Narcisizmo kultūra

2010-11-26
Andrew Fellows
Šiuo rašiniu bandoma parodyti, kad modernus žmogus yra naujos psichologinės savimonės spąstuose. Savimonės, kuri yra ypač susidomėjusi savimi. Mes tapome narcisistų kultūra. Rašau iš Europos perspektyvos, taip, kaip tai matau.

Senoji graikų mitologija atveria mums duris į narcisistų pasaulį. Ji pasakoja apie labai gražų jauną vyrą vardu Narcizas. Jaunuolis buvo toks patrauklus, kad visos merginos jį įsimylėdavo. Narcizas gerai suvokė savo kerus ir todėl tapo arogantiškas bei išdidus. Nežiūrint moteriškosios lyties atstovių bandymų atkreipti jo dėmesį, jis ignoravo visas jų pastangas. Viena buvo ypač juo susižavėjusi ir darė išties viską, kad tik patrauktų jo dėmesį. Jai taip pat nesisekė. Mergina desperatiškai siekė mylimojo ir meldė deivės, kad Narcizas atsakytų palankiai. Bergždžiai. Galiausiai, sudužusia širdimi, nelaiminga įsimylėjėlė meldėsi, kad Narcizas pasimokytų, ką reiškia jausti meilę be atsako, kad patirtų, ką ji išgyveno. Į šią maldą buvo atsakyta.

Vieną dieną eidamas mišku Narcizas stabtelėjo prie skaidraus tvenkinio. Vaikinui pasilenkus atsigerti (buvo labai ištroškęs), jo žvilgsnį pagavo pats mieliausias vaizdas, kokį jis kada nors buvo matęs. Tą atvaizdą Narcizas iškart įsimylėjo ir taip prie jo prisirišo, kad nebegalėjo palikti tvenkinio ir visai prarado apetitą. Netrukus jo sveikata pašlijo ir jis ėmė nykti. Narcizas mirė badu, žiūrėdamas į savo atspindį vandenyje, siekdamas pasiekti vienintelį troškimo objektą – save.

Šis senovinis mitas yra tinkama modernios narcisistinės savimonės iliustracija. Šiandien šis terminas priklauso psichologijos pasauliui. Pirmasis jį pristatė Zigmundas Freudas, naudojęs šią sąvoką kalbėdamas apie ankstyviausias vaikystės pakopas, kai kūdikis dar neturi suvokimo apie už jo ribų egzistuojančią realybę. Kūdikiai neturi savimonės, skiriančios subjektą ir objektą. Mažylis žiūri į mamą ir tarsi sako: "Aš esu tu" (tu esi mano tąsa), o ne atskiria: "aš" ir "tu" (šiuo atveju įvertinamas tikras skirtumas tarp subjekto ir objekto).

Panašius polinkius Z. Freudas atpažino ir tirdamas suaugusius savo pacientus. Jie buvo ypač susitelkę ties savimi, ir tai iškreipė jų santykį su realybe. Todėl tokie žmonės negalėjo aiškiai atskirti savęs kaip subjekto ir to, kas egzistuoja už jų ("kito"). Jie buvo taip susikoncentravę ties savimi, kad prarado tikrovės už savo ribų suvokimą.

Kadangi narcisistai negali atpažinti nepriklausomo "kito" egzistavimo, jie yra linkę naudotis tikrove kaip veidrodžiu, kad atspindėtų signalus sau patiems. "Kitas" jiems egzistuoja tam, kad darytų įspūdį, garbintų ir guostų. Narcizas yra taip susitapatinęs su savo poreikiais, kad kitas žmogus jam yra tik tam, kad juos patenkintų.

Savo knygoje "Narcisizmo kultūra" (The Culture of Narcissism) Christopheris Laschas narcisistinę asmenybę apibūdina taip: "Narcisistas gali funkcionuoti kasdieniame gyvenime – ir dažnai yra labai patraukli asmenybė. Tačiau nuvertindamas kitus žmones ir stokodamas smalsumo jiems, toks asmuo nuskurdina asmeninį savo gyvenimą. Turėdami labai mažai galimybių atsiskirti, narcisistai gali būti priklausomi nuo nuolatinio kitų žmonių pripažinimo bei žavėjimosi. Tuo pačiu metu jų emocinės priklausomybės baimė, taikoma manipuliacija, išnaudojantis požiūris į asmeninius santykius padaro šiuos santykius prėskus, paviršutiniškus ir iš esmės nepatenkintus. Narcisistas yra linkęs į nuobodulį, per daug nevarginančias greito intymumo paieškas, ieško emocionalumo per daug į tai neįsitraukdamas".

Į narcisizmo būseną svarbu žvelgti kaip į reakciją į skausmą bei praradimą sąveikaujant su objektyviu pasauliu. Kiekvienam reikalingas "kitas" tam, kad susiformuotų sveika savęs reprezentacija. Save pažįstame tik palaikydami santykius su kitais. Mes negalime pažinti savęs už bendruomenės ribų. Jei ankstyvoje vaikystėje gyvename tokioje aplinkoje, kurioje esame vertinami, susikuriame sveiką savęs įvaizdį. Tuomet esme pajėgūs su "kitu" elgis ne kaip su veidrodžiu, atspindinčiu signalus į mus pačius, o kaip su išties tikrais ir atskirais individais.

Tačiau jei be perstojo gauname neigiamų pranešimų apie save, mūsų savęs suvokimas yra blogas. Tai patiriama kaip tam tikras deficitas, arba tuštumas. Būdas deficito problemai spręsti yra kompensacijos: "žengiama į save", kur mes sukuriame savo pačių reprezentacijos sistemas. Štai kodėl narcisistai turi tokią savimonę. Kiekviena interakcija su objektyviu pasauliu jiems yra pastangos sukurti (ir perkurti) save. Tačiau tai daroma kito, kuris nėra vertinamas kaip tikras ir atskiras, sąskaita.

Kaip psichologinis asmenybės sutrikimas, narcisizmas yra labai retas. Tačiau ši būsena yra modelis, padedantis suprasti mūsų kultūrą. Joje esama veiksnių, kuriančių naujo pobūdžio narcisistines asmenybes. Gyvename unikaliame "aš" amžiuje. Nors žmonės apskritai yra savanaudžiai nuo nuopuolio laikų, narcisizmas yra kažkas unikalaus. Tai nėra žmonijos būsenos metafora, veikiau – būdas dabartinių socialinių ir ideologinių pokyčių psichologiniams poveikiams mūsų kultūroje suprasti.

Narcisizmą taip pat svarbu atskirti nuo moderniojo individualizmo. Individualizmas yra ekonominio "aš", o narcisizmas – psichologinio "aš" apibūdinimas. Individualizmas nusako turto ir materialių patogumų siekį. Narcisizmas – tapatybės ir asmeninės gerovės paieškas. Štai kodėl manau, kad narcisizmo modelis apibūdina naują žmogaus savimonės būvį – tokį, kuris tikrovės prigimtį apibrėžia kitaip. Tai tikrai gali būti apaštalo Pauliaus žodžių apie paskutinį žmonijos etapą išsipildymas: "Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos" (2 Tim 3, 1–2).

Tam, kad bažnyčia suprastų savo misiją XXI a., labai svarbu suprasti šios naujos sąmonės iššūkius. Šiame darbe noriu pateikti bendrąją narcisistinės kultūros apžvalgą.

I. Narcisizmo priežastys

Narcisizmas neatsirado vakuume. Jis buvo tiesiogiai nulemtas idėjų. Moderniaisiais laikais (pradedant nuo XVI a.) Vakarų kultūra perėjo keturis "idėjos apie pasaulį" etapus. Norėdami suprasti narcisizmo reiškinį, turime paanalizuoti šių idėjų tėkmę.

Pirmoji fazė – judėjo-krikščioniška pasaulio idėja

Jos šaknys yra Trivienio Dievo, kuris yra kūrinijos priežastis, asmens realybė. Viso, kas egzistuoja šaltinis yra Jame. Tai sudaro dievocentrišką pasaulį. Mes egzistuojame Jam ir esame pašaukti gyventi gyvenimus atsiliepdami į Jo buvimą, kuris pripildo dangų ir žemę. Kadangi Dievas yra centre, esame priklausimo nuo Jo apreiškimo kaip tiesos pamato. Biblija yra pakankamas epistemologinis pagrindas suprasti pasaulį, kuriame gyvename.

Antroji fazė – humanistinė pasaulio idėja

XVIII a. Apšvieta suteikė žmonėms pakankamai užtikrintumo, kad šie į tikrovės centrą iškeltų save pačius. Tai buvo radikalus posūkis ir suteikė civilizacijai tokių pagrindų, su kuriais dar niekada nebuvo eksperimentuota. "Žmogus yra visų dalykų matas" – tai tapo nauju centru ir reiškė, kad dabar žmogaus "aš" tapo visiškai save palaikantis. Žinojimo prasme vien tik žmogaus protas tapo visos tiesos pagrindu. Ši humanistinė pasaulio idėja davė didžiulių dividendų mokslui ir technologijai. Pažangos lygis, atrodė, pateisina egocentrišką pasaulį.

Dėl mūsų tyrinėjimų intereso reikia atkreipti dėmesį į tai, kad humanizmas savo esme yra egocentriška pasaulio idėja. Narcisizmas glūdi pačiuose jo pamatuose.

Trečioji fazė – skeptiška pasaulio idėja

Filosofijos baruose gana greitai pastebėta, kad autonominis protas nėra pakankamas pagrindas žinojimui. Tai suteikė postūmį skepticizmui, nuo kurio filosofija niekada taip ir neatsigavo. Realybės centre esantis "aš" pradėjo jausti tam tikrą nesaugumą kalbant apie tiesą.

Didėjant nesaugumui, stiprėjo nuojauta, kad pasaulis yra didesnis, nei kad kada nors įsivaizdavome. Modernusis "aš" pasijuto visai nereikšmingas. Tapome lyg mažyčiai taškeliai plačiojoje visatoje. Tai paskatino bėgti į savo vidų ir savimonės augimą. Auganti visata suspaudė modernųjį "aš", sukurdama mumyse savęs supratimo deficitą. Turėjome gręžtis į save ir kurti save patys. Tai buvo pabėgimas nuo realybės į save.

Ketvirtoji fazė – narcisistinė pasaulio idėja

Iki pat Apšvietos religija buvo integralus savo tapatybės suvokimo taškas. Po to visa atsakomybė už tai teko filosofijai ir mokslui. Kai šie nesugebėjo pateikti pozityvaus vertės jausmo, nebeliko nieko kito, kaip tik užsisklęsti savyje. Tuomet "aš" turėjo pradėti tarnauti "aš". Buvo pasitraukta iš objektyvaus pasaulio į narcisizmą. Kai tai, kas buvo išorėje, nesugebėjo parūpinti sveiko savęs suvokimo, užsisklendėme ir pabandėme patys save statydinti.

Pateikęs tokią bendrąją apžvalgą, norėčiau šiek tiek smulkiau panagrinėti narcisizmo priežastis.

Moderniosios filosofijos kryptys

René Descartes’as yra žinomas kaip moderniosios filosofijos tėvas. XVI a. jis norėjo nugalėti skepticizmą atrasdamas nenuginčijamą žinojimo pradžios tašką. Šis pradinis taškas atsispindi gerai žinomame teiginyje: "Mąstau, taigi esu". Šiame pareiškime labiausiai pastebima tai, kad "aš" yra pradinis tiesos taškas. Matome, kad Descartes'as brėžia liniją tarp "aš" kaip subjekto ir objektyvaus išorinio pasaulio.

Tai funkcionuoja kaip paradigmos pokytis savojo "aš" ir augančio subjektyvumo link. Narciziškumo sėklos – R. Descartes'o rankose. Viskas prasideda nuo "aš". Tai labai skiriasi nuo prieš tai buvusių "žinojimo" būdų. Šia prasme R. Descartes'as yra moderniojo filosofinio apsėdimo, kuriame "aš" yra viskas, pradininkas.

Nors R. Descartes'o mintys suteikė didelio tikrumo dėl žmogaus galimybių atrasti nenuginčijamą tiesą, matome, kad tuopat metu jose visada slypėjo ir skepsis. Taip yra todėl, kad mąstytojas pradeda nuo abejonės. R. Descartes'as yra pasakęs: "Nagi, abejokim, kad kažkas egzistuoja". Tada jis padarė išvadą, kad šis dvejonės veiksmas buvo mintis, ir ši mintis pateikta kaip įrodymas egzistencijai. Taip ir radosi: "Mąstau, taigi esu".

R. Descartes'o metodo tvarka parodo, kad už moderniosios filosofijos projekto visada slypėjo abejonių. Štai kodėl jis taip greitai atsikūrė. Jau XVIII a. filosofinės srovės modernizme pradėjo nusileisti skepticizmo spaudimui. Pradedant nuo Davido Hume'o, tikrumo savimi idėja (faktas, kad protas negali suprasti tiesos) buvo nuolat kvestionuojama.

R. Descartes'o amžininkas Blaise'as Pascalis sugebėjo įžvelgti, kaip tiksliai visa tai baigsis. Jis pareiškė, kad R. Descartes'as "padarė viską, išskyrus tai, kad neišsaugojo Dievo pozicijos, o tuo pačiu – žmogaus prasmės. Mūsų žinojimas visada leidžia mums padaryti labai daug – bet jis atskleidžia mus kaip mažus, neesminius ir nemokšas. Žmogus pats savaime yra menkas pagrindas tiesai".

Į filosofinį skepticizmą buvo bandoma atsakyti labai skirtingai. Vienas iš įtakingiausių atsakymų buvo Romantizmas (XVIII a.–XIX a. pabaiga). Tai buvo judėjimas, kurio atstovai buvo labai susitelkę į save, dažnai netgi atmesdami objektyvųjį pasaulį. Romantizmas suteikė galimybę savajam "aš" realybę interpretuoti nepriklausomai. Naujoji epistemologija koncentravosi į intuiciją, emocijas, sąmonės tėkmę ir vaizduotę. Nuo Romantizmo laikų filosofija niekada nebepabėgo nuo šio nuolatinio, į žmogaus vidų nukreipto rūpesčio.

Ekstremalia forma tai atsiskleidžia postmoderniosiose filosofinėse srovėse. Be vilties atrasti tiesą, nebelieka nieko – tik "aš", kuris konstruoja realybę tam, kad įvykdytų savo paties nusibrėžtą programą ir patenkintų asmeninius troškimus.

Moderniojo mokslo srovės

Moderniojo mokslo pasiekimai suteikė ankstyvą tikrumo savimi jausmą. Beveik niekas neabejojo, kad turint pakankamai laiko gali būti įmintos visos pasaulio mįslės. Jei išsilavinusio XIX a. europiečio kas nors būtų paklausęs: "Kas yra tiesa?", jis būtų atsakęs: "Mokslas yra tiesa". Nors filosofija galėjo nuvesti į skepticizmą, mokslas klestėjo. Visi tikėjo, kad jau priartėta prie vieningos žinojimo teorijos.

Įžengus į XX a., šis tikrumas gerokai subliūško. Taip atsitiko dėl "naujojo mokslo", kuris atvėrė visai naujus tikrovės matmenis. Reliatyvumo ir kvantinės teorijos atskleidė nenuspėjamas tikrovės dalis ir atvėrė senosios perspektyvos ribotumą.

Vykstant šiai raidai, psichologijos disciplina atskleidė pasąmonę. Nepermatoma, paslaptinga subjekto pusė išnešta į šviesą. Mokslas buvo tarsi pažemintas. Padaręs tokią neįtikėtiną pažangą, jis nepajėgė paaiškinti to, kas yra svarbiausia žmonijai – mūsų pačių. Ir nors Z. Freudas labai stengėsi moksliniais būdais paaiškinti "aš", psichologija nesugebėjo pasiūlyti teorijų ir prognozių, kurios galėtų būti nors kiek veiksmingos, lyginant su tomis, kurios buvo susijusios su fiziniu pasauliu. Mokslas pasirodė esąs silpnas, kai atėjo metas peržengti vidinius "aš" barjerus.

Tai buvo dar vienas veiksnys, paskatinęs trauktis iš objektyviojo į subjektyvųjį savojo "aš" pasaulį. Kadangi mokslas nepajėgė suteikti savęs supratimo, žmonės vėl užsisklendė į save tam, kad sukurtų tą supratimą.

Brianas Appleyeardas savo knygoje "Suprasti dabartį" rašo: "Pasaulyje, kuriame mokslinės žinios veikia taip, kad kolonizuoja visą visatą, savasis "aš" tampa saugia užuovėja. Čia mes esame saugūs nuo bet kokio įsiveržimo. Galime rasti prieglobstį nuo amžinųjų, mokslo pasiūlytų klajonių. Taigi "aš" pabėgimas yra tai, kuo mes kiekvieną akimirką naudojamės kaip gynyba. Apiplėštas nuo suvokiamos religinės reikšmės ir pasimetęs plačioje technologinėje sistemoje, "aš" pasitraukia ugdyti savęs, laikydamas tai būdu įgyti savo tapatybę."

2. Narcisizmo padariniai

Narcisistinės tendencijos pastebimos visoje modernybėje. Tai tapo nauja pasaulėžiūra – "aš" pasaulėžiūra. Šioje dalyje paryškinsiu keletą esminių mūsų kultūrinio gyvenimo sričių, kuriose tai matoma.

Istorinės sąmonės praradimas

Modernusis "aš" tik labai menkai jaučia santykį su istorija. Istorija neturi prasmės, ji tiesiog yra. Mes nebejaučiame didelio artumo savo protėviams. Dalyvavimo didžiojoje istorijoje jausmas išgaravo. Tai yra natūrali narcisizmo pasekmė. Jei prarandame sąlytį su išoriniu pasauliu ir sprendžiame apie tikrovę pagal tai, kas veikia mūsų "aš", prasmingai egzistuoti gali vien tik dabartis. Istorija tampa kažkas nerealaus.

Taip įsisuka ydingas ratas. Kuo labiau netenkame sąlyčio su istorija, tuo labiau esame įkalinami narcisistinėje perspektyvoje. Taip nutinka todėl, kad pati istorija pateikia pasakojimą, suteikiantį prasmę pasauliui, didesniam nei "aš". Kai gyvo santykio su praeitimi netenkama, tuo pačiu prarandama ir istorijos galia kreipti mus į didesnę realybę.

Čia turime pastebėti, kad ši istorijos netektis turi didelę įtaką krikščionių bendruomenei. Jei esame narcisistinės sąmonės ribose (o mes esame), prarandame savo tikėjimo, kuris yra istorinis, kontekstą. Mirtis, prisikėlimas ir Kristaus užžengimas į dangų narcisistams neturi daug prasmės.

Vartotojų visuomenė

Narcisizmo kultūra tobulai tinka vartotojų visuomenei, nes vartotojų visuomenė "aš" iškelia į tikrovės centrą. Jis vadovauja mūsų pasirinkimams, teikiamoms pirmenybėms ir troškimams. Visa visuomenė yra pavaldi tokiai realybei – "aš" yra gerai įsitvirtinęs centre.

Vartotojiškumas yra susijęs su pramonės revoliucija ir masinės produkcijos jėga. Ankstyvosiomis pramonės revoliucijos dienomis darbdaviai savo darbininkus matė tik kaip gamintojus. Jiems mažai rūpėjo, kuo šie užsiima laisvalaikiu. Nedaug kas numatė, kad visuomenė, pastatydinta ant masinės produkcijos, reikalauja ir masinio vartojimo organizavimo. Tam, kad jis vyktų, reikia sukurti vartotojo poreikius. Tai įgyvendinta sukūrus santykį tarp produkto ir tapatybės. Prekės turi gebėti suteikti statusą ir prestižą. Tobulas įrankis tam yra reklama. Tačiau jos tikslas – ne tiek suteikti informacijos apie produkto pranašumus, kiek reklamuoti vartotojiškumą kaip gyvenimo būdą. Reklama sukūrė savo pačios produktą – vartotoją.

Moderniaisiais laikais vartotojiškumas yra esminė dalis to, kaip modernus "aš" konstruoja savo tapatybę. Įvyko šioks toks poslinkis nuo Descartes'o "Mąstau, taigi esu" į "Perku, todėl esu".

Nauji subjektyvumo mene lygmenys

Narcisizmo kultūra praranda grožio suvokimą už savojo "aš" ribų, nes pasitraukiama iš objektyvaus pasaulio ir pasineriama į subjektyvumą. Tai atsispindi didelėje modernaus meno kūrinių dalyje, kuriuose dėmesys krypsta į menininko subjektyvumą. Menas tampa tobulu tarpininku narcisizmui išreikšti. Jis daugiau nebeegzistuoja išorinės reikšmės labui – kažkam už meno kūrinio ribų. Kaip pastebėjo vienas meno kritikas: "Menas jau nebeatveria langų į tikrovę už mūsų ir mūsų pasaulio. Dabar akcentas yra vidinė menininko tikrovė, o ne tai, kas kitapus jos".

Tačiau tai nereiškia, kad subjektyvus menas neturi prasmės. Aš nenoriu pasakyti, kad subjektyvumas padaro meną blogą – tiesiog pastebiu, kad radusis tendencijai mene atspindėti subjektą atmetant objektą, meno dėmesio centras pasislinko narcisistinės kultūros link. Menas pasirinko šią kryptį todėl, kad nebepuoselėjama viltis, jog prasmė ir tiesa gali būti rastos kokiame nors šaltinyje už savojo "aš" ribų.

Čia ir vėl sukasi tas pats ydingas ratas, nes modernusis menas komunikuoja ir stiprina "aš" pasaulėžiūrą.

Terapinė kultūra

Narcisizmo kultūra sukūrė "psichologinius" vyrą ir moterį. Mūsų savimonė dabar yra kur kas labiau vidinė. Gerovės jausmas tampa svarbesnis nei išorinės realybės reikalai (pvz., paskolos įmokos, darbo paieškos ir kt.).

Narcisistai yra išalkę momentinių asmeninės gerovės ir saugumo iliuzijų. Tai ypač pastebima turtingesnėse visuomenėse, kuriose esminiai žmonių poreikiai (maistas, drabužiai, namai) jau yra patenkinti, tad rasti savo tapatybę tampa daug svarbiau nei, pavyzdžiui, išlaikyti santuoką.

Asmeninės gerovės poreikis sukuria didžiulę rinką psichoterapeutams – profesijai, kuri sukurta padėti jaustis geriau. Psichologų skaičius, palyginti su kitomis profesinėmis grupėmis, yra vienas iš tų, kuris auga sparčiausiai. Tai atspindi naują madą.

Šiuolaikinio psichologų poreikio nereikia atmesti. Jų teikiamos paslaugos yra būtinos ir laikytinos svarbiomis krikščionių bendruomenėse. Tačiau turime įžvelgti ir pavojų, nes krikščionių bendruomenės vis labiau įsivelka į terapijos rūbą ir daroma vis daugiau kompromisų su tiesa.

3. Vaistai nuo narcisizmo

Kadangi narcisizmo kultūra nusako naują savimonės būseną, greitai veikiančio vaisto nuo jos nėra. Tai tapo integrali dalis to, kaip modernusis "aš" mato tikrovę – nauja ontologine būsena. Kad ir kaip būtų, atpirkimo teologija neleidžia mums būti fatalistais. Yra priemonių, kurių ėmęsi galime pasipriešinti polinkiui susitelkti vien į save ir palaikyti tokį santykį su tikrovę, koks jis buvo suplanuotas Dievo.

Didžiausias ginklas prieš narcisizmą yra tikrovė. Narcisizmas yra iškilęs ant gigantiškos iliuzijos – tos, kuri iškreipia subjekto / objekto santykį, ir tam, kad pasipriešintume narcisizmui, turime pasitraukti nuo iliuzijos į tikrovę. Paminėsiu keturis dalykus, reikalingus tikrovei atkurti.

Dievo tikrumas

Vien tik Kūrėjo šlovė yra pakankamai galinga, kad išvaduotų mus nuo ekstremalaus mūsų savanaudiškumo. Dievas, apreiškęs save Biblijoje, pirmiausia yra "kitas" savo buvimo esme. Jis suardo visas mūsų kategorijas ir yra visiškai nevaldomas. Narcisistas visą tikrovę verčia paklusti savo paties planams, bet susitikimas su tikru ir gyvu Dievu visa tai apverčia aukštyn kojomis. Dievas, kaip "kitas", verčia mus pamatyti, kad jis yra tas, "kurio centras yra visur ir kurio periferijos nėra niekur". Pažinti šį Dievą – tai išsivaduoti nuo egocentrizmo ir į centrą iškelti kitą.

Žmogiškumo tikrovė

Dėl perdėto susidomėjimo savimi modernioji dilema yra antropologinė. Mes esame susipainioję bandydami suprasti, kas yra žmogus. Į šį klausimą atsako du žodžiai sukūrimo istorijoje.

Kūriniai
Tai parodo, iš kur ateina mūsų gyvenimai. Pripažinti savo, kaip kūrinio, statusą, taip pat reiškia atsitraukti nuo narcisizmo. Taip yra todėl, kad narcisistai tiki, jog savo gyvenimus jie gali kurti patys. Būti kūriniu – tai būti išlaisvintam nuo šio melo. Mes nesame save kuriantys kūriniai – esame kilę iš "kito". Būti sukurtam – tai pripažinti Nesukurtojo realybę. Pripažinti savo šaltinį.

Atvaizdas
Žmogus yra Kūrėjo reprezentacija. Reikalas tas, kad atvaizdas pats iš savęs yra niekas. Ką matome, kai rytą stovime prie veidrodžio? Nieko daugiau, tik savęs reprezentaciją. Atvaizdas veidrodyje egzistuoja tik todėl, kad jis atspindi tikrovę. Tą akimirką, kai žmogus pasitraukia nuo veidrodžio, atspindys dingsta. Tas pats įvyksta, kai pasitraukiame nuo Dievo – nusisukame nuo to, kurį atvaizduojame. Tai turi mums priminti, kad tikri tampame ne sukūrę savo paties tapatybę, bet susisiedami su Tikriausiuoju – tuo, kurį atspindime. Olandų teologas Hermanas Dooyaweerdas tai labai gerai apibūdina sakydamas, kad "žmonės negali atrasti savęs niekaip kitaip, tik atsiremdami į atspirties tašką už mūsų pačių – santykį su savo šaltiniu".

Tokia yra buvimo žmogumi tikrovė. Štai kodėl savęs pažinimas ateina tada, kai nusisukame nuo savęs į Tą, kurį atvaizduojame. Taip mes tampame tikri.

Bendruomenės tikrovė

Dalis buvimo Trivienio Dievo atvaizdu yra tai, kad esame sukurti bendruomenei. Taip kaip jis egzistuoja bendruomenėje, taip ir mes. Kai atsitraukiame nuo bendruomenės, tampame mažiau nei kad esame sukurti būti. Bendruomenės vertė yra nuolatinis priminimas apie kitus. Tai visada stumia mus išeiti iš savęs. Negali būti bendruomenės, kai gyvenama egocentriškai. Bendruomenė egzistuoja tik tada, kai kiekvienas narys pripažįsta, kad yra daugiau nei vienaskaita, kad egzistuoja ir "kitas". Modernybė sukūrė destruktyvų bendruomenei sociologinį kontekstą. Turime siekti tikslinių bendruomeniškumo formų tam, kad nugalėtume narcisizmo sroves.

Grožio tikrumas

Garsiajame F. Dostojevskio romane idiotas vis kartoja, kad "grožis išgelbės pasaulį". Susitikimas su grožiu labai daug prisideda prie narcisisto išgelbėjimo. Taip yra todėl, kad tikrasis grožis, bet kokia savo forma, turi transcendentinių ypatybių, kurios visada traukia mus už savo ribų. Esame nunešami į tokias sritis, kurios yra už tų, kuriose mes galime ką nors valdyti, ir prikausto mūsų žvilgsnį. Tai galingas "kito" patyrimas. Net nebandydami suprasti kaip ir kodėl, turime atsiverti mus supančiam grožiui. Modernus žmogus išseko ir tapo ciniškas grožiui. Tačiau grožis turi jėgą perskrosti įkalintą "aš" ir grąžinti mus į tikrovę. Niekada neturime sumenkinti jo galios. Moderniajame kontekste grožis turi būti esminis dirbant apologetinį darbą, nes Tiesa be grožio negali pasiekti narcisisto.


Andrew Fellows yra Anglijos L’Abri direktorius. Prieš tai tarnavo vienos bažnyčios Anglijos šiaurėje pastoriumi. Jis daug keliauja po pasaulį ir skaito paskaitas įvairiomis temomis. Ypač domisi krikščionybės ir šiuolaikinės kultūros sąveika.

žr. http://www.labri.org ir http://www.labri-ideas-library.org

Šaltinis: "Langas", 2 (ruduo 2010)
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt