Mokslas ir tikėjimas nesuderinami?

2010-11-16
Alister McGrath
Ar gamtos mokslai meta iššūkį krikščioniškam tikėjimui? Šiuo metu tai aktualus klausimas, kurį itin sureikšmino tokie darbai, kaip Richardo Dawkinso "Dievo iliuzija" (The God Delusion; žr. http://www.dievoiliuzija.lt ). "Tikri mokslininkai netiki Dievu!" - Dawkinso darbų skaitytojai ne kartą susidurs su šia skambia fraze. Atrodo, jog nemažai vakariečių pasirengę priimti ją tarsi šio amžiaus išmintį. Kiek patikima ši idėja? Kaip į ją turėtų reaguoti krikščionys? Šiuo metu tai vienas didžiausių tikėjimui viešai mestų iššūkių ir mums reikia žinoti, ką atsakyti.

Iš tiesų viskas yra daug sudėtingiau. Ne tik Richardas Dawkinsas užtikrintai tvirtina, kad mokslas - ypač evoliucinė biologija - veda į ateizmą. Ši frazė skamba ir tarp daugelio krikščionių fundamentalistų, kurie teigia, jog darvinizmas būtinai yra ateistinis. Daugelis stebisi, kodėl tiek daug krikščionių, ypač Amerikos evangelikalų, apskritai nelabai pasitiki mokslu, ypač evoliucijos teorija. Evangelikalams būdinga pabrėžti Rašto autoritetą, todėl ne nuostabu, kad šis judėjimas taip susirūpinęs mokslo pasiekimų metamais iššūkiais Biblijos autoritetui, tradiciniam sukūrimo interpretavimui. Mano tikslas - aptarti šiuos svarbius klausimus, pradedant Dawkinso, kuris šiuo metu yra tarsi aukščiausiasis tikėjimo sistemos "mokslas paneigia Dievą" kunigas, mintimis. Tačiau prieš tai papasakosiu apie save.

Mano liudijimas

Gamtos mokslus pamėgau būdamas devynerių ar dešimties metų. Mane žavėjo naktinio dangaus grožis, troškau jį patyrinėti. Ieškodamas knygų apie astronomiją išverčiau visą mokyklos biblioteką ir net susikonstravau mažą teleskopą, kuriuo galėjau stebėti Jupiterio palydovus. Maždaug tuo pat metu mano dėdė, dirbęs vienos Belfasto ligoninės patologijos skyriuje, atidavė man seną vokišką mikroskopą, kuriuo galėjau tyrinėti dar vieną naują pasaulį. Jis iki šiol stovi ant mano studijų stalo tarsi primindamas gamtos galią sudominti, suintriguoti ir išprovokuoti klausimus.

Vienas iš tų klausimų mane ypač neramino. Paauglystėje mane buvo persmelkęs tokių autorių, kaip Bertrandas Russellas, nekritiškas ateizmas. Maniau, kad ateizmas yra natūrali mokslo žinių įgijusio asmens, tokio kaip aš, būsena. Gamtos mokslai užvaldė intelektualinę erdvę, kurioje kadaise viešpatavo dabar jau apleista idėja apie Dievą. Dievas buvo grėsmingas praeities reliktas, kurį mokslo pasiekimai įrodė esant iliuzija.

Kas tada yra gyvenimas? Kokia jo prasmė? Mąstydamas apie mokslo galimybes ir galią, palaipsniui priėjau prie išvados, jog nėra prasmės gyventi. Aš esu aklų kosminių jėgų atsitiktinis šalutinis produktas, visatos, kurioje galima šnekėti tik apie kryptį, bet ne apie tikslą, gyventojas. Tai nebuvo labai žavi mintis, tačiau šios idėjos silpnumas ir menkumas man liudijo jos tikrumą. Tai buvo taip nepatrauklu, jog turėjo būti teisinga. Turiu pripažinti, kad buvau kiek pasipūtęs ir jaučiausi intelektu pranokęs tuos, kurie atrado ramybę ir pasitenkinimą tikėdami Dievu. Man buvo akivaizdu, jog mokslas reikalauja ateizmo, ir troškau eiti ten, kur mane nuves mokslas.

Aš tęsiau matematikos, fizikos, chemijos studijas ir galiausiai laimėjau stipendiją chemijos studijoms Oksfordo universitete. Likus vos keliems mėnesiams iki išvažiavimo į Oksfordą aš pradėjau skaityti mokslo istoriją ir filosofiją nagrinėjančią literatūrą. Ši studijų sritis man kėlė nepasitikėjimą, buvau linkęs ją laikyti žmonių, kuriems tai kėlė grėsmę, neišmania gamtos mokslų neabejotinų faktų ir paprastumo kritika. Perskaitęs kelias šios srities knygas, rastas skurdokoje koledžo bibliotekoje, suvokiau, jog turiu kai ką rimtai permąstyti. Neprotingas tamsumas stato nereikalingas kliūtis nepalenkiamų mokslo pasiekimų kelyje, tačiau mokslo istorija ir filosofija kelia teisingus klausimus apie mokslinio pažinimo patikimumą ir ribotumą. Su tokiais klausimais iki tol nebuvau susidūręs.

Kai 1971-ųjų spalį atvykau į Oksfordą, pasiruošęs rimtoms chemijos studijoms, suvokiau, jog teks daug ką permąstyti. Iki tol aš maniau, kad jeigu mokslas neturi atsakymo į klausimą, jo iš vis neįmanoma rasti. Tačiau dabar pradėjau suvokti, kad moksliniai metodai gali būti riboti, o už tų ribų gali atsiverti plačios intelektinės, estetinės ir moralinės erdvės.

Mokslas ir tikėjimas

Dabartinių ateistų raštuose vis pasikartoja tvirtinimas, kad gamtos mokslai sugriauna bet kokį pamatą tikėjimui Dievu. Teigiama, kad Dievu tikintys žmonės paprasčiausiai bėga nuo įrodymų. Vienas iš esminių įtakingos Dawkinso knygos "Dievas" argumentų yra tai, kad religinis tikėjimas yra iracionalus. "Suvyniotos į vatą tikinčios galvos turi imunitetą argumentams, - pareiškė jis. - Tikėjimas nemąsto ir yra akivaizdžiai žalingas, nes neieško pateisinimo ir nepakenčia argumentų". Visa tai būdinga Dawkinso pagyrūniškam stiliui, kurį jis vartoja nepaisydamas įrodymų ir tikslumo. Pažvelkime į tai šiek tiek detaliau.

Kiekvienas pripažins, jog mokslas yra pati saugiausia mums prieinamo pažinimo forma. Iš kur mes žinome, kad cheminė vandens formulė yra H2O? Kaip mes sužinome DNR struktūrą? Atsakymas paprastas: tai mums atskleidžia moksliniai įrodymai. Nemanau, kad kas nors tuo abejotų. Dawkinsas yra teisus, šlovindamas mokslą dėl gebėjimo pateikti aiškius, patikimus atsakymus į kai kuriuos svarbius klausimus, pavyzdžiui, kaip perduodama genetinė informacija.

Tačiau pažvelkime į kitą klausimą: "Kokia gyvenimo prasmė?" Tai aiškus ir svarbus klausimas! Tačiau ar gali mokslas į jį atsakyti? Dawkinsas atsako, jog mokslas atskleidžia gyvenimo beprasmybę - taigi, nėra prasmės gyventi. Tačiau ar jis teisus? Pažvelkime į išmintingus žodžius, kuriuos užrašė vienas šviesiausių Oksfordo mokslininkų Peteris Medawaras (1915-1987), kuris už savo darbą imunologijos srityje laimėjo medicinos Nobelio premiją. Gyvenimo pabaigoje išleistoje knygoje, pavadintoje "Mokslo ribos", Medawaras svarsto, kaip tikrovės prigimtis apribojo mokslo galimybes. Pabrėždamas, jog mokslas yra iš tiesų sėkmingiausias sumanymas, kuriuo žmonija kada nors buvo užsiėmusi, jis atskiria klausimus apie materialios visatos organizaciją ir struktūrą nuo transcendentinių klausimų, į kuriuos turėtų atsakyti religija ir metafizika.

P. Medawaras, kaip ir daugelis mokslininkų, mano, kad mokslas negali atsakyti, ar yra Dievas. Jis negali paaiškinti, kodėl mes esame (nors gali pateikti labai įdomių prielaidų, kaip mes čia atsiradome). Kai užduodame klausimus apie prasmę, tikslą ir vertę, mokslas tampa aklas. Ir tai nėra mokslo kritika. Tai paprastas, pagarbus pripažinimas, kad mokslas turi ribas. Daugelis mokslininkų pripažįsta savo metodų ribotumą ir, kai kalbama apie iš tiesų svarbius gyvenime dalykus, be jokių problemų atsakymų ieško kitur, tačiau Dawkinsas yra išimtis.

Dawkinso veikalas "Dievo iliuzija" pasirodė 2006 metais, kaip ir Harvardo universiteto astronomijos profesoriaus Oweno Gingericho knyga "Dievo visata" (God's Universe) bei žymaus "Žmogaus genomo projekto" direktoriaus Francio Collinso knyga "Dievo kalba" (The Language of God; liet. 2006). Abu šie mokslininkai aistringai ir atkakliai įrodinėja, kad krikščioniškas tikėjimas padėjo jiems suvokti pasaulyje prasmę, kuri stipriai rezonavo su jų moksline karjera ir tyrimais. Tai įrodo, jog mąstantys žmonės gali būti iškilūs, savo amžininkų pagarba bei pripažinimu besidžiaugiantys mokslininkai ir tuo pačiu tikėti Dievu.

Tikėjimas Dievu nėra iracionalus, bet sveikai racionalus ir atveria puikų būdą įprasminti dalykus. Labai gražiai yra pasakęs C. S. Lewisas: "Aš tikiu krikščionybe, kaip kad tikiu, jog saulė patekėjo - ne tik todėl, kad aš ją matau, bet todėl, kad dėl jos aš matau visa kita". Kalbant filosofiškai, Dievas yra geriausias paaiškinimas, kodėl viskas yra taip, kaip yra. Mes negalime įrodyti, kad Dievas yra, kaip ateistai negali įrodyti, kad Dievo nėra. Tačiau mes visi - tiek krikščionys, tiek ateistai - statome savo gyvenimą bent ant kelių tikėjimo tiesų, kurių negalime įrodyti. Taip paprasčiausiai yra.

Prieštaraudamas Dawkinso išpūstai mokslo kompetencijai, pasakyčiau, jog pats mokslas daugiau yra susijęs su bandymu viską nuosekliai paaiškinti nei su tiksliais "įrodymais". Labai dažnai mokslas neturi įrodymų ir turi pasitenkinti tam tikrų savo stebėjimų geriausiu paaiškinimu, o ne skelbti, kad šie stebėjimai įrodo jų teorijas. Čarlzas Darvinas, pavyzdžiui, visada laikė savo evoliucijos teoriją geriausiu paaiškinimu tam, ką jis pastebėjo tyrinėdamas gamtą, ir niekada netvirtino, jog tai, ką jis "įrodė", yra teisinga. Įmanoma būti įsitikinusiam, kad tai yra teisinga, bet negalėti to įtikinamai įrodyti - nesvarbu, ar kalbėtume apie mokslą, ar apie tikėjimą Dievu.

Tai viena iš daugelio minčių, išdėstytų garsioje žymaus psichologo Williamo Jameso (1842-1910) esė "Troškimas tikėti" (The Will to Believe, 1897). Joje autorius teigia, kad žmogiškoms būtybėms reikia "veikiančių hipotezių", kad įprasmintų savo pasaulio patyrimą. Šios "veikiančios hipotezės" dažnai yra neįrodomos, tačiau priimamos ir taikomos, nes jos gali pasiūlyti patikimą ir tinkamą požiūrį, kuris padeda įsitraukti į realų pasaulį. Nesvarbu, apie kokį judėjimą - religinį, politinį, filosofinį ar meninį - kalbėtume, visų pirma grupė idėjų ar tikėjimo tiesų pripažįstamos kaip tikros ir svarbios. Kiekviena pasaulėžiūra, kiekviena tikėjimo sistema - ar tai būtų krikščionybė, ateizmas, politinė ar socialinė sfera - tiki tiesomis, kurių paprasčiausiai negalima įrodyti. Tai galima pasakyti ir apie Richardo Dawkinso ateizmą, ir apie mano krikščionybę. Kaip sakė filosofas Michaelas Polanyi (1891-1976), tikėjimo rėmai įgalina mus išgirsti toną, kai kitu atveju girdėtume tik triukšmą.

Kodėl daug mokslininkų vis tik yra religingi? Kodėl Dawkinsas klysta, teigdamas, jog visi tikri mokslininkai yra arba privalo būti ateistai? Gerai žinoma, jog gamtos pasaulis yra konceptualiai lankstus. Jį galima interpretuoti daugybe įvairių būdų, neprarandant nė trupučio intelektualaus vientisumo. Vieni "skaito" arba "interpretuoja" gamtą iš ateistinio požiūrio taško. Kiti žvelgia į ją iš deistinio požiūrio taško, matydami ją kaip kūrėjo, kuris daugiau nedalyvauja jos reikaluose, dieviškumo įrodymą: Dievas užsuka laikrodį ir leidžia jam eiti. Treti į viską žvelgia iš krikščioniškojo požiūrio taško - tiki Dievu, kuris ir kuria, ir palaiko. Ketvirti laikosi dar labiau "sudvasinto" požiūrio, miglotai kalbėdami apie tam tikrą "gyvenimo jėgą".

Esmė paprasta - gamtą galima interpretuoti labai įvairiai. Ji gali būti interpretuojama ateistiniu, deistiniu, teistiniu ir daugeliu kitų būdų, tačiau ji nereikalauja būti interpretuojama nė vienu iš jų. Galima būti "tikru" mokslininku ir neišpažinti nė vienos konkrečios religijos, dvasinio ar antireliginio požiūrio į pasaulį. Toks yra daugelio mokslininkų, su kuriais man teko kalbėtis, tarp jų ir tų, kurie laiko save ateistais, požiūris. Tačiau priešingai nei Dawkinsas, jie labai gerai supranta, kodėl kai kurie jų kolegos priėmė krikščioniškąją pasaulėžiūrą. Jie gali nesutikti su jų požiūriu, tačiau yra pasiruošę jį gerbti.

Evangelikalų atsargumas

Nėra abejonių, jog kai kuriuos krikščionis glumina gamtos mokslai, ypač evoliucinė biologija. Tai ypač pasakytina apie evangelikus, kurie gamtos mokslų atžvilgiu dažnai laikosi gynybinės pozicijos. Iš dalies tai - užsitęsusių sudėtingų istorinių ginčų ir dabartinių rūpesčių dėl mokslo tendencijų, kurios, atrodo, kėsinasi į Evangelijos esmę, padariniai. Nors nemažai evangelikalų pozityviai žiūri į mokslą, vis dar nerimaujama dėl Biblijos interpretavimo ir supaprastinimo.

Svarbu pastebėti, jog evangelikalų ginčų dėl darvinizmo negalima atskirti nuo platesnio kultūrinio konteksto. Mokslas nėra vien tik intelektualus judėjimas; jis varžosi dėl kultūros dėmesio ir autoriteto, o kartais peršasi ir kaip alternatyva religijai. Vienas "naujajam ateizmui" itin būdingas bruožas, aptinkamas paskutiniuose Dawkinso darbuose ir Danieliaus Dennetto knygoje "Sutraukyti kerus" (Breaking the Spell, 2006), yra mintis, kad mokslas perėmė religijos kultūrinį ir intelektinį autoritetą, abiem atžvilgiais demonstruodamas pranašumą. Tai reiškia, jog kai kurie evangelikalai nesutarimus su darvinizmu laiko kur kas platesnio "kultūrinio karo" tarp pasaulietiškumo ir krikščionybės dalimi.

Paskutiniu metu tarp evangelikalų ryškėja susiskaldymas - pasigirdo siūlymų laikyti biologinės evoliucijos atmetimą esminiu tikrojo evangelikalizmo bruožu. Istoriškai tai yra netikslu, nes evangelikalų priešiškumas darvinizmui išryškėjo tik antrajame XX a. dešimtmetyje, ir tai iš dalies buvo augančio fundamentalizmo pasekmė. Pirmuosius penkiasdešimt darvinizmo egzistencijos metų evangelikalų priešiškumas buvo ne toks griežtas, vyravo labiau prisitaikantys požiūriai.

Žvilgterėkime, kaip XIX a. pabaigoje pradėjo ryškėti evangelikalų susirūpinimas dėl Darvino teorijos. Štai patys svarbiausi punktai:

1. Darvino rūšių atsiradimo paaiškinimas daugeliui pasirodė nesuderinamas su pažodiniu pirmųjų Pradžios knygos skyrių interpretavimu. Evangelikalų susirūpinimas dėl gamtos mokslų yra artimai susijęs su Biblijos aiškinimu.

2. Atrodė, jog Darvino teorija paneigia Dievo egzistavimo argumentus, rodžiusius į gamtos pasaulio sukūrimo akivaizdumą. Pats žymiausias jų, kaip pripažino pats Darvinas, buvo garsaus anglų apologeto Williamo Paley'aus (1743-1805) išvystyta gamtinės teologijos teorija.

3. Evoliucijos teorija leido suabejoti, kad gamtos pasaulyje žmonijai skirta ypatinga vieta. Č. Darvinas suvokė, jog tai labai jautri tema, ir iki veikalo "Žmogaus kilmė" (The Descent of Man) pasirodymo 1871-aisiais vengė dėstyti savo nuomonę šiuo klausimu.

4. Atrodė, jog Darvino teorija, teigianti, kad evoliucija vyko atsitiktinai kintant gyvų būtybių formoms, paneigė tradicinį Apvaizdos supratimą.

Aštrėjant šiems klausimams, kai kuriems evangelikalams darvinizmas tapo nepriimtinas.

Apsvarstykime bene įtakingiausio XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje gyvenusio Amerikos evangelikalų rašytojo Benjamino B. Warfieldo (1851-1921) požiūrį į darvinizmą. 1887-1921 metais B. Warfieldas buvo teologijos profesorius Princetono Teologijos Seminarijoje ir buvo konservatyvių evangelikalų gerbiamas dėl savo teorijos apie Biblijos neklystamumą ir įkvėpimą.

Warfieldas atliko sudėtingą darvinizmo analizę, iškeldamas dvi mintis, kurios vertos dėmesio toliau apmąstant šiuos klausimus. Pirma, Warfieldas išskyrė darvinizmą kaip mokslinę teoriją ir svarbų redukcionistinį tikrovės įvertinimą. Joks evangelikalas netoleruotų darvinizmo, jei į jį būtų žiūrima kaip į "pateikiantį galutinę nuomonę apie visatos kilmę ir būklę". Tai, anot Warfieldo, prilygtų ateizmui. Čia jis atkartojo jau anksčiau susirūpinimą pareiškusį savo vyresnį kolegą Princetone Charlesą Hodge'ą (1797-1878). Warfieldas tvirtino, jog į darvinizmą reikėtų žiūrėti kaip į "darbinę hipotezę" arba "kaip į galimą sukūrimo metodą", kurį reikėtų vertinti empirinio adekvatumo pagrindu.

Antra, Warfieldas pabrėžė, jog tiriant gamtos mokslus galima iškelti daugybę hipotezių, todėl reikia labai aiškiai atskirti empirinius faktus nuo ekstravagantiškų jų interpretacijų, ypač kai kalbama apie numanomas teorines metafizines išvadas. Warfieldas išsako vieną pačių reikšmingiausių darvinizmo kritikų - jis atmeta bet kokią idėją ieškoti tikslo pačioje gamtoje ("teleologija"). Tai, Warfieldo manymu, yra Darvino metafizinės hipotezės, o ne tikslūs moksliniai tyrimai. Tačiau labiausiai Warfieldas kritikuoja Darviną dėl to, kad bet kokią biologinio pasaulio tikslo sąvoką arba teleologiją jis siekia pakeisti natūralia atranka ir atsitiktinumų variacijomis. Anot Warfieldo, tai leidžia manyti, kad Darvinas laikosi anti-teistinio požiūrio, kad ir kaip subtiliai tai būtų pareikšta. Tuo, kaip teigia jis, negalima pateisinti, kodėl idėja apie natūralų vystymosi procesą turėtų būti laikoma ateizmo priežastimi. Greičiau tai turėtų būti interpretuojama ir net priskiriama prie reformuoto požiūrio į dieviškąją apvaizdą, teigiančio, kad Dievas sukūrė vystytis gebantį pasaulį ir, kadangi Jis yra suverenus, Jis tuos procesus ir valdo.

Analizuodamas šią dieviško sukūrimo idėją, Warfieldas praplėtė šią mintį. Terminas "sukūrimas" nurodo į pirminį Dievo veiksmą, kai viskas atsirado iš nieko (ex nihilo). Dievas iš pat pradžių sukūrė visatą, turinčią potencialų gebėjimą toliau vystytis pagal suverenaus Dievo numatymą. Warfieldas pristato "tarpinio sukūrimo" sąvoką, kuri reiškia kai ką tarpinio tarp natūralaus proceso ir dieviško numatymo. "Tarpinis sukūrimas" nurodo į tiesioginį Dievo veikimą materialioje būtyje, į kurią Dievas įtraukia kai ką nauja - tai, ko nebuvo pačiame pirminiame sukūrimo veiksme. Warfieldas nemano, jog natūrali evoliucija ir dieviškas sukūrimas yra identiškos idėjos, tačiau tvirtina, kad tai dera tarpusavyje, ir abi galima interpretuoti teisingai. Bet koks konfliktas tarp tikrų gamtoje atrastų faktų (kaip priešingybė ekstravagantiškoms mokslinėms spekuliacijoms apie gamtą) ir biblinių tekstų turėtų vesti į atsakingą egzegezę, neatmetant mokslinio gamtos įvertinimo ir neabejojant Rašto tiesa, tačiau siekiant geresnio Raštų interpretavimo šių faktų šviesoje.

Warfieldas sutiko, jog ir pripažįstant Biblijos neklystamumą lieka atviras klausimas - kaip bet kokią Raštų eilutę interpretuoti teisingai. Nebuvo jokios svarbios priežasties, kodėl Rašto neklystamumo šalininkas negalėtų priimti nepažodinės pirmųjų Pradžios knygos tekstų interpretacijos, jei paaiškėtų, jog tai yra būdas tekstui suprasti.

Senovinė hermeneutika

Daugelis, manau, vis dar norėtų grįžti į praeitį ir ištirti dviejų pirmųjų Pradžios knygos skyrių interpretaciją, kurią pateikia Augustinas iš Hipo (354-430), pripažintas visų laikų įtakingiausiu teologu. Vienintelę sukūrimo akimirką Dievas davė pradžią visai egzistencijai. Vis tik sukurta tvarka nėra statiška. Dievas leido jai vystytis. Norėdamas padėti skaitytojams geriau tai suvokti, Augustinas siūlo ramybės būklėje esančios sėklos įvaizdį. Dievas sukūrė sėklas, kurios tinkamu metu sudygs ir užaugs. Augustinas prašo savo skaitytojų mąstyti apie sukūrimo tvarką kaip apie tvarką, kurioje užkoduoti priežastiniai ryšiai, išryškėsiantys ar išsivystysiantys tinkamu metu. Tačiau jis nenurodo laiko jokiems atsitiktiniams ar sutartiniams kūrinijos pokyčiams. Dievas, kuris sukūrimo metu pasodino sėklas, vadovauja toliau ir nustato laiką bei vietą joms augti.

Apžvelkime šias mintis detaliau. Augustinas teigė, kad pirmojo Pradžios knygoje minimo sukūrimo aprašymo negalima interpretuoti izoliuotai. Jį reikia vertinti kartu su antruoju pasakojimu apie sukūrimą, kaip ir kiekvieną kitą Raštuose aptinkamą teiginį apie sukūrimą. Augustinas nesusiaurina Dievo kūrimo veiksmo iki pirmapradžio sukūrimo veiksmo. Jis teigia, kad Dievo kūrybos procesas apima ir pradinę visatos kilmę, ir tolesnį jos vystymąsi. Sukūrimo procese yra du "momentai": pirminis kilmės aktas ir besitęsiantis numatytas procesas. Sukūrimas nėra užbaigtas praeities įvykis. Reikia pripažinti, kad Dievas darbuojasi ir dabar, palaikydamas ir vadovaudamas besivystančioms "kartoms, kaip ir buvo įtvirtinta iš pradžių".

Augustino supratimas apie sukūrimą yra pagrįstas ir susietas su Šventuoju Raštu. Jis pasiūlo mums Pradžios knygos skaitymo būdą, kuris patvirtina, jog Dievas sukūrė viską iš nieko, vienu akimirksniu. Tačiau visata buvo sukurta su užkoduotu gebėjimu vystytis, vadovaujant suvereniam Dievui. Pirminis sukurtas pasaulis neatitinka to, ką matome dabar. Anot Augustino, Dievas sąmoningai sukūrė visatą, gebančią vystytis ir evoliucionuoti. Evoliucija yra užprogramuota pačioje sukūrimo materijoje. Dievo apvaizda vadovauja besivystančiai sukurtai tvarkai.

Pirmieji krikščionys rašytojai atkreipė dėmesį į tai, kad pirmasis Pradžios knygos pasakojimas aprašo žemės ir vandenų "gebėjimą pagimdyti" gyvus padarus, ir padarė išvadą, jog tai buvo Dievo suteiktas gebėjimas. Augustinas šią idėją išplėtojo. Dievas sukūrė tobulą pasaulį, su potencialu kisti, kuris išryškėja tam tikru Dievo numatytu metu. Nors kai kas galvoja, kad Dievas papildė egzistuojantį pasaulį naujomis jau iki to sukurtomis augalų ir gyvūnų rūšimis, Augustinas šią idėją atmeta kaip nederančią su Rašto liudijimu. Apie Dievą reikėtų mąstyti kaip apie tą, kuris iš pat pradžių numatė visų gyvų būtybių, kurios atsiras vėliau, tarp jų ir žmonijos, potencialą. Tai reiškia, kad pirmasis Pradžios knygos pasakojimas apie sukūrimą aprašo pirminį pašaukimą būti, įskaitant ir tolesnio vystymosi priežastinius resursus.

Sėklos įvaizdis kalba apie tai, kad pirminiame sukūrimo veiksme buvo užkoduotas potencialas visoms gyvoms rūšims palaipsniui atsirasti. Tai nereiškia, kad Dievas sukūrė pasaulį neužbaigtą ar netobulą. Šis vystymosi procesas, kaip skelbia Augustinas, yra valdomas fundamentalių dėsnių, kurie atspindi Kūrėjo valią: "Vadovaudamas kūrinių rūšių atsiradimui ir pašaukdamas juos iš neregimybės į būtį, Dievas įtvirtino tam tikrus dėsnius" ("Pradžios knygos tiesioginės prasmės išdėstymas").

Augustinas būtų atmetęs bet kokią idėją apie visatos "atsitiktinį" ar "nedėsningą" vystymosi procesą, todėl jis būtų prieštaravęs ir Darvino minčiai apie atsitiktinius pokyčius, atkakliai tvirtindamas, jog visa tai yra Dievo numatyta. Nors procesas gali būti nenuspėjamas, tai nereiškia, kad jis yra atsitiktinis.

Mūsų neturėtų stebinti, jog Augustino tekstai neprieštaravo tuo metu dominavusioms prielaidoms apie rūšių nekintamumą. Joks Augustinui žinomas to amžiaus mokslininkas neprieštaravo tokiam požiūriui ir Pradžios knygos tekstuose Augustinas nerado nieko, kas mestų iššūkį jo požiūriui. Vis dėlto tai, kaip jis vertina savo mokslinę kompetenciją, leidžia manyti, kad jis yra atviras pataisymams. Jis teigė, jog kyla rimtas pavojus "užrakinti" krikščioniškąją biblinę egzegezę į vienos konkrečios kartos mokslo suvokimo rėmus - tai atskirtų ją nuo vėlesniųjų kartų, kurios kitaip suvoktų mokslą.

Rūpesčiai dėl mokslo supaprastinimo

Pagrindinė evangelikų prabudimo aštuntame XX a. dešimtmetyje, nukreipto prieš Darvino teoriją, tema yra suvoktas mokslų apskritai ir ypač evoliucijos teorijos sumenkinimas. Šiam prabudimui vadovavo įtakingi evangelikų pastoriai, parabažnytinės organizacijos bei visuomenės informavimo priemonių aktyvistai, bet ne teologai ir mokslininkai. Buvo baiminamasi, kad evoliucijos teorija sumenkina Dievą iki grynai natūralaus reiškinio ir taip nuvertina tikėjimą Dievu. Deja, šios baimės apimti žmonės taip sumenkina mokslinius dalykus, kad susiaurina realybės suvokimą!

Rūpestį dėl to neseniai savo raštuose išdėstė Kalifornijos universiteto teisininkas Philipas Johnsonas, kalbėdamas apie "metodologinį natūralizmą", kitaip tariant, natūralistinę filosofiją, kuri atmeta bet kokius realybės paaiškinimus, rodančius į antgamtines priežastis. Johnsonas teigia, kad "metodologinis natūralistas", atlikdamas mokslinius tyrimus, sąmoningai neigia Dievo egzistavimą, tad šio metodo taikymas veda į ateistinį tikrovės suvokimą. Mokslas, ypač darvinizmas, iš esmės turi polinkį eliminuoti Dievą. Johnsonas teigia, kad darvinizmui būdingas ateistinis požiūris perkelia ginčus nuo "sukūrimo prieš evoliuciją" į kitą lygmenį - "krikščionybė prieš ateizmą". Su šiuo požiūriu sutinka ne visi.

Išvados

Daug evangelikalų yra įtarūs gamtos mokslų atžvilgiu, nes mano, jog jie ragina suabejoti tradiciniais krikščionių raštais, Biblija, ir siūlo supaprastintą tikrovės suvokimą, kuris atmeta antgamtiškumą. Tai suprantama, nes kai kurie agresyviai nusiteikę ateistinių požiūrių autoriai (ryškiausi pavyzdžiai Dawkinsas ir Dennettas), pasitelkia mokslą kaip ginklą kovodami prieš religiją. Vis tik jie neteisingai nušviečia ir perdeda tikrąją mokslinių metodų prigimtį ir kiti mokslininkai galėtų tai užginčyti. Šiuo straipsniu norėjau parodyti, jog situacija yra kur kas sudėtingesnė nei teigia "naujasis ateizmas". Pavyzdžiui, manyti, kad vienintelis galimas krikščioniškas būdas interpretuoti Pradžios knygos 1 skyrių - skaityti jį pažodžiui, yra gana nesenas. Ankstesniųjų amžių krikščionių požiūriai, išdėstyti 1500 metų prieš išspausdinant Darvino "Rūšių kilmę", gali padėti mums teisingai interpretuoti Bibliją. Jie primena mums, jog egzistuoja daugiau vertingų Biblijos interpretavimo būdų.

Taigi, ką daryti, kai svarstant panašius klausimus ir siekiant įsitraukti į visuomeninį gyvenimą, atrodo, jog tikėjimas ir mokslas nesuderinami? Štai keletas pasiūlymų:

1. Nuraminkite žmones, pabrėždami, jog "naujasis ateizmas" palaiko dogmatinį antiteistinį požiūrį į mokslą, kuris iš esmės mokslui nebūdingas. Pasiūlykite jiems paskutiniuosius tikinčių mokslininkų, tokių kaip Owenas Gingerichas ir Francis Collinsas, darbus. Galbūt net pradėkite skaityti ir grupėse, aptarkite vieną iš jų knygų.

2. Būkite aktyvūs, drąsinkite savo bažnyčios žmones, įgijusius mokslinius laipsnius, liudyti apie savo tikėjimą, padėkite kitiems žmonėms mąstyti apie mokslo ir tikėjimo ryšį.

Šaltinis: laikraštis "Ganytojas" (21/2010), http://www.btz.lt
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt