Bažnyčios vaidmuo visuomenėje

2010-07-16
Holger Lahayne
Druska ar medus
Viso pasaulio Viešpats
Pasaulio šviesa
Didysis paradoksas
Aprūpinti šventuosius
Mažumų dinamika
Malda ir atgaila
10 apibendrinančių tezių


Prezidento A. M. Brazausko laidotuvės – nesutarimai dėl ceremonijos, kardinolo atsisakymas velionio palaikus atsisveikinimui priimti į arkikatedrą – visa tai išryškino vieną labai svarbų dalyką: kad santykis tarp Bažnyčios, valstybės ir visuomenės yra pagedęs. Tarp jų kažkas negerai. Juk neregėtas dalykas, kad staiga šitaip visi mūru stotų dėl vieno asmens (ir dėl kokio! – šitokios prieštaringos asmenybės) palaikų nešimo į bažnyčią! Kad šitaip staiga visi pasijustų turį reikalą paauklėti Bažnyčią. Sukiltų net niekad tikėjimo klausimais aiškiai nepasisakę asmenys kaip filosofas R. Ozolas, kuris "Lietuvos ryte" (liepos 3 d.), pritardamas V. Adamkui, godojasi, esą situacija jam "apmaudi", esą ji "reikalauja ryžtingų, greitų ir gilių apmąstymų. Tokio precedento negalime palikti." Staiga ėmė ir tūlam filosofui labai parūpo Bažnyčios įvaizdis: "Gal Bažnyčia pasielgė pagal savo statutą", bet "buvo prarasta galimybė sustiprinti Bažnyčios pozicijas." Ir ne tik įvaizdis. Pagal Ozolą Bažnyčia net nesupranta kas esanti ir nežino, kaip turėtų elgtis: "Bažnyčia negyvena danguje, ji gyvena žemėje ir jos gyvenimas turėtų taikytis prie visos bendruomenės."

Bažnyčia turėtų taikytis prie visuomenės. Taškas. Tik gaila, kad, ko gero, per menkas praktinis Ozolo bažnytiškumas neleidžia jam pastebėti, kad Bažnyčia jau ir taip labai taikosi. LRT komentare "Apie valstybės ir Bažnyčios santykius Lietuvoje" bernardinai.lt redaktorius A. Navickas pastebi:

"Tenka tik apgailestauti, jog ir giliai tikintys Lietuvos katalikai užmiršta Viešpaties priesaką būti druska bei šviesa ir pradeda Bažnyčią traktuoti kaip savotišką Dvasingumo, tradicijų puoselėjimo ir kultūros paveldo ministeriją, veikiančią pagal panašius principus, kaip ir kitos valstybės institucijos, ir evangelizacijos sėkmę sutapatina su politine įtaka bei galia."

Visuomenė nori daryti ir daro įtaką Bažnyčiai. O atvirkščiai? Koks Bažnyčios vaidmuo visuomenėje? Juk Bažnyčios veikla nėra vien tik pastatų atvėrimas ar uždarymas tradicionalistiniam įgeidžiui? Pasiaiškinti šiems bei kitiems gana nelengviens klausimams ir pateikiame šias mintis, skirtas LCC Tarptautinio universiteto konferencijos "Asmenybės atkūrimas posovietiniame kontekste" diskusijai "Bažnyčia visuomenėje" (Klaipėda, 2010 02 27).

Druska ar medus

Pažvelgus į kai kuriuos krikščionis, anot vokiečių teologo Helmuto Thielicke'ės (1908–1986), "galima pamanyti, kad jų noras – būti medaus puodu pasauliui. Jie saldina ir cukrina gyvenimo kartumą pernelyg lengva mylinčio Dievo samprata... Bet Jėzus, žinoma, nepasakė "Jūs – pasaulio medus." Jis pasakė: "Jūs – žemės druska." (iš J. Stott, Kalno pamokslo žinia)

Iš tiesų pastaruoju metu atrodo, kad vienas iš aukščiausių krikščioniško gyvenimo įsakymų yra "būk malonus!" Naujojo Testamento reikalavimai tikintiesiems šiame pasaulyje veikti ir kalbėti išmintingai bei apgalvotai, gailestingai bei supratingai, mylint ir laiminant, smarkiai iškreipti ir kaidingai interpretuojami. Biblijos raginimas viską ištirti, būti kritiškiems, nebijoti reikšti ir kontraversiškas ar griežtas nuomones, paverstas beveik šėtonišku ir vengtinu reikalu. Apie tai, kad krikščioniškas gyvenimas turi savo kainą, kad Kristus ragina nešti savo kryžių, aukotis ir tarnauti bei įspėja dėl galimų kentėjimų – apie šitokius dalykus garsai šnekėti nepopuliaru. Kristaus raginimas bedieviams atgailauti ir atsiversti, šiandien pakeistas saldžialiežuvyste: "Ateikit visi ir mėgaukitės mūsų bendruomenėje, susiraskit gerų draugų, žvelkit, kiek daug gero jums daro Dievas".

Šiandien daug krikščionių sėdi patogiai įsitaisę savo religijos kampuose ir nepaliaujamai šypsosi: ak, žmonės turi religinių poreikių?! Eikšekit, mes mielai juos patenkinsime! Jokių vingių ir nelygumų. Jokio radikalumo. Ką jūs, radikalumas tik sukelia nereikalingą sektantiškumo kvapą... Katalikas P. Kreeftas apie kitus visuomenės bei bažnyčios "keiksmažodžius" pastebi: "Žodis 'Fanatikas' modernioje visuomenėje skamba kaip didžiulis įžeidimas, ypač su priedėliu ‚religinis'. Atsiradusi ir dar viena įžeidžianti F – ‚Fundamentalistas'." (Ecumenical Jihad)

Dvasinės tarnystės vykdytojui šiandien būtina gerai mokėti vieną dalyką: kuo gražiau ir paguodžiamiau pašnekėti. Mylių mylias esame atitolę nuo Senojo Testamento pranašų, kalbėjusių ne tik Dievo tautai, bet ir valdovams bei iš dalies ir kitoms, bedievėms, tautoms. Tarp jų nerastume nė vieno nei ypatingo oratoriaus, nei saldžialiežuvio, vengusio liesti skaudžius klausimus ar net pačią religiją – pagonišką ir "teisingąją". Mch 6, 6–8 aiškiai sakoma, kad Dievas nenori būti užliūliuojamas vis gausesnėmis aukomis ar kuo tobulesnėmis apeigomis. Jis "pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja VIEŠPATS: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu." Ir pridėjo dar kelis žemiškesnius jam pasišlykštėjimą keliančias gyvenimo pavyzdžius: smurtas, melas, "nedorai įgyti turtai", "apgavikiškos svarstyklės", t. y. apgaulė versle.

Pranašų tradiciją pratęsė ir Jėzus. Patys aštriausi jo vesti debatai, vykę būtent su žydų tautos religiniais vadovais. Jėzus atėjo su didžiausiais dvasininkais ne flirtuoti, o juos išvesti iš kantrybės. Tą byloja ir jo vienas garsiausių palyginimų apie sūnų palaidūną iš Lk 15, kuris yra ir aštrios religijos bei moralizmo kritikos pavyzdys. Palyginimą labiau tiktų vadinti istorija "apie du sūnus palaidūnus arba prarastus sūnus", nes vyresnysis, "nepalaidūnas", "neprarastasis" sūnus įkūnija fariziejus ir Rašto aiškintojus, į kuriuos Jėzus ir kreipiasi (15, 1). Presbiterionių pastorius Timas Kelleris rašo:

"Palyginimas skirtas ne "nuklydusiems nusidėjėliams", o religingiems žmonėms, darantiems viską, ko reikalauja Biblija. Jėzus kreipiasi ne tiek į amoralius prašalaičius, kiek į moralius namiškius. Jis nori parodyti jiems jų aklumą, trumparegiškumą ir nuosavą teisumą bei tai, kaip šie dalykai žudo ir jų pačių sielas, ir aplinkinių gyvenimą. Taigi neteisinga būtų manyti, kad Jėzus pasakoja šią istoriją pirmiausia tam, kad užtikrintų jaunesniesiems broliams Savo besąlygišką meilę. Ne, šis pasakojimas neištirpdė pirmųjų klausytojų iki ašarų – veikiau sukrėtė, įžeidė ir papiktino. Jėzaus tikslas buvo ne sušildyti mūsų širdis, o sugriauti mūsų kategorijas." (The Prodigal God)

Taigi Bažnyčios užduotis visusomenėje ne lipdyti religingumo rožytes ant gyvenimo torto, ne rūpintis dvasingumo kvapais bei puošmenomis ir ne kurti dvasingas bei malonias ausiai kalbas bet kokiai progai. Bažnyčios užduotis ne tokia!

Viso pasaulio Viešpats

Įsitikinimas, kad Kristus Viešpats tik bažnyčioje, tik religinėje sferoje, yra perdėm klaidingas. Dievas viešpatauja visiems. Dievas yra ne tik Izraelio, bet ir visų tautų, visos žemės karalius (Iš 15,18; Ps 22,28; 47,2s; 96–99; 145; Ts 5, 3), o kartu ir teisėjas: "Pakilk, VIEŠPATIE! Neleisk mirtingajam paimti viršų! Tebūna tautos teisiamos tavo akivaizdoje. Įvaryk jiems baimės, VIEŠPATIE! Težino tautos, kad jos – tik žmonės!" (Ps 9, 20–21).

Šie principai pakartojami Naujajame Testamente: "Nes jame [Kristuje] sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per jį ir jam" (Kol 1, 16). Kristus yra Dievas, "visų Viešpats" (Apd 10,36), "karalių Karalius ir viešpačių Viešpats" (Apr 19, 16; 1 Tim 6,15), jam duota visa valdžia danguje ir žemėje (Mt 28, 18). Jis yra visa ko galva ir galva Bažnyčios (Ef 1, 22–23). Tai reiškia, kad visos gyvenimo sferos pavaldžios Kristui, taip pat ir "pasaulietinės". Kristus – ne religijos objektas, o viso pasaulio Viešpats.

Todėl, patvirtindami Lozanos sandorą, mes sakome: "Dievas yra visų žmonių Kūrėjas ir Teisėjas" (5 str.). Iš to išplaukia ir Bažnyčios užduotis skelbti Dievo Žodį, jo įstatymą ir Evangeliją visiems žmonėms. Bažnyčia neturi jokios specialios religinės tiesos privačiai sferai. Visa tiesa, kurią ji turi, "visi Dievo nutarimai" (Apd 20,27) skirti visiems viso pasaulio žmonėms. D. Bonhoefferis (1906–1945) rašė: "Bažnyčia neturi savo dispozicijoje dviejų įstatymo rūšių, vieno pasauliui, kito krikščionių bendruomenei, bet jos įstatymas yra vienintelis Dievo Įstatymas, apreikštas Jėzuje Kristuje, kurį ji turi skelbti visam pasauliui" (Ethik). Todėl Bažnyčia privalo liudyti apie Dievo planą visai kūrinijai, taigi ir visiems žmonėms; ji privalo skelbti tiesą, pagal kurią būtų matuojamos visos vertybės.

Pasaulio šviesa

Kadangi Kristus yra visa ko valdovas, tai ar reiškia, kad ir Bažnyčiai pavesta valdyti? Ar reiškia, kad ji turi daryti tiesioginę įtaką? Kad ji turi visur dalyvauti ir kištis? Tai susirūpinimo klausimai, kylantys iš šiandienos liberaliosios ir sekuliariosios stovyklos. Ji dar neužmiršusi prėjusių šimtmečių galingos Bažnyčios, dėl aukščiausios valdžios susirungusios su pasaulio imperatoriais krikščioniškoje Europoje. Argi ne popiežius buvo tas, kuris šimtmečius (iki 1964 m. lapkričio 13 d.) nešiojo tiarą, trijų karūnų formos galvos apdangalą kaip aukščiausios žemiškosios valdžios ženklą, reiškiantį, kad popiežius yra "kunigaikščių ir karalių tėvas"?

Greta šio, dominuojančios nacionalinės bažnyčios modelio, pliuralumo laikais prarandančio savo kaip alternatyvos vaidmenį, visuomenė susiduria su kita religija – islamu. Vienas iš jos ryškiausių bruožų – susiliejimas ir persipynimas su valdžia. Tema "Mečetės vaidmuo visuomenėje" net nebūtų jokia tema. Tos religijos atstovai neturėtų apie ką diskutuoti. Islamo šalyse valstybė (tikrovėje daugiau ar mažiau) yra tiesiogiai atsakinga už dievo įstatymo, šaryjos, įgyvendinimą visose gyvenimo sferose. Paprasčiau tariant, visuomenė arba yra islamiška, arba tokia nėra. Dėl to egzistuoja ir dvi aiškiai atskirtos stovyklos, viena dar al-islam ("Taikos buveinė"), kurioje viešpatauja šaryja, taigi islamo stovykla ir kita – dar al-charb ("Karo buveinė"), kur islamas dar neviešpatauja. Dėl to musulmonų bendruomenės nors ir gali egzistuoti (kaip mažuma) ne musulmoniškoje aplinkoje, tačiau jausis prastai. Nes tikru musulmonu galima būti tik ten, kur veikia musulmoniškas (valstybės) įstatymas. Todėl kiekvienam musulmonui labai svarbu kuo skubiau praplėsti šaryjos viešpatavimo lauką (ir vykdyti džihadą).

Tiek dominuojančios nacionalinės bažnyčios, tiek religijos, susiliejusios su valstybe modelis yra visiškai atmestinas. Atmestinas dėl paprastos, bet pagrindinės priežasties: visų valdžia yra Kristus, o ne Bažnyčia. Kristus viešpatauja, ne Bažnyčia. Jo paties pateiktas pavyzdys apie Bažnyčios bei tikinčiųjų vaidmenį neturi nieko bendra su galiomis ir valdžia. Kalno pamoksle (Mt 5,14–16) Jėzus Kristus sako:

"Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje."

Visų pirma pats Kristus yra "pasaulio" arba "tautų šviesa" (Iz 42,6; 49,6; Jn 3,19; 8,12). Dievas yra šviesa (1 Jn 1,5). Tik dėl to, kad šitaip yra, šviesa galime ir privalome būti ir mes, tikintieji, tie, kurie atspindime savo valdovą; mes esame ir turime būti "žiburiai pasaulyje" (Fil 2,15), "šviesos vaikai" (Ef 5,8; 1 Tes 5,5). Šiais palyginimais Jėzaus ir apaštalų esame tarsi sujungiami su Senojo Testamento Dievo tauta, kuri taip pat buvo pašaukta būti "šventa tauta" (Iš 19,6), gyvenimo pavyzdys visiems. Priešingai nei islame, kur tautos raginamos savo religija užkariauti visą pasaulį, Izraelio tauta ir krikščionys Dievo raginami būti patraukliu pavyzdžiu visiems. Mesijiniuose tekstuose Iz 2,1–5; 60,1–3; Mch 4,1–5 vartojami kalno ir šviesos palyginimai, kuriuos Jėzus mini ir Mt 5: nuo Izraelio tautos, stovinčios ant kalno, sklinda toli siekianti šviesa, kad aplink esančios pagonių tautos, matydamos ją, pačios ateina prie kalno.

Olandų teologas, politikas ir žurnalistas A. Kuyperis (1837–1920) šitaip sako:
"Nors krikščionių religijos žibintas dega tik tarp jos institucijos [Bažnyčios] sienų, jo šviesa sklinda toli pro langus, pasiekdama visas sferas ir sambūrius, besirandančius plačiame žmonių gyvenimo ir veiklos lauke. Teisė ir teisėtvarka, namai ir šeima, verslas, viešoji nuomonė ir literatūra, menas ir mokslas, ir dar daugelis kitų dalykų apšviečiami šios šviesos. O tas apšvietimas tuo ryškesnis ir skvarbesnis, kuo ryškiau žiba Evangelijos žibintas pačioje Bažnyčioje." (str. "Common Grace", Abraham Kuyper – A Centennial Reader)

Didysis paradoksas

Ne Bažnyčia kaip organizacija yra tikroji šviesa. Tikroji šviesa yra Dievas, Jėzus Kristus, Evangelija, patys krikščionys, jų darbai ir žodžiai. Dėl to svarbiau yra ne tiek Bažnyčios įvaizdis, jos padėtis ir įtaka visuomenėje, kiek tikroji šviesa, žibintas, jo galia ir ryškumas: Bažnyčia turi užtikrinti, kad žibintai šviestų tuo geriau ir toliau. Šia prasme Bažnyčios poveikis visuomenei yra labiau netiesioginis: jos pašaukimas ne kelti revoliucijas ir tiesiogiai keisti pasaulį; nes tai būtent reikštų, kad nuolat reikia siekti valdžios. Bažnyčios pirmasis ir tiesioginis pašaukimas – "rinkti šventuosius [tikinčiuosius] ir juos tobulinti" (Westminsterio konfesija, 25.3).

"Kur Dievo žodis, ten ir Bažnyčia" – trumpai ir aiškiai apibrėžia M. Lutheris. Šventoji Dvasia panaudoja užrašytąjį (Bibliją) ir skelbiamą (pamokslą) Dievo žodį bei sakramentus ir sukuria tikėjimą. Dėl to Bažnyčios užduotis kuo pilniau ir aiškiau tą Žodį skelbti, išaiškinti Evangeliją ir Dievo įsakymus bei rinktinį palikimą tų, kurie patys per Žodį įtikėjo ir gyveno ar gyvena jam paklusdami. Bažnyčios užduotis surinkti visus, kurių širdyse sušvito pats Dievas (2 Kor 4, 6), kurie tapo žiburiais, kurie pašaukti iš tamsos į šviesą (1 Pt 2, 9).

O visa tai reiškia atsiskyrimą nuo pasaulio, nuo tamsos. Nes Bažnyčia – tai šviesos vaikai. Jeigu šviesos vaikai į savo tarpą prisileis daug tamsos vaikų, šviesa priblės, o gal net ir visai nustos degti. Tik jeigu patys tikintieji saugos savo kaip šviesos tapatybę, jeigu jų bendruomenė bus ne kaip pasaulis mirguliuojantis, o vientisas šviesos srautas, tik tokia, tik galinga šviesa galės persmelkti tamsą. Siekiant padaryti įtaką pasauliui, visų pirma pasaulio neturi būti pačioje Bažnyčioje. Tai yra didis paradoksas.

Žymus britų teologas J. Stottas akcentuoja, kad nuo pradžios iki pabaigos esminė visos Biblijos tema ta, kad Dievas pašaukia sau tautą; kad ši tauta yra "šventa" tauta, išškirta iš pasaulio tam, kad priklausytų Dievui ir jo klausytų, ir kad jos pašaukimas – būti "šventa" arba "skirtinga". Šiame kontekste reikia matyti ir Kalno pamokslą (Mt 5–7):

"Jis apibūdina, kaip atrodo žmogaus gyvenimas ir žmonių bendruomenė, kai jie pakliūva maloningam Dievo valdymui. Ir kaip jie atrodo? Kitaip! Jėzus pabrėžė, kad tikri jo sekėjai, Dievo karalystės piliečiai, turi būti visiškai kitokie nei kiti. Jie turi imti pavyzdį ne iš aplinkinių žmonių, bet iš Dievo ir taip įrodyti, kad yra tikri savo dangiškojo Tėvo vaikai. Man esminis Kalno pamokslo tekstas yra Mt 6,8: 'Nedarykite taip kaip jie’. Tai iškart primena Dievo žodžius Izraeliui ankstesniais laikais: 'Nedarykite taip kaip jie’ (Kun 18,3). Tai tas pats kvietimas būti kitokiems."

"Kontrastas tarp krikščionio ir nekrikščionio", anot Stotto, yra "pagrindinė ir vienijanti Pamokslo tema". Jėzaus sekėjai turi būti kitokie – "kitokie nei nominali bažnyčia, sekuliarus pasaulis, kitokie nei religingieji ir nerelingingieji. Kalno pamokslas – išsamiausias Naujojo Testamento krikščionių kontrkultūros aprašas." Čia irgi galima išvesti paradoksą: tikintieji kultūrą pakeis tik tada, jeigu sugebės sukurti ir išlaikyti savo kontrkultūrą.

Kas nutinka, kai to nepaisoma, kai Bažnyčia ir visuomenė ima daugiau ar mažiau persidengti, rašo S. Juknevičius: "Būti lietuviu reiškia būti kataliku, kaip pas mus dažnai sakoma. Bet toks teiginys implikuoja dvi mintis: arba šitai reiškia vidutinio lietuvio atkėlimą į kataliko lygmenį, arba katalikybės trivializavimą iki vidutinio lietuvio lygmens. Praktika rodo, kad pastaroji mintis artimesnė tiesai." (iš Post-communist Lithuanian Society – Culture in Transition). Panašiai tvirtina ir A. Navickas:

"Sociologiniai tyrimai leidžia teigti, kad dauguma tų Lietuvos žmonių, kurie įvardija save krikščionimis, šį įvardijimą suvokia pirmiausia kaip kultūrinį, o ne kaip egzistencinį įsipareigojimą. Kitaip sakant, Dievas į gyvenimus įleidžiamas tik kaip kultūrinis ornamentas, kurį paveldėjome iš tėvų ir siekiame perduoti vaikams. Nenuostabu, kad ir katechizacija paprastai suvokiama pirmiausia kaip tam tikrų ritualų ir kultūrinių ženklų perėmimas, neakcentuojant klausimo, ką reiškia sekti Kristumi čia ir dabar." ("Kelionė su Bernardinai.lt", 2010/1)

Jei net per 70 nuošimčių visuomenės pasitiki Bažnyčia ir ją gerbia, tai kažkas ne taip; tai reiškia, kad Bažnyčiai vertėtų kuo skubiau griebtis bent kiek "nusipopuliarinti". Tikintiesiems neturėtų per daug rūpėti Bažnyčios įvaizdis. Iš tikrųjų pirmiausia turėtų rūpėti tai, kad visi "šlovintų jūsų Tėvą danguje" (Mt 5,16). Kaip Juknevičius ir Navickas, susirūpinusi ir katalikų sociologė E. Laumenskaitė:

"Akivaizdu, kad mūsų vos ne visuotinis katalikiškumas remiasi priklausymu iš kultūrinės tradicijos, o dabar ir situaciniu socialiniu konformizmu. Iki šiol išliekantis palankumas Bažnyčiai kaip institucijai kol kas neveda į realų priklausymą Bažnyčiai ir asmenišką bei bendruomeninę krikščionišką tapatybę, ką patvirtina mūsų visuomenės vertybinių orientacijų ir socialinės elgsenos analizė."

Čia būtina aiškiai pabrėžti, kad tai ne vien Romos katalikų problema. Antai Amerikos evangelikų religijotyrininko G. Barna’o tyrimai rodo, kad dauguma save atgimusiais laikančių krikščionių elgiasi socialiai konformistiškai ir taip pat savo grupei priklauso visų pirma "iš kultūrinės tradicijos". A. Navickas: "Absoliuti dauguma amerikiečių ir toliau vadina save krikščionimis. Tačiau toks įvardijimas mažai ką turi bendro su ryžtu sekti paskui Jėzų, veikiau tai duoklė tradicijai ir kartu savotiška darbo sutartis, kai žmogus įdarbina Jėzų Kristų savo Dievu."

Dėl to bažnyčioms vertėtų aiškiai nusistatyti savo ribas ir žiūrėti, kad išliktų šventųjų bendruomenėmis. Be abejo, dar protestantizmo pradininkai pastebėjo, kad visai "grynų" bažnyčių nebuvo, nėra ir niekada nebus. Antroji šveicarų konfesija (1566) rašo: "Vėlgi ne visi, kurie priskiriami Bažnyčiai, iš tiesų yra šventi ir gyvi bei tikri Bažnyčios nariai. Nes yra daug veidmainių, kurie viešai klauso Dievo žodžio ir visų akivaizdoje priima sakramentus... ; tačiau viduje stokoja tikrojo Dvasios apšvietimo, tikėjimo ir sielos nuoširdumo, ir tvirtumo..." (XVII,16) Tą patį patvirtina ir Westminsterio tikėjimo išpažinimas: visos bažnyčios "savo grynumą išlaiko tik daugiau ar mažiau", "net gryniausios bažnyčios... nėra apsaugotos nei nuo maišymosi [su netikinčiaisiais], nei nuo klaidų..." (25,4–5).

Bet kad ir kokia tikrovė, ji neduoda leidimo bažnyčioms nepaisyti diciplinos reikalų. Šiam klausimui Westminsterio tikėjimo išpažinime paskirtas visas 30 skyrius. Augsburgo konfesija apie bažnyčios vadovybės pareigas štai ką sako: "mokslą, kuris būtų priešingas Evangelijai, turi pasmerkti; bedievius, kurių bedieviškas elgesys pasireiškia viešai, išskirti iš krikščionių bendrijos; ir tai visa daryti be žmogiškos galios, vien tik Dievo žodžio galia" (28 str.; žr. Šmalkaldeno nuostatus, III, 7 ir 9). Taip pat ir reformatų Heidelbergo katekizmas 85 kl. kalba apie atskyrimą nuo šventosios vakarienės tų, "kurie savo išpažinime ir gyvenime pasirodė esą netikintys ir bedieviai", nes negalima leisti, kad "Dievo sandora [būtų] išniekinama". Jeigu nevykdoma bažnyčios disciplina, "Jo [Dievo] pyktis užtraukiamas ant visos bendruomenės".

Pastaruoju metu kai kurios Šveicarijos reformatų bažnyčios arba Vokietijos Reino krašto evangelikai visai atsisakė bet kokios Bažnyčios disciplinos. Tokiu atveju būtų sąžininga pasirašyti ir naujus tikėjimo išpažinimus bei jais vadovautis, nes su senaisiais reformacijos nuostatais šių bažnyčių veikla jau neturi beveik visai nieko bendro.

Reikia pabrėžti, kad ir reformacijos laikais Bažnyčios disciplina niekaip nebuvo vien elementarus viršūnių diktatas ir spaudimas apačioms. Pavyzdžiui, reformatų bažnyčių bažnytiniuose teismuose, presbiterijose veikė ir išrinkti pasauliečiai vyresnieji. Taigi disciplinos priežiūra nebuvo vien ordinuotų dvasininkų rankose. Be to, ir disciplina nebuvo suprantama vien tik kaip sankcijų ir baudų skirstymas. Ji visų pirma apėmė narių tarpusavio konfliktų sprendimą, nesutarimų šalinimą, meilės grąžinimą siekiant kartu visiems vertai švęsti Kristaus vakarienę. Bažnyčiose buvo sprendžiami ir sutuoktinių nesutarimai, ieškoma jų sutaikymo. Moralės normas, be abejo, nustatinėjo Bažnyčia, tačiau ji neatėmė teisės pačiam žmogui rūpintis savo disciplina. Taip laikui bėgant evangeliškose vietovėse (pvz., kai kur Nyderlanduose ir Vokietijoje) ėmė formuotis grupių vidinė konfliktų sprendimo kultūra, padariusi didelę teigiamą įtaką viešajai aplinkai.

Aprūpinti šventuosius

Tiesą, kad Bažnyčia turi tikinčiuosius atskirti nuo pasaulio ir suburti drauge, kai kurie smarkiai suabsoliutino. Yra svajotojų, tebesvaičiojančių apie tobulą tyrųjų bendruomenę, yra sektų ir bažnyčių, smarkiai nekenčiančių pasaulio ir net negalvojančių apie kokį nors vaidmenį visuomenėje. Bet nei anas, nei šis nėra Dievo kelias. Greta neigiamo atsiskyrimo nuo pasaulio elemento privalo eiti ir teigiamas – atskirtosios bendruomenės "tobulinimas" (Westminsterio išpažinimas) per biblinį mokymą.

Kiekviena bažnyčia, kuri siekia padaryti įtaką aplinkai, turi tam rengtis – savo tikinčiuosius apginkluoti Dievo žodžio ginklais, išugdyti, kad tikėjimo žibintas ryškiai šviestų pasaulyje, o druska neprarastų sūrumo. Ef 4,11–12 Paulius rašo: "Tai jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui..." Bažnyčioje tikintieji privalo gauti to, ko reikia, kad išgyventų pasaulyje. Pasaulis, tiesa, yra pražuvęs, tačiau ir jis yra Dievo kūrinija, todėl Dievas nori, kad tikintieji jame veiktų. Ką reiškia būti Dievo žiburiu, šviesa profesinėje veikloje, kasdienybėje, šeimoje? Kaip, laikantis Dievo tvarkos, gyventi ir veikti pasaulyje? Kodėl Dievo tvarka naudinga visiems žmonėms? Kur tie irimo procesai, kuriuos aš, kaip pasaulio druska, galėčiau sustabdyti? Kur ta tamsa, kurią nušviesčiau? Visi bažnytinius postus užimantys asmenys yra tarnai, privalantys padėti eiliniam tikinčiajam pritaikyti savo tikėjimą gyvenime. Kunigai, pastoriai yra "Dievo žodžio tarnai", turintys tikinčiuosius pamokyti Dievo žodį suprasti ir taikyti visose gyvenimo sferose. Privalantys aiškiai pasakyti, kad Biblija nėra knyga vien privačiam pasiskaitymui, o kalbanti apie pasaulio būtį ir poreikius.

Todėl Bažnyčios pašaukimas yra mokyti, o visi jos nariai pašaukti mokytis. Kalvinas daug kur pabrėžė (pvz., Inst. IV,1,1–5), kad Bažnyčios užduotis auginti ir remti kiekvieno tikinčiojo tikėjimą. Jis Bažnyčią lygina su mokykla, kalba apie Bažnyčios "pastangas ir tarnystę", per ką mes tarsi pamaitinami, apie jos "auklėjimo darbą", kol mes "pasiekiame suaugusio žmogaus amžių". Tačiau nei Bažnyčia gali bet ko mokyti, nei tikintysis bet kaip mokytis. Visas mokymas ir mokymasis turi būti paremtas Dievo žodžio aiškinimu ir perėmimu. Nes Dievo žodis yra šviesos šaltinis, "žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui" (Ps 119, 105). Didžiajame katekizme Lutheris rašo: Bažnyčia augina kiekvieną krikščionį "Dievo žodžiu, kurį atidengia ir skleidžia Šventoji Dvasia, kuriuo nušviečia ir uždega širdis, kad jie šį žodį suvoktų, priimtų, nuo jo priklausytų ir jame pasiliktų."

Tam bažnyčiose verta taikyti metodą, kurį J. Stottas vadina "dvigubu klausymusi": kai nuolankiai klausomasi Dievo žodžio ir kritiškai klausomasi pasaulio. Abu dalykai yra būtini, kad teisingąjį ir amžinąjį Žodį galėtume pasakyti pasauliui ir jis būtų išgirstas.

Žvelgdami į konkrečias Bažnyčios užduotis pasauliui, ypač galėtume išskirti etinių principų sklaidą. J. Stottas sako: "Vienas didžiausių dabarties evangelikalų trūkumų yra tai, kad tiek mokyme, tiek praktiniame gyvenime esame santykinai apleidę krikščioniškąją etiką. Dėl to geriau žinomi kaip Evangelijos skelbėjai, o ne kaip tie, kurie tikrai ją gerbia ir pagal ją gyvena." Todėl jis siūlo:

"Dabarties pliuralizmo ir reliatyvizmo akivaizdoje ypač svarbu sekti Pauliaus pavyzdžiu ir mokyti žmones aiškių ir praktiškų etinių dalykų. Krikščionys tėvai savo vaikus privalo mokyti moralinio įstatymo. Sekmadieninių mokyklų ir tikybos mokytojai turi pasistengti, kad jų mokiniai išmoktų bent 10 Dievo įsakymų. Pastoriai turi išdrįsti pamokslauti ir aiškinti mums biblinius moralaus gyvenimo standartus, kad bendruomenės pamatytų ir suvoktų ryšį tarp Evangelijos ir įstatymo. O kiekvienam atsivertusiajam pačioje jo krikščioniško gyvenimo pradžioje turi būti pasakyta, kad naujasis gyvenimas Kristuje yra šventas gyvenimas, toks, kuris patinka Dievui, nes tikintis žmogus laikosi jo įsakymų." (The Gospel & the End of Time)

Stotto minimas deficitas, be abejo, atsiradęs dar ir dėl to, kad stinga įstatymo ir įsakymų pamokslavimo. O šis stygius susijęs su tuo, kad nemokoma ir nebesuprantama klasikinės protestantiškosios atskirties tarp įstatymo ir Evangelijos. Lutheris yra sakęs, kad toji atskirtis esanti "aukščiausias krikščionijos menas". Anot reformatoriaus, krikščionis privalo žinoti, ką įstatymas gali ir ko ne. Kad įstatymas neveda nei į išganymą, nei sukuria tikėjimo, nei atstoja Evangelijos. Įstatymas žmogui atskleidžia jo nuodėmę ir sugedimą (žr. Heidelbergo kat., 3 kl.). Bet dabartiniais laikais į šį Dievo "matuoklį" žiūrima šnairai. Tik nepagalvojama, kad be jo Evangelija tampa beprasmė.

Greta šios liūdnos užduoties – žmogaus sugedimui atskleisti, įstatymo užduotis yra ir žmogui būti vadovu. Kalvino nuomone, įstatymas yra tobulas [Dievo] teisingumo provaizdis", dėl to "teisingo ir tiesaus kelio kelrodis". Tikintieji per Šventąją Dvasią savyje turi teisingą norą "Dievui mielai paklusti". Tam jiems yra įstatymas "geriausias [!] įrankis, per kurį žingsnis po žingsnio jie vis geriau supranta, kokia esanti Viešpaties valia." (Inst. II,12,12–13). O šitai nei su moralizmu, nei su išgelbėjimu per darbus ar įstatymą neturi nieko bendro. Nes geri darbai yra "tik tie, kurie iš tikro tikėjimo pagal Dievo įstatymą Jo garbei atliekami" (Heidelbergo kat., 91 kl.) O tie, kurie kyla ne iš tikėjimo ir dėkingumo, bet vien tik pagal save ir savo garbei, visai nėra jokie geri darbai.

Toks subalansuotas etikos ir moralės akcentavimas ne vien tik svarbu Bažnyčiai. Ir čia ji vėl veikia pasaulį netiesiogiai. Britų teisininkas Lordas Moultonas pastebėjo, kad visuomenei norint būti sveikai ir klestinčiai, reikia stiprinti tris sritis. 1924 paskelbtoje esė žurnale "The Atlantic" jis mini tas sritis, iš kurių pirmąja įvardija teisės sritį ir sako, kad mums reikia stiprios teisinės valstybės su visomis būtinomis institucijomis; toliau kalba apie laisvę bei kiekvieno asmens saviraiškos galimybes bei jų apsaugą; trečiąja svarbia sritimi Moultonas laiko paklusnumą neprievartinėms normoms (angl. obedience to the unenforceable). Šią sritį jis paaiškina šitaip: "tai žmogaus paklusnumas dalykui, kuriam nėra ir negali būti verčiamas [valstybės bei jos įstatymų], kuriam jis taiko savo vidinį [moralinį] įstatymą." Omenyje turimi visi dalykai, kurie yra legalūs, tačiau nemoralūs kaip melas, nedraugiškumas, neapykanta ir t. t. Šių dalykų valstybė sureguliuoti nepajėgi, tačiau pajėgus pats žmogus, nubrėždamas savo laisvei ribas. Todėl taip svarbu savitvarda ir saviaukla. Galima sakyti, kad tai žmogaus sąžinės sfera. Kiekvienas žmogus turi sąžinę, klausimas tik, kokia ji, kaip išugdyta, kuo pagrįsta? Čia Bažnyčia gali ir turi pateikti Dievo normas bei reikalavimus ir taip prisidėti prie sąžinės formavimosi. Bet lygiagrečiai ji pati turi savo gretose ugdyti sąžiningus piliečius – ko gero, tai pati visuomeniškiausia Bažnyčios užduotis.

(P. Kreeftas tas pačias mintis dėsto populiaresne kalba. Jis mini "Colsono dėsnį" [pagal žinomo JAV knygų autoriaus bei evangelinės visuomenės veikėjo Chucko Colsono pateiktus principus]: angl. cops or conscience – farai arba sąžinė – kuo mažiau sąžinės visuomenėje, tuo daugiau policininkų reikia, kad būtų palaikyta tvarka. Bet tada nukenčia žmogaus laisvė. Todėl jis pataria verčiau pasirūpinti kuo didesniu būriu "vidinių policininkų", kurie vadinasi sąžinė; žr. "Your Inner Cop", http://www.catholiceducation.org/articles/civilization/cc0098.html ).

Netiesioginę Bažnyčios užduotį vykusiai galima atskleisti per "didžiuosius paliepimus". Vienas išdėstytas garsiajame misijiniame įsakyme Mt 28, 19 ("eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones..."). Visiems pasaulio žmonėms galioja kitas – kultūrinis įsakymas iš Pr 1, 28 ("Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją") bei 2,15 (dirbti ir rūpintis žeme). Dėl nuopuolio ir nuodėmės žmonės šią užduotį vykdo su trūkumais, dažnai net nepatenkinamai, nes nuolat pažeidžia Dievo nustatytą tvarką, pvz., kūrinija ne rūpinasi, o siaubia ir eikvoja. Todėl su Kristumi atsiradęs misijinis paliepimas siekia pakreipti šią vagą. Kristaus sekėjai turi eiti ir palenkti į savo pusę žmones, kad šie įtikėtų, imtų paklusti Dievo žodžiui ir gyventų pagal jo tvarką. Taip kuo daugiau žmonių galėtų įgyvendinti savo kultūrinį pašaukimą ir užduotis, kurias nuo pat pasaulio pradžios jiems skyrė Dievas.

Mažumų dinamika

Maždaug iki pirmosios praeito šimtmečio pusės teologai ir krikščionių sociologai laikėsi nuomonės, kad tik didelė Bažnyčia, kuri vienija didžiąją dalį tautos, yra "pajėgi persmelkti visą tautos gyvenimą ir turi potencialo įeiti į pasaulio istoriją" (1877 m. Tiubingeno ev. teologas C. Palmeris). O sektos esą tėra tik mažos, radikalios, atskilusios grupelės, negalinčios padaryti įtakos visuomenei. Bet istorija parodė, kad taip mananatys klydo. Būtent tikintieji iš mažų grupių buvo tie, kurie vykdė didžiuosius pakeitimus ir įėjo į istoriją.

Svarbus pavyzdys – pirmųjų šimtmečių krikščionys: jie buvo kitokie, turėjo aiškią moralinę viziją, nors net iki 300-ųjų išsilaikė vos 10 proc. mažuma (apie 200-uosius spėjama 0, 4 proc., 250-aisiais apie 2 proc. Romos imperijos gyventojų). Mažumų reikšmę pativirtina ir dažnai cituoti žymaus JAV sociologo R. Bellah žodžiai viename interviu:

"Neturėtume nuvertinti nedidelės žmonių grupės, kuri turi teisingo ir taikaus pasaulio viziją, reikšmės. Japonijoje visai nedidelė krikščionių protestantų grupė sugebėjo į politiką įnešti krikščionišką etiką, kurios įtaka daugeriopai peraugo iniciatorių skaičių. Mažumos suvaidino pagrindinį vaidmenį ir moterų teisių judėjimo, profsąjungų bei praktiškai bet kurių reformų pradžioje. Kultūros kokybė ir vertybės gali keistis, jeigu bent du procentai visuomenės subrandina aiškią ir naują viziją."

Japonijos pavyzdys tikrai įdomus: ten krikščionys sudaro vos 1,56 proc., bet jų įtaka žymiai didesnė už kiekį. Antai 2009 šalies valdžios viršūnėje Romos kataliką Taro Aso pakeitė kitas krikščionis, baptistas Yukio Hatoyama (iki 2010 06).

Už religijos laisvę, toleranciją ir žmogaus teises visų pirma galime dėkoti taip pat nedidelėms protestantų mažumos bažnyčioms (dažnai kalvinistų ar baptistų). Nedidelė grupelė kvakerių buvo tie, kurie pirmieji ėmė smarkiai akcentuoti visų žmonių lygybę, nuo pat pradžių griežtai pasisakė už toleranciją bei moterų lygiateisiškumą. Tai jie inicijavo kalėjimų reformas ir stojo prieš rasių diskriminaciją. Tai jie buvo vieni iš aktyviausių 1787 m. kuriant judėjimą už vergovės panaikinimą, kurio vadovybėje taip pat beveik dominavo. Tai jie buvo tie, kurie šioje kovoje sudarė stipriausią užnugarį vienam iš judėjimo šauklių W. Wilberforce’ui, tuomet priklausiusiam kitai mažai reformos grupelei (Clapham Sect). Būtent šie, labai angažuotų krikščionių saujelė, buvo tie, kurie išjudino pokyčius britų imperijoje – ne dominuojanti Anglijos bažnyčia!

Bet Wilberforce’o pavyzdį būtina suprasti teisingai. Tai, kad vienas vienintelis krikščionis (arba nedidelė grupelė) sujudina tokius didelius pokyčius, labiau yra išimtis. Apskritai krikščionims, ypač išskirtinai angažuotiems, vertėtų pasistengti neperlenkti lazdos ir nepervertinti savo galių. Dažnai daug naudingiau išlikti kuklesniems ir nesišvaistyti lozungais apie didelius pokyčius bei revoliucijas. (Neseniai amerikiečių sociologas Jamesas D. Hunteris knygoje To Change the World: The Irony, Tragedy, and Possibility of Christianity in the Late Modern World perspėja evangelikalus nebūti naivius ir nepervertinti savo įtakos; žr. ir interviu http://www.christianitytoday.com/ct/article_print.html?id=87757 .) Būtent Wilberforce’o istorija, nepaisant šio žmogaus pasiekimų, mus ne tiek moko siekti didžių tikslų (nors to taip pat moko ir atskirais atvejais tos pamokos labai naudingos), kiek kantrybės, ištikimybės ir nuoseklumo. Wilberforce’as buvo parlamentaras, turėjo tam tikrą padėtį ir atsakomybę, dėl to kovoje prieš vergovę galėjo pasiekti didelių dalykų (nors nesyk buvo atsidūręs ir prie žlugimo ribos). Dauguma tikinčiųjų neturi tokių aukštų pozicijų. Bet ir jie, visi tikintieji, pagal savo padėtį, atsakomybę, kompetenciją Dievo yra pašaukti veikti ir įgyvendinti įvairius darbus, kuriuos jis mums padeda prie kojų. Jei dirbsime kantriai ir ištikimai, atėjus laikui, Dievas padovanos siekiamų didesnių ar mažesnių permainų.

Malda ir atgaila

Ką konretaus gali Bažnyčia šiandien nuveikti? Reiktų atskiros temos, kad būtų galima išvardyti visas galimybes. Bet pora svarbiausių ir paveikiausių tebūnie ir čia paminėta – pirma: malda (šia tema daugiau autoriaus "Malda už valdančiuosius", http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-563.htm ). Kitą labai svarbią tačiau vėl netiesioginę galimybę mini T. Schirrmacheris knygoje "Viltis Europai" (66 teiginys) – pačios Bažnyčios atsinaujinimas. Jeigu pajėgs atsinaujinti Bažnyčia, galime tikėtis ir visuomenės atsinaujinimo. Krikščionys pagaliau turi atsikvošėti ir nustoti verkšlenti dėl visuomenės sugedimo bei reikalauti jos pokyčių. Jie patys pirmieji turėtų pralaužti ledus ir žengti pokyčių žingsnį. Pokyčiai, kaip žinoma, nevyksta be savęs suvokimo ir įvertinimo. Atsinaujinimas prasideda nuo atgailos. Kad pasaulis nuodėmingas, tai pusė bėdos, nes tam tikra prasme normalu. Bet jeigu Bažnyčia nuodėminga, nuodėmę dangsto, niveliuoja – tai nepalyginamai blogiau (ne veltui 1 Pt 4,17 apaštalas sako, kad teismas bus pradėtas nuo Dievo namų!) Ypač bažnyčių vadovams vertėtų sustoti ir savęs paklausti: ar visų pirma mes patys nesame tie, kurie klibiname Dievo tvarkos pamatus ir neužstojame kelio tamsai skleistis Dievo namuose? Ar nesame tie, kurie leidžiame ir remiame tikinčiųjų abejingą tolinimąsi nuo visuomenės gyvenimo? Ar nesame tie, kurie nenorime ir nesugebame savo bendruomenių aprūpinti misijinei tarnystei pasaulyje? Bet net jei ir viską darome teisingai, galime imti ir pasekti Nehemijo bei Danieliaus pavyzdžiu ir atlikti atgailą (Dievo) tautos vardu (žr. Neh 1; Dan 9).

Pradėkime nuo savęs! Tada galėsime mėgautis pažadu, kaip parašyta 2 Met 7, 14: "Jeigu mano tauta, vadinama mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir nusigręš nuo savo nedorų kelių, aš išgirsiu savo dangaus buveinėje, atleisiu nuodėmes ir atgaivinsiu kraštą."

10 apibendrinančių tezių:

1. Krikščionys pašaukti ne religinti ir dvasiškai saldinti ("medus") rūsčiojo pasaulio, o pastebėti jame sugedimą, jį įvardyti ir stabdyti ("druska").

2. Kristus yra viso pasaulio Viešpats, jo tvarka ir įsakymai galioja visiems; bet nei krikščionys, nei Bažnyčia nėra pašaukti jėga versti visuomenę to laikytis.

3. Krikščionys pašaukti būti Dievo šviesos spinduliais, Evangelijos ir gerų darbų skleidėjais šiame puolusiame ir tamsos apgaubtame pasaulyje.

4. Krikščionių Bažnyčios veikla pasaulyje dažniausiai yra netiesioginė: tiesioginė jos užduotis pasirūpinti, kad tikintieji – Dievo šviesą skleidžiančios lempos – kuo skaisčiau žibėtų.

5. Tam Bažnyčia pirmiausiai pašaukta surinkti šviesos vaikus – visus tikinčius žmones, aiškiai apsibrėžti ribas, jas palaikyti praktikuodama Bažnyčios discipliną, neįsileisti į savo vidų pasaulio dvasios ir šitaip formuoti kontrkultūrą.

6. Antroji Bažnyčios užduotis aprūpinti tikinčiuosius bibliniu mokymu, kad Dievo žodžio šviesa ryškiai sklistų pasaulyje. Bažnyčios tarnai turi mokyti teisingai suprasti Evangeliją ir įstatymus, įdiegti etinius principus, kad tikintieji gerai žinotų, kaip Dievo žodį taikyti savo gyvenime ir pasaulyje.

7. Ir nedidelė tikinčiųjų bendruomenė gali pasiekti teigiamų pokyčių visuomenėje, jeigu tik yra ištikima savo pašaukimui ir turi bendrai numačiusi aiškią bei Biblija pagrįstą viziją.

8. Krikščionys turėtų saugotis didybės ir neprisirišti prie apgaulingų svajų apie globalius pasaulio pokyčius. Tikintis žmogus gali būti žymiai naudingesnis, jeigu gerai suvokia Dievo čia ir dabar jam skiriamą konkrečią užduotį. Anksčiau ar vėliau Dievas dovanos ir vienokios ar kitokios 'sėkmės’.

9. Krikščionys pašaukti nuolat melstis už politinę valdžią ir visuomenės vadovus.

10. Pasikeitimų visuomenėje bus, jeigu keisis pati Bažnyčia: darys atgailą, bus savikritiška ir nuolanki.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt