagrinėti būtų verta ir daugiau. To nelabai reiktų, jeigu Youngas būtų pasiryžęs apsiriboti vien pagrindine, nekaltojo kančios, analize. Bet kadangi nusprendė mestis ir į šalutines, tradicinės teologijos ir etikos temas, tai ne tik pažadino sau naujų kritikų, bet ir, deja, nuvertino pagrindinę analizę. Skaitytojas lieka visiškai nepaskatintas elgtis taip, kaip būtent reikia: visiems autoritetams priminti, kieno ir kam jie yra paskirti būti autoritetais. Pats Bonhoefferis sako, kad "svarbiausia ne vien dievobaimingai gyventi, bet ir būti Jėzaus Kristaus liudytojais pasaulyje". Gali būti, kad vienam kitam "Trobelė" padės įgyvendinti pirmąją citatos dalį, bet antrąją – tikrai ne.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt