Psalmė mokslininkams (I)

2010-06-14
Holger Lahayne
Kokie nuostabūs Viešpaties darbai! Visi, kurie jais žavisi, nori suprasti. Ps 111, 2

Įvadas: ar tai išties buvo graikai?

Ar turi ką nors bendra tikėjimas ir žinojimas? Ar Biblijoje kas nors sakoma apie žinojimą, mokslą ir tyrinėjimą? Ar filosofija bei mokslas (Antikoje daugiau ar mažiau tapatūs) nėra graikų išradimas? Ar neiškalbinga, kad Naujajame Testamente nėra Aristotelio vartoto žodžio pavadinti mokslui – episteme (pažinimas)?

Tikėti reiškia manyti, taigi ne visai tiksliai žinoti; o žinojimas yra "tikras" būtent tada, kai tai yra pagrįstas ir įrodytas žinojimas – tai paprastai vis dar galioja mūsų kultūroje. Už "proto atradimą", kaip tai įvardijama vienoje Spiegel numerio antraštėje, visi šlovina graikus. Vokiškame savaitraštyje toliau dėstoma:

"Rytuose visur vilnijo saldus religijos kvapas – opiumas liaudžiai, įkūnytas ekstatiniuose kultuose, teikęs žmonėms vidinės stiprybės bei tvirtinęs tarpusavio ryšį. Asirai garbino daugiau kaip šimtą stabų. Egiptas buvo "pamaldžiausias" iš visų šalių. Visai kitaip buvo pas graikus. Jie siekė ne tikėjimo, o žinojimo... Rytų kraštuose viskas liko kaip buvę. Buda, Jėzus, Mahometas – visi jie buvo kilę iš Rytų... Graikai sklaidė sakralumo rūką. Jie abejojo, klausinėjo ir viskuo stebėjosi – išdrįsdami irtis vis gilyn į žinių jūrą... Jau anuomet, prieš 2500 metų, Rytai ir Vakarai ėmė tolti vieni nuo kitų. Šiandien toji spraga yra virtusi bedugne. Vakarietiškas žinių alkis prieš rytietišką tikėjimo jėgą – šis frontas vis dar yra aktualus." (2006, Nr. 48)

Panašią pažiūrą – tegul ir nuosaikesnę – aptinkame ir Evaldo Nekrašo "Filosofijos įvade" (1992): "Kartais minimi ne vienas, o trys Europos kultūros kertiniai akmenys – graikų filosofija, romėnų teisė ir Palestinoje gimusi krikščionybė. Tačiau tokio požiūrio laikydamiesi turėtume pripažinti, kad be seniausio iš jų – graikų filosofijos – mūsų civilizacija negalėtų susiformuoti".

Visuotinai teigiama, kad būtent graikai išrado mokslą, o kartu literatūrą bei demokratiją, štai kodėl Europos Konstitucijos projekte sakoma, jog Europa esanti "civilizacijos lopšys". Nuolatos kartojama, kad būtent graikai pradėjo kritiškai mąstyti apie mitus ir dievus. Josteinas Gaarderis bestseleryje "Sofijos pasaulis" (liet. vert. 1995) rašo:

"Filosofija vadiname visiškai naują mąstymo būdą, kuris atsirado Graikijoje apie 600 metus prieš Kristų. Ligi tol į visus žmonėms rūpimus klausimus atsakydavo įvairios religijos. Tokie religiniai aiškinimai buvo perduodami iš kartos į kartą mitais. Mitai yra pasakojimai apie dievus, aiškinantys, kodėl gyvenimas yra toks, koks yra... Pirmieji graikų filosofai kritikavo Homero mokymą apie dievus, nes šie buvo pernelyg panašūs į žmones, tokie pat savanaudžiai ir nepatikimi kaip mes. Pirmą kartą buvo išsakyta mintis, kad galbūt mitai tėra žmonių vaizduotės kūriniai. Mitų kritikos pavyzdžių randame filosofo Ksenofano, gimusio apie 570 m. pr. Kr., raštuose. Pasak jo, žmonės susikūrė dievus pagal savo atvaizdą... Priimta sakyti, kad įvyko perėjimas nuo mitinio mąstymo prie mąstymo, paremto patyrimu ir protu."

Prakalbus apie idėjų ir mokslo istoriją, judėjų-krikščionių tikėjimas dažniausiai nustumiamas į šalį – arba jis priskiriamas proto, pažangos, Apšvietos priešininkų pusei. Kęstutis Kardelis knygos "Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai" (2002) skyriuje "Mokslo raidos etapai" rašo: "Ypač dideli graikų nuopelnai mokslui, nes visos bendrosios problemos, iš kurių išsirutuliojo šiuolaikinis mokslas, buvo suformuluotos graikų". Jų nuopelnų išties neturėtume neigti. "Reikėtų paminėti Sokrato logiką, Platono idealizmą, Aristotelio filosofiją ir fiziką", – rašoma knygoje. Tačiau ar nederėtų paminėti dar daugiau? Viduramžiais, pasak Kardelio, "išplito ir sustiprėjo religijos vaidmuo. Tai neigiamai atsiliepė mokslo pažangai – viduramžiais mokslas išgyveno krizę". Taigi krikščionybė kliudžiusi mokslui. Tačiau "ilgainiui tik Vakarų Europa galėjo tęsti bei plėtoti graikų mokslą. Kituose kraštuose tam jau susiklostė nepalankios sąlygos". Šioje vietoje vertėtų perklausti: bet kodėl? Kokios gi buvo tos palankios sąlygos Europoje? Ir kas kliudė kitur?

Sociologas iš Jungtinių Amerikos Valstijų Rodney Starkas knygoje The Victory of Reason (2005) iškelia priešingą teiginį: "Graikų mokslingumas buvo kliūtis mokslo suklestėjimui". Savo knygoje jis parodo, jog mūsų įsivaizdavimas apie laisvę, individualumą, kapitalizmą, pažangą ir kartu būtent mokslą galiausiai atsiremia į išmintingą teologiją, į mūsų turimą Dievo vaizdinį. Biblijos Dievas yra asmeniškas ir protingas Dievas, tad ir jo kūrinija, būdama struktūruota, organizuota, šia prasme racionali, yra atvira žmogaus protui. Tuo buvo įsitikinę visi didieji ankstyvosios Modernybės mokslininkai: turi egzistuoti gamtos dėsniai, nes Dievas yra tobulas; ir mes, kaip jo atvaizdai, apdovanoti protu, galime ir privalome skaityti iš jo gamtos knygos ir stengtis pažinti kūrinijos paslaptis. Starkas cituoja Alfredą Northą Whiteheadą, kuris per paskaitas Lowellio institute Harvarde (1925) kovojo su mitu apie tariamą religijos ir mokslo nesantaiką. Pasak filosofo, "tikėjimas mokslo įmanomumu... kildinamas iš Viduramžių teologijos", iš jos "Dievo racionalumo akcentavimo". Tuo tarpu kitose, daugiausia Rytų, religijose Dievo vaizdinys buvo pernelyg neasmeniškas ir pernelyg neracionalus, kad duotų postūmį moderniam mokslui.

Ar tai išties buvo graikai? Taip pat ir jie. Tačiau pirmiau ir ypač izraelitai.

Žinoma, graikišką žodį "demokratija" išrado graikai. Tačiau jų demokratijos koncepcija, tiesą sakant, nebuvo itin demokratiška šiandiene prasme (didesniosios dalies gyventojų nušalinimas nuo bet kokio bendro politinių sprendimų priėmimo!). Jeigu Europos Konstitucijos pratarmė pradedama Tukidido citata apie daugumos valdžią, tai išties nėra brangakmenis. Ši daugumos valdžia nėra demokratijos branduolys. Tai yra veikiau teisės, vienodos teisės visiems valdžia. Ir tai yra Senojo Testamento izraelitų išradimas – gerokai prieš graikus. Pasak Hanneso Steino: "Ne žmogus turi valdyti, o įstatymas. Ant Sinajaus žydų tautai buvo atskleistas senas demokratijos principas" (Moses und die Offenbarung der Demokratie, 1998).

Panašus principas galioja taip pat ir žinojimui bei mokslui. Taip, graikai, tačiau anksčiau izraelitai padėjo pagrindus. Argi graikai pirmieji pradėjo kritiškai vertinti mitus ir dievus? Ne. Religijos kritika yra ST išradimas. Išsamių religijos kritikos aprašymų galime aptikti Ps 115, 4–8, Ps 135, 15–18, Iz 44, 9–20, Jer 10, 1–16. Visuose šiuose fragmentuose kalbama, kad stabai esantys padirbti žmogaus ir niekai – neturintys jokios galios. Izaijas išsamiai aprašo, kaip amatininkai dirba ir gamina daiktus; kaip naudoja medį namui statyti ir ugniai pakurti; ir kaip po to iš to paties medžio išsidrožia dievą ir jį garbina (Iz 44, 16–17). Šie dievai nieko neatneša, jie neveikia. Pasak Jeremijo, jie yra "it paukščių baidyklė melionų darže" (Jer 10, 5), – sarkastiškiau pasakyti veik neįmanoma.

Tačiau pranašai neapsiriboja vien dievų kritika. Jie žengia toliau, išsakydami kritiką patiems stabų garbintojams:

"Stabai nieko nežino, nieko negalvoja, nes jų akys apvilktos, – nemato jie akimis, nesupranta jie širdimi. Tačiau niekas nesusiprotėja, neturi supratimo nei išmanymo pasakyti: "Rąstgalį į ugnį įmečiau, ant jo žarijų duonos išsikepiau, mėsos pasispirginau, pasisotinau. Nejaugi iš jo liekanos sau bjaurų stabą darysiu ir rąstgalį garbinsiu?" (Iz 44, 18–19)

Taigi visiškai neprotinga tikėti pačių pasigamintais dievais. Jau šimtmečius anksčiau graikų izraelitai įžvelgė gilesnius sąryšius už pirmuosius filosofus. Ps 115, 8 sakoma: "Panašūs į juos bus, kurie juos dirba ir kurie jais pasitiki". O Izaijas antrina: "Niekingi tie visi, kurie daro stabų statulas" (Iz 44, 9). Tokie kritiški ar tiksliau savikritiški (nes juk pranašų išsakoma kritika dėl stabų dažniausiai būdavo skiriama savo krašto žmonėms) graikai dar nebuvo!

Nevalia atiduoti savo širdies netikusiems dievams. Tikrasis pažinimas pasiekiamas tik tada, kai širdis nukreipta teisingai. Izraelitai suprato, kad teisingas pažinimas, žinojimas, o kartu ir tikėjimas bei etika – yra labai glaudžiai susiję.

Tad jau ST kritikuojama klaidatikystė ir pabrėžiamas protas. Be to, diferencijuojama kur kas labiau nei tai darė pirmieji filosofai. Pastarieji ėmėsi kritikuoti visus mitus, dėl ko galų gale liko tik silpnas tikėjimas likimu arba, pasak Aristotelio, "nejudančiu judintoju". O štai Senajame Testamente išlaikomas žinojimas, kad yra vienas tikras Dievas, kuris tikrai egzistuoja, kuris tikrai veikia ir kuris kartu suteikia svertus bet kokiai kritikai.

Izraelitai ir labiau diferencijavo, ir įžvelgė gilesnius sąryšius. Todėl psalmėse, kuriose mes – žinoma, pagrįstai – ieškome Dievo šlovinimo ir gilių religinių jausmų, mes taip pat galime rasti fundamentalių minčių mokslui. Viena tokių psalmių – tai 111-oji.

1 Šlovinkite VIEŠPATĮ! Dėkosiu VIEŠPAČIUI visa širdimi dorųjų taryboje ir sueigoje. 2 Kokie nuostabūs VIEŠPATIES darbai! Visi, kurie jais žavisi, nori suprasti. 3 Visa, ką jis daro, pilna jo garbės ir didybės, o jo teisumas amžinas. 4 VIEŠPATS neleidžia mums užmiršti savo nuostabių darbų; jis švelnus ir gailestingas. 5 Jis parūpina maisto tiems, kas jo pagarbiai bijo; jis niekada neužmiršta savo Sandoros. 6 Savo tautai jis apreiškė savo galybės darbus, atiduodamas jiems tautų paveldą. 7 Jo rankų darbas tiesa ir teisingumas, jo įsakai tvirti, 8 patikimi amžių amžiais, duoti tiesa ir teisumu. 9 Savo tautai jis siuntė atpirkimą, sudarė su jais amžiną Sandorą. Šventas ir šiurpulingas jo vardas! 10 Pagarbi VIEŠPATIES baimė išminties pradžia; tai gerai supranta tie, kurie ja gyvena. Jo šlovė amžina.

Mokslo pagrindai

Viešpaties darbai

Mokslas neįsivaizduojamas be objekto, kurį būtų galima tyrinėti. Biblija niekur nevadina šio objekto tiesiog "gamta", jis labai dažnai vadinamas "Viešpaties darbu", kaip antai 2 ir 7 eilutėse. Visa visata yra jo kūrinys, jo darbas, kaip sakoma Pr 2, 2. Bendrą įspūdį apie kūrinijos mastą pateikia Job 38. Viešpaties darbai šlovinami taip pat ir daugelyje psalmių vietų (antai Ps 8, 7; 19, 2; 66, 3; 77, 13; 92, 6; 102, 26). Iš čia paaiškėja, kad kalbant apie darbus mintyje dažnai turimas būtent Viešpaties išganingas veikimas ir jo tiesioginis įsikišimas į istorijos tėkmę. Šioje psalmėje darbai apima kartu ir Viešpaties stebuklus, jo įstatymus – viską, kas siejasi su atpirkimu. Vėliau tai aptarsime plačiau.

"Darbai" reiškia, jog Dievas sukūrė kažką, kas objektyviai egzistuoja ir skiriasi nuo jo paties. Viešpaties darbai tad pirmiausia yra realūs: sukūrimo istorija Pr 1–2 labai aiškiai parodo, kad iš pradžių visatos nebuvo, o vėliau ji egzistavo objektyviai. Dievas tad sukūrė tikrą pasaulį, kuris egzistuoja už jo ir nėra vien sapnas. Tai skamba kaip savaime suprantamas dalykas, tačiau idėjų istorijoje tai buvo ir dažnai tebėra neigiama (Rytų religijose kaip induizmas fizinis pasaulis yra vien tik regimybė arba iliuzija). Antai populiarus brazilų autorius Paulo Coelho šiandien tvirtina: "Mūsų sapnai yra tikrasis mūsų gyvenimo pašaukimas, ir pati mūsų visata yra Dievo sapnas… Esama daugelio religijų, tačiau tik vienas Dievas. Jis sapnuoja mūsų pasaulį" (Juan Arias, Confessions of a Pilgrim, 2001).

Antra, Viešpaties darbai yra geri. Pr 1, 31 Dievas vertina tai, ką sukūrė, fizinį pasaulį. Ir jis prieina prie vienareikšmės išvados, jog visa yra labai gera. Kūrinija yra gera, nes ji buvo sukurta gero, o ne blogo Dievo. Materija jam nėra per žema, nes juk jis pats viską sutvėrė. Į šį aktą jis neįterpė jokio pusdievio, kuris suteiktų suteiktų pavidalą mažiau tobuliems dalykams kaip "demiurgas" platonizme arba gnosticizme.

Gera, greta kitko, reiškia, jog visata nėra mums priešiška uždarumo, visiško svetimumo ir atšiaurumo prasme. Ji yra prieinama mums ir mūsų pažinimui bei tyrinėjimui. Mes galime suprasti ir suvokti ją. Tai nėra paslaptinga knyga su septyniais antspaudais.

Net ir po nuopuolio kūrinija tebėra gera (1 Tim 4, 4), tačiau paženklinta nuodėmės. Buvo pažeisti visi santykiai: su Dievu, su kitais žmonėmis, su savimi pačiais, su gyvūnais ir su negyvąja kūrinija. Nuo tada tapo įmanomos gamtos katastrofos. Ir tyrinėjimas – kaip ir visi darbai – tapo sudėtingesnis ir reikalaujantis daugiau pastangų. Tik šia prasme galima kalbėti apie priešišką aplinką.

Trečia, nors darbai yra Viešpaties, tačiau jie nėra Dievas arba dieviški – tai itin svarbus skirtumas. Čia judėjų-krikščionių tikėjimas atsiskiria nuo visų antikinių pagoniškų pasaulėžiūrų. Antai pagoniškose religijose saulė ir mėnulis buvo religinio garbinimo objektai. O štai Pradžios knyga moko, kad jie yra ne kas kita kaip dangaus skliauto šviesuliai, idant šviestų dieną ir naktį – tad ne dievai, o vien tik vienintelio, tikrojo Dievo kūriniai (žr. Pr 1, 14 ir t.). Pasak Steino: "Dangaus kūnai, vertę drebėti senąsias civilizacijas, buvo ne kas kita kaip lempos ir laikrodžiai! Tai skambėjo kaip niekada negirdėta provokacija, neregėtas akiplėšiškumas. Biblija pradedama šventvagyste".

Biblija daro aiškią skirtį tarp Dievo ir nedieviškų sutvėrimų. Janas Assmannas primena, jog "Dievo ir pasaulio neskyrimas" sudarė antikinės pagonybės esmę. Šios politeizmą jis noriau vadina "kosmoteizmu", nes "dievybė čia nėra išsivadavusi iš pasaulio [kosmoso]". Egiptologas sako:

"Toks griežtas [judėjų arba žydų įvestas] kūrėjo ir kūrinijos atskyrimas senajame pasaulyje reiškė milžinišką visų patikimų mąstymo ir tikėjimo formų apvertimą ir perkainojimą. Kūrinija anuomet buvo tai, kas jungia, o ne skiria nuo Dievo ir pasaulio. Kūrinijoje apsireikšdavo kūrėjas. Šis glaudus ryšys Egipte netgi išaugo iki įsivaizdavimo, jog pasaulis esąs Dievo kūnas, kuriam jis suteikiąs dvasią iš vidaus. Tokios idėjos yra plačiai paplitusios helenistiniame sinkretizme, ypač stoiškojoje, neoplatoniškojoje bei hermetiškojoje kosmoteologijoje." (Die Mosaische Unterscheidung, 2003)

Assmannas atkreipia dėmesį, kad monoteizme ne tik Dievas atsiskyrė nuo pasaulio ir atsigręžė į jį kaip savarankiškas dydis. Kartu atsiskyrė ir žmogus, jis gali skirti save nuo pasaulio ir susikurti tam tikrą nuotolį. Jis įgyja laisvę, kurios politeizme ir animizme dar veik nematyti. Laisvę santykyje su sukurtuoju pasauliu, be kurios neįmanomas tikras mokslas.

Charlesas Colsonas taip pat pabrėžė, kad toks išskirtinis įsitikinimas nedieviška gamtos prigimtimi buvo būtinas mokslo raidai:

"Daugelis pagoniškųjų kultūrų išpažįsta animizmą, pagal kurį pasaulis yra dievybės buveinė arba pačios Dievo esmės emanacija. Taigi jie tiki, kad gamta pilna saulės dievų, upių deivių ir astralinių dievybių. Šie senieji tikėjimai mūsų laikais atgyja. Pavyzdžiui, Disnėjaus filme Pocahontas jauna indėnė išplūsta baltaodį už tai, kad jis mano, jog žemė "yra tik negyvas daiktas", ir puola įtikinėti, kad "kiekviena uola, medis ir būtybė turi gyvybę, dvasią, vardą". Tai stulbinančiai akivaizdi animizmo išraiška. Tačiau Pradžios knygos pirmas skyrius tam karštai prieštarauja. Jame aiškinama, jog gamta nėra dieviška... Šios doktrinos pasekmes istorikai apibūdina kaip gamtos "nudievinimą", ir tai buvo esminė sąlyga atsirasti mokslui. Mat ten, kur gamta vadovauja religiniam garbinimui, pernelyg gilintis į jos paslaptis laikoma nepriimtinu dalyku. "Nudievindama" gamtą krikščionybė šį baimės ir garbinimo objektą pavertė galimu mokslinių studijų objektu." ("Tikrojo mokslo pagrindai", in: Prizmė, 2002, Nr. 2)

Tvarka

Septintojoje psalmės eilutėje kalbama apie Dievo "potvarkius" (Algirdo Jurėno vert.). Šios sąvokos prasmė plati – ji aprėpia Dievo išganymo tvarką, jo įsakus ir sutvarkymus (kaip dažnai verčiama), kartu ir kūrinijos potvarkius. Visata yra gerai sutvarkyta, kadangi Dievas, jos kūrėjas, yra mąstanti, racionali ir "struktūruota" būtybė. Tai, kad sutvėrimo aprašymas turi aiškią struktūrą, nėra sutapimas. Dievas kūrė tvarkingai, tai reiškia ne chaotiškai ir ne savavališkai.

Daugelyje vietų, kaip antai Ps 104, šlovinama kūrinijos tvarka, štai 24 eilutėje sakoma: "Viešpatie, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei!" (žr. taip pat Ps 148, 6; Jer 33, 20; Pr 8, 22; Pat 8, 22 ir t.). Mokslas – tai kai kurių šių dėsningumų, įstatų, potvarkių pavyzdžių gamtoje ieškojimas. Jeigu jie neegzistuotų, tai mokslas būtų neįmanomas. Kadangi, pasak Galileo, gamtos knyga yra parašyta matematikos ženklais, mes galime ją skaityti ir suprasti.

Graikų filosofai taip pat traktavo kosmosą kaip gerai sutvarkytą ir protingą. Tačiau kaip tik Platonas nusako jį kaip turintį dvasią ir netgi dievišką ("regimas" arba "tapsmo dievas" Timajuje, 34af, 37c). Lucas Ferry teigia, kad graikai įsivaizdavo kosmosą "kaip gyvą ir organizuotą būtybę" ("Išmokti gyventi", 2006, liet. vert. 2007). Jis cituoja stoiką Ciceroną: "Pasaulis turi būti išmintingas, o visa apglėbianti gamta turi pralenkti savo proto [logos] tobulumu; todėl pasaulis yra Dievas, o pasaulio visuma – apglėbta dieviškosios gamtos". Taigi čia stinga aiškios skirties tarp kūrėjo ir kūrinio.

Biblijoje vis dėlto dar neaptinkame žinių apie šią tvarką susisteminimo, taip pat čia dar nesama redukcijos iki išmatuojamybės ir apskaičiuojamybės. Pirmojo mokslo sistemintojo nuopelnai tenka Aristoteliui. Taip pat ir veiksmingas matematikos akcentavimas iš esmės priskirtinas Platonui, kuris traktavo gamtą kaip kontroliuojamą matematinių principų.

Tvirtumas

7–8 eilutėse pabrėžiama, kad šie Dievo potvarkiai yra visiškai tvirti ir patikimi. Šiandien galiojantys gamtos dėsniai galios ir rytoj. Tad jeigu vanduo šiandien užverda pasiekęs 100 laipsnių temperatūrą, tai taip bus ir rytoj. Dievas yra meilės Dievas, kuris nesikeičia, todėl mes galime būti tikri: jo sukurtas pasaulis taip pat yra paženklintas tęstinumo. Jis yra ne tam, kad keltų mūsų sąmyšį. Dievas užtikrina potvarkių gamtoje tęstinumą, kaip aiškiai patvirtinama po tvano Pr 8, 22. Mes galime pasikliauti juo ir kūrinijos dėsningumu. Antraip mokslas ir tyrinėjimas netektų prasmės ir gyvenimas žemėje būtų apskritai neįmanomas.

Kosmoso tvirtumą pabrėžė ir Platonas bei Aristotelis. Tačiau, jų manymu, visata nėra sukurta ir besikeičianti. Kaita yra pasikartojimas, todėl negali būti ir tikros pažangos. Ir graikų bei romėnų dievai elgiasi su mumis nenuspėjamai, kaprizingai ir netgi piktavališkai.

Panašų vaizdą matome animizme. Kai pasaulis yra persisunkęs nesuvaldomų dvasių, tai niekada negali žinoti, ką jos prasimanys ir kuo tai baigsis. Dvasias galima palenkti savo pusėn ritualais, aukomis ir t. t., tačiau neįmanoma atrasti jokio dėsningumo.

Šie pastovūs potvarkiai/tvarka yra normali būklė, kurią mes kasdien patiriame. Stebuklai tam niekaip neprieštarauja. Jie tiesiog skirti nustatyti ypatingą Dievo veikimą, konkrečius tikslus, kurie peržengia įprastos tvarkos ribą. Archibaldas A. Hodge’as (1823–1886) pabrėžė, kad būtent tvarkoje slypi ypatingumas:

"Jeigu Dievas pats nebūtų apribojęs savo galios ir paprastai veiktų peržengdamas žinomų dėsnių ribas; jeigu mes gyventume tokiame pasaulyje, kur stebuklai būtų ne retos išimtys, o taisyklė, ir į kurį Dievas nuolat įsikištų savo antgamtine galia... – mes pamatytume, kad taptų neįmanomas joks apgalvotas ir protingas veikimas. Mes negalėtume suprasti Dievo, nes negalėtume suvokti, kokį tikslą turi jo veikimas." (Evangelical Theology)

Šiandien pasaulyje ir bendruomenėje pernelyg daug kalbama apie stebuklus. Tačiau Hodge’as pabrėžia, jog stebuklai būtent todėl ir yra ypatingi ir nekasdieniški, kad jie visuomet turi tam tikrą tikslą (tai aiškėja ir iš biblinių aprašymų; stebuklai neįvyksta tiesiog šiaip, just for fun). Tai nebūtų taip aišku, jeigu jie vyktų kiekvieną minutę. Stebuklai yra tikri, tačiau niekur Biblijoje nerasime naivaus tikėjimo stebuklais, paremto nuostata: juo daugiau, juo geriau.

Tyrinėjimas

Viešpaties darbus reikia "suprasti", kaip pabrėžiama 2 eilutėje. Šis supratimas – nesvarbu, ar kalbama apie dvasinių, ar apie gamtos mokslų tiesų supratimą – yra įmanomas, kadangi mes esame protingos būtybės. Mes, žmonės, esame sukurti pagal Dievo atvaizdą, esame apdovanoti protu, kalba, kūrybingumu ir valia. Tad mes iš tikrųjų galime suprasti pasaulį ir protingais sakiniais perteikti dėsningumus. Pasak britų fiziko ir teologo Johno Polkinghorne’o: "Mokslas yra įmanomas, kadangi visata yra kūrinija; ir kadangi mes esame kūriniai, sutverti pagal Kūrėjo atvaizdą" (Searching for Truth, 1996).

Jau sukūrimo istorijoje sutinkame pirmąjį tyrinėjimo pavyzdį. Pr 1, 28–29 žmogui pasiūloma viešpatauti kūrinijai, 2, 15 aiškiai parodoma, kad to negalima suprasti kaip gamtos išnaudojimo, kadangi Edeno sodą žmogus privalo "dirbti ir [juo] rūpintis". Už poros eilučių (19–20) skaitome apie Adomą, kuris pavadina gyvūnus. Tam jis visų pirma turėjo juos surasti, atskirti, stebėti ir pagal jų ypatumus suteikti jiems pavadinimus. Taigi Adomas – Dievo palieptas – išrado biologinę taksonomiją!

Racionalus Dievas, organizuota, suprantama kūrinija ir racionalus žmogus, panašus į Dievą – visi šie elementai būtini, kad būtų įmanomas tyrinėjimas. Palyginimui fizikas Paulas Daviesas aprašo Rytų religijų įsivaizdavimą ir cituoja Josepho Needhamo tyrimą apie ankstyvąjį kinų mąstymą: "[jie] netikėjo, kad įmanoma atskleisti ar iššifruoti gamtos dėsnių kodą, kadangi nebuvo tikri, jog dieviškoji būtybė... kadais suformulavo tokį kodą, kurį dargi būtų įmanoma iššifruoti" (The Cosmic Blueprint, 1988).

Tyrinėjimas kartu implikuoja, kad pažanga esti pažinime; kad dalykai vis geriau suvokiami. Tačiau cikliškas mąstymas, dominavęs Antikoje, neapima pažangos vaizdinio. Thomas Cahillis savo svarbioje knygoje The Gift of the Jews (1998) išsamiai paaiškina, kaip Abraomas ir jo palikuonys hebrajai pirmiausia atsisakė ciklinio, į žvaigždes ir Mėnulį orientuoto mąstymo ir davė pradžią šiandien mums į kūną ir kraują įaugusiam linijiniam mąstymui. Jie "sukūrė tokias kategorijas kaip istorija, laikas, individas, laisvė, pažanga, nepakartojamumas, teisingumas ir t. t., be kurių neišsiverčia mokslas. Cahillis teigia: "Visos religijos yra cikliškos ir mitiškos, ir išsiverčia be to, ką mes šiandien pavadintume istoriniais atspirties taškais – visos religijos, išskyrus judėjišką-krikščionišką srovę, kuria paremta vakarietiška sąmonė".

Thomas Mannas gerai perteikė ciklišką egiptiečių mąstymą savo romane apie Juozapą: gyvenimas yra kartojimas – nuolatos sukantis ratu, vis iš naujo išgyvenami senieji modeliai. Žemėje kartojamas dangiškasis vyksmas – ir atvirkščiai, "kiekvienas gyvenimas yra mitinių formų pripildymas dabartimi" (Juozapas Egipte). O Bertrand’as Russellas savo filosofijos istorijoje apie ciklišką stoikų mąstymą sako: "Pagal Zenoną bei Herakleitą pradinė medžiaga yra ugnis. Iš jo laiko tėkmėje atsirado kiti elementai... Galiausiai kyla didelis pasaulio gaisras, ir viskas sugrįžta į pirmapradę ugnį, ir tada visas pasaulis pradeda iš naujo, kaip sakoma Empedoklio mokyme".

Galiausiai tyrinėjimas netektų prasmės, jeigu kūrinija nebūtų kontingentiška, šią sąvoką suprantant žodžio "atsitiktinė" prasme. Tai, žinoma, yra kiek dviprasmiška sąvoka. "Tikrų" sutapimų Dievui nėra. Tačiau čia mintyje turima šis tas kita: visata nėra dieviška, Dievas sukūrė ją laisvai. Ji galėjo būti ir kitokia, negu mes ją radome.

Tai reiškia, kad antai pagrindinių žinių apie pasaulį mes negalime įgyti vien tik studijuodami dieviškus principus, dėsnius, formas, idealus ir kt. Mes turime patys tyrinėti gamtą. Daviesas sako: "Galų gale manymas, jog visata esanti tiek kontingentiška, tiek sykiu suprantama, yra empirinių mokslų pagrindas".

Platonas ir dar Aristotelis didelę dalį gamtamokslinių !!! žinių išvedė iš savo metafizinių įsitikinimų. O štai "modernus mokslas", kaip teigia minėtasis Polkinghorne’as, "prasidėjo tada, kai buvo suvokta, jog norint išsiaiškinti tiesą, neužtenka dykinėti ir mąstyti.
Mes turime išeiti į lauką ir patys patikrinti, kas iš tikrųjų atsitiko". Panašiai kandžiai antrina Russellas: "Aristotelis tvirtino, kad moterys turinčios mažiau dantų nei vyrai. Nors jis buvo vedęs du kartus, jam niekada neatėjo į galvą šią ištarą patikrinti pasižiūrint į savo žmonų burnas" (The Impact of Science on Society). Žinoma, tokia mąstysena įsitvirtino ne iš karto. Dar Johannesas Kepleris buvo įsitikinęs, kad turi būti lygiai penkios planetos – atitinkamai penkiems platoniškiems kūnams.

Škotų misionierius Lesslie’s Newbiginas, pats praleidęs Indijoje apie 40 metų, taip pasisako klausimu, kodėl modernus mokslas atsirado tik krikščioniškuose Vakaruose:

"Visata [pagal indiškąją metafiziką] yra Brahmos emanacija, [bet] ne asmeniško Dievo kūrinys. Todėl jos giliausias paslaptis įmanu atrasti tik žmogaus sielos gelmėse, kur jos tiesiogiai susiliečia su kosmoso siela. Šis atradimas nėra pagrįstas tiksliu empirinių fenomenų stebėjimu ir kruopščiais eksperimentais, kurie stebėjimų keliu patikrina teoriją. Mokslas mūsų vakarietiškos kultūros prasme tad nėra neįmanomas, bet jis nėra būtinas. Todėl didžiosiose Kinijos, Indijos ir Egipto kultūrose, nepaisant jų nuostabių intelektinių jėgų, neišsivystė mokslas moderniąja prasme. Kartu ir Graikijai, kuri prie gyvybingo mokslo išvystymo buvo priartėjusi labiau nei bet kuri kita Antikos kultūra, nepavyko to pasiekti, ir ji sugrįžo prie cikliškos visatos vaizdinio." (Foolishnes to the Greeks, 1986)

Graikai buvo visai netoli. Ir jų indėlis buvo išties svarbus (pirmiausia matematikoje). Tačiau jiems trūko deramo mokymo apie žmogų, konkrečiai apie tyrinėtoją ir mokslininką. Graikams buvo nepažįstamas žmogaus kaip Dievo atvaizdo vaizdinys (kaip, beje, ir islamui). Mintis apie ypatingą žmogaus vietą visatoje jiems buvo svetima. Tad visas Antikos mąstymas yra veikiau paženklintas kontempliatyvaus gamtos suvokimo. Gamtamokslinių studijų tikslas buvo vidinis žmogaus tobulėjimas ir susivienijimas su visata. Tuo tarpu pagal judėjišką-krikščionišką supratimą žmogus yra Dievo paskirtas kūrinijos sodo globėjas ir puoselėtojas. Čia svarbu konkretūs darbo vaisiai ir gyvenimo palengvinimas (pastarasis dalykas ypač po nuopuolio; Francis Baconas, vienas modernaus mokslo tėvų, sakė, kad mokslas reikalingas dar ir nuopuolio pasekmėms šalinti). Platonui ir Aristoteliui visiškai nerūpėjo praktinis, techninis savo žinių pritaikymas. Moderni technika ir technologija kaip taikomasis mokslas yra praktiškai vien biblinio tikėjimo vaisius.

Džiaugsmas

Viešpaties darbų supratimas, tyrinėjimas teikia žmogui džiaugsmą, kaip sakoma 2 eilutėje. Džiaugsmas, kaip žinia, yra viena didžiųjų psalmių temų. Daugelyje vietų žmogus raginamas džiaugtis Dievu, jo įstatymu, jo darbais, jo kūrinija, taip pat kviečiamas džiaugtis ir pats Dievas, kaip antai Ps 104, 31 ("tesidžiaugia Dievas savo kūriniais") arba visa kūrinija, kaip Ps 96, 11 ("dangūs tesilinksmina, žemė tedžiūgauja").

Dievo, jo pasaulio ir savęs paties pažinimas teikia džiaugsmą, kadangi mes esame tam sutverti. Mes esame sukurti vis geriau pažinti Dievo kūriniją. Tad kai mes veikiame pagal savo pašaukimą, pagal tai, kaip esame surėdyti, tada mus tai džiugina. Džiugu mylėti, kadangi mes esame mylinčios būtybės. Lygiai taip pat ir sėkmingas mokslinis pažinimas nėra grynai racionalus ar visiškai sausas įvykis. Tyrinėjimas taip pat teikia emocinį pasitenkinimą. Calvinas rašė: "Mes juk nepraleisime progos pasisemti dievobaimingos atgaivos iš Dievo atskleistų ir priešais mus iškylančių darbų šioje nuostabioje regykloje ["teatre", mintyje turimas pasaulis]" (Institutio I, 14, 20).

B.d.

Šaltinis: "Naujasis židinys-Aidai", 2009/12.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt