Lietuviškas šeilaizmas

2010-07-01
Holger Lahayne
"Tėvas" mirė, tautos "Mylimiausias", "šventas žmogus" – po Algirdo Mykolo Brazausko mirties spauda, jausdama liaudies pulsą, buvusį valstybės vadovą kone jau šventuoju skelbia. "Respublika" straipsnyje "Meilė, kaip tarnystė" (2010 06 29), velionį gretindama su itin mylimais Lietuvos katalikų bažnyčios tarnais, būtent "uolioje tarnystėje žmogui" mato pačią ryškiausią sąšauką tarp buvusio komunistų lyderio ir bažnyčios hierarchų.

Vos keli mėnesiai po tragiškos Lenkijos Prezidento mirties Lietuva štai ir vėl kelia gedulo kaspinais perrištas vėliavas. Tačiau jei Kaczynskis su žmona, parodant aukščiausią pagarbą, buvo palaidoti Krokuvos Vavelyje, tai Brazauskas liks net į bažnyčią neįneštas (tiesa, palaidotas jis irgi bus prezidentų panteone). Dėl Brazausko šitaip nusprendė Lietuvos katalikų bažnyčios aukščiausieji hierarchai, tiksliau, Vilniaus ordinaras kardinolas A.J. Bačkis. Niekas nežino, kodėl jie taip nusprendė, todėl dėl abiejų dalykų (nežinojimo ir paties sprendimo) liaudis baisiausiai pasipiktino. Beveik visa spauda kalba apie stiprų akibrokštą. Prezidentė D. Grybauskaitė "su nuoskauda" vertina šį sprendimą ir pabrėžia: "Tai jų sprendimas", kuris "liks turbūt ant jų sąžinės". Ir buvęs prezidentas V. Adamkus kaip reta griežtas bei kupinas priekaištų:

"Kalbėjausi su Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchais ir pareiškiau įsitikinimą, kad prezidento A.Brazausko palaikai turėtų būti pagerbti Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, bet nebuvau išgirstas. Skaudu, kad bažnyčia nepanoro jo karstui atverti šios šventovės durų. O juk būtent A.Brazauskas grąžino Arkikatedrą tikintiesiems. Manau, kad jis gyveno kaip doras katalikas, pats ne kartą mačiau jį einantį priimti komunijos, žinau, kad jam buvo suteiktas paskutinis patepimas. Laidojame prezidentą kataliką. Todėl nesuprantu, kokios kliūtys trukdo bažnyčiai pagerbti A.Brazausko palaikus Arkikatedroje. Manau, kad tai didelė klaida." ("Lietuvos rytas", 2010 06 29)

Prie šio choro jungiasi kas tik netingi, net politikos ekspertai kaip A. Krupavičius: "Sprendimas yra ne laiku ir ne vietoje. Jis kelia daug klausimų, į kuriuos neįmanoma atsakyti, nes nėra paaiškinimų". Anot jo, "žmogiška ir etiška reikalauti", kad būtų vykdoma velionio paskutinė valia. Nepritarimą bažnyčios pozicijai antradienį išsakė ir Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjunga: "Velionis A. M. Brazauskas yra išreiškęs norą, kad jo palaikai laidotuvių dieną būtų pagerbiami Arkikatedroje, kurią prezidentas savo nuoširdžia valia grąžino tikintiesiems, pats buvo praktikuojantis katalikas".

Tačiau kol oficialioji bažnyčia tyli, netyli "šaltiniai". Jie neabejoja, kad priežastis esanti Prezidento "šeimyninė padėtis", mat jis išsiskyręs ir antrą kartą susituokęs tik civiline santuoka. O Romos katalikų bažnyčios katekizmas aiškiai sako: "Išsituokusieji, sudarę civilinę santuoką, atsiduria padėtyje, kuri yra objektyviai priešinga Dievo įstatymui. Nuo to laiko jie nebegali eiti prie Komunijos tol, kol šitokia padėtis truks." (1650)

Filologas, Lietuvos katalikų mokslo akademijos vadovas P. Subačius tvirtina, kad Brazausko šeiminė padėtis nebuvo "normali", bet priduria: "Tie dalykai yra visiškai nesusiję, ... kadangi nei jokios liturginės nuorodos, nei dar kažkokios kanoninės taisyklės niekaip nesieja šitos padėties ir laidojimo apeigų".

Tokiai katalikų bažnyčios sampratai apie santuoką, skyrybas ir pakartotinę santuoką galima pritarti arba nepritarti (evangelikai dėl kelių svarbių momentų laikosi kitokios nuomonės). Bet šioje situcijoje svarbiausias dalykas yra tas, kad aukščiausiems katalikų bažnyčios vadovams drįstama iš šalies nurodinėti, kaip jiems sąžiningai ir etiškai elgtis. O juk argi ne pati bažnyčia yra ta institucija, kuri pirmiausia turi ir gali pasirūpinti savo principais bei nuostatomis? Nejaugi bažnyčiai lyg kokiai mokinukei privalu klausytis Adamkaus aiškinimo apie atleidimą? Be abejo, gali būti, kad bažnyčios (bet kurios) vadovai patys savo principus pažeidžia, tačiau tuomet kritikai turėtų konkrečiai nurodyti kuriuos ir dėl jų eiti tartis pas vyskupus. O dabar – ką tokio (iš katalikybės pozicijų vertinant) bažnyčia pažeidė? Kur ta jos didžioji klaida? Klaida gal, kad ji priėmė sprendimą ir iš karto jo nepaaiškino žmonėms. Klaida, kad ji sprendimą priėmė (tikriausiai) pagal savo principus, bet viešai nepasakė pagal kokius ir dabar jų drąsiai negina.

Bet kas gi yra pakankamai kvalifikuotas spresti, kuris "doras katalikas", "geras katalikas", "praktikuojantis katalikas", jei ne tos parapijos, kuriai priklauso žmogus, kunigas, jei ne patys bažnyčios ganytojai? Bet kur tau, Brazausko katalikiškumą jaučiasi permatę visi, ypač tie, kuriems bažnyčia rūpi kaip katinui pasagos. Visi "proginiai, popieriniai krikščionys" – o tai galioja beveik visam politiniam elitui.

Politologas R. Lopata savo knygoje Politikai ir istorija: Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio istorijos sampratos rašo ir apie abiejų politikų religingumą.Viename interviu pasakė: "Manęs dar berašant knygą klausė: 'Ar tu matei V. Landsbergį bažnyčioje?’. Sakau: 'Ne kartą’. O sako: 'Ar tu matei jį žegnojantis?’ Tai man teko susirasti filmukų iš televizijos laidų, kol pamačiau, kad jis iš tiesų žegnojasi".

Šen ar ten tą religingumą, o Lopatos minimas bažnyčios lankymas, be jokios abejonės, yra vienas iš svarbiausių tikinčio žmogaus atpažinimo ženklų. Kiekvienam katalikui lankyti bažnyčią yra pareiga (CIC can. 1247). Katekizme taip pat aiškiai rašoma:

"Sekmadienio Eucharistija pagrindžia ir patvirtina visą krikščionio gyvenimą. Dėl to tikintieji yra įpareigoti švęsti Eucharistiją įsakytomis dienomis, nebent juos nuo to atleistų svarbi priežastis (pavyzdžiui, liga, kūdikių priežiūra) arba jų pačių ganytojas. Kas sąmoningai nepaiso tos pareigos, sunkiai nusideda. Dalyvavimas bendrai švenčiamoje sekmadienio Eucharistijoje parodo priklausymą ir ištikimybę Kristui ir Jo Bažnyčiai." (2181–2182)

Evangelikai kitaip pagrindžia sekmadieninio bažnyčios lankymo pareigą bei nekalba apie nelankymą kaip apie nuodėmę. Bet principas, kad konkretus krikščionių bendravimas "parodo priklausymą ir ištikimybę Kristui ir Jo Bažnyčiai", yra visiškai toks pat. Reformatų Heidelbergo katekizme ketvirto (pagal reformatų skaičiavimą) Dievo įsakymo komentare teigiama: "Pirmiausia Dievas nori, kad būtų išlaikomos pamokslavimo tarnystė ir mokyklos, o aš pastoviai ateičiau bendruomenėn – ypač laisvadieniais – mokytis Dievo žodžio, vartoti šventų sakramentų..." (103 kl.) Westminsterio tikėjimo išpažinime, be kitų dalykų, tarp pirmųjų taip pat minimas pamaldų lankymas:

"Šventieji [tikintieji], kurie išpažįsta tokie esantys, yra įpareigoti išlaikyti šventųjų bendravimą būtent garbindami Dievą, praktikuodami kitus patarnavimus... bei per tai, kad jie tarpusavyje kiekvienas pagal savo dovanas ir poreikius išoriškais dalykais vieni kitus remia" (26,2).

Taigi tradicinė krikščionių, katalikų ir evangelikų, pozicija yra gana aiški: priklausyti konkrečiai bendruomenei ar parapijai ir dalyvauti jos gyvenime yra ne tik pasirinkimas, bet ir pareiga. Kaip ji realizuojama ir palaikoma (taikant reklamą, sielovadą, bažnyčios discipliną) pliuralistinėse ir demokratiškose visuomenėse, yra kitas klausimas. Bet visiems galioja viena taisyklė: kuris į bažnyčią eina retai neturėdamas rimtos priežasties, tas nėra nei geras katalikas, nei geras evangelikas. Ar jis yra tikintis ir "ar Dievulėlis priims" (kaip sako Šiaulių vyskupas apie Brazauską), telieka čia atviras klausimas.

Šiuo atveju, kaip matome, susiklostė absurdiška situacija: pamaldų nelankantieji kaip Adamkus ir Grybauskaitė sprendžia apie kito pamaldų nelankančiojo tikėjimo kokybę (perfrazuojant Lopatos klausimą: ar matėte juos bažnyčioje? Kas sekmadienį? Eilinį eilinio mėnesio sekmadienį?) Jei kas ir turi teisę reikšti savo nuomonę ir kritikuoti vyskupijos sprendimą, tai tik tikrai pavyzdingi, uolūs ir išties praktikuojantys katalikai visų pirma iš tos parapijos, kuriai Brazauskas priklausė, ir nė vienas daugiau.

Tačiau šaukštai po pietų, nes darbo sugrąžinti bažnyčią prie savo pareigų jau ėmėsi tokie dienraščiai kaip dižiausia moralės normų puoselėtoja "Respublikos" grupė su gerai suplanuota kampanija. Trečiadienį "Šiaulių kraštas" pačiu didžiausiu šriftu, koks tik įmanomas, rėžė per visą puslapį: "Bažnyčia užtrenkė Katedros duris", pridėdamas rūstaus kardinolo nuotrauką (žr. viršuje). Straipsnyje su šiuo pavadinimu didysis katalikas Vytenis Andriukaitis savo mintis žeria jau tiek apimtas emocijų, kad jam net bažnyčios argumentai nesvarbūs: "Diskutuoti dėl argumentų – absoliučiai tuščias reikalas". Cituojamas ir filosofas K. Stoškus: "Sunku patikėti, kad sveiko proto žmogus galėtų taip pasielgti". Jei kas ir yra akibrokštas, tai argi ne šitokie pasakymai? Sprendžiama apie aukščiausio Romos bažnyčios reprezentanto Lietuvoje protinę būklę, kai jis tik savo darbą dirba ir rūpinasi tvarka savo bažnyčioje. Bažnyčios argumentai, matote, vienam nesvarbūs – kai apie šitokius sakinius susimąstai giliau, dėl bažnyčios ateities pradeda baisu darytis. Nejaugi "kedžiofilijos" virusas jau bus taip išplitęs, kad šitokiais stačiokiškais būdais siekiama savo teisingumo?!

Bet lįste lenda vienas labai svarbus ir gal net pagrindinis klausimas: kas, kam ir ką gali aiškinti? Aiškinti apie mūsų reikalus? Apie tikinčiųjų ir Bažnyčios istoriją, apie Evangeliją ir Dievo veikimą tarp žmonių? Kas pasakoja mūsų istoriją? Mes patys – katalikai, evangelikai, ortodoksai? O gal leisime tai atlikti kitiems, "pašaliečiams", "svetimiems" (plg. 1 Tim 3, 7, paž. "lauke esantieji", t. y. netikintieji)? Leisime jiems nurodinėti, kokie turi būti mūsų tikslai, principai, taisyklės, vertybės? Leisime tiems, kurie neturi tam jokios teisės?

Tylėsime, kai daug ką jau ir taip labai sukomplikuoja esamas laikotarpis, postmodernūs laikai, "nepasitikėjimo metapasakojimais" (Lyotard) epocha. Kai kiekvienas tiesiog jaučia pareigą papasakoti savo asmenišką krikščionybės ir Bažnyčios istoriją. Kai net pats Dalai Lama jaučiasi turįs teisę ir pašaukimą mums, krikščionims, pateikti savitą esminio krikščionybės teksto, Jėzaus Kristaus Kalno pamokslo, interpretaciją. Kur tik pasisuksi, viskas stačiai veste veda į radikaliai privatų ir individualistinį tikėjimą. Sociologas Thomas Luckmannas pastebi: "Religiją paskelbus privačiu dalyku, kiekvienas gali iš pasaulėžiūrų asortimento išsirinkti tą, kuri jam tinka". Šitaip kiekvienas sau ir dėliojasi savą "krikščionybės" versiją, į kurią toks menkniekis kaip bažnyčios lankymas, žinoma, neįeina.

Vardan privataus tikėjimo tobulybės žmonės neriasi iš kailio belakstydami paskui tokius postmodernaus dvasingumo pranašus kaip save kataliku vadinantis Paulo Coelho ("Mane gąsdina idėja Dievo, kaip standarto visiems, dogmatiškai privalomo kiekvienam iš mūsų... Kultūra ir religija privalo išlikti individualiosios sielos išraiška".), "pusiau tikintis" filosofas G. Vattimo ("nebegalima pasiūlyti metafiziškai sugipsuotos doktrinos") ir, žinoma, daugelio numylėta J. Ivanauskaitė, kurios nuomone, Biblija kiekvienam jos skaitytojui skleidžia vis kitokią prasmę.

Atrodo, kad ypač menininkai ir literatai bus save atskyrę į ypatingą kategoriją –"tikinčius, bet nepraktikuojančius". Antai Tomas Venclova sakosi esąs "agnostikas su tam tikru tikėjimo potencialu"; K. Platelis teigia esąs "Romos katalikas", tačiau "visiškas individualistas: vengia bet kokių religinių bendruomenių". O rašytojas S. Parulskis su jam derančiu atvirumu prideda: "Bažnyčios bendruomeniškumas mane erzina – turi būti bendruomenės narys, tavo tikėjimas netikras, jeigu nevaikštai į bažnyčią..."

Dabar jau rastume nemažai ekspertų, kaip antai vokietis Ulrichas Beckas ("Pasaulio religijos virsta žaidimo kaladėlių dėže, iš kurios individai dėliojasi privačius religinius įsitikinimus bei asmeninius dievus"), kurie tokius suvokimus sveikintų. Rastume ir tokių kaip sociologas Robertas Bellah, kurie dėl to perspėja. Prieš ketvirtį šimtmečio knygoje Habits of the Heart jis su savo kolegomis parašė apie religingumą, kuris gyvas jau ir Lietuvoje:

"'Aš tikiu į Dievą’, teigia Sheila Larson [interviu kalbinta medicinos seselė, kurios vardas ir pavardė pakeisti]. 'Aš nesu religinė fanatikė. Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau bažnyčioje. Bet tikėjimas mane lydi jau kurį laiką. Savo tikėjimą aš vadinu šeilaizmu. Jis yra mano pačios tylus balsas manyje.’ Savo šeilaizmą ji apibūdina šitaip: 'Esmė yra ta, kad paprasčiausiai bandau mylėti save ir būti sau gera. Manau, svarbiausia, kad visi būtų atidūs vieni kitiems. Taip, manau, Dievas nori, kad rūpintumės vieni kitais.’ ... Daug žmonių, sėdinčių protestantų ir katalikų bažnyčiose, yra šeilaistai, kurie tiki, kad religija iš esmės yra privatus reikalas ir kad nei istorinėje Bažnyčioje, nei Biblijoje ar tradicijoje nėra jokių ypatingų nurodymų kaip tikėti... Gallup apklausos duomenimis maždaug 80 proc. amerikiečių pritaria teiginiui, kad žmogus savo religines nuostatas turėtų formuotis be kokių nors bažnyčių ar sinagogų. Be abejo, tikrovė atrodo kiek kitokia, tačiau nuomonė, kad tikėjimas visų pirma yra vien vidinis reikalas, kuris paskui nuveda į kokią nors pasirinktą bažnyčią, rodo, kaip giliai jau yra įsišaknijusi religinio privatumo nuostata."

Šiandien šeilaistai drąsiai kelia galvas ir griebiasi rūpesčio Bažnyčia, kuri jiems iš tiesų visiškai nesvarbi. Jie drąsiai kalba į žurnalistų mikrofonus, rašo straipsnius – įmanytų, Katedros duris plėšte atplėštų. Bet jeigu atplėšę jie dar ir ištartų: "Viešpatie, Viešpatie, atidaryk, čia mes!", išgirstų atsakymą: "Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!" (Mt 25, 11–12)
Komentarai (1)
Laurynas
2010-07-01 22:22:58
nelabai supratau, kodėl Evangelikai buvo įtraukti, bet paskui atsirado racijos. Paskutinis sakinys - riebus taškas puikaus straipsnio pabaigai.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt