Dvi užduotys

2010-10-12
Charles Malik
Šiuolaikiniame pasaulyje nieko nėra svarbiau Amerikos krikščionims, kaip suprasti savo istorines galimybes ir įrodyti, kad jie yra pajėgūs jomis pasinaudoti. Sakau "krikščionims", bet turiu pridurti ir "žydams", nes nūnai lemtingai pakibusios ant plauko aukščiausios judėjų-krikščionių tradicijos dvasinės vertybės. Jei aukščiausios krikščionių vertybės apsivers, tas pats nutiks ir su didžiosiomis žydų vertybėmis. Turbūt nuo Dvylikos mokinių ir šv. Pauliaus jokiai krikščionių grupei Apvaizda neužkrovė tokios atsakomybės, kokia dabar teko Amerikos krikščionims.

Iš esmės evangelizacija visada yra svarbiausia užduotis, kurios turi imtis mirtingas žmogus. Mat išdidaus, maištingo ir sau pakankamo žmogaus – o išdidumas, maištas ir sau pakankamumas yra tas pats – atsiklaupimas ir ašaros prieš tikrą Jėzus Kristus didybę, malonę bei jėgą yra didingiausias įvykis, kuris gali kam nors nutikti. Iš tiesų, kaip kiekvienam lemta mirti, taip kiekvienas asmeniškai turi patirti ir šį įvykį. O tie, kurie tarpininkauja, kad tai įvyktų – evangelistai – yra svarbiausi Dievo šaukliai.

Tačiau kadangi mes nesame vieni su Dievu ir Biblija, o būname ir su kitais žmonėmis, mums suteikta ne tik siela bei valia, kurias reikia išgelbėti, bet ir protas, kuris turi tapti įžvalgus ir patenkintas. Šis protas stebisi viskuo, įskaitant Dievą, o mes turime siekti Viešpaties savo Dievo, jį mylėti bei garbinti visomis jėgomis ir visu protu. Todėl, kad esame su kitais, mes visą laiką tarpusavyje ginčijamės ir samprotaujame.

Kiekvienas sakinys ir kiekvienas pokalbis yra proto produktas. Todėl nei gėda, nei nuodėmė yra drausminti ir lavinti savo protą – tai daryti būtina, tai mūsų pareiga, tai teikia mums garbę.

Taigi jeigu evangelizacija – svarbiausia užduotis, antra pagal svarbumą (ne dešimta, netgi ne trečia, o antra) yra ne politika, ne ekonomika, ne komforto, saugumo ir malonumų ieškojimas, o išsiaiškinti, kas vyksta su protu ir dvasia mokyklose ir universitetuose.

Proto ir tikėjimo atsiskyrimas

Kai krikščionis mokyklose ir universitetuose pamatys visišką proto ir dvasios, minties tobulybės ir sielos bei charakterio tobulybės, intelektualaus sofistikavimo ir dvasinės individo vertės, proto ir tikėjimo, didžiavimosi pažinimu ir širdies atgailos, kylančios iš buvimo paprastu kūriniu, atsiskyrimą, kai jis supras, kad Jėzus Kristus didžiuosiuose Europos ir Amerikos universitetų miesteliuose jausis mažiau kaip namie nei bet kur kitur, jis labai sunerims ir paklaus, ką galima padaryti siekiant atgauti didžiuosius universitetus Jėzui Kristui – universitetus, kurie be jo nė nebūtų atsiradę.

Ką gali padaryti vargšė bažnyčia, net labai stengdamasi? Ką gali padaryti net itin įkvėptas evangelizavimas? Ką gali nuveikti net tyriausia ir kilniausia šeima, kai vaikai penkiolika ar dvidešimt savo gyvenimo metų, svarbiausių jų formavimuisi, praleidžia mokyklose ir universitetuose, kurių atmosfera dažnai atvirai neigia bet kokią Dievo, dvasios, sielos bei tikėjimo įtaką jų proto ugdymui? To, kas vyksta, svarba neapsakoma žodžiais.

Bažnyčia ir šeima, iš kurių kiekviena susiduria ir su savomis įtampomis bei sunkumais, pralaimi kovoje su universitetais, turint galvoje jų įtaką dvasinei jaunimo sveikatai bei pilnatvei. Bet koks pamokslavimas pasaulyje ir net geriausių tėvų, kurių santykiuose nėra jokių problemų, visa meilė bei rūpestis bus mažai ko verti, o gal ir nieko verti, kol vaikai penkiolika ar dvidešimt metų kiekvieną dieną praleis mokykloje ir universitete, kurie tiesiog moraline ir dvasine prasme sutrypia tai, ką jaunimas yra girdėjęs, matęs bei išmokęs namuose ir bažnyčioje. Taigi mokyklos ir universiteto problema yra esminė, veikianti Vakarų civilizaciją. O juose mes susitinkame linksmi, atsipalaidavę, džiaugdamiesi savimi ir švęsdami, tarsi nieko tokio rimto nevyktų!

Užtikrinu jus, kad kalbant apie universitetus neužtenka vien pasišventimo – aš noriu griežto intelektualinio lavinimo, noriu minties tobulybės. Kita vertus, man neužtenka vien proto – man reikia sielos išgelbėjimo, Viešpaties baimės ir bent neutralumo Jėzaus Kristaus pažinimo atžvilgiu.

Aš trokštu matyti įstaiga, kuri išleidžia tiek pat šventųjų, kiek ir Nobelio premijos laureatų. Įstaigą, kurioje visose srityse kuriant nuostabiausius minties ir švietimo darbus, Jėzus Kristus jaustųsi išties kaip namie – visuose bendrabučiuose, auditorijose, bibliotekose ir laboratorijose. Šiandien tai neįmanoma. Kodėl neįmanoma – svarbiausias klausimas iš visų, kuriuos galima iškelti.

Mokslai klesti kaip niekada anksčiau, ir tegul jie toliau klesti, plėtojasi, tegul toliau būna daromi atradimai! Kad nebūčiau neteisingai suprastas, noriu iš karto pasakyti, kad Freiburgo, Sorbonos, Harvardo, Prinstono ir Čikagos universitetus laikau vienais geriausių, o kai kuriuos – ir pačiais geriausiais universitetais pasaulyje, ir jeigu tik mano vaikai bus gabūs, būtinai siųsiu juos ten studijuoti. Studentui prieinamo intelektualinio peno įvairovė ir kokybė šiose mokslo įstaigose istorijos tėkmėje yra absoliučiai beprecedentė. Vakarų civilizacija turi kuo didžiuotis, o labiausiai ji gali didžiuotis puikiais savo universitetais.

Tačiau man nerimą kelia humanitariniai mokslai: filosofija, psichologija, menai, istorija, literatūra, sociologija, žmogaus prigimties ir jo likimo aiškinimas. Būtent čia formuojasi ir yra tvirtinama dvasia, pamatinės pažiūros, bendras požiūris į gyvenimą – net paties mokslininko. Negaliu pasakyti, kad nežinau ir nevertinu didžių privalumų, pasiektų šiais švietimo metodais, technikomis ir priemonėmis bei to, kad mokymo planas akivaizdžiai prasiplėtė. Tačiau jei kalbėtume apie turinį ir esmę – kokia filosofija dominuoja šiuolaikiniuose humanitariniuose moksluose?

Daugiausia regime materializmą ir hedonizmą, natūralizmą ir racionalizmą, reliatyvizmą ir froidizmą, pakankamai cinizmo ir nihilizmo, indiferentizmo ir ateizmo, lingvistinės analizės ir radikalaus klaidinimo, imanentizmo ir bet kokio paslapties, nuostabos, tragedijos jausmo nebuvimo, humanizmo ir pasitenkinimo savimi, ateities garbinimo, o ne to, kas yra virš ir anapus praeities, dabarties ir ateities, sąlyginio klasikos žlugimo, nekritiško liaupsinimo visa to, kas nauja, modernu ir atrodo kitaip, dominuojančių neteisingų pažangos sampratų, nekritiško ir kone vaikiško optimizmo, nekritiško ir liguisto pesimizmo, noro valdyti ir dominuoti. Visa tai iš esmės yra įvairūs savęs garbinimo būdai. Tad ar verta stebėtis, kad pasaulyje tiek netvarkos!

Jeigu tai, ką sakau, yra tiesa, tada, kaip krikščionys, jūs negalėtumėte miegoti ne tik šią naktį, bet ir visą savaitę. Bet žinau – šiąnakt jūs kuo puikiausiai pūsite į akį, nes manimi netikite, o gal jums visa tai tiesiog nė motais!

Visų Vakarų civilizacijos problemų priežastis – bendro nervingumo ir nerimo, malonės, palaimos ir sielos ramybės stokos, įvairiausių charakterio ydų bei iškrypimų, šeimos ir visuomenės santykių, ekonomikos ir politikos, žiniasklaidos, mokyklos ir bažnyčios, tarptautinių santykių problemų – Vakarų civilizacijos krizės priežastis yra proto ir dvasios būklė universitetuose.

Universitetai – ateities pasaulio lyderiai

Visiškai beprasmiška, tiesiog vaikiška imtis spręsti šias problemas didžiosiose mokslo auditorijose taip, tarsi viskas būtų gerai su morale ir esmine valios bei proto orientacija. Iš kur kilo šių sričių vadovai? Visi jie baigė universitetus. Svarbiausia yra tai, kuo jie buvo intelektualiai, moraliai bei dvasiškai maitinami tuos penkiolika ar dvidešimt metų, praleistų mokykloje ir universitete. Argi ne ten padedami charakterio, proto, pažiūrų, įsitikinimų, nuostatų ir dvasios pagrindai? O kaip sakoma Biblijoje, jeigu pagrindai sudedami blogai arba sugriaunami ar suardomi teisingi pagrindai, ką teisusis begali daryti? (Ps 11, 3)

Mūsų užduotis – ne tik laimėti sielas, bet ir gelbėti protus. Jeigu laimėsite visą pasaulį, bet prarasite pasaulio protą, veikiai suprasite, kad pasaulio nelaimėjote. Gali pasirodyti, kad jį net praradote.

Nejaugi tam, kad kurtumėte ir kad lavėtų jūsų protas, turite paaukoti ar apleisti Jėzų? Ir nejaugi tam, kad atiduotumėte visą savo gyvenimą Jėzui, turite paaukoti ar atsisakyti mokslo bei tyrinėjimų? Ar atsidavimas mokslui bei studijoms nesuderinamas su atsidavimu Jėzui? Tai svarbūs klausimai, todėl prašau jūsų nemanyti, kad nuo jų galima išsisukti. Perspėju: teisingi atsakymai gali sukrėsti.

Jeigu krikščionims nerūpi jų vaikų intelektualinė sveikata ar jų civilizacijos likimas – jos sveikata ir likimas, taip glaudžiai susiję su universitetų proto ir dvasios būkle, kas gi tuo pasirūpins? Užduotis milžiniška, ir kad ji būtų įgyvendinta taip, kaip mano nuomone, ją norėtų įgyvendinti pats Kristus, žmonės turi degti uolumu. Neužtenka būti uoliems vien evangelizuojant.

Kūrybingo mąstymo ugdymas

Tai svarbi proga. Turiu būti su jumis atviras: didžiausias pavojus, iškilęs evangelinei Amerikos krikščionybei, yra antiintelektualizmo pavojus. Protas su jo didingiausiomis ir giliausiomis mintimis nesulaukia pakankamai dėmesio. Tai gali vykti tik iš esmės keleriems metams pasinėrus į minties ir dvasios istoriją. Žmonės skuba baigti universitetą ir pradėti uždirbti pinigus, tarnauti bažnyčioje arba skelbti evangeliją. Jie nė nenutuokia, kokie vertingi buvo metai, praleisti laisvalaikiu šnekučiuojantis su didžiausiais praeities protais bei sielomis ir taip brandinant, galandant bei plečiant savo mąstymo galias.

Taip atsižadama kūrybinio mąstymo arenos, ir ji paliekama priešui. Kuris iš evangelikų savo moksliniu darbu ir tyrinėjimais gali prilygti didiesiems pasaulietiniams natūralistams ar ateistams mokslininkams? Kuris iš evangelikų mokslininkų yra cituojamas kaip normatyvinis šaltinis žymiausių pasaulietinių istorijos, filosofijos, psichologijos, sociologijos ar politikos mokslų autoritetų? Ar jūsų mąstymo būdas turi bent mažiausią galimybę tapti dominuojančiu didžiuosiuose Europos ar Amerikos universitetuose, kurie savo dvasia ir idėjomis užantspauduoja visą mūsų civilizaciją?

Norint įveikti šį didžiulį antiintelektualizmo pavojų, reikia visiškai kitokios dvasios. Pavyzdžiui, vien filosofijoje, kuri lig šiol yra svarbiausia minties bei intelekto sritis, ši skirtinga dvasia turi suprasti, kaip neapsakomai naudinga visus metus praleisti nieko kita nedarant, tik intensyviai gilinantis į Platono "Valstybę", dvejus metus – į Aristotelio "Metafiziką" arba "Etiką" ar trejus – į Augustino "Dievo miestą". Tam, kad būtų veiksmingiau liudijamas Jėzus Kristus ir savo pačių labui, evangelikai negali ir toliau gyventi tsakingos intelektualinės egzistencijos periferijoje.

Išgelbėti universitetą – išgelbėti pasaulį

Atsakingiems krikščionims iškyla dvi užduotys – išgelbėti sielą ir išgelbėti protą. Apie sielą ir protą čia kalbu jų neapibrėždamas, bet galiu pateikti tikslų filosofinį-teologinį jų apibrėžimą. Šiandien protas yra beviltiškai aptemęs. Meldžiu, kad bent dalelė krikščioniško rūpesčio pasiektų ir protą.

Jeigu Šventosios Dvasios valia yra tokia, kad mes rūpintumėmės siela, ji tikrai nenori, kad apleistume protą. Jokia civilizacija negali išlikti, kai jos protas taip sujauktas ir aptemęs, kaip mūsų šiandien. O mūsų blogybės kyla tiesiogiai iš neteisingų filosofijų, pasklidusių po pasaulį ir šiuo metu dėstomų universitetuose, o galiausiai, žinoma, iš velnio – nesvarbu, žino tai žmonės ar ne. Išgelbėkite universitetą, ir jūs išgelbėsite Vakarų civilizaciją, o kartu – ir visą pasaulį.

Šie du dalykai yra absoliučiai neįmanomi, bet kadangi jie yra ir absoliučiai reikalingi, Dievas gali padaryti juos absoliučiai įmanomus. Kiekvienas mus pačius žudantis, sau prieštaraujantis požiūris kyla iš velnio, mat šis yra priešas, didžiausias nihilistas par excellence – Šventoji Dvasia to norėti negali. Antiintelektualizmas yra mus pačius visiškai naikinanti nuostata.

Prabuskite, bičiuliai, prabuskite – didieji universitetai valdo pasaulio protą. Tad kaip evangelistai gali laikyti, kad jų užduotis įvykdyta, jeigu jie neskelbia Evangelijos universitetuose? O kaip galima skelbti evangeliją universitetuose juose nekalbant? Kaip galima ten kalbėti patiems nebūnant intelektualiems? Taigi evangelistai pirmiausia turi patys tapti intelektualūs, kad galėtų liudyti studentams, skelbti universitetuose evangeliją ir taip gelbėti pasaulį. Tai didelė, istorinė užduotis, būtiniausia užduotis – užduotis, kurią garsiai ir aiškiai reikalauja atlikti pati Šventoji Dvasia.

O jeigu tai turi vykti, pagalvokite apie tą begalinį džiaugsmą, kuris užlies mūsų širdis. Ateities kartos laimins jūsų vardą ir giedos jums gyrių šimtus metų. Tad kas gi neprisijungtų prie Dovydo giesmėje: "Šlovink Viešpatį, mano siela, ir visa, kas manyje, tešlovina Jo šventąjį vardą! Šlovink Viešpatį, mano siela, ir nepamiršk, koks Jis geras! <…> Giedosiu Viešpačiui, kolei gyvensiu, per visą gyvenimą šlovinsiu giesme savo Dievą" (Ps 103, 1–2; 104, 33).

Charles Habib Malik (1906–1987) – garsus mokslininkas, švietėjas, valstybės veikėjas ir krikščionių mąstytojas iš Libano, visą gyvenimą dirbęs akademinį darbą. Harvardo universitete jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Beirute, Amerikos universitete, ėjo Filosofijos katedros vedėjo, paskui – magistrantūros dekano pareigas. Nuo 1962 iki 1976 m. jis – filosofijos garbės profesorius. 1945 m. buvo Libano signataras Jungtinių Tautų Chartijoje. Keturiolika metų tarnavo JT, skirtingu laiku buvo Generalinės asamblėjos
ir Saugumo tarybos prezidentas. Čia pateikiama ištrauka iš Ch. H. Maliko kalbos, pasakytos 1980 m. Billy Graham centro Wheatono koledže (JAV) įsteigimo proga.

Šaltinis: "Langas", ruduo 2010; http://www.lksb.lt
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt