Ar dabar gera?

2010-10-04
Saskia Barthelmess
Fijona žaidžia su savo lėle. Švelniai apkabinusi sūpuoja, glosto, niūniuoja lopšinę. "Mama, – kreipiasi į mane, – kai aš užaugsiu, norėsiu turėti penkis vaikus ir būti mama kaip tu!"

Ar aš gera mama?

Vaikai darželyje, namai tušti ir tylūs, o širdy liūdna. Vėl neapsiėjau be piktų žodžių. "Na, ar apsirengsit pagaliau! Kuičiatės ir kuičiatės! Išprotėt galima!" Nojus išėjo tylus ir piktas, Fijona – apsiašarojusi. O aš sėdžiu ir man gėda, kad vėl pratrūkau.

Ar aš gera mama?

Vaikams reikia ribų. Vaikams reikia pedagogiškai vertingų žaislų. Vaikai turi palakstyti po lauką. Vaikai kartais gali ir panuobodžiauti. Vaikus reikia skatinti, vaikų negalima perkrauti... Kartais oro pritrūksta bevardijant šį, rodos, niekad nesibaigsiantį sąrašą mamai, gerai mamai, supermamai. Iš kur man žinoti, ar esu gera mama?

Susikirsti motinystėje – tai baimė, kuri nuolat slankioja aplinkui. Nes reikalavimų daug, o pagalbos dažnai per mažai. Sunkiai besurastum kitą visuomenės grupę, kurioje būtų tiek skirtingų nuomonių, kaip tarp mamų. Kas vienai pralaimėjimas, kitai – pergalė. "Ne, ne, mano vaikui jau seniai nereikia čiulptuko", "Žinoma, kad vaikai turi mokėti pasirašyti savo vardą prieš pradėdami lankyti mokyklą". Atrodo, lyg vaikas būtų gyvas įrodymas to, kiek vertinga yra moteris kaip mama, apskritai kaip žmogus. Lyg vaiko laimėjimai būtų jos būties pateisinimas.

Viską padaryti teisingai

Ko gero, nerastume mamos, kuri, bent jau pirmam vaikeliui gimus, nekentėtų nuo supermamos sindromo. Kuri nenorėtų viską padaryti kuo geriausiai, kad tik atžalėlė nenukentėtų. Tačiau kuri iš pradžių nė nepastebi, kaip šis nuolatinis noras jai vis vagia ir vagia motinystės džiaugsmą. Ir aš, jau po daugiau nei septynerių "darbo mama" metų, nuo to nepabėgu. Nors pastebiu, kad jau pasidariau sau atlaidesnė, kad reikalavimus sau sumažinau iki pakeliamų. Taip, aš vis dar noriu, kad mano vaikai valgytų kuo sveikiau. Bet būna dienų, kai į jų burnas keliauja kąsniai, visiškai nenusipelnantys pavadinimo "vertingas". Aš irgi noriu, kad mano vaikai kuo daugiau judėtų ir būtų gryname ore. Bet jei kartais net tris dienas iš eilės to neįvyksta, aš jau neberegiu jų, gulinčių ligoninėje. Aš jau supratau, – iš dalies per skausmingą patirtį, – kad kuo labiau stengiuosi būti tobula supermama, tuo labiau nusiviliu savimi ir savo negebėjimais. Tada imu galvoti, jog tikrai esu pati blogiausia motina, kokia tik egzistuoja.

Šiuo metu jau pasiekiau tiek, kad išdrįstu užrašyti: esu gera mama. Pakankamai gera mama. Beje, vienintelė mama, kurią turi mano vaikai. Esu įsitikinusi: Dievas man vaikus patikėjo ne atsitiktinai. Jis pats savo rankomis kiekvieną parinko man ir mano vyrui. Dar pridėjo šiek tiek patirties, gebėjimų ir sveiko proto, reikalingo užduočiai "tėvystė" atlikti.

Bet dar svarbiau, jog žinau, kad esu Jėzaus rankose ir ne vaikai atskleidžia mano tapatybę. Užuot nuolat baiminusis suklysti, galiu pasitikėti, kad Dievo Dvasia padės man motinystėje. Jau kiek kartų patyriau jo gelbstinčią jėgą, kada stokojau savosios. Kaip jis dovanojo nusiraminimą, kai man tik rėkti norėjosi. Jis kantriai taiso mano ir mano vaikų kelius, širdin įdėdamas išminties, kurios patys iš savęs neįgytume. Be to, aš kasdien galiu tikėtis jo atleidimo, kasdien su visais savo trūkumais bei klaidomis galiu ateiti pas Dievą.

Neįkainojama patirtis

Man motinystė yra viena svarbiausių, gražiausių, didžiausius iššūkius iškėlusių ir brangiausių mano gyvenimo patirčių. Nes ji palietė mane kaip žmogų visiškai visą. Neturėjau užduočių, kurios būtų šitaip nuožmiai kvietusios dvikovon mano egoizmą. Nuolat prieinama, be perstojo atvira didelėms ir mažoms problemoms, dieną naktį ‚darbe', su nuolat ant liežuvio paruoštu paguodos žodžiu, nuolat pilna galva kūrybinių idėjų, pilna laiko ir kantrybės bet kokiai interesų sferai. Tik skraidyti (dar) neišmokau. O jeigu viskas vyktų, kaip nori mano vaikai, tai dar ir rankų kokią porą papildomų turėčiau...

Nuo mano pritarimo motinystei labai priklauso tai, kiek aš esu patenkinta savimi kaip mama. Viena mano draugių kartą papasakojo: "Aną rytą eilinį sykį valydama po stalu išsipylusį maistą, staiga sau pagalvojau, kad ateis diena, kai čia sėdėsime tik mudu su vyru ir galbūt kalbėsimės apie tai, kai vaikai buvo maži ir kaip mes kasdien valėme šią pastalę". Dažnai prisimenu šį pasakojimą. Net jei šiandien atrodo, kad sauskelnėms nesimato nei galo, nei krašto, bus diena, kai to net neprisiminsime. Rengti lėles, statyti kaladėlių bokštus, skaityti pasakėles – viskas kada nors taps praeitimi.

Todėl noriu ir nuolat siekiu, kad to palyginti trumpo laiko su vaikais negadintų šiandienos skundai, nuolatiniai lyginimaisi su kitais ir sąžinės graužatys. Noriu priprasti džiaugtis šia akimirka, dėkoti už kiekvieną savo vaikų gyvenimo tarpsnį ir suvokti, kad mano vaikai nėra mano "projektas", o tik patikėti man tam tikram laikui. Dėl to noriu šį laiką išnaudoti duodama jiems tai, ką galiu duoti pagal savo ribotas galimybes. Ir dar melstis bei pasitikėti, kad Dievas, nepaisant arba kaip tik dėl netobulos mamos, juos gali padaryti žmonėmis, galinčiais teikti jam ir kitiems džiaugsmą.

Saskia Barthelmess, trijų vaikų mama ir knygų autorė. Versta iš "Neues Leben", 2010/03.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt