95-oji Liuterio tezė

2010-10-31
Holger Lahayne
1517 metų dieną prieš Visus šventuosius vienas beveik niekam nežinomas augustinų vienuolis ir nereikšmingo Saksonijos universiteto teologijos dėstytojas užsimojo sušaukti disputą apie atlaidus. Šiandien žinome, kad tai buvo Martynas Liuteris, kuris prie Vitenbergo rūmų bažnyčios durų prikalė 95 tezes, tapusias reformacijos pradžios ženklu. Nė vienas iš to meto įvykių liudytojų negalėjo nė nujausti, kokio masto reiškinys gimsta. Tuo labiau pats Liuteris, kuris dviejų dalykų tikrų tikriausiai neplanavo ir nenorėjo: suskaldyti Bažnyčią ir duoti pradžią naujai konfesijai.

Liuteriui tikrai nerūpėjo palikti pėdsaką Bažnyčios istorijoje. Labiausiai jam rūpėjo ganytojiškoji veikla ir sielovada, gimtosios Saksonijos žmonių išganymas ir amžinasis gyvenimas, kurį kasdien savo nežmoniška veikla tolino atlaidų skelbėjas J. Tecelis. Giluminė Liuterio tezių intencija suformuluota jau pirmojoje tezėje: "Mūsų Viešpats ir mokytojas Jėzus Kristus, sakydamas: 'Atgailaukite’ ir t. t., norėjo, kad visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgaila."

Kada tiksliai Liuteris išgyveno savo reformatoriškąjį atsivertimą, paskatintą Rom 1, 17 (vadinamą "išgyvenimu bokšte"), šiandien nėra aiškiai žinoma; minimos datos tarp 1513 ir 1518. Kad ir kada tai buvo, aišku viena, kad tezių paskelbimo metu Liuteris dar buvo visiškai ištikimas savo bažnyčios tarnas. Net 1517-ųjų kvietime į disputą nejuntama rimtesnės abejonės atlaidų esme (dažnai minimas ir popiežius); tezėse nerastume ir kitų, dabar evangeliškais laikomų mokymų (dėl ko tezės nelaikomos liuteronų bažnyčios tikėjimo dokumentų dalimi); vertinant iš dabarties perspektyvos, kai kurios tezės skamba net visai neevangeliškai, dėl kitų norėtųsi pasitikslinti, pvz., dėl 94 tezės teiginio: "Reikia raginti krikščionis, kad stengtųsi eiti paskui savo vadą Kristų per bausmes, mirtį ir pragarą." O paskutinioji tezė skamba štai šitaip: "Ir verčiau per daugelį kentėjimų tegu tikisi įžengti į dangų, o ne per nerūpestingą ramybę."

Nepaisant to, kad tezės dar tiesiogiai neskelbia evangeliškojo nuteisinimo vien per tikėjimą doktrinos, paskutinieji jų žodžiai aiškiai parodo Liuterio motyvaciją: jam nerimą kelia tuometinių atlaidų praktikos skatinamas "klaidinantis saugumas" (paž. vert. iš lot.). Žmonės, kurie pirkdavosi iš Tecelio atlaidų raštus, klaidingai galvodavo tuo užsitikrinę savo išganymą. Liuteriui visa tai buvo griežtai nepriimtina.

Šio nepritarimo skatinamas Liuteris ir kvietė tartis bei aiškintis. Bet nei Mainco arkivyskupas, nei Roma į disputą su Liuteriu nėjo. Net niekaip teigiamai nereagavo ir apie jokius pakeitimus nepagalvojo. Priešingai – įsakė vienuolį nutildyti! Tada Liuteris tapo reformatoriumi, kuris po kelių metų apie atlaidus parašė jau daug radikalesnes išvadas:

"Indulgencijos iš tikrųjų yra žalingos, nes jos kliudo jų gavėjui išsigelbėti per malonę ir suteikia apgaulingą saugumo jausmą... Indulgencijos yra siaubingai pražūtingos, nes suteikia nusiraminimo būseną ir tuo būdu gali pražudyti išganymą. Žmonės, kurie tiki, kad indulgencijų raštai jiems tikrai duos išganymą, iš tikrųjų yra pasmerkti." (R.H. Baintono Čia aš stoviu)

Palyginti su tezėmis, čia Liuterio tonas žymiai aštresnis, bet intencija ta pati: prieš klaidinantį saugumą. Liuteris, o po jo ir kiti reformatoriai matė, kad Romos katalikų bažnyčioje yra dalykų, kurie ne veda žmones į išganymą, o nuo jo nukreipia. Antai Kalvinas griežtai, bet teisingai pastebi: "Visi tie atlaidai... iš tiesų yra Kristaus kraujo nušventinimas, pašaipi šėtono apgaulė. Jų paskirtis krikščioniją vesti tolyn nuo Dievo malonės, nuo gyvenimo, kuris yra Kristuje, jų paskirtis nukreipti nuo tikrojo kelio į išganymą!" (Institutio, III,5,2)

Kalvinas suprato, kad, siekiant pažinti Dievą, pirmiausiai reikia pažinti save ir teisingai suvokti savo pačių būklę. 1537-ųjų veikale Ženevos reformatorius rašo, kad Dievas atidaro "pirmasis duris į savo karalystę", prieš tai mumyse sugriovęs "dvi baisias epidemijas": "[dvasinio] saugumo pojūtį" ir "netikrą pasitikėjimą savimi". Tik kai pradedame suvokti, kad Dievo akivaizdoje nesame saugūs ir iš šios padėties patys nesugebame išeiti, "tik tuomet pradedame kelti akis į dangų" (Tiesa, išliekanti per amžius).

Jau Senojo Testamento pranašai ne sykį yra perspėję dėl klaidinančio saugumo jausmo. Mat izraelitai, kadangi priklausė Dievo tautai, buvo apipjaustyti ir Jeruzalėje turėjo šventyklą, Dievo namus, tai taip pat galvojo gyveną pagirtinai Dievo akivaizdoje. Dėl to tokioje aplinkoje buvo geros sąlygos klaidžioti netikriems pranašams, kurie neteisingus jausmus tik dar pastiprindavo. Dėl tokių perspėja Jeremijas: "Jie gydo mano tautos susilaužymą paviršutiniškai, sakydami: 'Taika! Taika!’, o tačiau nėra taikos" (Jer 6, 14; Jurėno vert.). Šias eilutes cituoja ir Liuteris savo 92–93 tezėse.

Taikos skleidimas yra Bažnyčios užduotis. Bet būtent Dievo taikos, tos, kurios Dievas siekia santykiuose su žmonėmis, taikos, kuri ateina per Jėzų Kristų (Apd 10, 36). Tikintieji yra tie, kurie gyvena taikoje su Dievu (Rom 5, 1). Bet ši eilutė taip pat reiškia, kad iki įtikėjimo žmonės negyvena taikoje su Dievu, yra jo priešai (Rom 5, 10). Būtent šią, priešiškumo būklę, žmogui pirmiausiai ir būtina suvokti.

Matyt, kad 1517 metais Liuteriui jau buvo visiškai aišku, jog religiniai veiksmai žmogaus nepadaro tikinčio; kad reikia "vidinės atgailos" ir tikro dievobaimingumo; ir jam taip pat buvo aišku, kad kelią tai pasiekti pastoja vienas religinis veiksmas – tuometiniai atlaidai. Neteisingas religingumas yra vienas didžiausių tikro tikėjimo priešų. Dėl to ir Jėzus savo laiku šitaip puolė ir kritikavo religinius vadovus. Dėl to ir Kalvinas nedailindamas tvirtina, kad be tikėjimo visos religinės apeigos, netgi "tikros ir rūpestingos pastangos patarnauti Dievui" lieka bevaisės, neturi jokios prasmės, "virsta tik laiko gaišinimu." Nes žmonės šitaip "garbina savo širdžių svajones bei sapnus, o ne amžinąjį Dievą."

Tą patį pastebi ir C. S. Lewisas trumputėje esė "Trejopi žmonės" (Three Kinds of Men, 1943). Dvasingumo atžvilgiu jis suskirsto žmones į tris grupes. Pirmajai priskiria tuos, "kurie tik apie save ir malonumus tegalvoja"; visi tie, kurie nepripažįsta jokio dievo, visi tikri ateistai ir hedonistai. Antroje grupėje rikiuoja visus tuos, "kurie pripažįsta egzistuojant aukštesnę instanciją už save – Dievo valią, kategorinį imperatyvą ar visuotinį gerbūvį – ir rimtai stengiasi nesiekti savo interesų daugiau, negu leidžia toji instancija." Plačiąja prasme, visi šie žmonės yra religingi, bet jų religija yra "moralinių pastangų" religija, kuri, kaip Lewisas sako, tuos žmones daro "neišvengiamai nelaimingus". Tai besiblaškantys žmonės, nerandantys ramybės tarp savo nepatenkinto AŠ reikalavimų ir kaltės dėl egoizmo. Nepaisant išoriško padorumo, šios grupės žmonės negyvena taikoje nei su savimi, nei su Dievu. Trečioji grupė yra visi tie, kurie supranta, kad moralinės pastangos neišgano; kurie suvokė savo moralinį bankrotą Dievo akivaizdoje, visiškai atsidavė Kristui ir kliaujasi vien juo. "Protingiausia, ką galime padaryti, tai tapti elgetomis...", sako Lewisas.

"Mes esame elgetos. Hoc est verum [tai yra tiesa]" – taip skamba ir paskutinieji Liuterio prieš mirtį 1546-aisiais užrašyti žodžiai. Dievo akivaizdoje mes stovime tuščiais krepšiais ir tuščiomis rankomis. Jokie darbai nei religingiausi veiksmai, joks mūsų moralizmas nėra ir niekada nebus pakankamas Dievui. Sūnus palaidūnas (Lk 15) tai suprato, kaip elgeta grįžo pas savo tėvą ir buvo kuo nuoširdžiausiai sutiktas. Vyresnysis sūnus to nesuprato. Jis išdidžiai žvelgė į elgetos lazdą, nes manėsi esąs geresnis, paklusnesnis, labiau patinkantis tėvui. Daug religingesnis. Nors galų gale nė kiek ne mažiau pražuvęs negu jaunesnysis brolis. Net daugiau. Dar sunkesnėje padėtyje – būtent pagautas klaidinančio saugumo jausmo. Galų gale būtent jis, o ne jaunėlis, yra liūdniausias ir tragiškiausias šios istorijos personažas.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt